Author Archives: Skaistė Marčienė

Straipsnio autorius:
Skaistė Marčienė yra „Si:said“ galerijos įkūrėja, kuratorė, kultūrinių projektų rengėja.

„Choose Klaipėda“. Pokalbis su fotomenininku Juozapu Kalniumi

Juozapas Kalnius (g. 1971) – viduriniosios kartos menininkas, vis dažniau besigilinantis į problemines visuomenės sritis. Meninės raiškos priemonėmis aktualizuoja ne tik jam vienam, bet ir visai bendruomenei ar visuomenei rūpimus klausimus, atrasdamas intriguojančias, originalias ir paveikias meno formas. J. Kalnius studijavo Kauno politechnikos instituto Lengvosios pramonės fakultete. Parodose dalyvauja ir jas rengia nuo 2009-ųjų. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Gyvena ir kuria Klaipėdoje.

Gegužės mėnesį J. Kalnius galerijoje „Si:said“ pristatė naujausią fotografijų parodą #flirtasufiltru (2018‒2020). Paroda ir buvo atspirties taškas pasikalbėti apie menininko per objektyvą pastebimą Klaipėdos miesto kaitą, apie miesto ir jūros santykį ir kitus gyvenimo mažmožius.

Juozapai, 2018-ųjų pabaigoje socialiniame tinkle kartu su menininke Meile Sposmanyte pradėjote fotografinį skaitmeninį dialogą, kurį inspiravo techniniai eksperimentai ir vizualinio dienoraščio pildymas. Ieškojimai virto ciklu #flirtasufiltru, kuris yra kasdienybės dienoraštis, sukaupęs egzistuojančių, dingusių arba pakitusių objektų siluetus, eskizus, neišsivysčiusias idėjas, paveiktus laiko ir erdvės. Kokius pasikeitimus pastebi Klaipėdoje?

Klaipėda, žengdama į XXI amžiaus trečiąjį dešimtmetį, ir toliau gyvena pagal dar sovietmečiu jai primestą Kaliningrado scenarijų. Vertingas istorinis Prūsijos paveldas yra neprižiūrimas arba naikinamas ir vietoje jo statomas architektūrinis kičas arba klojamos trinkelės ir liejamas betonas ten, kur tikrai buvo galima atstatyti autentiškus prieškario pastatus. Naikinami ne tik paveldo statiniai, tokie kaip 1773 metais statytas, baroko stiliaus bruožų turėjęs, namas Daržų gatvėje, bet ir monumentalūs meno kūriniai. Pavyzdžiui, atliekant Vilhelmo pasažo remontą sunaikintas vertingas monumentaliosios dailės kūrinys – Henriko Kulšio (1944‒1991) vitražas. Dingo net vienintelis Klaipėdoje vitražas, kuris buvo įtrauktas į saugotinų kultūros paveldo vertybių sąrašą. Tai – šviesaus atminimo Algimanto Stoškaus ir Broniaus Bružo sukurtas vitražas „Baltija“, kuris buvo AB „Klaipėdos mediena“ administracinio pastato salėje. Dabar analogiška grėsmė kaip H. Kulšio kūriniui gresia Marijos Anortės Mackelaitės vitražui jūros tema, kuris yra Klaipėdos jūrų prekybos uosto buvusių kultūros rūmų pastate. Nukelta ir išvežta Dano Aleksos skulptūra G141K1, stovėjusi šalia KKKC Parodų rūmų. Vietoje tikrą meninę vertę turinčių kūrinių miestas užpildytas beverčiais kičo pavyzdžiais. Plakatuose mieste, medijose matome tokius garsius šūkius kaip „Mėlynasis proveržis”, „Choose Klaipėda”, miestas vis perka titulus: Sveikas miestas, Jaunimo sostinė, tačiau tikrovėje nieko panašaus nevyksta, nei proveržių, nei sveiko miesto, nei jaunimo.

Juozapas Kalnius, Danas Aleksa susipakuoja skulptūrą „G141K1“

Kūryboje domiesi skaitmeninėmis ir primirštomis senosiomis technologijomis: cyanotype, pinhole, lumen prints, salt prints ir kt. Šiame fotografijų cikle įprastą filtro įtaisą pakeitė išmaniųjų telefonų filtrų programėlė. Filtrų programėlė imituoja (simuliuoja) šlapio kolodijaus fotografiją, sukurtą ant stiklo arba metalinės plokštelės. Kodėl būtent ši programėlė ar techninis efektas tave sudomino?

