Jei nežinot, ar atėjot, kur reikia, tai tikrai esate čia, – pasakė Augustas, pakėlęs ragelį, kai skambinau nežinodama, kur esu. Kol pasiekiau Išgirsti erdvę, spėjau apsukti porą ratų aplink pastatą, palaipioti laiptinėmis, bandydama įžiūrėti bent kokią nors nuorodą ir tuo pat metu nesukelti kaimynams įtarimų. Išgirsti įsikūrę Naujininkuose, Darbininkų gatvėje, nedideliame triaukščiame pastate, kurio viena pusė keistai įsirėžusi į įkalnę ir atrodo, kad žemė suryja langus. Šiandien su Augustu Čičeliu ir Viktorija Kolbešnikova kalbėsimės apie Išgirsti erdvę, queer archyvus bei čia iki balandžio 23 d. vykusią Virgilijaus Šontos fotografijų parodą, kuruotą kartu su Adomu Narkevičiumi.
Aistė Marija Stankevičiūtė (A. M. S.): Norint jus pasiekti, reikia leistis į savotišką kelionę. Gal galite save, kaip erdvę, pristatyti ir papasakoti, kaip atsidūrėte Naujininkuose?
Viktorija Kolbešnikova (V. K.): Turbūt vienas iš paprasčiausių, pragmatiškų faktorių buvo nuomos kaina. Taip pat tokiai erdvei labai tinka būti pakraštyje, nes temos, apie kurias šnekame yra paraštinės, erdvė yra besitransformuojanti ir prisitaikanti pagal mūsų ar kitų poreikius. Tu buvai galerijoje. Erdvė taip pat veikia kaip LGBT+ emocinės ir psichologinės paramos, bendruomenės susitikimų vieta, kaupiame queer biblioteką, kuriame queer archyvą. Šontos paroda taip pat buvo archyvo dalis.
A.M.S.: Kaip prie erdvės ir organizacijos veiklos prisidedate individualiai?
V.K.: Organizacija yra veikianti seniai, daugiausia su queer festivaliu Kreivės, kuriam jau devyneri metai. Aš pati prie archyvo prisijungiau prieš porą metų ir kartu išplėtėme Kreives į Kauną – jos pirmą kartą ten įvyko pernai, Kaunas Pride metu. Tad aš prisidedu prie Kauno Kreivių kuravimo, bet dalyvauju ir Vilniaus Kreivėse. Esu istorikė pagal išsilavinimą, Budapešte studijavau moterų ir lyčių istoriją, tai gana tiesiogiai susiję su archyvo tema.
Augustas Čičelis (A. Č.): Prie organizacijos prisijungiau prieš dešimt metų, kai pradėjome Kreives. Buvome keturiese. Viena kryptis – festivalis – taip ir liko, o kitos veiklos atsirado pakeliui. Išgirsti iniciatyva atsirado prieš keletą metų ir iš pradžių buvo orientuota į LGBT+ žmonių emocinį palaikymą, informacijos teikimą, pradėjome LGBT+ artimųjų paramos grupę. Palaipsniui atsirado archyvo mintis, taip pat išgirsti erdvė. Turėti kažkokią fizinę erdvę mes svajojome jau seniai – iki tol egzistavome virtualiai.
A.M.S.: Pirma apie jus sužinojau kaip apie kultūrinę erdvę, o apie tai, kad jūs ne tik organizuojate renginius, bet ir teikiate psichologinę pagalbą ir palaikymą LGBT+ žmonėms, išgirdau kiek vėliau. Gal galite papasakoti, kodėl tai vyksta ir kodėl tai svarbu?
A.Č.: Iš esmės tai ir yra tos dvi kultūrinės-socialinės sritys, kurias identifikavome veiklos pradžioje. Prasidėjus Kreivėms, pamatėme informacinės erdvės ir emocinio palaikymo poreikį. Tęsėme bendradarbiavimą su Jaunimo linija. Mums atrodė labai svarbu stiprinti bendradarbiavimą su jau veikiančiomis tokio pobūdžio platformomis, o ne kurti naujas. Atsirado isgirsti.lt, kur yra daug informacijos LGBT+ žmonėms, jų artimiesiems ir specialistams. Kai jau įsikūrė išgirsti erdvė, pradėjome kurti ir stiprinti komandą žmonių, kurie galėtų tiesiogiai teikti psichologinę paramą. Prieš tai jau egzistavo tėvų-artimųjų grupė. Mums labai svarbus paramos prieinamumo aspektas.
A.M.S.: Su kokiais sunkumais susiduriate jūs patys ir kaip organizacija? Kas jums padeda išlaikyti aktyvią savo veiklą?
V.K.: Viskas labai apsunksta, kai reikia ieškoti būdų kalbėti apie temą tyrinėjant LGBT+ istoriją. Tai pastebime ir dabar kuruodami parodą – pajutome, ką reiškia šnekėti apie žmogų ne taip, kaip jį nori matyti artimiausia aplinka. Tai sunkumas kalbėti queer tema bendrąja prasme. O rasti LGBT+ istorijos šaltinius, jais dalintis tarp skirtingų organizacijų, vienyti tą žinojimą irgi yra didelis iššūkis.
A.Č.: Aš pagalvoju apie tęstinumo užtikrinimą, kaip pritraukti žmones ir juos išlaikyti, kaip kurti tą bendrą nuosavybę, kad žmonės jaustų asmeninę atsakomybę bei savo indėlį ir norėtų tai išlaikyti. Pritraukti žmones vieniems konkretiems metams nėra sudėtinga. Yra krūva darbų, kurių daugelis nemėgsta, bet juos reikia padaryti, o turėti nuolat apmokamą koordinatorių mums yra neįmanoma.
A.M.S.: Man būtų labai smalsu daugiau sužinoti apie queer archyvą, jo sąsają su Šontos paroda ir su didžiąja dalimi jūsų veiklos ir vizualios reprezentacijos.
V.K.: Queer archyvą turėti mums buvo svarbu dėl poros dalykų: viena yra pasakoti apie žmones bei jų istorijas, kita – tai daryti tokiu būdu, kuris būtų patrauklus ir įtraukiantis truputį plačiau negu tradicinis mokslinis ar istorinis pasakojimas. Dėl to mes galime kalbėti apie queer istorijos šaltinius parodomis, performansais, išvis keisti supratimą apie istoriją: kas įeina ir neįeina į ją. Man atrodo, jeigu mes mąstome apie ateitį, tai reikia galvoti, kaip šnekame apie praeitį, kad vertybiškai ji viltingiau atrodytų.
A.Č.: Fiksuoti ir dabartį. Mes dažnai kalbame apie archyvą kaip apie idėją, būdą kalbėti apie LGBT+ ir queer kultūroje ir istorijoje. Tie būdai gali būti labai skirtingi.
Kai pradėjome gvildenti archyvo mintį, atrodė, kad tai tokia jūra, į kurią įbrendi ir joje galima į visas puses plaukti, ir vandens daug, ir visko daug. Archyvas yra ir apie apsisprendimą, gąsdina tai, kad galimybių daug, ir daug erdvės, bet mes žengiame žingsnį po žingsnio.
Mūsų pagrindinė mintis nėra kaupti, o kalbėti – pasirinkti priemones, kuriomis galima komunikuoti. Jeigu kažkiek kaupiame, tai daugiausia apie tai, kas jau padaryta LGBT+ istorijos ir kultūros prasme. Turime ir asmeninių interesų taškų, mums patiems ypač svarbu įvairūs vizualai, kuriuos pasitelkę galime kalbėti apie istoriją, asmenybes, kurios buvo arba yra. Taip atsirado Šontos paroda, kurios iš esmės mes neturime. Neturime nuosavybėje parodos darbų, bet tai ir yra būdas kalbėti apie žmogų. Žinoma, Šontos atveju norėtume turėti tuos darbus, bet yra daug ribojančių aplinkybių. Kita vertus, svarbiau ne tai, kad turėtume, o tai, kad galime išnaudoti galimybes.
A.M.S.: Iš to, kaip apie jį pasakojate, man archyvas atrodo kaip nuolat gyvas organizmas, kuris juda už mūsų nugarų ir kartais pradeda mus valdyti, net kai patys nepajuntame. Tęsiant pokalbį apie jūsų bei Adomo Narkevičiaus kuruotą parodą „Šonta. Iš archyvų“, smalsu sužinoti, kaip, be noro paminėti jo galėjusį sukakti 70-ies metų jubiliejų, kilo mintis surengti jo fotografijų parodą?
