Author Archives: Aistė Marija Stankevičiūtė

Straipsnio autorius:
Aistė Marija Stankevičiūtė yra menininkė, kurianti formas, nardančias tarp tekstų ir fizinių erdvių. Ji baigė Fotografijos ir medijų meno studijas Vilniaus dailės akademijoje, rašo Lietuvos bei Baltijos šalių šiuolaikinio meno internetiniams žurnalams, dalyvauja ir rengia grupines bei solo parodas. Šiuo metu gyvena bei kuria Vilniuje, yra meno, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ alternatyvios edukacijos programos dalyvė.

„Šio amžiaus iššūkis yra rasti būdų, kaip kalbėti be iliuzijų ir paralyžiaus“. Pokalbis su Gediminu Žygum

Gediminas Žygus. Fot. Martin Kohout

Aistė Marija Stankevičiūtė: Pastarosiomis dienomis nemažai laiko skyriau kelionei nuorodomis, kuriomis dalijiesi socialiniuose tinkluose. Mano jusles užplūdo stimuliuojantys žodžiai, garsai ir kūnai, todėl jaučiu, kad pokalbį norėčiau pradėti nuo blizgesio ir įtampos. Turiu omenyje praeitais metais AQNB pasirodžiusį Freefall. Kūrinyje greitai ir ritmiškai besikeičiantys kaulų, vandens ir sunkiai atpažįstamų, bet „kūniškų“ objektų vaizdiniai kontrastuoja su dieviškai švytinčiu žmogaus atvaizdu. Šie junginiai savaime kelia įtampą, tačiau garso takelis vis greitėjančiu tempu ir aštrumu tą išgyvenimą dar labiau sustiprina. Žvelgiant į šį kūrinį ir kilo klausimas apie blizgesio ir įtampos sąveiką. Ar galėtum papasakoti, kaip gimė šis projektas? Prie jo dirbo nemaža komanda, tad įdomu sužinoti, ar proceso eiga taip pat galėtų būti įgarsinta Freefall takeliu?

Gediminas Žygus: Freefall pirmiausia atsirado iš kolaboracijos su Holly Childs kaip dalis performanso „Gnarled Roots of Creation Theory“ ir ilgą laiką egzistavo tik garso forma. 2020-ųjų pabaigoje sugalvojome sukurti kelis video darbus iš „Gnarled Roots“ albumo, kuriuos režisuotų, patys nufilmuotų ir būtų pagrindiniais aktoriais mūsų abiejų albumų pagrindiniai „balsai“ – Marijn Degenaar, Elif Satanaya Özbay ir Mark Prendergast. Freefall yra pirmas šios serijos video darbas, kurį režisavo Elif ir Tomasz Skibicki. Kiti du – „Hand Axe“, režisuotas Mark, ir „throw“ – Marijn ir Nicola Baratto.

Freefall tekstas gimė galvojant apie garsųjį „Falling Man“. Tai Richard Drew nuotrauka, kurioje užfiksuotas žemyn galva krentantis „World Trade Center“ darbuotojas. Nuotrauka dažnai naudojama siekiant poetiškai pavaizduoti žmogiškąją Rugsėjo 11-osios įvykių pusę. Dirbant su video, mes su Holly stengiamės sukurti laisvės ir saugumo jausmą Elif ir Tomasz laisvai interpretuojant ir įkūnijant savo mintis, taigi jie apie video galėtų papasakoti konkrečiau.

Kadras iš „Gnarled Roots of Creation Theory” performanso Berlyne, 3hD festivalyje 2022. Fot. Visvaldas Morkevičius

Aistė Marija: Tavo meninė praktika tampriai susieta su kitais kūrėjais. Veiksmų, laiko ir energijos sinchronizavimas tarp skirtingų kūnų yra puikus, gyvybiškai ir kūrybiškai svarbus įgūdis – taip susieti tampame beveik nenugalimais šimtakojais. Smalsu, ar turi „solo“ projektų? Kaip juose jautiesi?

Gediminas: Ganėtinai ilgai dirbau su J. G. Biberkopf solo projektu, sukurtu eksperimentinės elektroninės muzikos scenoje. Atsidūriau Vakarų Europos muzikos industrijoje, kuri greitai randa būdų, kaip išnaudoti idealizmą bei naivumą, ir nesugebėjau sukurti savo karjerai tvarios struktūros. Viskas gerai sekėsi, atrodė, kad laukia šviesi ateitis, bet perdegiau ir padariau jau 5 metus trunkančią pertrauka nuo solo veiklos. Pastaruoju metu pradedu riboti kolaboracinį darbą ir palaipsniui grįžtu prie solo praktikos.

Aistė Marija: Ar galėtum papasakoti apie Holly Childs & Gediminas Žygus kombinaciją?

Gediminas: Su Holly Childs pradėjom dirbti 2017 metais, kai abu gyvenome Amsterdame. Mūsų išleistų albumų ir performansų pagrindas buvo sukurtas 2017–2018 metais, bet viešumą pasiekė tik po 2020-ųjų.

Bendra praktika yra tarp draugystės ir profesionalumo, joje naviguojama tarp formalumo ir neformalumo. Meninis tyrimas visada yra tarp asmeninio augimo ir bandymo suvokti aplink esančias geopolitines struktūras, apima savęs supratimo santykį ir vaizduotę bei Žemės konceptą. Su Holly nuolatos vedame intensyvų kritinį dialogą apie šiuolaikinę Vakarų kultūrą ir balansuojame kūrybos vertės XXI amžiuje klausimu, siekdami netapti nuo realybės nutolusia šiuolaikinio meno kūrėjų karikatūra.

Kadras iš „Gnarled Roots of Creation Theory” performanso Berlyne, 3hD festivalyje 2022. Fot. Visvaldas Morkevičius

Aistė Marija: O kam dabar skiri daugiausia laiko ir energijos?

Gediminas: Grįžtu prie albumų serijos „Ecologies“, kurią kūriau naudodamasis J. G. Biberkopfo alter ego. Tai turėjo būti trilogija, bet trečiojo albumo taip ir neužbaigiau. Šiuo metu jį kuriu dirbdamas su reiškiniais korporacinėje kultūroje remdamasis keršto filmų žanru. Šią temą plėtosiu artimiausius porą metų, tikėdamasis išvystyti pilnametražį filmą.

Aistė Marija: Keliskart tavo projektų aprašuose esu perskaičiusi, kad giliniesi į savasties patirtis post-antropocene. Kodėl svarbi ši „tema“?

Gediminas: Išties nelabai suvokiu, kiek tas terminas aktualus. Gal tai labiau bandymas iškomunikuoti plačios praktikos kategoriją naudojant vieną iš šiuolaikinio meno marketingo raktažodžių. Antropoceno terminas yra plačiai kritiškai išnagrinėtas, ir visa ši kritika apie termino problemiškumą, manau, adekvati.

Man įdomiausia dirbti su projektais, užimančiais poziciją, iš kurios naivus tikėjimas Vakarų pasaulio self-described racionalumu yra nebeįmanomas. Dažniausiai dirbu su įvairiomis kritinėmis pozicijomis, analizuojančiomis Vakarų pasaulio racionalumo supratimą.

Su šia tema dirbu jau gerą dešimtmetį, paskutiniuoju metu aktyviai stebėdamas, kaip post-krizinė kultūra tampa aktyvia mainstream’o dalimi. „Societal collapse is in the air“, – sako Timothèe Chalamet, o UN IPCC Climate Report tiesmukai teigia, kad Žemė artimiausiu metu taps negyvenama be didesnių civilizacinių pokyčių. Įdomu, kad Ukrainos invazija ar pandemija Vakarų kultūrai buvo beveik nesuvokiami apokaliptiniai įvykiai.

Dėl to, man atrodo, Shumon Basar pastaruoju metu diagnozuoja „ENDCORE“ kaip trendą ir bendresnę Vakarų pasaulio nuotaiką. Shumon sako: „Is it the end? Has the end finally come? No one is sure exactly when it’s happening. We have waited and waited. A long time now. Our entire lives. We did not know what the end would be like. Could it be here, now?“

Kadras iš „Gnarled Roots of Creation Theory” performanso Berlyne, 3hD festivalyje 2022. Fot. Visvaldas Morkevičius

Aistė Marija: Apokaliptinės nuotaikos tikrai sklando ore, ir labai natūralu, kad mąstome apie save – žmones – didžiulių nemalonumų akivaizdoje. Paskutiniuoju metu vis dažniau galvoju apie kitas būtybes, su kuriomis dalijamės aplinkas. Mums dar visai gerai sekasi – tai, ką vadiname katastrofomis, ištinka sąlyginai retai, ir tai, kad mes galime šią akimirką apie tai kalbėtis, leidžia manyti, kad jos dar ne „iki galo“ mus užklupo. Žinoma, kalbant vyksta lėti naikinantys procesai, esame jų aukos nė nejausdami ir t. t… Tačiau galvojant apie, pavyzdžiui, paukščius ir fejerverkus arba lėktuvų turbinas, tai šios būtybės katastrofas išgyvena kas sekundę visame pasaulio danguje. Mirtini nemalonumai sparnuočius įsuka taip pat lengvai kaip mus pasiglemžia kokia socialinė diagnozė ar trendas joje nardyti ieškant nuodingų deimantų. Įdomu išgirsti, ką galvoji – būdamas arti šių naratyvų, galbūt net kurdamas jiems garso takelius? Ar pastebi apokalipsės estetizavimo, romantizavimo atvejų meno lauke? Kaip tai verčia tave jaustis?

Gediminas: Krizių ir katastrofų estetizavimas yra neišvengiamas, nes šių istorijų perteikimas reiškia tam tikrą pasakotojo tarpininkavimą. Pasakotoja/as turi nustatyti prioritetus, rasti būdą, kaip tai papasakoti, kad įtrauktų auditoriją. Tiesioginio atvaizdavimo galimybės bet kokiems masinės žūties įvykiams nėra, todėl manau, kad šio amžiaus iššūkis yra rasti būdų kalbėti be iliuzijų ir paralyžiaus. Karo ir mirties deestetizacija taip pat gali reikšti kančios redukavimą iki skaičių, nes tai laikoma objektyvia ir gryna forma.

Kita apokalipsės sąvokos pusė, kaip ji vartojama anglų kalboje, manau, įkūnija reikšmingesnių sistemos pokyčių baimę. Vakarai ir globalioji Šiaurė daugelį metų sugebėjo laikyti užtrenktus vartus apokaliptiniams įvykiams, tačiau šiame dešimtmetyje tai nebepavyksta, todėl „apokaliptinė“ realybė žmonių, kurie buvo istoriškai kolonizuoti arba kenčia nuo dramatiškų klimato kaitos įvykių, prasiskverbia į Vakarų visuomenės sąmonę. Mano akimis, įvardyti kokį nors reiškinį kaip apokaliptinį – reiškia jo nebematyti.

Kadras iš „Gnarled Roots of Creation Theory” performanso Berlyne, 3hD festivalyje 2022. Fot. Visvaldas Morkevičius

 

Rinktis projektus pagal horoskopų suderinamumą. Ištrauka iš Aistės Marijos Stankevičiūtės ir Mišos Skalskio susirašinėjimo

Miša Skalskis yra video ir garso menininkas, šiuo metu gyvenantis tarp Vilniaus ir Helsinkio. Vysto tarpdisciplininę meno praktiką – dirba su vizualiaisiais menais po savo vardu, kuria eksperimentinę elektroninę muziką po ang3l_sp1der pseudonimu, taip pat performansus ir instaliacijas kaip kolektyvo Liudmila dalis. Yra įgijęs bakalauro laipsnį Hagos karališkojoje konservatorijoje ir magistro laipsnį Sandbergo Institute, Amsterdame.

Aistė Marija Stankevičiūtė yra menininkė ir rašytoja, jos kūryba nardo senovės mituose bei terapijos ir šiuolaikinės bling kultūros sąsajose. Šiuo metu studijuoja skulptūrą magistrantūros programoje Vilniaus dailės akademijoje, dalyvauja parodose, kuria scenografijas ir kostiumų dizainą operoms bei spektakliams.

[Susirašinėjimo fragmentas]

Aistė Marija: Kaip tave vadinti, Miša ar ang3l_sp1der?

Miša Skalskis: Hmm. Gal ang3l_sp1der lol

Tave? 

Aistė Marija: Šiandien būsiu w0rking_as_a_h0bby.

Ang3l_sp1der: Haha, nice!

W0rking_as_a_h0bby: Šiandien keliavau iki akademijos, kad parašyčiau raštą, leidžiantį į studiją atsivesti šunį. Labai keista, kad dar tokio dalyko reikia prašyti. Tai reikėjo kažkaip šunį į savo kūrybinę praktiką įvelti.

O kaip tu laikaisi?

Ang3l_sp1der: Ironiška, kad meno pasaulyje diskursas apie „koegzistavimas“ su viskuo yra labai madingas.

Nieko. Daug rašau laiškų, aplikacijų. Ankstyvojo rudens administraciniai darbai. Jausmas, kad nieko nespėju.

W0rking_as_a_h0bby: Tikrai labai ironiška. Kartais atrodo, kad tas „koegzistavimas“ yra labiau apie  ko nors egzistavimą, o ne apie buvimą drauge, ypač tokiais atvejais kaip šįryt. Kai turi raštiškai pagrįsti, jog tau tas šunelis toks svarbus, ir paaiškinti, ko vertas jo buvimas. Nors kartais ir pati pasijuntu lyg būčiau žvilgsniu paklausta „ko čia egzistuoju“, kai budinčio paprašau dviejų raktų, o ne vieno.

Labai gerai žinau tą nespėjimo jausmą. Svarbu nepamesti naivumo ir būti visiškai įsitikinusiam, kad spėsi, ir laikas kažkaip išsitempia. Ar bent tokia naivi iliuzija, bet man dažniausiai padeda.

Juokinga, ką tik perskaičiau, kad karalienės laidotuvėse ant jos karsto keliavo voras.

Ang3l_sp1der: Pasaulis turbūt būtų gražesnis, jei visi sau leistume būti naivesniais, – Dostojevskio idiotais su prieiga prie wikipedijos. 100% kolektyvinis atlapaširdiškumas, jokios ironijos, ambicijų, planų, 5D šachmatų ir aplikacijų. Ir liktų tik betarpiški norai ir jų spartūs išsipildymai.

Kitą savaitę planuoju savaitei išeiti atostogų. Bus pirmos nuo praeito lapkričio (lol). Turbūt buvo klaida jas turėti rugsėjį, kai visas administracinis sezonas pačiame įkarštyje. Tenka dabar daryt visus darbus, kurių deadline’ai būtų atostogų metu.

Keista, kad vis dar neatsikračiau mąstymo (iš to paties naivumo), kad meninė praktika pasižymi mažiausiu susvetimėjimu su darbo rezultatais. Nors, tuo pačiu, tai,  kas dažnai yra rašoma aplikacijose (kaip ir parodų tekstuose lol), dažnai turi labai marginalų santykį su realybe.

Beje, šiek tiek ne į temą. Esu susipažinęs su tavo darbais tik per socialines medijas. Bet nuo pat pradžių, t.y. nuo tada, kai pamačiau tavo Skrajas, norėjau paklausti – ar ten buvo Worbla?

Man atrodo, visi norime žinoti, hehe.

W0rking_as_a_h0bby: Aplikacijų tekstai iš viso yra atskiras mistikos žanras, kuriame tau nežinant pradeda veikti visokios antgamtinės jėgos, kurios paskui manifestuojasi vienu emailu. Tikriausiai niekur tiek nepriburiu, kiek aplikuodama į open call’us (tikiuosi, joks kur nors mano dalyvavimą svarstantis žmogus šito niekad nepamatys), nes yra kažkoks keistas nerealumo jausmas, kai rašai – toks truputį šauksmas į void’ą, ir nežinai, ar tau atsakys. O kai jau atsako, tai reikia žiūrėti, kaip čia neįkristi į tą patvirtintų projektų prarają. Arba išmokti minkštai nukristi, kaip geba katės.

Ne, ten nebuvo Worbla. Skrajų viduriuose – metalo griaučiai su storu sintetinių medžiagų sluoksniu. Beje, tas darbas slepia daug žmonių DNR, kadangi prie jo plušėjome su savanorių bičiulių komanda, ir beveik kiekvienas mūsų judesys buvo paženklintas krauju, pleistrai nebeteko prasmės. Seniai jau visi sugijome, bet vis dar esu dėkinga atlėkusiems į pagalbą.

O kas dabar tavo dienotvarkėje? Nuo ko labiausiai skauda galvą?

Ang3l_sp1der: O, jėga! Visada įdomu išgirsti apie procesą iš pirmų lūpų.

Tiesa, tiek žongliravimas pažadais, tiek atsakymo vėlavimas dėl paraiškų tikrinimo dažnai pastato į nejaukią ir net keblią padėtį, kai tenka staiga derinti projektą su veikla, kurios prisirinkai per tuos 3 tylos mėnesius.

Rugsėjo mėnesį labai didelis kiekis atvirų šaukimų iš kultūrinių fondų, per keturių savaičių laikotarpį būsiu padavęs 5 paraiškas. Bet jų rašymas pats savaime nėra „produktyvus“, gaunasi kaip papildomas sluoksnis, prisiklijavęs prie kasdienės praktikos.

Šiuo metu su Milda Januševičiūte esame užkūrę projektą „Liudmila“, kuris pradeda įsisukti. Šiuo metu augame, esame jau visas būrys. Laviruojame tarp šiuolaikinio meno, muzikos, pop kultūros ir eksperimentų su identitetais. Turime darbų, kurie turėtų būti užbaigti ir kurie, tikiuosi, greitu metu pasirodys viešumoje. Ruošiamės pasirodymams Lietuvoje, užsienyje ir „solo“ parodai Editoriale kitais metais.

Jau kurį laiką rašau garso takelį Deimanto Narkevičiaus filmui, kurį pabaigsiu šį rudenį. Labai laukiu galutinio rezultato. Manau, Deimantas šiuo darbu palietė visai įdomią kultūrinio paveldo ir folkloro estetizavimo temą.

Be kolaboracinių projektų, kuruosiu parodą Helsinkyje kartu su Anders Kreuger ir Jaakko Pallasvuo. Visai įdomi patirtis larpinti kuratorių ir peršokti į kitą barikadų pusę. Jaučiu, kaip keičiasi žvilgsnis į kolegų darbus ir net savo praktiką. Pradėjau kitaip vertinti darbų reprezentaciją viešumoje. Manau, esu iš tų, kurie pradingsta veikloje, pasineria į procesą ir negalvoja apie strateginius sklaidos sprendimus.

Šitam visam balagane (nesu tikras, ar vartotinas žodis lol) vis dar puoselėju viltį rasti laiko asmeniniams projektams. Turiu prikaupęs nemažai muzikinės ir video medžiagos, kuri, tikiuos, kada nors išvys saulės šviesą.

W0rking_as_a_h0bby: Apie „Liudmilą“ žinau, klausausi jūsų garso takelių montuodama vizualą Tik Tok operai „PLANETA DELUXE“. Spalio 18 d. ji pasirodys su trenksmu ir blizgučiais. Pastebėjau, kad dirbant su teatro, ar šiuo atveju – operos scena, departamentai taip nutolsta, kad net nežinai, jog už sienos prie to paties projekto dirba tavo bičiulis, kuris irgi lygiai taip pat tai nutyli nežinodamas, kaip ir tu. Tikrai kartais vieni apie kitus žinome daugiau negu žinome, ir tai labai smalsu!

O balaganas ir rugsėjis – puikus žodžių derinys, beveik galėtų būti sinonimai.

Ang3l_sp1der: Rugpjūtis – Balaganas – Spalis. Haha.

W0rking_as_a_h0bby: Grynai.

O kodėl „Liudmila“? Kaip atsirado pavadinimas? Man Liudmila – tai tokia labai miela močiutė, gyvenanti pirmame daugiabučio aukšte Antakalnyje, prižiūrinti sodą po langais ir niekada nepamirštanti nusilakuoti nagų permatomu, bet blizgučių turinčiu laku.

Aš vis vartau galvoje: „Čia darbas, čia jau mano menas, čia jau nebe mano menas, o, jau darbas, bet menas, tai mano darbas“. Ar ir tau taip yra? Turiu galvoje, ar brėži aiškias ribas tarp veiklų, ar esi labiau laisvas moliuskas? Aš dar mokausi būti tuo moliusku, laisvai praslysti projektais ir nepriklausomai nuo to, ar man už juos moka kiti, ar aš pati sau, visuose palikti individualias šliūžes (gal naiviai tikiuosi, kad taip iš viso įmanoma). Gal tai ir yra kūrybinio darbo bruožas, menininko profesija, reikia rinktis, kur daugiau šliūžių palieki, o kurias pasilieki tik sau. O gal kamuoja senas geras autorystės klausimas, įgavęs keistą kapitalizmo formą, kai save skaičiuoji. Bet sudėtinga save matuoti, kai esi slidus. Užtat blizgi!

Ang3l_sp1der: O, geras! Linkėjimai komandai. Ši opera netikėtas krosoveris. Tikiuosi pavyks pamatyti.

Haha, išvardinai visas priežastis, kodėl pasirinkome šį vardą.

Neseniai aptikau binarinį medį, padedantį apsispręsti, ar imtis kokio nors projekto ar ne.

Aistė Marija: Ah, binariniai medžiai viską išsprendžia! Ar tau svarbu, kad žmonės, su kuriais renkiesi dirbti, yra cool?

Čia į passion, bet ne paid projektų temą Eliot Weinbergerio eilutė priminė:

Ang3l_sp1der: Graži citata. Nors nemėgstu žūklės. Gaila užkibusių žuviukų.
Cool yra overrated.

Darbas su kitais yra savita alchemija ir 5D šachmatai, kuriems išlaviruoti reikia subtilumo ir intuicijos. Kartais atrodo, jog gerai pažįsti žmogų, ir tikiesi, kad bus smagu, o darbo procesas kažkodėl tampa slogus ir klampus. O kartais atvirkščiai – tik darbo procese atsiskleidžia dalykai, kurie padaro projektą įdomų ir t.t.

Rinktis projektus pagal horoskopų suderinamumą.

Beje, ar mes esame gyvai matęsi? Nors didžiąją laiko dalį praleidžiu ne Lietuvoje, bet nujaučiu, kad sukamės aplink tas pačias vietas ir žmones Vilniuje. Ar manai, kad esame to paties burbulo periferijoje?

Anglų kalbos yra žodis scene. Ar turime atitikmenį lietuvių kalboje?

W0rking_as_a_h0bby: Gyvai nebuvome susitikę. Kad galėčiau pasakyti, ar mes periferijoje, reikėtų žinoti, kas išvis yra tas branduolys. Man periferija labiau yra atsitraukimas, savotiškas čiuptuvų nukarpymas nuo kviečiančių, bet nebūtinų reikalų ir žmonių. Tada galiu stebėti iš toliau, reflektuoti ir staiga netikėtai iššokti, taip visada įdomiau. O kaip tu galvoji?

Lietuvių kalboje man labiau patinka žodis „laukas“, nes gali jame šiek tiek paklaidžioti.

Ang3l_sp1der: Jo, gal tiesą sakai. Gyvendamas Helsinkyje kartais jaučiu, kad esu periferijoje, bet kalbant apie mus abu, gal labiau tiktų žodis „orbita“.

Esame kultūrinio lauko orbitoje, haha.

„Laukas“ labai oficialus, žymintis sociologinio žvilgsnio reikalaujantį reiškinį, tuo tarpu po „scene“ gali slėptis nors maža antropologinė įdomybė.

„Scene“, bet ne „laukas“

W0rking_as_a_h0bby: Kodėl manai, kad coolnes yra overrated? Man šis coolness momentas meno lauke/scenoje/šokių salėje labai įdomus, kalbant tiek apie kūrėjus, tiek apie cool kūrinius, kurie dažnai šiaip yra neįtikėtinai panašūs į kitus cool kūrinius. Kartais jaučiuosi nenutrūkstančiame déjà vu.

Ang3l_sp1der: Įsivaizduoju, kad coolness yra neišsemiamas, visada istoriškai egzistavęs kultūros ingredientas. Kaip stalo druska, kuri gal ir nebūtina, bet be jos gaminamas patiekalas nebus skanus, tiksliau praras tam tikrą dimensiją. Ir žiūrovui turbūt smagu jausti, kad jų vartojama kultūra yra „gera“, jų skonis – „geras“. Coolness atsiranda per kultūrinio objekto socializaciją. Svarbu ne kas, bet kaip, kur ir kuo yra rodoma. Pvz., socialinės medijos profilis su visais sekėjais ir kt. yra svarbiau už bet kokią atskirą nuotrauką. Kontekstas > turinys.

Anyhow, šiek tiek nukrypau. Man regis, šiuo metu yra daugiau darbų, kurie yra „too cool for school“. Darbai, kurie savireflektyviai dirba su „in-group“ atributais. Kaip pavyzdį pateikčiau Anne Imhof kūrybą. Ir nieko blogo tame nėra. Sakyčiau, Anne darbai referuoja/atskleidžia šį fenomeną. Bet tuo pačiu gyvenime svarbu domėtis skirtingais dalykais, bandyti perlipti per savo estetinių gairių kiemą. Pasaulis yra turtingas savo spalvomis ir skoniais. Ir būtų gaila apsiriboti tik tais, kurie šiuo metu yra „cool“. Gal dėl to overrated?

Ok, paskutinis komentaras. Labai mėgstu groti dj setus, bla bla… Anksčiau dažnai pasitelkdavau ironiją, grodavau gabalus, kurie, man taip atrodė, tiesiog šaukte šaukė: „Prastas skonis! Bet juokinga ir smagu“. Bet neseniai man atsivėrė post-cringe čiakra, kai groju kokį skrillex’ą (savo vidinio hipsterio išgąsčiui), dėl to, kad tai iš tiesų gali tinkamu laiku būti neįtikėtina patirtimi klube. Gal to dažnai laukiu/tikiuosi iš „cool“ meno. Ne skrillexo, galbūt lol. Tikiuosi kelio nutiesimo: „Aš tau parodysiu naują skonį, naują druską, kurios nesi ragavęs“, o ne eilinę referensų olivjė.

W0rking_as_a_h0bby: Turbūt toje druskoje, kurioje tarp mums jau įprastų kristalų įkrenta kažkas „naujo“, ir slypi magija, apie kurią irgi dabar labai cool kalbėti. Ko gero, viskas priklauso nuo derinių ir kūrėjo išradingumo – kiek gebi keisti dalykus vietomis, nesustodamas ties pirmu efektu.

O dėl Skrillex’o puikiai suprantu. Man atrodo, kad išvis nėra tokio dalyko kaip „klausyti ironiškai“, nes ta paslėpta pajuoka yra tiesiog paslėptas pasimėgavimas, kilęs dėl nesuprantamų priežasčių. Šaunu, kai čakros atsiveria! Ir neabejoju, kad Skrillex’as žino tinkamus burtažodžius.

Mainais už pasitikėjimą. Performansų programa „Service“ Kauno menininkų namuose

Nepamenu, kada paskutinį kartą iš kultūros renginio išėjau tokia pilna naujų patirčių ir dar su asmenine vėliava kuprinėje. Birželio 18 d. Kauno menininkų namuose įvykusi vienos dienos performansų programa „Service” pristatė paslaugas turbūt visoms įmanomoms kūno ir dvasios tobulinimo sritims, kurias patyręs lankytojas tiesiog negalėjo išlikti tokiu pačiu žmogumi, kokiu buvo iki atėjimo. Aš iš Kauno menininkų namų išėjau atbulomis ir tikrai jaučiau, kad manyje kažkas pasikeitė.

Pirmoji paslauga, kuria pasinaudojau, buvo po aktų salės liustromis įsikūrusi Ievos Maslinskaitės ir Bødvar Hole „Gilaus žaidimo laboratorija”kurioje galėjai dalykus daryti vien tam, kad darytum. Laboratorijoje sudalyvavau prie duonos tešlos prilipdydama augaliniu motyvu dekoruotą keramikinio indo šukę, nes tiesiog taip norėjau, ir tai išlaisvino. Paskui buvau pirmasis žmogus, kuris sugriovė kruopščiai dėliotą Natasha Kushnir domino kauliukų eilę, išdėliotą į žmogaus figūrą panašia kompozicija. Tiesa, nors sklandus kauliukų kritimas turėjo sukelti malonumo jausmą, man buvo neramu ir ilgai delsiau, kol išdrįsau lemtingai pajudinti pirštą. Viskas subyrėjo, bet pamačiusi menininkės šypseną supratau, kad viskas gerai.

Visai šalia buvo įsikūrusi Gabrielė Černiavskaja, teikianti gerokai ilgiau nei kelias kauliukų kritimo sekundes trunkančią paslaugą. Ji kvietė į nuo valandos iki dviejų trunkantį piešimo seansą, kurio metu buvo galima pererdvinti bet kokią erdvę ir svajoti. Kalbant apie svajingumą, Kauno menininkų namų terasojeBorys Kashapov lakavo „Nagų paveikslus“, taip kiekvieną klientą paversdamas vaikščiojančia ekspozicija, alternatyvia parodos erdve, o pirštus – reklamos stendais. Dalyvaudami nagų lakavimo procedūroje, lankytojai viena akimi galėjo stebėti, kaip žmonės pririšami prie medžių, ir svarstyti, ar norėtų būti jų vietoje. Dasha Chechushkova savo performansu kvietė pasikalbėti su gamta, Kauno medžiais ir savimi, ir tai daryti sekant parištų jaunų medelių pavyzdžiu. Lankytojai, norintys visai pakeisti įvaizdį, galėjo pasinaudoti Kseniia Shcherbakovos „Rojiško dangaus” paslauga ir apsikirpti.

Ieva Maslinskaitė ir Bødvar Hole, Gilaus žaidimo laboratorija

Natasha Kushnir, Grandininė reakcija

Gabrielė Černiavskaja, Išerdvinta

Borys Kashapov, Nagų paveikslai

Dasha Chechushkova, Buvimas kartu su medžiu

Kseniia Shcherbakova, Rojiškas dangus

Mila Kostianá, prisėdusi ant margo kilimo tarp augalų ir fone skambančios raminančios muzikos, kūrė atpalaiduojančią ir apkabinančią atmosferą, idealią siuvinėjimui. Prisėdusi šalia ant didžiulės pagalvės, užsimečiau lino audinį sau ant kelių ir nusipiešiau formą, kurią norėjau išsiuvinėti. Ji atrodė panaši į randą, nors turėjo būti lapelis. Kai pradėjau daigstyti, dingo laikas, ir grįžo tik tada, kai pajutau, kad skausmingai nutirpo koja. Šios paslaugos mainų tipas buvo pasitikėjimas, ir aš visiškai jį atidaviau Milai, kuri su manimi kalbėjosi, padėjo atraišioti mazgus ir atrasti siuvinėjimo ritmą. Nustebau, kad šio užsiėmimo metu nė karto nepraradau kantrybės, nesutrikau ir neįsitempiau. Veikiau panorau pavirsti katinu, susirangyti ant tos didžiulės pagalvės prie augalo ir murkti.

Šiek tiek apsvaigusi nuo siuvinėjimo meditacijos užkilau į antrąjį aukštą nė neįtardama, kokia kardinaliai kitokia patirtis manęs laukia. Patekau į Martynos Meškauskaitės netradicinės terapijos kambarį vienam šokiui „Move Booth“. Galėjau išsirinkti savo dainą, ir kažkodėl tą akimirką galvoje skambėjo Corey Hart Sunglasses At Night, tad tai tapo ritmu, kuriuo šokau, o Martyna palaikė kompaniją. Neprisimenu, kada paskutinį kartą laisvai šokau kam nors matant – dažniausiai tai darau viena namuose, kruopščiai užsitraukusi užuolaidas. Yra kažkoks keistas nerangumo jausmas, panašus į tuos momentus, kai eini žmonių pilnu koridoriumi ir staiga prisimeni, kad eini – tada atrodo, kad kūnas tampa želiška figūra, neužtikrintai skrodžiančia erdvę kitų akivaizdoje. Kai taip nutinka, bandau nukreipti savo dėmesį scrolindama telefone, kol visiškai pasineriu į naujienų srautą ir mintys atleidžia kūną. Martynos užsiėmime tokios išeities nebuvo, galėjau arba pabėgti, arba pasitikėti. Šokau iki paskutinio dainos akordo ir iš salės išėjau pilna šviežios energijos ir šypsenų. Galbūt dėl to vėliavoje, kurią sėdėdamas KMN balkone man nupiešė Anton Karyuk, turėjo energizuojančios geltonos spalvos ruožą ir šiltų rausvų atspalvių. Dar nesu gavusi vėliavos, sukurtos asmeniškai man pagal tai, ką spinduliuoju. Žinojimas, kad ji unikali ir tik mano, kvietė jaustis prasmingai, tarsi nešiočiau paslaptį. Vis dar laikau ją voke.

Mila Kostianá, Šaknys

Martyna Meškauskaitė, Move Booth

Anton Karyuk, Asmeninė vėliava

Gretimame kambaryje Lisa Lurati ir Noah Sartori teikė skambučio paslaugą. Galėjai pasirinkti žmogų, kuriam norėtum pranešti malonią žinią, ir Sartori arba Lurati tam žmogui paskambintų. Kartais baisu pajudinti ne tik pirštą, bet ir liežuvį, ypač jei nori pasakyti ką nors svarbaus, tad džiaugiuosi, kad tokios paslaugos egzistuoja (bent vieną dieną). Jeigu kitos išeities nėra, ir žinutę reikia pranešti pačiai, Saulė Noreikaitė mainais į nuoširdumą gali pravesti individualias veido savimasažo ir mankštos instrukcijas, skirtas savo fizinio aš suvokimui. Kita išeitis – balso joga, vedama dainininko Vaido Bartušo. Joje buvo galima pasidalinti sunkumais, susijusiais su balso lavinimu.

Kartais žinutės mus pasiekia sapno pavidalu. Kauno menininkų namų rūsyje įsikūrusi Dovilė Lapinskaitė siūlė naudotis „Sapnų gaudykle” arba pasakoti savo sapnus, kurie bus įrašyti į sapnų žurnalą. Kai lipdama laiptais žemyn išgirdau balsą, sustojau. Negalėjau suprasti, apie ką tas pasakojimas, koks vyko veiksmas ir kiek jame buvo dalyvių. Suvokiau tik tiek, kad vyko kažkas labai reikšmingo, kažkas, kas pakeitė pasaulį tai akimirkai. Olena Siyatovska taip pat vedė į sapnų pasaulį, tik kitu keliu. Ukrainietiškas lopšines naudodama kaip portalą į vaikystę ir miego būseną, menininkė lankytojus panardino į meditaciją, kuriančią ypatingus bendravimo būdus su savimi ir aplinka.

Augustas Čičelis ir Viktorija Kolbešnikova, slaptai įsikūrę KMN rūsio kambariuke, kvietė leistis į asmenišką kelionę po queer archyvą. Ekskursijos metu lankytojai buvo skatinami kalbėtis apie queer objektus, išgyvenimus, atmintį, dalintis prisiminimais, kuriuos galėjo atrakinti atsitiktinai išsirinkta nuotrauka, o galbūt tekstas ar garsas. Erik Vojevodin savo ruožtu kvietė eiti už geresnį pasaulį neįprastu būdu – atbulomis, o JL Murtaugh savo „Biure” menininkus konsultavo kūrybinio kelio klausimais.

Buvo smalsu stebėti, kaip visas KMN pastatas, pievos ir terasos virto aktyvia vieta naujoms patirtims, kurias galėjai gauti mainais už objektus, pasakojimus, išsakytus jausmus, sapnus arba pasitikėjimą. „Service” programos, kurias kuravo Edvinas Grinkevičius, Egija Inzule ir Lesia Kulchynska, siekis suteikti kūrėjams erdvę interpretuoti „paslaugos“ idėją ir pergalvoti įprastą monetizuotą jos pusę, lankytojus iš pasyvių stebėtojų pavertė aktyviais dalyviais, kurių įsitraukimas ir atgalinis ryšys tapo svarbiausiu atlygiu.

Saulė Noreikaitė, Pasiruošimas

Dovilė Lapinskaitė, Sapnų gaudyklė

Olena Siyatovska, Skaitymas prieš užmiegant

 

Lietuvos queer archyvas / „išgirsti“, Augustas Čičelis ir Viktorija Kolbešnikova, Ekskursija į queer archyvą

JL Murtaugh, Biuras

 

Nuotraukos: Severina Venckutė

Techno mutantai. Interviu su menininku Ignu Krunglevičium

Ignas Krunglevičius (g. 1979, Lietuva) šiuo metu gyvena ir kuria Osle, Norvegijoje. 2010 metais Norvegijos muzikos akademijoje įgijo muzikos kompozicijos magistro laipsnį. Pasitelkdamas garsą ir tekstą, menininkas video darbuose bei skulptūrose tyrinėja galios, ekonomikos, pasaulio technologinės raidos, sukurtos gamtos ir egzistencinių realijų mišinį. Krunglevičiaus kūriniai buvo eksponuojami OCT šiuolaikinio meno terminale, Šanchajuje, Kinijoje; Kunsthall Oslo, Norvegijoje; Ultima, Osle, Norvegijoje; Šiuolaikinio meno institute Filadelfijoje, JAV; Transmedialėje, HKW, Berlyne, Vokietijoje; Venecijos bienalės Šiaurės šalių paviljone, Italijoje ir 19-ojoje Sidnėjaus bienalėje, Australijoje, bei kitur.

Aistė Marija Stankevičiūtė (A. M. S.): Tavo meninės praktikos apibūdinimuose dažnai iškyla kalbinių žaidimų, galios struktūrų, žmogaus psichikos mechanizmų, visuomenės ir individo kontrolės raktažodžiai, bet mano smalsumą sukėlė sakinys, kurį perskaičiau „Muzikos antenoje“ publikuotame interviu. Sakei, kad Tau „labai nepatinka romantinė muzika“. Kas yra ta romantinė muzika, kurios taip labai nemėgsti? Kodėl?

Ignas Krunglevičius (I. K.): Visada domėjausi ateitimi: tiek moksline fantastika, tiek įvairiomis spekuliacijomis, kuriomis mes bandome įsivaizduoti, kaip ateityje atrodys pasaulis. Kai šis klausimas buvo užduotas, nostalgiją ir romantizmą interpretavau kaip žmogaus reakciją bei negebėjimą suprasti, kas vyksta dabar. Žiūrėti į praeitį, pasiilgti to, kas buvo, ir lyginti su dabartimi – toks praeities idealizavimas manęs nedomina. Bet jau daug laiko praėjo nuo to pokalbio – dabar atrodo, kad supainiojau meną ir ideologiją, tad dabar ant romantizmo nebepykstu, domina visoks menas.

A. M. S.: Kalbant apie mėgstamus dalykus, Tavo kūryba įvairiais ryšiais glaudžiai susijusi su techno: tiek skambesiu, tiek vizualia ir ženklų kalba. Pavyzdžiui, kūrinyje „Playable character“ tekstas ir spalva ekrane pasirodo bei kinta sinchroniškai garsui, tai sukelia įtampą, primena keistus vakarėlius, veikia kaip įtaigi reklama ar šalta soc. tinklų reakcija, kuri ir baugina, ir įtraukia. Įdomu, kad visi šie dėmenys, virtę kūriniais, dažniausiai pakimba švarioje, sterilioje aplinkoje – tokioje, kurioje nepasislėpsi, tokioje, kuri primena, kaip mes įsivaizduojame ateitį. Būtų įdomu sužinoti, kokias sąsajas su techno muzika Tu matai „dabartinėje ateityje“? Kokia politine galia tai pulsuoja?

I. K.: Devyniasdešimtaisiais, tik po nepriklausomybės, pamenu tą momentą, kai muzika staiga pasikeitė. Atsidarė Lietuvos sienos, atsirado nauji klubai ir prasidėjo legendiniai vakarėliai… Tas naujasis garsas, kuris pilnai įsikraustė į zeitgeistą. Gal dėl to, kad būtent šis elektroninės muzikos žanras dominavo mano jaunystėje, jis toks artimas ir suprantamas dabartinėje mano kūryboje? Techno pilnai priklauso nuo skaitmeninės garso gaminimo technologijos, tembrai greitai keičiasi įsisavindami naujus garsų išgavimo būdus.

Technologija, žiūrint plačiau, yra visiškai susijusi su ideologija ir kultūra. Kai tik įvyksta technologinis šuolis, kiek vėliau keičiasi kultūra ir atsinaujina pasaulio supratimas. Kaip Benjamin Bratton dažnai mini savo tekstuose, tai Koperniko šokas: atradus naujai technologijai, susiformuoja naujas būdas matyti pasaulį. Gimsta nauji išraiškos būdai ir nauja estetika. Pavyzdžiui, šiuo metu vyksta protrūkis dirbtinio intelekto (AI) ir garso sintezavimo srityje, naujų dalykų galime išgirsti ne tik Techno garso mutantuose, bet ir eksperimentinės, triukšmo, lauko ir kitos elektroninės muzikos užkampiuose.

Ignas Krunglevičius, VISIONS, Thailand Bienalle, 2018. Fot. aut. Thailand Bienalle

A. M. S.: O ar esi pastebėjęs, kad techno mutantai įgauna kūną? Kadangi, be kompozitorius veiklos, dar priklausei projektų erdvės PODIUM Osle komandai, turėjai galimybę aktyviai stebėti meno tendencijas ir madas. Ar pastebėjai iš techno ir triukšmo muzikos kilusių mutantų ar reiškinių vizualiniuose kūriniuose?

I. K.: Po aštuonerių metų veiklos PODIUM Oslo komandoje įvyko pasikeitimas – visą programos vystymą atidavėme naujai kartai. Mums jau prieš pora metų tapo akivaizdu, kad PODIUM turi atsinaujinti. Ilgai ieškojome, kas galėtų perimti estafetę. Nuo šių metų pradžios dabartinė komanda kuruoja visą seriją jaunųjų menininkų parodų, ir nesunku pastebėti, kad garsas daro didelę įtaką (ir ne tik vakarėliuose). Visai neseniai PODIUM pristatė seriją darbų, kuriuose rašantys menininkai bendradarbiavo su garso menininkais. www.futurematter.institute dabar turi tris garso darbus. Šalia PODIUM, KAFÉ HÆRVERK (legendinis eksperimentinės muzikos klubas) dažnai organizuoja triukšmo pusryčius, kuriuose Harald Fetveit nuo 8 val. ryto tvarko kiekvieno lankytojo, užsukusio į klubą ragauti kavos ir košės, smegenis. Post-Covid laike jaučiasi publikos ir menininkų noras būti kartu, tad organizuojama kur kas daugiau grupinių parodų bei ilgų, iki išnaktų trunkančių vakarėlių.

A. M. S.: O ar Tau svarbu būti kuriančios bendruomenės ar grupės dalimi? Ar dažnai tenka bendradarbiauti su kitais menininkais?

I. K.: Menininkai, manau, niekada nebūna izoliuoti nuo bendruomenės, tad kažkiek esame bendrojo menininkų kolektyvo dalimi – įtaka visada dalijamės tarp kolegų. Norint tiksliau atsakyti į klausimą, reikėtų paminėti kūrinio autorystės aspektą ir jos dalijimąsi. Kuriant solo, autorystė paprastai būna gana aiški, bet kolektyve tai kur kas sudėtingiau. Kai nusprendėme perduoti PODIUM veiklą naujai kartai, kartu su buvusia PODIUM komanda įkūrėme kolektyvą INFOPSIN (Kartu su Ragnhild Aamås, Lesia Vasylchenko, Istvan Virag, Ayatgali Tuleubek). Pirmas mūsų projektas – multimedijinis kūrinys, trunkantis daug metų. Čia autorystė padalijama pagal grupės menininkų ekspertizę.

Kurti kolektyve mane labai traukia jau vien dėl sudėtingumo, kompleksiškumo ir rezultatų. Šalia mano solo darbų Infopsin meta tam tikrą balastą ir destabilizaciją. Kolektyvo terpėje dažnai atsitinka nenumatyti kūrybiniai sprendimai, kurie vėliau daro įtaką solo darbams, ir tai skatina peržengti savo estetines ribas.

Ignas Krunglevičius, Hard Body Dyspraxia, Longyearbyen, Svalbard, 2021. Fot. aut. Tom Warner

A. M. S.: Būtų įdomu sužinoti apie menininkų grupes Norvegijoje. Lietuvoje tai nėra labai dažnas reiškinys – labiausiai mėgstame vienkartinius „subėgimus“. Kaip įprasta Skandinavijoje?

I. K.: Šalia INFOPSIN dar yra Tenthaus, FRANK, Spatial Operations, Svartjord, Usikker kunstjente, Sexy boyfriend, Skeiv kopp, Louise Dany, Lilithists, Verdensrommet, Textfuckers ir kiti kolektyvai. Ilgesnių menininkų kolaboracijų atsiradimas, manau, yra neišvengiamas. Kad kai kurie meno kūriniai atsirastų, reikia grupės, bendro kūrybos proceso. Kurti kartu su draugais yra labai smagu. Dar svarbu paminėti, kad kolektyvinis darbas yra skatinamas kultūros fondų, tai leidžia realizuoti didesnes idėjas.

A. M. S: Praeitais metais Artica Listens sukūrei garso instaliaciją Hard Body Dyspraxia – šiauriausioje pasaulio gyvenvietėje Longyearbyen nebenaudojamą anglies elektrinę pavertei garsiakalbiu, prie joje esančių objektų prikabindamas specifiškus garso keitiklius. Gal galėtum daugiau papasakoti apie šiuos įrankius ir garso įrašymo procesą? Įdomu, kaip tokiame milžiniškame kūne aidi mažiausios būtybės. Kaip tavo kūryba susijusi su taktilika? Kaip supranti, kad tos prisilietimų ir smūgių bangos jau tampa kūriniu?

I. K.: 2020 metais buvau pakviestas į menininkų rezidenciją Artica, Longyearbyen mieste. Tuo metu buvau naujai atradęs kompozitorės Maryanne Amacher kūrybą, ir kai vyko turas po apleistą elektrinę, organizatoriai paklausė, ką norėčiau čia sukurti. Įkvėptas Maryanne darbų, pasiūliau garso instaliaciją, nusidriekiančią per visą apleistos elektrinės erdvę. Maryanne Amacher domino struktūrose gimęs garsas. Ir nors niekada neturėjau progos patirti jos kūrinių gyvai, ši idėja labai stipriai sinchronizavo su mano kūryba. Įsivaizduojant, kaip tai galėtų skambėti, Hard Body Dyspraxia buvo mano bandymas sukurti terpę, kur erdvė tampa garso šaltiniu. Tiesa, garsas yra prisilietimo būdas, šioje instaliacijoje garsą buvo galima pajusti ne tik ausimis, bet ir kūnu.

Garso keitikliai, kuriuos naudoju garso instaliacijose, garso energiją siunčia į medžiagą, prie kurios garso keitiklis prijungtas. Pavyzdžiui, prie medinių durų prijungtas keitiklis pavers šias duris garso šaltiniui, o bet koks garsas, leidžiamas per keitiklį, įgaus fizines šių medinių durų garso savybes – skambės minkštai ir truputį dusliai. Prie metalo prijungtas garso keitiklis generuos daug skaidresnį, metalinį garsą. Šis medžiagiškumas pavirsta garso savybe, tembru – Hard Body Dyspraxia instaliacijoje musių stiklinėje garsas skambėjo garo turbinos briaunose: aidėjo kažkas tarp varpo, stiklo ir vabzdžio dūzgimo.

Ignas Krunglevičius, Hard Body Dyspraxia, Longyearbyen, Svalbard, 2021. Fot. aut. Tom Warner

A. M. S.: Kam skiri daugiausia minčių ir planų dabar? Kokie projektai laukia ateityje?

I. K.: Šiuo metu ruošiuosi keliems projektams – solo parodai ir instaliacijai Astrup Fearnley muziejuje Osle šį rugsėjį. Čia planuoju toliau vystyti idėją, kurią išbandžiau Svalbardo saloje: paversti muziejų garsiakalbiu, kuriame sienos, durys ir įvairūs daiktai pavirstų į garso šaltinius.

Spalio mėnesį galerijoje Vartai Vilniuje rodysiu naujas garso skulptūras. Be šių, jau greitai įvyksiančių parodų, dirbu su medžiaga, kurią atradau kartu su menininkų kolektyvu Infopsin. Praeitais metais Galerijoje 1986 Vilniuje rodėme performansą-operą Echopraxia, kurią dabar bandau atkurti 3D terpėje. Choreografinius elementus įrašėme judesio fiksavimo studijoje; pastatus, kuriuose dalyvavome, nuskenavome Lidar būdu, kostiumų medžiagas atkūrėme 3D, kad fizika būtų simuliuojama kuo realiau. Labai smalsu, kaip ši nusampluota realybė toliau bus transliuojama įgavusi kompiuterinių žaidimų terpės estetiką. Ir paraleliai kontrastuos su nufilmuota medžiaga iš performanso ir studijos. Bus sintetinė operos versija, kuri pavirs į filmą arba žaidimą, arba kažką tarp filmo ir žaidimo, ir operos. Labai domina simuliacijos, atkūrimai, tiek egzistuojančių daiktų ar būtybių, tiek spekuliuotų įdėjų. Ir čia turiu omeny ne Jean Baudrillard mintis, bet naujus kompiuterinės simuliacijos pasiekimus. Gamtos atkūrimą gaminant mašinas, architektūrą, politiką, ekonomiką. Kaip visa tai atrodys? Kaip skambės naujas techno mutantas?

Ignas Krunglevičius, ECHOPRAXIA, 3D eskizai, 2022. Fot. aut. Ignas Krunglevičius

Šmirinėjimo įgūdžiai. Sallamari Rantala paroda „Kūdikis kaulas“ Marcinkonių stoties galerijoje

Prieš ateidama paklydau miške. Matyt, navigacija buvo sumanusi man parodyti daugiau Marcinkonių kraštovaizdžio. Keista, bet iš pradžių stoties pastato nepastebėjau, pralėkiau pro šalį lyg jo ten išvis nebūtų, tarsi kažkas žaistų mano mintimis. 

Į Sallamari Rantala parodą „Kūdikis kaulas” įžengiau ant pirštų galų ir tai pajutau tik kulnais pasiekusi grindis. Taip dažniausiai vaikštai, kai nenori kažko pažadinti arba sieki prisėlinti tyliai prie grobio ar draugo. Tiek ryžto ir baimės tada balansuoja ant pirštų kaulų. Erdvėje vaikštinėjo keli žmonės ir šuo, kurį laiką juos stebėjau. Šuo stebėjo mane. Esu ne kartą girdėjusi, kad jei per ilgai žiūri šuniui į akis, jis gali tave neteisingai suprasti ir užpulti, dėl to nusukau žvilgsnį į kūrinius ir pagalvojau, kad gerai, jog jie nėra šunys (bent šiuo atveju). 

Kiekvienas objektas šioje parodoje reikalavo atidaus ir ištęsto žvilgsnio. Mano dėmesį iškart patraukė mieli užpakalio arba širdutės formos baldai, išsidėstę prie laukimo salės sienų. Jie atrodė per trapūs išlaikyti žmogų, bet spiraliniai kaulai ant jų jautėsi puikiai. Labiausiai nutolusioje erdvės vietoje, virš kėdę primenančio baldo, iš sienos išniro ranka. Jos smilius buvo trigubas, gestas triskart užtikrintesnis. Supratau, kad ten sėsti turbūt irgi negalima. Pradėjau jausti, kad tarp parodos „Kūdikis kaulas” kūrinių mano kūnas savaime elgėsi atsargiau. Žvelgdama į trigubą smilių galvojau apie mandagumą laukiamuosiuose, ypač tokiuose, kaip šis, kur knibžda įvairiausios būtybės, kvapai ir gyviai, kurių nesupranti, juos regi pirmą ir galbūt paskutinį kartą, jie tave verčia neįprastai jaustis, tačiau kažkaip išmoksti tarp jų laviruoti, pasidalinti erdve, neužkliudyti. 

Laukimo salės įspūdį sustiprino už sienos sustojęs traukinys, ką tik atvykęs iš Vilniaus. Jį galėjai matyti per galerijos langą, kaip išlipa ir išsibarsto keleiviai. Seniau, kol traukinių stoties salė veikė pagal paskirtį, išvykstantys ir pasitinkantys laukdavo čia, trypinėdami vietoje ir retkarčiais pasistiebdami, tarsi keli centimetrai laikino ūgio padėtų įžiūrėti tai, kas turėtų jau tuoj pasirodyti. Galbūt tokiomis aplinkybėmis čia atsirado bato vidpadį–liežuvį primenantis daiktas, gulintis ant grindų netoli įėjimo. Tarsi būtų iškritęs ir susirietęs iš laimės arba liūdesio. Kai tampi tokių situacijų stebėtoja, išrandi įvairiausių būdų kaip neišsiduoti, kad viską girdi ir matai. Toliau sekant šiuo naratyvu, kuris „Kūdikis kaulas” parodoje yra tik vienas iš daugelio įmanomų, ant baldo gulintis, po stiklu pakištas grafikos darbas atrodė atsiradęs iš to ilgo laukimo, kada aplinką stebi akyliausiai. Jame išryškėja žemėlapį primenantis vaizdas, kuriame susilieja kraštovaizdžio ir būtybių fragmentai.

Nors Sallamari Rantala kūriniai pasklidę, išsilydę ir pabirę erdvėje, jie neatrodo nerūpestingi – gali pastebėti ir jausti sukontroliuotą menininkės ranką, priimančią aiškius sprendimus po laisvo, bet atidaus erdvės stebėjimo. Mane nudžiugino spalvų pasirinkimas: atrodė, kad Marcinkonių stoties galerijos šviesus rožinis fasadas prasitęsia kūriniuose, ir šie pradeda žaisti su žydromis salės lubomis. Ta rausva taip pat labai kūniška, papjė mašė skulptūras ir reljefus atgaivinanti, įkvepianti gyvybės. Taip atrodo, kad bandai įskaityti kažkieno kūno gabalėlį — kas jame įsispaudę, įsirėžę. Kiti, maži kauliniai kūneliai, išsislapstę salės kampučiuose, pečiuose ir pasieniuose, reikalauja ypatingo atidumo, jų beieškant gali ugdyti šmirinėjimo įgūdžius. 

Išėjusi iš parodos neskubėjau atgal į Vilnių. Matyt, Sallamari kūriniai buvo išjudinę smalsumo raumenį, tad apsižvalgiau apylinkėse, išbandžiau prie Marcinkonių stoties suręstą poilsio vietą su vaizdu į bėgius. Traukinys dar nebuvo pajudėjęs.

Nuotraukos: Vitalij Červiakov

Sallamari Rantala paroda „Kūdikis kaulas” Marcinkonių stoties galerijoje (Kastinio g. 1C, Marcinkonys, Varėnos sav.) veikė iki gegužės 15 d.

Pokalbis apie SLA meno erdvę New Yorke su koordinatore Rūta Pauliukaityte

Susivienijimas Lietuvių Amerikoje (SLA) yra seniausia tebeveikianti lietuvių organizacija pasaulyje, įkurta 1886 metais. Ją sukūrė lietuvių emigrantai, norėdami padėti sau ir atvykusiems iš Lietuvos į Ameriką tautiečiams sveikatos draudimu bei piniginėmis paskolomis. Vėliau, įsigijusi keturių aukštų pastatą Manhattene, organizacija tapo svarbiu kultūros centru, kuriame taip pat įsikūrė laikraščio „Tėvynė“ redakcija ir spaustuvė. 

Aistė Marija Stankevičiūtė (A. M. S.): Keistas jausmas kalbinti instituciją, kuri savo veiklą pradėjo 112 metų anksčiau, negu aš gimiau. Turbūt daugelis kultūros organizacijų virsta vaiduokliais jau po dešimtmečio veiklos, o SLA dar ir kaip gyva, neketinanti sustoti. Pokalbį norėčiau pradėti atsispirdama nuo šiandienos – neseniai šventėte 130 jubiliejų Manhattene, kur esate įsikūrę. Mane ypač domina pirmasis pastato aukštas, gal galite papasakoti, kas jame vyksta pastaruoju metu?

Susivienijimas Lietuvių Amerikoje (SLA): Tikrai taip, SLA pastatas turi ilgą istoriją. Todėl turėti lietuvišką kampelį judriame New Yorke yra be galo įspūdinga ir prasminga.

SLA Meno erdvė yra kultūrinis centras, kuriame ne tik vyksta renginiai, paskaitos, koncertai, repeticijos, teatras, rodomi filmai, bet ir eksponuojamos meno parodos. Jos keičiamos kas mėnesį, todėl per metus turime apie 12 parodų. Nesustojome net per pandemiją – parodas rodėme internetu. Prieš gerus metus kilo idėja eksponuoti ne tik lietuvių menininkų darbus, bet sujungti parodas su menininkais iš viso pasaulio, kurie gyvena New Yorke. Rezultatas stulbinantis! Į SLA Meno erdvę pasipylė įdomiausių žmonių. Susidraugavome su viena seniausių New Yorke tebegyvuojančių meno galerijų „Pen and Brush“, kuri buvo įkurta plėsti moterų meną. Šios galerijos lankytojai ir menininkai lanko mūsų parodas, domisi lietuvių kultūra bei menu. Skulptorius iš Korėjos Haksul Lee, kuris pas mus rengė parodą, sakė: „Kai susipažinau su skirtingų kultūrų menais, aiškiau pažinau žmonijos esmę.“

Manome, kad plėsti lietuvybę, meną ir kultūrą turint gerus ryšius su kitataučiais ir yra tikrasis SLA Meno erdvės darbas. Pas mus pradėjo lankytis meno kolekcionieriai – tikimės, kad vis daugiau lietuviško meno iškeliaus puošti mūsų lankytojų namus.

Praeitą rudenį mus lankė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja ponia Diana Nausėdiene. Buvo labai malonu jiems parodyti mūsų veiklą. O šių metų Vasario 16-ajai paminėti svečiavosi Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys.

Iki balandžio pabaigos turėjome parodą pavadinimu „Uncontested“ (liet. „Neginčijamas“). Joje dalyvauja 14 moterų, mininčių moterų istorijos mėnesį.

A. M. S.: Būtų įdomu sužinoti, kaip keitėsi SLA veikla, turint omenyje ir besikeičiančią Ameriką, ir „mažėjantį“ pasaulį. Juk kažkada jūsų patalpose buvo įsikūrusi laikraščio „Tėvynė“ redakcija ir spaustuvė, o pagrindinį dėmesį bei pagalbą skyrėte atvykusiesiems į Ameriką iš Lietuvos. Atrodo, kad dabar esate labiau susikoncentravę į kultūros sklaidą ir švietimą. Kokius sunkumus ir palengvėjimus patyrėte bėgant laikui? 

SLA: Manyčiau, kad SLA veikla nepasikeitė, bet „mutavo“ pats pasaulis, o tuo pačiu ir veikla. Čia panašiai kaip telefonai – kažkada skambinome tik iš namų, o dabar galime komunikuoti net keliaudami lėktuvu.

Kažkada spausdinti laikraštį SLA patalpose buvo modernu, dabar jau dirbame skaitmeniniu formatu, todėl šiuo metu net 60 metų senumo „Tėvynę“ galite skaityti SLA interneto svetainėje iš bet kurio pasaulio kraštelio. Dabar skenuojame daugiau nei 100 metų senumo „Tėvynės“numerius, kad jie būtų visiems prieinami. Šis darbas nėra lengvas, jį reikia atlikti labai kruopščiai ir naudojant specialią įranga. Manau, laikraštis „Tėvynė“ paseno iki tobulumo. Turime seniausius jos numerius, taip praturtėjo SLA archyvai, ji toliau leidžiama ir dabar jau yra prieinama visiems.

Kalbant apie pagalbą tautiečiams, atvažiavusiems iš Lietuvos senais laikais ir atvykstantiems dabar, manau, pasikeitė pagalbos pobūdis. Šiandien vieni lietuviai atvažiuoja atostogauti, kiti – su darbo pasiūlymais, dar kiti atvyksta mokytis arba plėsti verslą.

Meno erdvė skiria patalpas įvairioms organizacijoms ir grupėms. Daugiausia kultūrinių renginių ir susitikimų su atvykusiaisiais iš Lietuvos organizuoja nepakartojama Gintarė Bukauskas, Niujorko lietuvių bendruomenės vadovė. Tai pat yra „New York Lithuanian Professionals“ grupė, kuri sparčiai auga. Šios grupės vedlys – Justinas Adomaitis, jis ir kiti veda paskaitas, pasitarimus. Iš šitų ir kitų panašių grupių lietuviai sulaukia ieškomos pagalbos. Sakyčiau, mūsų pasaulis didėja! Palaikome tradicijas, kurias paliko tie, kurie SLA pastatą statė kaip lietuvių namus.

Visi SLA tarybos nariai ir SLA Meno erdvės kuratorė Francine Rogers esame savanoriai. Norėtume kuo daugiau nuveikti, bet turime ir savo gyvenimus, darbus. Stengiamės laiką, kurį galime skirti šiai organizacijai, dovanoti produktyviai.

A. M. S.: O koks yra SLA ryšys su šiuolaikine Lietuvos kultūra? Ar bendradarbiaujate su šiuolaikinio meno galerijomis ir jų pristatomais menininkais, įsitraukiate į projektus?

SLA: SLA Meno erdvė yra kultūros centras New Yorke. Nesame tik šiuolaikinės kultūros centras ar meno galerija, veikla labai įvairi, pradedant nuo lietuvių liaudies šokių repeticijų iki šiuolaikinio meno parodų, švenčiančių Moterų istorijos mėnesį. Gyvenimas, kuris verda tarp šitų dviejų kraštų, telpa SLA Meno erdvės salėje. Kitaip tariant, tikrai nesame susikoncentravę į vieną stilių ar kultūros vagą, renginiai ir parodos yra įvairialypiai, mišrūs, todėl ryšiai su Lietuvos kultūra ir menu tai pat įvairūs.

Dauguma žmonių iš Lietuvos atvažiuoja pristatyti naujų projektų. Neseniai klausėmės dailės istorikės prof. Giedrės Jankevičiūtės paskaitos „Sunkus amžius: Vilnius 1939–1949“, vėliau turėjome svečiuose virtualios realybės dokumentinių filmų kūrėją Viktoriją Mickutę, rodžiusią savo filmų ištraukas, organizavome susitikimą su kino režisieriumi Artūru Jevdokimovu. Kalbant apie menininkus iš Lietuvos, eksponavome Rasos Vaišvilaitės parodą, gegužės mėnesį atidarome fotografės Živilės Narkevičiūtės parodą, kuri pastaruosius porą metų buvo atidėta dėl atšauktų skrydžių, o rudenį rengsime Antano Adomaičio parodą.

Atvežti meną iš Lietuvos į New Yorką nėra taip paprasta. Viskas priklauso nuo to, ar menininkams suteiktas finansavimas ne tik meno atgabenimui, bet ir parodai bei pragyvenimui.  Žinodami šiuos sunkumus, esame labai dėkingi, kad parodos pas mus atvyksta, tikimės ir toliau tvirtinti ryšius su Lietuvos kultūra ir menu.

A. M. S.: Girdint, kiek jūsų erdvėse veiksmo, susidaro įspūdis, kad už keturaukščio namo fasado slypi nuolat augantis miestas. Kaip sekasi jame nepasiklysti? Kokie orientyrai padeda rasti kelią, kryptį, kuria judate toliau? Vien žvelgiant į parodas, kurias organizuojate, kūrėjai ir temos atrodo labai įvairios. Ar jums svarbu aiškiai apsibrėžti, kas esate?

SLA: Veiksmo tikrai pilna, manau, kad ir New Yorko energija prie šito prisideda. Kitaip tariant, šitas miestas kaip magnetas kviečia kilti, daryti ką nors tokio, kad rezultatai būtų dideli. O nepasiklysti veikloje padeda SLA misija – išlaikyti gyvybingą Amerikos lietuvių organizaciją, tarnaujančią bendruomenei kaip kultūros, istorijos ir informacijos centras visiems besidomintiems Lietuvos paveldu ir šiuolaikine raida. Ateityje norėtųsi pritraukti daugiau jaunų žmonių, galinčių prisidėti prie kultūrinės veiklos. SLA misija apibrėžia veiklą gana aiškiai, bet pats žodis „apibrėžia“ turi savotišką limitą. Man norėtųsi neapsibrėžti žodžiais, o darbais siekti, kad Lietuvos kampelis ir toliau kvėpuotų Manheteno centre.

A. M. S.: Atrodo, kad pasiūlymų ir norinčių įsilieti į jūsų veiklas turėtų būti apstu jau vien dėl to, kokiame mieste esate įsikūrę. Kokį magnetą naudojate jauniems žmonėms pritraukti? Galbūt organizuojate rezidencijų programas?

SLA: SLA Meno erdvei klestėti reikia daugiau energingų žmonių. Bet ne visi turi laiko savanoriauti, todėl siekiame gauti finansinę paramą iš miesto, kad žmonės, kurie galėtų mums padėti, gautų nors mažas stipendijas. Kadangi paramos prašo daug organizacijų (ypač dabar, kai daug meno erdvių buvo taip ilgai uždarytos), jos gauti kol kas dar nepavyko. Bet rankų nenuleisime, labai tikiuosi, kad išeis gauti finansavimą, ir netolimoje ateityje galėsime svarstyti rezidencijų programas.

A. M. S: Kam dabar skiriate daugiausia minčių ir planų?

SLA: Daug laiko skiriame ieškoti finansavimo SLA Meno erdvei plėstis. Turime šauniausią kuratorę Francine Rogers, kuri labai padeda ieškoti stipendijų. Mąstome, kaip neprarasti renginių įvairovės, kaip išlikti aktyviems, net jeigu aplinkui griūva pasaulis.

Šių metų rudenį bus renkama nauja SLA taryba. Labai tikiuosi, kad žmonės, kurie bus išrinkti, ateis į SLA apsišarvavę entuziazmu ir kūrybine energija!

 

Nuotraukos:

[1] Paroda „Eco Design and Art Exhibition Brush, Needle, Loom”. 2022. Fot. aut. LAA-SLA
[2] Paroda „Conversations with the Earth”. 2022. Fot. aut. LAA-SLA
[3] Paroda „Happenstance”. 2022. Fot. aut. LAA-SLA
[4] Susitikimas su prezidentu Gitanu Nausėda ir pirmąja ponia Diana Nausėdienė SLA Meno Erdvėje 2021 rudenį. Fot. aut. Robertas Dačkus
[5] Paroda „Brush, Needle, Loom”. Dainuoja Aušra Buožienė. 2022. Fot. aut. LAA-SLA
[6] Dainininkė Feary SLA Meno Erdvės kiemelyje. 2022. Fot. aut. LAA-SLA
[7] Paroda „A Room of your Own”. 2022. Fot. aut. LAA-SLA

Apie tai, kam yra labai didelis alkis. Pokalbis su „išgirsti“ erdvės kuratoriais Augustu Čičeliu ir Viktorija Kolbešnikova

Jei nežinot, ar atėjot, kur reikia, tai tikrai esate čia, – pasakė Augustas, pakėlęs ragelį, kai skambinau nežinodama, kur esu. Kol pasiekiau Išgirsti erdvę, spėjau apsukti porą ratų aplink pastatą, palaipioti laiptinėmis, bandydama įžiūrėti bent kokią nors nuorodą ir tuo pat metu nesukelti kaimynams įtarimų. Išgirsti įsikūrę Naujininkuose, Darbininkų gatvėje, nedideliame triaukščiame pastate, kurio viena pusė keistai įsirėžusi į įkalnę ir atrodo, kad žemė suryja langus. Šiandien su Augustu Čičeliu ir Viktorija Kolbešnikova kalbėsimės apie Išgirsti erdvę, queer archyvus bei čia iki balandžio 23 d. vykusią Virgilijaus Šontos fotografijų parodą, kuruotą kartu su Adomu Narkevičiumi.

Aistė Marija Stankevičiūtė (A. M. S.): Norint jus pasiekti, reikia leistis į savotišką kelionę. Gal galite save, kaip erdvę, pristatyti ir papasakoti, kaip atsidūrėte Naujininkuose? 

Viktorija Kolbešnikova (V. K.): Turbūt vienas iš paprasčiausių, pragmatiškų faktorių buvo nuomos kaina. Taip pat tokiai erdvei labai tinka būti pakraštyje, nes temos, apie kurias šnekame yra paraštinės, erdvė yra besitransformuojanti ir prisitaikanti pagal mūsų ar kitų poreikius. Tu buvai galerijoje. Erdvė taip pat veikia kaip LGBT+ emocinės ir psichologinės paramos, bendruomenės susitikimų vieta, kaupiame queer biblioteką, kuriame queer archyvą. Šontos paroda taip pat buvo archyvo dalis.

A.M.S.: Kaip prie erdvės ir organizacijos veiklos prisidedate individualiai? 

V.K.: Organizacija yra veikianti seniai, daugiausia su queer festivaliu Kreivės, kuriam jau devyneri metai. Aš pati prie archyvo prisijungiau prieš porą metų ir kartu išplėtėme Kreives į Kauną – jos pirmą kartą ten įvyko pernai, Kaunas Pride metu. Tad aš prisidedu prie Kauno Kreivių kuravimo, bet dalyvauju ir Vilniaus Kreivėse. Esu istorikė pagal išsilavinimą, Budapešte studijavau moterų ir lyčių istoriją, tai gana tiesiogiai susiję su archyvo tema.

Augustas Čičelis (A. Č.): Prie organizacijos prisijungiau prieš dešimt metų, kai pradėjome Kreives. Buvome keturiese. Viena kryptis – festivalis – taip ir liko, o kitos veiklos atsirado pakeliui. Išgirsti iniciatyva atsirado prieš keletą metų ir iš pradžių buvo orientuota į LGBT+ žmonių emocinį palaikymą, informacijos teikimą, pradėjome LGBT+ artimųjų paramos grupę. Palaipsniui atsirado archyvo mintis, taip pat išgirsti erdvė. Turėti kažkokią fizinę erdvę mes svajojome jau seniai – iki tol egzistavome virtualiai.

A.M.S.: Pirma apie jus sužinojau kaip apie kultūrinę erdvę, o apie tai, kad jūs ne tik organizuojate renginius, bet ir teikiate psichologinę pagalbą ir palaikymą LGBT+ žmonėms, išgirdau kiek vėliau. Gal galite papasakoti, kodėl tai vyksta ir kodėl tai svarbu?

A.Č.: Iš esmės tai ir yra tos dvi kultūrinės-socialinės sritys, kurias identifikavome veiklos pradžioje. Prasidėjus Kreivėms, pamatėme informacinės erdvės ir emocinio palaikymo poreikį. Tęsėme bendradarbiavimą su Jaunimo linija. Mums atrodė labai svarbu stiprinti bendradarbiavimą su jau veikiančiomis tokio pobūdžio platformomis, o ne kurti naujas. Atsirado isgirsti.lt, kur yra daug informacijos LGBT+ žmonėms, jų artimiesiems ir specialistams. Kai jau įsikūrė išgirsti erdvė, pradėjome kurti ir stiprinti komandą žmonių, kurie galėtų tiesiogiai teikti psichologinę paramą. Prieš tai jau egzistavo tėvų-artimųjų grupė. Mums labai svarbus paramos prieinamumo aspektas.

A.M.S.: Su kokiais sunkumais susiduriate jūs patys ir kaip organizacija? Kas jums padeda išlaikyti aktyvią savo veiklą?

V.K.: Viskas labai apsunksta, kai reikia ieškoti būdų kalbėti apie temą tyrinėjant LGBT+ istoriją. Tai pastebime ir dabar kuruodami parodą – pajutome, ką reiškia šnekėti apie žmogų ne taip, kaip jį nori matyti artimiausia aplinka. Tai sunkumas kalbėti queer tema bendrąja prasme. O rasti LGBT+ istorijos šaltinius, jais dalintis tarp skirtingų organizacijų, vienyti tą žinojimą irgi yra didelis iššūkis.

A.Č.: Aš pagalvoju apie tęstinumo užtikrinimą, kaip pritraukti žmones ir juos išlaikyti, kaip kurti tą bendrą nuosavybę, kad žmonės jaustų asmeninę atsakomybę bei savo indėlį ir norėtų tai išlaikyti. Pritraukti žmones vieniems konkretiems metams nėra sudėtinga. Yra krūva darbų, kurių daugelis nemėgsta, bet juos reikia padaryti, o turėti nuolat apmokamą koordinatorių mums yra neįmanoma.

A.M.S.: Man būtų labai smalsu daugiau sužinoti apie queer archyvą, jo sąsają su Šontos paroda ir su didžiąja dalimi jūsų veiklos ir vizualios reprezentacijos. 

V.K.: Queer archyvą turėti mums buvo svarbu dėl poros dalykų: viena yra pasakoti apie žmones bei jų istorijas, kita – tai daryti tokiu būdu, kuris būtų patrauklus ir įtraukiantis truputį plačiau negu tradicinis mokslinis ar istorinis pasakojimas. Dėl to mes galime kalbėti apie queer istorijos šaltinius parodomis, performansais, išvis keisti supratimą apie istoriją: kas įeina ir neįeina į ją. Man atrodo, jeigu mes mąstome apie ateitį, tai reikia galvoti, kaip šnekame apie praeitį, kad vertybiškai ji viltingiau atrodytų.

A.Č.: Fiksuoti ir dabartį. Mes dažnai kalbame apie archyvą kaip apie idėją, būdą kalbėti apie LGBT+ ir queer kultūroje ir istorijoje. Tie būdai gali būti labai skirtingi.

Kai pradėjome gvildenti archyvo mintį, atrodė, kad tai tokia jūra, į kurią įbrendi ir joje galima į visas puses plaukti, ir vandens daug, ir visko daug. Archyvas yra ir apie apsisprendimą, gąsdina tai, kad galimybių daug, ir daug erdvės, bet mes žengiame žingsnį po žingsnio.

Mūsų pagrindinė mintis nėra kaupti, o kalbėti – pasirinkti priemones, kuriomis galima komunikuoti. Jeigu kažkiek kaupiame, tai daugiausia apie tai, kas jau padaryta LGBT+ istorijos ir kultūros prasme. Turime ir asmeninių interesų taškų, mums patiems ypač svarbu įvairūs vizualai, kuriuos pasitelkę galime kalbėti apie istoriją, asmenybes, kurios buvo arba yra. Taip atsirado Šontos paroda, kurios iš esmės mes neturime. Neturime nuosavybėje parodos darbų, bet tai ir yra būdas kalbėti apie žmogų. Žinoma, Šontos atveju norėtume turėti tuos darbus, bet yra daug ribojančių aplinkybių. Kita vertus, svarbiau ne tai, kad turėtume, o tai, kad galime išnaudoti galimybes.

A.M.S.: Iš to, kaip apie jį pasakojate, man archyvas atrodo kaip nuolat gyvas organizmas, kuris juda už mūsų nugarų ir kartais pradeda mus valdyti, net kai patys nepajuntame. Tęsiant pokalbį apie jūsų bei Adomo Narkevičiaus kuruotą parodą „Šonta. Iš archyvų“, smalsu sužinoti, kaip, be noro paminėti jo galėjusį sukakti 70-ies metų jubiliejų, kilo mintis surengti jo fotografijų parodą? 

V.K.: Man tai buvo svajonė. Kai mačiau jo fotografijas ir buvo pasirodęs gal pirmasis straipsnis apie Šontos queer pusę, galvojau, kad paroda būtų tikslas, ir net neįsivaizdavau, kad tai įmanoma. Su Augustu nuolat apie tai šnekėdavome, galvodavome, ir su Adomu Narkevičium bendradarbiavome šiais bei kitais klausimais, ir kažkaip, atrodo, sukrito viskas tinkamai, atsirado galimybės parodai. Nors eigoje kartais atrodė, kad gali ir nepavykti. Mums buvo ypač svarbu Šontos parodą eksponuoti queer erdvėje, o ne kitoje institucijoje, kuri nebūtinai jautriai vertina queer klausimus.

Mums visų pirma svarbu parodyti ir papasakoti queer bendruomenei apie savo bendruomenės narius ir kalbėtis pirmiausia su vadinamaisiais „savais“, o ne pateikti parodą egzotizuojančiam žvilgsniui ir nejautriai pažiūrėti tiek į Šontos aplinką, tiek į jį patį. Man atrodo, kad ši paroda įžemina tai, ką mes darome. Tai yra apie queer istorijos atsiėmimą, balso atsiėmimą.

A.Č.: Neprisimenu pirmo momento, kada pamačiau Šontos darbus, bet mane tai asmeniškai yra stipriai paveikę, ir atrodo, kad atspirties taškas dažnai esame mes – tie, kas esame mūsų iniciatyvose. Šontos darbai man priminė tai, ko ieškojau ir kas būtų buvę ir yra svarbu kalbant apie vėlyvąjį sovietmetį, ankstyvąjį post-sovietmetį, tai, kam yra labai didelis alkis, ir ko neįmanoma buvo pamatyti tuo laiku.

Taip atsitiko, kad suvedė mus su Adomu, kuris buvo atlikęs savo tyriminį darbą apie Šontą, ir jis šiuo metu yra turbūt geriausiai susipažinęs su Šontos kūryba Lietuvoje. Ir stebuklas įvyko būtent per Adomą, kuris savo įdirbiu ir noru bendradarbiauti leido prisijaukinti mintį, kad ši paroda galėtų atsitikti.

A.M.S.: Mane pačią Šontos fotografijose traukia jose atsirandantis kūnas, žadinantis vaizduotę kurti naratyvus. Kai kuriuose parodos kadruose jo fotografuojami vyrai atrodo nušviesti kaip angelai, kitose – artimi, bet anonimiški, arba kaip plakatai iš gėjų žurnalo. Aišku, kad norisi pamatyti dar, ir daugiau. Parodoje labai svarbus klausimas, kas sudaro menininko archyvą, kas ir kaip nusprendžia, kokie kūriniai yra pateikiami viešam žvilgsniui. Kaip į šį kontekstą įsipina Šontos darbai?

A.Č.: Šontos archyvas privatus, ir turbūt vienas iš klausimų yra apie tai, kas ten dar yra, kas ten dar galėtų būti – norėtųsi pamatyti daugiau, o daugiau labai sunku pasiekti.

Čia ir kyla klausimas, kas sprendžia, kas yra pasiekiama, ir kaip atsitinka, kad ne pats autorius sprendžia, nes jo jau nėra. Jeigu autoriaus nėra, norėtųsi, kad jo kūryba būtų viešai prieinama, ir tuo rūpintųsi, na, sunku pasakyti – galbūt valstybė? Nors turime itin daug pavyzdžių, kai valstybė labai savotiškai nusprendžia, kas prieinama: tai priklauso nuo to, kas yra valdžioje ar koks yra valstybės režimas. Bet utopiškai atrodo, kad turėtų kas nors pasirūpinti – turėtų būti koks nors viešasis interesas – kad darbai būtų laisvai prieinami norintiems juos tyrinėti, susipažinti. Čia susiduriame su tuo, kad neturime labai daug nuorodų, kuriomis galima būtų eiti toliau, ir tai labiau yra apie norą, kad kažkas būtų toliau, ir galėtume prieiti arčiau prie menininko, kurio nėra.

V.K.: Per Šontą kalbame ir apie platesnį kontekstą: kiekviena nuotrauka yra skirtinga, galima sakyti, kad dokumentuojami skirtingi queer istorijos epizodai. Žaidžiama viešumu ir privatumu. Kai kalbame apie Baltijos kelią, keliame klausimus apie laisvę plačiąja prasme, ką ji reiškia. Parodoje yra nuotrauka su nuoroda į cruisinimą, slaptas vyrų susitikimų vietas, kurios irgi nėra išsamiai aptartos ar žinomos. Nuotrauka iš studijos tokia plakatiška, viršeliška. Parodoje matomą laikotarpį taip pat nagrinėjame, dirbame su spauda, dėl to mums svarbu atkreipti dėmesį, kad spauda buvo vienas kertinių dalykų, tuo metu kalbėjusių apie homoseksualumą. Ir, aišku, vyrai, kurie dažnai lieka anoniminiai. Mes kalbame apie Šontą kaip apie didįjį kūrėją, o kas buvo jo artimiausi žmonės, nėra žinoma. Net jei ir apie dabartinius queer žmones galvojame, dažnai nežinome jų partnerių ar jų gyvenimo istorijų.

Archyvas ir yra apie tai, kas giliau, apie ką nėra kalbama. Nuotraukos taip pat kelia klausimą, kas yra „aukštoji“ ir „žemoji“ fotografija, kaip šie privatūs archyvai tas ribas trina ir kas pasirenka, kuri nuotrauka yra reprezentacinė, o kurią laikai tik albume arba prieš miegą pasižiūri.

A.M.S.: Apima keistas jausmas, kuomet, kalbant arba rodant vizualus, reikia save cenzūruoti ir apsimesti, kad nuotraukos tau įdomios ne dėl to, dėl ko jos iš tiesų tau tokios yra, bet kalbėti tai, ką pripažįsta garsiai skambanti valstybė. Reikia visa tai įvilkti į minkštą nucenzūruotą popierėlį, kuris viską paverčia minkštu, nedirginančiu maistu. Man atrodo, kad ši paroda ir yra vinis, kuri į tą minkštimą įkrenta. 

A.Č.: Galbūt nelabai į temą, bet dabar Lietuvos paštas yra išleidęs pašto ženklą Ukrainai, aš į jį žiūrėjau ir galvojau: na, kaip įmanoma taip suminkštinti situaciją? Tas ženklas nėra nei provokatyvus, nei ką nors pasakantis apie situaciją Ukrainoje iš esmės, jis yra visiškai valstybinės įstaigos suformuotas minkštimėlis – minkščiausia, kas galėtų būti ir dar paglostytų lietuvišką savimeilę.

Ši asociacija man iššoko, kai tu kalbėjai apie tai, kas galiausiai iškyla. Dėl to mums buvo svarbu paimti fotografijas, pavyzdžiui, iš Baltijos kelio, šios situacijos įkontekstinimui. Žinoma, mes apie šią parodą galvojome gerokai anksčiau, negu prasidėjo karas Ukrainoje, ir dabar laisvės tema yra jautresnė, apie ją sudėtingiau kalbėti. Nors mes smarkiai neakcentuojame, bet tos fotografijos yra ir apie tai, kokios laisvės norėjome, kokios laisvės queer žmonės norėjo tuo laikotarpiu, ir ką mes dabar turime. Aišku, kad šiandien turime daug gerų dalykų, bet galima ir kritiškiau pažiūrėti, įvertinti, ko neturime iš esmės ir kas lieka už uždangos, pro kurią labai sunku prasibrauti, arba ką iki šiol reikia įrodinėti, pridenginėti.

V.K.: Ta karti piliulė ar tas vinukas, man atrodo, būtent apie tai ir yra, kad laisvė daugiasluoksnė, ir kiekvienas, už ją kovodamas, turi susikūręs skirtingą turinį ir idėjas. Jos koegzistuoja ir gali viena kitai prieštarauti, bet tame turbūt ir yra laisvės didžiausias grožis – kad tai ne pūkuota tuščia frazė, joje labai daug sunkumo, kurio yra ir viduje, kalbant apie queer kontekstą ir matant parodoje nuotrauką sugniaužtais kumščiais. Tai yra ir apie frustracijas, ir apie susipriešinimus tiek viduje, tiek išorėje.

A.Č.: Taip, ir kalbant apie Rusijos karą Ukrainoje, labai dažnai pastebiu bandymą supriešinti: „tai visiškai ne jūsų karas“, „ne LGBT+ žmonių reikalas“. Dažnai tokios šlykščios žinutės prasibrauna ir  sugeba įgelti, priminti, kad tai ne apie LGBT+ žmonių laisvę, „dabar tai jau tikrai nekiškite savo šeimos sampratos“.

A.M.S.: Žinoma, dabar Ukrainoje svarbiausia misija yra laimėti, lietuviai stengiasi padėti dėl įvairių priežasčių, bet kartu yra atitolę. Konservatyviosios pusės pasakymas, kad „dabar yra svarbesnių dalykų, negu kalbėti apie šeimą ir jos laisvę“, man atrodo mažų mažiausiai keistas. 

A.Č.: Taip, ir jeigu bet kokio LGBT+ ukrainiečio paklausus, skirtingos kovos, vykstančios tuo pačiu metu, yra ypatingai svarbu, nes tai yra apie vertybes, apie pasirinkimus. Kai kalbame ar sovietinį paminklą, ar oro uosto pastatą nugriauti – yra vietos ir laiko apie tai kalbėti, į tai mes galime susikoncentruoti, suburti komisijas, konsoliduoti jėgas. Bet kai kalbame apie žmonių likimus, gerovę, pasirodo tas dvilypumas, kaip konservatyviosios jėgos sugeba išnaudoti situaciją ir supriešinti dalykus. Čia turbūt ir yra ultrakonservatyviai nusiteikusių žmonių savybė, kad jie išnaudos bet ką – kaip vičiūnai naudoja argumentą, kad „jūs atimate darbus iš ukrainiečių darbuotojų“. Šlykštu naudotis situacija.

A.M.S.: Grįžtant prie išgirstų, kam skiriate daugiausia minčių dabar? Kokie renginiai, projektai laukia ateityje?

A.Č.: Asmeniškai – daug kam. Pavyzdžiui, mūsų komandoje Anton Karyuk gamina prieštankinius ežiukus, kaip meno projektą, juos pardavinėja ir renka paramą Ukrainos kariuomenei. Kalbant grynai apie išgirsti, vyksta dešimtojo dešimtmečio pradžios leidinių skaitmeninimas. Tai didelis tyriminis, informacijos rinkimo darbas, kuris mums labai įdomus.

Artimiausiu metu planuojame Alex Kochan parodą, kaupiame biblioteką ir pradedame ruoštis Kreivėms, kurios bus šių metų rudenį – rugsėjį Vilniuje, spalį Kaune, bendradarbiaujant su socialiniu centru Emma. Turėsime vieną ar du renginius Klaipėdoje. Mums svarbu veikti ten, kur atsiranda poreikis iš pačios bendruomenės.

V.K.: Mūsų kolegės leidžia Kreivių žurnalą, jau yra du numeriai, o trečias greičiausiai bus skirtas queer archyvams. Kaupiame medžiagą ir bandysime tuo numeriu parodyti ką esame nuveikę ir sužinoję. Jame turėtų būti ir Šontos parodos dokumentacija. Šalia to dar renkame interviu iš vyresnių žmonių, bandydami sukaupti kuo daugiau dokumentacijos apie vėlyvąjį sovietmetį. Tai labai svarbus darbas – pakalbinti žmones, kol jie dar gyvi, kol gyva atmintis apie laikotarpį, kuomet homoseksualumas buvo kriminalizuotas, norisi suprasti, kokios buvo jų patirtys.

 

Pilnas fotoreportažas iš fotografijos parodos „Šonta. Iš archyvų”: 

Paroda „Šonta. Iš archyvų“ Vilniaus queer erdvėje „išgirsti“

 

Nuotraukos:

[1] Viktorija Kolbešnikova, Augustas Čičelis. Fot. aut. Severina Venckutė
[2-4] Kreivės 2021. Organizatorių nuotr.
[5- 8] Šonta. Iš archyvų. Atidarymas. Fot. aut. Severina Venckutė
[9-10] Virgilijus Šonta, Be pavadinimo, 1991. MO muziejaus kolekcija. Fot. aut. Severina Venckutė
[11] Paroda Šonta. Iš archyvų. Fot. aut. Severina Venckutė
[12] Virgilijus Šonta, Baltijos kelias, 1990. MO muziejaus kolekcija. Fot. aut. Severina Venckutė
[13] Virgilijus Šonta, Rytas, 1982. MO muziejaus kolekcija. Fot. aut. Severina Venckutė
[14-16] Kreivės 2021. Organizatorių nuotr.
[17] Viktorija Kolbešnikova, Augustas Čičelis. Fot. aut. Severina Venckutė

„Spintose mes laikome ne tik monstrus“. Interviu su menininku, kuratoriumi Vsevolodu Kovalevskiu

Vsevolod Kovalevskij (g. 1988) yra menininkas bei kuratorius, gyvenantis ir kuriantis tarp Vilniaus, Trumsės ir Oslo. 2020 metais Trumsėje, Norvegijoje, įkūrė nepriklausomą projektų erdvę InTheCloset, dalyvavo Rupert Alternatyvios edukacijos programoje Vilniuje (2014), bakalauro studijas baigė Vilniaus dailės akademijoje (2013), magistro studijas – Vilniaus dailės akademijoje (2015), Tromsės Šiuolaikinio meno akademijoje bei Goldsmiths universitete (2018).

Aistė Marija Stankevičiūtė (AMS): Jeigu bandyčiau tave apgyvendinti savo galvoje, tikriausiai įįgytum hidros pavidalą, žongliruojantį švytinčiais pikseliais, žodžiais, kurie prieš subyrėdami susirimuoja, ir erdvėmis, kuriose knibžda būtybės – vienos pažįstamos labiau už kitas.

Jeigu galvočiau apie tave kaip apie žmogų, sudarytum puikaus laiko planuotojo įspūdį – o tai tikrai yra super-galia, ne menkesnė už manipuliavimą keliais objektais vienu metu.

Dar būni menininku, kuratoriumi, situacijų bei bendruomenių kūrėju ir, neabejoju, susirašinėjimo pabaigoje šios pastraipos pasipildys ne vienu pavidalu.

Pokalbį norėčiau pradėti nuo kuratorinės tavo veiklos. Prieš porą metų Tromsø mieste, savo buto spintoje, į šiaurę nuo poliarinio rato nutolusioje keletą šimtų kilometrų, įkūrei parodų erdvę InTheCloset, kurioje eksponuojami kūriniai kelia tapatybės, lyties, cenzūros ir pritapimo klausimus. Nors galerijos namuose nėra toks retas reiškinys, apie parodas spintoje išgirstu rečiau. Būtų įdomu sužinoti, kaip ši erdvė prasidėjo? Ar pavadinimas sekė erdvę, ar erdvė pavadinimą?

Vsevolod Kovalevskij (VK): Koks įspūdingai gilus pristatymas, brėžiantis paraleles tarp daugiasluoksnių tarpusavyje besimezgančių mitologijų nuo Chronos iki daugiagalvės Hydros, kuri keitėsi priklausomai nuo vietos, laiko ir autorių vaizduotės – besikurianti daugiatūrė būtybė, tuo pat metu apmąstanti multi universalijų raidas.

Tu visiškai teisi sakydama, kad galerijos namuose nėra retas reiškinys. Todėl minties atidaryti galeriją tiesiog namuose vengiau ilgą laiką. Erdvės atsiradimas pasąmoningai įvyko dar 2019 metais, kai atsikrausčiau į naują butą. Pavadinimas ir erdvė sekė ne vienas kitą, o mano potyrius ir patirtis būnant žmogumi, identifikuojančiu save kaip „queer“. Į Norvegiją atvykęs iš Lietuvos, kur buvau pakankamai atviras dėl savo orientacijos, patyriau savotišką kultūrinį šoką. Pirmą kartą nuo 2010 metų susidūriau su daugybe žmonių, kurie vis dar buvo „in the closet“, ir paklausti, dėl ko jie yra „spintose“, dažniausiai atsakydavo, kad jeigu jie būtų „out of the closet“, tai prilygtų socialinei savižudybei. Išgirdus tai iš didelio žmonių rato, mane apėmė išgąstis. Svarbu atkreipti dėmesį, kad pirmieji pokalbiai su užsislėpusiais žmonėmis buvo gana nedidelio Tromsø miestelio, turinčio maždaug 90 tūkstančių gyventojų, kontekste. Bet atvykęs į kitus didesnius miestus, taip pat ir į Oslą, vis tiek pakliūdavau į keistas situacijas. Nuo to laiko pradėjau domėtis Norvegijos LGBTQIA+ istorija, ir buvau šokiruotas, kad, pavyzdžiui, homoseksualumas dekriminalizuotas tik prieš 50 metų. Pirmoji knyga apie LGBT Norvegijos istoriją buvo išleista 2019 metais. Kalbant apie vizualųjį meną, erdvės, kurios reprezentavo LGBT, pradėjo savo veiklą ne anksčiau negu 2012 metais, ir paskutinė erdvė, kuri komunikavo LGBT temomis, užsidarė 2021 metais. Atsirado labai daug paralelių tarp to, ką mačiau Lietuvoje, ir ką per istorijas patyriau Norvegijoje. Besidomėdamas meno lauku ir LGBTQIA+ reprezentacija, buvau pasigedęs meno, kuris reflektuotų ir keltų klausimus apie šią sociokultūrinę visuomenės dalį. Todėl InTheCloset savotiškai atsirado kaip erdvė, kuri iš esmės drįso atvirai kalbėti, kviesdama žmonės į intymią erdvę. Tai tapo saugia erdve dialogams ne tik tarp meno objektų ir lankytojų, bet ir tarp lankytojo ir menininko tiesiogiai.

Svarbu paminėti ir tai, kad „queer“ supratimas Norvegijoje yra gana paviršutiniškas. Queer bendruomenė yra maža netgi pačiame Osle. Queer sąvoka yra izoliuota, pavyzdžiui, nuo politinės ideologijos.

AMS: Atrodo, kad tūnoti spintoje reiškia jaustis monstru, kurio bijoti nesavanoriškai išmokstama dar vaikystėje, ir ta baimė nepaleidžia net tada, kai pradedi gyventi vienas, mokėti mokesčius ir neišsimiegoti. Tokiais atvejais vienintelė išeitis turbūt yra formuoti monstrų bendruomenes, iš pradžių šnabždančias šešėliuose, o paskui iššokančias į visuomenę visomis savo spalvomis. Esame įpratę, kad tai, kas nutinka intymiose erdvėse, dažniausiai jose ir pasilieka. Kaip manai, kokį vaidmenį šiame kontekste atlieka InTheCloset? Ar sutiktum, kad organizuodamas įvykius namuose – vietoje, į kurią dažniausiai kviečiame žmones, kuriais visiškai pasitikime – susiaurini auditoriją iki nedidelio rato? Įdomu galvoti, kas yra InTheCloset adresatai arba dialogo dalyviai?

VK: Su teiginiu, kad dažniausiai į savo namus kviečiame žmones, kuriais visiškai pasitikime, sutikčiau iš dalies, bet ne InTheCloset atveju. Didžioji lankytojų dalis buvo man visiškai nepažįstami žmonės, nes komunikacija apie galerijos egzistavimą sklido iš lūpų į lūpas, tad galiausiai gan daug žmonių, ne tik man artimų, sužinojo apie galimybę patirti, ką reiškia tūnoti spintoje. Tačiau lankytojas į InTheCloset negali ateiti šiaip panorėjęs – tik pagal  susitarimą. Vienas apsilankymas galėjo trukti iki 25 minučių ir maksimalus žmonių skaičius spintoje per sutartą laiką buvo 2 žmonės. Tad viena iš kurioziškesnių situacijų buvo 8 svečių iš Italijos užklausa ateiti vienu metu.

Patirtis į namus priimti visiškai nepažįstamus žmones man asmeniškai nėra nepatraukli, nes tai atveria naujų ryšių, pokalbių ir galiausiai draugystės galimybes, formuoja bendruomenę lokaliame, nacionaliniame ir globaliame kontekste. Tai, kad mieste, kažkieno namuose, miegamajame, o tuo labiau spintoje, yra galerija – tokia mintis atėjusiems nepažįstamiesiems atrodė šokiruojanti ir intriguojanti. Manau, lankytojas šiuo atveju patiria didesnį šoką, nes ateiti pas kažką į namus, įeiti į miegamąjį ir įžengti į spintą, kurioje esi uždaroma(-s) 25 minutėms, yra patyriminis išgyvenimas. Tai kai kam atrodė kaip valandos, o kartais žmonės išeidavo su ašaromis akyse.

Galvojant apie monstrus spintose, manau, reikėtų prasiplėsti. Spintose mes laikome ne tik monstrus / griaučius. Jose turime visus įmanomus pasaulius, kuriuose gyvename, paslaptis, kokios jos bebūtų, patyrimus, kokie jie bebūtų ir t. t. InTheCloset šiame kontekste atlieka dvi funkcijas. Pirmiausia tai vieta, kurioje menininkų darbai sukuria naujas erdves ir pojūčius. Pavyzdžiui, Pietų Korėjos menininkės Sun Park filmas „Now and There, Here and Then“ (2018), vaizduojantis pokalbį tarp mamos, esančios Pietų Korėjoje, ir pačios menininkės, gyvenančios Jungtinėje Karalystėje, apmąstant moters vaidmens, kultūrinių skirtumų bei vienatvės temas. Tuo tarpu belgų menininkė Anouk De Clercq filme „Atlas“, per elektroninį mikroskopą tyrinėdama vieno kadro paviršių iš nespalvotos 16 mm kino juostos, apmąsto matymo būdus ir kino prigimtį. Erdviškumas yra viena iš pagrindinių Anouk De Clercq kūrybos sąvokų, ji nori kuo giliau, mažiausiu mastu patekti į erdvę ir pamatyti, kokių įžvalgų gauname iš kitos perspektyvos. InTheCloset kontekste šis darbas kvietė reflektuoti nematomą LGBTQIA+ kino istoriją. Rebecca Erin Moran kūrinyje „Pleasure Altar“, bendradarbiaudama su SmellLab Berlin (kvapų studija) ir garso dizaineriu Kristján Zaklynsky, sukūrė „masturbacijos kamerą“, apgyvendintą iš organinio vaško pagamintomis užpakalio kištukų formos žvakėmis, kvepiančiomis specialiai sukurtu kvapu, kurios liūliavo lankytoją į transo būseną, besiklausant techno feministinio garso takelio „Stop Stopping Now Hypnosis“.

Galvojant tiesiogiai apie monstrus ir bendrijas, čia puikiai tiktų paminėti Anastasiją Sosunovą ir jos pristatytą darbų seriją „Metallic Taste in Your Mouth“. Joje, įkvėpta Rytų Europos šventinių „Karavų“ pyragų, naudojamų kaip šeimos ar bendruomenės priėmimo gestas tradiciniuose ritualuose, tokiuose kaip vestuvės, Sosunova kepa karavajų ir pyragų rėmelius savaip: atskleidžia metalines šerdis su siaubingais ofortais ir apokaliptiniais vaizdais. Graviruodama hibridines būtybes ir diluvinius peizažus, autorė bando prisijaukinti ir rasti paguodą ekskomunikuotųjų sferose. Monstriškumas čia pasirodo kaip išlaisvinimo iš tradicijos bei normatyvumo jėga ir nurodo į alternatyvą. Šia prasme, kaip siūlo Michael Hardt ir Antonio Negri, „galime pripažinti šias monstriškas kūno metamorfozes ne tik kaip pavojų, bet ir kaip galimybę sukurti alternatyvią visuomenę“.

Galiausiai antra InTheCloset funkcija – tai dialogo formavimas tarp meno kūrinio, erdvės, žiūrovo, patyrimo, menininko, kuratoriaus, ir platesnio konteksto, kuris vyksta už spintos ribų.

AMS: Ar tiesa, kad yra dvi spintos – Trumsėje ir Osle? Gal galėtum papasakoti, kaip atsirado antroji?

VK: InTheCloset fizinės erdvės buvimas iš tiesų susijęs su mano gyvenamąja vieta, o tai priklauso nuo nuotaikos, kurioje šalyje tuo metu noriu būti ir nuo tuometinių įsipareigojimų. Taip pat erdvės lokacija priklauso nuo to, ar bute yra vietos įrengti InTheCloset. Todėl visada yra tik viena spinta. Taip susidaro „gyvos“ migruojančios erdvės su savo iššūkiais ir patirtimis. Iššūkiai ir patirtys šiuo atveju apima ne tik architektūrinius, buitinius ir socialinius (nuoma, bendri nuomininkai ir t. t.) kontekstus, bet ir lokalius klausimus, susijusius su tiek miestu, kuriame yra erdvė, tiek politiniais klausimais, apimančiais nacionalinį ir globalų lauką. Persikrausčius iš Trumsės į Oslą, pavyzdžiui, visiškai pasikeitė erdvės architektūra, tuo pačiu atsirado papildomų užduočių, kaip parengti parodų programą ir jos lankymą, derinant su bendranuomininkių laisvalaikiu. Ko, pavyzdžiui, nebuvo Trumsės mieste. Taip pat atsiranda klausimų, susijusių su socialinio ir istorinio konteksto skirtumais bei panašumais, pavyzdžiui, Trumsės ir Oslo, šiaurės ir pietų Norvegijos. Dėl to atsiranda skirtumas tarp programoje suplanuotų menininkų ir jų projektų. InTheCloset pagrindinė užduotis yra parodyti meno projektus, kurių stinga, arba praplėsti jau esamus dialogus.

AMS: Man dar įdomus tavo gyvenimas su kūriniais. Juk iš esmės, net kai esi vienas, nesi vienas, nes kas nors nuolatos eksponuojama tavo spintoje. Nesu tikra, ar galėčiau tokiomis aplinkybėmis susikaupti, nebent įsivaizduočiau, kad kūriniai egzistuoja tik tol, kol į juos žiūriu. Kita vertus, kadangi pats esi erdvės organizatorius, turi puikią galimybę kviesti tik tuos kūrinius, kuriems simpatizuoji, nes tau reikės su jais ir pagyventi. Ar būna, kad renkiesi projektus, kurie tave (arba tavo bendranuomininkius) provokuoja?

VK: Neįsivaizduoju gyvenimo be meno. Šiuo atveju nuolatinis meno kūrinių atnaujinimas yra privilegija, kuri padeda tobulėti ne tik kaip menininkui bei kuratoriui, bet ir kaip žmogui. Tikrai būna, kad renkuosi projektus, kurie provokuoja ne tik mane, bet ir kitus. Jeigu rinkčiausi tik tai, kas man patinka, negalėčiau ištrūkti iš savotiško burbulo/spintos, ir galiausiai nebūtų apie ką bendrauti ir diskutuoti. Diskusija iš tuščio į kiaurą priveda tik prie kiauro ir tuščio potyrio, o tokių diskusijų ir taip užtenka. Tad provokacija ir nesusipratimai yra reikšmingi mūsų raidai. Pasirinkdamas menininkus, kurių kūrinius nebūtinai suprantu mūsų bendravimo pradžioje, reflektuoju su kiekvienu kūrinio peržiūrėjimu ir pokalbiu. Puikus pavyzdys būtų Edvine Larssen kūrinys „Not worth while. Textbulbs #IV“. Tai paprastumu ir daugiasluoksniškumu ypatingas kūrinys. Projektas savo gyvenimą pradėjo 2001 metais menininkei reziduojant Londone. Tuo metu Edvine buvo suinteresuota kaitrinės lemputės, kaip poetinės erdvės, galimybe, dėl ko menininkė pradėjo apdoroti lemputes smėliasroviu, kad užrašytų tekstą ant stiklo paviršiaus. Tai ypač delikatus ir laiko reikalaujantis procesas. Teksto ištraukos paimtos iš Samuel Becketto knygos „Belaukiant Godott“ (1952). Knygoje apmąstomos neaiškios ateitys ir netikrumai, puikiai atvaizduojantys dabartinį pasaulį. Ketvirtoji kūrinio versija, pristatyta InTheCloset Oslo erdvėje, buvo sudaryta iš 4 kaitrinių lempučių, ant kurių buvo išgraviruoti sakiniai „Not worth while, Now“ ir „[Silence]“. Mano bendranuomininkiai, apžiūrėję darbą, iškėlė klausimus, ką gali pasakyti 4 lemputės ir kodėl tai yra meno kūrinys. Pokalbio metu buvo diskutuojama temomis nuo savižalojimo ir savižudybės iki iliuzinio pasaulio, kuriame gyvename. Ir tuo pačiu atsakyta į klausimus, kodėl būtent tai pristatyta kaip meno kūrinys bei kokį poveikį ir dialogą jis gali komunikuoti.

AMS: Mane išjudino tavo mintis apie kiaurą ir tuščią potyrį, atsirandantį iš gyvenimo burbule, kuriame nebėra apie ką kalbėti, nes viskas – super. Vis dėlto malonu, kai kažkas užmina tau ant kojos! Taip kartais prasideda giliausi pokalbiai. Kam dar, be veiklos InTheCloset, šiuo metu skiri savo laiką?

VK: Būtent kai viskas aplink „super“, man asmeniškai yra vienas iš baisesnių potyrių, primenantis Tegan and Sara kartu su The Lonely Island atliekamą dainą „Everything Is AWESOME!!!“. O mano veikla už spintos – ruošiuosi personalinėms ir grupinėms parodoms, dirbu ties daugiakanalėmis audio instaliacijomis ir fotografijų serijomis, permontuoju WashUpWashDown filmą, vystau drabužių ir aksesuarų kolekciją. Kartu su Norvegijos kuratorių asociacija dirbame prie parodų ir kuruotų projektų archyvo sudarymo bei sklaidos, sprendžiame, kuriame strategijas, gaires, kas yra kuratoriaus (-ės) pozicija ir pareigos bei kaip įvesti darbinius saugiklius dirbant laisvai samdomu kuratoriumi. Šia tema Norvegijoje vyksta labai intensyvi diskusija. Vystau doktorantūros studijų projektus, skaitau knygas, vaikštau po parodas ir į kiną. O labiausiai lavinu savo kulinarinius ir gurmaniškus įgūdžius.

AMS: Jėga! Gal galėtum apie kolekcijos vystymą papasakoti daugiau?

VK: Kolekcijos vystymas yra labai įdomus naujų patyrimų laukas, galvojant apie mastelį ir auditoriją. Tai intensyvus procesas, reikalaujantis apmąstyti begales scenarijų, nuobodulio vedamų pragmatinių finansinių sprendimų, o svarbiausiai – apmąstant ekologinius klausimus. Tačiau kūrybinė vystymo pusė yra be galo įdomi ir turinti paralelių tarp kasdienės kūrybos: testavimas, prototipai, medžiagų parinkimas, dizaino sprendimai, formų paieškos, komunikavimas su meistrais. Kol kas galiu pasidalinti tik tokiomis nuotrupomis apie šią veiklą.

AMS: Galbūt pabaigoje išduotum, kokios parodos ar renginiai tavęs laukia artimiausiu metu?

VK: Tikriausiai kaip ir visi, su nekantrumu laukiu apsilankymo documenta fifteen, kad patirčiau ruangrupa kolektyvinio kuravimo subtilybes. O artimiausiomis savaitėmis labai noriu aplankyti Sandra Mujinga ką tik atidarytą parodą Muncho muziejuje. Taip pat kartu su norvegų menininku Lars Laumann keliausime dokumentuoti erdves kūriniui, kurį jis pristatys InTheCloset erdvėje kovo mėnesį. Taip pat laukiu Dora Garciįa filmų „Love With Obstacles“ ir „If I Could Wish for Something“ peržiūros. O būdamas Lietuvoje artimiausiomis savaitėmis vizituosiu menininkų studijas Sodas2123 bei viliuosi aplankyti neseniai atidarytas parodas Vilniuje ir Kaune. Tad tikiuosi sutikti daug pažįstamų ir nepažįstamų draugų bei bičiulių, kurių esu pasiilgęs.

Nuorodos į InTheCloset: @intheclosetspc www.intheclosetspc.com

Nuotraukos:

[1] Iš V. Kovalevskij archyvo
[2] Iš V. Kovalevskij archyvo
[3] Sun Park, Now and There, Here and Then, 2018
[4-5] Anouk De Clercq, Atlas, 2016
[6] Rebecca Erin Moran, Pleasure Altar, 2021
[7] Anastasia Sosunova, Metallic Taste in Your Mouth, 2020-2021
[8-9] Edvine Larssen, Not worth while (Textbulbs #IV), 2021
[10-11] Anne Haaning, Search Quarry, 2021

Užmiršti miesto istorijos naratyvai. Pokalbis su „Lokomotif“ kuratoriais

 

Žinia apie Lokomotif mane pasiekė gando pavidalu. Nugirdau, kad kažkur, ne taip toli nuo Vilniaus, duris atveria nauja erdvė: kažkoks mistiškas kambarys ežerais apsupto Lentvario stotyje, į kurį atvažiuoji traukiniu, ir vos tik išlipi – įžengi tiesiai į pokalbį apie balto kubo alternatyvas, įvairaus plauko periferijas, vietas, į kurias vangiai užsuka menas, ir naujus būdus jį ten atvesti. Kitaip tariant, pačioje pradžioje Lokomotif mano vaizduotėje iškilo, ir iki šiol išliko savotišku tolimos pilies miražu, nuolat keičiančiu savo mirgėjimą, mainančiu formą ir tviskesį, tarsi bandydamas užmegzti ryšį su Lentvario vietovėje sklandančiais vaiduokliais.

Pagrindiniai šio pokalbio veikėjai: erdvę 2019–aisiais atidarę menininkai Milda Dainovskytė ir Laurynas Skeisgiela.

Aistė Marija Stankevičiūtė (A. M. S.): Milda ir Laurynai, kai susiskambinome prieš kelias dienas, užsiminėte, kad šiuo metu išgyvenate gana specifišką laiką – galbūt net būtų galima sakyti, kad šis pokalbis yra jo žodinis skirtukas, žymintis baigtą, beveik trejus metus trukusį Lokomotif veiklos etapą, ir naujo mirgėjimą, dar tik išnyrantį horizonte.

Nuo pat pradžios, keisdami vietas, veiklas ir veidus, jūs ieškojote tinkamiausios vietos, kurioje megztųsi pokalbiai, vyktų kūrybinės dirbtuvės ir parodos, atgytų vietinės istorijos ir būtų kuriamos naujos, bendruomenes buriančios aplinkybės, kviečiančios kurti ir mąstyti bendromis patirtimis. Turint omenyje komplikuotą Lentvario praeitį, kurią taikliai iliustruoja jau beveik visai sutrupėjusi buvusios universalinės parduotuvės iškaba – joje dabar įsikūrę balandžiai (atkreipiau dėmesį paskutiniosios ekskursijos Raktas, bokštas ir karūnos metu), kokie jausmai ir mintys jus lydėjo kelionės pradžioje? Kaip buvote priimti vietinių kultūros institucijų ir kaip sekėsi su jomis bendradarbiauti? Ar Lokomotif lokacijos keitimas buvo su tuo susijęs?

Milda Dainovskytė (M. D.): Pirmieji mūsų veiklos metai Lentvaryje buvo labai aktyvūs. Stiprus įkvėpimas, nauji kontekstai ir erdvė leido mums atrasti istorijas, kurias papasakojome, bei tas, kurias dar papasakosime. Paraleliai veikėme tiek būsimo turinio formavime, vietos tyrimuose, tiek buityje – į gerokai apleistą erdvę geležinkelio stoties antrajame aukšte įdėjome daug energijos, kad ten galėtume pakviesti auditoriją.

Iš pirmo žvilgsnio regiono infrastruktūra, plėtojanti kultūrinį vietos gyvenimą, buvo mums palanki. Tačiau greitai pajutome, kad kompetencijos ir lūkesčiai ne visada sutampa, tad rinkomės naujus kelius. Bėgant laikui keitėsi tiek pačios institucijos, tiek mūsų statusas jų atžvilgiu, tad šiandien sulaukiame palaikymo ir pagalbos.

Neišvengiamai, tenka paminėti ir tvyrančią pandemiją, padariusią įtaką mūsų veiklai, nuomos mokesčiams, ir susitikimų kambario idėją teko permąstyti, pažiūrėti į ją naujai. Tačiau situacija padiktavo naujas formas mūsų kuratoriniams sprendimams, išspyrė mus iš susitikimų kambario į įdomiausius Lentvario miesto užkampius.

Laurynas Skeisgiela (L. S.): Kai žengėme pirmuosius žingsnius, mus lydėjo stiprus susižavėjimas ir prisirišimas prie erdvės, kurią radome antrame Lentvario geležinkelio stoties aukšte. Tai padiktavo ir pavadinimą, ir beveik visos būsimos veiklos kryptį. Iškart supratome, kad savo sutiktais džiaugsmais ir atradimais norėsime dalintis su kuo platesniu žmonių ratu. Galimais savo bendraminčiais ir auditorija laikėme tiek aktyvius vietinių kultūros institucijų narius, tiek stoties praeivius, kaimynus, svečius iš Vilniaus ar kitų šalių. Tokiomis aplinkybėmis teko atrasti ir mokytis labai universalių kalbėjimo būdų. Bendravardiklindami savo parodų, renginių turinį pradėjome kurti raktą–įrankį, kurį naudojame iki šiol.

Verta paminėti, kad pirmaisiais metais mūsų projektą administravo Lentvario kultūros rūmai. Vietinių kultūros organizacijų buvome draugiškai priimti, tačiau organizaciniame lygmenyje mes veikėme skirtingomis bangomis. Čia susidūrė ilgus metus formuota kompleksiška biurokratinė administravimo sistema ir mūsų pačių ypač dinamiška freelancerių darbo kultūra. Lokomotif lokacijos keitimas, tiksliau, praradimas, buvo jau vėlesnių negandų išdava.

A. M. S.: Įprastai menas į Lentvarį įvairiomis formomis atkeliauja iš sostinės ar didesnių miestų, kuriuose specifinis kalbėjimo būdas ir vizuali kalba yra jau gerai pažįstama, kartais net pabodusi. Tuo tarpu, atokesnes vietoves šiuolaikinis menas aplanko rečiau, ir kai jau pasirodo su neįprastais savo atributais, tikriausiai sulaukia ne vieno įtaraus sušnairavimo. Įdomu, kaip save matote šiose aplinkybėse? Žiūrint iš šono, jūsų veikla atrodo gana prometėjiška, bet tuo pačiu reikalaujanti atidžios savistabos ir įsivardinimo: kaip save matote vietinės kultūros kontekste? Laurynai, minėjai raktus – kaip jie atrodo?

L. S.: Būtent šia ugnies ir šviesos nešimo tema nuolat diskutavome tarpusavyje. Supratome, kad nenorime dirbtinai nuleisti turinio kartelės, tačiau tokios prometėjiškos pozicijos stengėmės kiek galima labiau išvengti. Šią lygsvarą išlaikyti mums padėjo sąmoningas Lentvario miestelio kaip pagrindinės temos išlaikymas. Taip atsidūrėme situacijoje, kurioje vietiniai lankytojai dažnai žinojo daugiau negu mes patys – tad parodų siekiamybe laikėme ne žinių perdavimą, o kiek įmanoma lygiavertiškesnį apsikeitimą jomis. Anksčiau minėtas raktas, kurį gludinome, ir buvo ta mainų forma, susiformavusi praktikoje. Pastebėjome, kad pagaviausi susitikimai įvyksta, kai jusliškai turtingos aplinkos kontekste gyvai dalinamės aiškiais ir trumpais naratyvais. Taigi konceptus keitėme istorijomis, o baltą kubą vertėme į gyvus turus ar ekspozicijas mieste, specifinėse vietose. Galiausiai šie rakto ieškojimai mus nunešė toliau nuo to, ką esame įpratę įvardinti paroda.

Galiu pasidalinti pavyzdžiu. Ilgai planavome organizuoti parodą apie Vladislavo Tiškevičiaus Lentvario dvare sukauptą meno kolekciją. Galų gale tai pavirto į susitikimus Lentvario dvaro kopijoje, Timofėjaus Ževžikovo 30 metų savomis rankomis statytoje gelžbetonio pilyje. Šie įsimintini Timofėjaus rūmai diktavo sąlygas pakviestų menininkų kūriniams, o jis pats tapo ryškiausiu parodos menininku–akcentu. Prie teorinės parodos dalies prisidėti kvietėme ne tik profesionales menotyrininkes Mariją Drėmaitę ir Aistę Bimbirytę-Mackevičienę, bet ir Timofėjaus dukrą Sniežaną Raižienę bei anūką Martiną Raižį, kurie pasidalino neįtikėtinais pasakojimais apie Timofėjų ir jo dvarą. Taip Warowland tapo įvykiu, kurį pavadinti „paroda“ būtų sunku.

Paroda Warowland. Gedvilė Tamošiūnaitė the cruelest gaze is the one of diplacement, darling

M. D.: Iki tol, kol su Laurynu pradėjome veiklą Lentvaryje, buvau šiek tiek susipažinusi su Lietuvos Respublikos regionų kultūros politikos specifika, kultūros centrų veiklos ypatybėmis, o ypač su Lentvario situacija. Įstatymas, kuriuo šiandien vadovaudamiesi veikia šie centrai, gali sukurti pavojingą uždarą cirkuliaciją, kurioje nelieka kultūros židinių, plečiančių savo kuriamo turinio įvairovės. Tad Lokomotif matau kaip alternatyvą mieste, kurios temoms nedaro įtakos vietinės politinės sistemos formatai.

Mūsų iššūkiai – užmiršti miesto istorijos naratyvai: kai žinai, kad plyname lauke užkasta daug lobių, apčiuopęs juos turi perprasti ir įvertinti. Mus jaudina nejautrus miesto identiteto formavimo braižas, tarsi dar giliau įspraudžiamos tos dėmesio vertos detalės, nebetelpančios tarp trinkelių – kaip anksčiau tavo paminėta iškaba, priglaudžianti balandžius.

Iš šios per trejus metus sukauptos medžiagos susiklojo metmenys, tarsi nematomas sluoksnis, kurį dengia anksčiau mano paminėti aspektai, susiję su miesto piešiniu. Man jis, tas sluoksnis – tarsi periferinis pasaulis, kurį buvo galima pajusti ir paskutinėje mūsų kuruotoje grupinėje parodoje Raktas, bokštas ir karūnos – tarsi lindėčiau tame geležinkelių stoties rūsyje, kuriame sienos ištapytos langų motyvais, o juose matosi žydras dangus, patrankos, paukščiai ir simboliai.

A. M. S.: Man jūsų veikla dar įdomi tuo, kad į savo akiratį įsileidžiate ne tik dvarus, kultūros rūmus ir detales tarp trinkelių, bet ir, pavyzdžiui, farmacijos institucijas ar Maximos parkingus – tokios vietos atrodo jau iš anksto paruoštos nutikimams. Po paskutiniosios ekskursijos Raktas, bokštas ir karūnos – kurios metu aplankėme ir neįprastai kvepiančią Lentvario vaistinę – pasakojote, kad vienoje iš ekskursijų vaistinės vedėja taip pat įsitraukė į tos dienos nuotaikos kūrimą pasakodama savo prisiminimus ir apie nežinomo autoriaus vitražą, sukurtą 70-aisiais. Arba tas liūdnas juodas automobilis, nutūptas saulės atokaitoje ištirpusių kūrinių, kurį visą parodos laiką kamavo vietiniai, bandydami atsukti spynas, nuimti kūrinius–numerius, pakelti valytuvus, kol šalia autobusiuke miegojo benamiai. Tikrai esate neįprastų aplinkybių ir netikėtumų meistrai, dėl to smalsu, kas per veiklos metus buvo dar nutikę, tik nebuvote paklausti? Man kažkodėl susidarė įspūdis, kad Lentvaryje vaidenasi. Ar esate pastebėję paranormalių reiškinių?

Paroda Raktas, bokštas ir karūnos. Algirdas Jakas ir Eglė Ruibytė Prietemų atokaitos. Nuotr. Lauryno Skeisgielos

M. D.: Istorinė miesto vaistinė, įkurta prieš beveik 130 metų, ar skulptūrinė universalinės parduotuvės iškaba yra gyventojų sentimentus žadinantys taškai: mumyse tūnoję ir aktyvuoti prisiminimai yra dalis miesto širdies. Todėl šios dalelės man atrodo svarbios, ir vertingi tampa pasakojimai apie tai, kaip prieš kelis dešimtmečius mergaitei mama iš po prekystalio pirko flanelinę suknelę, kažkam žaislus – tai ir dar daugiau talpina aprūdijusi metalinė iškaba, turinti perspektyvų šviesti ir toliau kyboti savo vietoje, jei tam bus sudarytos sąlygos.

Lentvaris padalintas į dvi dalis, kurias skiria traukinio bėgiai, ir tai stipriai prisideda prie miesto charakterio, bendruomenės formavimosi. Per pėsčiųjų tunelį išnėrusi į industrinį kvartalą, pasijutau lyg ne savo teritorijoje –pabūgau, nors ne vienerius metus pėdinau tuo kursu į mokyklą.

Kai su Egle Ruibyte ir Algirdu Jaku ruošėme jų kūrinį Prietemų atokaitos, svarstėme galimus scenarijus, transformacijas ar net tragišką baigtį. Svarstau, kokį santykį su šiuo kūriniu turėjo smalsuoliai, klibinę spyneles. Gal šis jiems buvo nematomas, o saulės kaitroje išsilydę objektai virto kamufliažo dėmėmis, nuklojusiomis jų pasąmonę? Tuo tarpu, Lentvaris turi ir daugiau tokių „miegančių“ lokacijų: viena tokiųužmirštos Tiškevičių laikų kapinės ežero pašonėje, dėl nesuprantamų priežasčių apleistos ir uzurpuotos krūmynų. Kai 2019-aisiais metais ruošėmės parodai Kurortas, lankėme šią vietą dėl ten esančių unikalių objektų: butaforinių kelmų, kurių vienas veda į požeminį tunelį. Pro šalį ėjusi ir šunį vedžiojusi moteris papasakojo istoriją iš savo vaikystės: kaip sovietmečiu šiame tunelyje, išsišakojusiame į tris kryptis, žaidė keletas vaikų, o vienas jų dingo be žinios. Po šio tragiško įvykio taip ir neradus vaiko, šie tuneliai neva buvo užbetonuoti. Ši istorija mus pasiekė atsitiktinai, kaip ir daugelis kitų detalių apie šias apylinkes.

Traukinių stotis kurioje įkūrėme Lokomotif yra 1862 metų statinys, atlaikęs karą, anglimi varomų garvežių ir dyzelinių traukinių virpesius. Gatvėse, skendėjusiose industriniame triukšme dar galime atrasti pavienių, iš praėjusio šimtmečio išlikusių medžių, ežere – nuskendusį garlaivį, (na, bent jau metalinį gaublį tai tikrai : ) ), o užakusiuose parko kriokliuose – dvaro ponių šnabždesius. Šie vaiduokliai vienaip ar kitaip įsliūkindavo į mūsų parodas. Būtent tavo pajaustos pamėklės mane labiausiai žavi šiame mieste.

Paroda Kurortas. Ekskursija po parką. Lokomotif archyvas

L. S.: Atrodo, kad tokiems nutikimams ir istorijoms Lokomotif veikla buvo užprogramuota nuo pat pradžių. Jas priimu kaip savo “uždarbį”. Galėčiau pasidalinti ne vienu nutikimu, tačiau tokios istorijos mieliau pasakoju gyvai – tekste jos sustabarėja ir praranda žavumą. Parodų ir ekskursijų metu susitikę su žmonėmis mes prisistatome ir papasakojame, ką matysime ir veiksime. Tai visus sinchronizuoja į bendrą “gaują”, o tada judame toliau. Tačiau ekskursijos ir pristatymai yra tik dalis laiko, kada susitinkame su aplinkybėmis. Klausi apie vaiduoklius… Man atrodo, kad mes ten ir vaidenamės. Ne kartą esu jautęs kaip savo keistais veiksmais sujaukiu gana įprastą aplinkinių kasdienybę. Kai mane stebi grupė žmonių, o tai, ką aš veikiu, žinau tik pats vienas, jaučiuosi kaip paranormalus reiškinys.

Tavo minėta Maximos aikštelė, 7 valanda vakaro, stipriai lyja. Vietinis vyras slepiasi nuo lietaus po parduotuvės stogu. Bandau įsivaizduoti save jo akimis: “Kažkoks bičas atsiranda prie čia jau mėnesį stovinčios paliktos mašinos, prie pat manęs. Jos nė neatrakinęs, išsitraukia atsuktuvą ir pradeda lupti automobilio galą, tada prisuka naujus valstybinius numerius. Vis dar stipriai lyja. Kažko ieškodamas aikštelėje jis dar randa keletą švino gabalų ir juos sukrauna į tą patį automobilį. Tada skambina telefonu ir vaikščiodamas ratais pasakoja, kad kažkas per stipriai prilydė plastmasės salone ir neaišku, ar nusiims. Tuomet atvažiuoja “tralas”, keltuvu užsikelia mašiną ant priekabos ir išvažiuoja.”

Tokie smulkmeniški nutikimai ir juos įdėmiai stebinčios akys padeda suvokti, kad tas pirmo žingsnio žengimas į mūsų kuriamą situaciją yra labai svarbus. Kitaip, manau, mes patys būtume vis atsirandantys ir pranykstantys vaiduokliai.

A. M. S.: Neįtikėtinai smagi istorija! Tikriausiai, būnant kuratoriais, tenka pabūti įvairiausiuose amplua. Net jei tai – lietuje permirkusios figūros, dealinančios pasibaigusios parodos kūrinių eksportą supermarketo aikštelėje.

Apžvelgus trejus veiklos metus – visai nemažai nuveikėte: sukūrėte situacijų ir užrašėte istorijų, užminėte mįslių, suorganizavote pasivaikščiojimų ir pokalbių, vaidenotės ir kėlėte įtarimų… Įdomu sužinoti, ar buvo sumanymų, kurie taip ir neįvyko? Kas jiems pakišo koją?

M. D.: Kas dieną prisimenu tai vieną, tai trečią – tai dar, tikiu, bus įgyvendinta. Sumanymų, kurie nebuvo pristatyti– nemažai, bet jie dar laukia savo dienos. Tai, ką darėme iki šiol, tarpusavyje aptarinėdavome pusmetį, kartais – metus, kitą – dvejus, kol mintys įgaudavo pavidalą.

Kartosiuosi sakydama, kiek istorijų snaudžia Lentvaryje, nors kartais gali pasirodyti, kad nebėra apie ką čia kalbėti. Bet, vis dėlto, yra temų, kurių mes nepalietėme savo projektuose. Viena tokių – karas ir su juo susijusi lokacija – įspūdinga gynybai suprojektuota infrastruktūra.

Susitikimų įgyvendinimas Lentvaryje susideda iš įvairių dėmenų – ne tik iš geros minties, bet ir iš biurokratijos. Ji mums pakišdavo koją, ir kartais atimdavo jėgas, nors per veiklos metus turime sukaupę patirties, žinome kaip tai veikia. Pandemija pakeitė visų mūsų ritmą, o Lokomotif veiklą tarsi truktelėjo už pakarpos kažkur į priekį.

L. S.: Buvo sumanymų, kurie neįvyko apskritai, tačiau juos dar tikriausiai pavyks realizuoti ateityje, tad nurašyti prie neįgyvendintų būtų gaila. Įdomiau yra tai, kad tam tikri jau įgyvendinti projektai užsimezgė ir įgavo visai kitokias formas. Pavyzdžiui, organizuodami paskutinę mūsų parodą Raktas bokštas ir Karūnos vitražą laikėme viską tarsi sujungiančiu objektu. Iš pradžių svarstėme, kad paroda galėtų liesti daugiatautiškumo, multikultūriškumo klausimus Lentvario mieste ir apylinkėse. Visgi, ši tema yra ypatingai jautri, subtili ir politiškai karšta. Supratome, kad patys negalime pilnai jos išplėtoti. Net ir vėliau, ieškodami profesionalų, kurie galėtų tai padaryti kartu su mumis, neradome tinkamo sprendimo. Tačiau vitražas išliko parodos ašimi, tik įgavo kiek kitokią reikšmę, nagrinėjančią paveldosaugos ir aplinkosaugos, palikimo ir paliktumo temas.

A. M. S.: Kalbant apie ateitį, įdomu sužinoti, aplink ką sukasi jūsų mintys. Lokomotif veikla pati šiek tiek primena vitražą – kuo ketinate jį pildyti? Arba galbūt kažką išimti, kažką pakeisti?

L. S.: 2019 metų pabaigoje rengėme parodą 2 0 9 0, į kurią kvietėme menininkus, piliečius ir institucijas nujausti ar nuspėti galimus Lentvario miestelio ateities scenarijus. Iš sulauktų pasiūlymų gausos ir įvairovės gimė pagrindinė parodos tema – loterija. Du tūkstančiai devyniasdešimtieji virto į atsitiktinę skaičių kombinaciją, 2 0 9 0.

Artimoje ateityje apžvelgsime savo veiklą kita forma, leidinio pavidalu. Bandysime pažvelgti į vitražą iš toliau, kitų žmonių akimis. Tolimesnei ateičiai norisi pasilikti laisvės naujoms iškritusių kauliukų kombinacijoms.

M. D.: Šis išgyventas etapas, apmąstytos temos ir mūsų mintys sukrito į Lentvario miesto istorijos, mitų ir nuogirdų archyvą, atsiskleidžiantį šiuolaikinio meno priemonėmis. Pastaruoju metu sklaidau vaizduotėje tai, ką sukaupėme, ką užsirašėme, ir svarstau kaip mudu su Laurynu tai paversime įdomiu ir vertingu leidiniu. Tai labai svarbus elementas, laiku ir vietoje suplanuotas projektas, leisiantis ne tik užfiksuoti patirtis, bet ir atrasti nepaliestas temas, pateikti naujas idėjas.

Lokomotif veiklą Lentvaryje katalogizuoti nusprendėme ne todėl, kad pažymėtume pabaigą, bet tam, kad galėtume dar viena forma bendrauti su auditorija, ypač vietiniais. Būsimas leidinys – savotiška miesto apybraiža, galinti tarnauti kaip alternatyvus ir pirmasis pažintinis miesto gidas, bei prisidėti prie miesto vertės kūrimo procesų.

Antanas Gerlikas Kopų prototipai. Nuotr. Lauryno Skeisgielos

Parodos Warowland atidarymas. Nuotr.: Simo Sirutavičiaus

Gyvenimas nėra vien žavingi dygliai ir giedantys grifai. Pokalbis su „Tzvetnik“ platformos kuratoriais

„Gyvenimas nėra vien žavingi dygliai ir giedantys grifai“, – sako Mirtišė, nupjaudama rožių žiedus ir dėliodama jų nuogus stiebus į krištolinę vazą be vandens. Tuomet su pasigėrėjimu ji braukia pirštais per dyglius.

Septintajame dešimtmetyje ji buvo su mirtimi flirtuojanti egzotiška keistuolė, besirūpinanti siaubą keliančiais augalais savo pilies oranžerijoje. Mirtišė mėgo maitinti plėšrią gėlę Kleopatrą, kuri buvo jos ištikima kompanionė. Herojės juoda pieštuko formos suknelė buvo tokia siaura, kad apsunkindavo judesius, kai jos kūnas šokio ritmu plazdėdavo mirusiųjų sieloms atviroje šiurpioje svetainėje.

Nuodingų augalų sukelti kraupūs sapnai buvo Mirtišės mėgstamiausi, nes palikdavo šmėklišką švytėjimą aplink akis. Viduramžiais šios pavojingos gėlės buvo nepamainomos meilės eliksyrų, mikstūrų ir stebuklingų balzamų sudėtinės dalys, tad tęsdama protėvių ritualus, dosniai vaišino svečius šiais garuojančiais užpilais. Ji buvo tokia miela, kad jos žemas švelnus balsas nuramindavo net baltosios meškos kailio kilimą, kurio vardas Bruno. Tačiau Mirtišė suglumdavo, kai sutikti žmonės neapdairiai padarydavo ką nors „malonaus“. Ji matė grožį groteskiškuose dalykuose, ją buvo sunku perprasti, jos šypsena buvo mirtina, o tamsa jai taip tiko, kad jos tapo sinonimais. Tačiau kai tūkstantmečių sandūroje jos kitoniškas atvaizdas užtvindė masinę kultūrą, Mirtišės egzotiškumas išgaravo, ir mes ėmėme ieškoti naujų baugių kaimynų, kurie mus intriguotų.

„Tzvetnik“ yra 2016 m. įkurtas meno gėlynas internete, kurį prižiūri filosofė Natalija Serkova ir menininkas Vitalijus Bezpalovas. Tai nuolat auganti meno parodų fotodokumentacijos, interviu ir tekstų kolekcija.

Aistė Marija Stankevičiūtė (AMS): Norėčiau pradėti pokalbį nuo bruožų. Kai atsidarau „Tzvetnik“ interneto puslapį, į akis krinta ryškūs vizualiniai kodai – daiktai, kuriuos labiau tikėtumeisi pamatyti nesaugiame skersgatvyje nei tipinėje parodinėje erdvėje; sunešioti pretenzingi sportbačiai; nuolaužos iš už gretimo kampo. Dažniausiai rodote nenublizgintus, kartais net pabrėžtinai nešvarius dalykus. Kaip atsirenkate parodas? Jos atrodo taip kruopščiai persijotos, kad norisi klausti: kokius kuratorinius ritualus atliekate spręsdami, ką įtraukti į kolekciją?

Tzvetnik: Atsakymas į šį klausimą nevienareikšmis. Viena vertus, sunku paneigti, kad mūsų publikuojamas menas galimai atitinka tam tikrą formalų kodą (kuriam, tarp kitų elementų, būdingi ir tavo išvardytieji). Tačiau kartu mes publikuojame ir projektus, kurie netelpa į atpažįstamus vizualinius to meno iš „Tzvetnik“ rėmus. Be to, įdomu būtų pagalvoti ir apie konceptualias prieigas greta formalių meno kūrimo būdų. Be abejo, konceptuali prieiga turi įtakos meno išvaizdai, tačiau ši įtaka gali pasireikšti labai skirtingais būdais, todėl sunku apibrėžti formalius rėmus. Konceptualiu, metodologiniu požiūriu galima išskirti šiuos punktus, kurie didesniu ar mažesniu mastu atsispindi mūsų atrenkamuose projektuose. Pirmiausia, tai menas, nepažįstantis ribos, už kurios baigiasi internetas (skirtingai nei postinterneto menas) – šiems menininkams internetas vienu metu yra visur ir niekur. Tai menas, kuris įtraukia dokumentaciją kaip vieną iš savo ypatybių, užuot suvokęs ją kaip trikdantį, bet neišvengiamą eksponavimo trūkumą. Tai menas, atviras įvairiausio pobūdžio spekuliacijoms, klastotėms ir apskritai visokiems masinės kultūros manipuliacijos įrankiams, priverčiantis šiuos dalykus dirbti jam. Galiausiai šis menas egzistuoja begaliniame tinkle (skaitmeniniame, konceptualiame, formaliame, naratyviniame) ir talpina savyje šią begalybę: jo dalimi gali tapti bet kas. Jei jaučiame, kad išvardytos savybės yra esminė konkretaus projekto dalis, mes jį publikuojame, nepaisydami galimų trūkumų ir nenušlifuotų kraštų.

A. M. S.: Paminėjote meną be ribos, už kurios baigiasi internetas; man atrodo, kad pačiame internete, kur jis bebūtų, veikia tam tikras vaizdų cirkuliacijos algoritmas. Socialiniuose tinkluose parodų fotodokumentacijos atsiduria viename sraute su selfiais, keistenybėmis ir mados prekių ženklais – vienas vaizdas lemia, ką matome išnyrantį po jo. Epoksidinės dervos skulptūros slenka paskui penkiagalvius katinus, „Balenciaga“ striukes, parodų ekspozicijų vaizdus ir kruopščiai nuglotnintą odą. Atrodo dėsninga, kad šiurkštūs fizinių parodų kraštai suminkštėja kaip „Instagram“ influencerių skruostai. Jūs tikriausiai sulaukiate milžiniško parodų ekspozicijų vaizdų srauto. Ar pastebėjote kokių nors pokyčių pačiuose meno objektuose išpopuliarėjus internetinėms meno archyvavimo platformoms? Kokias mutacijas jie patiria? Kiek, jūsų nuomone, menininkų pasitelkiami vizualiniai kodai yra paveikti objektų, kurie atrodo kaip menas socialiniuose tinkluose?

Tzvetnik: Nesunku pastebėti, kad vienas iš šiam menui reikšmingų vizualinių kodų yra siekis išryškinti kūrinyje panaudotą medžiagą. Niekada nesvarstome lengviausio kelio ir neflirtuojame su masinės žiniasklaidos išpopuliarintu neryškumo efektu (skirtingai nei postinterneto meno atveju). Priešingai, menininkai, regis, priešinasi tam pristatydami sulaužytus, deformuotus objektus, kuriuose medžiaga kyšo į visas puses ir maištingai įtvirtina save. Tiesą sakant, apibūdinti tai kaip protestą prieš žiniasklaidos ir socialinių tinklų vaizdų srautą būtų paprasčiausias sprendimas. Atrodo, yra giliau slypinti priežastis, dėl kurios menininkai taip įnirtingai laužo ir iš naujo surinkinėja objektus, kuria nežmogiškus monstrus ir bando atgaivinti negyvą materiją įvairiomis manipuliacijomis. Taip yra todėl, kad mūsų karta apskritai nebeužčiuopia jokios vidinės pasaulio logikos. Paminėjai penkiagalvius katinus, slenkančius paskui madingas striukes ir parodų vaizdus, – ši maišalynė vis labiau apsunkina aiškių priežasties ir pasekmės ryšių suvokimą. Todėl menininkai siūlo naują logiką. Svarbu tampa ne reaguoti į tam tikrus vizualinius kodus ar meno rodymo internete metodus, bet bandyti iš naujo surinkti šį pasaulį, sukurti ką nors kokybiškai kitokio. Šis impulsas buvo dingęs iš meno daugiau nei pusę amžiaus, o tai atitinka laikotarpį, kuriam priskiriamas šiuolaikinis menas. Šia prasme menas, su kuriuo mes dirbame ir apie kurį kalbamės dabar, pasirodo esąs postšiuolaikinis.

Vitalijus Bezpalovas, Atmintis… saugoma milijonus metų… papunkčiui su Bažnyčios kūnu, valstybe… ištartų šventų žodžių saugume, 2020 / Skaitmeninė spauda ant plėvelės, gitara, cigaretės nuorūkos, 100 x 38 x 10 cm

A. M. S.: Postšiuolaikybės sąvoka skamba intriguojančiai – ji paverčia šiuolaikinį meną tokiu vakarykščiu. Įdomu mąstyti apie meną „po šiandienos“, tarsi ta „šiandiena“ būtų pasibaigusi, ir mes kažkokiu būdu stebėtume tai, kas jau atėjo po jos. Ar galėtumėt išskleisti šią sąvoką man ir skaitytojams?

Tzvetnik: Taip, kaip mes ją suprantame meno kontekste, postšiuolaikybės samprata nurodo į kelis skirtingus aspektus. Vienas iš jų, be abejo, susijęs su priežodžiu tapusia „čia ir dabar“ būsena. Šiuolaikinis menas 60 metų bandė užčiuopti šį „dabar“ momentą, tad šį siekį atspindėjo jo konceptualios ir formalios prielaidos. Jis mėgino iššifruoti tą momentą, paaiškinti auditorijai, bendruomenei, meno istorijai. Be to, dažnai stengėsi nuspėti ateitį ar tarėsi darantis jai įtaką per apskrito stalo diskusijas muziejuose. Iš dalies dėl šito jis liko tvirtai pririštas prie amžinos dabarties – nesibaigiančios kapitalistinės šiandienos, kuri trunka amžinai ir nežada jokio išgelbėjimo. Ir jei šiuolaikinis menas iššifravo dabartį, jis turėtų reikalauti visiško savo paties konceptualaus dešifravimo. Nepaaiškintas šiuolaikinis menas dar nėra menas. Jis neįsiveržė į dalykų tirštymę ir išlaikė kritinę distanciją nuo pasaulio, būtiną stebėjimui ir pastabų užsirašymui. Šis šiek tiek (ar ne šiek tiek) arogantiškas stebėjimas tapo savotišku tamponu, pralaidžiu ne viskam, o tik dalykams, kurie buvo suvokiami kaip neabejotinai verti ištaros. Kitas aspektas buvo susijęs su santykiu tarp meno ir parodinės erdvės: kad ir kiek šiuolaikinis menas kritikuotų baltąjį kubą, jam visuomet pastarojo reikėjo – kad užtikrintų distanciją, vizualinį skirtumą nuo ne meno pasaulio, kad paryškintų prasijotą medžiagą, pats save patvirtintų, pripažintų save menu. Šiuolaikinis menas buvo ir tebėra elitistinė mašina, kurianti artikuliuotas reikšmes bei milžinišką perteklinę vertę, ir kiekviena tokios mašinos mechanizmo dalis turi užimti jai aiškiai priskirtą vietą.

Dabar pažvelkime, kas šiandien vyksta su menu. Vietoj artikuliuotų teiginių susiduriame su vaizdų, reikšmių, ženklų ir žodžių chaosu. Užuot atsitraukęs nuo pasaulio, kaip įpratome tikėtis, menas beveik visiškai susilieja su skaitmeninių ir fizinių erdvių šiukšlėmis, išplisdamas tose pačiose erdvėse visomis kryptimis. Vietoj baltojo kubo dažnai lieka tik fonas, kuriame išryškėja kūrinio kontūrai kaip objektų kontūrai išryškėja apšviestame (ne visuomet labai ryškiai) kambaryje. Žaismas, pajuoka, infantilizacija, parodija, juokdarystė. Ir visa tai be postmodernaus pašaipumo, būdingo menui, kuris tik žaidė žaidimus, bet niekada netapo žaidimu pats savaime. Labiausiai klaidina tai, kad šiandienos menininkai visa tai daro rimtai ir atsakingai aplink juos vykstančių procesų atžvilgiu. Seni reikšmių kūrimo būdai tiesiog nebetenkina; jie yra nepakankami, hierarchiniai, nelankstūs. Svarbus momentas yra naujojo meno konstruojamų struktūrų pamatinis pralaidumas. Jos yra mobilios, visavalgės, porėtos, atmetančios griežtą atranką ir distanciją. Būtent tokiomis kategorijomis jau gana ilgą laiką apibrėžiamos ir kapitalizmo struktūros, mums atrodo svarbu, kad menas šiandien atvirai pasisavina dominuojančią kapitalistinę logiką, užuot bandęs ją kritikuoti įmantrios refleksijos būdu. Šis atvirumas ir sąžiningumas talpina savyje daug grynesnę sprogstamą energiją, nei gali pasiūlyti postšiuolaikiniame pasaulyje įstrigęs pavargęs šiuolaikinis menas.

Norime papildomai pabrėžti minėtą struktūrų pralaidumą. Reikšmės sunkiasi pro šias struktūras, tačiau pabėga neįstrigusios grotelėse. Dėl to naujasis menas nebėra amžinosios dabarties įkaitas; jis gali atsigręžti į naują arba seną metafiziką, į asmeninę mistinę patirtį, į viduramžių elgetą arba spekuliatyvią ateitį. Šiuolaikinis menas taip pat sunkiasi pro šias struktūras – skirtumas nėra toks akivaizdus, ribos yra takios. Tačiau skirtumą visgi reikia apibrėžti. Žmonės mėgino naudoti postšiuolaikinio meno sampratą nuo XX a. pabaigos, tačiau ji niekada pilnai neįsitvirtino, tikriausiai todėl, kad meno produkcijos ir recepcijos logika liko nepakitusi. Pažiūrėsime, ar dabar vykstantys pokyčiai yra akivaizdūs ir ar atėjo laikas pasirodyti postšiuolaikiniam menui, remiantis jo vidine logika bei išorine būtinybe, o ne vien profesionalų bendruomenės užgaida.

Memas, nežinomas autorius

A. M. S.: Ar postšiuolaikinį meną galima pavadinti ateities menu? Kaip ši ateitis randa vietą tarp šiandienos daiktų?

Tzvetnik: Paradoksaliu būdu šis menas yra būtent dabarties menas, tačiau reikia paminėti svarbų dalyką – jei pasitelktume krikščionybės diskursą, šiuolaikinis menas yra šv. Augustino, vienos pagrindinių Vakarų krikščionybės figūrų, menas. Augustinui neegzistavo niekas, išskyrus dabarties akimirką, tą patį čia ir dabar, kuriame visi esame. Anot Augustino, jei išgyvensi šią akimirką pilniausiu, labiausiai atsakingu (prieš Dievą ar ką nors kitą, šiuo atveju tai nėra esminis klausimas) būdu, viskas bus gerai. Neįmanoma peršokti į ateitį, nes ateitis jam neegzistuoja, yra tik nuolatinis dabar. Postšiuolaikinis menas yra apaštalo Pauliaus menas. Beje, Paulius, būdamas apaštalas ir sugebėjęs patekti į Naująjį Testamentą, net nematė Kristaus savo akimis – lygiai taip pat, kaip mes šiandien galime aptarti meno objektus, kuriuos matėme tik ekrane. Apaštalui Pauliui dabarties akimirka buvo tokia pat svarbi, tačiau svarbi tik todėl, kad ji buvo – vartai į ateitį. Ateitis (antrasis atėjimas, pasak Pauliaus) gali įvykti bet kurią akimirką, ji jaučiama, ji turi nutikti, ir mūsų dabartį nuo ateities skirianti membrana yra tokio plonumo, kad jos neįmanoma užčiuopti. Šį spekuliatyvų, paradoksalų laikų sugretinimą regime kaip kitą žingsnį, kurį menas žengia šiandien. Postšiuolaikinis menas yra šimtu procentu dabarties menas – tačiau tokios dabarties, kurioje ateitis jau atėjo.

A. M. S.: Man patinka jūsų pasirinkimas aiškinti meno procesus per tokias sakralias figūras. Ar yra kitų jus dominančių kūrybinių jėgų, nutolusių nuo menininkų ir meno parodų vaizdų? Menininkai, regis, yra pagrindiniai jūsų puslapio rubrikų „tekstas“ (text) ir „rinktiniai“ (special) veikėjai. Būtų įdomu sužinoti, ar būna kitų, paslėptų reiškinių…

Tzvetnik: Menas pasirodo kaip burbulai ant pasaulio paviršiaus, ir mums įdomu stebėti ne tik jų vidinį gyvenimą, bet ir viską, kas suteikia jiems formą, kuria jų išvaizdą ir prasmę. Menas gražus tuo, kad turi ką nors bendra su viskuo, o viskas savo ruožtu potencialiai gali turėti ką nors bendra su menu. Šia prasme, nors mūsų profesinė veikla susijusi su menu, mūsų gyvenimai neapsiriboja konkrečia specializacijos sritimi. Į mūsų interesų orbitą gali patekti įvairūs, netikėti dalykai: nuo raketų paleidimo įrenginių projektavimo iki viduramžių maro epidemijos istorijos arba modernios rinkodaros technologijos. Šiandien mūsų interesų lauką apibrėžia kino teorija ir siaubo filmų specifika, mistinių doktrinų istorija ir šiuolaikinė metafizika, politinė filosofija ir komunikacijos teorija, taip pat bandymas suprasti, kas vyksta augančios katės galvoje (tai skaudi tema). Turbūt vertingiausia, ką menas gali suteikti, yra gebėjimas mąstyti plačiau nei įprasta, energingai žvalgytis aplinkui, išlikti vaiku ir džiaugtis, kai boružėlė nutupia tau ant rankos, bet tuo pat metu diskutuoti apie visatos sandarą ir suprasti, kad tu dirbi, o ne darai pertrauką savo kasdienėje rutinoje. Mes auginame „Tzvetnik“, kad turėtume savo gyvenime kuo daugiau tokių akimirkų.

*Mirtišė iš „Adamsų šeimynėlės“.

Smirnovo piešiniai, laikraščių iškarpos, tvarsčiai, medicininės kaukės, saliamis ant medžio, 250 x 120 x 10 cm, detalė / „Quintessence II“, Plague Space, Krasnodaras, parodos vaizdas

Iš anglų kalbos vertė Jurijus Dobriakovas.