Pirmiausia, sudomino šios programėlės galimybė gan gerai simuliuoti analoginės fotografijos, o tiksliau – šlapio kolodijaus – estetiką, kurios ieškojau savo vizualiniam dienoraščiui. Kai pradėjau kelti fotografijas su tuo filtru į socialinius tinklus, kai kurie šlapio kolodijaus meistrai apsigavo, dėl ko paskui labai pyko. Net parodos metu fotografijos mediją studijuojantys žmonės klausinėjo ar tai analoginės fotografijos ir jautėsi šioks toks nusivylimas, kai atsakydavau, kad viskas daryta telefonu. Man tai yra labai svarbus dalykas – ta nykstanti riba tarp analoginės ir skaitmeninės fotografijos estetikos, kai kartais darosi nebeįmanoma atskirti kur originalas, o kur simuliacija ir, žinoma, įdomu kaip žmonės patiria šį procesą. Na ir techninės programėlės galimybės, pavyzdžiui, fokusavimo tašką gali pasirinkti jau atliktoje fotografijoje. Viskas kartu ir padeda padaryti dienoraščio eskizus labai panašius į galutinius, analoginius darbus. Dokumentuojant sienas, griuvėsius, nepatrauklius objektus reikia tam tikro fotografinio piktorializmo estetikos, kad žiūrovas išeitų iš automatizmo ir pamatytų tuos objektus, kuriuos dažniausiai jau yra matęs televizijos reportažuose arba spaudos fotografijose, kitaip, tarsi iš naujo.

Juozapas Kalnius, iš ciklo #flirtasufiltru

Nuo 2018-ųjų tęsi fotografijų ciklą „Jūra už tvoros“. Papasakok apie jį plačiau.

Sovietmečiu ši tvora (dalies miestiečių dar vadinama Berlyno siena), skirianti Klaipėdos miestą nuo uosto, atliko ideologinę apsauginę funkciją. Anuomet ir vėliau, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.), uosto įmonės, o kartu ir žinybos, kurioms jos priklausė, beveik visiškai nederino savo interesų ir veiksmų su Klaipėdos miestu. Uosto ir Klaipėdos miesto skirtis, prieškariu vos matoma, po Antrojo pasaulinio karo tapo akivaizdi. Tuometinė to priežastis – ne tik fizinės ribos, atsiradusios tvorų pavidalu tarp uosto ir miesto dar iki 1945 metų, bet uosto įmonių jurisdikcija. Didžiąją tarybinio laikotarpio dalį dauguma uosto zonoje veikusių įmonių buvo sąjunginio pavaldumo, todėl administruojamos ir valdomos įvairių ministerijų anuometiniame centre – Maskvoje. Taigi paveikti jas Lietuvos respublikos, o tuo labiau vietos valdžios lygmeniu buvo itin sudėtinga. Galima sakyti, kad uostas tarybiniais metais funkcionavo tik kaip įvairių valstybės žinybų, dažnai veikusių nekoordinuotai ir netgi konkuravusių tarpusavyje, užsakymų aptarnavimo vieta. Paradoksalu, kad įvairios laivų aptarnavimo, statybos ir remonto įmonės Klaipėdoje, kartu sudėjus, tarybiniu laikotarpiu įdarbino santykinai daugiausia klaipėdiečių, tačiau tos įmonės, o sykiu ir žinybos, kurioms jos priklausė, beveik visiškai nederino savo interesų su Klaipėdos miestu. Bėgant laikui šios uosto tvoros virto beveik vienalyte ištisa siena (apie 15 km ilgio) besitęsiančia palei visą miestą, kai kur integruodamos administracinius uosto pastatus ir praleidimo punktus (vartus). Ši užtvara tapo realiu sovietinės santvarkos simboliu. Už šios sienos prasidėjo kitas pasaulis, nes į uostą atplaukdavo įvairių šalių laivai su ideologiškai priešiškomis tarybinei sistemai įgulomis, kurias reikėjo izoliuoti nuo kontakto su LTSR piliečiais. Praktiškai ši siena jau buvo Lietuvos pasienis ir tarybinės imperijos siena. Aišku ir saugoma ji buvo kaip valstybės siena, kad niekas nepabėgtų iš Tarybų sąjungos įsibrovęs į kokį užsienio laivą ar neužmegztų draugiškų santykių su užsienio jūreiviais.

Po Nepriklausomybės atgavimo, kai faktiškai neliko valstybinių sienų su vakarais, ši pokariniu sovietmečiu tarybinės nomenklatūros sukurta siena tarp miesto ir uosto išliko. Ji buvo nugriauta tik keliose miesto erdvėse ir miestui atiteko labai maža uosto teritorijos dalis. O privatizuotos uosto įmonės ir naujai įkurtos gyvena lygiai taip pat, kaip sovietmečiu – savo uždarą gyvenimą. Tą sąlygoja ir teisinės, ir ekonominės priežastys. Uostas veikia pagal atskirą uosto įstatymą, pagal kurį KVJUD gali tik nuomoti įmonėms krantines, neturėdama visiškai jokios įtakos veiklai. Jurisdikcija stagnuoja, sutartys KVJUD sudaromos su uosto įmonėmis lieka nepakitusios jau daugiau nei dvidešimt metų. Jose – jokių taršos prevencijos priemonių, įsipareigojimų bendruomenei. Miestas nesugeba įvertinti ir įsisavinti net ir atgautų uosto teritorijų. Pramoninis jūrinis paveldas, itin aukštai kotiruojamas Šiaurės ir Vakarų Europoje, pas mus vis dar nesuvokiamas ir neaktualizuojams (elingas, Begos kompleksas). Atgautos teritorijos taip ir netapo rekreacinėmis ‒ miesto reikmėms jos panaudojamos tik iš dalies. Bendruomenė pasikeitė, išaugo reikalavimai gyvenimo kokybei, o uostas, nugrimzdęs vien siauruose ekonominiuose prioritetuose, nekreipdamas į tai dėmesio, kelia miestiečių nepasitenkinimą dėl taršos, triukšmo ir kitų priežasčių.

Juozapas Kalnius, iš ciklo Jūra už tvoros

Remiantis pateikiama informacija masinės žiniasklaidos priemonėse, galima teigti, kad konfrontacija tarp miesto ir uosto ypač paaštrėjo pastaraisiais metais. Kaip ir sovietmečiu, uosto plėtros iniciatyvos imasi ministerijos, neatsižvelgdamos į miesto interesus. O ir uosto įmonės nesikuklina: miestiečius, susivienijusius kovai prieš uosto taršą ir plėtrą, visaip šmeižia nupirktoje žiniasklaidoje. Paskutiniu metu puolama „Memelio miesto“ projektą įgyvendinanti verslininko Martino Gusiatino vadovaujama „Stemma Group“: teigiama, jog ji galėjo organizuoti viešųjų ryšių kompaniją, siekdama iškelti šalia NT sklypo valstybės žemę nuomojančią ir uosto veiklą vykdančią jūrų krovos kompaniją „Klasco“.

Fotografijos projektu „Jūra už tvoros“ siekiu parodyti daugelį metų buvusią nebylią, tačiau dabar jau gerai matomą ir girdimą konfrontaciją tarp miesto ir uosto, atkreipiant ypatingą dėmesį į ribas, sienas ir tuos vaizdinius, kuriuos šios sienos dengia. Šių objektų fiksavimui pasitelkiau salt print techniką, kuriai naudoju Baltijos jūros vandenį ir sidabro nitratą, tad uosto tvoros fotografijų atlikimo technika simbolizuoja tai, kaip jūros uostas atitvėrė miestą nuo vandens. Minėta druskos spauda dažniausiai turi rudą atspalvį, kaip Klasko kraunamų krovinių dulkės, paskutiniu metu dažnai nusėdančios ant Vitės kvartalo gyventojų palangių ir langų, tad ir vizualiai jos veikia kaip pranešimas apie uosto taršą mieste.

Vienas naujesnių pokyčių, tavo jau minėtų, ‒ Dano Aleksos skulptūros G141K1 (sukurta 2009 m.), stovėjusios šalia KKKC Parodų rūmų, nukėlimas. Skulptūra, atkartoja pastatą, kadastriniu numeriu G141K1. Kitaip sakant fachverkinį sandėlį, kuris tarsi mezgė dialogą tarp pastato dabarties ir praeities. Tavo naujausias projektas „Tirpstanti Klaipėda” (vystomas nuo 2019 m.) fiksuoja dabarties ir praeities susikirtimą. Koks yra tas laikmečių susitikimas uostamiestyje?

Fotografijų ciklą „Tirpstanti Klaipėda“ inspiravo keletas mieste šiuo metu vykstančių reiškinių. 
Pirmiausia – teritorija Mėsininkų ir Tomo gatvių sankryžoje, priešais KKKC Parodų rūmus. Čia prieš kelis metus bandyta statyti pastatą, bet atkasus dar Antrojo pasaulinio karo metu suniokotų dviejų namų pamatus ir aptikus kažkokį reikšmingą archeologinį objektą, darbai buvo pristabdyti, o vėliau ir visai sustojo. Dabar ši vieta, kur anksčiau žaliavo pieva, pavirto į baisų šabakštyną, aptvertą nuo vėjo nuolat griūvančia skardine tvora, per kurią jau lipa krūmai ir kita augmenija. Jau pati tvora pradėjo griūti ir miesto tarnybos remontuoja tvorą, bet ne grunte paliktą duobę, kur susiformavo vandens telkinys. Ši teritorija labai primena Anglų fotografo Paul‘o Trevor‘o 1970 m. pb.–1980 m. pr. darytas Londono Brick Lane rajono fotografijas, kuriose užfiksuoti labai panašia metaline profiliuota tvora aptverti kvartalai, nuniokoti Antrojo pasaulinio karo bombardavimų ir nebuvo atstatomi 30–40 metų. Nuo 1990 metų pradžios šis rajonas buvo rekonstruotas, atstatytas ir dabar yra vienas brangiausių Londono rajonų.

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Akivaizdu, kad Klaipėda, žengianti į trečią XXI amžiaus dešimtmetį nesugeba susitvarkyti su šiais karo skauduliais. Mieste yra tikrai daug apleistų ir neprižiūrimų vietų, dykviečių, kurios nežinia kiek laiko lauks sutvarkymo. Nežinia ir tai, kokie sprendimai bus priimami, ar tai bus autentiškai atkurti pastatai ar šiuolaikiniai architektūros statiniai. Dėl finansavimo stokos ir kitų problemų, viešųjų erdvių tvarkymas vis atidedamas vėlesniam laikui. O jeigu ir vyksta, tai labai vangiai. Tai yra vienas iš pagrindinių motyvų kodėl šio projekto ėmiausi būtent dabar, nes šiuo metu itin svarbu meninėmis priemonėmis užfiksuoti, kaip visos šios erdvės atrodė iki transformacijos, t. y. iki vienokio ar kitokio valdžios sprendimo ir to sprendimo įgyvendinimo. Klaipėdos senamiestis griūva akyse, byra tinkas, kuris uždengiamas tentais ar aptveriamas apsauginėmis juostomis. Pažeidžiant įstatymus griaunami seniausi Klaipėdos namai, kiti paliekami natūraliam sunykimui. Tokie procesai vyksta prisidengiant leidimais statinių tvarkybai, tačiau dažnu atveju tai – tik paveldo tvarkybos darbų imitavimas. Pvz. visi šie pastatai neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo, buvo nugriauti, galimai tikintis toje vietoje pastatyti naujus statinius. Klaipėdos verslo struktūrų, taip pat ir uosto nekontroliuojamas veržimasis į miestą savo sprendimais tiesiogiai naikinant paveldą ir net pietinės Klaipėdos dalies savotiška erozija verčia susimąstyti ir fiksuoti šį procesą fotografijose.

Mano projekto tikslas ir yra užfiksuoti tą miesto būseną specialiomis fotografijos priemonėmis. Lėtam irimo procesui fiksuoti pasirinkau lėtą fotografiją, pasaulyje vadinamą slow photograpy – tiesioginį pozityvą į 24x30cm formato sidabro želatinos popierių. Šiose fotografijose Klaipėda tarsi veidrodyje (tiesioginis pozityvas duoda veidrodinį atvaizdą) žvelgia į save.

 

Kūryboje daug dėmesio skiri Klaipėdai, ar klystu?

Nesutikčiau, kad labai daug. Gimiau Klaipėdoje 1971 metais, su retais ilgesniais išvykimais gyvenu gimatajame mieste iki šiol. Bet tik prieš tris metus ėmiau rimtai gilintis į miesto problemas. Taip atsitiko todėl, kad miestas labai pasikeitė. Iš Klaipėdos išvyko be galo daug talentingų žmonių ‒ ne vien tik menininkus turiu omenyje ‒ ir pats miestas tarytum susitraukė, sumažėjo. Jaunystėje atrodęs toks didelis, su begale paslapčių, dabar atrodo kaip kaimelis, dažnai taip jį ir vadiname draugų tarpe. Vis labiau aštrėjantis konfliktas tarp miesto ir uosto, senamiesčio nykimas ir keisti valdžios sprendimai paskatino panagrinėti šiuos procesus kūryboje.

 Ačiū už pokalbį ir sėkmės kūryboje!

Juozapas Kalnius, iš ciklo Jūra už tvoros

Juozapas Kalnius, iš ciklo Jūra už tvoros

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Neįvykusios kelionės. Pokalbis su Danu Aleksa

Danas Aleksa (g. 1971) – viduriniosios kartos menininkas, kuriantis skulptūras, objektus, instaliacijas ir atliekantis performansus. D. Aleksos kūryboje svarbus individo ir visuomenės santykis, konkreti vieta ir laikas. Atliepdamas į susiklosčiusią nūdienos situacija (Covid-19 viruso pandemiją) ir savo paties buvimą šiose aplinkybėse, Danas Aleksa galerijos „si:said” internetinėje svetainėje dalinasi virtualia paroda „Kanados viza”. Minėta paroda ir buvo akstinas pasikalbėti apie sumanymą, keliones ir virtualias patirtis.

Danai, pokalbį pradėkime nuo taip vadinamo „uždrausto vaisiaus“ ‒ kelionių. Ar mėgsti keliauti?

Anksčiau taip lengvai nebuvo galima išvykti į užsienį, todėl pirmųjų kelionių vakarų kryptimi labai laukdavau. Ilgainiui besikartojančios patirtys, oro uostų procedūros peraugo į rutiną, todėl to karštligiško noro kur nors belstis neliko. Patinka lėtos kelionės, automobiliu, dviračiu, tada esi pastabesnis aplinkai, galvoje lieka vaizdai, būsenos. Vienos iš įdomesnių mano patirčių – žygiai dviračiais po Baltijos jūros salas, automobiliu kelionės į Norvegijos šiaurę.

Kaip tavo kelionių maršrute atsirado, galėjo atsirasti Kanada?

Į Kanadą mane pakvietė skulptoriai iš Ukrainos daryti kartu ledo skulptūros. Kanadoje nesu buvęs, todėl pasiūlymas mane labai suviliojo. Iki šiol Kanada man nebuvo kažkuo išskirtinė valstybė, į kurią būtinai norėčiau nuvykti. Kartais tiesiog pačios progos tave susiranda, taip ir šį kartą. Mane labiau traukia šiaurė, o Kanados šiaurė didelė ir žmogaus mažai liesta teritorija. Kartais mėgstu atsidaryti Google Earth ir paklaidžioti po retai lankomas vietas. Dabar tai atrodo neįtikėtinas sutapimas, bet kažkur prieš mėnesį iki pasiūlymo, kaip tik po tas vietas virtualiai klaidžiojau.

Dabar, po „Kanados vizos“ būtų labai įdomu nuvykti į Jelounaifą, viską patirti gyvai.

Keletą mėnesių planavome visiškai kitokią tavo parodą galerijoje „si:said“ balandžio mėnesiui, kuri turėjo atliepti uostamiesčio kultūrinio lauko realijas. Dėl pandemijos viskas kardinaliai pasikeitė ir šiandien galima virtualiai pasivaikščioti po parodą „Kanados viza“ (parodą galima apžiūrėti adresu www.sisaid.lt). Papasakok apie pastarosios ekspozicijos pradžią.

Viskas prasidėjo nuo to, kad dėl viruso tikroji kelionė neįvyko. Prieš savaitę iki atšaukimo buvau įsigijęs bilietus, ką tik gavęs elektroninį leidimą atvykti į Kanadą. Kelias dienas tokėjausi naujoje situacijoje, kol galiausiai nusprendžiau „pasinaudoti“ tuo elektroniniu leidimu ir savais metodais patirti kelionę į Jelounaifą. Gatvių, pastatų perbraižymas generuoja patirtis užpildančias tikrovės pojūčio nebuvimą. Už kiekvienos linijos vingio slypi posūkiai gatvių, kuriomis galėjau vaikščioti, kažkuriame iš perpieštų pastatų galėjo būti mano viešbutis. Openstreetmap turi funkciją leidžiančią matyti viešai skelbiamus GPS maršrutus. Ją aktyvavus gatvės pasidengia linijomis, kurios žymi kažkieno praeitus maršrutus.

Su iššūkiu surengti parodą neišeinant iš namų susidūriau pirmą kartą. Antra vertus ir taip takią tikrovės substanciją vis daugiau patiriame per ekranus, nekeldami laukan kojos. Tiesiog pati susiklosčiusi situacija padiktavo parodos idėją apie tikrovės konstravimą dabartyje, apie tai, kaip informacinis srautas sukuria ar papildo asmenines patirtis. Struktūras piešiniuose pavadinčiau tikrovės karkasais, kuriuos apvelkame tekstūromis, kontekstais, nutikimais, kvapais, garsais, sutiktais žmonėmis.

Parodoje „Kanados viza“ kalbi apie virtualumą, pasitelkdamas būtent virtualumo formą. Kokie tavo pastebėjimai, atradimai šia tema?

Lietuvos žodžių žodyne „virtualus“ reiškia fiziškai nerealizuotą. Vadinasi mano sumanymas tiksliai atitinka apibrėžimą.

Paskutiniu metu tai, kas slypi po sąvoka „virtualus“ nuolatos kinta, evoliucionuoja, o paskutiniai įvykiai šį procesą turėjo dar daugiau paspartinti. Man asmeniškai iki šiol po šiuo žodžiu plytėjo šalta erdvė, kuria cirkuliavo įvairūs duomenys. Šiandien prierašas „virtualus“ tapo santykių sinonimu, stiprybės ženklu, kovoje su atskirtimi. Iš kitos pusės šį žodį taip dažnai dabar visur girdime, kad jo paminėjimas netenka prasmės. Kad ir „virtuali paroda“ – jos dabar visos tokios, nors karantino pradžioje laikiausi kitos nuomonės. Dabar žvelgiant į „Kanados vizą“ kamuoja kitas klausimas: kuo skiriasi virtuali paroda nuo pasidalinto vaizdo instagrame. Ar neišnyks ši takoskyra. Ką ateityje vadinsime paroda?

Savo darbe dažnai naudojuosi Autocad programa, kuria „Kanados viza“ ir nupiešta. Patinka kurti daiktus ekrane, o paskui matyti kaip jie gimsta realybėje. Projektuoju įvairias metalines konstrukcijas. Brėžinius siunčiu į fabriką, kur lazeris išpjauna mano suprojektuotas detales. Visas šis procesas iš pirmo žvilgsnio labai technokratiškas, nieko bendro su kūryba, tačiau tie metalo gabalai, kuriuos pasiimu iš fabriko, turi savo specifinę estetiką. Le Corbusier žavėdamasis inžinerija, ją prilygino visatos dėsniams, kuriantiems harmoningą aplinką. Žiūrint į metalo ruošinius sunku suprasti kur jie bus pritaikyti. Kartais jie primena gamtos formas, iš kitos pusės žinau, kad tie metalo gaminiai savo kontūrus įgavo mano kompiuterio ekrane. Galvodamas apie tai suvokiu, kad vis didesnė dalis mus supančio pasaulio yra sukurta virtualioje erdvėje.

Ruošdamasis kelionei susipažinai su vietovės klimatu, ypatumais, patarimais aprangai.

Mano perbraižytas miestas yra toli šiaurėje. Skaitant patarimus besiruošiantiems ten vykti, radau daug informacijos apie tai kaip derėtų apsirengti tam, kad nesušalti. Buvo aprašyti įvairūs aprangos sluoksniai, kokie audiniai turi būti arčiausiai kūno, kas išorėje. Judant aktyviau vienokio tipo apranga, mažiau judant ‒ kito tipo. Aprašytos kojinės, pirštinės, batai. Visa ši informacija susijusi su kūno potyriais, virtualaus projekto kontekste įgavo ypatingą prasmę.

Į savo patyriminį naratyvą įtrauki ir lokalių humoristinių pasakojimų apie meškų medžioklę. Matome lokio „išklotinę“ viename iš pagrindinių miesto pastatų. Kažkas klausia, kokių gi meškų galima sutikti Jelounaife, o pasirodo, poliarinės meškos šioje vietovėje negyvena. Ar pats ruošeisi susitikimui su šiais plėšrūnais?

 Ruošdamasis dar tikrajai kelionei, apie meškas net nepagalvojau, rūpinausi dokumentais, tvarkaraščiais. Tačiau virtuali kelionė iš karto prasidėjo nuo susidūrimo su poliarine meška. Suvedus į paiešką „Jellowknife airport“ ekrane iššoko poliarinė meška, kurios skulptūra ar iškamša turistus pasitinka bagažo atsiėmimo salėje. Dar vieną mešką, tiksliau jos kailį aptikau patiestą Šiaurės Teritorijų Asamblėjos pagrindinės salės centre. Susidariau įspūdį, kad poliarinė meška šiuose kraštuose yra labai svarbi ne tik biologinės, bet ir metafizinės visumos grandis, todėl labai nustebau sužinojęs, kad jų Jelounaifo apylinkėse nėra.

Internete radau 3D poliarinę mešką už 24 dolerius, kuri prieš tai kainavo 29 dolerius. Tai buvo pigiausia mano rasta 3D meška. Parodai, kadangi atsirado daugiau laisvo laiko, mešką nusprendžiau nusipiešti pats.

 Ačiū už pokalbį.

Dano Aleksos projektas Kanados viza, 2020

Don‘t Fall in Love With a Prop. Pokalbis su fotografu Vytautu Kumža

Vytautai, prieš dvejus metus, būtent tokiu pat laiku, ruošėmės tavo parodai „Trust it, use it, prove it“ galerijoje [si:said]. Tuo metu studijavai Gerrit Rietveld Akademijoje, Amsterdame. Prieš tai baigei studijas Vilniaus dizaino kolegijoje bei Karališkoje menų akademijoje, Hagoje. Buvai apdovanotas Ron Mandos galerijos jaunojo talento prizu, nominuotas Europos fotografijos ir Nacionalinės Nyderlandų portretų galerijos prizui. Grįžtant prie 2016-ųjų, tuomet pasinaudoję miesto savivaldos skirtu finansavimu, pristatyti iš Klaipėdos kilusių menininkų, bet gyvenančių ir kuriančių svetur, kūrybą, turėjome progą susimatyt. Klaipėdoje nebegyveni aštuonerius metus. Ar jauti sąsajų su Klaipėda?

Gyvendamas sostinėje kiek vengiau sąsajų su Klaipėda, norėjosi viską pradėti iš naujo, buvo visiškai kitoks kultūrinis laukas. Tačiau dabar suvokiu ir vertinu kokią aktyvią kūrybinę aplinką tuo metu turėjau. KKKC ir Klaipėdos fotomenininkų sąjungos skyrius ypatingai prisidėjo prie mano kūrybos pažinimo ir tolesnio jos vystymo. Tačiau kūrybinių sąsajų su Klaipėda jau labai ilgą laiką neturėjau, kol negavau kvietimo surengti parodą si:said galerijoje.

Kaip manai, kiek svarbi yra vieta/miestas/gyvenvietė tavo kūryboje?

Kūrybinė atmosfera yra didžiausias mano pasirenkamos gyvenamos vietos kriterijus, pradedant nuo kultūrinio gyvenimo iki studijos, kurioje dirbu ir praleidžiu nemažai laiko. Man svarbu, jog gyvenamoje vietovėje galėčiau kažko pasisemti ir pats įdėti indelį į vietinę kultūrą. Nemanau, kad vizualiai mano darbuose pastebima konkrečių miestų įtaka, nors tikriausiai tai turi nemažai įtakos mano kūrybiniams sprendimams.

Parodoje „Trust it, Use it, Prove it“ (2016 m.) kalbi apie skirtumus tarp objektų ir jų reprezentavimo fotografijoje. Kaip ir kodėl susidomėjai šiuo klausimu?

Viskas prasidėjo, kai studijavau Gerrit Rietveld akademijoje Amsterdame ir tuo pat metu dirbau fotografų asistentu. Stebėjausi matydamas didžiulį skirtumą tarp objekto ir jo fotografijos. Kintamumas, kuris kuriamas šviesos ir konteksto pagalba. Nuo to laiko pradėjau labiau gilintis į skirtingus fotografijos iliuzijų konstravimo būdus ir jų pristatymo galimybes.

Vytautas Kumža, Trust it, Use it, Prove it, 2016

Pasitelkęs koliažo principą, kuri daugiasluoksnius vaizdus, dažnai suklaidinančius net ir akyliausią žiūrovą. Atskiros detalės taip organiškai persipina, kad sunku nuspręsti, kuri dalis yra vaizdinio ašis. Ką žiūrovas turėtų „perskaityti“ tavo fotografijose? Ar tau svarbus žiūrovas?

Dažniausiai tai būna erdvinės skulptūros ar instaliacijos, kurios egzistuoja tik tam tikrą laiką ir kuria darnų vaizdinį iš tam tikro perspektyvos taško, kol tai užfiksuoju. Naudoju daug skirtingų technikų, nuo teatro dekoracijų konstrukcijos principų iki analoginės fotografijos adaptacijų šiuolaikinėje fotografijoje.

Skatinu žiūrovą šifruoti skirtingas vaizdų prasmes ir kurti galimus naratyvus. Kadangi jis yra pratęs prie didžiulio vaizdų srauto, statau įvairias „kliūtis“, dėl kurių tik po laiko suvokia, jog tai yra analoginės vaizdų manipuliacijos. Žiūrovas man labai svarbus, kadangi domiuosi, kaip vaizdiniai komunikuoja priklausomai nuo jų konteksto ir kokias reikšmes tai gali įprasminti. Stengiuosi suteikti žiūrovui terpę interpretacijoms ir tik lengvai jį naviguoti, dėl to palieku galimybę pačiam kurti naratyvą iš mano fotografijų.

Serijoje „Tricks and trade secrets“ (2017) tęsi prekybos, komercializacijos skleidžiamų burtų temą. Koks tavo santykis su fotografijose kuriamu iliuziniu pasauliu?

Nemanau, jog pats pasiduodu manipuliacijai, esu per daug sąmoningas šiam fotografijos aspektui. Vaizdiniai, kurie artimi komercinei fotografijai ir suvokiamas žanro banalumas yra pagrindinis įrankis mano kūryboje. Žiūrovas mato tai, kas jam jau familiaru ir perskaitoma, tačiau stengiuosi pridėti trūkstamą daugiaprasmiškumą, naudoti pagrindinius simbolius, bei klasikines dichotomijas. Serijoje „Tricks and trade secrets” neatsitiktinai naudoju vaizdinius nuo šiuolaikinės mados fotografijos iki siurrealistinių nuorodų, įkvėptų tarpukario avangardo. Čia ypač ryškiai matoma ikonografija, persipinantys naratyvai ir vaizdai, kurie yra skaitomi skirtinguose lygmenyse.

Vytautas Kumža, Tricks and Trade Secrets, 2017. Ekspozicijos vaizdas Gerrit Rietveld akademijoje, Amsterdame. Nuotrauka: Vytautas Kumža

Papasakok plačiau apie naujausią savo fotografijų ciklą „Don’t Fall in Love With a Prop“ (2018 m.).

Kai jau viskas atrodo parašyta, nutapyta ir nufotografuota, mane domina vaizdų konstravimo technikos labiau negu skaitmeninis vaizdų gavimas („image rendering”) ar post-produkcija. Mano nuomone, mes gyvename eroje, kurioje technologiniai mitai ir skaitmeniniai progresai nebėra pastebimi, dauguma vaizdų mus pasiekia jau pakoreguoti – post-produkciniai.

Atskleisdamas užkulisius, rodau kūrybos proceso vystymą, kuris šiandien, mano nuomone, dažnai yra įdomesnis už rezultatą. Pakitimai paprastai nėra matomi baigtiniame kūrinyje, nors tai yra mano susižavėjimo fotografija pagrindas. Nusprendžiau rodyti konstrukciją kaip nuostabų savarankišką procesą ir potencialą fotografijos kūrimui. Šis ciklas buvo įkvėptas fotografijos pradžiamokslio, kurio vienas iš skyrių pavadintas „Don’t Fall in Love With a Prop“. Publikacija moko, kaip pastatyti fotostudijos kompleksą mėgėjiškoje aplinkoje, siūlomi skirtingi triukai ir technikos.

Šia mintimi, kūriau seriją kaip regimąją instrukciją žiūrovui. Naudodamas didaktiką, objektų pasikartojimą ir jų funkcionalumą vedu žiūrovą per savo studijos erdvę. Kūrinys yra lydimas poemos parašytos poetės Maria Barnas. Tekstas atspausdintas ant bloknoto, tad žiūrovas gali pasiimti vieną puslapį.

Vytautas Kumža, Don’t Fall in Love With a Prop, 2018. Unfair’18, Amsterdamas. Nuotrauka: Vytautas Kumža

Jau kuris laikas daugiau dėmesio skiriama būtent kūrybinio proceso nematomai pusei. Turiu omeny, tiek fizine prasme (ekskursijos po teatrų, parodų salių, muziejų užkulisius), tiek mentaline (kūrybinio proceso). Tiesa, visada intriguoja kūrėjo asmeninio gyvenimo detalės, peripetijos, kurios tarsi prideda (o gal atima) prieskonio kūrybai. Kiek tų užkulisių reikia atidengti? Ar kūrėjas per daug „neapsinuogina“ taip? Ar vis tik turi likti kažkiek mistifikuotų momentų? Kokia ta riba, kad studijos rekvizitai neužgožtų pačios fotografijos?

Kažkiek matomų užkulisių intriguoja žiūrovą, tai gali pridėti kūriniui tūrio, priklausomai nuo jo konstrukcijos ar pastebimų klaidų.

Kiekvienas kūrėjas pats pasirenka, kiek atskleisti savo kūrybinio proceso ar asmeninio gyvenimo. Pristatydamas savo kūrybą menininkas kažkiek atskleidžia ideologijas ar jam svarbias temas.

Tai labai individualu, savo kūryboje atskleidžiu tik kūrybinę erdvę, kuri dažnai būna dirbtinai sukonstruota. Tačiau kūriniuose ir savaime atsiranda mistifikuoti momentai, kuriuos sunku dirbtinai formuoti.

Manau, studijos rekvizitai neužgoš pačios fotografijos, jeigu yra aiški kūrinio koncepcija.

Vytautas Kumža, Don’t Fall in Love With a Prop, 2018, 50x70cm

Pabaigai ateities planai.

Šiuo metu ruošiuosi personalinei parodai Villa Mondriaan Muziejuje Nyderlanduose, kuri vyks kitų metų pavasarį. Pasiruošimas šiai parodai užima daugiausiai mano laiko, kadangi stengiuosi vystyti naujus pristatymo būdus ir plėsti fotografijos disciplinos ribas.

Dėkoju už pokalbį.

Menininkas Vytautas Kumža

Vytautas Kumža, Tricks and Trade Secrets, 2017, 70x100cm

Vytautas Kumža, Tricks and Trade Secrets, 2017, 50x40cm

Vytautas Kumža, Tricks and Trade Secrets, 2017, 50x40cm

Vytautas Kumža, Tricks and Trade Secrets, 2017. Parodos vaizdas Ron Mandos galerijoje, Amsterdame. Nuotrauka: Vytautas Kumža

Vytautas Kumža, Staged Landscape, 2017, 90x135cm