V.K.: Man tai buvo svajonė. Kai mačiau jo fotografijas ir buvo pasirodęs gal pirmasis straipsnis apie Šontos queer pusę, galvojau, kad paroda būtų tikslas, ir net neįsivaizdavau, kad tai įmanoma. Su Augustu nuolat apie tai šnekėdavome, galvodavome, ir su Adomu Narkevičium bendradarbiavome šiais bei kitais klausimais, ir kažkaip, atrodo, sukrito viskas tinkamai, atsirado galimybės parodai. Nors eigoje kartais atrodė, kad gali ir nepavykti. Mums buvo ypač svarbu Šontos parodą eksponuoti queer erdvėje, o ne kitoje institucijoje, kuri nebūtinai jautriai vertina queer klausimus.
Mums visų pirma svarbu parodyti ir papasakoti queer bendruomenei apie savo bendruomenės narius ir kalbėtis pirmiausia su vadinamaisiais „savais“, o ne pateikti parodą egzotizuojančiam žvilgsniui ir nejautriai pažiūrėti tiek į Šontos aplinką, tiek į jį patį. Man atrodo, kad ši paroda įžemina tai, ką mes darome. Tai yra apie queer istorijos atsiėmimą, balso atsiėmimą.
A.Č.: Neprisimenu pirmo momento, kada pamačiau Šontos darbus, bet mane tai asmeniškai yra stipriai paveikę, ir atrodo, kad atspirties taškas dažnai esame mes – tie, kas esame mūsų iniciatyvose. Šontos darbai man priminė tai, ko ieškojau ir kas būtų buvę ir yra svarbu kalbant apie vėlyvąjį sovietmetį, ankstyvąjį post-sovietmetį, tai, kam yra labai didelis alkis, ir ko neįmanoma buvo pamatyti tuo laiku.
Taip atsitiko, kad suvedė mus su Adomu, kuris buvo atlikęs savo tyriminį darbą apie Šontą, ir jis šiuo metu yra turbūt geriausiai susipažinęs su Šontos kūryba Lietuvoje. Ir stebuklas įvyko būtent per Adomą, kuris savo įdirbiu ir noru bendradarbiauti leido prisijaukinti mintį, kad ši paroda galėtų atsitikti.
A.M.S.: Mane pačią Šontos fotografijose traukia jose atsirandantis kūnas, žadinantis vaizduotę kurti naratyvus. Kai kuriuose parodos kadruose jo fotografuojami vyrai atrodo nušviesti kaip angelai, kitose – artimi, bet anonimiški, arba kaip plakatai iš gėjų žurnalo. Aišku, kad norisi pamatyti dar, ir daugiau. Parodoje labai svarbus klausimas, kas sudaro menininko archyvą, kas ir kaip nusprendžia, kokie kūriniai yra pateikiami viešam žvilgsniui. Kaip į šį kontekstą įsipina Šontos darbai?
A.Č.: Šontos archyvas privatus, ir turbūt vienas iš klausimų yra apie tai, kas ten dar yra, kas ten dar galėtų būti – norėtųsi pamatyti daugiau, o daugiau labai sunku pasiekti.
Čia ir kyla klausimas, kas sprendžia, kas yra pasiekiama, ir kaip atsitinka, kad ne pats autorius sprendžia, nes jo jau nėra. Jeigu autoriaus nėra, norėtųsi, kad jo kūryba būtų viešai prieinama, ir tuo rūpintųsi, na, sunku pasakyti – galbūt valstybė? Nors turime itin daug pavyzdžių, kai valstybė labai savotiškai nusprendžia, kas prieinama: tai priklauso nuo to, kas yra valdžioje ar koks yra valstybės režimas. Bet utopiškai atrodo, kad turėtų kas nors pasirūpinti – turėtų būti koks nors viešasis interesas – kad darbai būtų laisvai prieinami norintiems juos tyrinėti, susipažinti. Čia susiduriame su tuo, kad neturime labai daug nuorodų, kuriomis galima būtų eiti toliau, ir tai labiau yra apie norą, kad kažkas būtų toliau, ir galėtume prieiti arčiau prie menininko, kurio nėra.
