„Yra prasminga kurti meną ir šiais sudėtingais laikais“. Interviu su skulptore, tarpdisciplinine menininke Rūta Putramentaite. 

Išsilaipiname saloje. Įvykus ekologinei katastrofai, nėra aišku, ar joje dar liko gyvybės apraiškų. Sodrus, ramus biologės balsas veda per skirtingas salos vietas. Šioje mokslininkės ekspedicijoje, kurioje ieškoma apokaliptinių ženklų, kartu apsvarstomas ir gyvenimas po ekologinės katastrofos. Kas išlieka? Kaip joje būti ir veikti? Ką darysime po to? Šie klausimai užduodami audio kūrinyje „you deassemble and reassemble me again“, ir tai yra vienas iš tarpdisciplininės menininkės Rūtos Putramentaitės (g. 1989) kuriamų pasaulių, leidžiančių patirti galimą ateities scenarijų. Kūrėja, pasitelkdama skulptūrinius objektus, rašymą, audio priemones ir performansus, kviečia stebėtojus mąstyti ir permąstyti dabartinius laikus, žmogaus vietą pasaulyje, ekologines temas ir status quo keičiančią klimato kaitos problematiką. Jos skulptūriniai objektai, kuriami kombinuojant rastas šiukšles ir organines medžiagas, vaizduoja tolimą ateitį, kurioje mūsų civilizacijos likučiuose klesti nematytos floros rūšys. Ką reiškia būti žmogumi XXI amžiuje? Ką reiškia kurti antropoceno epochoje? Kaip mus veikia ekologinės katastrofos ir nuolatiniai pokyčiai? Menininkė kvestionuoja antropocentrinį pasaulio supratimą ir ieško alternatyvių būdų suprasti bei patirti pasaulį. 

Rūta Putramentaitė yra kilusi iš Vilniaus, studijavo Didžiosios Britanijos Middlesex universitete, kur įgijo Fotografijos bakalauro laipsnį. Vėliau baigė bakalauro ir tęsia magistro skulptūros studijas Prahos Menų, architektūros ir dizaino akademijoje. Menininkė dalyvauja rezidencijose, bienalėse, prisideda prie meninių renginių, simpoziumų, hepeningų įgyvendinimo ir planavimo. Rūta yra meno festivalio Divoká Šárka ir kasmetinio miško simpoziumo More-Than-Human Curiousness, kuriamo kartu su Les-Woods, bendrakuratorė. Gyvena ir kuria Prahoje, Čekijoje. 

Agnė Sadauskaitė: Šiais metais būsi Manifesta 15, the European Nomadic Biennial, vykstančios Barselonoje, dalyvė. Kokie Tavo kūriniai pristatomi lankytojams?

Rūta Petramentaitė: Bienalėje pristatomi jau seniau sukurti ir išskirtinai tik šiam renginiui kurti darbai. Su manimi susisiekė viena Manifesta kuratorių, kuri jau buvo atrinkusi vieną mano darbą Home Nr.1. Būtent jį ir skolinau visam bienalės laikotarpiui. Pagrindinė bienalės komanda įsikūrusi Amsterdame, tačiau šis renginys kiekvienąkart organizuojamas vis kitame Europos mieste, su vietine kuratorių ir produkcijos komanda. Tokiu būdu, keliaudamas į Manifesta, lankytojas gali susipažinti ne tik su meno kūriniais, bet ir rasti įdomių vietų, kurių įprastai greičiausiai nepamatytų. Mano skulptūra instaliuota nacionaliniame parke esančioje modernistinėje viloje Casa Gomis, pasižyminčioje savitu, unikaliu stiliumi. Viloje bus ir kitų kūrinių. Labai džiaugiuosi, kad bienalė pasirinko rodyti mano darbus. Tai man – kaip dar vienas įrodymas, kad mano tyrinėjamos temos yra aktualios. Tai suteikia prasmės kurti ir toliau.

A. S.: Kalbant apie pripažinimus, 2024 metų pradžioje Tau buvo įteiktas Jaunosios skulptorės apdovanojimas (Emerging Sculptor Award), kurį įsteigė Sculptor Network. Ką Tau reiškia apdovanojimai ir įvertinimai? Ar jie Tau sufleruoja, kad eini tinkamu keliu, ar juos priimi kaip paskatinimą?

R. P.: Gan sudėtingas klausimas. Pirma, ne į visus apdovanojimus norėčiau patekti, man svarbu, kas konkursą finansuoja, kas yra organizatoriai, ir tikrai nepriimčiau pripažinimo iš tų, kurie užsiima gamtos išteklių eikvojimu, o remdami menininkus pridengia savo „nešvarią“ veiklą ar nori pagerinti įvaizdį visuomenės akyse. Kartais, žinoma, labai sunku rinktis, nes daug menininkų yra ganėtinai pažeidžiamoje pozicijoje, o bendrovės turi daug kapitalo ir gali tuo manipuliuoti. Aš turiu pajamų šaltinį, nepriklausomą nuo savo meno, tad turiu laisvę rinktis ir daugelyje konkursų nedalyvauju. Sculpture Network konkursą finansuoja sodininkystės firma, tad buvau nieko prieš. Sculpture Network nariai yra vyresnės kartos menininkai, kuratoriai, teoretikai ir man buvo labai malonu, kad mano kūryba juos pasiekė, buvo aktuali ir kitos kartos atstovams.

A. S.: Ar laimėjusi pastebėjai didesnį susidomėjimą Tavo kūryba?

R. P.: Taip. Čekijoje yra nemažai kūrėjų, kuriems pakanka kurti šiuolaikinį meną šalies ribose, nes yra daug institucijų, su kuriomis jie gali bendradarbiauti. Aš norėčiau kurti tiek Lietuvoje, tiek ir kitos Europos šalyse, nes bendradarbiavimas su kitais žmonėmis atneša daugiau rakursų, kaip kurti, kaip rutulioti temas, kaip išgyventi, ir tai yra labai įdomu. Konkrečiai po šio apdovanojimo mane pakvietė į Manifesta bienalę.

A. S.: Numanau, kad ir po dalyvavimo Manifesta gali įvykti sniego gniūžtės efektas. Visgi įdomu išgirsti Tavo istoriją – gyvenai Vilniuje, studijavai Jungtinėje Karalystėje, vėliau persikėlei gyventi į Čekiją ir tęsi studijas Prahoje.

R. P.: Ieškojau savęs, kaip menininkės, ir būdų, kuriais galiu kurti. Vilniuje lankiau meno klasę M. K. Čiurlionio menų mokykloje, aštuonerius metus mokiausi vizualaus meno praktikų ir daug apie tai galvojau. Žinojau, kad noriu užsiimti menine veikla, bet nežinojau, kurią praktiką rinktis, kokiu keliu eiti. Pabandžiau fotografiją ir įstojau į VDA fotografijos ir medijos studijas. Visgi jas mečiau ir įstojau į fotografiją Middlesex universitete. Po kiek laiko supratau, kad šioje medijoje neberandu kūrybingumo ir nepajaučiu įkvėpimo, nesijaučiau išlaisvinta. Pradėjau domėtis ir kurti skulptūrinius objektus. Tuo pat metu visiškai atsitiktinai atsidūriau Prahoje ir porą savaičių joje praleidau. Čia man labai patiko. Miestas pasirodė daug mažesnis ir gražesnis nei Londonas, bet tuo pačiu radau aktyvią, didelę šiuolaikinio meno bendruomenę. Patiko atmosfera ir kultūra, tad gan greitai nusprendžiau atsikraustyti čia. Prahoje aktyvi ne tik meninė veikla, čia visi aktyviau palaiko asmeninius ryšius nei, tarkim, Londone, kuriame tam neranda laiko ir laikosi didesnio atstumo. Jaučiu, kad Prahoje susiradau bendraminčių menininkų, su kuriais įdomu leisti laiką. Šiame mieste turiu daugiau galimybių kūrybai nei Londone. Į Vilnių tuo metu nenorėjau grįžti dėl kelių priežasčių. Ilgainui supratau, kad man patogiau gyventi kaip lietuvei užsienyje, nei Lietuvoje kaip žmogui, kuris išvyko ir grįžo atgal.

A. S.: Atrodo, kad Prahoje radai savo naujus namus.

R. P.: Nesu čekė ir nebūsiu, bet esu labiau pasaulio žmogus, ir mano identitetas nėra rišamas prie vienos vietos, vienos šalies. Tai man suteikia daugiau laisvės.

A. S.: Šį rugsėjį po bakalauro tęsi magistro studijas Menų, Architektūros ir dizaino akademijoje (UMPRUM) Prahoje. Papasakok apie jas plačiau.

R. P.: Gera grįžti į universitetą esant vyresnio amžiaus. Nesitikėjau, kad bus taip malonu mokytis. Studijos yra atviros poreikiams, norams, temoms ir medijoms. Meno dalykai dėstomi menininkų, teoretikų bei kuratorių, kurie yra aktyvūs meno lauke Čekijoje ir užsienyje, tad tai artimas ryšys su profesionalais, kurie tave pastebi, pakviečia bendradarbiauti, žino aktualijas bei problemas. Ankstesnėse studijose to trūko. Studijų, kurias pasirinkau, programa įdomi ir tuo, kad įtraukia ekologines problemas, santykį su gamta, o man tai labai artima. Galvoju ir apie doktorantūros studijas ateityje. 

A. S.: Klimato kaitos tema neatsiejama nuo pokyčio, nuolatinio virsmo. Susipažinus su Tavo kūryba, tapo akivaizdu, kad pokyčio tema Tau labai artima. Savo darbuose tyrinėji gamtos ir civilizacijos priešpriešą (kartu ir susidūrimus), žmonių veiklos padarinius planetai. Mariana Serranova, Jeleni galerijos kuratorė, Tavo darbus apibūdino kaip fragmentiškas aplinkos metaforas, atspindinčias žmonių veiklos nesuardomumą. Savo kūryboje ieškai atsakymų į klausimą ką reiškia gyventi antropocentrinėje epochoje ir būti žmogumi XXI amžiuje. Kokius tyrimo būdus tam pasitelki? Kokius atsakymus ar užuominas į šį klausimą jau pavyko rasti?

R. P.: Atsakyme yra labai daug aspektų. Mane domina mano ir apskritai žmogaus identitetas šiame laikotarpyje. Nesutinku su kultūriniu dominuojančiu naratyvu, pristatančiu žmogų jo priešingybėmis: žmogus nėra gamta, žmogus nėra moteris, juodaodis, queer ir taip toliau. Šios temos man aktualios, bet labiausiai mane paveikia ekologinės ir klimato kaitos problemos. Man gaila, kad gamta išnaudojama, matau apokaliptinius scenarijus, kurie ištiks mus kaip civilizaciją. Apie tai skaitau visur, kur įmanoma, domina šią temą nagrinėjantys literatūros eco fiction, eco horror žanrai. Žvelgiu ir tyrinėju mūsų kultūros uždarą požiūrį į realybę kaip binarinę opoziciją, kuri mato žmogų kaip nepriklausomą subjektą, valdytoją, nugalėtoją, užkariautoją, aktyvų asmenį, stovintį priešpriešoje gamtos, gyvūnų, paukščių, miškų ir kito gyvo pasaulio, kurie pateikiami kaip objektai, inertiška, pasyvi masė, skirta tenkinti žmogaus norus. Aš su tuo nesutinku. Žmogaus apibūdinimas, formuotas Švietimo epochoje, Humanizmo, Modernizmo filosofijoje, yra per daug siauras ir uždaro mane kaip žmogų, apriboja santykį su pasauliu, gamta. To pasekmė yra fundamentalios klimato kaitos problemos, kurios paveiks žmoniją ateityje ir, žinoma, veikia jau ir dabar. 

Mane tai jaudina, nes nenoriu išgyventi apokalipsių, tačiau kartu bandau tai priimti ir tuo pačiu pasipriešinti plačiai paplitusiam požiūriui į gamtą. Būtent gamtoje ieškau aktyvaus subjekto, kūrėjo, kalbėtojo su manimi. Darau tai ir dėl politinių priežasčių, kad pasipriešinčiau antropocenui. Pastarasis, beje, yra naujos geologinės eros pavadinimas, nurodantis žmoniją kaip stiprią jėgą, keičiančią žemės sandarą, paviršių iki tokio lygmens, kuris bus atpažįstamas kaip atskiras geologinis sluoksnis žemės istorijoje. 

Kūryba veikia ir kaip terapinė sritis, juk matau, kaip viskas sudėtinga, pastebiu individualių veiksmų beprasmybę ar mažumą, kartu ir tai, kad sisteminiams pokyčiams reikia laiko. Jie vyksta pamažu, o kartais nevyksta visai. Dėl šių minčių, beviltiškumo jausmo buvo apnikusi depresija, tačiau galiausiai tai perkėliau į veiksmą – kūrybą. Savo pojūčiams duodu erdvės išgyventi, pasireikšti, man padeda ir menas. Jį naudoju kaip būdą pasaulį pažinti per įvairias temas, kurias tyrinėju, kartu keičiu savo santykį su pasauliu. Iš esmės menas tapo metodu, kaip išgyventi, kūrybine jėga, persikėlusia ir į mano asmeninį gyvenimą, skatinančia veiklas, kurios nežudo, bet kuria gyvenimą. Suvokiu, kad tai, ką galiu pakeisti, yra limituota, bet vis tiek darau. 

A. S.: Atrodo neišvengiama, jog būnant skulptore ir tarpdisciplininių menų atstove XXI amžiuje, kalbančia apie šias temas, reiškia susidurti su (vidinėmis) diskusijomis apie kūrybos, gyvenimo prasmę ir pokyčio svarbą bei sudėtingomis šiuos klausimus lydinčiomis emocijomis. 

R. P.: Taip. Negaliu nekurti, jaučiu poreikį tai daryti. Turėjau sau atsakyti į klausimą, ar kurti meną šiais laikais yra prasminga, kai yra tiek daug problemų kur galėčiau nukreipti savo energiją. Po gilių išgyvenimų, depresijos atėjo atsakymas, kad tai yra prasminga. Aš tiesiog myliu kūrybą ir per savo aistrą galiu sujungti savo rūpestį apie tam tikrus dalykus pasaulyje. Yra prasminga kurti meną ir šiais laikais. Norėčiau daugiau daryti įtakos politiniame lygmenyje, nes ekologiniame diskurse kultūros įtaka yra labiau diplomatinio lygmens ir dažnai konkrečių pokyčių neatneša. Kultūra kaip procesas ilgainiui gali pokyčius įsukti, pradėti (ir man rodos, tai vyksta, yra daug kultūrinių institucijų, kurios vykdo programas, susijusias su ekologine problematika), bet tai labai lėtas procesas. Menas visgi gali kalbėti daug laisviau ir plačiau nei politika, tai jo jėga ir stiprybė. Kartu stengiuosi ne tik kurti skulptūras, bet ir tyrinėti man svarbias temas, ieškoti kitų priemonių, kaip tas temas išreikšti. Pasitelkiu audio, rašymą, organizuoju ir keletą meninių renginių, tyrinėjančių šias temas. Ieškau bendraminčių, su kuriais galime kartu kalbėti apie mums svarbias temas ir palaikyti vienas kitą, kad tai turi prasmę. Įdomu augti kartu su jais.

A. S.: Kada pastebėjai, jog nori kurti klimato kaitos / žemės resursų temomis? Kada ši tema tapo pagrindine kūrybos ašimi?

R. P.: Šia tema pradėjau domėtis po vieno šiuolaikinio meno festivalio, vykusio 2016 metais Prahoje, tyrinėjusio klimato atšilimą ir kitas ekologines problemas. Mane labai sudomino ši tematika, per meno kūrinius greitai pajaučiau problematiškumą. Visa tai palietė asmeniškai. Taip pat dalyvavau meno teoretiko ir kuratoriaus TJ Demos paskaitoje. Po jos pradėjau skaityti jo knygas, žiūrėti paskaitas. Jis apie meną kalba politiškai, meną pasitelkia plėtoti ekologijos problematikai. 

TJ Demos knyga „Decolonizing Nature: Contemporary Art and the Politics of Ecology“ mane visiškai apsvaigino, atrodė, kad atsivėrė nauji kanalai. Pradėjau daug labiau stebėti gamtą, ypač iš miestietės pozicijos. Tai realybės aspektas, su kuriuo anksčiau neturėjau ypatingo ryšio. Iš pradžių su gamtos pasauliu susikūrė ryšys tartum per loginį mąstymą, vėliau per meną, jausmą. Visiškai įšokau į šią temą, virė stiprios emocijos, iš to pradėjo gimti meno kūriniai, nes kūryba visada buvo mano įrankis. Pradėjau kurti skulptūras, vėliau rašyti, rengti performansus.

A. S.: Ar yra kitų temų, kurios Tau tiek pat svarbios kaip ir klimato kaitos?

R. P.: Man tai svarbiausia tema, kurią rutulioju, ir ji neišsenkama. Aš kaip žmogus, kuris egzistuoja materialiu principu, esu materialiai priklausoma nuo planetos, ir planeta priklausoma nuo manęs iki tam tikro lygmens. Iš to ir kyla daugelis kitų temų. Tyrinėju gamtos subjektyvumą, ieškau asmeninio santykio su ja, su tuo ne žmogumi, gvildenu politinius aspektus ir to pasekmes ne tik man, bet ir kitiems žmonėms. Mane labai domina išėjimas iš žmogaus centriškumo, bandau ieškoti kito požiūrio, kitokio žmogaus supratimo, požiūrių, mane domina kitos, ne žmogaus pozicijos – žvirblio ar saulėgrąžos, domina, kokie yra jų norai, pozicijos, siekiai. Per tai mokausi, jaučiu, kad mano sąmonė plečiasi.

A. S.: Turbūt viena Tavo svajonių būtų susikalbėti su augalijos ir gyvūnijos pasauliu.

R. P.: Aš ir ieškau tos bendros kalbos, toks procesas įmanomas iki tam tikro lygio.

A. S.: Ši tema Tau itin aktuali jau aštuonerius metus. Ar ji papildė Tavo asmeninį gyvenimą, gal netgi pasuko visai kita linkme, nei galvojai?

R. P.: Tikrai taip. Tai natūraliai išėjo. Anksčiau užsiimdama fotografija tyrinėjau estetines temas, formas, bet emociškai neinvestavau savęs. Skulptūros, objektai tapo mąstymo apie ekologiją pradžia, padėjo pajusti politinę ir socialinę problematiką. Dabar savo kūrybą išgyvenu visiškai kitaip, pilnai. Fotografijos mene nenaudoju, visgi nesuradau būdo kaip save išreikšti ją pasitelkiant.

A. S.: Skulptūra yra viena pagrindinių medijų, kurias naudoji. Kokiomis idėjomis remiesi savo skulptūros darbuose?

R. P.: Kurdama skulptūras, formaliai naudoju sugretindama du skirtingų tipų estetinius elementus. Viena dalis susideda iš pramoniniu būdu išgautų masinių daiktų, kuriuos naudoju ir perdirbu. Man įdomu kurti naudojant šiukšles. Net jei jų gamybai naudojamos medžiagos atkeliauja iš natūralaus kraštovaizdžio, jas perdirbus ir išmetus lauk kaip atliekas, šie objektai lengvai nesuyra į tą patį kraštovaizdį. Kai kuriems, pavyzdžiui, plastikams, tai užtruks iki tūkstančio metų. Kai galvoju apie šį ilgą laiko tarpą, įsivaizduoju pasaulį, kurio nepamatysime nei mes, nei daugelis kartų po mūsų, bet šie objektai bus tie, kurie liudys. Kitas elementų tipas – tai dažnai mano pagamintos ir lengvai suyrančios medžiagos, tokios kaip popierius, gruntas, kombucha oda, bioplastikas, kaulai. Šias medžiagas auginu ant šiukšlių taip, jog jos man pradeda pirminti neregėtus floros tipus. Ši flora šiukšles naudoja kaip architektūrą savo gyvenamosioms patalpoms kurti. Ji klesti kadaise žmogaus sukurtose struktūrose.

Kartu šie du elementų tipai sudaro neišskiriamą, persipynusį gyvą organizmą, kuris padeda pamatyti mano įsivaizduojamą ateities pasaulį. Tai žmonių civilizacijos griuvėsiai tolimoje ateityje, ant kurių auga nematytos formos flora. 

Man svarbūs šie darbo aspektai: 

• skirtingos laiko skalės – žmogaus gyvenimo trukmė lyginant su geologiniu laiku,
• gamtinis/kultūrinis kraštovaizdis, kuriame susipynusios abi rūšys, 
• žmogiškosios perspektyvos decentralizavimas ir nežmogiškos perspektyvos įtraukimas į vaizduotę.

A. S.: Skulptūras papildai ir kartu atskirai kuri rašymo, performanso bei audio srityse. Ruošdamasi interviu norėjau Tave pristatyti kaip skulptorę, bet ilgainiui – kaip tarpdisciplininę menininkę. Visai neseniai klausiau Tavo ir Jonáš Richter kurtą audio „you deassemble and reassemble me again“. Jame su garso takeliu sukasi ir Tavo kurta bei įrašyta fiktyvi istorija apie biologę, tyrinėjančią salą po ekologinės katastrofos. Kada pradėjai / kada atradai tarpdiscipliniškumą savo kūryboje?

R. P.: Daug skaitau ir norisi skaitymą permiksuoti, permąstyti ir paleisti. Rašau irgi tomis pačiomis temomis, kurias tyrinėju savo skulptūros instaliacijose, audio ir performansuose, tačiau kita forma. Tekstinė kūryba yra daugiau naratyvai. Skulptūros tam tikra prasme irgi, tiesiog jos labiau tam tikra konkreti situacija, atsiradusi jau po naratyvo. Tarkim, šiame audio, kurį minėjai, klausytojai keliauja kartu su istorija, ją stebi, keičiasi. Tai kitoks mąstymo metodas šnekant apie tas pačias temas.

A. S.: Bendradarbiauji su kitais kūrėjais tiek parodų erdvėse, tiek kartu kurdama audio ar tekstinius kūrinius. Minėjai, kad Prahoje radai daug bendraminčių. Ką Tau suteikia šios kolaboracijos?

R. P.: Kolaboracijos man svarbios, nes įprastai santykis su žmonėmis gan sunkiai mezgasi, esu uždara, bet pasitelkus meną, tai padaryti žymiai lengviau. Tai man išpildymas, esu su žmonėmis, kurie man artimi, ir tai labai malonus jausmas. Taip pat mes kartu mokomės kurti tomis temomis ir apie jas kartu mąstyti. Kalbu ne tik kūrybą, bet ir apie problemų sprendimus, mąstymo, metodų keitimą. Mums visiems įdomu, kaip pakeisti mąstymą, pirma, aišku, mūsų pačių, o po to visuomenės. 

