Author Archives: Eglė Juocevičiūtė

Straipsnio autorius:
Eglė Juocevičiūtė yra menotyrininkė, meno kritikė ir Nacionalinės dailės galerijos kuratorė.

Geras popierius – pusė zino!

2011 m. pradžioje trys entuziastai – Austė Zdančiūtė, Egidijus Praspaliauskas ir Jurga Sako – susibūrė į iniciatyvą, pavadinimu Zinų leidyba ir platinimas Lietuvoje, taip pat žinomą kaip Zlipl. Kol kas Zlipl išleido du zinus is serijos „New Work“, kuriuose pristatomi įvairių lietuvių iliustratorių/piešėjų darbai. Su šiais zinais Zlipl jau dalyvavo Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje 2011, meno mugėje ArtVilnius’2011 bei Frankfurto zinų mugėje 2011. Šiame pokalbyje su dviem iš trijų Zlipl narių bandau sužinoti šios iniciatyvos priešistorę ir ateitį.

Kaip sugalvojot, kad zinams reikia leidyklos?

Egis. Viskas įvyko labai paprastai. Susitikom Cafe de Paris, sugalvojom, ką darom, sutarėm dėl pavadinimo. Jis toks tąsus, lipnus, kibus, todėl brolis (Remigijus Praspaliauskas – E. J.) ir padarė mūsų logotipą tokį varvantį.

Ar tai darot savo jėgom ir lėšom, ar turit projektinių lėšų?

Kol kas vienas zinas uždirbo kitam zinui. Projektinių lėšų, aišku, norėtume, turim minčių apie tai.

Man įdomu, kaip jums kilo pati mintis įkurti zinų (dažniausiai savos, „naminės“ gamybos leidinių) leidyklą, juk tiek Vakarų Europoj, tiek JAV tokios įstaigos yra tik kelios ir neseniai įsteigtos: Nieves Books Ciuriche, Café Royal Londone, Medium Rare Niujorke…

Egis. Galima sakyti, kad mes leidyklos dar nematom, kol kas labiau orientuojamės į platinimą. Į lietuvių iliustratorių populiarinimą. Mes tiesiog bendradarbiaujam su spaustuvėm. Kas, aišku, nėra labai lengva, niekas nenori užsiimti tokiu smulkiu leidiniu.

Specialų stovelį zinams sukūrė skulptorė Marija Olšauskaitė. Foto: Egyboy

Kol kas padarėt du zinus iš serijos „New Work“. Kas toliau?

Egis. Darysim naujametinį, saliutų ziną. Pirmuosiuose nebuvo temos, davėm iliustratoriams laisvės. Juose yra ir mūsų pačių piešinių, o dabar užsiimam kitų iliustratorių paieškomis.

Kaip ieškot? Prasidėjo, viskas, manau, nuo pažįstamų?…

Austė. Taip, pažįstamų, jų pažįstamų, jų daug, norisi juos visus įtraukti.

Egis. Norisi sukaupti tokią piešinių bazę, kad vėliau jau būtų pakankamai medžiagos iš ko gaminti zinus.

Ar atsirado tokių entuziastų, kurie pamatę kažkur vieną iš jūsų zinų, patys kreipėsi su savo piešinių siūlymu?

Egis. Keletą laiškų gavom, kreipėsi ir pažįstami, apie kuriuos nežinojom, kad paišo. Gavom pasiūlymą perleisti vieną seną pankišką ziną, iš zinų pradžios Lietuvoje laikų.

Perleisit?

Dar kol kas per anksti, mums patiems kol kas neaktualu perleisti kažkieno seniai darytą ziną, norisi dabartinių iliustratorių darbus parodyti.

Egio veikla susijusi su dizainu, trečiosios jūsų kolegės Jurgos Sako – su grafika, o apie Austę žinau mažiau.

Egis. Jurgai irgi įdomus knygos produktas, ji užsiiminėja įrišimu. O Austė baigė leidybą.

Austė. Taip, baigiau leidybą Lietuvoj, o po to mokiausi Prancūzijoj. Leidyba ten visai kitokia. Taip išplėtota spaudos kultūra, koks popieriaus pasirinkimas, koks preciziškas požiūris į kiekvieną detalę, kiek žmonių, kurie tuo domisi, daug labai gerų mokyklų.

Egis. O Vilniuj sunku gauti gero popieriaus…

Skamba kaip blokados metais…

Egis. Sunku gauti mažą kiekį gero popieriaus. Spaustuvės apsikrovusios didelių leidyklų dideliais užsakymais, ir mes jiems neįdomūs, neapsimokam. Nusipirkus gerą printerį būtų daug paprasčiau…

Tai kodėl vaikštot po spaustuves, kam jums spaustuvinė kokybė?

Egis. Nes taip turi būt. Norim, kad tai būtų produktas, kurį galima pardavinėti, dovanoti kaip suvenyrą.

O kur dabar galima rasti jūsų zinus?

Mint Vinetu, Rūdininkų, Prancūzų knygynuose, internetiniame knygyne Artbooks.lt. Nėra daug tokių vietų, dideliuose knygynuose reikia tartis dėl platintojų teisių, mes per maži į tai veltis.

Egis. Po kiekvieno zino išleidimo mes darom vakarėlį, tai visai geras platinimo būdas.

Kaip  platinimas veikia užsienyje?

Austė. Ten yra atskiri tam skirti knygynėliai, vyksta mugės, kuriose vyksta dirbtuvės ir parodos.

Kiek žinau, su antru zinu dalyvavot Frankfurto zinų mugėje?

Austė. Taip, mums pasiūlė fotografas ir kuratorius Paul Paper, jo draugė ten pristatinėjo lietuviškus zinus.

Tos mugės dalyvių sąraše lietuviški zinai buvo vieninteliai atvykę ne iš Vakarų Europos. Ar žinot, bendraujat su latviais, estais, lenkais, kaip žmonėms sekasi kitose šalyse, kuriose leidybos ir zinų kultūra nėra išvystyta? Visi, besidomintys komiksais, mini latvių komiksų žurnalą Kuš…

Austė. Taip, ir mes jį žinom, komiksams lengviau sekasi įsitvirtinti. O artimiausia kiek gyvesnė zinų kultūra, kiek žinau, yra tik Suomijoje.

Jūsų tikslas sukurti ziną-produktą, tai kiek kitoks, nei, mano galva, įprastesnis,  pankiškas zino supratimas – greičiau ir pigiau  pagaminamas, todėl nemokamas. Ar tas tikslas suformuoja kažkokius estetinius kriterijus, pagal kuriuos atrenkat piešėjus ir jų piešinius? Ar tai, kad piešėjai ateina iš pažįstamų rato ir taip padaro tą stilistiką priimtiną ir tinkamą?

Egis. Kol kas nedarėm atrankos, neprireikė. Kol kas užtenka tų, mūsų galva, geriausių. Pirmam zine buvo penkių piešėjų darbai, antram – keturių. Vėliau galbūt darysim atranką, ar naudosim kitokią formą…

Austė. Trečiam zinui atranka tampa tai, kad duodam temą – saliutai.

Egis. Kažkam gal nepatinka paišyti į temą.

Austė. Taip, įdomiau gaunasi ne į temą.

Egis. Gal gali papasakoti apie šiuolaikinio piešinio judėjimą Prancūzijoj?

Austė. Tai judėjimas, prasidėjęs Prancūzijoje prieš maždaug du metus, kai ėmė šiuolaikinis piešinys (dessin contemporain) atsiskyrė nuo iliustracijos ir tapo savarankišku reiškiniu. Tai nebe teksto ar kažko kito iliustracija, bet atskiras, vientisas kūrinys. Piešinys nebelaikomas antraeile, pagalbine technika, todėl plėtojamas kaip atskira meno šaka. Prancūzijoje, žinoma, seniai susiklosčiusi piešinio tradicija. Bičiuliaujamės su žmonėm, kurie Prancūzijoje leidžia reviu Collection, kuriame nagrinėja piešinio evoliuciją, kas vyksta su piešiniu šiandien bei panašias temas. Šiame reviu telpa ir kritika, tekstai, ir piešiniai, pristatomi iliustratoriai. Yra ir kiti panašūs reviu, pavyzdžiui, Roven. Bet tai šio judėjimo pradžia, todėl labai įdomu.

Egis. Turbūt ir mes patys pradėjom tai daryt, nes mums labai įdomu juo daryt, kiekvienas zinas reikalauja atradimų.

Ar darėt jaunystėj „naminius“ zinus?

Austė: Ne, niekad neturėjau printerio namie. Dariau šiaip visokias keistas knygas, buvau padarius medinę, namukas toks gavosi.

Egis. Dalyvavom ir Vilniaus knygų mugėj, bet daug kam kilo klausimas „kas tas zinas“. Kažkurią iš dienų Algimantas Čekuolis pasirašinėjo savo naują knygą, mes atsistojom į eilę, norėdami jo paklausti, kaip paaiškinti žmonėms, kas tas zinas. Bet jis tik suimprovizavo „Zinas… Aladinas…“, o patarimo negavom. Po to ir supratom, kaip reikia tos informacijos sklaidos, tam turim Facebooko puslapį, nors, tikriausiai, reikėtų daugiau švietėjiškos veiklos.

Austė. Bet zinų vakarėliai ir yra tikra bei paprasta jų sklaida, žmonės susitinka, varto zinus, atsiranda vis didesnis žmonių tinklas, sužinom, kas iš lietuvių ką darė užsieny.

Jūsų tikslas – pristatyti lietuvių iliustratorius-piešėjus. Kaip jūs įsivaizduojat, kam jūs juos pristatot, kas juos turi pamatyti?

Austė. Visi!

Egis. Galima sakyti, kad kol kas norim pakeisti požiūrį į autorinį piešinį.

Austė. Taip pat dar dažnai girdim klausimą „kodėl už ziną reikia mokėti?“, šitas supratimas irgi ateina iš pankiškų zinų kultūros. Ir norim tai pakeisti, nes mes pasiėmėm tiktai neįpareigojančią zino formą, o tai, ką mes pristatom, yra autoriniai darbai.

Egis. Tam mums ir reikalingas geras popierius, gera spauda, įdomi pakuotė. Ta zinų kultūra vystosi tarp tų pačių „ziniečių“, tų, kurie supranta, domisi. Per juos sužinai ir užsienio gerus piešėjus, prisigaudai idėjų. Tai vizualinė kalba, neapsunkinta tekstu.

Austė. Kartais sulaukiam ir patarimų pridėti teksto į savo zinus… Bet juk piešinys yra puiki inspiracija.

Egis. Man puiki inspiracija yra užsienio piešėjai, jie, aišku, leidžia knygas, ne zinus… Kas yra zinų leidyba ir platinimas – tai užkratas, mes norim užkrėsti žmones zinais. Vilniaus dizaino kolegijos studentams skaitėm paskaitą apie zinus, prašo dar vienos.

Dabar pagalvojau, kad fotografijų zinai yra suprantamesni, lengviau priimami, nei piešinio zinai, nes esu pripratus prie reklamų žurnaluose.

Austė. Tai panašu į požiūrį, kad animacinis filmas negali būti rimtas. Man atrodo labai svarbu išugdyti pagarbą piešiniui, linijai.

Egis. Su kiekvienu zinu atsiranda vis geresnis supratimas, kaip reikia spausdinti, kaip pakviesti piešėjus, kaip platinti. Idealios formos dar, aišku, neradom. Ką rado, pavyzdžiui šveicarai Nieves, kurie platina zinus visam pasauly ir jiems puikiai sekasi.

Austė. Kas mėnesį išleidžia po porą zinų, kokybiškų ir įdomių, o platinimo sistema išvystyta taip, kad juos gali atrasti visur, įsigyti už penkis eurus.

Egis. Zino formatas leidžia neapsiriboti, jei sugalvosim daryti fotoziną, ir darysim.

Kokie jūsų artimiausi darbai?

Austė. Iki Naujų metų išleisti trečiąjį saliutų ziną. Su juo galbūt dalyvausim Knygų mugėj.

Egis. Taip pat dabar norim sukaupti piešinių bazę-sandėlį internete. Darysim kvietimą-pranešimą, ten talpinsim piešinius, kad turėtume iš ko daryti zinus. Norėtųsi juos leisti dažnai, kas savaitę, kad pats jaustum judėjimą. Dabar, kai jie išeina kas du – tris mėnesius, sunku pasakyti, kaip jie veikia ir kaip juos geriau platint.

Sėkmės ieškant tinkamiausios formos ir ačiū už pokalbį!

Visos nuotraukos: RasaJ.

Kaip padėti vaikui griebtis rimtos knygos arba Dėmesio komiksų megėjai!

Nuo šių metų rugpjūčio pabaigos komiksų kultūra iš visiško pogrindžio ėmė kilti į dienos šviesą. Visų Šventų bare Vilniuje rugpjūčio 25 dieną įvyko renginys „Comics in the Air“, kurio metu surinktos aukos padėjo įkurti ilgą būsimų projektų sąrašą jau turinčią VšĮ „Kitokia grafika“. O rugsėjo 24 dieną ištvarkę neįtikėtino dydžio to paties baro rūsį, „Kitokios grafikos“ įkūrėjai (Arnoldas Blumberg, Kotryna Valiukevičiūtė, Nerijus Smolianskis, Agnė Litvinaitė, Joskaudė Pakalkaitė, Akvilė Misevičiūtė ir Asta Ostrovskaja) pakvietė į komiksų paišymo dirbtuves, pirmosios Lietuvoje tarptautinės komiksų parodos atidarymą ir komiksų aukcioną. Jo metu surinktos lėšos skiriamos komiksų skaityklai papildyti, kurią Mint Vinetu knygyne galima aplankyti jau dabar, bet dar papildyta ji oficialiai bus atidaryta spalio 21 dieną. Apie šių įvykių priešistorę ir planų sąrašą kalbinu du iš septynių „Kitokios grafikos“ narių: Arnoldą Blumberg ir Nerijų Smolianskį.

Kaip, kada ir kodėl prasidėjo „Kitokia grafika“?

Arnoldas: Dėl pavadinimo, tai viskas prasidėjo nuo minties išleisti porą knygų: Marjane Satrapi „Persepolis“ ir Art Spiegelman „Maus“. Ėmėm ieškot finansavimo ir kalbėt su leidykla „Kitos knygos“. Galvojom tapti tam tikru jų imprintu, bet vėliau atsisakėm šios idėjos, nes supratom, kad nenorim užsiimti vien knygų leidyba. Bet šitaip greitai atsirado „Kitokios grafikos“ pavadinimas viešąjai įstaigai. Dabar bandom surasti skambesnį, labiau tarptautinį pavadinimą mūsų kitoms veikloms.

Tad taip ir prasidėjo – grafinės novelės mums buvo labai įdomios, ir atrodė, kad klasikinės grafinės novelės turėtų kelti susidomėjimą ir platesniame rate. Žinau, kad žmonės yra jas skaitę, matę, jos patinka, bet visi teigia, kad tai būtų pražūtis knygų rinkoj, didelių leidyklų tai išbandyta, dabar tenka knygas pardavinėti po litą, nes Lietuvoj niekad niekas nepirko ir nepirks. O man atrodo, kad tiesiog buvo padaryta klaidų tas knygas pristatant, populiarinant, juk yra skaitančių tas knygas užsienio kalbom, ieškančių jų internete, sėdinčių užsienio komiksų knygynuose, todėl, aišku, ne masinei rinkai, bet įmanoma pabandyti kažką išleisti.

Kokioj stadijoj šiuo metu yra šios knygos?

Arnoldas: „Persepolis“ turėtų pasirodyti gruodžio pabaigoj, o „Maus“ – iki Knygų mugės.

O kada pradėjot judint reikalus?

Arnoldas: Šį pavasarį, atrodo, balandį…

Kaip greitai!

Arnoldas: Na taip, knygų leidyba buvo kaip ir atskira kryptis. Iš pradžių dviese su Kotryna tuo užsiėmėm, ir pamažu kilo mintys, kaip mes platinsim tas knygas, ką mes norim jomis pasiekt, tada atsirado skaityklos, komiksų dirbtuvių idėjos, pradėjom matyti bendresnį vaizdą, ko trūksta, ko reikia šitoj srity. Ėmėm kalbėt su Nerijum ir Agne, jie užsidegė, vasarą parašėm Joskaudei į Londoną ir Akvilei į Barseloną, jos kaip tik turėjo grįžt, dar prisijungė Asta, taip susikūrė kolektyvas, su kuriuo galima šį tą nuveikt. Rugpjūčio gale surengėm vakarėlį, po jo užregistravom viešąją įstaigą, tada suorganizavom parodą. Kai atsirado toks būrys, lengviau šį tą nuveikt, nes vieni kitus galim paspaust..

Kaip pavyko rasti komiksų piešėjų parodai, ar susikūrė tam tikras tinklas? Kaip atsirado komiksai iš Vokietijos, Serbijos, dar kažkur? O gal tuos užsieniečius buvo lengviau atrast nei vietinius?

Arnoldas: Žinoma, užsienietiški atsirado per pažįstamus, per draugų draugus, o kad lietuvių tiek daug atsiliepė į kvietimą dalyvauti, tai buvo siurprizas, nes tikėjomės blogiausio… Užtrukom su kvietimu, buvo likę tik trys savaitės, todėl tikėtis, kad piešėjai greit sureaguos ir pripaišys, buvo naivu. O vis dėl to sulaukėm daug darbų, tad, jei su nedidelėm pastangomis pavyko gana gerai, tai įdomu, kas pasimatys reguliariau ir nuosekliau pašnekėjus apie komiksus?

Nenorėjot padaryt vien lietuviško komikso parodos?

Arnoldas: Norėjosi tiesiog padaryti komiksų renginį, kuriame būtų komiksų. Nes po pirmojo renginio sulaukėm priekaištų, kodėl kalbam apie komiksus, o jų nelabai yra. Be to, norėjosi padaryt aukcioną, jau ir dabar buvo daug streso, ar jis įvyks, o jei dar būtume apsibrėžę, ką imam, ko neimam, būtų visai mažai darbų. Toks praktiškas požiūris.

O ar turėjot galvose kriterijus, ko vis dėlto nebūtumėt priėmę?

Arnoldas: Ne, šįkart viskas vyko labai spontaniškai. Manau, ateity, kai turėsim pakankamai informacijos apie piešėjus, bus galima kažką rimtai sukuruoti, ar pagal techniką, ar pagal temą, pagal regionus.

Kas buvo tas vienintelis rimtai nusiteikęs aukciono dalyvis, kuris įkvėpė ir kitus jus paremti?

Arnoldas: Ervinas Koršunovas, sakė nieko nenusimano, bet norėjo paremti.

Ar jau nupirkot knygų į skaityklą už aukcione surinktas lėšas?

Arnoldas: Dar ne, nes dar ne visi pirkėjai su mumis atsiskaitė, bet viskas, atrodo, juda gera linkme.

Portale komiksai.com radau virtinę komentarų apie jūsų renginius, ir vienas iš komentatorių pastebėjo, kad, jeigu lietuviškų komiksų raiška yra pakankamai alternatyvi, tai temos vis dėlto banalokos. Ar galvojat apie tai? Ar vienas jūsų uždavinių būtų tai pakeisti, kad komiksai ir Lietuvoj taptų politine, socialine ar asmenine kritika?

Arnoldas: Mes visi septyni esam skirtingi žmonės su skirtingais interesais, o tai yra tiek pliusas, tiek minusas. Kažkuriems svarbiau įdomi, linksma, estetiškai patraukli išraiška, o man įdomios tiek politinės ir socialinės, tiek asmeninės temos. Pasirinkom leisti būtent tas knygas, kad užkabintume rimtesnes temas, o ne primintume komiksus dėl komiksų. Mano vienas norų ir būtų surasti lėšų teminėms dirbtuvėms. Tai galėtų būti pusiau seminarai, po kurių bendras idėjas generuotų tie, kurie užsiima teorija ir kritika, ir tie, kurie paišo. Arba kartu galėtų padirbėti rašytojai su piešėjais. Galima būtų surengti ir tam tikrai temai skirtas dirbtuves. Į tai, aišku, galima pažiūrėti kaip į kažkokį primestą reikalavimą, bet, man atrodo, yra visai svarbių temų, kurias galima būtų apmąstyt.

Kaip tai veikia užsienyje, šalyse, kur komiksų kultūra išvystyta, pavyzdžiui, JAV, Prancūzijoje, D. Britanijoje, Vokietijoje? Kaip tie socialiai ar politiškai angažuotų komiksų kūrėjai išsilaiko?

Arnoldas: Na, čia kaip pažiūrėsi, ar autoriaus genijus užkabina žmones, ar rinkos mechanizmai veikia, bet, man atrodo, apie tas istorijas, kurios giliai pakapsto, pradeda sklist gandas ir žmonės noriai jas skaito. Yra labai garsių autorių, tas pats Spiegelmanas ir jo „Maus“. Ši grafinė novelė yra apie holokaustą, atrodo, kas gi ją dabar skaitys, kai ir taip visas pasaulis liūdi, bet ta knyga yra daugybę kartų perleista, išversta į virš 30 pasaulio kalbų, tai reiškia, joje yra kažkas užkabinančio. Yra dar toks Joe Sacco, labai žinomas autorius, kurio didžioji dalis darbų yra beveik karo žurnalizmas, pavyzdžiui, knygos apie karus Balkanuose ir Palestiną. Tos knygos yra puikiai perkamos, nes, iš vienos pusės, jo grafika palieka labai stiprų įspūdį, iš kitos pusės, ir istorijos, jo atradimai yra labai įdomūs bei turintys edukacinio užtaiso. Jo knygos ypač tinka tiems, kuriems įdomu, bet ne taip, kad labai gilintųsi, skaitytų storas knygas. Net jei skamba paradoksaliai, rimtos temos, perteiktos grafinės novelės forma, palieka labai stiprų įspūdį. Spiegelmano „Maus“ pakeitė supratimą, kad komiksai negali būti rimta literatūra.

Ir kada tai įvyko?

Arnoldas: „Maus“ atsirado iš trumpų istorijų žurnaluose, vėliau buvo išleistos kelios trumpos knygelės, ir tik galiausiai viskas sudėta į vieną knygą. Manau, maždaug 1990 metus galima laikyti grafinių novelių proveržio laiku Amerikoj ir Vakarų Europoj. Įprastinis išgarsėjimo kelias, bent jau anksčiau, ir buvo toks, kad piešėjai paišydavo komiksų žurnalams, po istoriją ar po istorijos dalį, kaip pas mus romano dalis spausdindavo „Nemune“. Taip tos istorijos tapdavo klasika, kuri pavirsdavo knyga. Bet dabar grafinės novelės žanras labai išpopuliarėjo.

Tik neseniai pradėjom domėtis, kas vyksta šioje srityje Vidurio Europoj. Įdomu, kad visai neseniai Varšuvoj, Šiuolaikinio meno centre vyko labai didelė tarptautinė komiksų paroda. Pasidomėjęs kataloguose radau daugiau vietinių dalykų, o ne verstinių. Pavyzdžiui, sovietmečio Lenkijos komiksų antologiją, posovietinių komiksų, kas ypač įdomu, nes tai arčiau mūsų realijų. Turiu slaptą viltį, kad ilgainiui ir čia atsiras komiksų, kuriuose bus vaizduojamos mūsų unikalios realybės, jas bus galima „eksportuot“ ir pasakot apie mūsų posovietinį būvį bei gyvenimą laukinio kapitalizmo sąlygomis.

Nerijus Smolianskis: Man taip pat labai įdomu rimtos istorijos ir temos,  gvildenamos Spiegelmano „Maus“, Davido Bo „Epileptic“ ar Jason Lutes “Berlin”. Bet nuo to galima ir pavargti. Džiugu, kad yra ir kitokių temų, kitokių dalykų, kuriuos galima perteikti komiksais. Mane asmeniškai labiausiai domina undergroundo ir trasho judėjimas, kuris Vakaruose prasidėjo septintam – aštuntam dešimtmety, ir tuo metu tai buvo neatsiejama vykusio socialinio ir politinio judėjimo dalis. Lietuvoje nieko panašaus nevyko, mes peršokom tam tikrus istorinius etapus ir prie komiksų kultūros prisijungėm tuo metu, kai trasho komiksas vakaruose buvo jau ne konkrečios problemos kritikos forma, bet visiškas sarkazmas, ironija, saldaus gyvenimo ir tos pačios grafinės novelės neigimas, kritikos kritika. Dažnai be jokios temos, be jokios idėjos, tiesiog gyvenimo kaip absurdo perteikimas komiksų žanro teikiamomis priemonėmis. Kita vertus, taip atsiranda naujos išraiškos formos ir komiksų kultūroje, kurias vėliau adaptuoja masinė kultūra.

Galbūt tai šizofreniška, kai aš darau ir tą, ir kitą vienam asmenyje. Kažką darau, ir tai iškart paneigiu. Bet galbūt ir ne, nes pakankamai daug autorių pradėjo paišydami trasho ar undergroundo komiksus, o baigė rimtomis grafinėmis novelėmis. O kažkam gal buvo atvirkščiai. Aišku, dalį žmonių tokia raiška gali atbaidyti, bet dalį – kaip tik patraukti. Pavyzdžiui, kaip emocinio šiukšlyno iškrova. Iš esmės zinų kultūra tuo ir remiasi. Bent jau mane undergroundo komiksų bei zinų kultūra labai inspiravo kurti, nestovėti vietoje. Reikia, kad tarp reklamų ir gražių žurnalų žmogus pamatytų tokią šiukšlę, gal taip jo galvoje susvyruos populiarusis supratimas, kas tai yra kūryba. Galbūt toks žmogus prisės, išpaišys visą gyvenimą kauptą istoriją ir tuo viskas baigsis. O gal ir ne, gal tai tęsis ir išaugs į kažką labai įdomaus – į lietuvišką grafinę novelę.

Ar yra minčių apie lietuvišką komiksų žurnalą?

Arnoldas. Taip, tai viena iš minčių, bet viskas labai neaišku. Įkvėpimas ir modelis – tai latvių „KUŠ“, bet kol kas reikia labiau išdirbt dirvą.

Nerijus: Zinų lygmeny, manau, viskas liks kaip buvo. O gal kiek ir suaktyvės, nes atsirado nauja motyvacija. Bet kada tai išsivystys į tą siekiamybę – žurnalą – visai neaišku: galbūt visai greitai, galbūt dar teks palaukti. Praėjusios parodos ir dirbtuvių medžiaga bus laisvai prieinama internete pdf formatu, galbūt ją pavyks išleist ir kaip ziną. Kadangi dabar jau žinome, kad yra daugiau piešiančių žmonių, nei spėjo atsiųsti ar atnešti darbus parodai, todėl sieksime paskleist žinią, kad atsiranda naujos galimybės, kad jų darbai netrukus gali išvysti dienos šviesą, gali būti spausdinami ir plačiau skaitomi. Mes tiesiog esam kolektyvas, kuris labai seniai matė, kad grafinėj novelėj ir komikse slypi didžiulis potencialas, ir kad laikui bėgant galėtų atsirasti tai, ką minėjo Arnoldas.

Ar žinot, kokie didesni įvykiai komiksų srityje vyko Lietuvoje iki jūsų?

Nerijus: Neradau informacijos konkrečiai apie vykusias komiksų parodas. Gal vadinamų komiksų stripų galima buvo rasti kokiose nors karikatūros parodose, juk ir sovietmečiu karikatūros kultūra Lietuvoje buvo stipri. Aišku, yra komiksai.com kompanija ar kiti projektai, kurie dar  prieš atsirandant „Kitokiai grafikai“ darė kažką panašaus, ką dabar bandome mes. Taigi galbūt jie yra kažką panašaus jau organizavę. Beje, su tais žmonėmis, galvojam užmegzti ryšį, nors dar nelabai aišku ar mūsų tikslai sutampa.*

Minėjot latvius. Negalvojat apvienyt jėgų su jais ir estais?

Arnoldas:  Na, pavyzdžiui, „Kuš“ yra latvių žurnalas, bet jis yra tarptautinis, Joskaudė irgi jiems paišo. Man atrodo, norint leisti reguliarų žurnalą, neišvengiamai reikia ieškoti su kuo bendradarbiauti, visiškai neverta apsiriboti mažu regionu.

Nerijus: Įdomu, kad „Kuš“ yra žinomas ir gerbiamas kaip labiau pogrindžio komiksų, trasho, o ne grafinių novelių žurnalas. Bet lyginant su užsienio pogrindžio komiksų žurnalais ar zinais, jo spaudos kokybė yra labai aukšta.

Arnoldas: Ir jį pardavinėja spaudos kioskuose…

Nerijus: Yra ir kitų projektų, tokių kaip suomių Kutikuti ar lenkų-čekų-serbų Comixiade, su kuriais mes jau dabar šiek tiek bendradarbiaujame. Gerai yra tai, kad Lietuvos menininkai turi galimybę dalyvauti tokiuose projektuose, o mes kaip organizatoriai – keistis idėjomis ir vieni kitiems padėti.

Tai kokie jūsų artimiausi planai: skaityklos atidarymas, medžiaga internete, dirbtuvės?

Nerijus: Pagal eiliškumą, tai, aišku pirmiausia skaitykla. Tos kelios knygų lentynos Mint Vinetu knygyne jau yra, bet oficialų atidarymą planuojame spalio 21-mą dieną. Iki tol tas lentynas gal šiek tiek papildysim. Tada planuojame atidaryti internetinį puslapį, dėl kurio adreso vis nesusitariam. Jame be mūsų tikslų ir projektų aprašymo, planuojame sudėti  ir medžiagą iš parodos bei dirbtuvių. Dabar kaip tik viską skanuojame ir maketuojame.

Be to, planuojame išleisti lietuviškų pogrindžio komiksų antologiją. Iš pradžių gal zino pavidalu. Bet jei „Maus“ ir „Persepolis“ būtų gerai perkami, galbūt pavyktų rimtai išleisti ir antologiją. Planas toks, kad galbūt tos populiaresnės verstinės knygos galėtų subsidijuoti pogrindinių komiksų leidybą.

Arnoldas: Aišku, gana naivu tikėtis idealaus varianto, kad knygų leidyba atneštų pelną, kurį skirtume dirbtuvėms organizuoti ar kitoms veikloms, todėl, žinoma, rašysim projektus, norėdami pasikviesti ekspertus iš užsienio dirbtuvėms. Amerikoj universitetuose galima pasimokyti komiksų istorijos, estetinės literatūrinės analizės ar tiesiog komiksų sudarymo pagrindų, tad ateity būtų galima pasikviesti tuos dalykus dėstančius žmones ištęstinėms dirbtuvėms.

Nerijus: Dar viena svarbi tema yra komiksų edukacinis aspektas. Lietuvoj, aišku, dar labai gyvas supratimas, kad komiksas skirtas tik vaikams ir, apskritai, yra žemo lygio kūryba, vaikus atitraukianti nuo rimtos literatūros skaitymo. Tuo tarpu turtingą komiksų kultūrą turinčiose šalyse seniai žinoma, kad komiksų skaitymas dažnai paskatina  vaiką griebtis ir rimtos knygos. Tai yra puiki edukacinė priemonė tiek pirmosiose mokyklos klasėse, tiek vėliau, pavyzdžiui, dirbant su sudėtingais paaugliais. Tad dirbtuvėse galvojam užkabint ir šitą aspektą.

Arnoldas: „Maus“ yra studijuojama Amerikos mokyklose kaip pagalbinė priemonė susipažįstant su holokausto istorija, todėl ir mes, prašydami finansavimo išleisti ją lietuviškai, pasižadėjome, kad 500 egzempliorių išdalinsime nemokamai mokyklų bibliotekoms ir viešoms erdvėms.

Puikūs ir konkretūs planai. Ačiū už pokalbį ir didžiausios jums sėkmės!

*Joskaudė Pakalkaitė, gyvenanti Londone, priminė apie komiksų parodą „New Anatomy“, vykusią 2010 metų Drop Dead Festival (DDF) festivalio metu Fluxus ministerijoje.

Organizatorė grafikė Ai Mo į parodą sukvietė menininkus iš Lietuvos ir kaimyninių valstybių. Parodoje dalyvavo Agnieszka Piksa ir Kuba Woynarowski iš Lenkijos, Maija Kurševa ir Oscars Pavlovsksis iš Latvijos ir Antanas Dubra, Karolis Strautniekas, Eikantas Pakalka, Ai Mo, Artūras Rožkovas bei Tomas Urbelionis iš Lietuvos.

O Audrius Kaminskas iš komiksai.com  priminė apie 2004 m. rugpjūčio 26-28 dienomis Vilniuje vykusią Komiksų kūrybinę laboratoriją su mokytojais iš Skandinavijos šalių. Šis renginys buvo Tarptautinio šiuolaikinės literatūros forumo „Šiaurės vasara. Juoko galia“ dalis.

Taip pat, 2010 m. kovo mėnesį Prancūzų kalbos savaitės proga Vilniaus Prancūzų kultūros centras organizavo komiksų kūrimo konkursą, kurio pagrindinė tema – „10 žodžių“.

Konkursas buvo skirtas 14-17 ir 18-22 metų amžiaus jaunimui – Lietuvos mokyklose prancūzų kalbos besimokantiems mokiniams ir studentams. 
Anime dienų „Otaka“ proga 2010 m. lapkričio mėnesį vyko yonkoma (keturių paveikslėlių mangos) konkursas.

O šių metų Knygų mugėje dalyvavo švediško komikso „Elvis“ kūrėjai Tony ir Maria Cronstam.
Ta proga Šiaurės šalių ministrų biuras Lietuvoje ir Bulls Press organizavo diskusiją apie komiksų kultūrą Lietuvoje, kurioje dalyvavo viena žymiausių komiksų teoretikių Kristiina Kolehmainen.

Akimirkos iš Comics in the air Vol. 2 kūrybinių dirbtuvių ir po jų surengtos parodos (o visų parodos dalyvių darbus galima pažiūrėti čia):

 

 

Nėra nieko amžiniau už laikina. Paroda „Paminklai, kurių nėra. Paivaikščiojimas po Vilnių“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Nuėmę Lenino paminklą, už tai atsakingi asmenys (įdomu, ar kiekviena nauja valdžia pirmaisiais savo valdymo metais įkuria Paminklų nuėmimo tarnybą?) niekaip negalėjo išmontuoti jo postamento. Nuspręsta jį susprogdinti. Susprogdinus, išvežti postamento liekanas palikta rytdienai. Kitą dieną tų liekanų nebuvo likę. Matyt, jas praktiniais ar suvenyriniais sumetimais išsinešiojo žmonės. Galbūt tomis granito skeveldromis kažkas kolektyviniuose soduose išsigrindė takelį ar išsimūrijo laiptelius. Galbūt pas kažką tokia nuolaužėlė guli sekcijoje už stiklo, šalia iš Krymo pajūrio parsivežtų kriauklių ir Čekoslovakiško krištolo taurių. O, jei tik atsirastų toks narsuolis, kuris prisipažintų, kad turi, ar bent žino, kur yra tos skeveldros, minios kultūrinio jaunimo organizuotųsi į ekskursijas. O, jei tik atsirastų narsus turizmo vadybą baigusysis, atsivertų neišsrėbtas turizmo verslo lobynas. Labai pasistengus, manau, pavyktų užregistruoti Lenino paminklo skeveldras ne kaip uždraustąjį pardavinėti tarybinį paveldą, o kaip ankstyvosios Nepriklausomybės suvenyrą.

Dar prieš keletą metų iš Berlyno grįžusi draugė parvežė „Berlyno sienos“ gabaliuką, supakuotą maišiuke su mažučiu atvirukėliu, vaizduojančių dar stovinčią sieną. Pasidomėjus paaiškėjo, kad Berlyno sienos gabalai puošia begalės institucijų visame pasaulyje interjerus ir eksterjerus. Pavyzdžiui, tie gabalai stovi Europos Parlamente Briuselyje, Kronvaldo parke Rygoje, Keiptauno Šv. Jurgio alėjoje, prie „Perfil“ leidyklos įėjimo Buenos Airėse, Taivanio Demokratijos fundacijos parke, Vatikano soduose… Dar sienos stovėjimo/naudojimo laikotarpiu, devintame dešimtmetyje, ją apipaišė ne tik profesionalūs ir mažiau profesionalūs graffiti piešėjai, bet ir tie, į kurių veiklą ant viešųjų paviršių jau buvo imta žiūrėti kaip į šiuolaikinį meną, pavyzdžiui, Keith Harring ar Thierry Noir. Tad siena iš esmės buvo funkcionalus statinys tik iš savo rytinės, pilkosios pusės. Vakariečių galvose tik pradėta statyti siena iškart tapo paminklu tam, kuo jie kaltino Tarybų sąjungą – diktatūrai, ribojančiai pagrindines žmogaus laisves, o taip pat tam, kad jie gyvena gerojoje, teisingoje pusėje. Tad nenuostabu, kad dar prieš pjaustydami sieną, nugalėtojų/vakarų vokiečių galvose tūnojo supratimas, kad tokį paminklą net ir išmontavus reikia išnaudoti. Padovanoti ir parduoti. Nes pridėtinės, simbolinės vertės pardavinėjimas jau buvo tapęs pagrindiniu pajamų gavimo šaltiniu.

Vis dėlto neteko girdėti apie Lenino paminklų nuolaužėlių susuvenyrinimą. Berlyno dvidešimtmetrinis Leninas, sukurtas to paties Nikolajaus Tomskio, kaip ir vilniškis, buvo supjaustytas į 129 gabalus, ir guli pakastas smėlynuose Berlyno priemiestyje Koepinicke. Tiesa, 2013 metais Spandau, esančio priešingoje Berlyno pusėje, Citadelėje bus atidaryta nuolatinė paroda, pavadinimu „Atskleista. Berlynas ir jo paminklai“ (vok. Enthuellt. Berlin und Seine Denkmaeler), kurioje bus eksponuojami paminklai, pastatyti kažkada XIX a. – XX a. ir kažkada tuo laikotarpiu nuimti bei paslėpti. Šioje parodoje bus galima pamatyti ir Tomskio Lenino galvą, iškastą iš smėlynų.

O parodos „Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių“ Nacionalinėje dailės galerijoje rengėjos – Eglė Mikalajūnaitė, Rasa Antanavičiūtė ir Živilė Etevičiūtė –   suteikė mums progą pagalvoti apie paminklų statymo ir stovėjimo ypatybes dabar, tai reiškia dviem metais anksčiau nei berlyniečiai turės tokią progą. Be to, ir mes galime pamatyti tikrą paminklo galvą, tiesa, ne Lenino, o Vinco Mickevičiaus –Kapsuko.

Paminklas visada susideda iš dviejų vienodai svarbių sudedamųjų dalių: to, ką reprezentuoja, ir to, kaip reprezentuoja. Įdomu, kaip šios dalys gali veikti visiškai atskirai. Ypač galvojant apie paminklų statymą ir nuėmimą: jei dėl to, ką reikia reprezentuoti, nutariama itin greitai, tai dėl ginčų, kaip tai padaryti, neretai paminklas nebūna pastatomas išvis. To pavyzdžiu puikiai tarnauja paminklo Adomui Mickevičiui konkursas, vykęs 1931-1932 m. Paminklui nebuvo numatyta vieta, skulptorius galėjo įsivaizduoti savo kūrinį bet kur, parodoje galima pamatyti keturis skirtingus projektus, tarp kurių ir kelis obeliskus su Mickevičiaus figūra, neryškiai boluojančia danguj, aukščiau už Bernardinų bažnyčios frontoną. Šio konkurso nugalėtoju tapo Henryk Kuna, tačiau projektas iki karo nebuvo užbaigtas, o jo statymas užsitęsė dėl vilniečių nepasitenkinimo. Kita vertus, jei paminklas vis dėl to pastatomas, pasikeitus valdžiai tai, kaip kažkas reprezentuojama, neišgelbės to, ką reprezentuoja – nušniojami vardai, simbolis, o ne tam tikros formos akmens luitas. Būtent dėl to kas ir kaip atsiejimo įmanomi tokie dalykai, kai granito plokštės, prieškariu atgabentos Kunos Mickevičiaus paminklui, pokariu buvo panaudotos Tomskio suprojektuotam Ivano Černiachovskio paminklui, o Aleksandro Puškino paminklo, nuimto 1915 m., postamentas iki šiol tarnauja Stanislovo Moniuškos paminklui, pastatytam 1922 m. prie Šv. Kotrynos bažnyčios.

Teneįsižeidžia šio kompozitoriaus kūrybos gerbėjai, bet tas faktas, kad būtent Moniuškos paminklas vienintelis išstovėjo Vilniuje taip ilgai, per visas valdžių kaitas, parodo, kad jis nieko nesimbolizuoja, kad nė viena visuomenės grupė nesitapatina su juo ir nėra tapatinama, kad politiniu ir socialiniu požiūriu niekam dėl jo nei šilta, nei šalta. Tai nė kiek nesumenkina jo indėlio į romantizmo muziką, tai tik parodo, kaip mes suvokiame paminklus. Paminklas turi simbolizuoti pakankamai abstrakčią vertybę, tokią, kuri daugeliui žmonių atrodytų svarbi. Kai kas atrodo svarbu, ir kaip įgauna simbolinę vertę (vis dar turiu omeny Berlyno sieną). Kol kas nežinau, ar per žmogaus reprezentaciją įmanoma to pasiekti. Atrodo, kad mūsų laikais ta vertybė turėtų būti gerai išmedijuota, turiu omeny, mus pasiekianti įvairiausiais kanalais (knygos, televizija, radijas, internetas) ir dėl to tapusi neabejotina. Bet kartu ji turėtų būti bent kažkiek autentiška. Turiu omeny tai, kad nors man patinka gyventi Lietuvoje, nesitapatinu su Mindaugu, Gediminu ar Vincu Kudirka, nes jie ateina iš mokyklos vadovėlių ir buva tik mano mitinėje vaizduotėje. Bandydama sugalvoti, kokios asmenybės reprezentacija man simbolizuotų mano vertybes, galiu prisiminti tik Vytautą Kernagį. Taip, tą, kuris pats buvo puikiausia šou medija, autentas, tapęs simboliu nesulaukęs nė 45-erių. Kelioms dar kartoms jis galės būti tokiu simboliu? Tol, kol bus pakankamai ir tinkamai medijuojamas. Štai čia atsiskiria valdžios nuleisti amžini simboliai ir „mūsų laiko“, norisi tikėti, savaime susiformavę ir tinkamai išmedijuoti simboliai.

Medijuotas, o gal, tiksliau, virtualus ir šios parodos rengėjų paminklų suvokimas. Ruošdamos šią parodą jos tyrinėjo Vilniaus viešųjų erdvių vizijas įvairiausių žmonių galvose. Neįgyvendinti projektai ir kaip dekoracija filmui pastatyti paminklai atsiranda šalia tikrai stovėjusių paminklų dokumentacijos, kuri nėra tiesioginė, o didele dalimi efemeriškos, kai nerodomas pats paminklas, o tik gėles jam dedantys. Tarsi paminklų stovėjimas būtų antraeilis dalykas, o daug svarbiau noras juos statyti ir griauti. Faktas, kad Vilniuje paminklai nepergyvena žmonių, parodo, kad nieko nėra laikiniau už amžiną. O jeigu daugiau galvotume apie laikina. Būtume autentiškesni sau ir įdomesni tiems po mūsų. Kaip 1942 metų kapralo Josepho Eldbauerio ledo skulptūra „Marso vežimas“ Katedros aikštėje. Arba kaip 1924 metais pagal Zbigniewo Pronaszko projektą iš smaluotų lentų ir tinko karininkų pasidarytas paminklas Adomui Mickevičiui, nuplautas 1938 metų potvynio.

Nuotraukų autorius: Dima Belush.

 

 

Sociologinis urbanizmas? Pokalbis su Akvile Anglickaite

[22:29:48] Egle: Papasakok, kur dabar esi ir ką veiki?
[22:32:46] akvile: Esu Copenhagen Air rezidencijoje ir darau darbą projektui/parodai „Local-global plan“, kuri įvyks gegužės pabaigoje.
[22:34:32] Egle: Ar gali išduoti, apie ką maždaug projektas? Ir darbas?
[22:39:09] akvile: Tai viešosios erdvės (public space) projektas skirtas vienai Kopenhagos gatvei (Alekistevej), kuri yra pakankamai nutolusi nuo centro ir joje nieko nevyksta, išskyrus gana intensyvų automobilių eismą. Šio projekto iniciatoriai, du menininkai gyvenę/gyvenantys šioje gatvėje, sumanė apmąstyti vietą, kurioje gyvena. Sukvietė nemažai menininkų iš įvairių šalių, taip pat ir vietinių, kad jie kažką sukurtų specialiai šiai vietai
[22:47:30] akvile: Mano darbas bus vieno kadro video, kurio vaizdas – sustabdyta einančio žmogaus figūra, kuri nei juda, nei stovi vietoje (toks jau „senovinės“ VHS kasetės efektas) ir vibruojantis elektroninis garsas.
[22:54:53] akvile: Tokia refleksija apie tos gatvės būseną, kur visi lyg ir eina, bet ir būna vienoje vietoje. Garso takas – vibracija, kuri pagal apibrėžimą yra judėjimas ties pusiausvyros ašimi ir yra dažniausiai nepageidaujamas efektas, eikvojantis energiją ir sukuriantis nepageidaujamą garsą – triukšmą.
[22:57:09] Egle: O ta gatvė – toks modernistinis greitkelis? Na toks, kur projektuojant apie pėsčiąjį nelabai galvota?
[23:08:20] akvile: Na nevisai. Tai Kopenhagos rajono Venlose viena iš pagrindinių gatvių, kuri kažkada buvo visai socialiai gyvenama (kultūros namai, parduotuvės, lankomos kavinės, parkelis), bet pastačius netoli metro stotelę ir sujungus šią gatvę su miesto aplinkkeliais, ji tapo pravažiuojama gatvė, kurioje, kad ir gyvena žmonės, jų nelabai matyti. Visi ten gyvenantys po darbo, mokslų ar dar iš kur nors grįžtantys skuba pas save į namus, užsidaro ten ir daugiau nesirodo.
[23:11:36] Egle: Aha… Jane Jacobs pagrūmotų ir danams pirštu. Žinai ją ir jos „Death and Life of Great American Cities“?
[23:12:57] akvile: Nelabai… O kas ten trumpai?…
[23:18:35] Egle: Turėtu gal visai įdomu būt. Ji buvo paprasta moteriškaitė, žurnalistė berods. Gyveno Niujorke ir 6 deš. pradžioj nutarė Niujorko valdžia išgriauti žemutiniame Manhattane visas „lūšnas“, ir pastatyti ten viaduką ir daugiaaukščių, sanitarišką erdvę padaryti. Ji iš pradžių aktyviai kovojo prieš tai, buvo net suimta, o 1961 m. išleido šitą knygą, kur labai paprastai išaiškino, kad tik ta gatvė, kurioje yra daug žmonių, yra saugi, o tam, kad joje būtų daug žmonių, turi būti dėl ko išeiti į ta gatvę: parduotuvėlės, kavinukės, pažįstami kaimynai. Akivaizdu, bet ji labai gerai išaiškino, kodėl tas modernistinis planavimas gyvenimo kokybę atima, o ne jos prideda.
[23:21:13] akvile: Aišku, na taip panašu, kad čia šita situacija. Nors danai šiaip labai jautrūs tokiems dalykam.
[23:23:45] Egle: Taip, „danas“ visad kelia tokio itin teisingai gyvenančio žmogaus įspūdį. Turėjai kažkokių stereotipų prieš kelionę, kurie jau sugriuvo? Ar ne pirmą kartą ten būni ir nekultivuoji stereotipų?
[23:25:20] akvile: Ne pirmą kartą Kopenhagoj. Bet ir nekultivuoju stereotipų. Juk viskas priklauso tik nuo žmonių kuriuos asmeniškai sutinki ir kurie gali būt labai skirtingi.
[23:26:44] Egle: Kategorizuojant, atrodai vienišė lietuviškame Chebriarchate. Tiek darbais, tiek parodom. Interviu su Monika Krikštopaityte žurnalui „Fotografija“ minėjai, kad neskubi daryti grynai menininkės karjeros, nes tam reiktų daryti kompromisus, o meninė kūryba Tau yra ta teritorija, kur turi būti visiška laisvė. Taip pat minėjai, kad visada turėjai norą padaryti parodą kaip visumą (ką įgyvendinai „Ji arba yra“, ar ne?). Man kilo įspūdis, kad meninis bendradarbiavimas, dalyvavimas projektuose Tavęs nežavi, Tau įdomiau būti autore nuo pradžios iki pabaigos. Klystu? Ką tau duoda darbas rezidencijose?
[23:35:22] akvile: Na, bendradarbiauti man labai patinka, tik gal kitose, ne asmeninės kūrybos srityse. Nemažai esu dirbus tiek su klasikinės, tiek su šiuolaikinės ir net su pop muzikos kūrėjais/atlikėjais. Bet tu turbūt teisi, man svarbu išlikti autore nuo pradžios iki pabaigos. Nebent bendradarbiavimu laikytume kitų menininkų, teoretikų įtakas.
[23:45:33] Egle: Tai rezidencijas naudoji kaip būdą išeiti iš kasdienės rutinos, kad labiau išsiaiškintum, kas tau tuo metu įdomu? Ar yra konkreti priežastis, kodėl dabar esi būtent Kopenhagoj? Manau, dalis menininkų rezidencijas supranta kaip pažinčių mezgimo ir suneštinio meninio tūso vietą, kas, aišku, nėra blogai. Ko Tu ten važiavai?
[2011.04.19 23:52:30] akvile: Ši rezidencija yra skirta „Local-global plan“ projekto įgyvendinimui. Bet taip pat labai gera vieta megzti pažintis ir pažinti vietinę meno sceną. Jei liks laiko po visų smulkių detalių derinimo, Kopenhaga bus ir tas taškas kuriame galėsiu šiek tiek atsiplėšti kasdieninių darbų ir pagalvot apie naujus savo projektus…
[2011.04.19 23:55:33] Egle: O jau jauti, į kuria pusę krypsta interesai?
[2011.04.19 23:57:30] akvile: Nesenai sukurto artcasto tema ir kitos, kurias užsirašiau, tik neturėjau laiko apmąstyt.
[2011.04.19 23:59:36] Egle: Aišku. Dar turiu keletą klausimų apie stiliaus problemą tavo kūryboje. Tau taip nesinori vieningos stilistikos savo pačios kūryboje, kad kiekvienas atskiras kūrinys, ciklas, struktūra paklūsta vis kitokiai stilistikai, ir taip atrodo, kad stilingumas, atitikimas tam tikram įvaizdžiui tampa viena iš tavo temų. Turiu omeny, žinoma, „Namus“, „Seriją“, „Ji arba yra“. Teisingai galvoju?
[00:08:24] akvile: Hmm… Nežinau, turbūt ir taip galima pasakyti. Idėja padiktuoja tam tikrą atlikimo būdą, stilių. Apie abstrakciją kalba „Serija“, apie namų jaukumo ir niveliuotos namų architektūros priešpriešą „Namai“… Gal…
[00:13:12] Egle: O ką galvoji apie „Ji arba yra“ stilistikos vientisumą? Turiu omeny, ar turėjai galvoje bendrą šios parodos įvaizdį ir kaip jį apibūdintum?
[00:20:44] akvile: Šią parodą norėjau padaryti vientisą, niekaip nedalomą, nors ji susidarė ir iš labai skirtingų ir chaotiškų fotografijų sudėliotų tam tikra tvarka, kad pasakytų tai, ką norėjau pasakyti. Atskirai apie parodos įvaizdį negalvojau. Idėja atsinešė ir savo įvaizdį (gal labiau sakyčiau vaizdą).
[00:22:35 | Edited 00:23:03] Egle: O ar „Ji arba yra“ yra apie suvaldytą, žmogaus pagal save koreguojamą gamtą?
[00:26:14] akvile: Apie nesuvaldomą gamtą moters atžvilgiu.
[00:27:46] Egle: Parodos „Pierre Leguillon pristato Diane’os Arbus: retrospektyva spaudoje, 1960-1971“, kuri dabar vyksta ŠMC, kuratorius  Pierre Leguillon ekskursijoje prieš porą dienų pastebėjo, kad tam tikros Arbus nuotraukos, darytos žurnalo užsakymu, žurnale pateikiamos su metrikomis, turiu omeny, kas nufotografuotas, kada ir kodėl, sukelia visai kitą jausmą, nei tos pačios nuotraukos, jau po to tapusios ikoninėmis meninėmis fotografijomis, nusikračiusios dokumentalumo. Pagalvojau, kad šitas socialinės fotografijos „meniškumo“ aspektas labai išryškėjo Laimos Kreivytės blitzparodoje „Už žmogaus teises – be cenzūros“, kur šalia buvo išeksponuoti Tavo ciklas „XXXX“ ir Ugniaus Gelgudos „Gyvenimas kartu“. Atrodė, kad Gelgudai ne toks svarbus jo ir mūsų asmeninis santykis su portretuotomis poromis, kiek vaizdo ženkliškumas, o Tau įdomiau portretuotųjų istorijos, o tik po to – jų įvaizdinimas. Lyginant su Arbus, kiek režisavai tas fotografijas, kad išgautum tai, ko norėjai? Ar sąmoningai „nemeninai“, nemetaforinai, neabstrahavai? Ar tai buvo „dokumentinė stilistika“?
[00:31:22] akvile: Tai buvo sąmoningas „nemenininmas“. Tas „menas“ būtų buvęs kaip triukšmas, užkimšęs suvokimo, supratimo kanalus.
[00:34:20] akvile: Galima sakyti „dokumentinė“ stilistika, nors ji aprėpia labai daug vaizdavimo galimybių.
[00:34:48] Egle: O kiek režisavai jų pozas? Ir aplinkas?
[00:37:33] akvile: Nė kiek. Tiesiog gerą pusdienį, dieną praleisdavau su jais, ten kur jie gyvena, eina pasivaikščioti. Kalbėdavom, šalia to fotografuodavau.
[00:38:55] Egle: Ar dar kada nors kilo noras užsiimti tokia dokumentika?
[00:39:23] akvile: Nelabai.
[00:42:33] akvile: Dokumentika reikalauja labai daug žmogiškų resursų, jei galima taip pasakyti. Pavyzdžiui kai dariau diplominį bakalauro darbą filmą „Graži moteris“, visas filmavimas ir bendravimas su pagrindine heroje taip išsunkė, kad po filmo premjeros aš jos daugiau nebenorėjau sutikti. Tik paklausiu aplinkinių kaip jai sekasi ir to man užtenka.
[00:44:06] akvile: Negaliu pasakyti, kad ir tie vaikai išsekino, bet tema buvo pakankamai sudėtinga, ir kad grįžčiau prie kažko panašaus, reiktų vėl labai susikaupti.
[00:48:37] Egle: Tad kaip įvardintum tai, kuo domies dabar? Ar tai galėtų būti tam tikras sociologinis urbanizmas (turiu omeny artcastą ir ką darai rezidencijos projektui)? Žiūri į žmogų ne asmeniškai, o kaip į sociologinį vienetą?
[00:52:01] akvile: Geras terminas sociologinis urbanizmas. Taip, dabar ne taip asmeniškai lendu į žmogaus gyvenimus. Padidinau atstumą.
[00:56:29] Egle: Bent kažką pataikiau! Ačiū labai Tau už pokalbį ir sėkmės!

Iliustracijoje viršuje – menininkės studija Copenhagen Air rezidencijoje, Kopenhagoje.

Alekistevej gatvė, Kopenhaga.
Alekistevej gatvės fragmentas, Kopenhaga.
Bendra erdvė Copenhagen Air rezidencijoje.

 

Tautų draugystė bando tęstis. „Zugzwang“ Taline

Sausio 15 dieną buvusiame „Polymer“ žaislų fabrike Taline atsidarė jaunųjų Baltijos šalių menininkų paroda „Zugzwang“, savo kelią pradėjusi rugsėjį buvusioje kepykloje Vilniuje. Šalia noro parodyti jaunų menininkų kūrybą nesitaikstant su pripažintų galerijų ir kuratorių reikalavimais, projekto organizatoriams buvo itin svarbu kuo daugiau bendrauti ir išsikalbėti. Rytą po atidarymo vykęs menininkų prisistatymas Vilniuje buvo beveik visiškai suignoruotas (atėjo du su paroda nesusiję žmonės). Estai kito ryto diskusiją išreklamavo sėkmingiau ir ją aplankė, tikriausiai, dešimt žmonių. Šiaip ar taip, gausaus būrio parodos menininkų dalyvavimo diskusijoje pakako, kad visi įsijaustų esantys naudingame įvykyje.

Prieš susitelkdama į diskusijos apžvalgą, noriu trumpai aptarti parodą ir naujoves joje. „Polymer“ fabrikas jau daugiau nei dešimt metų tarnauja kaip menininkų gyvenamoji ir kūrybos vieta. Viršutinė „Zugzwang“ parodos dalis užima salę, neoficialiai priklausančią žymiosios performanso meno mokyklos Academia Non Grata pasirodymams. Bet visa tai anaiptol nereiškia, kad patalpos panašesnės į baltą kubą nei į apleistą fabriką. Latviai, organizuojantys „Zugzwangą“ Rygoje ateinančią vasarą, prisiekė, kad jie suras šiai parodai elegantiškesnę erdvę, tikriausiai ja taps dizaino fabrikas „D. Fab“ (labiau išvystytas Ševčenkos loftų ir Daiktų viešbučio variantas). Estai minėjo, kad, nors ir pionierius meniškame industrinių patalpų panaudojime, „Polymeras“ nėra Talino menininkų geidžiamų ekspozicinių erdvių sąraše dėl, palyginti, mažų, suskaidytų erdvių, prasto dieninio ir, be abejo, vakarinio apšvietimo. Nauja ir tikrai gyva kūrybinė industrija Taline yra Telliskivi rajonas, tiksliau, didžiulis buvęs Kalinino elektrotechnikos fabrikas (sovietiniai gandai teigia, kad kai kurios Sputniko dalys buvo Kalinino fabriko gamybos). Privatūs patalpų savininkai menininkams sudarė tokias sąlygas nuomuotis, kad šiek tiek daugiau nei per pusantrų metų laisvų studijų jau nebėra.

Vis dėl to, ilga „Polymero“ gyvavimo istorija pateikė ir malonių staigmenų atidarymo vakarą: Mai Sööt, kuri gyvena Polymere ir kurios dėka Zugzwangas jame atsidūrė, atliko performansą apie tai, kaip performansų menininko veikla komplikuoja jo bendravimą su artimaisiais. Su savo „balsinio noiso“ atlikimu pasirodė Turku universiteto filosofijos profesorius Roomet Jakapi, o šalia kalėdinėmis lempelėmis apšviesto veganiško baro buvo galima rasti gerai iškūrentą pusantro kvadratinio metro ploto pirtelę, su stiklinėmis durimis į apsnigtą fabriko kiemą, ir keletą vaikinų ir merginų, rankšluosčiais persijuosusių klubus.

Yra keletas naujienų parodoje: latviai, Vilniuje pamatę, kad tai daug rimtesnis projektas, nei jie manė, į Taliną atvežė daugiau tapybos. Vilniuje piešinius rodžiusi Neonilla Medvedeva į Taliną atvežė tapybos darbus „Asnatės portretas“ ir „Zannos portretas“, o Zugwango naujokas Raitis Hralovičs, mano akimis, šauniai debiutavo su „Meilės skausmu“ (Pain of love). Mart Vainre, Vilniuje rodęs tris pagrindinės Talino sankryžos sekundes, Taline šalia jo rodo ir dvi sekundes iš Kalvarijų g. ir Konstitucijos pr. sankryžos gyvenimo.

Siekdami artikuliuotos diskusijos, organizatoriai pasikvietė jaunų dailėtyrininkų: mane iš Lietuvos, Zandą Jankovską iš Rygos, Gregorą Taulą ir Rebeką Pölsdam iš Talino. Diskusiją pradėjom nuo to, kaip sureaguota į Zugzwangą Vilniuje: pagrindine parodos apžvalgininkų nepasitenkinimo priežastis buvo ta, kad spaudos pranešimas apie itin sunkią jaunųjų menininkų padėti skambėjo manifestiškai, o atėjus į parodą rasta graži rami ekspozicija ir lietuvių autoriai, jau matyti ŠMC ir Jaunojo tapytojo prizo Top 10 parodose. Išsakę nepasitenkinimą dėl lūkesčių nepatenkinimo, visi apžvalgininkai patvirtino savo susižavėjimą tokia gausia jaunųjų iniciatyva. Estai organizatoriai minėjo, kad jų spaudos pranešimas ne toks kategoriškas, tad įdomu, kokių atsiliepimų organizatoriai sulauks iš estiškos spaudos.

Toliau sekė bandymas susidėlioti pagrindinių meno institucijų trijose Baltijos šalyse geranoriškumo žemėlapį: kurios iš jų jauniesiems padeda prasimušti, o kurios laukia, kol kažkaip prasimuš stipriausi, ir tada pasiima. Pradėjom, žinoma, nuo akademijų: aš mėginau pasiaiškinti, kodėl VDA tapybos katedroje niekaip neįsigali Skulptūros ir Fotomedijos katedrų veikimo principai ir ar iš viso įmanoma, kad jie ten įsigalėtų. Zanda teigė, kad pastarųjų metų baigiamieji darbai Latvijos dailės akademijoje buvo itin eksperimentiniai, ir būtent tapybos katedros studentai ėmėsi performansų ir video, o grafikai interpretavo grafiškumą įvairių medijų priemonėmis. Rebeka bandė provokuoti menininkus, teigdama, kad Estijos dailės akademijos išvis nėra, kol nepabaigtas statyti naujasis pastatas naujai formuojamame Talino centre arčiau jūros (akademija statoma šalia naujai statomos savivaldybės, turėtų būti baigta šiais metais), nes atskiros katedros yra išblaškytos po visą miestą, ir net nebūtinai viena žino, kur yra kita.

Dėl ekspozicinių erdvių, žinoma, didžiausią įspūdį sukėlė Zandos pasakojimas apie 2008 metais įkurtą Rygos meno erdvę, kuri metus atsilaikė, nemokamai suteikdama erdvę, įrankius, katalogą ir plakatus bei po parodos išmokėdama menininkams ir kuratoriams atlyginimą. Žinoma, ekonominė krizė pakoregavo jų ideologiją. Krizė pakoregavo ir kultūrinės spaudos pasiūlą, iš trijų žurnalų ir laikraščio beliko tik mėnesinis žurnalas „Studija“, kuris, vis dėl to, turi tvirtą pagrindą, nes jame straipsniai pateikiami latviškai ir angliškai, ir juos visus galima rasti internete. Komercinės Rygos galerijos bandė įsisavinti vakarietišką modelį, kai menininkas, pasirašydamas sutartį galerija, nebegali be jos žinios eksponuoti ir pardavinėti savo darbų, o už tai galerija pardavinėja jo darbus ir moka jam mėnesinį atlyginimą. Tačiau ir vėl – krizė.

Rebeka teigė, kad pagrindinės galerijos Taline yra Dailininkų sąjungos galerijos, kurios pusę savo ekspozicinio laiko skiria jauniems menininkams, iš komercinių, kaip diktuojančias madas, ji išskyrė ArtDepoo ir Temnikova&Kastel galerijas. Kultūrinės spaudos situacija Estijoje panaši į Lietuvos: kultūros savaitraštis „Sirp“, meno dienraštis internete „Artishok“, pusmetinis „Estonian Art“ angliškai, leidžiamas Estijos kultūros instituto. Itin įdomu buvo išgirsti apie Artishoko bienalę, įvykusią jau du kartus, 2008 m. Taline ir 2010 m. Tartu, kurios formatas yra: 10 dienų-10 menininkų-10 kritikų. Vieno menininko projektas buvo eksponuojamas galerijoje vieną dieną kartu su dešimties kritikų parašytais tekstais. Bandydama įsivaizduoti tokį dalyką pas mus, supratau, kad surinkti 10 kritikų į vieną projektą būtų didžiulis iššūkis.

Visiškai atsitiktinai įsipainiojau į „Zugzwango“ trilerį ir dabar su nekantrumu laukiu jo estiško vertinimo. Ir vėl kyla amžinai retorinis klausimas – kodėl naujienos iš Latvijos ir Estijos taip sunkiai sunkiasi per mūsų pasaulio centre esančios šalies sienas…

Eglės Karpavičiūtės ir Mart Vainre ekspozicija.
Hralovičs.
Raitis Hralovičs „Meilės skausmas“
Jono Jurčiko ir Holger Loodus ekspozicija.
Mai Sööt performansas.
Indrės Ercmonaitės ekspozicija.

Olgos Dedovos ir Indrės Ercmonaitės nuotraukos.

Įvairialypiškumo fazėje. Vilniaus grafikos meno centro 10-ies ir galerijos „Kairė – dešinė“ 15-os metų sukaktys

Kai galvoje žymiuosi Vilniaus meno žemėlapį, jame natūraliai akimirksniu apsibrėžia du arodismentai: 1) mielasis, artimasis, kasdieninis – tai stotelės, išsitenkančios senamiestyje, ir išmintas takas tarp jų: VDA senieji rūmai-(Titanikas)-(Kairė-dešinė)-Akademijos galerija-(Artifex)-(Fotografijos galerija)-ŠMC-Vartai, ir 2) tolimasis, išeiginis, proginis: Pamėnkalnio galerija-NDG-Prospekto galerija-JMVMC. Žinoma, šių meno viešųjų maršrutų stotelių „artimumui“ ir „tolimumui“ sąlygas sudaro geografinis jų išsidėstymas mieste. Kita vertus, tokios galerijos kaip Arka, Argentum, Meno niša, Galera, S. Juškaus, Šv. Jono gatvės ir Lietuvos Aido galerija trečiajame arodismente atsiduria ne dėl geografinio, o dėl idėjinio nuotolio*.

Šita psichogeografija užsiėmiau susimąsčiusi apie ką tik gimtadienį šventusius galeriją „Kairė – dešinė“ (15 m.) ir Vilniaus grafinio meno centrą (10 m.). Būdami Dailininkų sąjungos organizacijos, galerija ir centras turėtų be kalbų būti prišluoti prie trečiojo arodismento. Bet, netikėtai, jie įrašyti pirmajame, tiesa, skliausteliuose, kas nurodo į sustojimą “pagal pageidavimą”, kas dažniausiai priklauso nuo išankstinio nusistatymo parodos atžvilgiu. Taigi koks tas išankstinis nusistatymas galerijos „Kairė – dešinė“ atžvilgiu?

Dar nuo to laiko, kai Nacionalinėje M. K. Čiurlionio meno mokykloje gaudavau aštuonetus iš grafikos, mano santykis su ja komplikuotas. Neturėjau įgimto gebėjimo nei įrėžti, nei pamatyti grakščios linijos ar pustonių žaismo, iki šiol bandau lavinti savo elementarų grafinį subtilumą (kas padeda gniuždyti savimeilę, kylančią iš mėgavimosi „savaime suprantamais“ spalvinių dėmių santykiais ir erdvės organizavimu). Todėl į grafiką orientuotai galerijai turėčiau jausti pagarbią baimę. Tačiau asmeninių baimių slenkstį peržengti padėjo pastarosios parodos „Latako g. 3” recenzijoje ** perskaityta Aistės Paulinos Virbickaitės mintis, kad Irmos Balakauskaitės instaliacija iš mechaninių objektų „Mechaninis teatras“ galėjo atsirasti tik grafikos technikomis dirbančio menininko galvoje, nes jie amžinai susiduria su sudėtingomis technologijomis. Iš tiesų, jei tekstilė galėjo savo meninės išraiškos priemones suredukuoti iki struktūros, tai galbūt grafikoje esmingiausia yra technologija? Juk visai įdomu mąstyti apie grafiką kaip apie kontraversišką reiškinį: visai nesubtilus plokščių nuodijimas ir presai, iš po kurių išlenda subtili linija, apsimetanti vienetine ir autentiška, nors iš tiesų galinti išsidauginti, klonuotis, taip ištrindama ribą tarp autentiškumo ir kopijos. Nors prisiminus Ray Bartkaus „Atspaudus“, eksponuotus galerijoje 2008 metais, atsiranda kitas kelias į grafikos esmę – tai vieno paviršiaus žymė ant kito paviršiaus, arba, jei galima, vieno reiškinio žymė kitame reiškinyje.

Šalia to, kad siekia formuluoti šiuolaikinės grafikos raiškos būdus, „Kairė – dešinė“ pamažu tampa Lietuvos šiuolaikinio meno pasaulio viešąja tribūna, marginalų prieglauda ir žaliavos tiekimo įmone.

Iš esmės, tai, apie ką Meko centre kuruojantis svajoja Kęstutis Šapoka – alternatyvą ŠMC „šutvei“ – tyliai ramiai vykdo „Kairė – dešinė“. Tikriausiai aiškiausiai apibrėžta alternatyva pastaraisiais metais yra galerijos bendradarbiavimas su Laima Kreivyte ir (Lietuvoje retos) genderistinės tematikos parodos „Į(si)kūnijimai“ ir „Už žmogaus teises – be cenzūrosi“ 2009 metais. Pastaroji blitzparoda, „atstumtųjų salonas“, suorganizuota kaip atsakas į Tarptautinės Žmogaus teisių dienos proga Užsienio reikalų ministerijoje vykusią parodą „Menininkai už žmogaus teises“, iš kurios buvo „išcenzūruoti“ Akvilės Anglickaitės darbai, iš esmės pozicionavo galeriją kaip viešąją tribūną.

Kita alternatyva, išskirianti galeriją iš kitų, yra tai, kad galerijos veiklos kūną sudaro menininkų personalinės parodos. Tiesa, „avangardinės“ Vilniaus meno erdvės, siekiančios formuoti vietos meninį skonį, o ne jam pataikauti – ŠMC ir „Vartai“ – personalinių parodų baidosi dėl jų nekonceptualumo ir neproblemiškumo. O mažesnės plotu ir/ar užmojais galerijos dažniau renkasi šį, atrodytų, paprasčiausią, bet kartu informatyviausią parodos konstravimo kelią. „Kairė – dešinė“, būdama atvira pasiūlymams, parodo daug autorių, tarp kurių švyti viduriniosios ir jaunesniosios kartos grynuoliai, tapę galerijos vizitinėmis kortelėmis: Laisvydė Šalčiūtė, Akvilė Anglickaitė, Eglė Kuckaitė, Kęstutis Grigaliūnas, Birutė Zokaitytė, Kristina Norvilaitė. Nors visi iš suminėtųjų, išskyrus Anglickaitę, priklauso Grafikos centrui, vis dėlto neišeina kalbėti apie „Kairės – dešinės“ „šutvę“, tam tikrą proteguojančiųjų ir proteguojamųjų ratą, nes galerijos galia net ir Vilniaus meno pasauliui yra kol kas ne tokia didelė, kad ji galėtų atverti ar užkirsti nedulkėtą kelią kūrėjams. Iš šono žiūrint, atrodo, kad nors atšventusi 15-ąjį gimtadienį, galerija yra vis dar toj gerojoj fazėj, kai ir galerininkai, ir menininkai mato ją tiesiog kaip meno erdvę, ar, galbūt, kultūrinio kapitalo kaupimo vietą, o ne socialinio ir finansinio kapitalo kūrimo ir keitimosi mašiną. Tos įdomių, aktyvių, iš dalies idealistų menininkų personalinės parodos tampa neapdirbta žaliava didesnėms mašinoms (ir paprastam parodos žiūrovui-meno megėjui) kontempliuoti Vilniaus šiuolaikinio meno tendencijas ir galimybes.

Negaliu nustoti galvoti, kad galerijos įvairialypiškumą ir demokratiškumą lemia jos architektūra. Trys ekspozicijų salės: Kairė, Dešinė ir +, atskirtos laiptine, leidžia rodyti tris skirtingas parodas vienu metu, o per visas tris erdves išskaidant ta pačią parodą, atrasti tris skirtingus jos sluoksnius ar požiūrio kampus. Įdomu, ar įmanoma galerijai konkretinant savo viziją ir pereinant į socialinio kapitalo kaupimo etapą, neprarasti dvilypiškumo (kuris yra užšifruotas galerijos pavadinime) ar trylipiškumo (kurį dabar leidžia salių kiekis)? Tikiuosi, kad taip, ir kad „Kairė – dešinė“ tai įrodys.

* Apie tai galvodama, sujungiau Vilniaus meno centrus žemėlapyje, vildamasi pamatyti iš linijų susidedančią kokią nors penkiakampę (satanistinę ar tarybinę) žvaigždę ar bent jau vyro profilį, kas įrodytų, kad Vilniaus meno pasaulis yra surežisuotas ir kontroliuojamas aukštesnių struktūrų. Gavosi keletas labai netaisyklingų daugiakampių (apjungus viską į vieną, labai norint galima įžiūrėti pjūklą elegantiška rankena). Taigi, arba aukštesniosios struktūros nesilaiko simbolinės reprezentacijos dėsnių ir netrokšta būti susektos, arba meno pasaulis iš tiesų paliktas savieigai ir savikapstai.

** Aistė Paulina Virbickaitė, Aistė Paulina Virbickaitė. Šešios galerijų dienos: šventės.
http://bernardinai.lt/straipsnis/2010-12-10-aiste-paulina-virbickaite-sesios-galeriju-dienos-sventes/54438

Akimirkos iš vakaro, skirto jubiliejinėms sukaktims paminėti:

Nuotraukų autorė: Julija Stancevičiūtė.

Minskas – ne už kalnų. Pokalbis su šiuolaikinio baltarusių meno parodos „Durys atsidaro? Baltarusių menas šiandien“ kuratoriumi Kęstučiu Kuizinu

Full Linen Jacket_Baltarusijos menas siandien

„Vilniuje visi suprantam, kad Minskas yra fiziškai kažkur netoli, bet tik kai nuvažiuoji, supranti, kad iki kitos šalies sostinės yra arčiau nei iki Klaipėdos. Tiesa, kai pastovi valandą-pusantros prie sienos, atstumas vėl padidėja.“ – Kęstutis Kuizinas. Lapkričio 18 dieną Šiuolaikinio meno centre atsidarys šiuolaikinio baltarusių meno paroda „Durys atsidaro? Baltarusių menas šiandien“. Šis pokalbis, o vėliau ir paroda bandys pasižiūrėti: kaip toli ir kaip arti nuo mūsų yra Baltarusija.

Norėčiau  pradėti nuo klausimo, kaip kilo šiuolaikinio baltarusių meno parodos idėja? Ar tai tik sutapimas, kad ji rengiama tuo metu, kai tiek politiniame, tiek ekonominiame lygmenyse bendravimas su Baltarusija aktyvinamas? Ar galima būtų parodą matyti kaip tam tikrą valstybės kultūros politikos žybsnį?

Nesakyčiau, kad tai oportunistinis atvejis, kai bandoma prisiderinti prie kokių nors vyraujančių ar naujų krypčių, nuostatų viešam gyvenime, šalies politikoje. Tai prasidėjo anksčiau, baltarusių menininkų, menotyrininkų, Europos humanitarinio universiteto dėstytojų iniciatyva. Jie klausė, ar manęs nedomintų Baltarusijos pristatymas Venecijos bienalėje*, kadangi esamoje situacijoje jie jaučia „žinančios“, praktinės kuratorystės deficitą. Toli nesižvalgydami, kreipėsi į kaimyninės šalies instituciją, kuri daug metų dirba su šiuolaikiniu menu ir turi patirties su didžiaisiais meno renginiais, tokiais kaip Venecijos bienalė. Atsakiau, kad galbūt domintų, nes tai sužadino mano smalsumą ir paskatino kelionę į Minską, kur galėjau susitikti su menininkais, pasižiūrėti situaciją. Tada pasiūliau, kad galėtume pradėti ne nuo Venecijos, o nuo parodos Vilniuje, o tada jau žiūrėtų, ar jie nori tokio kuratoriaus, kad tokia sudėtimi ar bent panašiu požiūriu jų menas būtų pristatomas svetur. Taigi ištakos, sakyčiau, yra pažangiausių Baltarusijos menininkų- aktyvistų, kurie nėra abejingi dabartinei jų meno situacijai ir plėtotei, neformali iniciatyva. Ji išsivystė į tokį projektą, kuris, manau, leis ir patiems baltarusiams pažvelgti į savo meno sceną, nes savo šalyje jie neturi normalių sąlygų šiuolaikinio meno sklaidai.

Kiek iš  pasirinktų menininkų gyvena ir kuria Baltarusijoje, o kiek – už jos ribų?

Šiais laikais menininkai migruoja dėl įvairių priežasčių, yra mobilūs, bet Baltarusijos atveju tai yra labiau susieta su menininkais, kurie išvažiuoja iš šalies studijuoti ir tiesiog nebegrįžta. Parodoje matysime Oxanos Gourinovitch, kuri pagal išsilavinimą yra architektė ir dirba Berlyne architektūros firmoje, atliktus piešinius, kurie taip ir vadinasi: „Menininkai ir dizaineriai, kuriuos aš žinau, kurie išvyko iš Minsko“ ir „Menininkai ir dizaineriai, kuriuos aš žinau, kurie sugrįžo į Minską“. Juose žiūrima yra į tikrą baltarusių meno žvaigždyną, „Išvykime“ pažymimas Minskas ir iš jo kyla labai daug rodyklėlių į Diuseldorfą, Berlyną, Amsterdamą ir kitus miestus, o „Sugrįžime“ atvirkščiai proporcingai – vos vienas kitas sugrįžta. Nuo pat pradžių man atrodė svarbu pabandyti parodyti tuos meninius gyvenimus, menines scenas (baltarusiai menininkai dažnai užsienyje telkiasi į bendruomenes) kaip vientisą kūną. Aiškinau baltarusiams, kad jeigu jie pamirš savo menininkus, kurie mokėsi ir pradėjo kurti Baltarusijoje, bet išvažiavo, ilgainiui jie ir nebebus baltarusių menininkai. Patariau jiems palaikyti ryšį ir pripažinti juos kaip savus, kaip pavyzdžius minėjau Joną Meką, Žilviną Kempiną, kurie senokai gyvena JAV, bet yra pristatomi nuo Lietuvos toje pačioje Venecijos ar kitose bienalėse. Dėl proporcijos, tai trečdalis menininkų bus negyvenantys Baltarusijoje, o kiti gyvena ir kuria Baltarusijoje, didžiąja dalimi Minske. Beje, net keletas parodos dalyvių mūsų užsakymu sukūrė specialius kūrinius Vilniaus parodai.

Ir visi bus eksponuojami greta?

Taip, visi bus pristatyti kaip lygiaverčiai menininkai, t.y. eksponuojami vienoje parodoje, pristatomi viename kataloge ir netgi savo viešnagės Vilniuje metu visi bus apgyvendinti viename viešbutyje…

Kiek projektas yra derinamas su Baltarusijos valstybinėmis institucijomis, Kultūros ministerija? Ar sulaukėte tam tikrų pageidavimų iš jų pusės?

Ne, tai yra mūsų programos dalis, šia prasme visiškai autonomiška, kaip bet kuri kita paroda. O baltarusių pusė dalyvauja tik, sakyčiau, informavimo lygmenyje: kad mes rengiam tokį projektą, žino ambasada, žino Kultūros ministras, neseniai viešėjęs Vilniuje ir apsilankęs ŠMC. Jiems yra smalsu, jie iš anksto prašė menininkų sąrašo, kas mus šiek tiek nustebino. Norėčiau pabrėžti, kad projektas vykdomas už Lietuvoje surinktas lėšas, tad mes nesam niekaip įsipareigoję Baltarusijai turinio prasme.

Ar rinkdamasis menininkus galvojote apie Nepriklausomybės dvidešimtmečio baltarusių šiuolaikinio meno tendencijas, ar orientavotės į jaunuosius, tarkim, pastaruosius penkis metus aktyviausiai kuriančius menininkus?

Ruošiantis šiam projektui, deja, teko įsitikinti, kad Baltarusijoje nėra labai daug jaunų, aktyviai kuriančių žmonių. Taip yra dėl akivaizdžios priežasties – nėra infrastruktūros. Šiuolaikinis menas nėra pigus dalykas ir jeigu nėra rėmimo fondų, institucijų, kurios padeda įgyvendinti projektus, vien jam atsidėti sudėtinga, tad vyrauja viduriniosios kartos menininkai, kuriems arti keturiasdešimt, kurie pradėjo karjerą dešimto dešimtmečio viduryje. Bet, nepaisant to, šioje parodoje siekiama parodyti kuo platesnį spektrą – nuo visai jaunų menininkų, ką tik pabaigusių studijas, iki tokių baltarusių meno ikonų kaip Vladimiras Tsesleris, kuriam, berods, virš šešiasdešimties.

Kai nėra nusistovėjusio baltarusių šiuolaikinio meno diskurso, kuo rėmėtės atrinkdamas menininkus? Baltarusių kritikų ir kuratorių patarimais, tuo, ką buvo galima pamatyti pastarosiose tarptautinėse Lodzės ir Poznanės bienalėse?

Minsko parodų salėse surasti įdomaus šiuolaikinio meno beveik neįmanoma. Internete informacijos apie naujausius procesus taipogi labai nedaug. Tačiau kaip visada, galutinis vaizdas susideda iš visų įmanomų šaltinių: daugybės privačių pokalbių, susitikimų ir rekomendacijų. Negaliu sakyti, kad visai nieko nežinojau apie baltarusių meno sceną, vienas kitas menininkas dalyvavo ankstesnėse mūsų parodose, pavyzdžiui Artur Klinau Baltijos tarptautinio meno trienalėje „Traukos centras“ 2002 metais, o Igoris Savchenko parodoje „24/7: Wilno – Nueva York (visą parą)“ 2003 metais. Antra, padedamas mano minėtos baltarusių menininkų ir menotyrininkų iniciatyvinės grupės, apsilankiau ne vienoje dailininko studijoje, peržiūrėjau daugybę kūrinių arba susipažinau su jų dokumentacija. Savo veikloje kliaujuosi grandininės reakcijos principu – kalbėdamas su vienu menininku, klausinėju apie kitus, kurie jam įdomūs, taip pat su menotyrininkais, meno kritikais, jie kažką rekomenduoja, ir taip susidarai savo vaizdinį.  

Parodos pavadinimas – „Durys atsidaro? Baltarusių menas šiandien“. Ar, jūsų manymu, durys atsidaro Vilniaus, Lietuvos publikai, ar per Vilnių ir Vakarų Europai? Ar kuruodamas galvojote apie tam tikrą baltarusių šiuolaikinio meno „egzotiškumo“ aspektą, kurį lietuvių menininkai, norėdami būti pastebėti Vakaruose, galėjo išnaudoti kurį laiką po Nepriklausomybės atgavimo?

Baltarusių šiuolaikinio meno atžvilgiu nevartočiau sąvokos „egzotiškas“, tai visgi nėra Afrikos ar Ramiojo vandenyno salų menas, vadinčiau tiesiog nežinomo meno scena, nes ji yra uždara, joje mažai judėjimo, mažai baltarusių menininkų yra žinomi pasaulyje. Iš parodos konteksto išskirčiau gal tik Mariną Naprushkiną, kuri jau dalyvavo keliose svarbiose tarptautinėse bienalėse.

Vis dėlto, net ir Naujosios Europos žemėlapyje Baltarusija yra pilka dėmė. Tad projektas „Durys atsidaro?“, rengiamas Lietuvoje, yra skirtas Vilniaus ir Lietuvos publikai, kaip minėjau, mums nemažiau svarbu patiems baltarusiams parodyt jų meną be suvaržymų, tiek išorinių – neleistinų temų, tiek vidinių tabu, kurių baltarusiai menininkai tikrai nemažai turi, tos vidinės cenzūros, kad galbūt to neverta ar negalima daryt. Tuo pačiu per Lietuvą baltarusių menininkai turi galimybę būti labiau išgirsti ir labiau matomi tarptautiniame kontekste, nes mūsų institucija turi nemažą tarptautinių ryšių tinklą ir patirties bendravimo ir keitimosi informacija srityje. Būtų įdomu šitą parodą parodyt ir dar kur nors. Kai galvojome, kaip pristatinėti šitą parodą, paaiškėjo, kad galime sakyti, kad tokia paroda yra rengiama pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet apskritai. Tokio baltarusių šiuolaikinio meno pristatymo dar nebuvo, galima minėti vieną kitą fragmentišką parodą Lenkijos ir Vokietijos periferijoje, ne tokios svarbos institucijose. Tad, manau, patiems baltarusiams tai turėtų būti įvykis, be to, esam labai arti, jie gali lengvai atvažiuoti.

Reiktų nepamiršti, parodos pavadinime yra klaustukas, o aš labai norėčiau, kad to klaustuko nereiktų rašyt. Jei projektas bus sėkmingai įgyvendintas, tikiuosi, kad durys liks bent jau praviros.

Ar įmanoma vesti kažkokias paraleles tarp baltarusių šiuolaikinio meno, koks jis yra dabar, ir lietuvių šiuolaikinio meno prieš dvidešimt metų?

Ir taip, ir ne. Julija Fomina savo tekste katalogui priskiria baltarusių šiuolaikinį meną Rytų Europos šiuolaikinio meno fenomenui, bet kaip esantį pradinėje būsenoje. Kiek aš domėjausi naujų vėjų, permainų raida Baltarusijos mene, jie taip pat turėjo didelį pagyvėjimą po Nepriklausomybės atgavimo, 1992-1993 metais, kai buvo daug neformalių judėjimų, performanso meno ir apskritai daug energijos, daug tikėjimo ir gero užtaiso. Nenorėčiau visko paprastai suvesti su Lukašenkos atėjimu į valdžią 1994 metais, bet iš tiesų sunku pasakyti, kad meno scena pastaruoju metu pulsuotų. Su ja reikia dirbti, ieškoti, kalbėtis, skatinti. Taigi šis projektas ir kilo dėl to, kad negalima laukti dar dešimt metų ar daugiau, kol pasikeis didžioji politika, pasaulis persitvarkys, ir tada jau galėsim lygiaverčiai bendrauti, keistis informacija. To nelaukdami, žengiame žingsnį, kad įvyktų bent kažkoks suartėjimas.

Ačiū  už pokalbį.

* Baltarusija pirmą ir kol kas vienintelį kartą Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje dalyvavo 2005 m. 2009 m. Baltarusijos paviljonas 53-ioje Venecijos bienalėje“ buvo atidarytas ne Venecijoje, o Minske, BelExpo parodų rūmuose. Šioje parodoje bandyta apžvelgti šiuolaikinio Baltarusijos meno sceną, žinoma, pristatant tik Baltarusijoje kuriančius menininkus.

Iliustracija – tai specialiai Vilniaus parodai Olego Yushko sukurtos inscenizuotų fotografijų serijos fragmentas, pavadinimu Full Linen Jacket, 2010.

Kažkas atsitiko su pasakojimu. Pokalbis su parodos „Lietuvos dailė: 2000-2010“ Šiuolaikinio meno centre bendrakuratore Ūla Tornau

Zilvinas Kempinas. Double O

Prieš pokalbį dar kartelį perverčiau parodos „Lietuvos dailė: 1989-1999” katalogą. Akivaizdu, kad ši paroda ir paroda „Lietuvos dailė: 2000-2010” yra du visiškai skirtingi dalykai. Norėčiau pradėti nuo to, kaip buvo sudaryta parodos struktūra, ar atskiri skyriai išryškėjo natūraliai, ar tai ilgų diskusijų vaisius ir daug kas buvo palikta nuošalyje?

Šiuolaikinio meno centre dirbantys kuratoriai darbą šiai apžvalginei parodai pradėjo maždaug prieš metus. Per kassavaitinius susitikimus bandydavome apsibrėžti, kokią parodą mes norime daryti. Apsisprendėme ruošti tikrą apžvalginę, muziejinę parodą, nors laiko distancija labai nedidelė – apsibrėžti parodos skyrius, juos susisteminti kategorijomis pagal menininkų naudojamas strategijas, kurios naujai išryškėjo šiame dešimtmetyje arba buvo naudojamos ir anksčiau, bet būtent šiame dešimtmetyje akivaizdžiai išryškėjo. Kiekvienas kuratorius pristatydavo tam tikras kategorijas, ir po ilgų diskusijų išsigrynino galutinės penkios, kai kurios kitos pasiūlytos kategorijos tapo jų poskyriais. Žinoma, šiam dešimtmečiui būdingų sąvokų galėtų būti daugiau, bet dirbome su mums svarbių projektų sąrašu ir iš karto mąstėme apie kategorijas, pagal kurias jie galėtų būti klasifikuojami. Žvelgdami į tą sąrašą, siekėme parodą padaryti aprėpiamą žiūrovui, turint daugiau kategorijų, parodą būtų sunkiau skaityti.

Išskirtos kategorijos, žinoma, yra sąlygiškos, nes parodoje nemažai kūrinių, kurie galėtų patekti į kelias kategorijas, jie tinka, pavyzdžiui, ir fikcijoms, ir institucinės kritikos daliai, kaip, tarkime, Juozo Laivio „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2049”. Tokiais atvejais žiūrėdavome, kaip formuojasi vienas ar kitas parodos skyrius, ir kaip kažkuris kūrinys jį atskleidžia. Stengėmės, kad į kategoriją būtų pasižiūrėta įvairiais aspektais.

Parodą rengėme žiūrėdami į projektų, o ne menininkų sąrašą, tuo tarpu menininkų strategijos per dešimt metų kito. Norėjosi tuos kismus parodyti. Todėl atsitiko taip, kad ne vieno parodoje dalyvaujančio menininko darbų parodoje atsidūrė po keletą. Pavyzdžiui, Deimanto Narkevičiaus ar Artūro Railos kūrinius galima pamatyti turbūt kiekvienoje kategorijoje.

Senąjį katalogą bežiūrint pasidaro akivaizdu, kad 1999 metais daryta dviejų dalių paroda – modernistinės dailės ir postmodernistinio meno – bandant atliepti dvilypį dailės pasaulį. Ar pastarasis dešimtmetis atnešė visišką aiškumą, ką reikia ir norima rodyti ŠMC ir rengiant parodą nekilo kažkokių naujų esminių prieštaravimų?

Taip, spaudos konferencijoje kalbėta, kad rengiant parodą 1999 metais labai ryškiai išsiskyrė modernistinio meno ir šiuolaikinio meno takoskyra, nes žiūrint į dešimto dešimtmečio pradžią ir vidurį ir ŠMC buvo rodoma labai skirtingo pobūdžio parodų. Šioje parodoje tai nebuvo tiek aktualu, nes nuo 2000 iki 2010 metų, manau, Lietuvos meno lauke labai aiškiai apsibrėžta, kas yra šiuolaikinis menas, ir šiuo atveju buvo įdomiau ieškoti bendresnių principų, kuriais vadovaujasi skirtingi menininkai.

Kitas dalykas dėl kai kurių, atrodytų, svarbių, susilaukusių atgarsio projektų, kurie nebuvo įtraukti į parodą, pavyzdžiui, Urbanavičiaus „Krantinės arka“ ar kai kurie garso meno projektai. Tokiais atvejais mes žiūrėjome, ar tas menininkas ir jo kalba egzistavo Lietuvos meno lauke dešimtame dešimtmetyje, ar tuo buvo pradėta kažkas naujo.

Darėme labai didelę kūrinių atranką, ir pagrindinis kriterijus buvo ne tiek kūrinio kokybė, kiek strategijos naujumas, naujo bendresnio diskurso kūrimas.

Kai galvoju apie dešimto dešimtmečio šiuolaikinį meną, apie kurį mokiaus iš vadovėlių kaip apie nusistovėjusią klasiką, galvoje susikuriu vaizdinį iš objektų, gestiškos tapybos ir labai radikalių akcijų, performansų ir video, kuriuose dokumentalumas ir institucinė kritika, atrodo, pasiekia ribą. Šio dešimtmečio tiek dokumentalumas, tiek institucinė kritika atrodo aprimę ir kartu labiau kompleksiniai, kaip Tau atrodo?

Man atrodo, kad šiame dešimtmetyje menininkai ėmė labai sąmoningai teorizuoti tai, ką jie daro. Nenoriu pasakyti, kad aname dešimtmetyje menininkai kūrė nesąmoningai, jie kūrė apie tai, kas jiems buvo įdomu, aktualu. Natūralu, kad turint galvoje didžiulius anam dešimtmetyje įvykusius politinius, socialinius, ekonominius, kultūrinius pokyčius, menininkai dirbo su tapatybės temomis, intensyviai mąstė apie identiteto klausimus – savo ir kintančios aplinkos santykį. Sakyčiau, kad todėl aname dešimtmetyje labai aktualus tapo sprendžiamų temų klausimas, tuo tarpu šiame svarbus nuolatinis savęs ir savo kūrybos permąstymas meno lauke. Dažnas menininkas stipriai remiasi šiuolaikinėmis kultūros teorijomis, preciziškai apmąstydamas savo kaip menininko poziciją, analizuodamas, kokiame kontekste ir kaip atsiranda jo kūrinys.

Pasijutau keistai, kai bevartydama senosios parodos katalogą, aptikau Česlovo Lukensko instaliacijos „Paskutinė vakarienė“ fotografiją, kurioje taip pat, kaip dabar Žilvino Landzbergo „Aš tai prisimenu kitaip“, ŠMC viduje stovi lubas remiantys medžių kamienai…

…ir nors vizualiai instaliacijos šiek tiek panašios, nors menininkai naudoja panašią medžiagą, bet Lukensko kūrinys paliudija, kad menininkai dešimtame dešimtmetyje daug dirbo su archetipiniais simboliais, universaliomis istorinėmis, mitologinėmis nuorodomis, iš dalies tęsiančiomis sovietmečiu būdingą „Ezopo kalbos“ tradiciją. Štai Lukensko instaliacija vadinasi „Paskutinė vakarienė“ (ar pvz.  Eglės Rakauskaitės „Pinklės. Išvarymas į rojaus“), o Landzbergo „Aš tai prisimenu kitaip,“ toks pavadinimas neužduoda nuorodos į konkretų simbolį, o labiau tam tikrą situaciją, atmintį. Lukensko instaliacija vis dėlto yra labiau objektiška, tuo tarpu Landzbergo man atrodo labiau atmosferinė, performuojanti egzistuojančią erdvę, „įsileidžianti“ žiūrovą užeiti, paliekant daug erdvės savų pasakojimų kūrimui.

Fikcijų sąvoka man atrodo svarbi, nes šiame dešimtmetyje kažkas atsitiko su pasakojimu, su naratyvu. Praeitame dešimtmetyje dar daug naudojama atpažįstamų simbolių, žinia konstruojama per fragmentus, netgi pabrėžiama kūno – ar fizinio, ar socialinio fragmentacija (prisiminkime Rakauskaitės „Meduje.“) Šiame dešimtmetyje galima pastebėti norą grįžti prie vientisų pasakojimų, prie vientisų aplinkų kūrimo, žiūrovui suteikiant nors ir siurrealistinę, bet labai intensyvią, vientisą patirtį.

Daugelio Fikcijų dalyje matomų darbų strategijos atsiradimas šiek tiek susijęs su menininku susidūrimu su poststruktūralistinėmis teorijomis, po kurio imta labai aiškiai formuluoti, kad tikrovė yra konstruktas, kad tikrovių yra daug, jos kuriamos įvairių aplinkos veiksnių – galios, žinojimo sistemų. Menininkai ėmė tuo žaisti ir sąmoningai kurti alternatyvias tikroves, bando perprasti, kaip tas tikrovės konstravimo mechanizmas veikia. Nepaisant to, kad fikcija yra akivaizdžiai sena bet kokios – žodinės ar vaizdinės istorijos pasakojimo priemonė, šis fikcijos, kaip sąmoningo žaidimo su tikrovės kūrimu, aspektas atrodo svarbus kritinis įrankis. Tai akivaizdu Gintaro Didžiapetrio fotografijoje „Gerard‘o Byrne‘o „1984 and beyond“ Vilniaus Dailės parodų rūmuose“, kurioje matome dalį Gerard‘o Byrne‘o parodos ŠMC, kurioje jis eksponavo Niujorko fotografijas, darytas neseniai, bet sukeliančias kelių dešimtmečių senumo įspūdį; Didžiapetrio nespalvotoje neseniai darytoje fotografijoje matoma septinto dešimtmečio architektūros kino salė, taigi išeliminuojama didelė dalis Byrne‘o kūrinio, jis virsta kažkuo kitu ir atsiranda labai daug laikų: aštunto dešimtmečio Niujorko nuojauta, Byrne‘o parodos laikas,1965 metų salės architektūra ir fotografijos darymo laikas prieš kelerius metus. Čia įsiveda galybė laikų, tame pačiame kūrinyje vienu metu egzistuoja daugybė paralelinių istorijų, kurios sukasi aplink tą pačią ŠMC kino salės erdvę.

Taigi, fikcija kaip mėgavimasis pasakojimu, išgalvota istorija, tam tikra tikrovių daugybė atrodo ryškus šio dešimtmečio menininkų praktikoje.

Ar Dainiaus Liškevičiaus „High culture unexplored dream“ ir Kuginio ir Rimšos „Kylant žemyn“ priskyrei prie Fikcijų remdamasi autorių sąmoninga strategija? Iki šios parodos šiuos darbus laikiau Baltojo kubo transformacijos ir kritikos atstovais.

Nenorėjom daryti žanrinio skirstymo, nes jis ir nebūtų niekaip adekvatus – tai yra, į vieną kategoriją sudėti, tarkim, fotografijas, į kitą – instaliacijas. Man atrodė, kad kalbant apie fikcijų arba kitų tikrovių konstravimą svarbūs yra ne tik tekstai, kaip Elenos Narbutaitės istorija, kuri yra jos senelio atmintyje ir perduodama keliauja kaip tam tikras mitas, arba Mindaugo Lukošaičio „Pasipriešinimo“ piešiniai, taip pat pasakojantys istoriją, bet svarbus yra ir vaizdiniai, patyriminiai pasakojimai, kuriant aplinkas – instaliatyvūs darbai, kurie išmuša iš įprastos realybės, iš Balto kubo, iš ŠMC salės, žiūrovui pasiūloma vientisa aplinka, kuri yra visiškai kitokia, nei įprastai. Čia rėmiausi Claire Bishop instaliacijos klasifikacija – ji išskiria siurrealizmo ir dada tradicijoje kuriamas instaliacijas, kurios išmuša iš įprastos realybės ir patalpina į sapno ar kitos istorijos aplinką.

Kaip Fikcijų skyrių praplečia Žilvino Kempino „Double O“ ir kodėl jis atsidūrė pačioje reprezentatyviausioje vietoje, pačioje parodos pradžioje?

Manau, kad Kempino darbas, panašiai kaip Liškevičiaus instaliacija ŠMC kavinėje („If at first you don‘t succeed, try, try again“), ar Narkevičiaus praėjimas („Šventė-Nelaimė“), ar Landzbergo instaliacija, nėra vien objektas, jis įsiterpia ir keičia esamą architektūrą ir erdvės potyrį. Dėl jo vietos – viena vertus, tai buvo parodos dizaino sprendimas. Kai nutarėm, kad Fikcijų skyrius gali būti koridoriuje, tranzitinėje erdvėje, man ta mintis patiko, nes ten galėjo atsirasti darbų, kurie transformuotų šią ŠMC vietą. Tie darbai, kurie reikalauja atstumo, atsitraukimo, kaip ir Kempino instaliacija, turėjo atsirasti aplink laiptus. Man atrodo, kad Kempino darbas atrodo grafiškai langų fone. Kita vertus, jis laiptais pakilusį žiūrovą iškart „pačiumpa,“ įtraukia į parodos realybę, sukelia jausmą, kad patekai kažkur kitur, iškart esi panardinamas į kažkokią kitą istoriją.

Organizuojant  parodą supratome, kad joje bus labai daug dokumentacijos, nes daugelio kūrinių nebus galima atkurti atvežti ar gauti, nes pvz. juos nupirkę muziejai. Tačiau, kaip ir pastebėjai, kad jei praeito dešimtmečio parodoje buvo labai daug objektų, tai šioje parodoje sukurtų tūrinių kūrinių liko visai nedaug, todėl norėjosi rekonstruoti kiek galima daugiau instaliacinių kūrinių, nerodyti vien jų dokumentacijos, kurioje dažnai negali perteikti paveikiausios instaliacinių kūrinių dalies – galimybės patekti į jų vidų.

Ačiū už pokalbį.

Iliustracija viršuje: Žilvinas Kempinas. Double O. 2008, magnetinė juosta ventiliatoriai, įvairūs dydžiai.

Z. Landzbergas2

Žilvinas Landzbergas. Visa tai prisimenu kitaip. 2009, instaliacija: eglės ir pušies rąstai, mediniai objektai, įvairūs dydžiai.

Lukosaiciai. Antrieji Valdovu rumai

Antrųjų valdovų rūmų klubas. Antrieji valdovų rūmai. 2009, instaliacija: maketas 85 x 67 x 67 cm, fotografijos, įvairūs dydžiai, plakatai, dokumentai, videofilmas, 11 min.

Lietuvos daile. ekspozicija

Parodos ekspozicija, 2010.

Juozas Laivys

Juozas Laivys. Kleopas. 2005, objektas, 52 x 90 x 52 cm.

coolturistes

Coolturistės. Herojų kultui – ne! 2009, performanso dokumentacija.

Urbonas.

Nomeda ir Gediminas Urbonai. Pro-testo laboratorija. Nuo 2005, instaliacija: 12 architektūrinių maketų, įvairūs dydžiai, 9 performansai, įvairi trukmė, mados kolekcija.

Darius Miksys 4

Darius Mikšys. Abdul Azizo atostogos XI. Nuo 2007, sporto klubas (nuotrauka: Paulius Mazūras).

Laura Garbstiene_film about unknown artist 05

Laura Garbštienė. Filmas apie nežinomą menininkę. 2009, super 8 mm juosta, pervesta į 16 mm, 11 min.

Arturas Raila

Artūras Raila. Roll Over Museum / Live. 2004, instaliacija: 4 automobiliai, 4 fotografijos, kiekviena 127 x 127 cm, videofilmas, 17 min.

Ekspozicijos vaizdas

Parodos ekspozicija, 2010.

Netoli Platelių nykiau nei Pietų Tirolyje. Grupės Local to Local projektas „Dvina Silo Art Complex“

Kestutis Svirnelis

Kuris iš 1962 metais Plokštinės požeminę balistinių raketų bazę stačiusių estų kareivių galėjo pagalvoti, kad 2010 metais Plokštinė taps Vilniaus galerijos „Kairė Dešinė“ filialu? Šiuo metu ir vienur, ir kitur galima pamatyti 2006 metais Štutgarte įsikūrusios tarptautinės menininkų grupės Local to Local kūrybą. Šeši jos nariai – Kęstutis Svirnelis, Gabriela Oberkofler, Ilke Yilmaz, Jang-Young Jung, Markus Ambach ir Andreas Geisselhardt  – susibūrė siekdami įgyvendinti penkerių metų meno projektą savo gimtosiose šalyse. Vilniuje pristatoma trijų jau įvykusių projektų dokumentacija: 2007-ųjų Made in Germany projektas Pietų Korėjoje, 2008-aisiais Italijos kalnų kaimelyje Flaas grupė inicijavo Institute for Alpine affairs, o 2009-aisiais BÜYÜKADA RESORT RESIDENCE Turkijoje.

Netoli Platelių esančioje Plokštinėje dvi savaites kartu su Local to Local svečiavosi ir Pablo Wendel (Grupė EXP.), Demian Bern (Grupė EXP.), Krzysztof Franaszek, Juozas Laivys, Andrius Kviliūnas, Sergej Balandin, Justina Nekrašaitė bei Akvilė Kalinaitė.

Local to local siekia rengti decentralizuojančius ir įvietintus projektus. Nors iš aprašymų ir fotografijų „Kairėje dešinėje“ sunku susidaryti aiškesnį vaizdinį apie buvusius projektus, tačiau vilnietiška parodos dalis paliko įspūdį, kad grupė nevengia žaismingojo požiūrio į meninę kūrybą. Iš dalies tai lemia pasirinktos vietos – ar tai būtų Stambulo sala, kurią renkasi ir turtingesni poilsiautojai, ir alternatyvų gyvenimo būdą praktikuojantys asmenys, ar kaimelis Pietų Tirolyje – abiem atvejais geografinis atstumas iki didelių žmonių susibūrimų vietų mentaliai menininkus nutolina nuo tokių vietų tempo ir įtampos, tuo pačiu atvirukinio grožio gamta pati siūlo dekadentiškus būdus leisti laiką.

Tuo tarpu projekto „Dvina Silo Art Complex“ parodoje Plokštinėje žaismės žymiai mažiau, bet tokioje vietoje ji nelabai ir pritinka. Paroda išdėstyta per kelis Plokštinės kareivinių pastatus, didžioji jos dalis įkurta buvusiame kareivinių klube. Pati raketų bazė metus iki pavasario bus remontuojama, bet parodos atidarymo proga žiūrovams buvo leista žvilgtelti į bedugnę raketos šachtą. Mirtina tyla ir prietema bei šaltis (skvarbesnis pastatų viduje nei lauke). Kraštutinis taškas tame emociniame krūvyje, kurį sukelia Plokštinės kareivinės ir požeminė bazė, pasiekiamas Kviliūno video „Tiesa slypi kažkur anapus“, kuriame Plungės stotyje netyčia sutiktas vietinis asocialus vyriškis bando įtikinti menininkus nekelti kojos į požeminę bazę, nes „ten mirtis yra”. Iš tų, su kuriais 10-to dešimtmečio pradžioje iš (nuo raketų kuro radioaktyvios) bazės jis tonom nešė metalą, gyvų liko nedaug, o ir jam pačiam kraujo vėžys. Kuriam laikui net išsijungia kritinis-analitinis mąstymas ir norisi įsijausti bei gailėti. Kažkas kitas tas raketas įrengė, kažkas kitas vėliau supirko jas kaip metalo laužą. Vietiniams netenka kontroliuoti situacijos.

Gyvybės vietai bandė įkvėpti grupė J.A.K (Jang-Young Jung, Andreas Geisselhardt, Kęstutis Svirnelis) ir iš Vilniaus į Plokštinę pasikvietė riedutininkų komandą. Bet jų šėlsmas, menininkų sumontuotas į video, atrodo apribotas, nugalėtas, beviltiškas. Žaismingiausias pasivaikščiojimo po parodą taškas – Juozo Laivio paminklas „Pasiklydusiam grybautojui“ – vaiskaus žalumo stovyla po medžiu palei kelią. Bet ir ji toje nykumoje (taip apibrėžiu duotąją estetiką, o ne išsakau priekaištą) byloja apie desperaciją.

Tikriausiai daugumai lankytojų didžiausią įspūdį sukėlė mediniame tvartelyje ant dūmų besilaikanti lazeriais atkurta 24 m ilgio R-12 raketa, kurią atkūrė J.A.K. Kažkas tarp minties, kad tų raketų gal net ir nebuvo, kad tai tik priešus gąsdinantis dūmas, ir jausmo, kad galbūt kažkam kažkur kažkada lazeriais atkurta R-12 raketa reiškia tą patį, ką niujorkiečiams reiškė lazeriais atkurti Pasaulio prekybos centro pastatai.

O Justinos Nekrašaitės bei Akvilės Kalinaitės garso ir objektinės instaliacijos įsikūrtos atskirame namelyje, kur po 1978 metų, kai JAV žvalgybos tarnyboms sužinojo apie bazę ir kareiviai buvo išvesti, įkurta pionierių stovykla Žuvėdra. Per tris kambarius išdėstytos instaliacijos „Kontaktas“ ir „Vaikas ir raketa, atominis ginklas ar sprogimas vis tiek yra vaikas ir šaltasis karas“. „Kontakte“ į vokus „sudėlioti“ pastato garsai, o „Vaikas ir raketa“, susidedanti iš visą kambario sieną dengiančios šalia pastato esančių sūpynių ir raketos formos laipynės fotografijos, tvarkingai sukabintų čiūžinių kitame kambaryje ir ant lango išrašyto vaikiško eilėraštuko apie į mėnulį paleistą raketą atskiedžia nykų likusios parodos dalies vaizdinį dekoratyvumu, patenkama į tam tikrą vaizduotės lygmenį – tiesmukiška ideologija, įvilkta į ornamentuotą flanelę.

Nežinau, ar projekto „Dvina Silo Art Complex“ tikslas buvo tiesiog atkreipti dėmesį į Plokštinę kaip istoriškai ir kultūriškai unikalią vietą, ar prikelti ją naujam gyvenimui. Pirmasis mano įvardytas tikslas, manau, gerai įvykdytas, tačiau antrajam nykuma dar ilgai neužleis vietos.

Ilke Yilmaz
Ilke Yilmaz
Gabriela Oberkofler
Gabriela Oberkofler
Krzysztof Franaszek, Gabriela Oberkofler
Krzysztof Franaszek, Gabriela Oberkofler
Nekrasaite,Kalinaite
Justina Nekrašaitė ir Akvilė Kalinaitė. Vaikas ir raketa, atominis ginklas ar sprogimas vis tiek yra vaikas ir šaltasis karas.
Nekrasaite,KalinaiteJustina Nekrašaitė ir Akvilė Kalinaitė. Kontaktas.
J.A.K
J.A.K (Jang-Young Jung, Andreas Geisselhardt, Kęstutis Svirnelis). R12, 2010 m (raketa).
Juozas Laivys
Juozas Laivys. Paminklas „Pasiklydusiam grybautojui“.
Andrius Kviliūnas
Andrius Kviliūnas. Tiesa slypi kažkur anapus.
Galerija Kairė-dešinė
Ekspozicijos vaizdas galerijoje „Kairė Dešinė“.

Tapyba griuvėsiuose! Jaunųjų Baltijos šalių menininkų paroda „Zugzwang“

zugzwang7

Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau apie visuotinį supratimą, kad apleista industrinė patalpa savaime turi menišką aurą. Žinoma, 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių menininkai šia linkme gerai padirbėjo, tačiau dabartinė lietuviškoji Odisėja į buvusius fabrikus turi ypatingą nostalgijos kvapą. Milžiniška ritė dešrų apvalkalo, darbų grafiko žurnalai, neaiškios paskirties konstrukcinės detalės, didžiulė skylė sienoje ar lubose, prakirsta, kad būtų galima ištraukti neįtikėtino dydžio aparatūrą sužavi ir ima dirginti vaizduotę iškart. Galbūt tai iš XIX a. ateinanti tradicija meniškos sielos savininkams (buožėms ar tiesiog paliegusiems svajokliams) žavėtis sunkų fizinį darbą atliekančiais darbininkais, jų alsavimo ir prakaito pripildytomis erdvėmis? Žinoma, niekas nebeleistų sau tapyti didžiulės, nuo metalo lydymo krosnių įkaitusios halės, dabar, kad prasidėtų nostalgiškų asociacijų virtinė, pakanka autentiškos metonimijos.

Svarstau remdamasi sava patirtimi, kai pastarąjį balandį projekto „9 kombinacijos“ metu savaitę gyvenau buvusiame Panevėžio mėsos kombinate. Grįžus į Vilnių, po kelių savaičių į buvusią Tauro alaus gamyklą pakvietė bakalaurą baiginėję skulptoriai. Ir Panevėžyje, o ypač Vilniuje minimalus konceptualizmas, kaip dažniausiai būna, paliko erdvės kontempliuoti erdvės ypatingumą. O kaip sąveikauja tokios erdvės su tapyba?

„Brigada kormoran“, praeitą vasarą tapybos mėgėjams atvėrė geležinkelio stoties nebaigtą įrengti antrą aukštą. Stotis – ne fabrikas, tačiau nepabaigtos statybos estetika sukelia panašų „anti-naminį“ laisvės jausmą, kaip ir industriniai griuvėsiai. Paroda „Zugzwang“, atsidariusi rugsėjo 3 d. buvusiame duonos fabrike (menininkų sambūrio „Commune art“ buveinėje, Saltoniškių 7, Vilniuje) yra pastarosios tęsinys, tik čia žengtas žingsnis toliau nuo „Brigados“: atsiribota nuo VDA tapybos katedros dėstytojų pagalbos, neseniai studijas baigę tapytojai ėmė iniciatyvą į savo rankas. Po metus trukusio susirašinėjimo su kolegomis Estijoje ir Latvijoje, galiausiai buvusiame duonos fabrike išeksponuoti 23-jų menininkų darbai.

Parodos idėja buitinė – kaip išgyventi neseniai studijas baigusiam menininkui. Zugzwang – padėtis be išeities šachmatuose, kaip teigia parodos organizatorių spaudos pranešimas: „be tinkamo žinomumo menininkas negali gauti matomumo, o be tinkamo matomumo – negali tapti žinomas“. Rašydama straipsnį tikiuosi bent šiek tiek prisidedanti prie jų matomumo, bet giliau nagrinėti šio paradokso nesiimsiu.

Rugsėjo 4-tos rytą vykusio latvių ir estų menininkų kūrybos prezentacijų metu daugiau nei kelis kartus skambėjo frazė „Mano naujausi darbai dabar yra kitoje parodoje/personalinėje parodoje Rygoje/Taline/Berlyne, todėl čia atvežiau savo senesnius/bakalauro diplominius/piešinius“. Iš lietuvių – Indrės Ercmonaitės, Simonos Žilėnaitės, Kristinos Kurilionok, Jono Jurciko, Gabrielės Gervickaitės, Adomo Danusevičiaus, Eglės Karpavičiūtės, Kristinos Ališauskaitės ir Olgos Dedovos – tik šiais metais magistrantūrą baigusios Ercmonaitės ciklas, o gal veikiau darbų junginys „8 vnt.“ buvo visiškai naujas (kas įrodo, kad produktyvumas tapyboje įmanomas), visi kiti buvo šių ar praėjusių metų diplominiai darbai arba tiesiog sukurti ir jau matyti anksčiau, kaip pavyzdžiui, Jono Jurciko komisinio tipo ciklas „The conquest of Mars“ (2009), matytas „Brigadoj Kormoran“, šiai parodai papildytas naujais intarpais. Sukurtos palyginti seniai (2008 m.), bet gėdingai mano nematytos, sužavėjo Simonos Žilėnaitės drobės „galėčiau prisiminti“, „ligoninė, aš nepamenu“ ir „…“. Sužavėjo kraupesne, bet panašia į ridikaitišką, atmosfera ir tuo, kaip minimalus spalvų, spalvinių dėmių, silueto pasirinkimas tobulai papildė erdvę, kurioje atsidūrė, ir kartu su erdve, su siena už drobės, su visais vamzdžiais ir angomis sukėlė bendrą meninį-erdvinį potyrį.

Kiek keistokas buvo sprendimas iš Dedovos „Unknown I“ ir „Unknown II“ (abu 2009) ir Danusevičiaus darbų iš ciklo „Karminas“ (2009) sudaryti uždarą „kūniškąjį kampelį“ ir dar apdėlioti jį eglišakiais. Galbūt jų eksponavimas netoli Gervickaitės ciklo „Kūnai/Mechanizmai“ (2009/2010) būtų atvėręs naujesnių mąstymo horizontų. Gervickaitės darbai Lietuvos tapybos padangėje unikalūs jau vien tuo, kad jos inspiracijos šaltinis yra jos pačios fizinė trauma, specialus įtvaras, į kuri po operacijos buvo įdėta jos koja, po ilgų kontempliacijų piešiniuose tapęs primityvistiška abstrakčia forma.

Jei lietuviai buvo vien tapytojai, tai latviai prie tapybos atsivežė Laurio Vitolinso ir Ansio Dobičinso metalo plastikos. Pamačius metalo plastikos darbus – Vitolinso „Paskutinė kova“, „Mostas“ ir „Analogiškos žinios“ ir Dobičinso „Šviesos kova“ (visi 2010) sukilo mintys „O, tokių jau seniai nemačiau, įdomu ar kuris iš dabar bestudijuojančių skulptorių sugebėtų taip gražiai sujungti armatūros strypus“, tad nuostabą ir susidomėjimą jie man sukėlė, tik gal kiek labiau iš techninės pusės, nei dėl reikšmingos formos.

Latvių  tapybos dalyje buvo miela pamatyti ekspresionistinę mokyklą – didžiulės juodos Aigarso Kokinso drobės „Kaip originalu I, II, III“ (2010), spalvotos Sandros Undrenos „Vieną gražią dieną upė įplaukė į Londoną, kur tuo metu buvo vandens trūkumas I, II, III“ (2009), Martos Straskas „Užsidegus“ (2010), kompozicija, kuri, pasak autorės, turėtų perteikti gyvybės ir augimo įspūdį. Per vidurį parodos antro aukšto stovi Madaros Peiseniece fanieros kubas, padengtas romantiškų prisiminimų piešiniais, pavadinimu „Kodėl apie tave svajoju“ (2010). Jame atidarymo vakarą autorė atliko performansą, į kurį žiūrovai galėjo pažiūrėti per dvi akutes kubo sienose, tad kubas tapo įrankiu performansą paversti interaktyviu. Ekspresyvi šių konkrečių latvių tapysena neleidžia daryti išvadų apie nacionalinius skirtumus, bet dar kartą parodo, kaip greitai ekspresionistinė mokykla ėmė nebedaryti įtakos lietuvių jauniesiems tapytojams.

Antrasis ekspozicijos aukštas prasideda nuo estų performansų dokumentacijos. Mai Soot, vienintelė iš dalyvaujančių studijuoja tarpdisciplininius menus. Jos video „Oratorium“ (5:42, 2009) buvo rodytas prieš metus jos fotografijų parodoje „Isadora“ Kauno menininkų namuose. Šiais metais menininkė šalia dalyvavimo „Zugzwange“, atliko performansą festivalio „Sostinės dienos“ ir estų performansų vakaro„Silence, Please!“ Kaune metu. „Oratorium“ – tai nufilmuotas performansas, kurio metu Soot pajunta kūnišką trauką vienam iš grindinio akmenų, jį iškapsto ir ima su juo mylėtis. Paklausta, ar ji norėjo, kad tai atrodytų taip erotiška, autorė teigė, kad jai jos veiksmai atrodo ne tiek erotiški, kiek gražūs ir švelnūs. Iškapstytas akmuo, kaip tikra religinė relikvija, kabo šalia videoprojekcijos, įdėta į mitinės būtybės portreto burną. Apie akmenį mąstant intymių santykių kategorijomis toks jo eksponavimas man neatrodo teisingas. Šalia eksponuojamas Maarjos Nurk „Ponis“. Nurk uždėjo drobę ant ponio ir akriliniais dažais nuėmė jo kūno atspaudą, tada užsimetė tą drobę ant savęs ir pozavo fotografijoms įvairiose poniui pritinkančiose situacijose. Šalia fotografijų eksponuojama ir drobė, kuri pakabinta ant sienos, tampa šiek tiek panaši į Turino drobulę, tad taip pat įgauna kulto objekto reikšmingumo, tik čia, mano manymu, tai padaryta tikslingiau.

Estų  tapytojų darbuose tęsiamos ir hiperrealistinė, ir popartinė estų tapybos tradicijos. Mart Vainre darbo „Trys sekundės judėjimo Taline gegužės 25 d., 14:36:24, 14:36:25, 14:36:26 trimis pagrindinėmis spalvomis” visos atlikimo ir skaitymo taisyklės tiksliai surašytos pavadinime. Vainre nuo daugiaaukščio namo stogo fotografavo vieną judriausių Talino sankryžų, ir kiekvieną vaizdo sekundę tapė vis kita pagrindine spalva – mėlyna, geltona ir raudona. Užsibrėžęs sau matematines taisykles, Vainre negalėjo numatyti, kaip darbas atrodys baigtas, o žiūrovas gali pasiduoti šiam eksperimentui ir pabandyti suvokti galų gale tapyboje užfiksuotą judesį. Kristi Kongi žavisi itin ryškiais dažais ir jų cheminėmis sudėtimis, cikle „Mano princesė 1-4” (2010) pateikdama savo gyvenimo akimirkas ryškiausios reklamos priemonėmis. Per pristatymą kalba nukrypo į jos naują instaliaciją, kuriai jį supirkinėja pačius ryškiausius prekybos centre rastus daiktus ir ketina juos eksponuoti kartu su tapyba.

Prieš  paminėdama paskutinįjį estą, kurį noriu paminėti –  Holger Loodus – noriu grįžti prie klausimo, kas nutinka tapybai apleistose industrinėse patalpose. Tapybos darbai retai būna kuriami kaip įvietinto (site-specific) meno kūriniai. Be to, tapybą apskritai labai sunku gerai išeksponuoti – jai reikia tinkamo apšvietimo, netrukdančio fono. Tad labai dažnai atrodo, kad tapybai iš balto kubo galerijos geriau neišeiti, juk jai nuo Niujorko MoMa‘os laikų ši erdvė ir buvo tobulinama, tik ten galima pakankamai susikaupti bei pasinerti į drobę ir aplink drobę tvyrantį neapipasakotą vaizdą. Tačiau štai tokiais atvejais kaip anksčiau minėti Žilėnaitės darbai ir Loodus ciklas „Mano sesuo Teresa I, II“ (2010), tapyba įgauna įvietinto meno bruožų. Loodus ciklas – tai dvi drobės, abejose vaizduojami nespalvoti žmonės, pasak autoriaus, jo siekis buvo sukurti įsivaizduojamo filmo kadrus, naudotus reklaminiams plakatams, iš kurių neaišku, nei kas buvo, nei kas bus. Abi drobės sujungtos, iš pirmo žvilgsnio, molekuline struktūra, o pasak autoriaus, bandymu įvaizdinti mikrokosmosą. Šiaip ar taip, vaizdo estetika nurodo į septintąjį XX amžiaus dešimtmetį. Loodus pasirinko savo darbus eksponuoti šalia dalinai išmontuotos mažos elektros transformatorinės ar neišmanėlio akiai panašiai atrodančio objekto. Transformatorinė neokupuoja visos darbo reikšmės, nes tarpas tarp drobių nėra didelis. Tačiau kaip fonas „stipriareikšmiui“ darbui prideda dar vieną mąstymo skersgatvį.

Nenorėjau pasakyti, kad tapybos negalima eksponuoti apleistose industrinėse patalpose (ypač kai ekspozicinių erdvių nepakanka), tik norėjau nusakyti parodoje aplankiusį jausmą, kad tokios erdvės tik retais atvejais labiau padeda tapybos darbui, nei trukdo. Pavyzdžiui, ekspresyvios tapysenos latvių darbams ekspresyvios sienos už jų nereikėtų, kaip ir švariai erdviškai tįstantiems Karpavičiūtės ir Ališauskaitės darbams. O mano minėti įdomaus tapybos įvietinimo pavyzdžiai tarpusavyje tokie skirtingi, kad, manau, net ir neverta bandyti išmąstyti visų įmanomų sąveikų tarp tapybos ir apleistų industrinių patalpų. Tik nuo šiol tokias kolekcionuosiu.

Akimirkos iš parodos atidarymo:

zugzwang1 zugzwang2 zugzwang4 zugzwang. Egle Karpaviciute zugzwang3 zugzwang8

Nuotraukos: Artūras Lavrinovičius (Commune ART).