Pokalbis su „ArchiTextura LAB“ įkūrėjais Rasa Chmieliauskaite ir Justinu Kalinausku

Architektę Rasą Chmieliauskaitę ir menotyrininką, kuratorių Justiną Kalinauską – nevizualios architektūros pažinimo tyrimų ir kūrybos „ArchiTextura LAB“ platformos įkūrėjus – susitikau Kauno menininkų namų parodų erdvėje. Rasa iš medžio drožlių ritinio atsargiai vyniojo plonas it popieriaus lapas juostas, kabindama jas ant medinio karkaso, kurį tuo metu medinėmis lentelėmis tvirtino Justinas – menininkai dėliojo paskutiniuosius būsimos parodos „ArchiTextura: Unchanged & Evolving“ akcentus. Tokioje kūrybiškai jaukioje erdvėje su menininke ir kuratoriumi kalbėjomės apie parodos instaliaciją, gimusią iš nuoseklių tyrimų Lietuvoje bei Japonijoje.

2022 metais „ArchiTextura LAB“ komanda pradėjo bendradarbiauti su Japonijos menininke, architekte Tomomi Homma (本間智美). Kaune tais pačiais metais vykusios rezidencijos metu buvo tyrinėjama etninė Lietuvos architektūra, o rezidencijos pabaigoje menininkės pristatė taktilinės architektūros parodą „Invisible & Similar“. 2023 metais tarpkultūrinė rezidencija persikėlė į Japoniją. Joje taip pat buvo vykdomi tyrimai, dirbama kartu su aklųjų ir silpnaregių bendruomenėmis Japonijoje. Šio darbo rezultatas – Kobe mieste pristatyta pirmoji parodos „ArchiTextura: Unchanged & Evolving“ dalis. Joje buvo kviečiama atrasti naujus – nematomus akimis ir neįprastus architektūros pažinimo būdus, taip pat pažvelgti į Lietuvos ir Japonijos tradicinės architektūros panašumus bei skirtumus, juose ieškant universalios architektūrinės kalbos. Antroji šios parodos dalis jau atkeliavo į Kauno menininkų namus ir iki 2024 m. sausio 4 dienos lauks lankytojų, norinčių patirti, paliesti, stebėti, prigulti ir pailsėti instaliacijos viduje.

Agnė Sadauskaitė (toliau A. S.): Rasa, esi architektė, Justinai, tu – menotyrininkas. Šiame etape tartum susitikote vienas kito interesų pusiaukelėje ir kartu vystote menotyrinius projektus apie architektūrą. Kaip ir kada pradėjote dirbti kartu? 

Rasa Chmieliauskaitė (toliau R. Ch.): Aš atėjau su praktine patirtimi iš architektūros, o Justinas – akademine, metodologine. Grįžusi po architektūros studijų Japonijoje, pradėjau ieškoti naujų veiklų. Susitikome su Justinu ir radome bendrą kalbą – jis domėjosi architektūra, bet daugiausia dirbo su meniniais performatyviais projektais, rengė hepeningus, eksperimentinio teatro projektus. Aš pati, be darbo architektūros ofisuose, ilgainiui įsitraukiau į veiklas su Ekskursu (Kaune veikianti architektūrinių ekskursijų platforma – aut. past.), pradėjome vystyti kultūrinę upių tyrimų platformą TeKA ir kitus projektus. Ėmiau galvoti, kur mano gyvenime tarp šių veiklų lieka architektūra kaip kūrybinė ambicija? Ir tuomet, kai iškėliau sau klausimą, kokie profesinės srities aspektai ar tendencijos labiausiai riboja ir skurdina architektūros, kaip kūrybinės veiklos raišką, atsirado „Nematoma architektūra“, kuri buvo pirmas iš visų „ArchiTexturos“ projektų. Apskritai, pirmuosiuose projektuose buvau vedama nuojautos ir architektūrinės patirties, o Justinas veikloje įvedė rėmus, metodiką.

Justinas Kalinauskas (toliau J. K.): Pirmuose kartu rengiamuose projektuose parengdavau metodologinį aparatą, edukacinę programą ir kokybinių tyrimų planą. Projektuose pradėjau dirbti iš akademinės pusės, vėliau daugiau įsitraukiau ir į kūrybinį procesą. Pavyzdžiui, antrasis mudviejų projektas nevizualios architektūros tema buvo audio albumas „ECHOtektūra“, kuriam sudariau metodologinį aparatą, nubrėžiau tikslus, siekius, padėjau išlaikyti nuoseklų kūrybinį procesą. Menine dalimi rūpinosi Rasa ir kompozitorius, garso menininkas Arnas Mikalkėnas.

A. S.: „ArchiTextura LAB“ projektai bei juos lydinčios parodos yra nekonvenciniai – bendradarbiaudami su silpnaregių ir neregių bendruomenėmis, tyrinėjate nevizualinį architektūros pažinimą. 2022 metais projekte šalia šių dėmenų atsirado ir kita gija – tradicinės architektūros tyrimai Lietuvoje ir Japonijoje. Ar tai buvo suplanuota ilgalaikė projekto eiga, ar pirminės veiklos etapai padiktavo kitus etapus? 

R. Ch.: „Architextura LAB“ tapo vardu, po kuriuo mes rengiame visus architektūrinius tyrimus, nors šis vardas atsirado vėliau nei pirmieji projektai. Iš pradžių viskas rutuliojosi nuo „Nematomos architektūros“. Kai pradėjome pirmą projektą, man atrodė, kad artimiausia nevizualiniam architektūros pažinimui yra lytėjimas. Visgi eigoje paaiškėjo, kad tai yra garsas – labiausiai prieinamas ir pats pirmas informacijos šaltinis, kurį pajauti erdvėje ar architektūros objekte. Taip natūraliai iš vieno projekto gimė kita idėja – ECHOtektūra. Vėliau trejus metus vystėme projektus partnerystėje su „Kaunas 2022“, kuomet ne tik vykdėme tyrimus, bet, sukaupę teorinį bagažą, pritaikėme jį praktikoje – sukūrėme paviljoną.

Reikia pridurti, kad metams bėgant, dalis šių tęstinių veiklų buvo planuota, bet dalis atsirado reaguojant į procesus, kylančius klausimus ar rastus atsakymus. Tiesą sakant, pirmajame projekte labai norėjosi šnekėti apie šiuolaikinę architektūrą, nes dėl jos labiausiai skauda, ji formuoja aplinką, tai yra aktualija, kultūrinis diskursas, kuris neretai pateikiamas vien per vaizdines manipuliacijas – per sustingusias momente vizualizacijas sutirštintai, subjektyviai. 

J. K.: Šio projekto siekis yra iš esmės persvarstyti, kas yra architektūros fenomenas, ir suprasti, ar šis reiškinys universalus, įveikiantis kultūrinę distanciją, šiuo atveju – Lietuvą ir Japoniją. Organizuota erdvė yra labai turtingas ir įdomus pasaulis, kuriame slypi neišsemiamas konceptualus, daugiasluoksnis užtaisas, todėl būtina plėsti supratimą, kas yra architektūra, kur yra jos kultūrinės ir semantinės ribos, juolab kad pastaraisiais metais fizinė erdvė vis aktyviau migruoja į virtualią terpę. Apmaudu, jog tik labai siauras architektų ratas gilinasi į šias temas: kaip architektūra atliepia žmogaus pasaulėžiūrą, daro įtaką psichologinei būsenai, įprasmina būtį, reprezentuoja bendruomenės sąveikas – šie klausimai neabejotinai svarbūs ir rezonuoja tarp skirtingų šalių atstovų.

A. S.: Nors pradinis siekis buvo kalbėti apie šiuolaikinę architektūrą, pastaruoju metu koncentravotės į tradicinės architektūros tyrimus. Papasakokit plačiau, kaip jūsų darbuose atsirado ši architektūrinė plotmė.

R. Ch.: Diskutuojant su Justinu, tapo akivaizdu, kad dar negalime su neregių bendruomene nagrinėti šiuolaikinės architektūros, nes nėra konteksto, trūksta platesnio supratimo apie architektūrą, kaip ją skaityti ir vertinti. Todėl pirmajame projekte gyvai tirdami penkis Lietuvai svarbesnius architektūros stilius, diskutuodami ir interpretuodami, kūrėmės su dalyviais architektūros pažinimo žodyną, mokėmės, kaip skaityti architektūrą, kad galėtume apie ją ir diskutuoti. Panašios metodikos laikėmės ir 2021 metais keliaudami po regionus su edukacine programa. Tad šiame projekte, norėdami kalbėti apie tarpkultūrines architektūrines sąsajas, ieškojome, nuo ko atsispirti, rakto, kuris atidarytų duris į skirtingų kultūrų erdvinį patyrimą. Būtent dėl to pradėjome nuo tradicinės architektūros – kolektyvinės erdvės vystymo tradicijos, kuri trunka šimtmečius ir atliepia tiek autentišką santykį su aplinką, tiek socialinį aspektą. Tai architektūra, kurios architektas yra laikas, o užsakovas – gentis. 

J. K.: Kartais Vakarų pasaulyje tradicinės architektūros tema suskamba kontraversiškai, manau, ji nepagrįstai yra pritraukiama prie radikalios dešinės stovyklos. Pažvelgus atidžiau, tradicinė architektūra pirmiausia įdomi tuo, jog vystėsi labai lėtai: iš kartos į kartą žmonės tobulino atrastus principus bei metodus, turėjo daug laiko išspręsti kilusias problemas ir suprasti, kaip veikia statybinės medžiagos bei konstrukciniai sprendimai. Tuo pačiu tradicinė architektūra atliepia mūsų gyvenamąją aplinką, geografinį arealą. Kad ir koks didelis pasaulis, žmogus yra sąlygotas kolektyvinės socialinės sąmonės, bendros istorinės, kultūrinės patirties ir aplinkos. Tradicinė architektūra vis dar veikia mūsų pasąmonę: kaip mes jaučiamės erdvėje, kaip ją suprantame ir sąveikaujame su ja. Manome, jog šie dėsningumai yra bendražmogiški, todėl bandėme surasti universalią erdvinę gramatiką, leidžiančią skirtingų kultūrų atstovams susikalbėti architektūros kalba, taip įveikiant mums įprastą kalbinį barjerą. Ir iš tiesų dialogą užmezgėme kalbėdami apie erdvinius klausimus. Daug sunkiau įveikti žmogaus kalbos kliūtį.

A. S.: Kodėl pasirinkote bendradarbiauti su Japonijos kūrėjais? 

R. Ch: Japonijoje studijavau, turėjau pažinčių ir nemažai įžvalgų apie architektūros vizualinį panašumą. Buvo įdomu patyrinėti, kas slepiasi po tuo. Kitos pietvakarių Azijos šalys nėra tokios panašios į Lietuvą kaip Japonija, vyrauja kitokia architektūrinė kalba ir logika.

J. K.: Bendradarbiavimu su Japonijos menininkais bandėme atsakyti į klausimus, ar mes architektūrą skaitome panašiu būdu, ir jei taip – ar yra kas nors giliau, už kultūriškai įvietinto architektūrinio charakterio. Parodos forma kilo iš bendrumo paieškos. Kaip minėjo Rasa, tarp Lietuvos ir Japonijos tradicinės aplinkos yra vizualinis estetinis panašumas, kuris, kad ir kaip žadintų vaizduotę, greičiausiai atsitiktinis. Panašumų radome ir medžiagų panaudojime bei konstrukciniuose sprendimuose. Nesame kompetentingi pasakyti, kodėl rytinės Baltijos pakrantės regiono ir Japonijos tradicinė architektūra tokia panaši morfologiškai bei medžiagiškuoju charakteriu. Japonai tuo irgi stebisi. Greičiausiai tai lėmė panašus priešistorinių bendruomenių santykis su aplinka, prieinamos plačiai paplitusios vietinės statybinės medžiagos, iš dalies panašus (Lietuvos ir dalies Japonijos regionų) klimatas, platūs miškų klodai. Tikriausiai kai kurie sprendimai paveikti pragmatiško mąstymo apie buitį, erdvę, būtinybės kuo paprasčiau, pigiau sukurti priedangą nuo aplinkos poveikio. Pirmiausia statomas stogas nuo kritulių ir tik tuomet sienos. Visa architektūra prasideda nuo stogo.

