Author Archives: Skaistė Marčienė

Straipsnio autorius:
Skaistė Marčienė yra „Si:said“ galerijos įkūrėja, kuratorė, kultūrinių projektų rengėja.

Apie meną ir žaidimą, tikslus, uždavinius ir iššūkius. Pokalbis su KKKC direktoriumi Liudu Andrikiu

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (toliau ‒ KKKC) – Klaipėdos senamiestyje įsikūrusi biudžetinė kultūrinė įstaiga, vystanti parodinę ir edukacinę veiklas, meno rezidentūrą ir kuruojanti lietuvių auditorijai skirtą kultūros tinklalapį. Apie įstaigos naujienas, procesus, iššūkius kalbamės su neseniai išrinktu Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro vadovu Liudu Andrikiu.

Liudai, prieš tapdamas KKKC direktoriumi, siekėte politinės karjeros, vadovavote Klaipėdos priklausomybių ligų centrui, rengiate Mados savaitę ‒ Fashion Week Klaipėda. Kas paskatino keisti veiklos sritį?

Esu baigęs viešo administravimo studijas, karjera viešajame sektoriuje ‒ tęstinumas. Viskas susiję, veikiu kryptingai. Pradėjau nuo specialisto darbo Klaipėdos priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje, beveik septynerius metus vadovavau Klaipėdos priklausomybės ligų centrui. Įgyvendinęs priskirtus organizacijos reorganizavimo darbus, trejus metus buvau kūrybinėse atostogose. Kūrybinė veikla visada buvo šalia. Esu Klaipėdos regiono kūrybinių industrijų asociacijos narys, su asociacija įgyvendinome nemažai projektų, vystėme galerijos ir lofto veiklą, organizavome įvairius seminarus, mokymus, dirbtuves, kūrybines vaikų vasaros stovyklas. Didžiausias projektas – „Mados savaitė Klaipėdoje“ – išaugo iš vienos dienos renginio į savaitės renginių ciklą, šiemet bus dešimtasis „Mados festivalis Klaipėdoje“.

Politika buvo studijų dalis, patikėjau piliečių dalyvavimo įtaka. Supratau, kad pokyčius galima įgyvendinti priklausant politinei partijai. Prisidėjau steigiant vieną iš politinių jėgų. Esu kūrybingas asmuo, man artima fluxus judėjimo filosofija, traktuojanti meną kaip pokštą ir žaidimą. Išsprendžiau kalambūrą: menas yra žaidimas, politika yra menas, vadinasi, politika yra žaidimas. Kandidatavimai, rinkimai buvo tarsi performansai. Jei būčiau siekęs politinės karjeros kaip kiti mano bendražygiai, būčiau kitame poste. Aš daugiau tyrinėtojas, eksperimentuotojas.

Paprastai, pasikeitus vadovaujamai pozicijai organizacijoje, automatiškai laukiama pasikeitimų, pavyzdžiui, pradedant simboliniais gestais: biuro ar vizualinio identiteto keitimo. Ar kas nors panašaus yra Jūsų planuose?

Pirmaisiais mėnesiais rinkau informaciją, susipažinau su komanda, aplinka, procesais. Pokyčiai vyksta natūraliai. Mano tikslas ‒ atliepti šiuolaikinius poreikius, vystau, brandinu komunikacijų centro idėją, viziją ir tikiuosi, jog įgyvendinsime. Norėčiau įrengti audio ir video tinklalaidžių studiją, sudaryti galimybes miestiečiams ir svečiams įrašinėti turinį, kas, manau, dabar yra „ant bangos“, svarbu kurti ir auginti informacinę visuomenę.

Atėjote į instituciją, kuri kaip ir turi susiformavusį identitetą žmonių galvose. Žmonės mano, kad žino, kas yra KKKC. Organizacija neabejotinai atlieka svarbų vaidmenį Klaipėdos ir Vakarų Lietuvos regiono kultūriniame gyvenime. Tai kas iš tiesų yra Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras?

Įdomi situacija. Peržiūrėjau lankytojų statistiką, tikriausiai tik apie 5 % miestiečių įvardintų, kas yra KKKC. Man atrodo, žinojimas ‒ per menkas. Turbūt vienas iš vadovavimo įstaigai tikslų ir būtų ‒ to žinojimo didinimas.

KKKC yra parodų rūmai, meno kiemas, tarptautinės rezidencijos, edukacinė veikla, tarpkultūrinė komunikacija ir kitos veiklos. Vis dėlto pirmoje vietoje yra vizualiųjų menų erdvė.

KKKC daug dėmesio skyrė komunikacijai, tarsi siekta atliepti įstaigos pavadinimą; kultūrinės informacijos sklaida ‒ kultūros portalas Kulturpolis.lt, tarptautinė rezidencija, parodos kaip priemonė priartinti skirtingas socialines grupes prie meno, edukacinės programos, naminių gyvūnų įtraukimas į kūrybinį procesą ir pan. Kokius organizacijos aspektus norėtumėte išryškinti ir toliau plėtoti ateityje? Kokią veiklos kryptį rinksitės? Ar pavadinimas vis dar atlieka savo funkciją, o gal planuojate keisti įstaigos pavadinimą?

Ne, pavadinimo keitimo neplanuoju. Klaipėdos miesto savivaldybė svarstė keisti įstaigos statusą į kultūros centrą. Šiuo metu vyksta teisės aktų peržiūrėjimas, iki rudens šis klausimas atidėtas. Jeigu taptumėme kultūros centru, pagal įstatymą pavadinime turėtų atsirasti žodžiai „kultūros centras“. Tada būtų „Kultūros centras Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras“ arba KCKKKC, arba „Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras kultūros centras“. Kita vertus, esamas pavadinimas ir steigimo tikslai suteikia laisvės veiklai ir idėjoms, man tai patinka.

Apskritai matau būtinumą plėtoti įstaigos tinklaveiką su kuratoriais, kūrėjais, megzti tinklus, bendrauti, kalbėtis apie aktualijas, įgyvendinti idėjas. Plečiu pažinčių ratą, atnaujinu senus ryšius. Mano tikslas ‒ kad centras būtų gyvas tiek vizualiųjų menų turiniu, tiek veikla bendruomenėje. Norėtųsi įvairesnių renginių, audiovizualinių programų, kad KKKC vyktų reguliarūs susitikimai, intelektualios diskusijos.

Norėčiau paklausti apie oficialųjį diskursą. KKKC steigėjas ‒ Klaipėdos miesto savivaldybė. Pagrindiniai įstaigų metų veiklos vertinimo kriterijai ‒ lankytojų skaičius, papildomų lėšų pritraukimas (gal aš ir klystu). Ar Klaipėdos miesto savivaldybė yra numačiusi organizacijai trumpalaikes ir ilgalaikes užduotis?

Taip, yra numatyti kiekybiniai rodikliai: parodų lankytojai, tarptautinės parodos, edukacinės veiklos, kultūrinių kompetencijų ugdymo programos. Viena iš Klaipėdos miesto savivaldybės KKKC priskirtų užduočių ‒ lyderystė Kultūros kvartalo vystyme Klaipėdos senamiestyje. Minėtame kultūros kvartale yra įsikūrusios kultūrinės ir kūrybinės įstaigos: Klaipėdos etnokultūros centras, Mažosios Lietuvos muziejus, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos skyrius, „Baroti“ galerija. Siekiama, kad biudžetinės įstaigos ir kitos organizacijos bei verslo sektorius sukurtų bendrą strategiją ir gyvą, patrauklų miestiečiams ir svečiams darinį. Kiti keliami uždaviniai susiję su Parodų rūmų turiniu, kad būtų patrauklios, pritraukiančios parodos ir viliojantys renginiai.

Ką reiškia patrauklios, pritraukiančios parodos?

Iš tiesų ką tai reiškia. Kiekviena paroda gali būti pritraukianti, pasitelkus viešuosius ryšius ir komunikacines priemones. Dažna situacija: jeigu negirdėjai ‒ nieko nevyksta, girdėjai ‒ kažkas vyksta, tada viskas gerai. Žinoma, svarbus kokybiškas turinys. Šiuo metu paskelbtas kvietimas teikti paraiškas rengti parodas KKKC Parodų rūmuose kitais metais. Buriu kūrėjus ir kuratorius pokalbiui. Neabejotinai reikšmingas tarpinstitucinis bendravimas su kitomis įstaigomis, akademinėmis organizacijomis. Turiu planų, mezgu tinklus, kad juos realizuočiau. Būtina paminėti ir opų biudžetinių įstaigų klausimą ‒ mažas darbuotojų darbo užmokestis. Ieškau sprendimų, kaip pritraukti ir specialistus.

Klaipėda nuolat išgyvena „ten vyksta, o čia niekas nevyksta“ diskusijas. Kokį Jūs matote Klaipėdos, pajūrio regiono vizualiųjų menų lauką?

Apgaulinga mintis, kad jei nežinai ‒ nevyksta. Mano nuomone, vyksta paskutiniuoju metu gana daug įvairių procesų ir reiškinių. Aktyviai veikia Si:said galerija, atsidarė TEMA galerija ir dar viena privati galerija. Gausu VšĮ „Creators 76“ organizuojamų projektų. Kultūrinis gyvenimas išties verda. Klaipėdai trūksta vizualiųjų menų intelektualios diskusijos ir kritinio mąstymo lavinimo bendruomenėje, tada ir parodos būtų lankomos gausiau. Socializacija yra labai svarbu, bet paties intelektualinio branduolio, kuris galėtų plačiau vystyti idėjas, trūksta. Pavyzdžiui, ruošėmės Svajonės ir Pauliaus Stanikų parodos „Jūros / Les Mers“ atidarymui ir su kolegomis svarstėme, kurį menotyrininką galėtume pasikviesti atidarymui. Deja, Klaipėdoje nepavyko rasti. Matyt, vienas iš tikslų būtų ‒ pritraukti intelektualų. Norėtųsi kurti tokį turinį, kad trauktume kūrybinę bendruomenę iš kitų miestų ar tarptautinių institucijų. Matau galimybes telkti ir auginti kūrybinę mažumą.

 Ką artimiausiu metu bus galima aplankyti KKKC Parodų rūmuose?

Rugpjūčio 27-ąją pristatysime meno projektą „Šiuolaikinės grafikos erdvės“. Šio projekto tikslas – pritraukti naujas auditorijas į KKKC, formuojame turinį, kuris atlieptų jaunimo subkultūras. Projekte taip pat bus pristatomas ir NFT menas. NFT (ang. A non-fungible token“, liet.nepakeičiami žetonai“) ‒ skaitmeninis menas, veikiantis kaip sertifikatas. Kūrinys turi skaitmeninį parašą, ir tai tampa autorystės bei nuosavybės dokumentu. Jei kūrinys perparduodamas, technologija fiksuoja savininko pasikeitimą, o autorius automatiškai gauna komisinį. Dabar NFT yra „ant bangos“, kūrinių įsigijimo sumos įspūdingos. Džiaugiuosi, kad pažįstu Violetą Melnikovą, kuriančią NFT meną ir rekomendavusią daugiau sėkmingai NFT kuriančių ir parduodančių lietuvių menininkų. Taip pat vyks ir susitikimas su kūrėjais apie NFT. Projekte „Šiuolaikinės grafikos erdvės“bus pristatomos šiuolaikinės grafikos formos, o ekspozicinėse erdvėse bus rampa, kuria galės važinėtis riedlentininkai ir riedutininkai. Kviečiu apsilankyti.

Sėkmės darbuose ir dėkoju už pokalbį.

 

Tęsiant temą apie Klaipėdą. Pokalbis su filosofu Tomu Kiauka

Dr. Tomas Kiauka (g. 1968) ‒ Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, vadovauja asociacijai „Klaipėdos kultūros bendruomenė“,turbūt daugiausi kalba apie Klaipėdos miesto kultūrines opas. Taigi, tęsdami temą apie Klaipėdą, su T. Kiauka kalbėsime apie uostamiesčio bendruomenę, kultūrinio lauko opas ir tradiciškai užbaigsime pokalbį klausimu ‒ lieka ar išvyksta iš miesto.

 Tomai, vadovaujate asociacijai „Klaipėdos kultūros bendruomenė“, kuri išaugo iš 2017-aisiais susibūrusios iniciatyvinės grupės, siekusios meninei veiklai pritaikyti apleistą buvusį policijos komisariato pastatą. Po trejų metų pastangų Vyriausybė nusprendė pastatą pritaikyti teismų funkcijoms vykdyti. Ar šiandien tebeegzistuoja ir kuo gyva asociacija „Klaipėdos kultūros bendruomenė“?

 Asociacija egzistuoja, bet mūsų, kaip bendruomenės, veikla šiuo metu kiek stagnuoja. Nepasiteisinus lūkesčiams dėl buvusio policijos pastato, išgyvenome nusivylimą ir nuosmukį. Kita vertus ‒ visi mūsų nariai labai užsiėmę žmonės, o karantinas gana stipriai apkarpė kultūrinės veiklos teritorijas. Vykdome projektus (praėjusiais metais du), šiemet, deja, finansavimo negavome, nors paraiškos surinko aukštus ekspertų balus. Gyvi esame bendravimu, dalinimusi, susitikimais, sekame kultūrinį judesį Klaipėdoje. O dauguma mūsų narių – patys aktyviai ir sėkmingai kuriantys, mokslo srityje dirbantys žmonės – čia galėčiau paminėti ir Šeiko šokio teatrą, pereitais metais gavusį vyriausybinę premiją, o pati Agnija – Klaipėdos kultūros magistro titulą. Taip pat – plataus spektro archeologę Raimondą Nabažaitę, ne kartą apdovanotą už išskirtinius nuopelnus mokslui, kultūros tyrinėtoją, analitiką ir sociologą Liutaurą Kraniauską, vieną aktyviausių Klaipėdos menininkų tapytoją Radion Petrof, pripažintą ir užsienyje, rašytoją bei miesto aktyvistę Sondrą Simanaitienę, Baroti galeriją, praėjusiais metais išrinktą geriausia Vilnius Art mugėje, ji sėkmingai pasirodė ir Berlyno meno mugėje. Praktiškai kiekvienas turi savo veiklas, ir tai labai džiugina. Štai aktyvus bendruomenės narys istorikas Vasilijus Safronovas pernai išleido knygą apie Klaipėdos istoriją, ji išrinkta populiariausia metų knyga Klaipėdoje. Atsiranda ir norinčių jungtis prie mūsų bendruomenės, neseniai gretos pasipildė dviem naujais nariais. Esame gyvi.

Pamenu, buvo daug diskusijų apie Klaipėdos kultūrinę situaciją ir menininkų padėtį. 2019-aisiais LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“ komentare išsakėte uostamiesčio opas: „Nepaisant išskirtinių festivalių ir pavienių ryškių meno įvykių, mieste stipriai jaučiamas profesionalių kūrėjų trūkumas, gabiausias jaunimas nuteka į Vilnių ir užsienį, aukštasis mokslas, ypač menai ir humanitarika, stagnuoja, trūksta gyvo kasdieninio kultūrinio veiksmo. O viena iš skaudžiausių miesto problemų – menininkų benamystė.“ Kaip apibūdintumėte Klaipėdos situaciją šiandien? Ar per dvejus metus kas nors pasikeitė, išsisprendė, ar liko kaip buvę? Ar kultūros nykimo tendencijos išliko, o gal pasipildė naujomis?

Sunku atsakyti, nes pastaruoju metu viskas buvo po karantino užsklanda. Tik dabar pradeda atsigauti kultūrinė veikla. Dėl tendencijų – nežinau, manau, jos nevienareikšmės. Pvz., Hofo ir TEMA teritorijoje vyksta įdomūs, gyvi reiškiniai, atsidarė puiki galerija TEMA, vyksta parodos ir koncertai, teatriniai pasirodymai. Gal yra ir daugiau, šiuo metu neturiu visa aprėpiančio vaizdo. Bet kai palyginu, pvz., kas vyksta Vilniuje (tarkim, kad ir Lukiškių kalėjimo įkultūrinimas), kokie žmonės vaikšto gatvėmis, kokio spektro bendravimas vyksta, jauti kiek kitokią atmosferą. Klaipėdoje šito trūksta. Sezoniniai festivaliai sėkmingai prabruzda, ir tai puiku, bet vasarai pasibaigus, vėl jaučiama stagnacija. Manyčiau, situacija iš esmės nepasikeitė. Stiprus kultūrinės gyvybės faktorius – aukštojo mokslo meninės ir humanitarinės specialybės, tad jeigu bus studentų, – nemirsime. Bet ir šioje srityje padėtis nėra gera, o šalies aukštojo mokslo politika linksta į meninių specialybių centralizaciją Vilniuje. Jei tendencija nepasikeis, kūrybinio potencialo nuotėkį ilgainiui pajusime stipriai ir skaudžiai. Lietuvos politikai šioje srityje elgiasi trumparegiškai, nes kultūra, be jokios abejonės, yra ir ekonominis faktorius.

Pastaruoju metu daug mąstau apie kolektyviškumą, bendruomenę, jungtis įvairių tipų kolektyvuose, grupėse. Su Jumis esame ne vieną kartą susitikę prie diskusijų stalo, kuriant Vydūnkę (buv. menininkų bendruomenę Mokykla), Kultūros fabriką, aptariant Klaipėdos kultūros lauko speficiką. Kaip manote, kas buria bendruomenes?

Bendruomenes buria žmonės. O kas daugiau? Idėjos, kad ir genialiausios, be žmonių yra negyvos. Būtent šito Klaipėdoje stokojame – žmonių. Apie tai ne kartą esame diskutavę…

Kaip manote, ar Klaipėdoje yra meno bendruomenė? Ar vis tik vyrauja pavieniai asmenys ir keletas mažų grupelių, kurios, esant reikalui, susivienija ir išsisklaido. O gal menuomenę, kaip populiaru vadinti, vienija ne meniniai, kultūriniai procesai, bet pastogės kūrybai stoka (reikia dirbtuvių, patalpų)?

Manau, kad veikiau antras variantas. Žinoma, erdvės meno procesams stoka irgi vienija – skauduliai tai daro visose srityse. Bet gal ir nereikia vieningos kaip monolitas bendruomenės. Juk menininkai dažniausiai yra individualistai, ir nieko čia blogo, tokia kūrybos prigimtis.

Tomai, dėstote VDA filosofiją ir estetiką, rašote mokslinius, publicistinius ir eseistinius tekstus, užsiimate kūryba. Jūsų kūrybinių interesų laukas – sąsajos tarp filosofijos, meno ir religijos, jungiamoji grandis – žmogus ir jo laikas. Labai įdomi tema – „žmogus ir jo laikas“. Gal pasidalintumėte savo įžvalgomis.

 Laikas – beribė tema. Apie laiką rašiau disertaciją ir galiausiai supratau, kad tai protu neapčiuopiamas dalykas, nors ir mokame naudotis laikrodžiais. Mes per daug racionaliai gyvename ir viską norime saugiai sudėlioti į lentynėles, kad galėtume kontroliuoti. Laiko nėra, jis neturi savarankiškos būties, todėl jo ir negalima valdyti. Bet nenoriu kalbėti ezoteriškai, čia reikėtų plėstis, o trumpai nesugebu. Pasakysiu tik tiek: tapo madinga kartoti, kad „reikia būti čia ir dabar“, bet mažai kas supranta, ką tai reiškia. Dabartiškas buvimas nėra proto ar valios sprendimas, veikiau tai – sielos arba sąmonės būsena. Ir jos dirbtinai pasiekti neįmanoma. Ir įvardinti negalima, nes ji yra anapus žodinių reikšmių. Tai sudėtinga mūsų vakarietiškos kultūros, o gal ir apskritai visos civilizacijos problema, kurios čia neišplėtosiu. Tačiau kūryboje, žinoma, ir religijoje, kartais pavyksta išsprūsti iš kultūriškai suformatuotos sąmonės gniaužtų. Mekas sakė – reikia nebijoti atsiduoti, nebijoti viską paleisti. Ir pridūrė, visai prieš išeidamas, kad šito dar neišmoko, dar tik mokosi. Mokausi ir aš. Nesimokydamas.

Pabaigai ‒ ar neplanuojate išvykti iš Klaipėdos?

 Gyvenu tarp Klaipėdos, Vilniaus ir iš senelių paveldėto kaimo, nors daugiausia būnu Klaipėdoje. Klaipėdos krašte yra mano istorinės šaknys, jų nenupjausi, net jeigu laikinai išvažiuoji. Taigi, planų išvykti iš Klaipėdos neturiu. Apskritai, jeigu įmanoma, stengiuosi nieko neplanuoti.

Dėkoju už pokalbį.

Iliustracijoje: Tomas Kiauka. Nuotrauka Arturo Šeštoko

Apie darbą ir pramogas uostamiestyje. Pokalbis su menotyrininke Danguole Ruškiene

Šalyje įsibėgėja kultūrinis gyvenimas, pratinamės prie neformalių pokalbių, žinoma, pirmiausia aptardami vakcinacijos eigą ir savo asmeninę patirtį, o jau po to pereiname prie kitų temų. Pokalbį su Klaipėdoje gyvenančia ir dirbančia menotyrininke Danguole Ruškiene (g. 1972) pradėjome nuo jos menotyrinės praktikos, aptarėme uostamiesčio kultūrinį lauką ir baigėme išvada, kad D. Ruškienė liko vienintelė rašanti apie vizualiuosius menus mieste. Kodėl „liko vienetu“, kviečiu skaityti pokalbį ir gausinti menotyrininkų gretas uostamiestyje.

Danguole, esi menotyrininkė, kuratorė, projektų vadybininkė. Papasakok plačiau apie savo vykdomas kūrybines veiklas. Kas yra tavo domėjimosi ir tyrinėjimų laukas?

 Mano veiklos pradžia buvo menotyrinė, o visos kitos atsirado palaipsniui. Ir gal ne tiek keičiasi, kiek jų daugėja. Turbūt esu nepastovus žmogus, nes man reikia, kad jos būtų įvairios. Man patinka išbandyti vis ką nors naujo. Geriausiai jaučiuosi, kai mano darbai būna skirtingi, kai vieną savaitę praleidžiu ramiai, kad ir prie archyvų arba rašydama, o kitą jau vežu, eksponuoju ir pristatau parodą. Panašiai yra ir su žmonėmis. Man įdomu dirbti su skirtingo amžiaus žmonėmis – vaikais, jaunimu, suaugusiais. Kaip ir su pradedančiais arba jau žinomais menininkais. Visa tai duoda labai įvairios patirties, veikla tampa dinamiškesnė, įdomesnė ir tuo pačiu prasmingesnė. Tai ir proga pasitikrinti, išsiaiškinti sau pačiai, kas labiau patinka, ką sugebi, o ko galbūt reiktų atsisakyti. Kaip, pavyzdžiui, prieš kelerius metus darbas su vaikais buvo nauja ir tikrai įdomi patirtis, bet jaučiau nerimą dėl jų saugumo. Turėjome kūrybinę vasaros dienos stovyklą, savotišką avantiūrą. Tuo metu iš kitų stovykla išsiskyrė ne tik originalia ir aktyvia programa, bet ir atmosfera. Skirtingai nei mokykloje, siekėme suteikti vaikams kuo daugiau laisvės. Juk vasara, atostogos, todėl kiekviena diena turi būti pašėlusi iš tiesų, o ne tik reklaminėje skrajutėje. Tokia idėja atėmė labai daug jėgų. Po kelių vasarų supratau, kad pavargau, o kitokios stovyklos neįsivaizdavau. Todėl šią veiklą baigiau. Manau, svarbu ne tik laiku pradėti, bet ir užbaigti. Kitaip veikla nebus naudinga nei tau, nei kitiems.

Žinoma, gyvenant su tiek veiklų atsiranda ir minusų. Nelieka privačios erdvės ir asmeninio laiko, dingsta riba tarp darbo ir laisvalaikio, beveik visi draugai yra kolegos, su kuriais kartu kažką esi nuveikęs ar dar tik ruošiesi nuveikti. Nors, tiesą sakant, nežinau, ar tai minusai, nes diskomforto dėl to nejaučiu. Taip gyvenu jau daug metų. Man sunkumų kyla tik tada, kai mano kasdienybėje atsiranda konkrečios darbo valandos. Bet ir tada bandau surasti išeitį, susidėlioti viską, kad tai netaptų rutina. Ją sunkiai ištveriu.

Jeigu pabandyčiau išdalinti savo veiklas į atskiras dalis, tai didžiausia atitektų menotyrai. Tą darbą ypač mėgstu. Jau daugiau kaip dešimt metų tyrinėju fotografiją. Kodėl būtent šią meno sritį? Tiesiog taip susiklostė. Kai stojau į menotyrą, planavau dirbti su kinu. Studijų metais nuomonę pakeičiau, nes fotografija man buvo kažkas naujo. Nedaug apie tai žinojau, tad norėjau pasigilinti, o dar dėstytojas Alvydas Vaitkevičius labai skatino. Netrukus susipažinau ir su tuometiniu Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininku Remigijumi Treigiu. Tarsi savaime įsisukau į fotografijos lauką. Tuo metu Klaipėdoje apie fotografiją rašančių nebuvo. Tai buvo ir galimybė. Vėliau pradėjau rašyti ir apie dailę, šiuolaikinio meno parodas. Šiandien negalėčiau pasakyti, kas man įdomiau. Taip, įdirbis fotografijoje yra didesnis, bet kiti meno procesai labiau intriguoja, verčia daugiau papildomai domėtis. Manau, kad tai puikiausiai gali sutilpti vienoje galvoje. Beje, turiu dar vieną didelę meilę. Tai – dramos teatras. Bet tai jau mano pramoga, poilsis. Kol kas apie teatrą nerašau, nors kyla ir tokių minčių.

Manau, kad nereiktų savęs riboti. Jeigu turi noro ir idėjų, bandyk tai realizuoti. Juolab, jeigu manai, kad tai gali būti įdomu ir kitiems.

Atstovauji tarsi dviem sferoms: vertinimo ir kūrybinei, t. y. analizuoji, tyrinėji vizualiuosius menus ir tuo pačiu inicijuoji įvairius kūrybinius procesus. Kaip įvertintum uostamiesčio kultūrinį gyvenimą? Gal pastebi pasikeitimo procesų? Kaip manai, ko gana, o ko trūksta Klaipėdoje?

Kalbant apie uostamiesčio kultūrinį gyvenimą, manau, kad stiprių vietinių meno reiškinių vis dar trūksta. Turiu galvoje vizualiuosius menus. O priežasčių yra įvairiausių. Nesakau, kad tokios problemos egzistuoja tik pas mus – Klaipėdoje, jų yra ir kitur. Tik vis dažniau stebina šių problemų sprendimo būdai, o kartais jos iš viso ignoruojamos. Kyla visokių minčių. Gal miestui neaktualu, gal to Klaipėdoje nereikia? Bet kai kalbiesi su kolegomis, meno lauko dalyviais, akivaizdu, kad taip nėra. Susidaro įspūdis, kad jau kelis dešimtmečius bandome šį problemų kamuolį išnarplioti, bet kiekvienas traukiame už savo siūlo galo. Gal čia ir yra nesėkmių priežastis? Per mažai kalbamės, esame pernelyg užsidarę, užsiėmę kiekvienas savais reikalais, ir mūsų pavienės iniciatyvos tiesiog išsibarsto, užgęsta.

Žinoma, yra ir gerų poslinkių. Pavyzdžiui, jau keleri metai aktyviau veikia LDS Klaipėdos skyrius. Kad po visų karantino sunkumų išliko „Baroti“ galerija ir tęsia veiklą. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau „Si:said“ galerija sulaukė miesto valdžios dėmesio ir gavo kad ir nedidelį finansavimą keleriems metams. Tikiuosi, kad netrukus atsidarys dar viena įdomi galerija „TEMA“ (VšĮ „Tarptautinė eksperimentinė meno akcija“) Memelio mieste, netoli Senosios perkėlos. Dar yra KKKC Parodų rūmai. Bet tai tik kelios galerinės erdvės, kuriose menininkai gali tinkamai prisistatyti. Situaciją kažkiek gelbsti kitos kultūros įstaigos – bibliotekos, teatrai, koncertų salės, bet tai jau kas kita.

Žvelgdama plačiau ir neapsiribodama vien vizualiaisiais menais, manau, kad pagaliau Klaipėdoje gera teatro situacija. Atsirado įdomių teatro trupių, nebereikia laukti gastroliuojančių, kad pamatytum gerą spektaklį. Turbūt ne aš viena džiaugiuosi, kad jau kelinti metai vyksta festivalis „TheTEATRIUM“. Nekomercinio kino situacija taip pat gerėja, nors, kiek žinau, tai organizatoriams irgi kainuoja nemažai pastangų. Ir toliau sėkmingai veikia Klaipėdos koncertų salė, netrukus turėsime naują muzikinio teatro pastatą. Iš šono žiūrint, lyg ir viskas tvarkosi. Kitas klausimas – kokybė, bet ji neišvengiamai visada ir visur svyruoja. Kai tai supranti, nebesi toks piktas.

Ko trūksta? Tarptautinių parodų, užsienio menininkų, jaunų menininkų kūrybos pristatymų. Labai norėtųsi, kad įstaigos, kurios turi galimybę, atvežtų parodyti pasaulyje pripažintų menininkų kolekcijas. Ir man, kaip daug metų dirbančiai su fotografija, labai trūksta fotografijos galerijos, kurios prieš kelerius metus Klaipėdoje neliko. Žinoma, pasigendu pačių menininkų, aktyvių, ryškių kūrybinių reiškinių. Naujus vardus išgirstame labai retai. O jeigu taip ir nutinka, jaunieji autoriai dažniausiai Klaipėdoje ilgai neužsibūna. Vadinasi, nėra tinkamos dirvos. Jos stinga ir drąsioms, originalioms iniciatyvoms. Taigi, Klaipėdoje trūksta tiktai tinkamai išpurentos dirvos menui…

Priklausai Lietuvos dailininkų sąjungai, Lietuvos fotomenininkų sąjungai, esi asociacijos „Klaipėdos kultūros bendruomenė“ ir asociacijos „Kūrėjų sąjunga“ narė. Tau svarbu priklausyti bendruomenei? Ką reiškia būti kūrybinių sąjungų ir susibūrimų dalimi?

 Turbūt, kad svarbu. Kai daugiau nei prieš dešimt metų įstojau į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, man tai buvo reikšmingas posūkis, nes tuo metu tik pradėjau savo veiklą, siekiau meno kūrėjo statuso. Kito kelio neįsivaizdavau. Po to ilgą laiką laikiausi nuostatos, kad man užtenka vienos organizacijos. Prieš kelerius metus vėl pakvietė prisijungti prie dailininkų ir dar poros kūrybinių organizacijų, veikiančių Klaipėdoje. Tada pagalvojau, kodėl gi ne. Man įdomu, kuo ten žmonės užsiima. O gal nusibodo dirbti vienai, nes taip buvo nemažai metų. Iš pradžių minėtose organizacijose užėmiau stebėtojo poziciją, bet po truputį įsitraukiu. Manau, jeigu žmonės vis dar kuria organizacijas, buriasi į jas, jiems to reikia. Vieni dirba labai rimtai, kiti „džiazuoja“, susirenka bičiuliškai pabendrauti ir nuveikti ką nors įdomaus. Organizacijos labai skirtingos, gal dėl to ir priklauso kelioms. Nežinau, kaip bus ateityje, bet kol kas yra taip.

Kaip manai, ar kūrybinės sąjungos dar aktualios? Kokia jų paskirtis šiandien? Klausiu, nes uostamiestyje, kad ir kaip keista, jos vis dar užima kultūrinio lauko formavimo pozicijas.

Vienareikšmio atsakymo nėra. Tačiau esu tos nuomonės, kad jeigu kas nors vyksta, tai ne be reikalo. Jeigu yra žmones burianti organizacija, ji reikalinga. Jeigu situacija pasikeis, organizacijos anksčiau ar vėliau neliks. Kiek jos svarbios meno laukui, kaip jį veikia, būtų ilgesnė diskusija. Viskas priklauso nuo žmonių. Kiek jie iniciatyvūs, ar nori atstovauti savo organizacijai, o galbūt tiktai sau. Žinoma, kartais sąjungai ar skyriui priklauso formaliai, tada nelabai domisi, kas joje vyksta. Tokie nariai gali ir nepritarti organizacijos veiklai, bet jie nieko nedarys. Kodėl? Negalėčiau atsakyti. Panašių pavyzdžių turime ir Klaipėdoje. O kad seniausios mūsų sąjungos (dailininkų, fotomenininkų, kt.) turi keistis ir po truputį keičiasi, tiesa. Pokyčiai ne visiems nariams patinka, vyresnieji neretai nori išsaugoti senąją tvarką. Dėl to kyla įvairiausių įtampų, pasipriešinimų, kai kurios organizacijos stagnuoja. Tai natūralūs procesai, vienur jie vyksta intensyviau, kitur pastebimi mažiau. Bet jie neišvengiami, ir tai yra gerai.

 Danguole, turiu konstatuoti faktą, kad likai vienintelė menotyrininkė mieste, nuosekliai rašanti apie vizualiuosius menus? Kaip jautiesi? Ar ne liūdna?

Ne visai taip. Galbūt toks įspūdis susidaro dėl to, kad daugiausiai rašau ir savo straipsnius publikuoju jau daugiau kaip dešimt metų. Yra dar keli menotyrininkai, kurie kartais ką nors parašo. Atsiranda ir naujų pavardžių. Tiesa, jos dažniausiai pradingsta. Dabartinė situacija atrodo ganėtinai keistai. Ne tik kitiems, bet ir man dėl to kyla problemų. Turiu galvoje, kad neretai tenka rašyti apie pačios organizuojamus renginius. To norisi mažiausiai. Bandau kažkaip suktis iš situacijos. Tarkim, tokiais atvejais rašau ne parodos recenziją, bet straipsnį apie tos parodos autorių, rengiu interviu ir pan. Kita vertus, pastebiu, kad pastaraisiais metais parodų organizatoriai vis dažniau kreipiasi į kituose miestuose gyvenančius menotyrininkus. Taip ir turėtų būti, aš irgi dirbu ne tik su klaipėdiečiais. Visai nesvarbu, kur gyveni. Kritinis žvilgsnis iš šalies net vertingesnis, nes šviežesnis ir paprastai būna labai įdomus. Be to, savo straipsnius apie meno reiškinius Klaipėdoje publikuoja ne tik menotyrininkai. Manau, tokias iniciatyvas taip pat reikėtų palaikyti. Kuo daugiau nuomonių, tuo geriau. Redaktoriai turėtų pagalvoti, kaip praplėsti autorių ratą, kad atsirastų įvairesnis ir ryškesnis kritinis žvilgsnis. Kartais užsisukame savam rate, džiugu, kai kas nors iš jo išstumia, ar bent jau gerokai stukteli. Dabar Klaipėdoje to nėra. Belieka tikėtis, kad bus.

 Pasidalyk savo esamais ar ateities projektais.

Šiuo metu dirbu su jaunimu, padedu įgyvendinti projektą „Kult/j/ūra“, kurio metu visą vasarą senosios perkėlos kelte „Nida“ jie organizuos savo fotografijų parodas. Taigi, turiu linksmo ir labai judraus darbo. Pradėjau vykdyti ir kitą man labai svarbų projektą. Tai – trečiasis mano leidybinis projektas. Dabar ruošiu fotomenininko Edžio Jurčio fotografijų albumą, kurį leidžia Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka. Šiuo metu joje dirbu. Rudenį KKKC Parodų rūmuose kuruosiu E. Jurčio parodą. Vasarą vyks kelios mažesnės parodos, prie kurių organizavimo prisidėsiu. Žinoma, bus ir straipsnių. Tikiuosi, kad pavyks surasti laiko ir ramesnės erdvės. Žodžiu, ta pati veikla, tik vis kitokia. Tuo šis darbas man ir patinka. Veiklų ne tiek ir daug, bet jos skirtingos, tad pavyksta išvengti rutinos, ir kiekviena diena atneša ką nors naujo.

Dėkoju už pokalbį.

Apie discipliną ir rutiną. Pokalbis su Jurgiu Viningu

Jurgis Viningas (g. 1990) baigė filosofijos bakalauro studijas Haitropo koledže, Londono universitete. Filosofijos magistro studijas tęsė Varviko universitete (Didžioji Britanija), o doktorantūros ‒ Djukeino universitete (JAV). Publikavo eilėraščius, eseistiką, knygų recenzijas įvairiuose Lietuvos kultūros periodikos leidiniuose. Su Jurgiu Viningu kalbėjomės apie pandemijos keliamus iššūkius, filosofijos studijas, rutiną ir discipliną.

Jurgi, prieš kurį laiką kalbėjomės apie bėgiojimą. Ar dar praktikuoji bėgiojimą? Kasdienės treniruotės tampa rutina ir tuo pačiu kūno rengybos disciplina. Koks tavo santykis su rutina ir disciplina?

 Visų pirma, aš ilgą laiką į žmones, praktikuojančius bėgiojimą, žiūrėjau su šiokia tokia pašaipa. Ir dabar, tiesą sakant, bėgiojantys žmonės man atrodo juokingi. Aš pats sau, žinoma, keliu juoką. Visa laimė, kad savęs nematau iš šono. Visų antra, mano santykis su bėgiojimu yra šiek tiek komplikuotas ir dėl kitų priežasčių. Mane labai neramina bėgiojimo praktikos vieta šiuo metu labai populiariame „rūpesčio savimi“ diskurse, nes šis diskursas mums teigia, kad kiekvienas individas turi būti atsakingas už savo gerovę. Žinai, Laisvės partijos instagraminė estetika… Kita vertus, ne viskas, ką neoliberalizmas aproprijuoja, yra savaime kritikuotina.

Man patinka disciplina ir rutina. Kuo nuobodesnė dienotvarkė, tuo geriau. Filosofijos istorijoje mes randame skirtingų požiūrių į rutiną. Mums visiems yra puikiai žinoma Kanto mechaniška rutina. Nietzsche, pavyzdžiui, sakė, kad tik idiotas galėtų gyventi tokį griežtai disciplinuotą gyvenimą. Paties Nietzscheʼės požiūris į įpročių formavimą, beje, labai įdomus. Jis sakė, kad jam patinka trumpalaikiai įpročiai, nes tik trumpalaikių įpročių formavimas esą gali praturtinti patirtis. Jis net sakė, kad gera sveikata, jei ji trunka per ilgai, jam yra nuobodi. Kaip matai, labai keisti žmonės tie filosofai. Aš pats kartais norėčiau pabandyti emuliuoti Kanto idiotišką discipliną.

 O kas vis sulaiko nuo išbandymo ‒ Kanto disciplinos praktikavimo?

 Haha! Vis atsiranda visokiausių trukdžių. Šiaip visai nieko būtų toks iššūkis – pagyvenk mėnesį kaip Kantas! Gal norėtum pamėginti kirsti lažybų?

Taip, trukdžiai ir iššūkiai ‒ nūdienos skatiniai. Oi, šiame gyvenimo periode per daug iššūkių, gal kitą kartą… Pandemijos situacijoje frazė „grįžimas namo“ savyje talpina ir poetinę, ir pragmatinę prasmę. Ką tau reiškia grįžimas namo?

 Kadangi grįžti namo paprastai nelabai turiu galimybių, pasinaudojau šiomis keistomis sąlygomis. Grįžimas namo man reiškia grįžimą pas man artimus žmones, nesvarbu, ar tie žmonės yra draugai, ar jie yra seniai anapilin išėję lietuvių rašytojai ir poetai, kurių tekstai mane vienaip ar kitaip formavo paauglystėje. Kita vertus, emigranto gyvenimas man visai patinka. Bet galima būti „išeiviu“ net ir gyvenant Lietuvoje. Mano mėgstamiausias lietuviškas šūkis – „Nužudyk savyje valstybę!“ Manau, visi turėtų pasistengti tai vienaip ar kitaip padaryti. Pavyzdžiui, dar būdamas paauglys nusprendžiau, kad niekada gyvenime negiedosiu „Tautiškos giėsmės“ (kai sužinojau, kad Vincas Kudirka buvo antisemitas, tai tik sutvirtino mano sprendimą). Kaip gražu būtų, jei visi nustotų ją giedot! Bet man taip pat labai svarbi Lietuvos politinė ateitis, kuri mums bus užsklęsta tol, kol neturėsime stiprios kairės.

Kaip pavyksta derinti čia ir ten: studijuoji filosofijos doktorantūroje Djukeino universitete (JAV) ir šiuo metu vieši pas tėvus, gyvenančius netoli Klaipėdos. Kokia tavo darbotvarkė,  rutina? 

 Taip, studijuoju filosofijos doktorantūrą Djukeso universitete. Skaitau, rašau, dėstau… Kad ir kaip stengiesi laikytis dienotvarkės, šiomis sąlygomis tai gana sunki užduotis. Kai negali susitikti su draugais arba tiesiog atsigerti kavos kavinėje, stebėdamas miesto tapsmą, žymiai sunkiau išlaikyti motyvaciją, kad ir kokia hermetiška asmenybė būtum. Taip pat pastebėjau, kad studentai, kuriems dėstau paskaitas virtualiai, susiduria su daugybe sunkumų. Daugelio psichologinė sveikata šiuo metu yra pablogėjusi. Visiems sunku.

 Kaip manai, kas pagelbėtų mums visiems išgyventi šį sudėtingą laiką?

 Atsakymas gan paprastas. Tai, kas mums galėtų padėti išgyventi šį laikotarpį, yra solidarumas. Žiūrint toliau į ateitį, mus išgelbėti, žinoma, gali tik komunizmas.

Tavo humoras rafinuotas! Dažnas išgirdęs sąvoką „komunizmas“ spjautų tris kartus per petį, kad tik nepasikartotų. Saugiau su „demokratijos“ terminu. Ar nemanai?

 Aš tikrai manau, kad be alternatyvos kapitalizmui bus įmanoma gyventi tik nuo krizės iki krizės. Žinoma, nenorėčiau, kad alternatyva jam būtų tokia komunizmo forma, kurią kažkada turėjom. Bet komunizmas gali pasireikšti įvairiomis formomis ir tai, ką turėjome, tėra viena įmanoma komunizmo forma. Man komunizmo, grįsto solidarumu ir radikalia lygybe, sąvoka yra neatsiejama nuo tikros demokratijos termino. Tai, ką turime dabar, t. y. reprezentacinė demokratija, taip pat tėra viena demokratijos formų, ir tikrai ne pati demokratiškiausia. Man komunizmas reiškia tokią politinę santvarką, kurią kuria patys piliečiai (tai ir yra originali žodžio „demokratija“ reikšmė), o ne šiuolaikinę, absoliučiai formalią reprezentacinę demokratiją, kurioje nuolat esame priversti rinktis mažesnę blogybę.

Grįžkime prie tavo akademinės veiklos. Papasakok plačiau apie savo studijas, tyrinėjimų ir domėjimosi lauką.

Šiuo metu rašau disertaciją apie intensyvumo, kokybės ir kiekybės logiką Gillesʼio Deleuzeʼo filosofijoje. Taip pat bandau klausti, ar Deleuzeʼas mums suteikia pakankamai stiprią alternatyvą hėgeliškai dialektikai, bet taip pat ir bergsoniškam intuicionizmui.

Šiaip mane labiausiai domina spekuliatyvios ontologijos ir politinės filosofijos jungtys. Bent jau aš manau, kad gera ontologija mums gali suteikti labai naudingų konceptualių įrankių formuluojant tam tikras politines problemas. Tiesą sakant, taip visada buvo filosofijos istorijoje. Todėl man kartais šiek tiek keista klausytis žmonių, užsiimančių politine teorija, kurie kritikuoja ontologines spekuliacijas. Juk jie patys, suvokdami tai ar ne, operuoja tam tikromis ontologinėmis prielaidomis. Kaip mes suprantame vienį? Kaip mes suprantame daugį? Kaip mes suprantame minties bei juslinės patirties galimybių sąlygas? Kaip mes interpretuojame socialinių, politinių bei kultūrinių fenomenų formavimąsi? Manau, šie klausimai yra ne tik įdomūs patys savaime, bet ir turi labai konkrečias politines implikacijas.

 2019-aisiais ir 2020-aisiais tavo esė „Kantas apie figūratyvinę sintezę ir auto-afekciją“ ir „Tarp konceptų ir efektų: filosofija, tapyba ir genezės problema Merleau-Ponty ir Deleuzeʼo tekstuose“ Djukeso universitete pripažintos geriausiomis. Pasidalyk esė įžvalgomis.

 Mano manymu, Kantas ir Aristotelis yra du geriausi visų laikų filosofai. Viena pagrindinių Kanto „Grynojo proto kritikos“ įžvalgų – tai, kad laikas padalija subjektą perpus. Tai reiškia, kad mes save per laiką galime pažinti ir patirti tik kaip empirinius subjektus. Tai yra mes save galime pažinti ir patirti tik kaip „kitą“. Mes esame atskirti nuo savęs kaip „transcendentinio subjekto“ – subjekto, kuris yra mūsų vidujybės centras, bet kuris yra už laiko ir erdvės parametrų. Trumpiau tariant, mes esame metafiziniai benamiai. Tai tiesiog nuostabu.

Merleau-Ponty ir Deleuzeʼo filosofijoje mane labiausiai domina genezės klausimas. Kokia yra proceso, kuris formuoja mūsų patirties galimybę, logika? Abu filosofai yra gan kritiški Kanto atžvilgiu, tačiau jie taip pat bando apmąstyti subjekto „skilties“ problemą. Be to, mane domina tai, kaip abu filosofai interpretuoja moderniosios tapybos istoriją. Abu argumentuoja, kad filosofija turėtų daug ko pasimokyti iš moderniosios tapybos. Modernioji tapyba atsikratė reprezentacijos paradigmos, o filosofijai prireikė šiek tiek daugiau laiko, kad tą paradigmą įveiktų savo disciplinoje. Tiesą sakant, ši paradigma filosofijoje vis dar yra plačiai paplitusi.

 Atrodo, šiuolaikinis menas itin paveikus filosofijai ar jie glaudžiai susiję. Ko gi filosofija galėtų pasimokyti iš moderniosios tapybos?

 Tikrai labai džiugu matyti, kad tarp filosofijos ir meno šiandien gyvuoja stiprus dialogas, jei ir ne visada šio dialogo rezultatai įdomūs. O filosofija galėtų pasimokyti iš moderniosios tapybos šiek tiek naujesnių išraiškos formų. Žinau, kad tai skamba abstrakčiai ir gal net šiek tiek paviršutiniškai. Kita vertus, eksperimentuojant su metodika dažnai gimsta tikrai įdomių ir svarių rezultatų. Taip pat manau, kad moderni tapyba gali padėti filosofijai pažvelgti į tam tikrus metafizinius klausimus naujomis akimis. Pavyzdžiui, kokia yra ontologinė erdvės (fizinės, socialinės, egzistencinės) sandara? Be to, mąstant apie, pavyzdžiui, percepcijos struktūrą, ignoruoti tapybą būtų intelektualiai provincialu.

 Baigiant – ar vis dar praktikuoji tapybą ir poezijos rašymą?

 Eilėraščius retkarčiais rašau, o tapybos nebepraktikuoju. Tačiau tapybos istorija man yra labai svarbi. Kaip kad Merleau-Ponty ir Deleuzeʼas, manau, filosofija galėtų daug ko pasimokyti iš tapybos disciplinos.

Dėkoju už pokalbį.

Apie klaidžiojimą labirinte su Ariadnės siūlų kamuoliu. Pokalbis su menininku Vladu Balsiu

Vienas aktyviausių Klaipėdoje kuriančių architektų ir menininkų ‒ Vladas Balsys. Jis (g. 1976) Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete baigė juvelyrikos studijas, vėliau studijavo architektūrą Vilniaus dailės akademijoje bei Vilniaus Gedimino technikos universitete, įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. Yra atestuotas architektas, Lietuvos architektų sąjungos narys, nuo 2017-ųjų vadovauja asociacijai „Kūrėjų sąjunga“. Skaitytojų dėmesiui siūlomas pokalbis su Vladu Balsiu apie jo kūrybą, užkulisinius nutikimus, klaidas ir pėdas smėly bei meninius susibūrimus, gyvenimą uostamiestyje.

Vladai, maždaug 2008-aisiais darbiniame el. pašte radau tavo pasiūlymą nekurti, pasirenkant vieną iš variantų: valandą, dieną, savaitę, mėnesį, metus ir likusį gyvenimą. Nepamenu, kurį variantą pasirinkau, bet tai buvo pirma pažintis su tavim kaip kūrėju, nors asmeniškai susipažinom dar po ketverių metų. Įdomu, kurie variantai buvo dažniausiai pasirinkti? Ir kokių atsakymų sulauktum šiuo pandemijos laikotarpiu? Netarptautinio meno projekto „Nedarbo laikas“ tikslas ‒ nieko nesukurti, bet tuo pačiu jis fiksuoja ir santykį su kūrėjais, institucijomis, žiniasklaida. Pasidalink sumanymo užkulisiais ir procesu.

Gerai atsimenu, kaip 2007 m. Klaipėdos parodų rūmų institucijai raštiškai (registruotu laišku) pasiūliau užsidaryti vieneriems metams. Tiesiog norėjau truputį leisti pailsėti kultūros institucijos darbuotojams, o nuolatiniams lankytojams – įgyti naujos kultūrinės patirties. Meninis projektas „Nedarbo laikas“ spaudoje ir viešoje erdvėje nesusilaukė ypatingai didelio susidomėjimo ir išliko lokalus. Menininkus 2008 m. pakviečiau nekurti tik tam tikrą laikotarpį (pasirinktinai – vieną valandą, dieną, savaitę, mėnesį, metus). Pamenu, kad menininkai nekurti rinkosi labiau vieną valandą ir vieną dieną, o savaitė, mėnuo, metai ‒ jiems kažkaip neatrodė patraukliai. Kai kuriuos menininkus ir kultūros institucijų vadovus tokios idėjos baugino. Kai kas manė, kad jų kultūrinė veikla yra prasminga, o tokį pasiūlymą priėmė asmeniškai, laikė įžeidžiančiu ir idiotišku. Neminėsiu pavardžių, bet kai kurie žinomi kultūros veikėjai pasiūlyme įžvelgė ir paslėptą meno kritiką, priėmė kaip išpuolį prieš kultūros ir meno sistemą. Skaiste, dėkoju už apsisprendimą, kad anuomet sudalyvavai projekte… Beje, tu pasirinkai variantą b – nekurti vieną dieną. Ar menininkai laikėsi duoto pažado, netikrinau, tai buvo jų garbės ir sąžinės reikalas. Kūrybos atsisakymo aktas – absoliučiai laisvas ir sąmoningas pasirinkimas. Tačiau išsilaisvinimo idėjos daugumai kūrėjų ir menotyrininkų atrodė iš principo neįmanomos, keistos, absurdiškos ir nihilistinės. Pamenu, kad Klaipėdos parodų rūmų institucija mano raštišką kvietimą užsidaryti ilgokai ignoravo. Tačiau apie jį kultūros kuluaruose buvo kalbama, nes išleidau parodos „Nedarbo laikas“ katalogą, o jame į projekto kultūros partnerių sąrašą specialiai įrašiau parodų rūmų institucijos vardą. Kas savaitę į parodų rūmus atnešdavau projekto katalogus ir juos palikdavau hole šalia kitų institucijos meno katalogų. Tokiu būdu parodų lankytojai sužinojo apie naujus procesus. Panašiai po pusės metų man buvo leista pakabinti meninio projekto plakatą ant pagrindinio įėjimo į parodų rūmus. Tuščias (baltas) plakatas simboliškai informavo, kad projektas vyksta, jame dalyvauja 17 nekuriančių menininkų. Tačiau kiek vėliau, po kelių mėnesių, plakatą parodų rūmų institucija savavališkai nukabino ir išmetė. Manau, kad paskubėjo… Žinoma, projektas tuo metu daugumai buvo dar sunkiai suprantamas, tačiau ir nukabinus plakatą projektas tęsėsi (aš jo nesustabdžiau). Ką gi, šiandien, po 13 metų, Klaipėdos parodų rūmai pagaliau yra užrakinti neapibrėžtam laikotarpiui. Manau, kad meninis projektas „Nedarbo laikas“ yra sėkmingai realizuotas. Visuotino karantino akivaizdoje parodų salių, muziejų, galerijų užsidarymas yra savaime suprantamas reiškinys. Šiandien turbūt nesikreipčiau į meno instituciją dėl meninio projekto „Nedarbo laikas“. Procesai vyksta savaime. Dėl LR teritorijoje taikomų karantino apribojimų kuriančius menininkus dabar galima būtų įrašyti į Raudonąją knygą. Pasikeitus meno mitologijai, nekuriančio menininko idėja tapo įmanoma.

Vladas Balsys, „Nedarbo laikas“, 2009 m. Tuščias projekto plakatas. Parodų rūmai, Klaipėda

Savo kūryboje permąstai architektūros ir meno procesų galimybių ribas. Pasitelkus nematomumo, tuštumos, redukcijos, minimumo ir nyksmo sąvokas, tyrinėjamų objektų savybės tampa nulinės formos, mastelio, laiko ir funkcijos. Pasitelkęs nebūties idėją, tikrini jau esamas ir kuri naujas procesų erdves. Kokias erdves atrandi?

Pastaruoju metu socialinėse erdvėse meniniai ir kūrybiniai eksperimentai dažniau ėmė atsirasti per matematinių „laikų“ išraiškas, skaitmeninius trolinimus, PR komunikacijas, kriptonimus, menines pauzes ir kintančias meno funkcijas. Nulio samprata įvairiose meno srityse nuolat balansavo iš vienos pusės į kitą ir dabar vėl atsidūrė kažkur ties viduriu. Pandemijos akivaizdoje gyvename radikalių socialinių pokyčių laikotarpiu. Kultūros ir meno erdvės vis dar uždarytos. Žmonėms uždrausta fiziškai keliauti tarp miestų ir susitikinėti net nedidelėmis grupėmis. Galima sakyti, kad esame atsidūrę kažkokiame kultūrinių ir socialinių santykių nulyje, tvyro nežinomybė ir galvose savaime dyla laikas.

Anksčiau, pavyzdžiui, Senovės Egipte, statant kapavietes, nulio sąvoka reiškė „bazinį lygį“, nuo kurio aukštis į viršų buvo žymimas teigiamais skaičiais, o gylis žemyn ‒ neigiamais. Nulio ženklas bendrąja prasme reiškė „nuostabus, malonus, geras“. Tačiau įvairiais civilizacijos etapais jo samprata keitėsi. Antikos laikotarpiu nulis reiškė aritmetinio veiksmo išraišką, lygią tuštumai. Nulio, kaip skaičiaus, sąvoka į skaičių eilę buvo įtraukta ganėtinai vėlai, tik paplitus pozicinei skaičiavimo sistemai, kurioje skaičiaus vertė priklauso nuo skaičių rašymo pozicijos. Nuo seno buvo diskutuojama, ar nulis yra skaičius. Skaičių simbolikoje nulis ilgą laiką Europoje laikytas nebuvimo ir bevertiškumo simboliu. Tik XVI a. prancūzų matematiko A. Žiraro dėka nulis, buvęs tik skaitmeniu, tapo ir skaičiumi, galinčiu veiksme atlikti vaidmenį. Pertvarkius nulio statusą, dabar į klausimą „Kiek yra?“ buvęs negatyvus atsakymas „Nieko nėra“ pasikeitė į pozityvų – „Yra nulis“.

Šiandienos kultūros ir meno erdvėje išgirdus kiek ironišką klausimą „Kiek šiais metais aplankei parodų?“ negatyvus atsakymas „Nė vienos“ natūraliai keičiasi į pozityvų – „Nulį“. Pandemijos akivaizdoje dabar galime virtualiai stebėti, kaip kūrėjas, pristatęs „Nulį“ naujų parodų, iš lėto virsta nematomu menininku. Akivaizdu, kad kultūros lauke vis dar iš inercijos bandoma dominuoti pasitelkiant kiekio ir kokybės priežastinius ryšius, tačiau virtuali meno pasiūlos gausa ir fizinė negalia parodų salėse tampa paprasčiausiu beprasmiu matematiniu veiksmu. Tuščios ar užpildytos fizinės meno ekspozicijos dabar jau absoliučiai nieko nebereiškia. Menas palaipsniui praranda aktualumą. Socialinėje aplinkoje kardinaliai keičiasi žmonių įpročiai, todėl neišvengiamai kinta kultūros ir meno tradicijos. Visuotino karantino laikotarpiu patyrėme, kad kūrinių fizinis atstumas gali būti lengvai pakeistas ir reprodukuotas. Pandemijos laikotarpiu virtualioje erdvėje patalpinti kūriniai žiūrovui visomis prasmėmis netapo nei, artimesni, nei tolimesni.

 Kas inspiravo kūrybinėje praktikoje pasirinkti balansavimą tarp būties ir nebūties?

Kūrybos ir ne kūrybos pusiausvyros nebuvo suformuotos PR komunikacijų metu ar perskaitytos meno vadovėliuose. Tuštumos ir nebūties klausimai atsirado natūraliai, įgijus skirtingas ir radikalias kūrybines patirtis. Juvelyrikos studijų laikotarpiu, 1995 metais, Telšiuose surengiau pirmą personalinę parodą. Koliažuose, objektuose, instaliacijose pasakojau apie būties ir nebūties vaizdinių archipelagus. Reginys išties nebuvo lengvas, iš šono net mačiau, kaip žiūrovų laikrodžiai kelioms sekundėms sustodavo.

Parodą lydėjo keisti sutapimai ir anomalijos. Pačią pirmą dieną susidūriau su radikaliu situacionizmu (tiksliau – vagyste). Anuomet gerai organizuota vagių grupė, apžiūrėjusi parodą, įlindo į instaliaciją (šuns būdą) ir niekam nematant pavogė iš ten garso aparatūrą. Tokiu būdu parodos ekspozicija pritilo, ir įvykiai pradėjo transformuotis savaime. Susitaikiau, bet po dviejų dienų sugrįžau į parodą patikrinti, ar vagys neapsilankė dar kartą. Atvykęs labai nustebau. Parodos nebuvo! Ji kažkaip buvo pradingusi… Ta tuštumos patirtis buvo tarsi koks stebuklingas apsireiškimas. Žinoma, kiek vėliau sužinojau, kad stebuklą sukūrė ne šventos rankos, o vietinė meno institucija. Akademinė bendruomenė anuomet man papasakojo, kad parodos temas meno institucija susiejo su netikėta studento mirtimi (iškrito iš penkto aukšto), ir todėl buvo nuspręsta parodą skubiai uždaryti. Taigi, anksčiau paminėti įvykiai mane galimai inspiravo tolimesnėje kūryboje palaipsniui sąmoningai vis dažniau naudoti nematomas medžiagas, labiau rinktis tuštumas bei formuoti kintančias – gyvas ekspozicijas, kurias būtų gan sudėtinga nufotografuoti spaudai arba patogiai „išsinešti“ lankytojams.

Kiek vėliau, architektūros studijų laikotarpiu, 1998‒2004 metais, atradau, kad architektūra ‒ tai erdvės (tuštumos), šviesos ir laiko menas. Studijų metu supratau, kad architektūros kalba yra labai turtinga ‒ atvira ženklų ir funkcijų struktūra, nekuriama taip, kad būtų suprantama ir perskaitoma tiesiogiai. Architektūra turi savitą meninę kalbą, kuria pasakojama apie mus pačius, komunikuojama su visuomene, reguliuojami socialiniai santykiai. Tai sudėtingi, nematomi procesai. Architektūra kiekvieną dieną daro įtaką mūsų pasirinkimams, formuoja tapatumą, išsaugo atmintį, programuoja kiekvieno iš mūsų gyvenimą.

Šiandien kūrybinėje praktikoje jungiu skirtingas menines kalbas, o žiūrovą išleidžiu į būties ir nebūties labirintą parodoje tik su Ariadnės siūlų kamuoliuku rankose.

Vladas Balsys, „Uždaryta paroda“, 2020 m. IV paroda, „Si:said“ galerija, meno festivalis „Paviljonas“, Klaipėda, 2020

 Tavo parodas (gal ir kitas kūrybines praktikas) dažnai lydi įvairūs užkulisiniai netikėti nutikimai, ko turbūt neišvengia nė vienas kūrėjas.

Kažkodėl dabar prisiminiau meninę patirtį, kuomet su kolega Klaipėdos parodų rūmuose, apžiūrinėdami naują parodą, atkreipėme dėmesį, kad vienas meninis objektas (rožančius) buvo tarsi užstrigęs, traškėjo ir vis nesisuko. Priėjome arčiau, truputį pareguliavome jo mechanizmą, ir jis pagaliau pradėjo gražiai suktis aplink savo ašį. Apsidžiaugėme. Žvilgtelėjome į kūrinio pavadinimą – „Nesisukantis rožančius“. Kažkaip parodų rūmuose tą dieną ilgai neužsibuvome…

Kitas atsitikimas man nutiko su Gliukų teatro režisieriumi Benu Šarka meno projekte „Klaidos ir pėdos“. Nusprendėme drauge apžiūrėti Salvadoro Dali parodą Klaipėdoje. Nusipirkome bilietus ir nuėjome į sanitarinio mazgo patalpas pirmame aukšte persirengti. Ten greitai apsivilkome baltus chirurgų kostiumus, o ant galvų užsimaukšlinome baltas vaikiškas pėdkelnes su skylėmis (kiškių kaukes). Persirengę grįžome į meno institucijos holą, kur mūsų laukė bilietų kontrolė. Kilo sumaištis ir nemažas triukšmas. Po kiek laiko supratome, kad kiškių į Salvadoro Dali parodas neįleidžia net su bilietais! Todėl atsigulėme hole ant grindų ir atlikome šventas apeigas, garsiai šlovindami Parodų rūmų direktorių ir meno instituciją. Tačiau tą dieną direktoriaus parodų rūmuose nebuvo, o administracija, kaip supratau, neturėjo muzikinės klausos ir galimai nemėgo melodingų kiškių dainų. Institucija iškvietė apsaugos tarnybą. Kažkaip parodų rūmuose ir tą dieną ilgai neužsibuvome…

Pavasarį Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje drauge su fotografu Juozu Kalniumi teko įrengti audiovizualinę instaliaciją pritvirtinant ant paveikslo „Karalių pasaka“ nugarėlės spec. garso aparatūrą. Tokiu būdu lankytojai galėjo telefonu paskambinti iš bet kurio Lietuvos miesto į muziejų ir pasikalbėti su M. K. Čiurlionio paveikslu, kitaip tariant, pasiklausyti kūrinio skleidžiamų garsų. Skamba gal kiek keistai, bet paveikslai kalba ‒ visi objektai aplinkoje skleidžia tam tikro dažnio vibracijas ir garsus. Pasibaigus mūsų projektui, atvažiavau išardyti instaliacijos. Buvo nedarbo diena. Muziejaus darbuotoja mane atvedė į salę ir paliko. Po kokių penkių minučių kažkas išjungė šviesas. Tapo absoliučiai tamsu. Telefonas buvo išsikrovęs. Apėmė nerimas. Bandydamas rasti išėjimą, atsitrenkiau į grūdinto stiklo duris. Užrakintos durys stipriai susiūbavo, bet nesudužo. Muziejaus salėse klaidžiojau, šliaužiojau ir ropojau keturiomis turbūt apie trisdešimt minučių, kol pasiekiau veikiantį liftą. Po visko kažkaip muziejuje ir tą dieną ilgai neužsibuvau…

Vladas Balsys, Juozapas Kalnius „863758498“, 2008. Audiovizualinė instaliacija, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas, 2017

 Architektūriniai projektai „Tušti namai“ (2011), „Nematomas namas“ (2010) yra pelnę apdovanojimų. Gal sulaukei užsakymo suprojektuoti pastatą, kuriame realiai galėtų būti įgyvendintos nematomumo idėjos? Beje, ar tavo paties gyvenamojoje aplinkoje laikomasi kūrybinės praktikos koncepcijų?

Projektuodamas „Tuščius namus“ supratau, kad tradicinė gyvenamoji architektūra yra skirta iš esmės tam tikrų baldų, prietaisų ir įvairiausių daiktų sudėjimui, o dėmesys žmogui yra antraeilis dalykas. Daiktai, esantys pastato viduje, tarnauja ne pagelbėti ar sukurti ramybę. Priešingai, daiktuose yra užkoduotos įvairiausios nesibaigiančios užduotys (laiko deginimo programos). Daiktų perteklius labai paklaidina laike. Daiktai vargina. Manau, kad jei aplink būtų mažiau daiktų, žmogus būtų laisvesnis. Realizuoti tuščių ar nematomų namų projekto dar neteko, tačiau kai kurie žmonės prisipažino, kad su džiaugsmu gyventų tokiuose namuose. Sąžiningai sakant, aš ir pats su malonumu gyvenčiau minimalistinėje erdvėje, tačiau tušti namai yra akistata su savimi ir ypatingos prabangos dalykas. Ne visi gali sau leisti taip turtingai gyventi.

Nors šiuo metu mano namuose tvyro chaosas, bet ant sienų nėra meno kūrinių. Aš nesaugau savo kūrinių, nebranginu jų, dalis yra išardyta arba natūraliai prarasta. Kūriniai, kaip ir bet kokie kiti daiktai yra našta, tokia pat kaip akmens ir Sizifo absurdo priklausomybės būtis.

Vladas Balsys „Nematomas namas“, 2010 m. Projektas Lietuvos architektų sąjungos konkursas-paroda „Individualių namų architektūra 2010“, Vilnius

Nuo 2017-ųjų vadovauji asociacijai „Kūrėjų sąjunga“. Kas vienija šios organizacijos narius? Kodėl susibūrėte?

2017 metais Klaipėdoje, vos prasidėjus kultūros programai „Neužšąlantis kultūros uostas“, kai kurie aktyvūs vietos meno lauko personažai ėmė tiesiog maudytis valstybės kultūros lėšose, o aplinkiniams imta pasakoti pasakas, kad jūroje vanduo dar labai šaltas ir trūksta cukraus. Žinoma, dalimi Klaipėdos kūrėjų buvo gudriai pasinaudota, o kiti tiesiog paklaidinti pažadų užuovėjose. Klaipėdos kūrėjų pavardės buvo masiškai įrašomos į kultūros projektus jiems nieko nežinant, panašiai kaip N. Gogolio romane „Mirusios sielos“. Daugumos Klaipėdos kultūros sostinės renginių absurdiškumo mastas stebino ir stulbino. Kultūros ir meno žmonės buvo kviečiami už nugaros prisirišti ilgą šviečiančią lazdą (šventinis simbolis) ir vaikščioti po miestą, važinėtis spalvotais kultūros autobusais („Muzė veža“ projektas), nešioti ant kaklo šviečiančius kultūros sostinės plastikinius amuletus ir fotografuotis prie gintarinio kultūros medžio. Puošniame kultūros sostinės fejerverkų peizaže gimė „Kūrėjų sąjunga“.

Trumpai tariant, kai kas dar nepamiršo neužšąlančio „kultūros“ uosto saldumo. Tas kultūros skonis ir kvapas labai plačiai pasklido po miestą. Vėliau net miesto meras, reaguodamas į žmonių skundus, keletą metų niekaip negalėjo atrasti, iš kur tas kvapas sklinda (apie tai rašė spauda). Taip, taip… Klaipėdoje anuomet pasidarė taip saldu gyventi, kad turbūt vos pajutę pirmus ligos simptomus, mes ir susibūrėme. Manau, kad Kūrėjų sąjungos atsiradimą ir tolesnę veiklos kryptį nulėmė režisierius Benas Šarka. Prisimenu, kaip vienas kūrėjas, kalbėdamas apie jį, pusbalsiu yra pasakęs: „Klaipėdoje pamatęs paukštį (šarką), visada pasisveikinu, nes gali būti, kad atskrido ne šarka, o Benas. Negali žinoti, ar jis žmogus, ar paukštis“. Negaliu žinoti ir aš, kas mus sąjungoje suvienijo. Turbūt dabar mus labiausiai vienija nematoma kelionė laike ir nuo 2017 metų tebejuntamas saldumas. Dabar mano, kaip sąjungos vadovo, užduotis – pasiekti, kad žmonės, paukščiai ir kiškiai suliptų į laivą ir pasiektų krantą. Ne visi žino, kaip mes atrodome ir kas iš tikrųjų yra Kūrėjų sąjunga. Ne visi suvokia, kas dedasi Klaipėdos mieste pastaraisiais metais, bet informaciją labai norint galima atrasti tarp įvairių dienraščių antraščių: „Klaidos ir pėdos“, „Šiurpus radinys Klaipėdos paplūdimyje: jūra išmetė dvi žmogaus pėdas“, „Pėdos smėlyje, žvilgsnis į jūrą, rankoje – laisvė“, „Vidurnakt ir giliau“, „Drozofilai, Didžėjai ir Džedajai“, „Laiko nėra“, „KultJūra”, „Džoisas Dangėje, o Dangė Dubline” ir t. t.

Turbūt „Kūrėjų sąjungos“ narius vienija geografinė padėtis ‒ gyvenimas ir kūryba Klaipėdoje. Ir akivaizdu, kad gyvenamoji aplinka inspiruoja tyrinėjimams, kritikai ir pan. Pabaigai ‒ pasidalink ateities planais – individualiais ir kolektyviniais.

Kalbant apie gyvenimą ir kūrybą Klaipėdoje, galbūt nenuėjau ten, kur ketinau, bet užtat sustojau ten, kur norėjau. Rašytojas Rėjus Bredberis yra pasakęs: „Kai gyventi gera, nėra reikalo ginčytis dėl gyvenimo prasmės“.

Kūrėjų sąjunga 2021 metais jau pradėjo ruoštis projekto „Džoisas Dangėje, o Dangė Dubline“ įgyvendinimui. Airių literatūros klasikas, laikomas vienu įtakingiausių XX a. rašytojų ir poetų, išsiskiriantis eksperimentiniu kalbos vartojimu ir padaręs didžiulę įtaką visai XX a. Europos literatūrai, kartą yra pasakęs: „Klaidos yra atradimų vartai“. Ši Džoiso mintis įkvėpė mus pažvelgti ir panagrinėti Klaipėdos kūrėjų situaciją dviejuose miestuose: Klaipėdoje ir Dubline. Klaipėdoje gyvena ir kuria Remigijus Treigys, Benas Šarka. Dubline– klaipėdiečiai emigrantai Gintaras Varnagys, Vaida Varnagienė. Ką reiškia šiems kūrėjams, jų darbams kultūrinė vietos tapatybė ir miesto ryšys. Klaipėdoje ar Dubline yra atradimų vartai? Šis projektas yra apie dvi skirtingas kūrėjų patirtis skirtinguose miestuose. Projektu siekiama iš dalies susigrąžinti ir prarastą ryšį su emigrantais, sukurti tinkamas sąlygas pristatyti jų kūrybą Klaipėdoje, atkreipti visuomenės dėmesį į sparčiai kintantį mūsų gyvenimo būdą pandemijos akivaizdoje, sukurti galimybę Klaipėdos kūrėjų veiklą pristatyti užsienyje. Projektu taipogi siekiama užmegzti vietos kūrėjų dialogą su išvykusiais Klaipėdos menininkais. Dvi parodos – viena Dubline, kita Klaipėdoje. Tai dialogas, kviečiantis pergalvoti kasdienybės laiko nebūties klausimus. Tai fotografinė diskusija, raginanti žmones bendrauti. Keturi kūrėjai ieškos būdų „pabėgti“ iš laikmečio sukurtų socialinės izoliacijos įpročių ir baimių. Pandemijos akivaizdoje planuojame fotografijų parodas atvirose miesto erdvėse. Žmones, kurie šiais metais negalės apsilankyti fotografijų albumo pristatyme ir parodoje, kviečiu atverti naujas pažinimo duris ‒ perskaityti Džeimso Džoiso dviejų dalių knygą „Ulisas“. Kalbama, kad tai neperskaitoma viso gyvenimo knyga. Pasigirsiu, kad skaitau, bet dar nepabaigiau.

Galvoje gyvena dar viena mintis ‒ sukurti parodą be paveikslų, fotografijų, skulptūrų, instaliacijų ar panašių meno objektų. Ant baltų ekspozicinių kubų norėčiau eksponuoti įvairių kartų ir dailės žanrų Klaipėdos kūrėjus – gyvus žmones (klasikus). Parodyti menininkus su ambicijomis, beribėmis beribe fantazija, skirtingomis pažiūromis ir norais. Žiūrovai į parodų salę atvyktų apžiūrėti ne meno kūrinių, o susitikti su kūrėjais, paspausti ranką, pasiginčyti, užduoti rūpimus klausimus. Manau, kad meninė patirtis gali būti perduota ir tiesiogiai (be kūrinio).

 Sėkmės įgyvendinant sumanymus ir dėkui už pokalbį.

Vladas Balsys, „Nematomas kūrinys“, 2015 m. Objektas, „Si:said“ galerija, „Nematoma paroda“, Klaipėda

Vladas Balsys, „Nematomas kūrinys“, 2015 m. Objektas, „Si:said“ galerija, „Nematoma paroda“, Klaipėda

Vladas Balsys, „Nematomas kūrinys“, 2015 m. Objektas, „Si:said“ galerija, „Nematoma paroda“, Klaipėda

Vlado Balsio parodos atidarymas, 2015 m. „Si:said“ galerija, „Nematoma paroda“, Klaipėda. Fotografijos autorius: Rolandas Marčius

Vladas Balsys „Nedarbo laikas“, Klaipėda, 2008 m. Projekto katalogas

Vladas Balsys „Nedarbo laikas“, Klaipėda, 2008 m. Projekto katalogas

Vladas Balsys „K l onė miš o ta eliu“, 2016. Situacija miške, dūmų uždanga, „Si:said“ galerijos festivalis, „Mėlynoji juosta“, Klaipėda. Fotografijos autorius Paulius Sadauskas

Vladas Balsys „K l onė miš o ta eliu“, 2016. Situacija miške, dūmų uždanga, „Si:said“ galerijos festivalis, „Mėlynoji juosta“, Klaipėda. Fotografijos autorius Paulius Sadauskas

Vladas Balsys, „Uždaryta paroda“, 2020 m. IV paroda, „Si:said“ galerija, meno festivalis „Paviljonas“, Klaipėda, 2020

„Choose Klaipėda“. Pokalbis su fotomenininku Juozapu Kalniumi

Juozapas Kalnius (g. 1971) – viduriniosios kartos menininkas, vis dažniau besigilinantis į problemines visuomenės sritis. Meninės raiškos priemonėmis aktualizuoja ne tik jam vienam, bet ir visai bendruomenei ar visuomenei rūpimus klausimus, atrasdamas intriguojančias, originalias ir paveikias meno formas. J. Kalnius studijavo Kauno politechnikos instituto Lengvosios pramonės fakultete. Parodose dalyvauja ir jas rengia nuo 2009-ųjų. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Gyvena ir kuria Klaipėdoje.

Gegužės mėnesį J. Kalnius galerijoje „Si:said“ pristatė naujausią fotografijų parodą #flirtasufiltru (2018‒2020). Paroda ir buvo atspirties taškas pasikalbėti apie menininko per objektyvą pastebimą Klaipėdos miesto kaitą, apie miesto ir jūros santykį ir kitus gyvenimo mažmožius.

Juozapai, 2018-ųjų pabaigoje socialiniame tinkle kartu su menininke Meile Sposmanyte pradėjote fotografinį skaitmeninį dialogą, kurį inspiravo techniniai eksperimentai ir vizualinio dienoraščio pildymas. Ieškojimai virto ciklu #flirtasufiltru, kuris yra kasdienybės dienoraštis, sukaupęs egzistuojančių, dingusių arba pakitusių objektų siluetus, eskizus, neišsivysčiusias idėjas, paveiktus laiko ir erdvės. Kokius pasikeitimus pastebi Klaipėdoje?

Klaipėda, žengdama į XXI amžiaus trečiąjį dešimtmetį, ir toliau gyvena pagal dar sovietmečiu jai primestą Kaliningrado scenarijų. Vertingas istorinis Prūsijos paveldas yra neprižiūrimas arba naikinamas ir vietoje jo statomas architektūrinis kičas arba klojamos trinkelės ir liejamas betonas ten, kur tikrai buvo galima atstatyti autentiškus prieškario pastatus. Naikinami ne tik paveldo statiniai, tokie kaip 1773 metais statytas, baroko stiliaus bruožų turėjęs, namas Daržų gatvėje, bet ir monumentalūs meno kūriniai. Pavyzdžiui, atliekant Vilhelmo pasažo remontą sunaikintas vertingas monumentaliosios dailės kūrinys – Henriko Kulšio (1944‒1991) vitražas. Dingo net vienintelis Klaipėdoje vitražas, kuris buvo įtrauktas į saugotinų kultūros paveldo vertybių sąrašą. Tai – šviesaus atminimo Algimanto Stoškaus ir Broniaus Bružo sukurtas vitražas „Baltija“, kuris buvo AB „Klaipėdos mediena“ administracinio pastato salėje. Dabar analogiška grėsmė kaip H. Kulšio kūriniui gresia Marijos Anortės Mackelaitės vitražui jūros tema, kuris yra Klaipėdos jūrų prekybos uosto buvusių kultūros rūmų pastate. Nukelta ir išvežta Dano Aleksos skulptūra G141K1, stovėjusi šalia KKKC Parodų rūmų. Vietoje tikrą meninę vertę turinčių kūrinių miestas užpildytas beverčiais kičo pavyzdžiais. Plakatuose mieste, medijose matome tokius garsius šūkius kaip „Mėlynasis proveržis”, „Choose Klaipėda”, miestas vis perka titulus: Sveikas miestas, Jaunimo sostinė, tačiau tikrovėje nieko panašaus nevyksta, nei proveržių, nei sveiko miesto, nei jaunimo.

Juozapas Kalnius, Danas Aleksa susipakuoja skulptūrą „G141K1“

Kūryboje domiesi skaitmeninėmis ir primirštomis senosiomis technologijomis: cyanotype, pinhole, lumen prints, salt prints ir kt. Šiame fotografijų cikle įprastą filtro įtaisą pakeitė išmaniųjų telefonų filtrų programėlė. Filtrų programėlė imituoja (simuliuoja) šlapio kolodijaus fotografiją, sukurtą ant stiklo arba metalinės plokštelės. Kodėl būtent ši programėlė ar techninis efektas tave sudomino?

Pirmiausia, sudomino šios programėlės galimybė gan gerai simuliuoti analoginės fotografijos, o tiksliau – šlapio kolodijaus – estetiką, kurios ieškojau savo vizualiniam dienoraščiui. Kai pradėjau kelti fotografijas su tuo filtru į socialinius tinklus, kai kurie šlapio kolodijaus meistrai apsigavo, dėl ko paskui labai pyko. Net parodos metu fotografijos mediją studijuojantys žmonės klausinėjo ar tai analoginės fotografijos ir jautėsi šioks toks nusivylimas, kai atsakydavau, kad viskas daryta telefonu. Man tai yra labai svarbus dalykas – ta nykstanti riba tarp analoginės ir skaitmeninės fotografijos estetikos, kai kartais darosi nebeįmanoma atskirti kur originalas, o kur simuliacija ir, žinoma, įdomu kaip žmonės patiria šį procesą. Na ir techninės programėlės galimybės, pavyzdžiui, fokusavimo tašką gali pasirinkti jau atliktoje fotografijoje. Viskas kartu ir padeda padaryti dienoraščio eskizus labai panašius į galutinius, analoginius darbus. Dokumentuojant sienas, griuvėsius, nepatrauklius objektus reikia tam tikro fotografinio piktorializmo estetikos, kad žiūrovas išeitų iš automatizmo ir pamatytų tuos objektus, kuriuos dažniausiai jau yra matęs televizijos reportažuose arba spaudos fotografijose, kitaip, tarsi iš naujo.

Juozapas Kalnius, iš ciklo #flirtasufiltru

Nuo 2018-ųjų tęsi fotografijų ciklą „Jūra už tvoros“. Papasakok apie jį plačiau.

Sovietmečiu ši tvora (dalies miestiečių dar vadinama Berlyno siena), skirianti Klaipėdos miestą nuo uosto, atliko ideologinę apsauginę funkciją. Anuomet ir vėliau, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.), uosto įmonės, o kartu ir žinybos, kurioms jos priklausė, beveik visiškai nederino savo interesų ir veiksmų su Klaipėdos miestu. Uosto ir Klaipėdos miesto skirtis, prieškariu vos matoma, po Antrojo pasaulinio karo tapo akivaizdi. Tuometinė to priežastis – ne tik fizinės ribos, atsiradusios tvorų pavidalu tarp uosto ir miesto dar iki 1945 metų, bet uosto įmonių jurisdikcija. Didžiąją tarybinio laikotarpio dalį dauguma uosto zonoje veikusių įmonių buvo sąjunginio pavaldumo, todėl administruojamos ir valdomos įvairių ministerijų anuometiniame centre – Maskvoje. Taigi paveikti jas Lietuvos respublikos, o tuo labiau vietos valdžios lygmeniu buvo itin sudėtinga. Galima sakyti, kad uostas tarybiniais metais funkcionavo tik kaip įvairių valstybės žinybų, dažnai veikusių nekoordinuotai ir netgi konkuravusių tarpusavyje, užsakymų aptarnavimo vieta. Paradoksalu, kad įvairios laivų aptarnavimo, statybos ir remonto įmonės Klaipėdoje, kartu sudėjus, tarybiniu laikotarpiu įdarbino santykinai daugiausia klaipėdiečių, tačiau tos įmonės, o sykiu ir žinybos, kurioms jos priklausė, beveik visiškai nederino savo interesų su Klaipėdos miestu. Bėgant laikui šios uosto tvoros virto beveik vienalyte ištisa siena (apie 15 km ilgio) besitęsiančia palei visą miestą, kai kur integruodamos administracinius uosto pastatus ir praleidimo punktus (vartus). Ši užtvara tapo realiu sovietinės santvarkos simboliu. Už šios sienos prasidėjo kitas pasaulis, nes į uostą atplaukdavo įvairių šalių laivai su ideologiškai priešiškomis tarybinei sistemai įgulomis, kurias reikėjo izoliuoti nuo kontakto su LTSR piliečiais. Praktiškai ši siena jau buvo Lietuvos pasienis ir tarybinės imperijos siena. Aišku ir saugoma ji buvo kaip valstybės siena, kad niekas nepabėgtų iš Tarybų sąjungos įsibrovęs į kokį užsienio laivą ar neužmegztų draugiškų santykių su užsienio jūreiviais.

Po Nepriklausomybės atgavimo, kai faktiškai neliko valstybinių sienų su vakarais, ši pokariniu sovietmečiu tarybinės nomenklatūros sukurta siena tarp miesto ir uosto išliko. Ji buvo nugriauta tik keliose miesto erdvėse ir miestui atiteko labai maža uosto teritorijos dalis. O privatizuotos uosto įmonės ir naujai įkurtos gyvena lygiai taip pat, kaip sovietmečiu – savo uždarą gyvenimą. Tą sąlygoja ir teisinės, ir ekonominės priežastys. Uostas veikia pagal atskirą uosto įstatymą, pagal kurį KVJUD gali tik nuomoti įmonėms krantines, neturėdama visiškai jokios įtakos veiklai. Jurisdikcija stagnuoja, sutartys KVJUD sudaromos su uosto įmonėmis lieka nepakitusios jau daugiau nei dvidešimt metų. Jose – jokių taršos prevencijos priemonių, įsipareigojimų bendruomenei. Miestas nesugeba įvertinti ir įsisavinti net ir atgautų uosto teritorijų. Pramoninis jūrinis paveldas, itin aukštai kotiruojamas Šiaurės ir Vakarų Europoje, pas mus vis dar nesuvokiamas ir neaktualizuojams (elingas, Begos kompleksas). Atgautos teritorijos taip ir netapo rekreacinėmis ‒ miesto reikmėms jos panaudojamos tik iš dalies. Bendruomenė pasikeitė, išaugo reikalavimai gyvenimo kokybei, o uostas, nugrimzdęs vien siauruose ekonominiuose prioritetuose, nekreipdamas į tai dėmesio, kelia miestiečių nepasitenkinimą dėl taršos, triukšmo ir kitų priežasčių.

Juozapas Kalnius, iš ciklo Jūra už tvoros

Remiantis pateikiama informacija masinės žiniasklaidos priemonėse, galima teigti, kad konfrontacija tarp miesto ir uosto ypač paaštrėjo pastaraisiais metais. Kaip ir sovietmečiu, uosto plėtros iniciatyvos imasi ministerijos, neatsižvelgdamos į miesto interesus. O ir uosto įmonės nesikuklina: miestiečius, susivienijusius kovai prieš uosto taršą ir plėtrą, visaip šmeižia nupirktoje žiniasklaidoje. Paskutiniu metu puolama „Memelio miesto“ projektą įgyvendinanti verslininko Martino Gusiatino vadovaujama „Stemma Group“: teigiama, jog ji galėjo organizuoti viešųjų ryšių kompaniją, siekdama iškelti šalia NT sklypo valstybės žemę nuomojančią ir uosto veiklą vykdančią jūrų krovos kompaniją „Klasco“.

Fotografijos projektu „Jūra už tvoros“ siekiu parodyti daugelį metų buvusią nebylią, tačiau dabar jau gerai matomą ir girdimą konfrontaciją tarp miesto ir uosto, atkreipiant ypatingą dėmesį į ribas, sienas ir tuos vaizdinius, kuriuos šios sienos dengia. Šių objektų fiksavimui pasitelkiau salt print techniką, kuriai naudoju Baltijos jūros vandenį ir sidabro nitratą, tad uosto tvoros fotografijų atlikimo technika simbolizuoja tai, kaip jūros uostas atitvėrė miestą nuo vandens. Minėta druskos spauda dažniausiai turi rudą atspalvį, kaip Klasko kraunamų krovinių dulkės, paskutiniu metu dažnai nusėdančios ant Vitės kvartalo gyventojų palangių ir langų, tad ir vizualiai jos veikia kaip pranešimas apie uosto taršą mieste.

Vienas naujesnių pokyčių, tavo jau minėtų, ‒ Dano Aleksos skulptūros G141K1 (sukurta 2009 m.), stovėjusios šalia KKKC Parodų rūmų, nukėlimas. Skulptūra, atkartoja pastatą, kadastriniu numeriu G141K1. Kitaip sakant fachverkinį sandėlį, kuris tarsi mezgė dialogą tarp pastato dabarties ir praeities. Tavo naujausias projektas „Tirpstanti Klaipėda” (vystomas nuo 2019 m.) fiksuoja dabarties ir praeities susikirtimą. Koks yra tas laikmečių susitikimas uostamiestyje?

Fotografijų ciklą „Tirpstanti Klaipėda“ inspiravo keletas mieste šiuo metu vykstančių reiškinių. 
Pirmiausia – teritorija Mėsininkų ir Tomo gatvių sankryžoje, priešais KKKC Parodų rūmus. Čia prieš kelis metus bandyta statyti pastatą, bet atkasus dar Antrojo pasaulinio karo metu suniokotų dviejų namų pamatus ir aptikus kažkokį reikšmingą archeologinį objektą, darbai buvo pristabdyti, o vėliau ir visai sustojo. Dabar ši vieta, kur anksčiau žaliavo pieva, pavirto į baisų šabakštyną, aptvertą nuo vėjo nuolat griūvančia skardine tvora, per kurią jau lipa krūmai ir kita augmenija. Jau pati tvora pradėjo griūti ir miesto tarnybos remontuoja tvorą, bet ne grunte paliktą duobę, kur susiformavo vandens telkinys. Ši teritorija labai primena Anglų fotografo Paul‘o Trevor‘o 1970 m. pb.–1980 m. pr. darytas Londono Brick Lane rajono fotografijas, kuriose užfiksuoti labai panašia metaline profiliuota tvora aptverti kvartalai, nuniokoti Antrojo pasaulinio karo bombardavimų ir nebuvo atstatomi 30–40 metų. Nuo 1990 metų pradžios šis rajonas buvo rekonstruotas, atstatytas ir dabar yra vienas brangiausių Londono rajonų.

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Akivaizdu, kad Klaipėda, žengianti į trečią XXI amžiaus dešimtmetį nesugeba susitvarkyti su šiais karo skauduliais. Mieste yra tikrai daug apleistų ir neprižiūrimų vietų, dykviečių, kurios nežinia kiek laiko lauks sutvarkymo. Nežinia ir tai, kokie sprendimai bus priimami, ar tai bus autentiškai atkurti pastatai ar šiuolaikiniai architektūros statiniai. Dėl finansavimo stokos ir kitų problemų, viešųjų erdvių tvarkymas vis atidedamas vėlesniam laikui. O jeigu ir vyksta, tai labai vangiai. Tai yra vienas iš pagrindinių motyvų kodėl šio projekto ėmiausi būtent dabar, nes šiuo metu itin svarbu meninėmis priemonėmis užfiksuoti, kaip visos šios erdvės atrodė iki transformacijos, t. y. iki vienokio ar kitokio valdžios sprendimo ir to sprendimo įgyvendinimo. Klaipėdos senamiestis griūva akyse, byra tinkas, kuris uždengiamas tentais ar aptveriamas apsauginėmis juostomis. Pažeidžiant įstatymus griaunami seniausi Klaipėdos namai, kiti paliekami natūraliam sunykimui. Tokie procesai vyksta prisidengiant leidimais statinių tvarkybai, tačiau dažnu atveju tai – tik paveldo tvarkybos darbų imitavimas. Pvz. visi šie pastatai neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo, buvo nugriauti, galimai tikintis toje vietoje pastatyti naujus statinius. Klaipėdos verslo struktūrų, taip pat ir uosto nekontroliuojamas veržimasis į miestą savo sprendimais tiesiogiai naikinant paveldą ir net pietinės Klaipėdos dalies savotiška erozija verčia susimąstyti ir fiksuoti šį procesą fotografijose.

Mano projekto tikslas ir yra užfiksuoti tą miesto būseną specialiomis fotografijos priemonėmis. Lėtam irimo procesui fiksuoti pasirinkau lėtą fotografiją, pasaulyje vadinamą slow photograpy – tiesioginį pozityvą į 24x30cm formato sidabro želatinos popierių. Šiose fotografijose Klaipėda tarsi veidrodyje (tiesioginis pozityvas duoda veidrodinį atvaizdą) žvelgia į save.

 

Kūryboje daug dėmesio skiri Klaipėdai, ar klystu?

Nesutikčiau, kad labai daug. Gimiau Klaipėdoje 1971 metais, su retais ilgesniais išvykimais gyvenu gimatajame mieste iki šiol. Bet tik prieš tris metus ėmiau rimtai gilintis į miesto problemas. Taip atsitiko todėl, kad miestas labai pasikeitė. Iš Klaipėdos išvyko be galo daug talentingų žmonių ‒ ne vien tik menininkus turiu omenyje ‒ ir pats miestas tarytum susitraukė, sumažėjo. Jaunystėje atrodęs toks didelis, su begale paslapčių, dabar atrodo kaip kaimelis, dažnai taip jį ir vadiname draugų tarpe. Vis labiau aštrėjantis konfliktas tarp miesto ir uosto, senamiesčio nykimas ir keisti valdžios sprendimai paskatino panagrinėti šiuos procesus kūryboje.

 Ačiū už pokalbį ir sėkmės kūryboje!

Juozapas Kalnius, iš ciklo Jūra už tvoros

Juozapas Kalnius, iš ciklo Jūra už tvoros

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Neįvykusios kelionės. Pokalbis su Danu Aleksa

Danas Aleksa (g. 1971) – viduriniosios kartos menininkas, kuriantis skulptūras, objektus, instaliacijas ir atliekantis performansus. D. Aleksos kūryboje svarbus individo ir visuomenės santykis, konkreti vieta ir laikas. Atliepdamas į susiklosčiusią nūdienos situacija (Covid-19 viruso pandemiją) ir savo paties buvimą šiose aplinkybėse, Danas Aleksa galerijos „si:said” internetinėje svetainėje dalinasi virtualia paroda „Kanados viza”. Minėta paroda ir buvo akstinas pasikalbėti apie sumanymą, keliones ir virtualias patirtis.

Danai, pokalbį pradėkime nuo taip vadinamo „uždrausto vaisiaus“ ‒ kelionių. Ar mėgsti keliauti?

Anksčiau taip lengvai nebuvo galima išvykti į užsienį, todėl pirmųjų kelionių vakarų kryptimi labai laukdavau. Ilgainiui besikartojančios patirtys, oro uostų procedūros peraugo į rutiną, todėl to karštligiško noro kur nors belstis neliko. Patinka lėtos kelionės, automobiliu, dviračiu, tada esi pastabesnis aplinkai, galvoje lieka vaizdai, būsenos. Vienos iš įdomesnių mano patirčių – žygiai dviračiais po Baltijos jūros salas, automobiliu kelionės į Norvegijos šiaurę.

Kaip tavo kelionių maršrute atsirado, galėjo atsirasti Kanada?

Į Kanadą mane pakvietė skulptoriai iš Ukrainos daryti kartu ledo skulptūros. Kanadoje nesu buvęs, todėl pasiūlymas mane labai suviliojo. Iki šiol Kanada man nebuvo kažkuo išskirtinė valstybė, į kurią būtinai norėčiau nuvykti. Kartais tiesiog pačios progos tave susiranda, taip ir šį kartą. Mane labiau traukia šiaurė, o Kanados šiaurė didelė ir žmogaus mažai liesta teritorija. Kartais mėgstu atsidaryti Google Earth ir paklaidžioti po retai lankomas vietas. Dabar tai atrodo neįtikėtinas sutapimas, bet kažkur prieš mėnesį iki pasiūlymo, kaip tik po tas vietas virtualiai klaidžiojau.

Dabar, po „Kanados vizos“ būtų labai įdomu nuvykti į Jelounaifą, viską patirti gyvai.

Keletą mėnesių planavome visiškai kitokią tavo parodą galerijoje „si:said“ balandžio mėnesiui, kuri turėjo atliepti uostamiesčio kultūrinio lauko realijas. Dėl pandemijos viskas kardinaliai pasikeitė ir šiandien galima virtualiai pasivaikščioti po parodą „Kanados viza“ (parodą galima apžiūrėti adresu www.sisaid.lt). Papasakok apie pastarosios ekspozicijos pradžią.

Viskas prasidėjo nuo to, kad dėl viruso tikroji kelionė neįvyko. Prieš savaitę iki atšaukimo buvau įsigijęs bilietus, ką tik gavęs elektroninį leidimą atvykti į Kanadą. Kelias dienas tokėjausi naujoje situacijoje, kol galiausiai nusprendžiau „pasinaudoti“ tuo elektroniniu leidimu ir savais metodais patirti kelionę į Jelounaifą. Gatvių, pastatų perbraižymas generuoja patirtis užpildančias tikrovės pojūčio nebuvimą. Už kiekvienos linijos vingio slypi posūkiai gatvių, kuriomis galėjau vaikščioti, kažkuriame iš perpieštų pastatų galėjo būti mano viešbutis. Openstreetmap turi funkciją leidžiančią matyti viešai skelbiamus GPS maršrutus. Ją aktyvavus gatvės pasidengia linijomis, kurios žymi kažkieno praeitus maršrutus.

Su iššūkiu surengti parodą neišeinant iš namų susidūriau pirmą kartą. Antra vertus ir taip takią tikrovės substanciją vis daugiau patiriame per ekranus, nekeldami laukan kojos. Tiesiog pati susiklosčiusi situacija padiktavo parodos idėją apie tikrovės konstravimą dabartyje, apie tai, kaip informacinis srautas sukuria ar papildo asmenines patirtis. Struktūras piešiniuose pavadinčiau tikrovės karkasais, kuriuos apvelkame tekstūromis, kontekstais, nutikimais, kvapais, garsais, sutiktais žmonėmis.

Parodoje „Kanados viza“ kalbi apie virtualumą, pasitelkdamas būtent virtualumo formą. Kokie tavo pastebėjimai, atradimai šia tema?

Lietuvos žodžių žodyne „virtualus“ reiškia fiziškai nerealizuotą. Vadinasi mano sumanymas tiksliai atitinka apibrėžimą.

Paskutiniu metu tai, kas slypi po sąvoka „virtualus“ nuolatos kinta, evoliucionuoja, o paskutiniai įvykiai šį procesą turėjo dar daugiau paspartinti. Man asmeniškai iki šiol po šiuo žodžiu plytėjo šalta erdvė, kuria cirkuliavo įvairūs duomenys. Šiandien prierašas „virtualus“ tapo santykių sinonimu, stiprybės ženklu, kovoje su atskirtimi. Iš kitos pusės šį žodį taip dažnai dabar visur girdime, kad jo paminėjimas netenka prasmės. Kad ir „virtuali paroda“ – jos dabar visos tokios, nors karantino pradžioje laikiausi kitos nuomonės. Dabar žvelgiant į „Kanados vizą“ kamuoja kitas klausimas: kuo skiriasi virtuali paroda nuo pasidalinto vaizdo instagrame. Ar neišnyks ši takoskyra. Ką ateityje vadinsime paroda?

Savo darbe dažnai naudojuosi Autocad programa, kuria „Kanados viza“ ir nupiešta. Patinka kurti daiktus ekrane, o paskui matyti kaip jie gimsta realybėje. Projektuoju įvairias metalines konstrukcijas. Brėžinius siunčiu į fabriką, kur lazeris išpjauna mano suprojektuotas detales. Visas šis procesas iš pirmo žvilgsnio labai technokratiškas, nieko bendro su kūryba, tačiau tie metalo gabalai, kuriuos pasiimu iš fabriko, turi savo specifinę estetiką. Le Corbusier žavėdamasis inžinerija, ją prilygino visatos dėsniams, kuriantiems harmoningą aplinką. Žiūrint į metalo ruošinius sunku suprasti kur jie bus pritaikyti. Kartais jie primena gamtos formas, iš kitos pusės žinau, kad tie metalo gaminiai savo kontūrus įgavo mano kompiuterio ekrane. Galvodamas apie tai suvokiu, kad vis didesnė dalis mus supančio pasaulio yra sukurta virtualioje erdvėje.

Ruošdamasis kelionei susipažinai su vietovės klimatu, ypatumais, patarimais aprangai.

Mano perbraižytas miestas yra toli šiaurėje. Skaitant patarimus besiruošiantiems ten vykti, radau daug informacijos apie tai kaip derėtų apsirengti tam, kad nesušalti. Buvo aprašyti įvairūs aprangos sluoksniai, kokie audiniai turi būti arčiausiai kūno, kas išorėje. Judant aktyviau vienokio tipo apranga, mažiau judant ‒ kito tipo. Aprašytos kojinės, pirštinės, batai. Visa ši informacija susijusi su kūno potyriais, virtualaus projekto kontekste įgavo ypatingą prasmę.

Į savo patyriminį naratyvą įtrauki ir lokalių humoristinių pasakojimų apie meškų medžioklę. Matome lokio „išklotinę“ viename iš pagrindinių miesto pastatų. Kažkas klausia, kokių gi meškų galima sutikti Jelounaife, o pasirodo, poliarinės meškos šioje vietovėje negyvena. Ar pats ruošeisi susitikimui su šiais plėšrūnais?

 Ruošdamasis dar tikrajai kelionei, apie meškas net nepagalvojau, rūpinausi dokumentais, tvarkaraščiais. Tačiau virtuali kelionė iš karto prasidėjo nuo susidūrimo su poliarine meška. Suvedus į paiešką „Jellowknife airport“ ekrane iššoko poliarinė meška, kurios skulptūra ar iškamša turistus pasitinka bagažo atsiėmimo salėje. Dar vieną mešką, tiksliau jos kailį aptikau patiestą Šiaurės Teritorijų Asamblėjos pagrindinės salės centre. Susidariau įspūdį, kad poliarinė meška šiuose kraštuose yra labai svarbi ne tik biologinės, bet ir metafizinės visumos grandis, todėl labai nustebau sužinojęs, kad jų Jelounaifo apylinkėse nėra.

Internete radau 3D poliarinę mešką už 24 dolerius, kuri prieš tai kainavo 29 dolerius. Tai buvo pigiausia mano rasta 3D meška. Parodai, kadangi atsirado daugiau laisvo laiko, mešką nusprendžiau nusipiešti pats.

 Ačiū už pokalbį.

Dano Aleksos projektas Kanados viza, 2020

Don‘t Fall in Love With a Prop. Pokalbis su fotografu Vytautu Kumža

Vytautai, prieš dvejus metus, būtent tokiu pat laiku, ruošėmės tavo parodai „Trust it, use it, prove it“ galerijoje [si:said]. Tuo metu studijavai Gerrit Rietveld Akademijoje, Amsterdame. Prieš tai baigei studijas Vilniaus dizaino kolegijoje bei Karališkoje menų akademijoje, Hagoje. Buvai apdovanotas Ron Mandos galerijos jaunojo talento prizu, nominuotas Europos fotografijos ir Nacionalinės Nyderlandų portretų galerijos prizui. Grįžtant prie 2016-ųjų, tuomet pasinaudoję miesto savivaldos skirtu finansavimu, pristatyti iš Klaipėdos kilusių menininkų, bet gyvenančių ir kuriančių svetur, kūrybą, turėjome progą susimatyt. Klaipėdoje nebegyveni aštuonerius metus. Ar jauti sąsajų su Klaipėda?

Gyvendamas sostinėje kiek vengiau sąsajų su Klaipėda, norėjosi viską pradėti iš naujo, buvo visiškai kitoks kultūrinis laukas. Tačiau dabar suvokiu ir vertinu kokią aktyvią kūrybinę aplinką tuo metu turėjau. KKKC ir Klaipėdos fotomenininkų sąjungos skyrius ypatingai prisidėjo prie mano kūrybos pažinimo ir tolesnio jos vystymo. Tačiau kūrybinių sąsajų su Klaipėda jau labai ilgą laiką neturėjau, kol negavau kvietimo surengti parodą si:said galerijoje.

Kaip manai, kiek svarbi yra vieta/miestas/gyvenvietė tavo kūryboje?

Kūrybinė atmosfera yra didžiausias mano pasirenkamos gyvenamos vietos kriterijus, pradedant nuo kultūrinio gyvenimo iki studijos, kurioje dirbu ir praleidžiu nemažai laiko. Man svarbu, jog gyvenamoje vietovėje galėčiau kažko pasisemti ir pats įdėti indelį į vietinę kultūrą. Nemanau, kad vizualiai mano darbuose pastebima konkrečių miestų įtaka, nors tikriausiai tai turi nemažai įtakos mano kūrybiniams sprendimams.

Parodoje „Trust it, Use it, Prove it“ (2016 m.) kalbi apie skirtumus tarp objektų ir jų reprezentavimo fotografijoje. Kaip ir kodėl susidomėjai šiuo klausimu?

Viskas prasidėjo, kai studijavau Gerrit Rietveld akademijoje Amsterdame ir tuo pat metu dirbau fotografų asistentu. Stebėjausi matydamas didžiulį skirtumą tarp objekto ir jo fotografijos. Kintamumas, kuris kuriamas šviesos ir konteksto pagalba. Nuo to laiko pradėjau labiau gilintis į skirtingus fotografijos iliuzijų konstravimo būdus ir jų pristatymo galimybes.

Vytautas Kumža, Trust it, Use it, Prove it, 2016

Pasitelkęs koliažo principą, kuri daugiasluoksnius vaizdus, dažnai suklaidinančius net ir akyliausią žiūrovą. Atskiros detalės taip organiškai persipina, kad sunku nuspręsti, kuri dalis yra vaizdinio ašis. Ką žiūrovas turėtų „perskaityti“ tavo fotografijose? Ar tau svarbus žiūrovas?

Dažniausiai tai būna erdvinės skulptūros ar instaliacijos, kurios egzistuoja tik tam tikrą laiką ir kuria darnų vaizdinį iš tam tikro perspektyvos taško, kol tai užfiksuoju. Naudoju daug skirtingų technikų, nuo teatro dekoracijų konstrukcijos principų iki analoginės fotografijos adaptacijų šiuolaikinėje fotografijoje.

Skatinu žiūrovą šifruoti skirtingas vaizdų prasmes ir kurti galimus naratyvus. Kadangi jis yra pratęs prie didžiulio vaizdų srauto, statau įvairias „kliūtis“, dėl kurių tik po laiko suvokia, jog tai yra analoginės vaizdų manipuliacijos. Žiūrovas man labai svarbus, kadangi domiuosi, kaip vaizdiniai komunikuoja priklausomai nuo jų konteksto ir kokias reikšmes tai gali įprasminti. Stengiuosi suteikti žiūrovui terpę interpretacijoms ir tik lengvai jį naviguoti, dėl to palieku galimybę pačiam kurti naratyvą iš mano fotografijų.

Serijoje „Tricks and trade secrets“ (2017) tęsi prekybos, komercializacijos skleidžiamų burtų temą. Koks tavo santykis su fotografijose kuriamu iliuziniu pasauliu?

Nemanau, jog pats pasiduodu manipuliacijai, esu per daug sąmoningas šiam fotografijos aspektui. Vaizdiniai, kurie artimi komercinei fotografijai ir suvokiamas žanro banalumas yra pagrindinis įrankis mano kūryboje. Žiūrovas mato tai, kas jam jau familiaru ir perskaitoma, tačiau stengiuosi pridėti trūkstamą daugiaprasmiškumą, naudoti pagrindinius simbolius, bei klasikines dichotomijas. Serijoje „Tricks and trade secrets” neatsitiktinai naudoju vaizdinius nuo šiuolaikinės mados fotografijos iki siurrealistinių nuorodų, įkvėptų tarpukario avangardo. Čia ypač ryškiai matoma ikonografija, persipinantys naratyvai ir vaizdai, kurie yra skaitomi skirtinguose lygmenyse.

Vytautas Kumža, Tricks and Trade Secrets, 2017. Ekspozicijos vaizdas Gerrit Rietveld akademijoje, Amsterdame. Nuotrauka: Vytautas Kumža

Papasakok plačiau apie naujausią savo fotografijų ciklą „Don’t Fall in Love With a Prop“ (2018 m.).

Kai jau viskas atrodo parašyta, nutapyta ir nufotografuota, mane domina vaizdų konstravimo technikos labiau negu skaitmeninis vaizdų gavimas („image rendering”) ar post-produkcija. Mano nuomone, mes gyvename eroje, kurioje technologiniai mitai ir skaitmeniniai progresai nebėra pastebimi, dauguma vaizdų mus pasiekia jau pakoreguoti – post-produkciniai.

Atskleisdamas užkulisius, rodau kūrybos proceso vystymą, kuris šiandien, mano nuomone, dažnai yra įdomesnis už rezultatą. Pakitimai paprastai nėra matomi baigtiniame kūrinyje, nors tai yra mano susižavėjimo fotografija pagrindas. Nusprendžiau rodyti konstrukciją kaip nuostabų savarankišką procesą ir potencialą fotografijos kūrimui. Šis ciklas buvo įkvėptas fotografijos pradžiamokslio, kurio vienas iš skyrių pavadintas „Don’t Fall in Love With a Prop“. Publikacija moko, kaip pastatyti fotostudijos kompleksą mėgėjiškoje aplinkoje, siūlomi skirtingi triukai ir technikos.

Šia mintimi, kūriau seriją kaip regimąją instrukciją žiūrovui. Naudodamas didaktiką, objektų pasikartojimą ir jų funkcionalumą vedu žiūrovą per savo studijos erdvę. Kūrinys yra lydimas poemos parašytos poetės Maria Barnas. Tekstas atspausdintas ant bloknoto, tad žiūrovas gali pasiimti vieną puslapį.

Vytautas Kumža, Don’t Fall in Love With a Prop, 2018. Unfair’18, Amsterdamas. Nuotrauka: Vytautas Kumža

Jau kuris laikas daugiau dėmesio skiriama būtent kūrybinio proceso nematomai pusei. Turiu omeny, tiek fizine prasme (ekskursijos po teatrų, parodų salių, muziejų užkulisius), tiek mentaline (kūrybinio proceso). Tiesa, visada intriguoja kūrėjo asmeninio gyvenimo detalės, peripetijos, kurios tarsi prideda (o gal atima) prieskonio kūrybai. Kiek tų užkulisių reikia atidengti? Ar kūrėjas per daug „neapsinuogina“ taip? Ar vis tik turi likti kažkiek mistifikuotų momentų? Kokia ta riba, kad studijos rekvizitai neužgožtų pačios fotografijos?

Kažkiek matomų užkulisių intriguoja žiūrovą, tai gali pridėti kūriniui tūrio, priklausomai nuo jo konstrukcijos ar pastebimų klaidų.

Kiekvienas kūrėjas pats pasirenka, kiek atskleisti savo kūrybinio proceso ar asmeninio gyvenimo. Pristatydamas savo kūrybą menininkas kažkiek atskleidžia ideologijas ar jam svarbias temas.

Tai labai individualu, savo kūryboje atskleidžiu tik kūrybinę erdvę, kuri dažnai būna dirbtinai sukonstruota. Tačiau kūriniuose ir savaime atsiranda mistifikuoti momentai, kuriuos sunku dirbtinai formuoti.

Manau, studijos rekvizitai neužgoš pačios fotografijos, jeigu yra aiški kūrinio koncepcija.

Vytautas Kumža, Don’t Fall in Love With a Prop, 2018, 50x70cm

Pabaigai ateities planai.

Šiuo metu ruošiuosi personalinei parodai Villa Mondriaan Muziejuje Nyderlanduose, kuri vyks kitų metų pavasarį. Pasiruošimas šiai parodai užima daugiausiai mano laiko, kadangi stengiuosi vystyti naujus pristatymo būdus ir plėsti fotografijos disciplinos ribas.

Dėkoju už pokalbį.

Menininkas Vytautas Kumža

Vytautas Kumža, Tricks and Trade Secrets, 2017, 70x100cm

Vytautas Kumža, Tricks and Trade Secrets, 2017, 50x40cm

Vytautas Kumža, Tricks and Trade Secrets, 2017, 50x40cm

Vytautas Kumža, Tricks and Trade Secrets, 2017. Parodos vaizdas Ron Mandos galerijoje, Amsterdame. Nuotrauka: Vytautas Kumža

Vytautas Kumža, Staged Landscape, 2017, 90x135cm