Dizaino fenomenas. Pokalbis su menininke, dizainere Karolina Janulevičiūte

2022 m. rugsėjo 22 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Agnė Sadauskaitė

Karolinos Janulevičiūtės ir Kasios Gorniak paroda–performansas „Ir aprangos planas“ galerijoje „Atletika. Nuotrauka Vitalij Červiakov. 

Apie dizainą – gebantį būti utilitariu, simboliniu, kartais privilegijuotu, ir apie jame slypinčius fenomenus kalbėjomės su Karolina Janulevičiūte (g. 1993). Karolina yra dizainerė ir menininkė, Vilniaus dailės akademijos ir Aalto universiteto absolventė. Šiuo metu akademinę veiklą menininkė tęsia Konstfack universitete Švedijoje. Karolina savo kūryboje tyrinėja individo ir dizaino, drabužių sąsajas, jų išraišką ir fenomenus. Menininkė yra parodų ir peformansų autorė, kūrusi ne vieno renginio kostiumų dizainą, mados ženklo „Nones“ įkūrėja. Šiuo metu dizainerė reziduoja kultūros komplekse SODAS 2123. Rezidencijos tikslas – sukurti SODO 2123 (drabužių) garderobą, skirtą rezidentams ir lankytojams. Šiame interviu Karolina papasakojo apie savo veiklas, studijas, madą kaip fenomeną, mėgstamas medžiagas ir leido užsukti į savo drabužinę.   

Agnė Sadauskaitė: Karolina, papasakok, kaip pasirinkai profesinį ir kūrybinį kelią kostiumo dizaino bei mados srityse.

Karolina Janulevičiūtė: Nuo mažens ropinėjau po audinių nuokarpas ir drabužių iškarpų brėžinius namuose esančioje mamos siuvimo ateljė. Tam tikru etapu žaidimas peraugo į žingeidumą, įgūdžius, kūrybinės išraiškos mediją ir šiuo metu yra mano profesinio tyrimo ir raiškos laukas.

Bakalauro metu mainų studijoms išvažiavai į Estiją, magistro studijas tęsei Suomijos universitete, o šiuo metu akademinį kelią tęsi Švedijoje. Ar toks geografinis studijų pasirinkimas yra atsitiktinumas, ar Baltijos regiono dizaino pojūtis yra artimesnis?

Mainų studijų pasirinkimas Estijoje buvo atsitiktinumas, tiksliau – sprendimas, nulemtas per didelio kandidatų skaičiaus kitoje menų akademijoje. Semestras, lemtingai tapęs kūrybingais metais, motyvavo tęsti studijas. Tad pasidomėjusi geriausiomis programomis Europoje, pasirinkau Aalto universitetą Suomijoje ir taip tikslingai tęsiu regiono klajones. Šiemet Švedijoje įstojau į Konstfack universitetą. Per tuos kelerius metus supratimas apie Baltijos regioną išsiplėtė ir iš natūraliai artimo tapo beveik neatskiriamu. Visur ir visuomet prie Baltijos jūros jaučiuosi kaip namie.

Kokia veikla šiuo metu užsiimi Švedijoje, Konstfack universitete?

Studijuoju post-magistrines tęstinio meninio tyrimo studijas, suteikiančias galimybę sugrįžti į akademinį lauką ir sustiprinti savo metodologiją bei teorijos žinias praktikuojantiems menininkams. Studijos yra individualios, todėl didžioji dalis yra savarankiškas tyrimas, vedamas žingeidumo ir motyvacijos.

Karolinos Janulevičiūtės ir Kasios Gorniak paroda–performansas „Ir aprangos planas“ galerijoje „Atletika“. Nuotrauka: Vitalij Červiakov

 

Viename interviu esi minėjusi, jog po bakalauro studijų jautei tam tikrų žinių stygių ir tai buvo pagrindinis impulsas tęsti studijas svetur. Kokias perspektyvas ir naujas temas atvėrė studijos užsienyje?

Studijos užsienyje atvėrė platesnį supratimą apie drabužį, mados industriją bei kūrybinių metodų ir idėjų įgyvendinimo galimybes. Puikiai įrengtos universiteto dirbtuvės bei nuolatinė idėjų ir sprendimų diskusija su bendrakursiais, kolegomis iš kitų studijų krypčių, dėstytojais tapo vaisinga aplinka bandymams, eksperimentams. Taip pat padėjo ištrūkti iš apgniaužto supratimo apie siuvimą, konstravimą, mados nuorodas ir kryptis. Studijų metu ir ruošdamasi magistro darbui susidėliojau temas, kurios man buvo įdomios ir neišspręstos, jomis galėjau remtis ir plėtoti kūrybiškai.

Esi ženklo „Nones“ įkūrėja. Po šiuo ženklu kuri unikalius minimalaus dizaino, kokybiškus drabužius. Papasakok apie tai. Kaip artikuliuoji drabužius, sukurtus po „Nones“ ženklu, – kaip meno kūrinį ar kaip dizainą?

„Nones“ suformavau kaip „pseudo“ ženklą, siekdama atsiskirti nuo mados trajektorijos dizainerė-kolekcija-produktas ir suteikti savo vystomai praktikai platformą. „Nones“ tikslas buvo ir yra suteikti paslaugą, sukurti drabužį, kas man visuomet aktualiausia ir suteikia daugiausia malonumo. Nuo „Nones“ oficialios pradžios visi sukurti drabužiai atsidūrė kieno nors spintoje ar archyve. Neturiu jų dokumentacijos, nepateikiu katalogo, kiekvienas drabužis asmeniškai sutariamas ir išvystomas mano įgūdžių ir galimybių dėka. Neskiriu laiko limito, nesilaikau sezoniškumo gairių. Mano praktika paremta procesu ir natūralia kiekvieno projekto kaita. Bendradarbiaujant su draugais, menininkais, kuratoriais sukuriami projektai nugula kitose skiltyse ir išplečia mano praktikos lauką.

WARDROBE B 03. Ženklo „Nones” kūrinys

Šilko skarelės dizainas ir produkcija galerijai „Lokomotif”, naudojant parodos „Warowland” vaizdus. Nuotrauka: „Nones”

Performanso aprangos vystymas ir produkcija daliai renginių serijos „Spazio Cura Scenario 04″ galerijoje „Maniera”. Nuotrauka: Philipp Schell

Šilko mezgimo vystymas ir produkcija renginiui „Spazio Cura Scenario”. Nuotrauka: Photo Philipp Schell

Su kokiomis medžiagomis labiausiai mėgsti dirbti?

Dažniausiai naudoju įvairaus audimo šilko pluoštus, juos dažau augaliniais ar / ir pigmentiniais dažais. Kartais naudoju medvilnę ir viskozę. Iš vilnos ir mišrių siūlų megztus gaminius kuriu su japoniška mezgimo mašina, pagaminta 1970-aisiais. Kartais užsakymas ar projektas priverčia rinktis kitas medžiagas, bet tai tik lavina įgūdžius.

Mada ir drabužių dizainas gali būti priimami kaip vartotojiškumo sinonimas arba utilitarus, kasdienis reiškinys. Tuo pačiu mada gali veikti ir kaip simbolis – statuso, pareigų, idėjų, priklausymo grupei, taigi tai yra daugiabriaunis reiškinys. Į madą žvelgi ne į kaip produkto vartojimą, bet kaip į daug platesnį reiškinį. Kokius fenomenus atrandi šioje srityje?

Mados fenomenas man yra labai išsamus ir nuolat įtraukiantis reiškinys. Joje atradau komunikaciją, medžiagiškumą, teoriją, spalvų derinius, technologiją ir amatą. Mados srityje man taip pat aktuali darbo problematika, feministinė perspektyva, tvarumo problematika, kapitalizmo sistema. Šias sritis mados industrijos procesuose suvokiu kaip informacijos šaltinį, kurį galima nagrinėti, kritikuoti, reflektuoti ar net jo vengti, kad būtų galima pasipriešinti ir suaktualinti alternatyvius mados dizaino, kūrybos procesus.