A. S.: Dar ir iki išvykos į Japoniją pastebėjote daug sąsajų tarp abiejų šalių, dalijotės, jog lankant muziejines ekspozicijas ir aktyviai tebenaudojamus tradicinės architektūros objektus, į akis krito panaši abiejų šalių architektūrinė kalba. Kaip pavyko išnagrinėti nevizualųjį aspektą? Kokia yra universali, Lietuvą ir Japoniją jungianti pažinimo kalba?

J. K.: Kalbant apie seniausiąją tradicinę Lietuvos ir Japonijos architektūrą, erdvės komponavimas, erdvinė logika yra labai panaši. Pastatas veikia kaip priedanga nuo lietaus, jo viduje yra atviro plano erdvė, viena didelė patalpa, viduryje – atvira laužavietė. Ilgainiui Lietuvoje atsirado technologiškai labiau išvystyti sprendimai – krosnys. Tuo tarpu Japonijoje atviros ugnies motyvas laikėsi ilgai, migravo iš vieno stiliaus į kitą ir iki šiol vis dar paplitęs. Net ir kai kuriuose šiuolaikiniuose namuose japonai bando išlaikyti japonišką tradiciją – grindyse būna įleista dangčiu uždengta niša, kurią atidengus randame smėliu užpiltą dugną ir atvirą laužavietę. Tai įdomus rudimentas.

Kalbant apie šiek tiek vėlyvesnę Japonijos architektūrą, besiformavusią ramaus Edo periodo metu (XVII a. – XIX a. vid.), jaučiama didesnė distancija tarp baltiškos ir japoniškos architektūros. Nors estetiniu požiūriu pastato įvaizdis, kontūras panašus, tačiau kultūros skirtingai sąveikauja su aplinka. Japonijoje labiau atsižvelgiama į šiltąjį metų laiką. Šalies architektūra pritaikyta būti ventiliuojama, nėra insuliuota, sienos kiauros, dengtos lengvais stumdomais ekranais, jas galima įvairias būdais atidaryti, taip atveriant vaizdą į aplinką. Lietuvoje architektūra visų pirma skirta išgyventi žiemą, sutelkta į komfortą, saugumą.

R. Ch.: Dar vienas skirtumas yra santykis su interjerine erdve: japonų tradicinėje architektūroje interjeras tarnauja kaip baldas, turintis daug funkcijų. Lietuvių architektūroje baldai veikia kaip atskiri elementai.

J. K.: Artima sąveika su gryna medžiaga, ypač medžiu ir moliu. Japonijos kraštovaizdyje irgi rastume drėbto molio namų, kurie beveik identiški mūsiškiams seniesiems moliniams namas. Ir stoginio karkaso formuojama erdvė labai panaši. Tai mums tapo atspirties tašku.

A. S.: Norisi kiek daugiau išgirsti apie jūsų meninę rezidenciją Japonijoje, kurioje praleidote visą lapkričio mėnesį. Rezidencijos kulminacija – paroda Kobės mieste, kurta kartu su architekte Tomomi Homma. Čia buvo pristatyta pirmoji jos dalis, o antroji yra Kauno menininkų namų erdvėse. Kas skiria ir jungia šias dvi dalis?