V.K.: Per Šontą kalbame ir apie platesnį kontekstą: kiekviena nuotrauka yra skirtinga, galima sakyti, kad dokumentuojami skirtingi queer istorijos epizodai. Žaidžiama viešumu ir privatumu. Kai kalbame apie Baltijos kelią, keliame klausimus apie laisvę plačiąja prasme, ką ji reiškia. Parodoje yra nuotrauka su nuoroda į cruisinimą, slaptas vyrų susitikimų vietas, kurios irgi nėra išsamiai aptartos ar žinomos. Nuotrauka iš studijos tokia plakatiška, viršeliška. Parodoje matomą laikotarpį taip pat nagrinėjame, dirbame su spauda, dėl to mums svarbu atkreipti dėmesį, kad spauda buvo vienas kertinių dalykų, tuo metu kalbėjusių apie homoseksualumą. Ir, aišku, vyrai, kurie dažnai lieka anoniminiai. Mes kalbame apie Šontą kaip apie didįjį kūrėją, o kas buvo jo artimiausi žmonės, nėra žinoma. Net jei ir apie dabartinius queer žmones galvojame, dažnai nežinome jų partnerių ar jų gyvenimo istorijų.
Archyvas ir yra apie tai, kas giliau, apie ką nėra kalbama. Nuotraukos taip pat kelia klausimą, kas yra „aukštoji“ ir „žemoji“ fotografija, kaip šie privatūs archyvai tas ribas trina ir kas pasirenka, kuri nuotrauka yra reprezentacinė, o kurią laikai tik albume arba prieš miegą pasižiūri.
A.M.S.: Apima keistas jausmas, kuomet, kalbant arba rodant vizualus, reikia save cenzūruoti ir apsimesti, kad nuotraukos tau įdomios ne dėl to, dėl ko jos iš tiesų tau tokios yra, bet kalbėti tai, ką pripažįsta garsiai skambanti valstybė. Reikia visa tai įvilkti į minkštą nucenzūruotą popierėlį, kuris viską paverčia minkštu, nedirginančiu maistu. Man atrodo, kad ši paroda ir yra vinis, kuri į tą minkštimą įkrenta.
A.Č.: Galbūt nelabai į temą, bet dabar Lietuvos paštas yra išleidęs pašto ženklą Ukrainai, aš į jį žiūrėjau ir galvojau: na, kaip įmanoma taip suminkštinti situaciją? Tas ženklas nėra nei provokatyvus, nei ką nors pasakantis apie situaciją Ukrainoje iš esmės, jis yra visiškai valstybinės įstaigos suformuotas minkštimėlis – minkščiausia, kas galėtų būti ir dar paglostytų lietuvišką savimeilę.
Ši asociacija man iššoko, kai tu kalbėjai apie tai, kas galiausiai iškyla. Dėl to mums buvo svarbu paimti fotografijas, pavyzdžiui, iš Baltijos kelio, šios situacijos įkontekstinimui. Žinoma, mes apie šią parodą galvojome gerokai anksčiau, negu prasidėjo karas Ukrainoje, ir dabar laisvės tema yra jautresnė, apie ją sudėtingiau kalbėti. Nors mes smarkiai neakcentuojame, bet tos fotografijos yra ir apie tai, kokios laisvės norėjome, kokios laisvės queer žmonės norėjo tuo laikotarpiu, ir ką mes dabar turime. Aišku, kad šiandien turime daug gerų dalykų, bet galima ir kritiškiau pažiūrėti, įvertinti, ko neturime iš esmės ir kas lieka už uždangos, pro kurią labai sunku prasibrauti, arba ką iki šiol reikia įrodinėti, pridenginėti.
V.K.: Ta karti piliulė ar tas vinukas, man atrodo, būtent apie tai ir yra, kad laisvė daugiasluoksnė, ir kiekvienas, už ją kovodamas, turi susikūręs skirtingą turinį ir idėjas. Jos koegzistuoja ir gali viena kitai prieštarauti, bet tame turbūt ir yra laisvės didžiausias grožis – kad tai ne pūkuota tuščia frazė, joje labai daug sunkumo, kurio yra ir viduje, kalbant apie queer kontekstą ir matant parodoje nuotrauką sugniaužtais kumščiais. Tai yra ir apie frustracijas, ir apie susipriešinimus tiek viduje, tiek išorėje.
A.Č.: Taip, ir kalbant apie Rusijos karą Ukrainoje, labai dažnai pastebiu bandymą supriešinti: „tai visiškai ne jūsų karas“, „ne LGBT+ žmonių reikalas“. Dažnai tokios šlykščios žinutės prasibrauna ir sugeba įgelti, priminti, kad tai ne apie LGBT+ žmonių laisvę, „dabar tai jau tikrai nekiškite savo šeimos sampratos“.
A.M.S.: Žinoma, dabar Ukrainoje svarbiausia misija yra laimėti, lietuviai stengiasi padėti dėl įvairių priežasčių, bet kartu yra atitolę. Konservatyviosios pusės pasakymas, kad „dabar yra svarbesnių dalykų, negu kalbėti apie šeimą ir jos laisvę“, man atrodo mažų mažiausiai keistas.
A.Č.: Taip, ir jeigu bet kokio LGBT+ ukrainiečio paklausus, skirtingos kovos, vykstančios tuo pačiu metu, yra ypatingai svarbu, nes tai yra apie vertybes, apie pasirinkimus. Kai kalbame ar sovietinį paminklą, ar oro uosto pastatą nugriauti – yra vietos ir laiko apie tai kalbėti, į tai mes galime susikoncentruoti, suburti komisijas, konsoliduoti jėgas. Bet kai kalbame apie žmonių likimus, gerovę, pasirodo tas dvilypumas, kaip konservatyviosios jėgos sugeba išnaudoti situaciją ir supriešinti dalykus. Čia turbūt ir yra ultrakonservatyviai nusiteikusių žmonių savybė, kad jie išnaudos bet ką – kaip vičiūnai naudoja argumentą, kad „jūs atimate darbus iš ukrainiečių darbuotojų“. Šlykštu naudotis situacija.
A.M.S.: Grįžtant prie išgirstų, kam skiriate daugiausia minčių dabar? Kokie renginiai, projektai laukia ateityje?
A.Č.: Asmeniškai – daug kam. Pavyzdžiui, mūsų komandoje Anton Karyuk gamina prieštankinius ežiukus, kaip meno projektą, juos pardavinėja ir renka paramą Ukrainos kariuomenei. Kalbant grynai apie išgirsti, vyksta dešimtojo dešimtmečio pradžios leidinių skaitmeninimas. Tai didelis tyriminis, informacijos rinkimo darbas, kuris mums labai įdomus.
Artimiausiu metu planuojame Alex Kochan parodą, kaupiame biblioteką ir pradedame ruoštis Kreivėms, kurios bus šių metų rudenį – rugsėjį Vilniuje, spalį Kaune, bendradarbiaujant su socialiniu centru Emma. Turėsime vieną ar du renginius Klaipėdoje. Mums svarbu veikti ten, kur atsiranda poreikis iš pačios bendruomenės.
V.K.: Mūsų kolegės leidžia Kreivių žurnalą, jau yra du numeriai, o trečias greičiausiai bus skirtas queer archyvams. Kaupiame medžiagą ir bandysime tuo numeriu parodyti ką esame nuveikę ir sužinoję. Jame turėtų būti ir Šontos parodos dokumentacija. Šalia to dar renkame interviu iš vyresnių žmonių, bandydami sukaupti kuo daugiau dokumentacijos apie vėlyvąjį sovietmetį. Tai labai svarbus darbas – pakalbinti žmones, kol jie dar gyvi, kol gyva atmintis apie laikotarpį, kuomet homoseksualumas buvo kriminalizuotas, norisi suprasti, kokios buvo jų patirtys.
Pilnas fotoreportažas iš fotografijos parodos „Šonta. Iš archyvų”:
Paroda „Šonta. Iš archyvų“ Vilniaus queer erdvėje „išgirsti“
Nuotraukos:
[1] Viktorija Kolbešnikova, Augustas Čičelis. Fot. aut. Severina Venckutė
[2-4] Kreivės 2021. Organizatorių nuotr.
[5- 8] Šonta. Iš archyvų. Atidarymas. Fot. aut. Severina Venckutė
[9-10] Virgilijus Šonta, Be pavadinimo, 1991. MO muziejaus kolekcija. Fot. aut. Severina Venckutė
[11] Paroda Šonta. Iš archyvų. Fot. aut. Severina Venckutė
[12] Virgilijus Šonta, Baltijos kelias, 1990. MO muziejaus kolekcija. Fot. aut. Severina Venckutė
[13] Virgilijus Šonta, Rytas, 1982. MO muziejaus kolekcija. Fot. aut. Severina Venckutė
[14-16] Kreivės 2021. Organizatorių nuotr.
[17] Viktorija Kolbešnikova, Augustas Čičelis. Fot. aut. Severina Venckutė
