• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2023    02    03

Jautri ir ambivalentiška kūryba. Interviu su keramike Monika Gedrimaite

Agnė Sadauskaitė

Monika Gedrimaitė. Fot. Fausta Genienė

Pastaruoju metu vis „įklimpstu“ į molį – atrodo, kad dėmesio keramikai vis daugėja, ir ne tik tarp norinčių pasigaminti rankų darbo daiktą, tačiau ir profesionaliame lauke – tarp kūrėjų, meno kritikų bei kuratorių. Tad šįkart, kalbindama keramikę Moniką Gedrimaitę, turėjau nemenką kiekį klausimų apie keramikos konceptualumą, funkcionalumą, augantį srities populiarumą, keramikų bendruomenę ir, žinoma, pačios menininkės kūrybą bei inspiracijas. Monika Gedrimaitė (g. 1990) yra keramikė ir Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Menininkė yra baigusi keramikos bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, mokėsi Estijos dailės akademijoje. Jos darbai pristatyti daugiau nei dvidešimtyje grupinių ir personalinių parodų. Monika neseniai įsikūrė naujoje studijoje, kurioje, kaip pati minėjo, dažnai pasineria į kultūrinės ekologijos apmąstymus – kokie kūriniai yra reikalingi ir kodėl.

Agnė Sadauskaitė: Profesionaliosios keramikos lauke dalyvauji jau daugiau nei dešimtmetį. Papasakok, kodėl nusprendei kūrybinį kelią sieti su šia sritimi arba, kaip pati klausi savo pašnekovų, „iš kur atėjai ir kur esi dabar“?

Monika Gedrimaitė: Ganėtinai vėlai pradėjau lankyti meno mokyklą, bet jau tada buvau pasiryžusi ruoštis stojamiesiems egzaminams į Vilniaus dailės akademiją. Meno mokykloje mokiausi tapybos, skulptūros, keramikos, akademinio piešimo, tad mano edukacinis laukas buvo gan turtingas, apimantis daug sričių. Tuomet dar nemaniau, kad studijuosiu keramiką. Beruošiant baigiamąjį darbą, domino daug dalykų, tada mano kūrybinei minčiai darė įtaką Jonas Mekas, „Fluxus“ judėjimas. Darbui rašiau scenarijų, kūriau ir montavau video, tapiau didelio formato tapybos darbus, kviečiausi ir draugus, su kuriais surengėme popierinių lėktuvėlių dirbtuves, o visoje šioje raizgalynėje atlikome performansą. Tuo tarpu mano draugė meno mokykloje, besiruošdama baigiamajam projektui, lipdė indų servizą iš lietuviško raudono molio – ji ateidavo ir žinodavo, ką tądien nulipdys. Savo kūrybiniame procese nežinojau, kada ateis pabaiga projektui, turėjau daug sumanymų ir nemažai sprendimo būdų. Visgi manau, kad tada klausiausi vidinio balso ir pasitikėjau savimi. Tad dėl noro kurti aplinką, atmosferą po mokyklos save įsivaizdavau scenografijos studijose. Tačiau, pamenu, per stojamųjų peržiūras pabijojau vieno dėstytojo gąsdinimų, kad neįstosiu, mano portfolio sulaukė nemažai kritikos. Kitas dėstytojas, pamatęs mano keramikos darbus, nuvedė pasikalbėti su Keramikos katedros dėstytojais. Man pasiūlė drąsiai stoti į keramiką, kas ir pavyko, tačiau įstojau su mintimi, kad pasitempsiu ir perstosiu į scenografiją. Visgi keramikos studijų metu susibendravau su kurso kolegomis, taip pat žavėjo mintis pasinerti į konkrečią meno rūšį. Taigi studijas apie aplinką pakeičiau studijomis apie daiktą. Taip ir prasidėjo mano kelionė – keramiką pradėjau studijuoti 2010 metais, 2015-aisiais su kolegėmis įkūrėme keramikos studiją, pradėjau dirbti savarankiškai, o 2016 metais įstojau į Keramikos magistro studijas.

Indo estetika: nuo daikto iki meno. Fot. Indrė Stulgaitė-Kriukienė

Agnė Sadauskaitė: Ar kyla noras tęsti studijas?

Monika Gedrimaitė: Šį rudenį rimtai svarsčiau stoti į doktorantūros studijas, pavasarį išvykau į Taliną, kur ruošiau tezes, rašiau, apie ką bus mano doktorantūros projektas. Tačiau vasara buvo tokia smagi ir greitai pralėkė, rudeniop pradėjau renovuoti naują studiją, o užrašus pasidėjau į stalčių, tad šiuos planus nukėliau neribotam laikotarpiui. Šiais metais įvyko nemažai gyvenimą keičiančių aspektų, su kuriais dar norisi susigyventi. Dar turiu neatsakytų klausimų, kaip noriu prieiti prie savo kūrybos akademiniame lygmenyje, kokią bendruomenę ketinu iš to kurti. Šiam pasiryžimui reikia subręsti.

Agnė Sadauskaitė: Ar molio kaip medžiagos įvaldymas buvo sudėtingas procesas?

Monika Gedrimaitė: Lipdyti buvau bandžiusi prieš studijas, medžiagą valdyti sekėsi neblogai, nors Skuodo meno mokykloje didelio arsenalo ir prieigų dar neturėjome – dirbome su vos kelių rūšių moliu, pagrindinėmis bazinėmis glazūromis. Akademijoje studijos dar labiau įtraukė, nes atsivėrė nauja techninė bazė – laboratorija, skirtingi degimai, įvairios molio masės ir atlikimo technikos. Keramikos srityje su medžiagomis vyksta daug sudėtingų procesų, o dar atsiranda ir idėjiniai sumanymai. Laikui bėgant, manau, kiekvienas keramikas atranda savo sritį, kurioje nusprendžia plėstis. Man šiuo metu labai patinka medžiagos procesas, nes pagaliau viskas nebeatrodo taip sudėtinga.

Agnė Sadauskaitė: Tavo kūryboje svarbus daikto būtiškumo apsvarstymas, jo paskirties ir naujų pateikimo būdų variantai, redukuota daikto funkcija ir jo identifikavimas. Papasakok, kuo suintrigavo ši tema ir kokius atradimus ji atnešė.

Monika Gedrimaitė: Šią temą atradau magistro studijose. Pirmame kurse pradėjau žiesti nedidelio formato cilindrus, panašius į puodelius, vazeles. Ilgainiui jie virto įvairiomis dėlionėmis, kompozicijomis, kabinau juos ant sienų, ėmiau stebėti, kaip forma keičiasi koncentruotoje erdvėje. Kartą vieną jų pasiėmiau ir plaktuku perskėliau per pusę. Tai buvo nedidelis melsvas objektas, kuris galėjo turėti indo funkciją, bet perskėlimo metu kažkas įvyko. Prasivėrė ne tik tas indas, bet ir mano supratimas apie jį. Tuomet pradėjau daugiau žiesti, nužiestus objektus pjaustyti įvairiais pjūkleliais bei kitais įrankiais. Atrodė, kad kiekvieną kartą atsiveria nauja indo kaip daikto prasmė. Nežiūrėjau į tai kaip į keramikos indą, labiau – iš ko tas abstraktus objektas sudarytas. Indas kaip daiktas likdavo toks pats, vis dar savarankiškas, bet mano įsikišimas – pjaustymas, daužymas – tapo apmąstymu, tam tikrais pėdsakais, paliečiant objektą, bet jo nepakeičiant. Būtent iš to atsirado daikto redukavimas, o vėliau ir dekonstrukcija. Nutariau pasirinkti tokį objektą, kuris neturėtų konteksto – istorizmo, citatos. Daiktas vyko pats savaime, o pradinė mintis buvo suprasti, iš ko jis padarytas. Perpjovus daiktą, matai, kokio storio sienelės, pasimato molio savybės, medžiagos dalelės. Būtent čia man atsivėrė savarankiškas kūrinio daiktiškumas, būtis, kuri pasakojo kitą autentišką funkciją.

Indo estetika: nuo daikto iki meno. Fot. iš asmeninio archyvo

Indo estetika: nuo daikto iki meno. Fot. iš asmeninio archyvo

Indo estetika: nuo daikto iki meno. Fot. iš asmeninio archyvo

Agnė Sadauskaitė: Apmąstydama daikto medžiagiškumą ir funkciją, pasakoji, jog eksperimentavai, tad įdomu, kas galiausiai pasirodė svarbiau – pats konceptas ir objekto apmąstymas ar visgi idėjos išraiška?

Monika Gedrimaitė: Vienareikšmiško atsakymo neturiu. Jaučiu, kad man svarbi pati objekto išraiška, taigi atrodo, kad atsakymas būtų – objektas ir medžiaga. Visgi kartu jaučiu, kad turėčiau papasakoti, kodėl. Tad mano atveju tiek eskizai, eksperimentai, tiek darbas su moliu persipina. Formą pradedu ant žiedimo rato, o atlikdama pjaustymo veiksmą, tarsi eskizuodama ant popieriaus, pamatau, kuri pusė mane domina ir kaip galėčiau tai plėsti. Procesas visada įdomus, bet gaila, kad eigoje dar nemoku pasidžiaugti atradimais, nes jie dažnai aiškiausiai matomi pabaigoje. Tai nulemia ir tam tikras keramikos techniškumas, kada vystomi tolesni įprasti etapai: džiovinimas, šlifavimas, degimas, dekoras ar glazūravimas. Manau, šiuose procesuose tęsiasi eskizų vystymas ir jų fiksavimas. Visgi, jei pavyksta pasižiūrėti į procesą, dažnai suprantu, kad jame slypi daug turtų. Mano supratimu, keramikos konceptualumas ir rezultatas labai susiję.

Agnė Sadauskaitė: Neseniai besidalindama straipsniu apie keramiką rašei, jog atrodo, kad nemažai keramikų yra įstrigę technologijose. Įdomu, kiek tau pačiai yra svarbus eksperimentavimas ir naujų būdų paieška?

Monika Gedrimaitė: Klausime įžvelgiu technologijų ir eksperimentavimo koreliaciją, visgi manau, kad eksperimentavimas ne visada sutampa su keramikos technologija. Man eksperimentavimas yra nederančių disciplinų sandauga. Visgi eksperimentą laikyčiau nevykusiu, jei ilgainiui neįvyktų išgryninimas ir neatsirastų tam tikras žinojimas. Eksperimentai yra turtingas minčių lietus, bet iš jo svarbu išmokti, o ne tik sukurti ką nors efektyvaus, taip ir nesupratus, ką sukūrei. Eksperimentas dėl eksperimento ir jo efektyvių rezultatų man atrodo netvarus ir trumparegiškas. Tai ir turiu omenyje sakydama, kad kartais keramikai užstringa technologijose. Žinoma, neretai tie atradimai stulbinatys, tačiau kodėl – nelabai aišku ir pačiam kuriančiajam. Kartais įvaldžius autorines ar tradicines technologijas, sunku iš jų išlipti, jos padaro meškos paslaugą, o savito mąstymo būna vis mažiau.

Paroda „Uola ir vėjas. Erdvės objektuose“. Fot. iš asmeninio archyvo

Paroda „Uola ir vėjas. Erdvės objektuose“. Fot. iš asmeninio archyvo

Agnė Sadauskaitė: 2020 m. galerijoje „Arka“ pristatei personalinę parodą „Uola ir vėjas. Erdvės objektuose“, kurios metu vykdei ir keramikos performansą – galerijoje lipdei tris molio objektus. Man tai irgi pasirodė kaip tam tikras eksperimentas. Kiek truko šis performansas?

Monika Gedrimaitė: Parodą sudarė du segmentai. Dalis parodos buvo vadinamosios baigtos skulptūros, t. y. lipdytos, degtos, o kita dalis – performatyvus lipdymas. Tai buvo mano požiūris į keramiką, padarytą keramikos medžiagomis, bet ne technologija. Performatyvi dalis buvo mano pokalbis, bandymas kalbėti kitiems apie keramiką keramikos medžiagomis, bet ne iki galo technologiškai. Performanso metu tarsi pati apsitvėriau ir įlindau į dažną keramikos objektą – indą, o vyksmas tapo indo tąsa. Šį judesį vadinu tam tikromis žirklėmis, skrodžiančiomis discipliną, kurioje kuriu. Technologiškai turbūt gerai nulipdžiau, bet šių darbų nedegiau, neglazūravau, šiuo atveju to ir nereikėjo.

Pats lipdymas užtruko 2–3 savaites, ateidavau atsidarius galerijai ir išeidavau apie 18 valandą. Kūrinius lipdžiau parodos metu, o atėję žiūrovai pirma apžiūrėdavo tapybos parodą pirmame aukšte, vėliau užlipdavo į antrą aukštą, kur vyko manoji. Pamatę statybinę aplinką, kalnus molio ir mane lipdančią, nustebdavo, atsiprašydavo sutrukdę, galvodami, kad aš tik ruošiuosi. Bet tada įvykdavo susidūrimo momentas – juos pakviesdavau užsukti, apžiūrėti darbus, pasakodavau apie mano sumanymą.

Agnė Sadauskaitė: Tad koks buvo jausmas įlįsti į indą ir beveik užsidaryti jame?

Monika Gedrimaitė: Buvo labai smagu, džiaugiausi šiuo sumanymu. Visgi pabaigoje reikėjo suskubti, nes ruošiausi išvažiuoti į simpoziumą, turėjau pabaigti skulptūras, tad buvo ir šiek tiek streso. Buvau suplanavusi sunaudoti beveik toną molio trims skulptūroms, numačiusi, kiek vietos jos užims. Vienas objektas buvo tarsi uola, į kurią galėjo įeiti, manau, 10–15 asmenų. Kitą objektą lipdžiau mažesnį – tai buvo siena su faktūromis, o trečiasis – maždaug 180 cm aukščio ir beveik metro skersmens kolona. Juos buvau apmąsčiusi prieš pradėdama lipdyti, bet eigoje, valdant tokį kiekį molio, savaime pasibangavo kiek kitaip nei planavau. Tikslas buvo ir stebėti, kaip nulipdytos skulptūros keičiasi. Turėjau kameras ir visą procesą fiksavau turėdama omenyje, kad tai taps atskiru kūriniu, ne tik dokumentika. Vėliau dokumentiką pristačiau kitose grupinėse keramikos parodose trumpo video pavidalu.

Agnė Sadauskaitė: 2022 m. spalio pabaigoje „Baroti“ galerijoje Klaipėdoje buvo atidaryta kita tavo personalinė paroda „Kiek trunka kūryba“. Joje eksponavai įvairių formų, dydžių ir spalvų molio skulptūras ant savo sukurtų medinių pjedestalų, apjungdama darbus pačios parašytais tekstais, dalindamasi vaikystės atsiminimais. Kalbėdama apie parodą, akcentavai, kad procese labiausiai veda jautrus žvilgsnis į aplinką ir savo patyrimus, o ambivalentiškumo sąvoka tampa kūrinius jungiančiu leitmotyvu. Ar galėtum papasakoti apie tai daugiau?

Monika Gedrimaitė: Jaučiu, kad nuo pat kūrybos pradžios vienu iš leitmotyvų yra ambivalentiškumas. Atrodo, kad pirmą kartą šį terminą išgirdau per chemijos pamoką, ir jau tada jis pasirodė artimas. Man patinka veikti tarp priešpriešų, jose ieškoti naujų kalbų. Parodos mintis, vedamoji frazė – „kiek trunka kūryba“ – kilo kiek daugiau nei prieš metus, kai ruošėme projektą, susijusį su menininkų autorinėmis ir gretutinėmis teisėmis. Tuo metu kalbinome keramikus apie jų kūrybinę veiklą, už kurią gauna atlygį, taip pat – kokia jų darbo diena, ką jie įprastai veikia dirbtuvėse, kiek užtrunka padaryti kūrinį parodai ar užsakymui ir panašiai. Daug kas pasidalijo tuo, ko žiūrovas nemato, kas slypi už sukurto tviskančio darbo. Fiksuojant menininkų pasisakymus, buvo sukurta video žinutė, kuria siekėme parodyti žmonėms tai, ko jie nemato žiūrėdami į kūrinį. Dėl jo tenka pereiti galybę buitinių, fizinių, finansinių, emocinių aspektų.

