Meno uostas. Pokalbis su Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje vadove Skaiste Marčiene

Skaistė Marčienė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šį pokalbį visai neplanuotai pabaigėme beprasidedant vasaros sezonui, kuomet Klaipėda tampa vienu labiausiai lankomų miestų Lietuvoje. Tai galima priimti kaip kvietimą aplankyti ne tik Danės pakrantę ar smėlėtą paplūdimį, bet į lankytinų vietų sąrašą įsitraukti ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinį – Prano Domšaičio galeriją. Jau kelerius metus jam vadovauja Skaistė Marčienė – kultūros vadybininkė, nekomercinės galerijos „Si:said“ bendrasavininkė. Šiame interviu teiravausi, kaip muziejaus padalinys pasikeitė per šiuos kelerius metus. Ir nors S. Marčienė į pokyčius žiūri santūriai, atsinaujino galerijos erdvės, ekspozicijos tapo įvairesnės, o edukacinės programos – orientuotos į vis platesnį lanktojų ratą.

Agnė Sadauskaitė: Skaiste, papasakokite, kaip atsidūrėte meno ir meno vadybos srityje.

Skaistė Marčienė: Po studijų Klaipėdos universitete įsidarbinau Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (toliau – KKKC). Galima sakyti, pradėjau kultūros vadybininkės karjerą: praktinę patirtį tikrinau ir grindžiau teorija arba atvirkščiai, mat įgijau Kultūros vadybos ir kultūros politikos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Dar dirbdama KKKC, 2013-ais metais, kartu su menininku Rolandu Marčium pradėjau nekomercinės galerijos „Si:said“ veiklą. Jutom, kad tokios meno erdvės Klaipėdoje trūko, ir apskritai domino nauji meno procesai, jų inicijavimas. Šiemet galerija „Si:said“ minės dešimties metų sukaktį. Per tą laikotarpį surengėme apie šimtą renginių (parodų, edukacinių užsiėmimų, leidinių), inicijavome naujus meno festivalius Klaipėdoje ‒ „Mėlynąją juostą“ (jame aktualizuota miesto ekologija meno formomis, 2020‒2021, 2016‒2017), Galerijų dienas (dažniau vadinamas Gallery weekend, Galerijų savaitgaliu, 2015‒2017). Kadangi galerijos veikla paremta visuomeniniais pagrindais, paraleliai dirbome „tarnybose“, likusį laiką, energiją ir pinigus investavome į uostamiesčio vizualiųjų menų lauką. Grįžtant prie darbo patirties, penkerius metus kuravau rezidencijos programą VDA Nidos meno kolonijoje, o dabar esu čia – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje.

Prano Domšaičio galerija. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Vytauto Kašubos ekspozicija „Žmogaus misterija“ Prano Domšaičio galerijoje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Prano Domšaičio galerija atidaryta 1973 metais Klaipėdos senamiestyje. Tai ilgą istoriją turinti erdvė. Kokią galeriją matėte būdama jos lankytoja ir kokią ją radote atėjusi į vadovės pareigas 2021 metais?

Šiemet Prano Domšaičio galerijai sukanka 50 metų. Solidi sukaktis ir neabejotinai svarbūs penki dešimtmečiai uostamiesčio kultūriniam gyvenimui. Iki vasaros pabaigos veikia skulptorės Dalios Matulaitės paroda „Tėvynės tema“ (kuratorė – Ramutė Rachlevičiūtė). Šioje parodoje yra gija, grąžinanti į muziejaus pradžių pradžią. D. Matulaitės skulptūra „Neringa“ (1972 m.) – pirmas jos parodinis kūrinys baigus studijas. Medine skulptūra susižavėjo tuometis miesto meras Alfonsas Žalys, ji atvežta ir eksponuota ką tik atidarytoje Klaipėdos paveikslų galerijoje (1973 m.), o po dešimtmečio skvere šalia Senojo turgaus pastatyta bronzinė (1976–1983). Reikšmingas visų vadovų įdirbis, turbūt svarbu atskirai paminėti įkūrėją, pirmąjį vedėją – menotyrininką, architektūros istoriką Joną Tatorių (1925–2004). Jų dėka PDG yra išpuoselėta, turtinga, estetiška ir bendruomenei atvira kultūrinė erdvė.

Buvo laikas, kai kino teatrų salės buvo tuščios, į peržiūras vaikščiojo menka grupelė žiūrovų. Tuomet jau dirbau KKKC, ir mano kolegos puoselėjo kino klubo „Kinopolis“ veiklą bei rengė nekomercinio filmo seansus PDG. Į atmintį labiausiai ir įsirėžė laiko užkonservuota kino salė.

Kaip manote, kokius pokyčius galerija patyrė nuo Jūsų vadovavimo pradžios? Kokį galerijos konceptą siekiate vystyti?

Man atrodo, kad nieko per daug neįvyko. Veikėme įprastu tempu, tik kiek įvairiau. Perstumdėme vestibiulyje baldus, vienus kūrinius išnešėme, kitus atnešėme ir dar šį bei tą nuveikėme. Muziejaus vizijai iliustruoti pasitelksiu praėjusiais metais Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) suformuluotą naują muziejaus apibrėžtį: „Tai visuomenei atvira, prieinama, įtrauki, bendradarbiaujanti su visuomene institucija, kuri ne tik tiria, renka, konservuoja, interpretuoja ir eksponuoja materialųjį ir nematerialųjį paveldą, bet ir veikia, bendrauja etiškai, profesionaliai, įtraukia bendruomenę, siūlydama įvairią patirtį, skirtą mokymuisi, džiaugsmui, apmąstymams ir dalijimuisi žiniomis“. Būtent tokią vietą ir siekiu sukurti sau ir bendruomenei.

Alvydo Lukio „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibire sukauptą archyvą“ ir „Ars Botanica“ parodos Prano Domšaičio galerijoje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Alvydo Lukio „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibire sukauptą archyvą“ ir „Ars Botanica“ parodos Prano Domšaičio galerijoje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Paroda Scenos divos Prano Domšaičio galerijoje. Kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Paroda Scenos divos Prano Domšaičio galerijoje. Kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Savo vadovavimo pradžioje užsiminėte, kad galerijos branduoliu išliks nuolatinė P. Domšaičio ekspozicija, tačiau šalia bus pristatomi šiuolaikinio meno ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fonduose saugomi meno kūriniai. Kaip pasirenkate, kokius menininkus norite pristatyti galerijos lankytojams?

PDG priklauso gausiai ir puikiai Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus šeimai. Padalinys turi visas galimybes naudotis LNDM sukauptais meno kūrinių rinkiniais. P. Domšaičio ekspoziciją performuosime, pritaikysime šiuolaikiniam lankytojui. Periodiškai kviečiame į naujas keičiamas parodas. Šiuo metu galima apžiūrėti Alvydo Lukio dvi fotografijų parodas „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibire sukauptą archyvą“ ir „Ars Botanica“ bei dailėtyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės kuruotą parodą „Scenos divos“. Vasarop pristatysime Žilvino Kempino personalinę parodą, dailėtyrininkės Nijolės Nevčesauskienės kuruotą XX a. antros pusės tapytų natiurmortų parodą, dar vėliau – Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejaus (Ukraina) vertybes. 2022-aisiais Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui Vokietijoje gyvenantis Ekkehardas Hildebrandtas dovanojo iš Klaipėdos kilusio dailininko ekspresionisto K. Eulensteino (1892–1981) paveikslus. Rudenį bus galima pamatyti dovanotus ir dar papildomai pasiskolintus šio menininko kūrinius. Taip pat koordinuojame dar vieno padalinio – Pamario galerijos – veiklą, kuri, tiesa, labai sezoniška. Čia birželį–rugsėjį veiks Kosto Dereškevičiaus paroda „Besišypsanti” (kuratorė – Akvilė Anglickaitė) ir Lino Jusionio „Žingsnių skaičiavimas“. Kaip matote, turinio spektras platus, svarbiausia – kokybiškas ir aktualus.

Edukacinė programa. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Edukacinis užsiėmimas. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Nuo 1989 m. galerijoje veikia Meno pažinimo centras, kuriame vyksta edukaciniai užsiėmimai. Dauguma jų orientuoti į mokyklinio amžiaus lankytojus, tačiau amžiaus spektrą norėjote praplėsti. Ar pavyko? Kokiais būdais ir veiklomis bandote pakviesti vyresnio amžiaus lankytojus?

Taip, edukacinė veikla tikrai aktyvi ir intensyvi. Ji tebevyksta patalpose, anuomet vadintose Meno pažinimo centru. Edukacinė programa labiau orientuota į ugdymo įstaigų – darželių, mokyklų – auklėtinius. Lankytojų amžiaus spektrą plečiame pamažu, aiškinamės jų poreikius ir pildome norus. Vėl vyksta suaugusių dailės studijos užsiėmimai, daugiau dėmesio skiriame šeimoms.

P. Domšaičio galerija išsiskiria jaukiu, žaliu, nuo gatvės atskirtu uždaru kiemu. Jame praeitais metais buvo pristatytas Jūsų inicijuotas projektas „Miesto sodas“. Jo metu erdvėje atsirado keturių menininkų kūrinių lauko ekspozicija. Ar planuojate šią erdvę dar labiau įveiklinti?

Vidiniai PDG kiemai nuostabūs, bet mažai žinomi miestiečiams. Planuojame ir toliau kviesti klaipėdiečius į šias žaliąsias zonas kavos ar arbatos puodeliui, paskaityti lietuvišką ar anglakalbę kultūrinę spaudą ar tiesiog pamigdyti atžalą vežimėlyje, nes mieste trūksta ramių ir tylių vietų.

Ryba. Juozas Laivys. Paroda „Miesto sodas“. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Donatas Jankauskas-Duonis. Vi̇̀si kaũk. Paroda „Miesto sodas“. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Jūros gyviai. Raimondas Daukša. Paroda „Miesto sodas“. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Keturpūslis džiaugsmo fontanas. Tomas Daukša. Paroda „Miesto sodas“. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Kaip manote, ar Klaipėdos kultūriniame gyvenime Domšaičio galerija užima svarbią vietą? Ir kaip ją pozicionuotumėte Lietuvos mastu?

Pasikartosiu, kad P. Domšaičio galerija yra LNDM padalinys. Vakarų Lietuvoje yra keturi muziejaus padaliniai: Laikrodžių, Palangos gintaro, Pamario galerija (Juodkrantėje) ir P. Domšaičio galerija. Neabejotinai šis padalinys svarbus uostamiesčiui ir Vakarų regionui, nes kito tokio profilio muziejaus ar padalinio nėra. Apskritai labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi LNDM kolegomis, dėkoju jiems už galimybę kartu veikti ir kurti šiuolaikinį muziejų.

Kuo turtingas Klaipėdos kultūrinis gyvenimas? Ko jame norėtųsi daugiau?

Klaipėda keistas miestas: čia gali pasijusti ir kaip užsienyje, suprask – pranokstant kokybę, ir kaip provincijoje. Sakyčiau, tai neišpildytų krypčių ir neįvykdytų tikslų bei vizijų miestas. Tiek daug pranašauta ir atnašauta, bet proveržio kaip nėra, taip nėra. Kūrybinė bendruomenė dar labiau susitraukė. Labai trūksta profesionalių kūrėjų, kultūros vadybininkų, menotyrininkų, edukatorių, meno pedagogų, kūrybinio sektoriaus specialistų. Čia daug erdvės veikti, bet tuo pačiu ir daug kliūčių tam veikimui. Tenka apsišarvoti kantrybe, kuri bėgant metams susisuka į besidabruojančius plaukus.

Dėkoju už pokalbį.