J. K.: Mes, kartu su Tomomi, buvome rezidentai menininkų „kaimelyje“ Kobės centrinės dalies pakrašty, kalno papėdėje, nuo kurio atsiveria miesto panorama. Visą lapkričio mėnesį čia ir vystėme parodos idėją. Nevizualios architektūros paroda – tai ne bandymas pristatyti Japoniją arba Lietuvą. Ši paroda veikiau tapo mūsų kūrybinio bendravimo reprezentacija fizine forma – visi trys daug kalbėjome architektūros, kultūros, tradicijų temomis, testavome įvairias kartu atrastas medžiagas, vykdėme erdvinius eksperimentus ir šį dialogą įprasminome parodoje. Bet, žinoma, šalies pažinimas, jos palyginimas su Lietuva padarė didelę įtaką: rezidencijos ir prieš tai sekusios mėnesio trukmės ekspedicijos po Japonijos tradicinius miestelius bei kaimus metu kartu su Rasa stipriai praplėtėme supratimą apie Japoniją, nors jau ne pirmą kartą čia lankėmės.

R. Ch.: Mūsų tikslas buvo abiejose valstybėse parodose sukurti kuo panašesnes erdves. Dalis parodos yra klausimynas, kuriame pateikiame lankytojams du klausimus. Atsakymus renkame ant baltų lapų, pakabintų ant sienos. Klausimai iš esmės kviečia reflektuoti asmeninį nevizualų santykį su aplinka – tiek parodos erdvėje, tiek kitose erdvėse (namie, darbe, mieste). Architektūros esmė yra suteikti kontroliuojamą erdvę ir apsaugoti nuo to, kas išorėje. Kaip Justinas jau minėjo, pirmiausia buvos stogas ir paklotas ant žemės, tad parodoje kuriame archajiškos išgrynintos architektūros erdvę – stogą ir paklotę. Japonijoje vieną svarbiausių vaidmenų parodoje atliko tatami (tradicinės pintos žolės grindys) – šalyje jos gerai atpažįstamos, nors vis mažiau naudojamos.

J. K.: Tatami grindys yra vienas iš kultūrinių, socialinių ir, aišku, architektūrinių simbolių, turinčių nepaneigiamą semantinį krūvį japonų visuomenei, kadangi nepaisant tavo socialinio statuso, turi vienodą taktilinį, komforto santykį su grindimis. Tatami grindys daugeliui japonų iš karto nubrėžia nuorodą į tam tikras socialines praktikas – tai bendruomenės konsolidavimosi atributas. Visgi, parodos Lietuvoje versijoje tatami grindų nusprendėme neįrengti, nes čia neįvyktų Japonijoje įprastas erdvės santykis su parodos lankytojais. Tai būtų egzotiškas elementas, bet neturėtų lankytojams atpažįstamos kodų sistemos. Kaune pristatėme kitokį sprendimą – patiesėme daugelio mūsų vaikystės patirčių įkvėptą lino paklotą.

R. Ch.: Tatami yra architektūrinis matmuo, pagal jį būdavo apsprendžiamas architektūros dydis, pavyzdžiui, kambarys – šeši tatamiai. Tai ir turtingumo matmuo, matas, kuris turi fizinę išraišką.

A. S.: Kaip vieną Japonijos ir Lietuvos panašumų išskyrėte panašių medžiagų naudojimą. Ar abiejose parodos dalyse naudojate tas pačias priemones?

J. K: Taip, iš Japonijos atsivežėme paruoštą medžiagą stogui – japoninės kriptomerijos medžio drožles. Jos sudaro parodos instaliacijos tiek vizualų, tiek nevizualų pagrindą. Drožlė yra labai trapi dėl medžio struktūros, šis trapumas taip pat sukuria įdomių efektų – drožlės lengvos, jos nuo vėjo šiugžda, skleisdamos įdomų garsą. Bene stipriausią įspūdį vis tik palieka specifinis, lietuviams nepažįstamas šio medžio kvapas.