A. S.: Minėjai, kad vasara Čekijoje – gan ramus atostogų metas, bet žinau, kad neseniai įvyko vienas simpoziumas. Kokius projektus vykdai šiuo metu? 

R. P.: Jau penktus metus liepos mėnesį kartu su viena organizacija rengiame trijų dienų tarpdisciplininį simpoziumą Les-Woods, kuriame tyrinėjame žmogaus ir gamtos santykį. Kviečiami prisijungti mokslininkai, teoretikai, menininkai, tyrėjai. Vyksta intervencijos, performansai, paskaitos, skaitymai, vakarais – bendruomenės susirinkimas prie laužo ir kitos veiklos. Simpoziumą rengiame vienai iš kuratorių priklausančiame miške, kalnuose, nacionalinio parko teritorijoje. Tai man visada būna įdomi patirtis, nes kuruodama šį renginį sprendžiu įvairias dilemas, renku temas, formą ir visa kita. Tai širdžiai brangus projektas, maloni patirtis, leidžiame dienas miške, darome įvairias dirbtuves. 

Yra ir kitas renginys – Divoká Šárka, vykstantis šalia Prahos esančiame nacionaliniame draustinyje. Taip pat jau penkerius metus rengiame ten kelių dienų susirinkimus, kuriuose tyrinėjame draustinio saugojimą, kalbame apie jį kaip apie žmogų ir kiekvienais metais tematizuojame vis kitą to „žmogaus“ aspektą. Šiais metais vykdome tris dienas trunkančius renginius, kurie tematizuoja mūsų kūnų persijungimą per maistą, kurį valgome. Šiame draustinyje yra buvę kolektyviniai sodai, iš jų liko daug slyvų, obelų ir kitų vaismedžių. Kiekviena diena bus susijusi su materialaus pasaulio ir žmonių kultūros aspektų perpynimu, ką galime gauti valgomo iš rezervacijos, ir tai bus mūsų materialus santykis su draustiniu. Mūsų tikslas – surasti dar vieną afektyvią, emocinę priemonę santykiui tarp mūsų Šárka sukurti. Taip pat bus lokalios fermentavimo dirbtuvės, vaistinių augalų paieškos, rengsime paskaitą apie gėrybių rinkimą mieste, fermentuosime ir gaminsime. Mėnesio bėgyje susirinksime jų ragauti ir valgyti, šalia vyks performansas ir paskaita. 

A. S.: Tai skamba netgi kaip meninis retritas, ne tik simpoziumas. Taip pat minėjai, kad rudenį Brno pristatysi savo skulptūras – Čekijoje tai bus artimiausia proga susipažinti su Tavo darbais gyvai. 

R. P.: Rudenį Brno bus rengiama didelė paroda, kurios tema – pasiruošimas ilgalaikei kritinei padėčiai, socialiniam ir klimato pokyčiui, pačiais įvairiausiais aspektais. Tai gali būti instrukcijos, darbai, tematizuojantys pavojaus būklę, kurioje jau esame. Aš kursiu skulptūras, kurias jungsiu su audio tekstu. Kai kurios skulptūros turi kokonus, kuriuose bus integruoti žmonių balsų įrašai, metaforiškai kalbantys apie oro kaitimą, šilumos kilimą, kultūros ir ekonomikos išsideginimą produktyvumu. Tai pateiksiu kaip praeities scenarijų, mano instaliacijoje matysime griuvėsius, apaugusius nauju gyvenimu. Kalbėsiu apie tai, kas įvyko, kaip žmonės stengėsi adaptuotis, apie ką įprastai ir šneku savo darbuose.