Grįžtant prie tavo klausimo apie parodą, įsivaizdavau, kad besiruošdama solo pasirodymui dokumentuosiu būtent tuos buitinius, niekam nematomus aspektus: kiek man kainavo nuoma, elektra, kiek sunaudojau vandens, kiek valandų per dieną sėdėjau prie kūrinių, kiek kilogramų molio ir glazūrų reikėjo. Tuomet įsivaizdavau, kad tai turėtų būti visai poetiška. Visgi racionalus sąskaitų, skaičių, grafikų pateikimas pasirodė per atgrasus tuometinei būsenai, todėl natūraliai nukeliavau ten, kur jautriai vedė intuicija ir širdis. Pradėjus klausyti, ką ši mano dalis man sako, atsigręžiau į vaikystę, į prisiminimus, kuo laisvalaikiu lengvabūdiškai užsiimdavau. Ir mano prisiminimas buvo, kaip mėgdavau vaikščioti ir rinkti gražius įdomių formų akmenukus. Vaikystėje būdavau stebėtoja, daug laiko praleisdavau viena, tyrinėdavau pasaulį, laipiodavau po medžius, užsiimdavau medžio darbais močiutės malkinėje. Būtent parodos darbais, reliktais iš prisiminimų tapo tie rinkti akmenukai bei patirtis dirbant su medžiu. Supratau ir pajaučiau, kad vėl atrastas jautrumas aplinkai buvo visada ir yra dabar, tik jį buvau kiek primiršusi. Man tai padeda pažinti pasaulį ir pačiai kurti dalykus. Į šią savybę reikalinga įsiklausyti ir nepabijoti tuo pasinaudoti, net jei jautrumas suprantamas kaip neigiama savybė pasaulyje, kuriame dažnai turi gintis ir kovoti. Tad kūryba truko tiek, kol apėjau visus paminėtus aspektus.

Paroda „Kiek trunka kūryba”. Fot. Justina Ogurkis

Paroda „Kiek trunka kūryba”. Fot. Justina Ogurkis

Paroda „Kiek trunka kūryba”. Fot. Justina Ogurkis

Agnė Sadauskaitė: Tad ši paroda buvo vienas iš komponentų normalizuojant atrastą jautrumą ir kartu labai asmeniška patirtis?

Monika Gedrimaitė: Iš tikrųjų. Buvo labai smagu kurti darbus parodai, daug prisiminimų patyriau vaikščiodama po gimtąjį miestą, mažiau galvojau apie keramikos medžiagas, labiau apie buvimą savimi, ir tai labai vertinu.

Agnė Sadauskaitė: Pastebėjau, jog savo kūrybinėje praktikoje inkorporuoji ir rašymą – su keramikais rengi interviu, juos ir kitus tekstus talpini savo svetainėje, o ištraukas – ir socialinių medijų paskyroje. Kodėl pasirodė svarbu kalbinti kolegas ir raštu reflektuoti keramikos lauką?

Monika Gedrimaitė: Rašymas man dar nėra neįveiktas, bet mintis kalbinti keramikus kilo iš padidėjusio susidomėjimo šia sritimi ir noro ne tik supažindinti žmones su savo darbais, bet ir kalbėti bei plėsti profesionalios keramikos lauką. Menininkus, kuriuos kalbinau, sutikau keramikos simpoziume, visi jie labai skirtingi, bet kartu dirbome technologiškam tikslui – degėme darbus anagamos krosnyje. Ši krosnies ir degimo technologija kūrinius kiek suvienodina, bet vis tiek išlieka akivaizdus skirtingas priėjimas per formą, stilių. Kalbinant buvo įdomu išgirsti, kaip kiekvienas kuria, kokia jų vizija ir pamąstymai apie keramiką, kartu domino, kuo skiriasi skirtingų kartų kūrėjai. Keramikai dažnai yra vienišiai, jiems patinka būti savo studijose su moliu, o aš norėjau juos iš ten ištraukti.

Agnė Sadauskaitė: Ar pavyksta vienišius keramikus ištraukti? Ar rengiant interviu, dalyvaujant simpoziumuose, parodose gali pajausti, kad yra keramikų bendruomenė?

Monika Gedrimaitė: Tikrai yra. Dėl darbų siejimo su konkrečia medžiaga, keramikai, kaip jau sakiau, yra individualistai, bet bendruomenė yra, tik gal ne itin tampriai veikianti. Yra Dailininkų sąjunga, vienijanti profesionalius keramikus ir jų sekcijas beveik visuose didesniuose Lietuvos miestuose. Organizuojamos bendros parodos, išvykos, renginiai. Kita dalis kūrėjų labiau susiformavusi savarankiškai arba kitose institucijose, ar dėl internetinių pažinčių, mugių. Visgi Lietuvos keramikų laukas nėra labai platus, vieni kitus pažįstame.

Paroda „Kiek trunka kūryba”. Fot. Ingrida Mockutė-Pocienė

Paroda „Kiek trunka kūryba”. Fot. Ingrida Mockutė-Pocienė

Paroda „Kiek trunka kūryba”. Fot. Ingrida Mockutė-Pocienė

Agnė Sadauskaitė: Spėju, kad keramikus sujungia ir bendros veiklos, tarkim, molio degimai. Kiek pamenu, esi dalyvavusi ne viename anagamos degime. Galbūt ir tai yra jungiamoji grandis, nes užsiimant tokia veikla po vieną, tai būtų ir fiziškai, ir finansiškai gana sudėtinga.

Monika Gedrimaitė: Iš tikrųjų taip, nors šie susibūrimai vyksta retai, tai būna ypatingas įvykis. Apskritai simpoziumai, plenerai, degimai reikalauja daug kaštų ir laiko. Išvykimas į simpoziumą, vėliau dalyvavimas parodose duoda daug – tiek kūrybinių impulsų, tiek pokalbių, tiek pasidalijimų idėjomis, resursais, žiniomis.

Agnė Sadauskaitė: Studijuodama keramiką pastebėjau, kad daug dėmesio skiriama daikto gamybai, turiu omeny, kad vyraujanti keramikos sritis yra funkcionalioji/taikomoji. Visgi keramikos renginiuose, kad ir neseniai vykusioje parodoje „Lutum magnum“[1] Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje, daug pavyzdžių rodė norą bandyti naujas technologijas, formavimo ir pateikimo būdus. Kaip atrodo tau?

Monika Gedrimaitė: Čia, matyt, priklauso, iš kurio taško pažiūrėsi, ir kokia asmens domėjimosi kryptis. Aplink mane, priešingai, daugiau meno kūrėjų nei daiktų gamintojų. Ir tikriausiai čia vėl susipina keli šios disciplinos sluoksniai. Atrodo, kad daikto gamintojas yra amatininkas, o meno kūrėjas – daro skulptūras ar kitus nepritaikomus objektus. Aš siūlyčiau pažvelgti kiek plačiau ir nedėlioti visų į skirtingus stalčiukus, iš kurių negalima išlipti. „Lutum magnum“ parodoje iš bemaž trisdešimties autorių buvo tik šeši, kuriantys kaip profesionalūs keramikai, o kiti atstovavo kitoms meno šakoms, tad molis jiems tapo priemone išreikšti savo kūrybą. Aš parodoje pristačiau savo video iš parodos „Uola ir vėjas. Erdvės objektuose“, ir tai buvo darbas apie keramiką. Iš dalies tai darbas ir apie molį, nes tai padaryta molio priemonėmis, bet aš kalbu apie indą. Tai yra keramika apie keramiką molio parodoje ir, man rodos, aš vienintelė apie tai kalbu. Kiti autoriai žiūri iš visai kitų pozicinių taškų, ar tai būtų ready-made keramikos objektai, ar molis kaip medžiaga eskizui, ar inovacijų kūrimas pasitelkiant molį. Ši paroda buvo viena įstabiausių ir įdomiausių per paskutinius keletą metų ir galbūt ne tik molio srityje, bet ir apskritai konceptualiame lauke.

 

Paroda „Uola ir vėjas“. Fot. Viktorija Zaičenko

Paroda „Uola ir vėjas“. Fot. Viktorija Zaičenko

 

Agnė Sadauskaitė: Pastaruoju metu atrodo, kad keramika išgyvena aukso amžių – daugėja keramiką išbandančių, lipdančių ir kūrinius parduodančių žmonių, tuo pačiu – ir keramikos studijų bei mokytojų. Kaip tau atrodo, ar rinka nėra perpildyta?

Monika Gedrimaitė: Liūdna, bet manau, kad taip. Tavo įžvelgiamas keramikos aukso amžius jau kiek išsigimsta, ir manau, kad prie to prisideda siauras šios srities išmanymas. Atsiranda vis daugiau kūrėjų, ypač tai matoma socialinėse medijose, kas yra tik plataus keramikos lauko dalis. Galima sakyti, sukuriama iliuzija, kad ir tu turi tai daryti/pabandyti/nusipirkti. Nieko blogo, kad keramikos kūrinių atsiranda, bet taip pat reikėtų būti sąžiningam pačiam sau ir atsakyti, ar tikrai po dviejų pamokų pas mokytoją studijoje jau tinka monetizuoti savo darbus. Toks paviršutinis požiūris ir keičia rinką bei suvokimą apie keramikos meną apskritai. Dabar yra daug lankančių keramikos būrelius, tačiau ar daug besidominčių? Tad kyla klausimas, ar ta aukso amžiaus keramika tvari įvairiais aspektais? Linkėčiau supratimo ir kad domėjimosi laukas būtų kuo platesnis, būtų plečiamos žinios, lankomos parodos, skaitoma literatūra. Tuomet kurtųsi dar tvirtesnės bendruomenės, kuriose gyvena ir keramikos menininkai, ir amatininkai, ir mylintys keramiką kolekcionieriai, pirkėjai ir lipdytojai laisvalaikiu. Dar ir dėl to „Lutum magnum“ paroda buvo žavi, nes ji skatino kalbėtis. Ši įvairovė smagi.

Agnė Sadauskaitė: Įdomu paklausti apie planus, kuriais gali ir nori pasidalinti.

Monika Gedrimaitė: Visai neseniai „Baroti“ galerijoje Klaipėdoje pristačiau personalinę darbų parodą, kurią norėčiau parodyti ir kituose miestuose. Taip pat turiu minčių keliems meniniams projektams, man vis dar aktuali autorių teisių ir teisingo atlygio problematika Lietuvoje, planų tikrai yra. Žinoma, artimiausiu metu koncentruojuosi į nepavargimą ir kad būtų smagu kurti. Neseniai įsirengtoje studijoje renku knygų apie keramiką biblioteką, nemažai skaitau. Mano dėstytojas prof. Jakimavičius yra sakęs, kad meno lauke pritrūksta kultūrinės ekologijos. Prie šio klausimo pastaraisiais metais savo kūryboje grįžtu ir aš; mąstau, kiek tenka būti produktyviu ir „kepti“ darbus. Aš to atsikandau ir šiuo metu stebiu tiek save, tiek aplinką, neskubu kažko sukurti, paruošti, pristatyti. Atsirinkimas, kuriose parodose dalyvauti, padaro tą įvykį panašų į šventę. Norisi susitelkti į prasmę, kelti klausimus ir ieškoti atsakymų, kuo mano darbai svarbūs, kur juos galėčiau pristatyti – kartais puikios idėjos, atsiradusios ne toje vietoje ir ne tuo metu, gali neperteikti žinutės ar likti nepastebėtos.

 

[1] „Lutum Magnum“ paroda vyko 2021 m. birželio 17 – rugsėjo 11 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje. Kuratorius – Rokas Dovydėnas.