R. Ch.: Parodoje, žinoma, viską galima liesti. Svarbu paminėti, kad kuomet kalbame ar pristatome nevizualią architektūrą, tai nereiškia, jog mūsų projektai ir parodos yra be vizualikos.. Tai neįmanoma. Svarbu suprasti, kad net jei vaizdas yra šalutinis kūrybos rezultatas, galima rinktis jį kontroliuoti arba ne, bet pasąmoniniai vizualiniai sprendimai vis tiek vyksta, tad renkamės iš anksto kontroliuoti vizualinę raišką, net kai pagrindinis fokusas yra garsas, kvapas, tekstūra, erdviškumas. Pristatant sukurtą objektą matantiems parodos lankytojams, iškyla problema, kaip paskatinti lankytojus patirti kitas kokybes, ne tik vizualumą. Negalime tiesiog atjungti regos ir neužtenka užsimerkti, nes kalbame apie dominuojančią informacijos gavimo juslę. Išeitis yra pakeisti medžiagą ar pateikti ją tokia menine forma, kad lankytojai ją patirtų naujai. Taip yra ir su instaliacijoje naudojamu medžiu – esame įpratę, jog medis yra tvirtas, kietas konstrukcinis elementas, o čia jis visiškai kitoks – trapus tartum popierius, praleidžiantis šviesą. Medžiagai suteikiant netikėtą amplua, galima pajusti kitokias jos kokybes. 

A. S.: Viena svarbiausių tiek buvusių, tiek šio projekto dalių – darbas su silpnaregių ir aklųjų bendruomenėmis. Lietuvoje turite jau kelerių metų tokio darbo patirtį, pažįstate ir tampriai bendradarbiaujate su bendruomenės nariais. Kaip sekėsi dirbti su Japonijos silpnaregiais ir aklaisiais? Šįkart juk atsirado ir kalbos barjeras.

R. Ch.: Pirmiausia buvo kitaip, nes reikėjo vertėjo, tačiau Japonijoje žmonės drąsiai dalyvauja ir įsitraukia. Dirbdami su neregiais, mes apsibrėžiame taisykles, metodus, kuriuos naudojame dirbtuvių metu. Dalyviai visus metodus noriai naudojo ir įsitraukė.

A.S.: Kokius metodus naudojote dialogui užmegzti?

J. K.: Kolegė Tomomi padėjo vertėjauti, bet mes iš patirties žinome, kad didelė dalis konteksto pradingsta vertime. Todėl bandėme megzti dialogą per nevizualinę kalbą, kvapą, garsą, taktiliką. Daugelis japonų žino, kur yra Lietuva, tačiau neturi kultūrinio supratimo apie šalį, tad į dirbtuves atvežėme šiek tiek lietuviškų kvapų, garsų, pojūčių.

A. S: Kas tapo Lietuvos nevizualine reprezentacija?

J. K.: Vežėme lietuviško lino, pušies drožlių, aplinkos garsų ir kvapų. Pavyzdžiui, vienas iš tokių kvapų tapo frankincensas, nes jis tam tikra prasme formavo tradicinę lietuvišką kultūrinę aplinką, kurią sudarė miškas, kaimas, namai ir, žinoma, bažnyčia. Bažnyčioje mira ir frankincensas yra stiprus simbolinis atskaitos kvapas, ilgai išliekantis atmintyje. Šis „pojūčių žemėlapis“ japonams gerai suprantamas, nes jų šventyklos – tiek šinto, tiek budistų – taip pat asocijuojasi su kvapais: dūmų, smilkalų, vandens. Žvelgiant iš tradicinės lietuvių gyvensenos, bažnyčia buvo vienas iš aplinką formuojančių veiksnių. Nors šiandien lietuviai – sekuliari visuomenė, tam tikri kultūriniai ženklai mums vis dar atpažįstami.

Žinoma, šis supažindinimas su kultūriniais pojūčiais buvo tik pirmoji dalis. Pagrindinis dirbtuvių tikslas visgi buvo suprasti, kaip Japonijos neregių bendruomenė sąveikauja su aplinka, kur patiriamos kliūtys, o kur galimybės, ką jiems reiškia tradicinė aplinka ir, svarbiausia, kaip erdvė atsiskleidžia žmonėms, kurie turi bene giliausią tiesioginį santykį su ja. Įvairių projektų metu išvystėme metodą, kurį pavadinome taktiline fotografija arba, kaip Rasa įvardijo, pirštų fotografija. Tai iš esmės yra kalkė, suklijuota su perpus perlenktu popieriaus lapu. Naudojantis šia kalke, galima laisvai čiupinėti dominančius paviršius, o šios „skaidrės“ viduje lieka liečiamų paviršių atspaudas, primenantis tikrą fotografiją. Rasa įdomiai suformulavo šį metodą –žvelgdami į tokią fotografiją, visi matantieji atsiduria tame pačiame suvokimo lygyje su neregiais, nes mato tik tai, ką pastarieji apčiuopė. Nieko daugiau ir nieko mažiau.

R. Ch.: Tai tapo demokratišku įspūdžių dalinimosi būdu. Neregiai ar silpnaregiai fotografuoja ir kameromis, bet kai reginčiajam rodoma nuotrauka, jis mato daugiau – spalvą, kontekstą, papildomas detales. Bet galbūt mato ir mažiau, nes nebūtinai pastebi tai, ką norėjo parodyti fotografas. Kitaip tariant, skiriasi jųdviejų patyrimo lygis.

J. K.: Šiuo fotografijos būdu bandėme suartinti matančiųjų ir neregių patirtis, suprasti, kas žmones domina erdvėje. Tai ne visada lengvai pasiekiamas atsakymas. Neretai turime klaidingą įsivaizdavimą, kad kiti neregių pojūčiai – šiuo atveju lytėjimas – yra labai išvystyti, ir jie yra paviršių bei medžiagų ekspertai. Tai ne visada tiesa, nes dažnai neregiai savo tėvų yra pratinami nieko neliesti.

A. S.: Tikrai? Atrodytų, jog neregiai kaip tik skatinami tyrinėti aplinką, jau vien dėl saugumo.

R. Ch.: Šias tendencijas pastebėjau atlikdama tyrimus, tarkim, neretai tėvai draudžia neregiams vaikams liesti baltas sienas, kad jų nesugadintų. Vaikai kultūriškai išmokyti neliesti „aplinkos“. Pradžioje dirbtuvėse buvo sunku, reikėdavo skatinti tyrinėti paviršius. Taip pat tekdavo atkreipti dėmesį ir į kitus dalykus. Štai pirmame projekte tyrinėjome stilius, važiavome į barokinę bažnyčią, lietėme marmurą. Viskas tartum gražu, tačiau jei medžiagos nematai, lieti seną nevalytą marmurą, ir jauti dulkes, voratinklius… Koks tuomet formuojasi asmeninis santykis su baroku? 

J. K.: Kartais regos apribojimų turintys žmonės turi išankstinį įsivaizdavimą, kad tam tikri objektai yra šilti, šalti, aukšti, žemi, grubūs, slidūs ir t. t., bet jie galbūt niekada jų nelietė: girdėjo kitus kalbant apie juos, bet patys neturėjo galimybės pačiupinėti, pamatyti. Beje, žodis „matyti“ yra visiškai įprastas žodis neregių bendruomenėse, nes „pamatyti“ galima ne tik akimis, bet ir kitais pojūčiais. Naudodami taktilinės fotografijos metodą, kartais jie iš tikrųjų „pamato“ aplinką visiškai nauju kampu, ypač kai paprašome papasakoti, ką liečia. Vis tik žmonės yra užimti, sustoti ir išties pažvelgti į pasaulį yra didelė prabanga: nesvarbu ar žvelgi akimis, ar kitais būdais; reikia laiko ir patirties įsigilinti į aplinką. Juk daugelis matančių žmonių abejingi architektūrai (iš čia kyla ir žemi lūkesčiai aplinkos kokybei), nes nepažįsta šios kalbos, nesupranta jos gramatikos, neturi žodyno. Tačiau praplėtus akiratį, aplinka išties gali būti skaitoma kaip knyga: su kiekvienu nauju perskaitytu puslapiu vis daugiau suprantame. Taigi, pažinimas reikalauja praktikos.

