Pamiršau, pamačiau, prisiminiau. Kolektyvinės atminties interpretacijos parodoje-tyrime „Miesto atminties laboratorija“ Kaune

Šiandien telefonu padariau apie dvidešimt buvusių Pienocentro rūmų nuotraukų. Vieną pasilikau straipsnio iliustravimui, o kitos devyniolika greičiausiai nukeliaus į mano skaitmeninį archyvą taip niekam ir neparodytos. Eidama miesto gatvėmis sutinku būrį vaikų ir galvoju, kad jie per savaitę yra nufotografuojami tiek kartų, kiek aš turiu nuotraukų iš viso vaikystės periodo. Ar jų prisiminimai apie vaikystę bus ryškesni ir objektyvesni nei mano kartos? Visgi esu tikra, kad dalis tų nuotraukų taip ir liks neperžiūrėtos, o padarytos vien dėl „įamžinimo“ veiksmo. Paradoksalų šių laikų aspektą pastebi ir šio interviu pašnekovai: mūsų laikus pasiekia vaizdai iš XX amžiaus – tarpukario, karo metų, bet dažnai sunku rasti vos prieš dešimtmetį padarytų fotografijų. Visgi Kauno miesto XIX–XX amžiaus ikonografinis palikimas, kurį sudaro nespalvotos fotografijos, kino juostos, garso dokumentai, televizijos ir radijo laidos, yra gausus, populiarus ir gyvai aptariamas miesto entuziastų. Kokie atminties fragmentai iš XIX–XX a. formuoja mūsų santykį su supančia aplinka? Kaip Kauno miesto praeitis atspindi šiandieną? Tai pagrindiniai klausimai, keliami tyrimo-parodos „Miesto atminties laboratorija“ autorių. Pasitelkdami įvairias menines priemones ir prieigas, skirtingų disciplinų kūrėjai interpretuoja gausų Kauno ikonografijos palikimą, svarstydami, koks yra tikrasis miestas, kas slepiasi už įvairių istorinių sluoksnių ir kodėl kartais objektyvios fiksacijos vis tiek gali tapti diskusijų tema. Apie projektą kalbėjomės su parodos kuratoriumi dr. Justinu Kalinausku ir vienu iš parodos kūrėjų Povilu Vincentu Jankūnu.

A. S.: Projekto tikslas yra pažvelgti į Kauno miesto architektūrinę ir urbanistinę atmintį, meninėmis priemonėmis interpretuojant išlikusius XIX–XX a. medijų artefaktus. Savo šiuolaikinės ikonografijos interpretaciją/refleksijas pristatėte parodoje. Kaip atsirado ir rutuliojosi projekto idėja?

J. K.: Projekto idėja kilo susidūrus su Kauno ikonografijos palikimu. Per pastaruosius 150 metų, t. y., pilnai įsivyravus aparatinėms medijoms (fotografijai, kinui, radijui ir kt.), keitėsi ne tik epochos, politinės santvarkos, bet ir medijomis fiksuojama realybė. Keitėsi technologijos, o su jų kaita – galimybės plačiau taikyti įvairius formatus, kurie išsaugo praeities fragmentus. Kai prieš 20 metų pradėjau domėtis miesto istorija, ikonografija, priėjimas prie jos nebuvo lengvas, daug dalykų nebuvo skaitmenizuoti, todėl pradžioje susipažinta tik su maža dalimi plačiausiai paplitusių, gerai žinomų miesto istorinių vaizdų. Dabar yra naujų įrankių, pavyzdžiui, nufotografuotos visos Lietuvos gatvės, Google Maps sukurtas Kauno 3D žemėlapis, taip pat socialiniuose tinkluose nemažai entuziastų, ieškančių ir skaitmenizuojančių miesto fotografinį palikimą, ir tai leidžia lengvai palyginti ikonografiją su šiandienine situacija. Tačiau atveriant praeities vaizdus, neišvengiamai atsiranda ir akivaizdi skirtis tarp šiandieninio ir to meto fotografinio žvilgsnio, nes istorinis miestas dažniausiai atsiskleidžia nespalvotose fotografijose – meniškai, išaukštintai. Be to, dauguma tuomečių fotografų buvo patyrę, net jei buvo mėgėjai; dabar plačiausiai tiražuojami miesto vaizdai dažnai – atsitiktiniai. Ir tas žvilgsnis į aplinką kitoks: buitiškesnis, paprastesnis, spartus, nevertinant atskiro vaizdo, nesuteikiant jam didelės vertės. Anksčiau vaizdų nebuvo tiek daug kaip dabar, dažniausiai buvo išsaugojami tik geriausi kadrai, tad ir vertę jie turėjo didesnę. Tokia skirtis pasufleravo ir parodos konceptą: lygindami istorinius vaizdus, mes per tuos išlikusius fragmentus iš tiesų juk žvelgiame ne į praeitį, bet tik į medijuotą praeities tikrovę, kurioje ši – sustingusi tam tikrame idealizuotame pavidale. Tuo tarpu patys santykio su nuotraukose matoma praeitimi neturime; jis yra tik numanomas ar įsivaizduojamas. Na ir ikonografija, kad ir kokio istorinio laikotarpio būtų, leidžia pažvelgti tik į tuomečio miesto reprezentaciją, per kurią, paradoksalu, formuojame savo kolektyvinę atmintį, nors tikrų senojo Kauno, netgi 9-ojo dešimtmečio ar ankstesnių laikų, prisiminimų daugelis iš mūsų (ypač jaunesnės kartos kauniečių) neturime. Per tokią atminties apropriaciją įtvirtiname savo kultūrinį santykį su miestu, tačiau ar išties galime pažvelgti giliau už išorinės medijos formos, suprasti tam tikrą neišvengiamos miesto kaitos dėsnį?

A. S.: Projekto metu susipažinote su daugybe ikonografijos, diskutavote apie miestą dabar ir praeityje, sklaidėte labai plačius kolektyvinės atminties klodus. Kodėl reikalingas šis tyrimas? 

J. K.: Norėjosi patyrinėti fenomeną plačiau ir rasti vyravusius įvaizdžius, per kuriuos atsiskleidžia miestas plačiąja prasme, keliant klausimus, kaip jį suprantame šiandien žvelgdami į praeitį bei kaip miestą suprato praeityje jį fiksavę žmonės. Kaunas savo materialiuoju pavidalu yra gausiai išlikęs, per karus nukentėjo santykinai mažiau negu kiti Lietuvos miestai ir miesteliai, tačiau vis tiek pakito jo aplinka, keitėsi kultūra, o tuo pačiu – ir gyventojų požiūris į jų miestą. Lygindami senąją ikonografiją, galime iš dalies pabandyti įsivaizduoti, kaip miestas gyvavo anksčiau, kas buvo svarbu to meto žmonėms ir kaip jie į istoriją įrašė gyvenamojo laikotarpio miesto atmintį. Miestas evoliucionuoja, o jo istorija sluoksniuojasi kaip žemės sluoksniai ar medžio kamienas; projektu siekiama pabandyti suprasti, kaip tie sluoksniai veikia mūsų atmintį. Parodos menininkų darbuose vyrauja mažiau tyrinėtos arba šiandien nepelnytai pamirštos miesto vietos bei kiti miesto praeities fragmentai (pvz., užfiksuoti garsai ar vyravusi muzika), kurie turi didelį architektūrinį, urbanistinį, socialinį arba simbolinį svorį. Medijose užfiksuota miesto patirtis mus veikia ne mažiau nei gyvas patyrimas, bet skirtingais laikotarpiais specifiniai miesto vaizdai visuomenėje tiražuojami nevienodai, todėl įdomu, kaip skirtingos miesto fotografijos ar kiti vaizdiniai arba garsiniai dokumentai buvo priimami praeityje ir kaip dabar.

A. S.: Kokius atskirus ikonografinius fragmentus turi omenyje?

J. K.: Kad ir Kauno geležinkelio stotis. Tarpukariu tai buvo svarbi reprezentacinė miesto vieta, per ją vyko susisiekimas su pasauliu, ypatingai Europos šalimis, čia atvykdavo bei išvykdavo įvairios delegacijos, buvo sutinkami šalių atstovai. Senosios stoties pastatas, jos teritorija, peronai tuo laikotarpiu buvo plačiai fotografuojami – geležinkelio simbolinis motyvas ryškus tarpukario fotografijose. Okupacijos metais geležinkelio, kaip strateginio objekto, vaizdinys išnyksta iš kolektyvinio fokuso beveik išnyksta. Šiandien geležinkelio stoties įvaizdis taip pat dingęs iš vizualaus akiračio, tačiau dėl kitų priežasčių: bent jau mūsų šalyje geležinkelių simbolinė reikšmė pasikeitė. Dabar daug plačiau tiražuojami vaizdai iš oro uostų.

Tyrinėdami medijų dokumentus, žvelgiame į atmintį, kuri yra ne mūsų, bet praeityje gyvenusių žmonių – įrašyta į fotografinę juostą, muzikos plokštelę ar video kasetę. Ir bandome ją suprasti. Šiandien ikonografija yra plačiai prieinama, o socialiniuose tinkluose susikūrė ne viena grupė, vienijanti tūkstančius narių, kurie domisi senąja ikonografija, bando ją suprasti, vyksta diskusijos, nors dažnai žmonės nesupranta tam tikrų praeities gyvenimo tendencijų, nutolusių nuo šių laikų sampratų. Parodoje beveik neišvysite senųjų vaizdų, tik jų refleksiją, interpretaciją, siekiančią atliepti tuos neatitikimus tarp praeities ir dabarties požiūrių į aplinką. Kūrėjų darbuose aiškiai atsiskleidžia šiuolaikinė medijuotos, dokumentuotos miesto atminties vertinimo perspektyva, demonstruojanti mūsų kartos santykį su atmintimi.

A. S.: Kaip tik norėjau klausti, ar šiandien jau tikrinote feisbuką ir jame esančias miesto entuziastų grupes. Tavo paminėtos internetinės grupės/forumai tapo viena iš projekto inspiracijų, bet kartu ir vieta, kurioje pastebite probleminius aspektus. Teigiate matantys, jog dažnai žiūrovai didesnį dėmesį skiria vaizduojamiems objektams, tačiau ne visada kritiškai vertina to meto technologijų niuansus, istorinį kontekstą, netgi tam tikrus propagandinius aspektus. Kokios diskusijos patraukia akį? Kurio laikotarpio nuotraukos labiausiai „pagauna“ ir apgauna žiūrėtojo žvilgsnį?

J. K.: Dažniausiai grupėse, vienijančiose Kauno istorijos ir architektūros entuziastus, būna keli ekspertai, kurie renka nuotraukas iš duomenų bazių, archyvų, interneto platybių, skenuoja senas atvirutes ar nuotraukas, ir tuo dalinasi su kitais nariais. Visgi tarp plačiai komentuojančiųjų bendras sutarimas randamas ne visada, o nuomonės gali išsiskirti dėl bet kurio objekto: daugelis yra nepastabūs ir negali atpažinti net svarbiausių, ryškiausių miesto statinių. Miesto tyrinėjimas reikalauja tam tikrų įgūdžių. O ginčai, nenuostabu, dažniausiai kyla dėl politinių, su sovietine okupacija ar su Antruoju pasauliniu karu susijusių įvykių, kylančių iš tam tikrų ideologinių nusistatymų, kurie iškreipia tikrovės suvokimą. Štai vienoje grupėje buvo įkelta nuotrauka, vaizduojanti Laisvės alėja važiuojančius vokiečių tankus. Pagal karių aprangą ir medžius tai greičiausiai 1941-ųjų arba 1944-ųjų vasara (pirmuoju atveju gatve rieda vokiečių okupacinė kariuomenė, antruoju – ji traukiasi iš miesto). Grupėje užvirė kelių šimtų komentarų diskusija apie nuotraukos fabrikaciją, buvo teigiama, kad tokio modelio tankai Lietuvos žeme nevažiavo, ar kad Laisvės alėjoje išvis negalėjo vykti eismas (kai kurie komentuojantys pamiršo, kad Laisvės alėja pėsčiųjų gatve tapo ne taip seniai, trisdešimt metų po karo). Buvo analizuojami netgi tankų, kareivių šešėliai – visaip siekta įrodyti, kad tokio įvykio būti negalėjo… Ginčo objektas – tankai, bet jų fone slepiasi to meto miestas, su savo architektūra, gatvėmis ir sudėtinga laikmečio tikrove. Kyla klausimas, kiek mūsų kolektyvinė atmintis yra patikima, jau nekalbant apie užfiksuotą fotojuostoje.

A. S.: Kodėl taip nutinka? Klausiu ne tik konkrečiai apie šį atvejį. 

J. K.: Kai žvelgiama į fotografinį palikimą, sakytume – tikslų realybės fiksavimą (bent jau aptariant materialią aplinką), jis gali prieštarauti mūsų išankstiniam praeities traktavimui, pvz., 1941 m. (arba 1944 m.) Kauno vasaros. Dažnai pastebiu, kad žmonių įsivaizdavimas apie miestą pirmiausia yra lyginamas su jų atmintimi ir turimais įvaizdžiais. Dalis vyresnės kartos žmonių tiesiog negali priimti buitį, skurdą, apsileidimą dokumentuojančių sovietmečio fotografijų, pvz., senų Romualdo Požerskio darbų iš Kauno senamiesčio, tačiau propagandines to meto scenas laiko jaunystės metų tikrove. Vaizdai mus pasiekia iš praeities, bet mes juos vertiname šių dienų akimis.

Povilas Vincentas Jankūnas: Socialinių tinklų grupėse susiduriame su greita ir gausia, tačiau laikina ir sunkiai prieinama informacija. Nuotraukos ir „postai“, atsidūrę naujienų sraute, ilgainiui nukeliauja į grupių „užkaborius“, iš kur juos iškrapštyti nėra lengva dėl tinklų specifikos propaguoti vis naują turinį bei ribotų paieškos įrankių. Be to, jei grupėse įkeltų nuotraukų ieškome internete už socialinių tinklų ribų, jos specialiai pateikiamos prastesnės kokybės, kad naudotume socialinį tinklą. Tačiau dažnai netgi pačiame socialiniame tinkle vaizdų kokybė būna gana prasta. Kita problema kyla, jeigu grupės ar profiliai uždaromi, tuomet visa sukaupta informacija gali dingti. Tad dar vienas projekto siekis yra bent truputį pristabdyti šį srautą ir iš kiekybės sukurti daugiau kokybės. Projekto metu ieškojome informacijos konkrečiomis temomis ir paaiškėjo, kad dalis nuotraukų forumuose, tokiuose kaip miestai.lt, jau nebeegzistuoja. Išlikusi diskusija šalia „nematomo“ vaizdo tampa beverte, nes serveryje nebėra paveiksliuko. Tai laikinumo ir greitos perteklinės medijos naudojimo aspektai.

A. S.: Ar, stebint šią problemą, nekilo siekis sukurti archyvavimo sistemą? Juk daug nuotraukų dingsta dėl neapgalvotų, atsitiktinių aplinkybių.

J. K.: Neabejoju, kad visi Kauno istorijos entuziastai vaizdus kaupia ir archyvuoja įvairiose laikmenose, tačiau tai, žinoma, nėra viešai prieinama, nebent atsiduria aptartose viešose grupėse, kur vaizdų kaita yra sparti ir greit pamirštama. Senojo Kauno fotografijos, kino juostos ir garsai išlikę dar nuo tarpukario, karo metų, sovietmečio laikų – turime milžinišką palikimą iš XX amžiaus. Tačiau, jei pagalvotume apie pastaruosius dvidešimt metų, tų vaizdų dažnai tiesiog nebėra. Su Povilo paminėta situacija susidūrėme ieškodami Kauno Akropolio statybos vaizdinės dokumentacijos. Jos internete yra itin mažai, o juk tai 2000-ųjų pirma pusė! Žinoma, statybos buvo fotografuojamos, įkeltos į internetą, tačiau serveriai nulūžo, kompiuteriai sugedo, ir tos fotografijos, kurios tikriausiai nebuvo laikomos vertingomis, dingo. Internetas kasdien plečiasi, bet kartu ir nyksta neįsivaizduojamais tempais, o dėl greitos informacijos apykaitos nukenčia mūsų atmintis. Dabartiniai laikai yra išskirtinai vaizdų, bet kartu ir vaizdų laikinumo amžius – tikras košmaras ateities interneto archeologams. Keista, kad žvelgimas į praeitį suteikia tam tikrą saugumo jausmą: praeitis jau seniai parašyta, o jos medijuoti įspaudai, net jeigu ir išnyks skaitmeninė reprodukcija, yra saugomi archyvuose. Bet turbūt viskas yra laikina.

A. S.: Pastaruoju metu Kauno architektūra ir istorija populiarėjanti, pastebima, atrandanti naujas perspektyvas, o pokyčių ir naujų vėjų tikimasi ir iš greitai atsiversiančio Architektūros centro. Šalia to yra daug tyrimų, studijų, leidinių, skirtų architektūros paveldui, apskritai miesto vaizdų tyrimui. Pavyzdžiui, kelerių metų eigoje išleisti trys leidiniai apie Kauno fotografo Stanislovo Lukošiaus vaizdinį palikimą. Kuo jūsų projektas išsiskiria šiame kontekste? Ar jis tampa kitų projektų tąsa, o galbūt juos kvestionuoja?  

J. K.: Projektas ne tiek tęsia šį įdirbį, kiek reflektuoja ikonografijos palikimą. Kauno istorija populiarėja, nes miestiečiai atranda miestą ir jo praeitį, kartu išplėsdami kultūrinės, miestietiškos atminties ribas. Ilgus metus žmonės daug ko nežinojo apie savo miestą: sovietmečiu prieiga prie tarpukario palikimo buvo ribota, nes fotografijose matome laisvesnius žmones, situacijas, praktikas, kurios kirtosi su tuometine ideologine politika. Įdomiu pavyzdžiu galėtų tapti tarpukariu fotografės kelią pradėjusios menininkės Veronikos (Vėros) Šleivytės fotografijos, kurių didelė dalis buvo atrastos ir aktualizuotos tik pastaraisiais metais. Fotografė sovietmečiu apsigyveno Žemaičių gatvėje, dabartiniame 11 numeriu pažymėtame name, turinčiame didžiulę stogo terasą, su plačia miesto centro panorama. Nors V. Šleivytės archyvas pirmiausia yra neįkainojamas jauno žmogaus gyvenimo paveikslas, atskleidžiantis daug liberalesnį to meto pasaulį, negu daugelis galvojame, bet jos palikimas svarbus ir Kauno atminčiai. Gyvendama šiame name ir terasoje fotografuodama sau artimus žmones, netgi aktus, ji nuotraukose fiksuodavo ir tuometinį miestovaizdį, iš dalies paversdama Kauną vienu iš savo herojų – terpe, kurioje skleidėsi jos kūryba. Ši ir kitos istorijos padeda tvirtinti ryšį su miestu, naujai pažvelgti į savo, kaip miestiečio, kauniečio, identitetą, reflektuoti, ką reiškia būti bendruomenės dalimi ir tapatinti save su bendruomenės atmintimi. Taigi medija gali tapti tiltu, jungiančiu skirtingas kartas ir skirtingus laikmečius.

P. V. J.: Kalbant apie Kauną, ypatingas dėmesys dažniausiai skiriamas tarpukario architektūrai. Mūsų kūrybinė užduotis sukosi aplink XIX pabaigos – XX amžiaus medijuotą atmintį, tačiau kūrybinio proceso metu komandoje sutarėme, jog stengsimės atitolti nuo tarpukario ir ieškoti įdomių istorijų kituose laikotarpiuose.

A. S.: Kaip sekėsi šios paieškos?

P. V. J.: Mano potemė projekte gimė atsitiktinai, kuomet dalyvaudamas renginyje Kauno Žalgirio arenoje, iš Nemuno salos pastebėjau Kauno karmelitų bažnyčią ir jos santykį su prekybos centru „Akropolis“. Žiūrėdamas link bažnyčios, mačiau milžinišką daugiaaukštę parkavimo aikštelę ir už jos išnyrančius du senovinius bokštus. Man tai pasirodė kaip stiprus disonansas tarp miesto praeities ir dabarties. Priėjus arčiau, situacija, kurioje atsidūrė Kauno karmelitų bažnyčia, atrodė dar keistesnė. Jos santykis su toksiška aplinka tapo mano įkvėpimu. Savo projekte nagrinėju, kaip kitaip šią bažnyčią matome šiandieninėje realybėje lyginant su praeities vaizdais.

A. S.: Kokią problematiką atradai vykdydamas savo meninį tyrimą?

P. V. J.: Tyrinėdamas senąsias fotografijas, aptikau, kad, žvelgiant iš Kauno senamiesčio, ši bažnyčia atsiverdavo tolimoje perspektyvoje. Ji buvo svarbus vizualinis elementas. O dabar prekybos centras bažnyčią atskyrė nuo senosios miesto dalies, grubiai užstatydamas net pagrindinį bažnyčios įėjimą. Situaciją blogina ir šalia bažnyčios įrengta milžiniška stovėjimo aikštelė. Tyrinėjant bažnyčios prieigas, gausiai pristatytų automobilių languose ir detalėse pastebėjau, kad bažnyčia jose atsispindėjo įvairiausiais persikreipusiais vaizdais, lyg tirptų ar lydytųsi. Man tai pasirodė kaip įdomi idėjinė ir vizualinė išraiška, kuomet automobiliai, kaip šiuolaikybės išdava, išlydė atvaizdą, kurį turėjo senasis Kaunas. Savo projekte bandau pristatyti animuotą šių tirpstančių vaizdų kompoziciją.

A. S.: Komandoje be Jūsų, Povilai ir Justinai, kuria keturi kūrybingi skirtingų profesijų atstovai, kuriuos jungia miesto tyrinėjimas. Kaip kiekvienas iš kūrėjų pasirinko atskleisti šią kompleksišką temą?

Architektė Vika Pranaitytė parodoje pristato retrofuturistinę Kauno raidos interpretaciją: 1934 m. spaudoje pasirodžiusios Laisvės alėjos vizijos po 50-ies metų (1984-aisiais) realizaciją, pateiktą architektūrinės-grafinės novelės forma, nagrinėjančia nepatikimą atmintį ir moterišką melancholiją. Laisvosios muzikos kūrėjas, kompozitorius Arnas Mikalkėnas per elektroakustinius garso koliažus atveria asmeninę ir kolektyvinę patirtį, paversdamas paauglystės legendas bei socialinius stereotipus gyvais pasakojimais, pristatytais specialiai parodai pagamintose vinilo plokštelėse. Fotografas Donatas Stankevičius atkūrė vaikystės prisiminimą – preciziškai, pasitelkdamas autentiškus to laikotarpio elementus, rekonstruotą dešimtojo dešimtmečio pradžios miesto kadrą, kuriame užfiksuotas nusikalstamo pasaulio pėdsakas, nostalgiškai perteikiantis to meto neramią, tačiau vaizduotę turtinančią atmosferą. Parodą apibendrino miesto istoriko, architektūrologo dr. Pauliaus Tautvydo Laurinaičio urbanistinis tyrimas, siūlantis miesto scenas vertinti kaip istorijos detales, kur kiekviena fotografija yra savotiškas Kauno dėlionės fragmentas, skatinantis lankytoją įsitraukti į šių pasakojimų atradimą.

A. S.: Projektu skatinate Kauno architektūrinės raidos, urbanistikos ir miestėjimo sampratos pažinimą. Koks Kaunas veriasi Jums? Kokį jį matote kasdien eidami į darbus, mokslus, pasimatymus ar kartais į jį užsukdami? Kokį jį matote medijose? Ar tie matymai sutampa? 

J. K.: Kasdien žvelgdamas į miestą tiek pro atvertas užuolaidas, tiek eidamas jo gatvėmis, ne tik želdinius, bet ir architektūrą, urbanistinę kaitą išgyveni sezoniškai. Miesto charakteris yra labai specifinis ir unikalus, stipriai padiktuotas geografijos, ne ką mažiau – turtingos istorijos. Šiandien Kaunas keičiasi sparčiai, bet ne visada į gerąją pusę. Matyt, dabar toks mūsų kultūros etapas, kuriame viskas turi būti greita, praktiška ir patogu, neatsižvelgiant į tradicijas, o kartu – ir miesto atmintį. Kaunas kūrėsi šimtus metų, todėl į jį reiktų žvelgti kaip į seną organizmą, kuris turi tam tikrus poreikius, o galbūt – ir tam tikras negalias. Tai yra jo vertė, o ne trūkumas. Kalbant apie medijas ir šiandienines vaizdavimo konvencijas, atrodo, kad vyraujantis siekis yra kuo labiau nukrypti nuo realybės: miesto nuotraukos vis dažniau retušuojamos, kuriamas stiprus kontrastas, skaisčios spalvos. Fotografijoje bet koks miestas gali labai gražiai atsiskleisti, bet kiek to miesto lieka tokiose nuotraukose? Čia ir įvyksta tikrovių konfliktas: medijuotos ir realios. Kuo mažiau mieste lankaisi, mažiau jame judi, žvelgi į gatves ir pastatus, tuo labiau pradedi jį suvokti per instagrame vartojamus vaizdus, ir taip atotrūkis didėja. Nors miesto vaizdų tavo akiratyje daugėja, bet dominuoja panoramos, įdomios neįprastos perspektyvos, gražūs iš oro pagauti kampai. Tuo pačiu iš mūsų akiračio nyksta „mažiau dėmesio vertos“ miesto teritorijos. Taip palaipsniui judame nuo mediacijos prie daug gilesnės visuomenės mediatizacijos: savo aplinkos suvokimo per socialinių medijų postus ir YouTube filmukus.

P. V. J.: Esu vilnietis, tad su Kaunu teko susidurti tik pavienių kelionių ar „Kaunas 2022“ renginių metu. Asmeniškai visuomet, atvykęs į Kauną, nevalingai stengiuosi mintimis persikelti į tarpukarį. Man tai įdomiausias ir aktualiausias miesto istorijos tarpsnis, kurio metu Kaunas buvo kaip niekada gyvas ir aktualus. Noriu tai pajusti kuo stipriau, ir Kauno išlikęs modernistinis miestovaizdis man labai padeda. Vis pagalvoju, kad pasitelkus gausią ikonografiją ir dirbtinio intelekto technologijas, turėtų atsirasti įrankis, leidžiantis iš senųjų vaizdų sugeneruoti buvusią 3D erdvę. Manau, kad tai galėtų kardinaliai pakeisti mūsų supratimą apie istoriniuose kadruose matomas lokacijas. Tačiau iki tol Kauno atmintis man veriasi po gabaliuką, kuomet kaskart atvykęs atrakinu po nedidelę naują miesto dalelę. Miesto atminties laboratorijos projekto rėmuose atsispyriau pagundai nagrinėti tarpukarį ir rinkausi kitą laikotarpį.

A. S.: Kol tokio įrankio dar laukiame, kaip manote, koks geriausias būdas pažinti praeitį? To klausdama galvoju apie Susan Sontag mintis. Ji teigė, kad fotografavimas yra tam tikras galios ir apropriacijos veiksmas, o nuotraukos atskiria stebėtoją nuo tikro pasaulio, sukurdamos iliuziją, kurią dažnai stebėtojas palaiko realybės atitikmeniu. Kokius įrankius (turiu omeny būdus ir intelektines prieigas) galite pasiūlyti žmonėms, norintiems tiksliau suprasti ir interpretuoti istorinėse medijose matomus vaizdus?

J. K.: Kad suprastume istorinę tikrovę, neužtenka žiūrėti į vaizdus, reikia gebėti istoriškai įvertinti ir suprasti sąlygojančias aplinkybes, suvokti laikmečio kontekstą ne vien vaizdais, bet ir skaitant tekstus, laiškus, atsiminimus, periodiką. Čia ir slypi probleminis užtaisas – mus vaizdai pasiekia iš praeities, bet nebūtinai tai socialinė ir kultūrinė terpė, kurioje atsirado tie vaizdai. Vaizdai, o kartu ir garsai, yra tam tikra simuliacijos forma – jų referentas seniai dingęs, bet vaizdai vis dar gyvena. Turbūt pratęsiant S. Sontag mintį, tai, kaip mes žvelgiame į praeitį, stipriai priklauso nuo fotografo žvilgsnio ir meninių pasirinkimų prieš daugelį dešimtmečių atliekant nuotrauką; čia ir slypi(-ėjo) jo galia. Bet, kita vertus, šiuolaikinis žiūrovas iš dalies irgi pasinaudoja šia galia, tuose vaizduose ieškodamas ir steigdamas savo tapatybę.

P. V. J.: Manau, kad geriausia pažinti miestą tiesiog einant ir būnant jame. Mano akimis, nėra geresnio būdo, nei tai daryti gyvai ir ieškoti buvusio miesto liekanų bei sluoksnių dabartinėje erdvėje. 

J. K.: Bet ir istorinės nuotraukos leidžia mums išvysti tuos kadaise stovėjusius tūrius, architektūrines detales, pažvelgti į vyravusias panoramas, perspektyvas. Kuomet galima palyginti gyvai matytą vietą su jos istoriniu vaizdu, kuris dažnai ne visiškai atitinka dabartinę situaciją arba blogiau – yra neatpažįstamai pakitęs. Tuomet bandai suprasti, kodėl taip yra, kas pasikeitė.

P. V. J.: Kitas gana akivaizdus, tačiau nepamainomas įrankis miesto tyrėjo arsenale – tai Google Street View. Jis ypač aktualus kuriant apie miestus ar domintis tais, kuriuose nėra galimybės gyventi ar lankytis. Manau, kadangi Google Street View yra nuolatos atnaujinamas miestų fotofiksacijomis, bet naudotojams paliekama galimybė matyti ir senuosius vaizdus, ilgainiui ši paslauga gali tapti lyg milžinišku visų miesto erdvių skenuotu archyvu.

J. K.: Tikrai taip. Kuomet pradėjau aktyviau tyrinėti šį lauką prieš dvidešimt metų, reikėdavo važiuoti į vietą, ieškoti konkretaus pastato, o kartais jo išvis nebūdavo išlikusio. Dabar ši veikla daug spartesnė, nes užtenka nueiti į Google žemėlapį ir palyginti vaizdus. Šie įrankiai praturtino tyrimą, suteikė naujų galimybių. 

A. S.: Kodėl svarbu tyrinėti miesto istoriją remiantis ikonografija? Kokią to vertę matote?

J. K.: Manau, kad svarbu vartoti praeities vaizdus, ikonografiją ne tik dėl nostalgijos, bet ir tam, kad sukurtume tvirtesnį santykį su miesto atmintimi arba rastume savo vietą joje. Peržvelgdami senas nuotraukas, klausydamiesi senų garso įrašų arba muzikos, mes ne tik plečiame žinojimo ribas, bet kartu patiriame ir estetinį išgyvenimą, galėdami prisiliesti prie istorijos ir joje atversti dar vieną puslapį. Svarbu, kad tą puslapį atverčiame būtent mes, o ne kas kitas, taigi, miesto istoriją – kažką didesnio už mus pačius – aproprijuojame, tuo pačiu pradėdami vertinti ir save, kaip tos kolektyvinės atminties sudėtinę detalę. 

Kita priežastis kyla iš mūsų organiškų prisiminimų, kurie yra nepatvarūs, nes smegenys kasdienes patirtis perkuria, modifikuoja bei adaptuoja. Istoriniai vaizdai, garsai, filmai iš dalies padeda įžeminti ir užfiksuoti situacijas tokias, kokios jos kažkada pasireiškė savo materialiu pavidalu. Žinoma, ir medija iškreipia atmintį, kadangi sutirština spalvas ar jas išvis panaikina, atsiranda efektai, kurie realybėje neegzistavo. Pavyzdžiui, kinas sulėtina judesį, viskas atrodo nerealu, magiška, bet už medijos specifikos slypi daug vertingos vizualinės informacijos. Nors miestą, kaip fizinį reiškinį, išgyvename tiesiogiai, bet mūsų atmintis formuojasi ne tik iš tiesioginės patirties, bet ir iš įvairių skirtingų šaltinių, kurie leidžia mums su erdve užmegzti, pavadinkime, metafizinį santykį. Ta ikonografijoje matoma praeitis ne(be)egzistuoja, bet mes ją traktuojame kaip alternatyvią tikrovę, praturtinančią mūsų vaizduotę gyvenant mieste. Miesto vertė stipriai išauga, kai jį geriau pažįstame.

P. V. J.: Kalbant apie atminties netvarumą, manau, kad galima būtų pasidalinti JAV mokslinės fantastikos rašytojo Ted Chang kūriniu „The Truth of Fact, the Truth of Feeling“, kuriame aprašomas futuristinis prietaisas, įrašantis visa, ką žmogus mato savo gyvenime. Trumpoje istorijoje nagrinėjamas tikro, mašinos įrašyto fakto ir takios, nuolat kintančios žmogaus atminties santykis. Ši istorija atliepia mūsų projekte nagrinėjamą trapios atminties temą. 

Projekte „Miesto atminties laboratorija“ dalyvauja penki kūrėjai. Antropologiniu žvilgsniu socialinis miestovaizdis tyrinėjamas fotografo Donato Stankevičiaus darbuose. Architekto, iliustratoriaus ir žaidimų kūrėjo Povilo Vincento Jankūno audiovizualiniuose darbuose miesto atmintis pristatoma per simboliškai įkrautus miesto objektus. Architektės Vikos Pranaitytės kūryboje miestovaizdžiai – tai socialinės kritikos pripildyti utopinių įvaizdžių poligonai. Tuo tarpu garso menininko, kompozitoriaus ir improvizacinės muzikos atlikėjo Arno Mikalkėno audialiniuose tyrimuose dirbama su erdviniu miesto garsovaizdžiu, elektroakustiniais garsų koliažais. Ekspertine akademine patirtimi kūrybinį procesą papildo architektūrologo, miesto istoriko, fotografo dr. Pauliaus Tautvydo Laurinaičio žvilgsnis į Kauno urbanistinę atmintį. Projekto vadovas ir parodos kuratorius yra dr. Justinas Kalinauskas – menotyrininkas, kultūros vadybininkas, dirbantis su kūrybiniais miesto atminties projektais, meninės architektūros tyrimais ir parodomis.

Paroda veikia Kauno menininkų namų darbo valandomis nuo lapkričio 27 d. iki gruodžio 20 d. (išskyrus gruodžio 6–8 d.), Putvinskio g. 56-1. Projektą organizuoja Kauno menininkų namai su partneriu ArchiTextura LAB. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.