Savo kūriniuose, tarkime, parodoje-performanse „Ir aprangos planas“ (kartu su Kasia Gorniak), instaliacijoje „Slyvos ir sraigės“ kritiškai žvelgi ir vertini mados industriją. Kokios permainos turėtų įvykti, kad mados industrija nebeturėtų neigiamų asociacijų?

Labai sudėtingas klausimas, dar sudėtingiau į jį atsakyti iš praktikuojančios ir privilegijuotos mados kūrėjos pozicijų. Kam nors mada visuomet sukels neigiamų asociacijų, bet svarbu į vykstančius procesus žvelgti adekvačiai, kritiškai, ieškant sprendimų. Be to, ir neigiamos asociacijos yra subjektyvios. Bangladeše siuvančiai moteriai mados industrija gali būti skurdus, bet vienintelis pajamų šaltinis, o Nigerijoje mada – ilgaamžių įgūdžių ir išraiškos platforma. Šiaurėje daugelį slegia klausimas, ką apsirengti šiandien, o vienam dėvėjimui parduodami ar vieną skalbimą ištveriantys drabužiai nugula Čilės ir Malaizijos pakrančių sąvartynuose. Industrijos užnugaryje neigiamų asociacijų visuomet liks, nesu tikra, ar tai įmanoma pakeisti. Man asmeniškai labai norėtųsi, jog kiekvienas vertintų turimus drabužius, aksesuarus, jais rūpintųsi, prižiūrėtų.

Karolinos Janulevičiūtės instaliacija „Slyvos ir sraigės“ ŠMC, 2020. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Labai smalsu žvilgtelti ir į Tavo spintą. Ar siuviesi sau rūbus? Ar pavyksta išvengti greitosios mados?

Mano rūbai spalvingi ir tekstūriški, dažnai tarpusavyje komunikuojantys, surinkti iš įvairių rūšiavimo centrų, „Humanos“ išpardavimų ir mano pačios siūti kilus idėjai. Dėl profesinės privilegijos neperku naujų drabužių. Tačiau itin mėgstu second-hand, spintų atiduotuves, vintažines parduotuves bei archyvus – domina mados seka ir laikotarpiai. Greitosios mados sėkmingai išvengiu jau keletą metų, nes ji nėra artima mano stiliui ar gyvenimo būdui.

Karolina, esi kūrusi kostiumus menininkų projektams. Iki spalio pabaigos reziduoji Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos įkurtame kultūros komplekse SODAS 2123. Rezidencijos metu Tau paskirta misija sukurti SODO 2123 garderobą, kuris bus skirta rezidentams ir lankytojams. Pasidalink, kaip sekasi ir kaip vyksta šis kūrybinis procesas?

Į rezidenciją aplikavau su pasiūlymu sukurti spintą rezidentams ir komplekso gyventojams bei lankytojams. Ši idėja kilo kalbantis su drauge. Ji buvo neseniai grįžusi iš menininkų rezidencijos svetur. Rugpjūčio mėnesį stebėjau ir nagrinėjau kasdienį komplekso gyvenimą, veiksmus, rutinas. Kiekvienu atveju kilo mintys, koks rūbas galėtų atitinkamai įgalintį kiekvieną iš užsiėmimų ir suteiktų rezidentams laisvės juose dalyvauti. Šiuo atveju garderobą rezidencijoje suprantu kaip bendruomenės aprangos žaidimą. Suplanuotus drabužius sukursiu rugsėjo-spalio mėnesiais iš atrinktų ir asmeniškai sukauptų medžiagų likučių. Siekiame, kad rezidencijos pabaigoje būtų galima juos apžiūrėti, pasimatuoti ir bendruomeniškai dalintis komplekso erdvėse.

Papasakok apie savo ateities planus.

Ateities planuose vyrauja akademinė aplinka, noras įsirengti mezgimo studiją ir planai tęsti kolaboracijas projektuose su kitais menininkais. Kol kas mane galima sutikti kultūros komplekse SODAS 2123, o ateityje – pakeliui į Šiaulius, Taliną, Stockholmą, retkarčiais ir Vilniuje.

„Press&Fold“ publikacija apie Karolinos Janulevičiūtės ir Kasios Gorniak parodą-performansą „Ir ateities planas“. K. Janulevičiūtės asm. archyvas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *