Kur visuomet vaiskus dangus. Interviu su kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“ padalinio vadove Gita Laurinavičiūte

Šios vasaros pradžioje sau įteikiau gražią dovaną ir nuvažiavau į Panevėžį. Pastaruoju metu vienas geriausių siurprizų – lankyti seniai matytus miestus ir jų nebeatpažinti. Panevėžys, kuris, atrodo, buvo kiek prisnūdęs, įgauna polėkį, tad vienos dienos aplankyti visų kultūrinių taškų gali ir neužtekti. Tasai kultūrinis miesto polėkis skatino minti naujus takus, verti muziejų duris, žengti per galerijų slenksčius ir užversti galvą į skulptūras, arkas, miesto stogus ir kaip niekad vaiskų dangų. Galbūt jis toks dėl miesto kultūrinių veiklų žemėlapyje atsiradusio kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“? Šis centras įsikūrė Skaistakalnio parke, apsuptas senų medžių, dviejų upių. Ir tapo ypatinga vieta ne tik dėl ramaus gamtos prieglobsčio – čia susijungia menas, kultūra ir bendruomenė, istorinė ir moderni architektūra, kuri, beje, netruko būti pastebėta ir įvertinta. Nuo parodų ir praktinių dirbtuvių iki jaukių bendruomenės susitikimų – „Pragiedrulių“ komanda sukūrė erdvę, skirtą bendravimui, menui ir kūrybai. Apie centro veiklą, idėjų tęstinumą ir panevėžietišką gyvenimą kalbėjomės su Gita Laurinavičiūte, „Pragiedrulių“ centro padalinio vadove. 

Agnė Sadauskaitė: Dar tarpukariu Pragiedruliais Juozas ir Jadvyga Čerkesai pavadino savo sodybą, kurioje šiandien ir įsikūrė dalis kūrybiškumo centro. Esate minėję, kad „Pragiedrulių“ tikslas – tęsti Čerkeso pradėtą veiklą. Papasakokite apie tai plačiau – kokias tradicijas siekiate išlaikyti?

Gita Laurinavičiūtė: Juozas Čerkesas-Besparnis buvo žmogus orkestras – sodininkas, teatralas, karo savanoris, rašytojas, teisininkas. Tarpukariu, dar 1926 metais, jis pasistatė sodybą, kurią ir pavadino Pragiedruliais, o sklypą, kuriame dabar esame, apsodino vaiskrūmiais bei vaismedžiais. Jo tikslas buvo kurti bendruomenę, burti inteligentiją, sodyboje rinkosi žinomi, aktyvūs žmonės. Iki parko bei sodybos atnaujinimo nedaug kas žinojo apie šią asmenybę,r dabar ieškoma daugiau informacijos apie jį, plečiamos žinios, ta linkme dirba gidai bei edukatoriai. Visgi sodyba ir parkas buvo apleisti ir šioje vietoje buvo norima įrengti prancūziško stiliaus parką. Tuomet Panevėžio inteligentija, dalis netgi menanti Čerkeso laikus iš vaikystės ar tėvų pasakojimų, pradėjo skatinti kitokį pasirinkimą – atiduodant duoklę šios sodybos įkūrėjui. Ir tik tada prasidėjo Juozo Čerkeso viešinimas.

„Pragiedrulių“ kultūros centras vadovaujasi Juozo Čerkeso-Besparnio ir jo šeimos siekiu skleisti humanistines vertybes, stiprinti ryšį su gamta ir kurti prasmingą kultūrinę erdvę kiekvienam lankytojui. Tarpukario Lietuvoje Čerkesų sodyba tapo vieta, kur buvo skatinamas kūrybiškumas, sąmoningas santykis su aplinka, bendruomeniškumas. Tai vertybės, kurios gyvybiškai svarbios ir mūsų veiklai. Nebūtų bendruomenės, nebūtų ir mūsų. Mes siekiame tęsti šias idėjas, ypatingą dėmesį skirdami bendruomenės įtraukimui ir jos kūrybinei raiškai. Tai viena mūsų misijų.

A. S.: Kas suteikė impulsą centro atidarymui? 

G. L.: „Pragiedrulių“ idėja buvo pasiūlyti vietos bendruomenei kitokių kūrybiškų veiklų, kurių Panevėžyje iki šiol nebuvo. Sodyba įveiklinta remiantis esminiais principais, kurie skatina bendruomenės įsitraukimą, kultūrinį verslumą, istorijos ir paveldo reikšmingumą, tarpdisciplininį bendravimą, pritaikomumą skirtingoms studijoms bei rezidencijomis ir, žinoma, tvarumą bei ekologiją. 

A. S.: Išties Panevėžyje galima sudėlioti platų kultūrinių veiklų maršrutą. Kuomet lankiausi mieste prieš dešimtmetį, atrodė, kad užteko skirti kelias valandas, o šiais metais ne viską spėjau aplankyti ir per dieną. Tai ir Panevėžio dailės galerija, Stasio muziejus, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka, teatrai ir galerijos. Kuo „Pragiedruliai“ papildo miesto kultūrinį gyvenimą?

G. L.: Kultūrinių vietų žemėlapis tikrai platus, pasirinkimo yra daug. Kartais su kolegomis iš kitų įstaigų kviečiame vieni kitus į renginius ir dažnai negalime sudalyvauti, nes… esame kitame renginyje. „Pragiedruliai“ miesto kultūrinį audinį papildo unikalia kūrybos ir bendruomenės erdve, kuri jungia meną, kultūrą ir gamtą. Menas profesionalus, tai suteikia studijų mokytojai, kviestiniai svečiai, lektoriai. Veikia net penkios studijos, kur galima pasirinkti savo discipliną. Žmonės dažniausiai išsirenka vieną iš studijų, kuratorių, ir taip stebime, kad auga tvarumas, santykio tęstinumas. 

Mūsų centre lankytojai gali ne tik dalyvauti įvairiose meno rezidencijose, parodose, bet ir patirti kūrybinį procesą – nuo idėjos iki rezultato. Skatinamas kultūrinis ir meninis dialogas. „Pragiedruliai“ siekia kurti erdvę, kurioje kultūra ne tik stebima, bet ir kuriama bei išgyvenama kartu. 

A. S.: Centro veiklų spektras itin platus, o internetinėje svetainėje nagrinėdama renginių kalendorių, netrukau pastebėti, kad beveik visos dienos užpildytos kūrybinių iniciatyvų, susitikimų, edukacijų – kasdien veikia dailės, tekstilės dizaino, taikomojo teatro, audio-video ir fotografijos studijos. Papasakokite apie jas plačiau. 

G. L.: Kiekviena studija turi po kuratorių, kurie supažindina su savo srities ypatumais. Dailės studija daugiausia dėmesio skiria kūrybiškumui ir jo ugdymui. Šioje studijoje galima išbandyti tapybą, grafiką, piešimą bei susipažinti su jų technikų įvairove. Fotografijos studijos kuratorius supažindina lankytojus su eksperimentais ir daug dalykų kuria kartu. Panevėžys yra teatro miestas, o mes siekiame pritaikyti teatrinius įgūdžius ugdant kasdieniame gyvenime naudingus gebėjimus. Studijoje vedamos judesio ar viešosios kalbos edukacijos, kurios per bendruosius teatro įgūdžius padeda išlaisvinti kūrybiškumą, moko reprezentuoti save, prisistatyti auditorijai. Pastebime, kad šie užsiėmimai sulaukia ne tik jaunimo, studentų, besiruošiančių egzaminams, dėmesio, bet ir senjorų. „Pragiedruliuose“ vykstančiose edukacijose vyrauja kitoks požiūris ir į tekstilės pritaikymą. Panevėžys – lino miestas, bet mes norėjome kiek kitaip pažvelgti į tekstilę. Šioje studijoje vyksta įvairiausi užsiėmimai: senoji ir naujoji batika, saulės antspaudai – cianotipija, senų rūbų atnaujinimas, diskusijos apie stiliaus paieškas, tvarumą ir darną. Na, o jei į klausimą „Knyga ar filmas?“ atsakytumėte pasirinkdami antrąjį variantą, tuomet jau žinote, ko galima tikėtis iš penktosios „Pragiedrulių“ studijos. Joje galima tapti ne tik operatoriumi, režisieriumi, prodiuseriu, bet ir išmokti dirbti komandoje, išgirsti kitus bei būti atviriems idėjoms.

A. S.: Kaip nepritrūkstate idėjų? Kiekvieną dieną kviečia naujos edukacijos. 

G. L.: Mūsų idėjos gimsta natūraliai, iš nuolat besikeičiančios kūrybinės aplinkos ir bendruomenės poreikių – stengiamės atliepti lūkesčius ir norus klausdami, klausydamiesi, analizuodami, stebėdami, kas pavyksta ir kur norisi pagalbos. Štai prisimenu vieną atvejį. Kadangi esame tikras ekolopšys, apsuptas parko, dviejų upių, toli nuo miesto šurmulio, dailės studijos kuratorė išdėliojo molbertus parke aplink pastatą, žmonės ilgainiui visiškai pasinėrė į kūrybą, ir kuratorė juos stebėjo iš šono, leisdama lietis idėjoms, o ne siūlydama savo įžvalgas. Kitąkart buvo naudojami gamtos reljefai – išbėga visi užsiėmimo dalyviai į parką su popieriaus lapais ir kreidelėmis, piešia ant medžių paviršiaus.  

Kiekvienas mūsų komandos narys ir kviestiniai menininkai prisideda patirtimi ir idėjomis, kurios virsta naujomis veiklomis ir formatais. Kai kurios veiklos yra ilgalaikės, o kitos apsiriboja pavieniais renginiais ar dirbtuvėmis, todėl įsipareigojimo lygį kiekvienas gali pasirinkti pagal savo galimybes. Daugelis užsiėmimų yra nemokami ir beveik visi skirti įvairioms amžiaus grupėms. Mums svarbu sukurti vietą, kurioje žmonės jaučiasi laisvi kurti ir dalytis idėjomis, todėl jos niekada nesibaigia!

A. S.: Architektūriniame „Pragiedrulių“ komplekse – restauruotas Juozo Čerkeso raudonų plytų pastatas organiškai susiliejo su nauju, moderniu priestatu. Šis projektas 2023 metais buvo pripažintas geriausiu rekreacinės architektūros kūriniu. Kaip išnaudojate šiuos du pastatus – ar jie atlieka skirtingas funkcijas kultūrinio komplekso kontekste?

G. L.: Ši seno ir naujo dermė – ne tik architektūrinis, bet ir simbolinis ryšys tarp miesto praeities ir ateities. Senoji sodyba liko pagrindiniu komplekso akcentu ir yra geriausiai matoma atvykstant nuo parko. Toks ir buvo tikslas – neužgožti istorijos, kultūros paveldo objekto. Naujam pastatui buvo panaudotas šlaitas, kuris ribojosi su Žagienio upeliu. Atvykstant iš vienos parko pusės, atrodo tartum naujasis pastatas būtų po žeme. Tai lankytojus irgi skatina ateiti ir pasidomėti, kas čia įsikūrę. Ir labai smagu, kad žmonės peržengia slenkstį. Apsilankymą senojoje Čerkesų sodyboje dažnai lydi nuostaba, vėliau susižavėjimas, nes senieji Panevėžio gyventojai žino, kaip anksčiau atrodė šis pastatas – jis buvo apleistas, užkaltais langais, be stogo, išpaišytas grafičiais, dažnai tapdavo neformalių susitikimų vieta, o teritorija aplink buvo tankiai apaugusi, neprižiūrima. Dabar tai – naujas traukos centras. 

Įėjus per raudonąją sodybą, galima ilgu požeminiu koridoriumi pasiekti naująjį pastatą bei išeiti per kitą komplekso pusę. Istorinis pastatas yra administracinis. Jame taip pat vyksta mažesnės kūrybinės dirbtuvės, susitikimai bei renginiai, kur reikalingas intymesnis ryšys su erdve. Tuo tarpu naujasis priestatas, įvertintas už architektūrinius sprendimus ir šiuolaikinį funkcionalumą, skirtas didesniems renginiams, parodoms ir multimedijos instaliacijoms. Jame įsikūrė ekspozicinė erdvė, naudojama parodoms, renginiams, susibūrimams, seminarams, studijų erdvės, patalpa rezidencijoms. Už jos yra nemaža atvira erdvė, mūsų vadinama bendruomenine virtuve. Atrodo, lankantis naujojo pastato erdvėse, galima pereiti visus keturis metų laikus– kiekviena jų turi savitą atmosferą. Štai edukacijos studija nuolat kinta; audio-video visada yra gausu technikos, stovų, apšvietimo lempų; teatro studija minimaliausia – su keliomis kėdėmis ir stalu; tekstilės studijoje viskas sukasi apie tvarumą, joje galima rasti ir plunksnelių, ir iš lauko parsineštą šaką, o bendruomeninėje virtuvėje – meditatyvi erdvė. 

Žmonės kartais klausia, ką galima nuveikti dienos metu mūsų centre. Visada galima apžiūrėti parodas, kurios keičiamos kas mėnesį, ir, be abejo, rasti ramybės bendruomeninėje virtuvėje, kurioje galima atsipalaiduoti, per langą stebėti straksinčias voverytes, krentančius lapus ar sniegą, kurti, veikti, o gal ir visai nieko nedaryti.

A. S.: Nors esate Stasio muziejaus padalinys, duris lankytojams atvėrėte anksčiau nei jis. Ar pastebėjote pokytį prieš ir po muziejaus atidarymo? Kuo papildote pastarojo veiklą ir kuo jis papildo centro veiklas?

G. L.: Po muziejaus atidarymo pastebėjome didėjantį tiek vietos gyventojų, tiek kitų miestų lankytojų susidomėjimą Panevėžio kultūriniu gyvenimu. Per mėnesį paprastai sulaukiame 600–700 pavienių lankytojų, neminint didelių renginių ir edukacijų. Per vasarą šis skaičius išaugo. Stasio muziejus su savo parodomis ir menininko palikimu įnešė į miestą tarptautinės reikšmės meno kontekstą, kurį labai vertina mūsų lankytojai. Mūsų bendradarbiavimas apima bendrų renginių organizavimą, teminių programų kūrimą, kuriose atskleidžiame skirtingus Stasio Eidrigevičiaus kūrybos aspektus. Bendradarbiaudami su muziejumi, stengiamės, kad abi institucijos būtų tarsi viena kitos tąsa – muziejus suteikia gilų meninį kontekstą, o mes siūlome į jį pažvelgti per praktines kūrybines veiklas ir dalyvavimą. Be to, keli kolegos dirba abiejose įstaigose – jie taipogi tamprus ryšys. 

A. S.: Nuo pat 2022 metų kuruojate „Pragiedrulių“ rezidencijų programą. Kaip sekasi pritraukti rezidentus? Kokius atrankos kriterijus taikote?

Rezidencijų programa dar tik įsibėgėja. Dabar vykdome vieną rezidenciją meno ir pramonės srityje, pristatančią Panevėžį per muziką ir industriją. Menininkai parengė vienos valandos video kūrinį, kuris buvo sukurtas artimai bendradarbiaujant su Panevėžio senąja pramone, industrine miesto dalimi. Menininkai norėjo sukurti unikalų procesą ant pramoninių įmonių stogų, filmuojant iš paukščio skrydžio. Su visa technika, kostiumais, menininkai lipo net ant vienuolikaaukščio stogo!

Pritraukti rezidentus sekasi dėl kelių veiksnių. Visų pirma, stengiamės sukurti programą, kuri atliepia šiandienos menininkams svarbias temas – industrijos ir meno sąveiką, vietos bendruomenės įtraukimą, eksperimentavimą su skirtingomis meno formomis. Atrankose atsižvelgiame į menininkų kūrybinį potencialą ir idėjų originalumą, jų gebėjimą integruotis į mūsų kultūrinę bei miesto aplinką. Esame nedidelė bendruomenė, todėl menininkams lengviau ją išjausti, suprasti, patiems į ją įsilieti. 

Atrankos kriterijai apima menininko kūrybos pobūdį ir norą tyrinėti industrijos bei meno sintezę – vieną iš mūsų centro kertinių temų. Taip pat vertiname kandidatų motyvaciją įtraukti į savo kūrybą Panevėžio miesto bendruomenę, taip prisidedant prie vietos kultūrinio gyvenimo praturtinimo. Be abejo, labai vertiname ir menininkų, norinčių pasidalinti savo patirtimi per dirbtuves ar „artist talk“ renginius, norą aktyviai įsitraukti į edukacinę veiklą. Būdami rezidencijų kuratoriai, siekiame ne tik pritraukti kūrėjus, bet ir suteikti jiems kūrybinę laisvę bei palaikymą, kad jų idėjos būtų atskleistos visapusiškai. Esame ne muziejus, o kūrybiškumo centras ir leidžiame daug laisviau pažiūrėti į meną ir bendruomenę.

A. S.: Nors industrinė istorija neatsiejama nuo Panevėžio istorijos, nemažai kalbate apie panevėžietį kaip apie kūrybišką žmogų. Kaip apibūdintumėte savo lankytojus? Kokias grupes ir jų pomėgius išskirtumėte?

G. L.: Mūsų lankytojai – tai įvairiapusė ir kūrybinga bendruomenė, kurią jungia smalsumas ir noras atrasti naujų meno formų bei dalyvauti kūrybos procesuose. Auditorija jaunėja. Centre pradėjau dirbti prieš metus ir pati nustebau matydama labai jaunus lankytojus, ne tik vidutinio ir vyresnio amžiaus žmones. Sulaukiame daug moksleivių, kurie nori atrasti impulsą savo kūrybai. Daug jų yra ir centro savanoriai, įgauna daug patirties, dažnai kryptingai pasirenka vieną iš centre veikiančių studijų. Žmonėms įdomu atrasti, prisidėti, pajausti, jie dažnai atkeliauja nešini savo idėjomis. Tarp lankytojų yra skirtingo amžiaus ir interesų žmonių. Mūsų auditorija – graži, įvairi, turtinga. Be to, pastaraisiais metais pastebime ir augantį profesionalių menininkų susidomėjimą – tiek iš Panevėžio, tiek iš kitų miestų. Juos traukia galimybė dirbti su mūsų rezidencijų programa, dalintis patirtimi vedant praktinius užsiėmimus ar edukacijas.

A. S.: Paminėjote menininkus, kuriančius kituose miestuose. Didelė dalis kultūrinių veiklų Lietuvoje yra sukoncentruotos didžiuosiuose miestuose, tuo tarpu „Pragiedruliai“ atstovauja Panevėžio regiono kultūrinėms veikloms. Su kokiais iššūkiais susiduriate turėdami menininkų rezidenciją ir kultūros centrą ne viename iš didžiųjų miestų? Kokių pozityvių aspektų pastebite?

G. L.: Tai savitas iššūkis ir privalumas. Pagrindiniai iššūkiai dažnai susiję su infrastruktūra ir logistiniais aspektais: atokesnė vieta reiškia, kad reikia papildomų pastangų pritraukti lankytojus ir rezidentus, kurie galbūt pirmiausia renkasi didžiuosius miestus. Taip pat sudėtingiau pasiekti platesnę auditoriją per masinę žiniasklaidą ar užmegzti ryšius su platesne kultūros scena. Visgi tai skatina mus būti kūrybingus tiek organizuojant renginius, tiek viešinant veiklas, ypač akcentuojant regiono unikalumą ir kūrybinį potencialą. Tačiau būtent atokesnė geografinė padėtis tampa vienu iš mūsų išskirtinumų. Čia, „Pragiedruliuose“, menininkai gali pabėgti nuo didmiesčių šurmulio ir patirti tikrą kūrybinės rezidencijos patirtį – ramią, įkvepiančią ir leidžiančią susitelkti į savo darbą. Panevėžio regiono istorija ir pramonės paveldas taip pat suteikia unikalią kontekstinę terpę meniniams projektams, kurie įkvepia vietos auditoriją ir rezidentus. Mažesnio miesto bendruomenė yra atviresnė glaudesniam kontaktui su menininkais, noriai dalyvauja meno kūrimo procese, siekia tapti bendrakūrėjais. 

Esame labai dėkingi vietos bendruomenei, kuri mus aktyviai palaiko, dalyvauja renginiuose. Pastebime, kad mažesnis miestas leidžia užmegzti asmeniškesnius santykius su lankytojais, o tai kuria tvirtesnius, ilgalaikius ryšius su auditorija.