R. Ch.: Nesuprantantis urbanistikos ar architektūros negauna turinio. Mes su neregių bendruomenėmis dirbtuvėse darome įvairius dalykus, pavyzdžiui, klausos pratimus, pasyvią ir aktyvią echolokaciją. Bet ne dėl to, kad norime juos išmokyti šių dalykų, o norėdami atskleisti, kad tuos dalykus, kuriuos daro kasdien, jie gali panaudoti ne tik dėl saugumo ar funkcinės prasmės, bet ir siekdami pasimėgauti erdve, ją tyrinėti. Estetika ir grožis bei tokios aplinkos sukūrimas yra siekiamybė. Akustiškai ar taktiliškai graži erdvė – neįprastas, bet labai reikalingas konceptas.

A. S.: Klausantis jūsų pasakojimų, dar akivaizdžiau, jog mūsų erdvės nėra įtraukios visoms grupėms, jos iš esmės kuriamos pagal vieną priimtą standartą – pagal daugumos, bet ne visų aplinka besinaudojančių poreikius. Kaip manote, kas turėtų pasikeisti, kad architektūros ir urbanistinės aplinkos pažinimas taptų įtraukus neregių bendruomenei?

R. Ch.: Labai svarbu pabrėžti, kad kuriant aplinką, tikslas nėra išskirti vieną ar kelias grupes ir galvoti, kaip geriausia pritaikyti aplinką ar objektą jai. Visuomenė yra įvairi, poreikiai – irgi, ne visi matomi, kai kurie yra psichologiniai. Reikia siekti, kad erdvė būtų demokratiška, atvira ir turėtų daug sluoksnių. Iš esmės svarbu suvokti, kad yra spektras skirtingų vartotojų. Dirbdami su neregiais, nedirbame jiems, o su jais, mokomės iš jų, pastebime, kad tai, kas malonu bei estetiška jiems, malonu, estetiška ir matantiems. Mes stengiamės rasti būdus, kaip matančius truputį atpratinti nuo jų įsikibimo į matymą ir paskatinti atrasti daugiau sluoksnių.

J. K.: Reikia mokytis iš gyvenamosios aplinkos. Aplinką būtina turtinti pojūčiais, bet tai nereiškia, kad vienintelis scenarijus yra ją apkrauti daiktais ir užgožti detalėmis. Architektūra – brangi ir sudėtinga sritis, kartu – ir lėtai kintanti, todėl noras nuolat perkonstruoti erdvę nėra labai tvarus. Galbūt vienas iš sprendimų galėtų būti ne tik estetinė architektūros kaita, bet ir patyriminis pokytis, bandymas giliau pažinti pamirštas architektūros kokybes, joms suteikti naują gyvenimą ir dėmesį.

R. Ch.: Dabar architektas projektuodamas tiesiogiai bendrauja su konkrečiais užsakovais, bando suprasti jų norus ir poreikius, sukurti jiems funkcišką bei estetišką erdvę. Tuo tarpu tradicinė architektūra yra rezultatas tūkstančių architektų darbo ir tūkstančių užsakovų lūkesčių, tai buvo ilgas ir lėtas procesas. Ir tą procesą liudija iki šiol išlikę architektūriniai elementai, kurie dabar atrodo kaip dekoratyviniai ar stilistiniai, bet iš tiesų yra funkciniai ar struktūriniai rudimentai, jau praradę pirmines funkcijas, bet turintys savo istoriją ir padedantys perskaityti architektūros raidą.

Taigi dėl kažkokio atsitiktinumo vieno laikotarpio Japonijos ir Lietuvos tradicinės architektūros pastatai išsivystė vizualiai panašiomis formomis, medžiagomis. Izoliuotų kultūrų reakcija į skirtingas aplinkas sukūrė formas, kurios mums sufleruoja egzistuojant santykį tarp šių kultūrų. Ir ši užuomina skatina ieškoti bendro žodyno ir skaityti architektūrą, tada užsimerkti ir vėl į ją žiūrėti.