Apie darbą ir pramogas uostamiestyje. Pokalbis su menotyrininke Danguole Ruškiene

2021 m. birželio 8 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Skaistė Marčienė

Šalyje įsibėgėja kultūrinis gyvenimas, pratinamės prie neformalių pokalbių, žinoma, pirmiausia aptardami vakcinacijos eigą ir savo asmeninę patirtį, o jau po to pereiname prie kitų temų. Pokalbį su Klaipėdoje gyvenančia ir dirbančia menotyrininke Danguole Ruškiene (g. 1972) pradėjome nuo jos menotyrinės praktikos, aptarėme uostamiesčio kultūrinį lauką ir baigėme išvada, kad D. Ruškienė liko vienintelė rašanti apie vizualiuosius menus mieste. Kodėl „liko vienetu“, kviečiu skaityti pokalbį ir gausinti menotyrininkų gretas uostamiestyje.

Danguole, esi menotyrininkė, kuratorė, projektų vadybininkė. Papasakok plačiau apie savo vykdomas kūrybines veiklas. Kas yra tavo domėjimosi ir tyrinėjimų laukas?

 Mano veiklos pradžia buvo menotyrinė, o visos kitos atsirado palaipsniui. Ir gal ne tiek keičiasi, kiek jų daugėja. Turbūt esu nepastovus žmogus, nes man reikia, kad jos būtų įvairios. Man patinka išbandyti vis ką nors naujo. Geriausiai jaučiuosi, kai mano darbai būna skirtingi, kai vieną savaitę praleidžiu ramiai, kad ir prie archyvų arba rašydama, o kitą jau vežu, eksponuoju ir pristatau parodą. Panašiai yra ir su žmonėmis. Man įdomu dirbti su skirtingo amžiaus žmonėmis – vaikais, jaunimu, suaugusiais. Kaip ir su pradedančiais arba jau žinomais menininkais. Visa tai duoda labai įvairios patirties, veikla tampa dinamiškesnė, įdomesnė ir tuo pačiu prasmingesnė. Tai ir proga pasitikrinti, išsiaiškinti sau pačiai, kas labiau patinka, ką sugebi, o ko galbūt reiktų atsisakyti. Kaip, pavyzdžiui, prieš kelerius metus darbas su vaikais buvo nauja ir tikrai įdomi patirtis, bet jaučiau nerimą dėl jų saugumo. Turėjome kūrybinę vasaros dienos stovyklą, savotišką avantiūrą. Tuo metu iš kitų stovykla išsiskyrė ne tik originalia ir aktyvia programa, bet ir atmosfera. Skirtingai nei mokykloje, siekėme suteikti vaikams kuo daugiau laisvės. Juk vasara, atostogos, todėl kiekviena diena turi būti pašėlusi iš tiesų, o ne tik reklaminėje skrajutėje. Tokia idėja atėmė labai daug jėgų. Po kelių vasarų supratau, kad pavargau, o kitokios stovyklos neįsivaizdavau. Todėl šią veiklą baigiau. Manau, svarbu ne tik laiku pradėti, bet ir užbaigti. Kitaip veikla nebus naudinga nei tau, nei kitiems.

Žinoma, gyvenant su tiek veiklų atsiranda ir minusų. Nelieka privačios erdvės ir asmeninio laiko, dingsta riba tarp darbo ir laisvalaikio, beveik visi draugai yra kolegos, su kuriais kartu kažką esi nuveikęs ar dar tik ruošiesi nuveikti. Nors, tiesą sakant, nežinau, ar tai minusai, nes diskomforto dėl to nejaučiu. Taip gyvenu jau daug metų. Man sunkumų kyla tik tada, kai mano kasdienybėje atsiranda konkrečios darbo valandos. Bet ir tada bandau surasti išeitį, susidėlioti viską, kad tai netaptų rutina. Ją sunkiai ištveriu.

Jeigu pabandyčiau išdalinti savo veiklas į atskiras dalis, tai didžiausia atitektų menotyrai. Tą darbą ypač mėgstu. Jau daugiau kaip dešimt metų tyrinėju fotografiją. Kodėl būtent šią meno sritį? Tiesiog taip susiklostė. Kai stojau į menotyrą, planavau dirbti su kinu. Studijų metais nuomonę pakeičiau, nes fotografija man buvo kažkas naujo. Nedaug apie tai žinojau, tad norėjau pasigilinti, o dar dėstytojas Alvydas Vaitkevičius labai skatino. Netrukus susipažinau ir su tuometiniu Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininku Remigijumi Treigiu. Tarsi savaime įsisukau į fotografijos lauką. Tuo metu Klaipėdoje apie fotografiją rašančių nebuvo. Tai buvo ir galimybė. Vėliau pradėjau rašyti ir apie dailę, šiuolaikinio meno parodas. Šiandien negalėčiau pasakyti, kas man įdomiau. Taip, įdirbis fotografijoje yra didesnis, bet kiti meno procesai labiau intriguoja, verčia daugiau papildomai domėtis. Manau, kad tai puikiausiai gali sutilpti vienoje galvoje. Beje, turiu dar vieną didelę meilę. Tai – dramos teatras. Bet tai jau mano pramoga, poilsis. Kol kas apie teatrą nerašau, nors kyla ir tokių minčių.

Manau, kad nereiktų savęs riboti. Jeigu turi noro ir idėjų, bandyk tai realizuoti. Juolab, jeigu manai, kad tai gali būti įdomu ir kitiems.

Atstovauji tarsi dviem sferoms: vertinimo ir kūrybinei, t. y. analizuoji, tyrinėji vizualiuosius menus ir tuo pačiu inicijuoji įvairius kūrybinius procesus. Kaip įvertintum uostamiesčio kultūrinį gyvenimą? Gal pastebi pasikeitimo procesų? Kaip manai, ko gana, o ko trūksta Klaipėdoje?

Kalbant apie uostamiesčio kultūrinį gyvenimą, manau, kad stiprių vietinių meno reiškinių vis dar trūksta. Turiu galvoje vizualiuosius menus. O priežasčių yra įvairiausių. Nesakau, kad tokios problemos egzistuoja tik pas mus – Klaipėdoje, jų yra ir kitur. Tik vis dažniau stebina šių problemų sprendimo būdai, o kartais jos iš viso ignoruojamos. Kyla visokių minčių. Gal miestui neaktualu, gal to Klaipėdoje nereikia? Bet kai kalbiesi su kolegomis, meno lauko dalyviais, akivaizdu, kad taip nėra. Susidaro įspūdis, kad jau kelis dešimtmečius bandome šį problemų kamuolį išnarplioti, bet kiekvienas traukiame už savo siūlo galo. Gal čia ir yra nesėkmių priežastis? Per mažai kalbamės, esame pernelyg užsidarę, užsiėmę kiekvienas savais reikalais, ir mūsų pavienės iniciatyvos tiesiog išsibarsto, užgęsta.

Žinoma, yra ir gerų poslinkių. Pavyzdžiui, jau keleri metai aktyviau veikia LDS Klaipėdos skyrius. Kad po visų karantino sunkumų išliko „Baroti“ galerija ir tęsia veiklą. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau „Si:said“ galerija sulaukė miesto valdžios dėmesio ir gavo kad ir nedidelį finansavimą keleriems metams. Tikiuosi, kad netrukus atsidarys dar viena įdomi galerija „TEMA“ (VšĮ „Tarptautinė eksperimentinė meno akcija“) Memelio mieste, netoli Senosios perkėlos. Dar yra KKKC Parodų rūmai. Bet tai tik kelios galerinės erdvės, kuriose menininkai gali tinkamai prisistatyti. Situaciją kažkiek gelbsti kitos kultūros įstaigos – bibliotekos, teatrai, koncertų salės, bet tai jau kas kita.

Žvelgdama plačiau ir neapsiribodama vien vizualiaisiais menais, manau, kad pagaliau Klaipėdoje gera teatro situacija. Atsirado įdomių teatro trupių, nebereikia laukti gastroliuojančių, kad pamatytum gerą spektaklį. Turbūt ne aš viena džiaugiuosi, kad jau kelinti metai vyksta festivalis „TheTEATRIUM“. Nekomercinio kino situacija taip pat gerėja, nors, kiek žinau, tai organizatoriams irgi kainuoja nemažai pastangų. Ir toliau sėkmingai veikia Klaipėdos koncertų salė, netrukus turėsime naują muzikinio teatro pastatą. Iš šono žiūrint, lyg ir viskas tvarkosi. Kitas klausimas – kokybė, bet ji neišvengiamai visada ir visur svyruoja. Kai tai supranti, nebesi toks piktas.

Ko trūksta? Tarptautinių parodų, užsienio menininkų, jaunų menininkų kūrybos pristatymų. Labai norėtųsi, kad įstaigos, kurios turi galimybę, atvežtų parodyti pasaulyje pripažintų menininkų kolekcijas. Ir man, kaip daug metų dirbančiai su fotografija, labai trūksta fotografijos galerijos, kurios prieš kelerius metus Klaipėdoje neliko. Žinoma, pasigendu pačių menininkų, aktyvių, ryškių kūrybinių reiškinių. Naujus vardus išgirstame labai retai. O jeigu taip ir nutinka, jaunieji autoriai dažniausiai Klaipėdoje ilgai neužsibūna. Vadinasi, nėra tinkamos dirvos. Jos stinga ir drąsioms, originalioms iniciatyvoms. Taigi, Klaipėdoje trūksta tiktai tinkamai išpurentos dirvos menui…

Priklausai Lietuvos dailininkų sąjungai, Lietuvos fotomenininkų sąjungai, esi asociacijos „Klaipėdos kultūros bendruomenė“ ir asociacijos „Kūrėjų sąjunga“ narė. Tau svarbu priklausyti bendruomenei? Ką reiškia būti kūrybinių sąjungų ir susibūrimų dalimi?

 Turbūt, kad svarbu. Kai daugiau nei prieš dešimt metų įstojau į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, man tai buvo reikšmingas posūkis, nes tuo metu tik pradėjau savo veiklą, siekiau meno kūrėjo statuso. Kito kelio neįsivaizdavau. Po to ilgą laiką laikiausi nuostatos, kad man užtenka vienos organizacijos. Prieš kelerius metus vėl pakvietė prisijungti prie dailininkų ir dar poros kūrybinių organizacijų, veikiančių Klaipėdoje. Tada pagalvojau, kodėl gi ne. Man įdomu, kuo ten žmonės užsiima. O gal nusibodo dirbti vienai, nes taip buvo nemažai metų. Iš pradžių minėtose organizacijose užėmiau stebėtojo poziciją, bet po truputį įsitraukiu. Manau, jeigu žmonės vis dar kuria organizacijas, buriasi į jas, jiems to reikia. Vieni dirba labai rimtai, kiti „džiazuoja“, susirenka bičiuliškai pabendrauti ir nuveikti ką nors įdomaus. Organizacijos labai skirtingos, gal dėl to ir priklauso kelioms. Nežinau, kaip bus ateityje, bet kol kas yra taip.

Kaip manai, ar kūrybinės sąjungos dar aktualios? Kokia jų paskirtis šiandien? Klausiu, nes uostamiestyje, kad ir kaip keista, jos vis dar užima kultūrinio lauko formavimo pozicijas.

Vienareikšmio atsakymo nėra. Tačiau esu tos nuomonės, kad jeigu kas nors vyksta, tai ne be reikalo. Jeigu yra žmones burianti organizacija, ji reikalinga. Jeigu situacija pasikeis, organizacijos anksčiau ar vėliau neliks. Kiek jos svarbios meno laukui, kaip jį veikia, būtų ilgesnė diskusija. Viskas priklauso nuo žmonių. Kiek jie iniciatyvūs, ar nori atstovauti savo organizacijai, o galbūt tiktai sau. Žinoma, kartais sąjungai ar skyriui priklauso formaliai, tada nelabai domisi, kas joje vyksta. Tokie nariai gali ir nepritarti organizacijos veiklai, bet jie nieko nedarys. Kodėl? Negalėčiau atsakyti. Panašių pavyzdžių turime ir Klaipėdoje. O kad seniausios mūsų sąjungos (dailininkų, fotomenininkų, kt.) turi keistis ir po truputį keičiasi, tiesa. Pokyčiai ne visiems nariams patinka, vyresnieji neretai nori išsaugoti senąją tvarką. Dėl to kyla įvairiausių įtampų, pasipriešinimų, kai kurios organizacijos stagnuoja. Tai natūralūs procesai, vienur jie vyksta intensyviau, kitur pastebimi mažiau. Bet jie neišvengiami, ir tai yra gerai.

 Danguole, turiu konstatuoti faktą, kad likai vienintelė menotyrininkė mieste, nuosekliai rašanti apie vizualiuosius menus? Kaip jautiesi? Ar ne liūdna?

Ne visai taip. Galbūt toks įspūdis susidaro dėl to, kad daugiausiai rašau ir savo straipsnius publikuoju jau daugiau kaip dešimt metų. Yra dar keli menotyrininkai, kurie kartais ką nors parašo. Atsiranda ir naujų pavardžių. Tiesa, jos dažniausiai pradingsta. Dabartinė situacija atrodo ganėtinai keistai. Ne tik kitiems, bet ir man dėl to kyla problemų. Turiu galvoje, kad neretai tenka rašyti apie pačios organizuojamus renginius. To norisi mažiausiai. Bandau kažkaip suktis iš situacijos. Tarkim, tokiais atvejais rašau ne parodos recenziją, bet straipsnį apie tos parodos autorių, rengiu interviu ir pan. Kita vertus, pastebiu, kad pastaraisiais metais parodų organizatoriai vis dažniau kreipiasi į kituose miestuose gyvenančius menotyrininkus. Taip ir turėtų būti, aš irgi dirbu ne tik su klaipėdiečiais. Visai nesvarbu, kur gyveni. Kritinis žvilgsnis iš šalies net vertingesnis, nes šviežesnis ir paprastai būna labai įdomus. Be to, savo straipsnius apie meno reiškinius Klaipėdoje publikuoja ne tik menotyrininkai. Manau, tokias iniciatyvas taip pat reikėtų palaikyti. Kuo daugiau nuomonių, tuo geriau. Redaktoriai turėtų pagalvoti, kaip praplėsti autorių ratą, kad atsirastų įvairesnis ir ryškesnis kritinis žvilgsnis. Kartais užsisukame savam rate, džiugu, kai kas nors iš jo išstumia, ar bent jau gerokai stukteli. Dabar Klaipėdoje to nėra. Belieka tikėtis, kad bus.

 Pasidalyk savo esamais ar ateities projektais.

Šiuo metu dirbu su jaunimu, padedu įgyvendinti projektą „Kult/j/ūra“, kurio metu visą vasarą senosios perkėlos kelte „Nida“ jie organizuos savo fotografijų parodas. Taigi, turiu linksmo ir labai judraus darbo. Pradėjau vykdyti ir kitą man labai svarbų projektą. Tai – trečiasis mano leidybinis projektas. Dabar ruošiu fotomenininko Edžio Jurčio fotografijų albumą, kurį leidžia Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka. Šiuo metu joje dirbu. Rudenį KKKC Parodų rūmuose kuruosiu E. Jurčio parodą. Vasarą vyks kelios mažesnės parodos, prie kurių organizavimo prisidėsiu. Žinoma, bus ir straipsnių. Tikiuosi, kad pavyks surasti laiko ir ramesnės erdvės. Žodžiu, ta pati veikla, tik vis kitokia. Tuo šis darbas man ir patinka. Veiklų ne tiek ir daug, bet jos skirtingos, tad pavyksta išvengti rutinos, ir kiekviena diena atneša ką nors naujo.

Dėkoju už pokalbį.

Straipsnio autorius:
Skaistė Marčienė yra „Si:said“ galerijos įkūrėja, kuratorė, kultūrinių projektų rengėja.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *