Apie klaidžiojimą labirinte su Ariadnės siūlų kamuoliu. Pokalbis su menininku Vladu Balsiu

2021 m. balandžio 16 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Skaistė Marčienė

Vienas aktyviausių Klaipėdoje kuriančių architektų ir menininkų ‒ Vladas Balsys. Jis (g. 1976) Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete baigė juvelyrikos studijas, vėliau studijavo architektūrą Vilniaus dailės akademijoje bei Vilniaus Gedimino technikos universitete, įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. Yra atestuotas architektas, Lietuvos architektų sąjungos narys, nuo 2017-ųjų vadovauja asociacijai „Kūrėjų sąjunga“. Skaitytojų dėmesiui siūlomas pokalbis su Vladu Balsiu apie jo kūrybą, užkulisinius nutikimus, klaidas ir pėdas smėly bei meninius susibūrimus, gyvenimą uostamiestyje.

Vladai, maždaug 2008-aisiais darbiniame el. pašte radau tavo pasiūlymą nekurti, pasirenkant vieną iš variantų: valandą, dieną, savaitę, mėnesį, metus ir likusį gyvenimą. Nepamenu, kurį variantą pasirinkau, bet tai buvo pirma pažintis su tavim kaip kūrėju, nors asmeniškai susipažinom dar po ketverių metų. Įdomu, kurie variantai buvo dažniausiai pasirinkti? Ir kokių atsakymų sulauktum šiuo pandemijos laikotarpiu? Netarptautinio meno projekto „Nedarbo laikas“ tikslas ‒ nieko nesukurti, bet tuo pačiu jis fiksuoja ir santykį su kūrėjais, institucijomis, žiniasklaida. Pasidalink sumanymo užkulisiais ir procesu.

Gerai atsimenu, kaip 2007 m. Klaipėdos parodų rūmų institucijai raštiškai (registruotu laišku) pasiūliau užsidaryti vieneriems metams. Tiesiog norėjau truputį leisti pailsėti kultūros institucijos darbuotojams, o nuolatiniams lankytojams – įgyti naujos kultūrinės patirties. Meninis projektas „Nedarbo laikas“ spaudoje ir viešoje erdvėje nesusilaukė ypatingai didelio susidomėjimo ir išliko lokalus. Menininkus 2008 m. pakviečiau nekurti tik tam tikrą laikotarpį (pasirinktinai – vieną valandą, dieną, savaitę, mėnesį, metus). Pamenu, kad menininkai nekurti rinkosi labiau vieną valandą ir vieną dieną, o savaitė, mėnuo, metai ‒ jiems kažkaip neatrodė patraukliai. Kai kuriuos menininkus ir kultūros institucijų vadovus tokios idėjos baugino. Kai kas manė, kad jų kultūrinė veikla yra prasminga, o tokį pasiūlymą priėmė asmeniškai, laikė įžeidžiančiu ir idiotišku. Neminėsiu pavardžių, bet kai kurie žinomi kultūros veikėjai pasiūlyme įžvelgė ir paslėptą meno kritiką, priėmė kaip išpuolį prieš kultūros ir meno sistemą. Skaiste, dėkoju už apsisprendimą, kad anuomet sudalyvavai projekte… Beje, tu pasirinkai variantą b – nekurti vieną dieną. Ar menininkai laikėsi duoto pažado, netikrinau, tai buvo jų garbės ir sąžinės reikalas. Kūrybos atsisakymo aktas – absoliučiai laisvas ir sąmoningas pasirinkimas. Tačiau išsilaisvinimo idėjos daugumai kūrėjų ir menotyrininkų atrodė iš principo neįmanomos, keistos, absurdiškos ir nihilistinės. Pamenu, kad Klaipėdos parodų rūmų institucija mano raštišką kvietimą užsidaryti ilgokai ignoravo. Tačiau apie jį kultūros kuluaruose buvo kalbama, nes išleidau parodos „Nedarbo laikas“ katalogą, o jame į projekto kultūros partnerių sąrašą specialiai įrašiau parodų rūmų institucijos vardą. Kas savaitę į parodų rūmus atnešdavau projekto katalogus ir juos palikdavau hole šalia kitų institucijos meno katalogų. Tokiu būdu parodų lankytojai sužinojo apie naujus procesus. Panašiai po pusės metų man buvo leista pakabinti meninio projekto plakatą ant pagrindinio įėjimo į parodų rūmus. Tuščias (baltas) plakatas simboliškai informavo, kad projektas vyksta, jame dalyvauja 17 nekuriančių menininkų. Tačiau kiek vėliau, po kelių mėnesių, plakatą parodų rūmų institucija savavališkai nukabino ir išmetė. Manau, kad paskubėjo… Žinoma, projektas tuo metu daugumai buvo dar sunkiai suprantamas, tačiau ir nukabinus plakatą projektas tęsėsi (aš jo nesustabdžiau). Ką gi, šiandien, po 13 metų, Klaipėdos parodų rūmai pagaliau yra užrakinti neapibrėžtam laikotarpiui. Manau, kad meninis projektas „Nedarbo laikas“ yra sėkmingai realizuotas. Visuotino karantino akivaizdoje parodų salių, muziejų, galerijų užsidarymas yra savaime suprantamas reiškinys. Šiandien turbūt nesikreipčiau į meno instituciją dėl meninio projekto „Nedarbo laikas“. Procesai vyksta savaime. Dėl LR teritorijoje taikomų karantino apribojimų kuriančius menininkus dabar galima būtų įrašyti į Raudonąją knygą. Pasikeitus meno mitologijai, nekuriančio menininko idėja tapo įmanoma.

Vladas Balsys, „Nedarbo laikas“, 2009 m. Tuščias projekto plakatas. Parodų rūmai, Klaipėda

Savo kūryboje permąstai architektūros ir meno procesų galimybių ribas. Pasitelkus nematomumo, tuštumos, redukcijos, minimumo ir nyksmo sąvokas, tyrinėjamų objektų savybės tampa nulinės formos, mastelio, laiko ir funkcijos. Pasitelkęs nebūties idėją, tikrini jau esamas ir kuri naujas procesų erdves. Kokias erdves atrandi?

Pastaruoju metu socialinėse erdvėse meniniai ir kūrybiniai eksperimentai dažniau ėmė atsirasti per matematinių „laikų“ išraiškas, skaitmeninius trolinimus, PR komunikacijas, kriptonimus, menines pauzes ir kintančias meno funkcijas. Nulio samprata įvairiose meno srityse nuolat balansavo iš vienos pusės į kitą ir dabar vėl atsidūrė kažkur ties viduriu. Pandemijos akivaizdoje gyvename radikalių socialinių pokyčių laikotarpiu. Kultūros ir meno erdvės vis dar uždarytos. Žmonėms uždrausta fiziškai keliauti tarp miestų ir susitikinėti net nedidelėmis grupėmis. Galima sakyti, kad esame atsidūrę kažkokiame kultūrinių ir socialinių santykių nulyje, tvyro nežinomybė ir galvose savaime dyla laikas.

Anksčiau, pavyzdžiui, Senovės Egipte, statant kapavietes, nulio sąvoka reiškė „bazinį lygį“, nuo kurio aukštis į viršų buvo žymimas teigiamais skaičiais, o gylis žemyn ‒ neigiamais. Nulio ženklas bendrąja prasme reiškė „nuostabus, malonus, geras“. Tačiau įvairiais civilizacijos etapais jo samprata keitėsi. Antikos laikotarpiu nulis reiškė aritmetinio veiksmo išraišką, lygią tuštumai. Nulio, kaip skaičiaus, sąvoka į skaičių eilę buvo įtraukta ganėtinai vėlai, tik paplitus pozicinei skaičiavimo sistemai, kurioje skaičiaus vertė priklauso nuo skaičių rašymo pozicijos. Nuo seno buvo diskutuojama, ar nulis yra skaičius. Skaičių simbolikoje nulis ilgą laiką Europoje laikytas nebuvimo ir bevertiškumo simboliu. Tik XVI a. prancūzų matematiko A. Žiraro dėka nulis, buvęs tik skaitmeniu, tapo ir skaičiumi, galinčiu veiksme atlikti vaidmenį. Pertvarkius nulio statusą, dabar į klausimą „Kiek yra?“ buvęs negatyvus atsakymas „Nieko nėra“ pasikeitė į pozityvų – „Yra nulis“.

Šiandienos kultūros ir meno erdvėje išgirdus kiek ironišką klausimą „Kiek šiais metais aplankei parodų?“ negatyvus atsakymas „Nė vienos“ natūraliai keičiasi į pozityvų – „Nulį“. Pandemijos akivaizdoje dabar galime virtualiai stebėti, kaip kūrėjas, pristatęs „Nulį“ naujų parodų, iš lėto virsta nematomu menininku. Akivaizdu, kad kultūros lauke vis dar iš inercijos bandoma dominuoti pasitelkiant kiekio ir kokybės priežastinius ryšius, tačiau virtuali meno pasiūlos gausa ir fizinė negalia parodų salėse tampa paprasčiausiu beprasmiu matematiniu veiksmu. Tuščios ar užpildytos fizinės meno ekspozicijos dabar jau absoliučiai nieko nebereiškia. Menas palaipsniui praranda aktualumą. Socialinėje aplinkoje kardinaliai keičiasi žmonių įpročiai, todėl neišvengiamai kinta kultūros ir meno tradicijos. Visuotino karantino laikotarpiu patyrėme, kad kūrinių fizinis atstumas gali būti lengvai pakeistas ir reprodukuotas. Pandemijos laikotarpiu virtualioje erdvėje patalpinti kūriniai žiūrovui visomis prasmėmis netapo nei, artimesni, nei tolimesni.

 Kas inspiravo kūrybinėje praktikoje pasirinkti balansavimą tarp būties ir nebūties?

Kūrybos ir ne kūrybos pusiausvyros nebuvo suformuotos PR komunikacijų metu ar perskaitytos meno vadovėliuose. Tuštumos ir nebūties klausimai atsirado natūraliai, įgijus skirtingas ir radikalias kūrybines patirtis. Juvelyrikos studijų laikotarpiu, 1995 metais, Telšiuose surengiau pirmą personalinę parodą. Koliažuose, objektuose, instaliacijose pasakojau apie būties ir nebūties vaizdinių archipelagus. Reginys išties nebuvo lengvas, iš šono net mačiau, kaip žiūrovų laikrodžiai kelioms sekundėms sustodavo.

Parodą lydėjo keisti sutapimai ir anomalijos. Pačią pirmą dieną susidūriau su radikaliu situacionizmu (tiksliau – vagyste). Anuomet gerai organizuota vagių grupė, apžiūrėjusi parodą, įlindo į instaliaciją (šuns būdą) ir niekam nematant pavogė iš ten garso aparatūrą. Tokiu būdu parodos ekspozicija pritilo, ir įvykiai pradėjo transformuotis savaime. Susitaikiau, bet po dviejų dienų sugrįžau į parodą patikrinti, ar vagys neapsilankė dar kartą. Atvykęs labai nustebau. Parodos nebuvo! Ji kažkaip buvo pradingusi… Ta tuštumos patirtis buvo tarsi koks stebuklingas apsireiškimas. Žinoma, kiek vėliau sužinojau, kad stebuklą sukūrė ne šventos rankos, o vietinė meno institucija. Akademinė bendruomenė anuomet man papasakojo, kad parodos temas meno institucija susiejo su netikėta studento mirtimi (iškrito iš penkto aukšto), ir todėl buvo nuspręsta parodą skubiai uždaryti. Taigi, anksčiau paminėti įvykiai mane galimai inspiravo tolimesnėje kūryboje palaipsniui sąmoningai vis dažniau naudoti nematomas medžiagas, labiau rinktis tuštumas bei formuoti kintančias – gyvas ekspozicijas, kurias būtų gan sudėtinga nufotografuoti spaudai arba patogiai „išsinešti“ lankytojams.

Kiek vėliau, architektūros studijų laikotarpiu, 1998‒2004 metais, atradau, kad architektūra ‒ tai erdvės (tuštumos), šviesos ir laiko menas. Studijų metu supratau, kad architektūros kalba yra labai turtinga ‒ atvira ženklų ir funkcijų struktūra, nekuriama taip, kad būtų suprantama ir perskaitoma tiesiogiai. Architektūra turi savitą meninę kalbą, kuria pasakojama apie mus pačius, komunikuojama su visuomene, reguliuojami socialiniai santykiai. Tai sudėtingi, nematomi procesai. Architektūra kiekvieną dieną daro įtaką mūsų pasirinkimams, formuoja tapatumą, išsaugo atmintį, programuoja kiekvieno iš mūsų gyvenimą.

Šiandien kūrybinėje praktikoje jungiu skirtingas menines kalbas, o žiūrovą išleidžiu į būties ir nebūties labirintą parodoje tik su Ariadnės siūlų kamuoliuku rankose.

Vladas Balsys, „Uždaryta paroda“, 2020 m. IV paroda, „Si:said“ galerija, meno festivalis „Paviljonas“, Klaipėda, 2020

 Tavo parodas (gal ir kitas kūrybines praktikas) dažnai lydi įvairūs užkulisiniai netikėti nutikimai, ko turbūt neišvengia nė vienas kūrėjas.

Kažkodėl dabar prisiminiau meninę patirtį, kuomet su kolega Klaipėdos parodų rūmuose, apžiūrinėdami naują parodą, atkreipėme dėmesį, kad vienas meninis objektas (rožančius) buvo tarsi užstrigęs, traškėjo ir vis nesisuko. Priėjome arčiau, truputį pareguliavome jo mechanizmą, ir jis pagaliau pradėjo gražiai suktis aplink savo ašį. Apsidžiaugėme. Žvilgtelėjome į kūrinio pavadinimą – „Nesisukantis rožančius“. Kažkaip parodų rūmuose tą dieną ilgai neužsibuvome…

Kitas atsitikimas man nutiko su Gliukų teatro režisieriumi Benu Šarka meno projekte „Klaidos ir pėdos“. Nusprendėme drauge apžiūrėti Salvadoro Dali parodą Klaipėdoje. Nusipirkome bilietus ir nuėjome į sanitarinio mazgo patalpas pirmame aukšte persirengti. Ten greitai apsivilkome baltus chirurgų kostiumus, o ant galvų užsimaukšlinome baltas vaikiškas pėdkelnes su skylėmis (kiškių kaukes). Persirengę grįžome į meno institucijos holą, kur mūsų laukė bilietų kontrolė. Kilo sumaištis ir nemažas triukšmas. Po kiek laiko supratome, kad kiškių į Salvadoro Dali parodas neįleidžia net su bilietais! Todėl atsigulėme hole ant grindų ir atlikome šventas apeigas, garsiai šlovindami Parodų rūmų direktorių ir meno instituciją. Tačiau tą dieną direktoriaus parodų rūmuose nebuvo, o administracija, kaip supratau, neturėjo muzikinės klausos ir galimai nemėgo melodingų kiškių dainų. Institucija iškvietė apsaugos tarnybą. Kažkaip parodų rūmuose ir tą dieną ilgai neužsibuvome…

Pavasarį Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje drauge su fotografu Juozu Kalniumi teko įrengti audiovizualinę instaliaciją pritvirtinant ant paveikslo „Karalių pasaka“ nugarėlės spec. garso aparatūrą. Tokiu būdu lankytojai galėjo telefonu paskambinti iš bet kurio Lietuvos miesto į muziejų ir pasikalbėti su M. K. Čiurlionio paveikslu, kitaip tariant, pasiklausyti kūrinio skleidžiamų garsų. Skamba gal kiek keistai, bet paveikslai kalba ‒ visi objektai aplinkoje skleidžia tam tikro dažnio vibracijas ir garsus. Pasibaigus mūsų projektui, atvažiavau išardyti instaliacijos. Buvo nedarbo diena. Muziejaus darbuotoja mane atvedė į salę ir paliko. Po kokių penkių minučių kažkas išjungė šviesas. Tapo absoliučiai tamsu. Telefonas buvo išsikrovęs. Apėmė nerimas. Bandydamas rasti išėjimą, atsitrenkiau į grūdinto stiklo duris. Užrakintos durys stipriai susiūbavo, bet nesudužo. Muziejaus salėse klaidžiojau, šliaužiojau ir ropojau keturiomis turbūt apie trisdešimt minučių, kol pasiekiau veikiantį liftą. Po visko kažkaip muziejuje ir tą dieną ilgai neužsibuvau…

Vladas Balsys, Juozapas Kalnius „863758498“, 2008. Audiovizualinė instaliacija, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas, 2017

 Architektūriniai projektai „Tušti namai“ (2011), „Nematomas namas“ (2010) yra pelnę apdovanojimų. Gal sulaukei užsakymo suprojektuoti pastatą, kuriame realiai galėtų būti įgyvendintos nematomumo idėjos? Beje, ar tavo paties gyvenamojoje aplinkoje laikomasi kūrybinės praktikos koncepcijų?

Projektuodamas „Tuščius namus“ supratau, kad tradicinė gyvenamoji architektūra yra skirta iš esmės tam tikrų baldų, prietaisų ir įvairiausių daiktų sudėjimui, o dėmesys žmogui yra antraeilis dalykas. Daiktai, esantys pastato viduje, tarnauja ne pagelbėti ar sukurti ramybę. Priešingai, daiktuose yra užkoduotos įvairiausios nesibaigiančios užduotys (laiko deginimo programos). Daiktų perteklius labai paklaidina laike. Daiktai vargina. Manau, kad jei aplink būtų mažiau daiktų, žmogus būtų laisvesnis. Realizuoti tuščių ar nematomų namų projekto dar neteko, tačiau kai kurie žmonės prisipažino, kad su džiaugsmu gyventų tokiuose namuose. Sąžiningai sakant, aš ir pats su malonumu gyvenčiau minimalistinėje erdvėje, tačiau tušti namai yra akistata su savimi ir ypatingos prabangos dalykas. Ne visi gali sau leisti taip turtingai gyventi.

Nors šiuo metu mano namuose tvyro chaosas, bet ant sienų nėra meno kūrinių. Aš nesaugau savo kūrinių, nebranginu jų, dalis yra išardyta arba natūraliai prarasta. Kūriniai, kaip ir bet kokie kiti daiktai yra našta, tokia pat kaip akmens ir Sizifo absurdo priklausomybės būtis.

Vladas Balsys „Nematomas namas“, 2010 m. Projektas Lietuvos architektų sąjungos konkursas-paroda „Individualių namų architektūra 2010“, Vilnius

Nuo 2017-ųjų vadovauji asociacijai „Kūrėjų sąjunga“. Kas vienija šios organizacijos narius? Kodėl susibūrėte?

2017 metais Klaipėdoje, vos prasidėjus kultūros programai „Neužšąlantis kultūros uostas“, kai kurie aktyvūs vietos meno lauko personažai ėmė tiesiog maudytis valstybės kultūros lėšose, o aplinkiniams imta pasakoti pasakas, kad jūroje vanduo dar labai šaltas ir trūksta cukraus. Žinoma, dalimi Klaipėdos kūrėjų buvo gudriai pasinaudota, o kiti tiesiog paklaidinti pažadų užuovėjose. Klaipėdos kūrėjų pavardės buvo masiškai įrašomos į kultūros projektus jiems nieko nežinant, panašiai kaip N. Gogolio romane „Mirusios sielos“. Daugumos Klaipėdos kultūros sostinės renginių absurdiškumo mastas stebino ir stulbino. Kultūros ir meno žmonės buvo kviečiami už nugaros prisirišti ilgą šviečiančią lazdą (šventinis simbolis) ir vaikščioti po miestą, važinėtis spalvotais kultūros autobusais („Muzė veža“ projektas), nešioti ant kaklo šviečiančius kultūros sostinės plastikinius amuletus ir fotografuotis prie gintarinio kultūros medžio. Puošniame kultūros sostinės fejerverkų peizaže gimė „Kūrėjų sąjunga“.

Trumpai tariant, kai kas dar nepamiršo neužšąlančio „kultūros“ uosto saldumo. Tas kultūros skonis ir kvapas labai plačiai pasklido po miestą. Vėliau net miesto meras, reaguodamas į žmonių skundus, keletą metų niekaip negalėjo atrasti, iš kur tas kvapas sklinda (apie tai rašė spauda). Taip, taip… Klaipėdoje anuomet pasidarė taip saldu gyventi, kad turbūt vos pajutę pirmus ligos simptomus, mes ir susibūrėme. Manau, kad Kūrėjų sąjungos atsiradimą ir tolesnę veiklos kryptį nulėmė režisierius Benas Šarka. Prisimenu, kaip vienas kūrėjas, kalbėdamas apie jį, pusbalsiu yra pasakęs: „Klaipėdoje pamatęs paukštį (šarką), visada pasisveikinu, nes gali būti, kad atskrido ne šarka, o Benas. Negali žinoti, ar jis žmogus, ar paukštis“. Negaliu žinoti ir aš, kas mus sąjungoje suvienijo. Turbūt dabar mus labiausiai vienija nematoma kelionė laike ir nuo 2017 metų tebejuntamas saldumas. Dabar mano, kaip sąjungos vadovo, užduotis – pasiekti, kad žmonės, paukščiai ir kiškiai suliptų į laivą ir pasiektų krantą. Ne visi žino, kaip mes atrodome ir kas iš tikrųjų yra Kūrėjų sąjunga. Ne visi suvokia, kas dedasi Klaipėdos mieste pastaraisiais metais, bet informaciją labai norint galima atrasti tarp įvairių dienraščių antraščių: „Klaidos ir pėdos“, „Šiurpus radinys Klaipėdos paplūdimyje: jūra išmetė dvi žmogaus pėdas“, „Pėdos smėlyje, žvilgsnis į jūrą, rankoje – laisvė“, „Vidurnakt ir giliau“, „Drozofilai, Didžėjai ir Džedajai“, „Laiko nėra“, „KultJūra”, „Džoisas Dangėje, o Dangė Dubline” ir t. t.

Turbūt „Kūrėjų sąjungos“ narius vienija geografinė padėtis ‒ gyvenimas ir kūryba Klaipėdoje. Ir akivaizdu, kad gyvenamoji aplinka inspiruoja tyrinėjimams, kritikai ir pan. Pabaigai ‒ pasidalink ateities planais – individualiais ir kolektyviniais.

Kalbant apie gyvenimą ir kūrybą Klaipėdoje, galbūt nenuėjau ten, kur ketinau, bet užtat sustojau ten, kur norėjau. Rašytojas Rėjus Bredberis yra pasakęs: „Kai gyventi gera, nėra reikalo ginčytis dėl gyvenimo prasmės“.

Kūrėjų sąjunga 2021 metais jau pradėjo ruoštis projekto „Džoisas Dangėje, o Dangė Dubline“ įgyvendinimui. Airių literatūros klasikas, laikomas vienu įtakingiausių XX a. rašytojų ir poetų, išsiskiriantis eksperimentiniu kalbos vartojimu ir padaręs didžiulę įtaką visai XX a. Europos literatūrai, kartą yra pasakęs: „Klaidos yra atradimų vartai“. Ši Džoiso mintis įkvėpė mus pažvelgti ir panagrinėti Klaipėdos kūrėjų situaciją dviejuose miestuose: Klaipėdoje ir Dubline. Klaipėdoje gyvena ir kuria Remigijus Treigys, Benas Šarka. Dubline– klaipėdiečiai emigrantai Gintaras Varnagys, Vaida Varnagienė. Ką reiškia šiems kūrėjams, jų darbams kultūrinė vietos tapatybė ir miesto ryšys. Klaipėdoje ar Dubline yra atradimų vartai? Šis projektas yra apie dvi skirtingas kūrėjų patirtis skirtinguose miestuose. Projektu siekiama iš dalies susigrąžinti ir prarastą ryšį su emigrantais, sukurti tinkamas sąlygas pristatyti jų kūrybą Klaipėdoje, atkreipti visuomenės dėmesį į sparčiai kintantį mūsų gyvenimo būdą pandemijos akivaizdoje, sukurti galimybę Klaipėdos kūrėjų veiklą pristatyti užsienyje. Projektu taipogi siekiama užmegzti vietos kūrėjų dialogą su išvykusiais Klaipėdos menininkais. Dvi parodos – viena Dubline, kita Klaipėdoje. Tai dialogas, kviečiantis pergalvoti kasdienybės laiko nebūties klausimus. Tai fotografinė diskusija, raginanti žmones bendrauti. Keturi kūrėjai ieškos būdų „pabėgti“ iš laikmečio sukurtų socialinės izoliacijos įpročių ir baimių. Pandemijos akivaizdoje planuojame fotografijų parodas atvirose miesto erdvėse. Žmones, kurie šiais metais negalės apsilankyti fotografijų albumo pristatyme ir parodoje, kviečiu atverti naujas pažinimo duris ‒ perskaityti Džeimso Džoiso dviejų dalių knygą „Ulisas“. Kalbama, kad tai neperskaitoma viso gyvenimo knyga. Pasigirsiu, kad skaitau, bet dar nepabaigiau.

Galvoje gyvena dar viena mintis ‒ sukurti parodą be paveikslų, fotografijų, skulptūrų, instaliacijų ar panašių meno objektų. Ant baltų ekspozicinių kubų norėčiau eksponuoti įvairių kartų ir dailės žanrų Klaipėdos kūrėjus – gyvus žmones (klasikus). Parodyti menininkus su ambicijomis, beribėmis beribe fantazija, skirtingomis pažiūromis ir norais. Žiūrovai į parodų salę atvyktų apžiūrėti ne meno kūrinių, o susitikti su kūrėjais, paspausti ranką, pasiginčyti, užduoti rūpimus klausimus. Manau, kad meninė patirtis gali būti perduota ir tiesiogiai (be kūrinio).

 Sėkmės įgyvendinant sumanymus ir dėkui už pokalbį.

Vladas Balsys, „Nematomas kūrinys“, 2015 m. Objektas, „Si:said“ galerija, „Nematoma paroda“, Klaipėda

Vladas Balsys, „Nematomas kūrinys“, 2015 m. Objektas, „Si:said“ galerija, „Nematoma paroda“, Klaipėda

Vladas Balsys, „Nematomas kūrinys“, 2015 m. Objektas, „Si:said“ galerija, „Nematoma paroda“, Klaipėda

Vlado Balsio parodos atidarymas, 2015 m. „Si:said“ galerija, „Nematoma paroda“, Klaipėda. Fotografijos autorius: Rolandas Marčius

Vladas Balsys „Nedarbo laikas“, Klaipėda, 2008 m. Projekto katalogas

Vladas Balsys „Nedarbo laikas“, Klaipėda, 2008 m. Projekto katalogas

Vladas Balsys „K l onė miš o ta eliu“, 2016. Situacija miške, dūmų uždanga, „Si:said“ galerijos festivalis, „Mėlynoji juosta“, Klaipėda. Fotografijos autorius Paulius Sadauskas

Vladas Balsys „K l onė miš o ta eliu“, 2016. Situacija miške, dūmų uždanga, „Si:said“ galerijos festivalis, „Mėlynoji juosta“, Klaipėda. Fotografijos autorius Paulius Sadauskas

Vladas Balsys, „Uždaryta paroda“, 2020 m. IV paroda, „Si:said“ galerija, meno festivalis „Paviljonas“, Klaipėda, 2020

Straipsnio autorius:
Skaistė Marčienė yra „Si:said“ galerijos įkūrėja, kuratorė, kultūrinių projektų rengėja.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *