Apie discipliną ir rutiną. Pokalbis su Jurgiu Viningu

Jurgis Viningas (g. 1990) baigė filosofijos bakalauro studijas Haitropo koledže, Londono universitete. Filosofijos magistro studijas tęsė Varviko universitete (Didžioji Britanija), o doktorantūros ‒ Djukeino universitete (JAV). Publikavo eilėraščius, eseistiką, knygų recenzijas įvairiuose Lietuvos kultūros periodikos leidiniuose. Su Jurgiu Viningu kalbėjomės apie pandemijos keliamus iššūkius, filosofijos studijas, rutiną ir discipliną.

Jurgi, prieš kurį laiką kalbėjomės apie bėgiojimą. Ar dar praktikuoji bėgiojimą? Kasdienės treniruotės tampa rutina ir tuo pačiu kūno rengybos disciplina. Koks tavo santykis su rutina ir disciplina?

 Visų pirma, aš ilgą laiką į žmones, praktikuojančius bėgiojimą, žiūrėjau su šiokia tokia pašaipa. Ir dabar, tiesą sakant, bėgiojantys žmonės man atrodo juokingi. Aš pats sau, žinoma, keliu juoką. Visa laimė, kad savęs nematau iš šono. Visų antra, mano santykis su bėgiojimu yra šiek tiek komplikuotas ir dėl kitų priežasčių. Mane labai neramina bėgiojimo praktikos vieta šiuo metu labai populiariame „rūpesčio savimi“ diskurse, nes šis diskursas mums teigia, kad kiekvienas individas turi būti atsakingas už savo gerovę. Žinai, Laisvės partijos instagraminė estetika… Kita vertus, ne viskas, ką neoliberalizmas aproprijuoja, yra savaime kritikuotina.

Man patinka disciplina ir rutina. Kuo nuobodesnė dienotvarkė, tuo geriau. Filosofijos istorijoje mes randame skirtingų požiūrių į rutiną. Mums visiems yra puikiai žinoma Kanto mechaniška rutina. Nietzsche, pavyzdžiui, sakė, kad tik idiotas galėtų gyventi tokį griežtai disciplinuotą gyvenimą. Paties Nietzscheʼės požiūris į įpročių formavimą, beje, labai įdomus. Jis sakė, kad jam patinka trumpalaikiai įpročiai, nes tik trumpalaikių įpročių formavimas esą gali praturtinti patirtis. Jis net sakė, kad gera sveikata, jei ji trunka per ilgai, jam yra nuobodi. Kaip matai, labai keisti žmonės tie filosofai. Aš pats kartais norėčiau pabandyti emuliuoti Kanto idiotišką discipliną.

 O kas vis sulaiko nuo išbandymo ‒ Kanto disciplinos praktikavimo?

 Haha! Vis atsiranda visokiausių trukdžių. Šiaip visai nieko būtų toks iššūkis – pagyvenk mėnesį kaip Kantas! Gal norėtum pamėginti kirsti lažybų?

Taip, trukdžiai ir iššūkiai ‒ nūdienos skatiniai. Oi, šiame gyvenimo periode per daug iššūkių, gal kitą kartą… Pandemijos situacijoje frazė „grįžimas namo“ savyje talpina ir poetinę, ir pragmatinę prasmę. Ką tau reiškia grįžimas namo?

 Kadangi grįžti namo paprastai nelabai turiu galimybių, pasinaudojau šiomis keistomis sąlygomis. Grįžimas namo man reiškia grįžimą pas man artimus žmones, nesvarbu, ar tie žmonės yra draugai, ar jie yra seniai anapilin išėję lietuvių rašytojai ir poetai, kurių tekstai mane vienaip ar kitaip formavo paauglystėje. Kita vertus, emigranto gyvenimas man visai patinka. Bet galima būti „išeiviu“ net ir gyvenant Lietuvoje. Mano mėgstamiausias lietuviškas šūkis – „Nužudyk savyje valstybę!“ Manau, visi turėtų pasistengti tai vienaip ar kitaip padaryti. Pavyzdžiui, dar būdamas paauglys nusprendžiau, kad niekada gyvenime negiedosiu „Tautiškos giėsmės“ (kai sužinojau, kad Vincas Kudirka buvo antisemitas, tai tik sutvirtino mano sprendimą). Kaip gražu būtų, jei visi nustotų ją giedot! Bet man taip pat labai svarbi Lietuvos politinė ateitis, kuri mums bus užsklęsta tol, kol neturėsime stiprios kairės.

Kaip pavyksta derinti čia ir ten: studijuoji filosofijos doktorantūroje Djukeino universitete (JAV) ir šiuo metu vieši pas tėvus, gyvenančius netoli Klaipėdos. Kokia tavo darbotvarkė,  rutina? 

 Taip, studijuoju filosofijos doktorantūrą Djukeso universitete. Skaitau, rašau, dėstau… Kad ir kaip stengiesi laikytis dienotvarkės, šiomis sąlygomis tai gana sunki užduotis. Kai negali susitikti su draugais arba tiesiog atsigerti kavos kavinėje, stebėdamas miesto tapsmą, žymiai sunkiau išlaikyti motyvaciją, kad ir kokia hermetiška asmenybė būtum. Taip pat pastebėjau, kad studentai, kuriems dėstau paskaitas virtualiai, susiduria su daugybe sunkumų. Daugelio psichologinė sveikata šiuo metu yra pablogėjusi. Visiems sunku.

 Kaip manai, kas pagelbėtų mums visiems išgyventi šį sudėtingą laiką?

 Atsakymas gan paprastas. Tai, kas mums galėtų padėti išgyventi šį laikotarpį, yra solidarumas. Žiūrint toliau į ateitį, mus išgelbėti, žinoma, gali tik komunizmas.

Tavo humoras rafinuotas! Dažnas išgirdęs sąvoką „komunizmas“ spjautų tris kartus per petį, kad tik nepasikartotų. Saugiau su „demokratijos“ terminu. Ar nemanai?

 Aš tikrai manau, kad be alternatyvos kapitalizmui bus įmanoma gyventi tik nuo krizės iki krizės. Žinoma, nenorėčiau, kad alternatyva jam būtų tokia komunizmo forma, kurią kažkada turėjom. Bet komunizmas gali pasireikšti įvairiomis formomis ir tai, ką turėjome, tėra viena įmanoma komunizmo forma. Man komunizmo, grįsto solidarumu ir radikalia lygybe, sąvoka yra neatsiejama nuo tikros demokratijos termino. Tai, ką turime dabar, t. y. reprezentacinė demokratija, taip pat tėra viena demokratijos formų, ir tikrai ne pati demokratiškiausia. Man komunizmas reiškia tokią politinę santvarką, kurią kuria patys piliečiai (tai ir yra originali žodžio „demokratija“ reikšmė), o ne šiuolaikinę, absoliučiai formalią reprezentacinę demokratiją, kurioje nuolat esame priversti rinktis mažesnę blogybę.

Grįžkime prie tavo akademinės veiklos. Papasakok plačiau apie savo studijas, tyrinėjimų ir domėjimosi lauką.

Šiuo metu rašau disertaciją apie intensyvumo, kokybės ir kiekybės logiką Gillesʼio Deleuzeʼo filosofijoje. Taip pat bandau klausti, ar Deleuzeʼas mums suteikia pakankamai stiprią alternatyvą hėgeliškai dialektikai, bet taip pat ir bergsoniškam intuicionizmui.

Šiaip mane labiausiai domina spekuliatyvios ontologijos ir politinės filosofijos jungtys. Bent jau aš manau, kad gera ontologija mums gali suteikti labai naudingų konceptualių įrankių formuluojant tam tikras politines problemas. Tiesą sakant, taip visada buvo filosofijos istorijoje. Todėl man kartais šiek tiek keista klausytis žmonių, užsiimančių politine teorija, kurie kritikuoja ontologines spekuliacijas. Juk jie patys, suvokdami tai ar ne, operuoja tam tikromis ontologinėmis prielaidomis. Kaip mes suprantame vienį? Kaip mes suprantame daugį? Kaip mes suprantame minties bei juslinės patirties galimybių sąlygas? Kaip mes interpretuojame socialinių, politinių bei kultūrinių fenomenų formavimąsi? Manau, šie klausimai yra ne tik įdomūs patys savaime, bet ir turi labai konkrečias politines implikacijas.

 2019-aisiais ir 2020-aisiais tavo esė „Kantas apie figūratyvinę sintezę ir auto-afekciją“ ir „Tarp konceptų ir efektų: filosofija, tapyba ir genezės problema Merleau-Ponty ir Deleuzeʼo tekstuose“ Djukeso universitete pripažintos geriausiomis. Pasidalyk esė įžvalgomis.

 Mano manymu, Kantas ir Aristotelis yra du geriausi visų laikų filosofai. Viena pagrindinių Kanto „Grynojo proto kritikos“ įžvalgų – tai, kad laikas padalija subjektą perpus. Tai reiškia, kad mes save per laiką galime pažinti ir patirti tik kaip empirinius subjektus. Tai yra mes save galime pažinti ir patirti tik kaip „kitą“. Mes esame atskirti nuo savęs kaip „transcendentinio subjekto“ – subjekto, kuris yra mūsų vidujybės centras, bet kuris yra už laiko ir erdvės parametrų. Trumpiau tariant, mes esame metafiziniai benamiai. Tai tiesiog nuostabu.

Merleau-Ponty ir Deleuzeʼo filosofijoje mane labiausiai domina genezės klausimas. Kokia yra proceso, kuris formuoja mūsų patirties galimybę, logika? Abu filosofai yra gan kritiški Kanto atžvilgiu, tačiau jie taip pat bando apmąstyti subjekto „skilties“ problemą. Be to, mane domina tai, kaip abu filosofai interpretuoja moderniosios tapybos istoriją. Abu argumentuoja, kad filosofija turėtų daug ko pasimokyti iš moderniosios tapybos. Modernioji tapyba atsikratė reprezentacijos paradigmos, o filosofijai prireikė šiek tiek daugiau laiko, kad tą paradigmą įveiktų savo disciplinoje. Tiesą sakant, ši paradigma filosofijoje vis dar yra plačiai paplitusi.

 Atrodo, šiuolaikinis menas itin paveikus filosofijai ar jie glaudžiai susiję. Ko gi filosofija galėtų pasimokyti iš moderniosios tapybos?

 Tikrai labai džiugu matyti, kad tarp filosofijos ir meno šiandien gyvuoja stiprus dialogas, jei ir ne visada šio dialogo rezultatai įdomūs. O filosofija galėtų pasimokyti iš moderniosios tapybos šiek tiek naujesnių išraiškos formų. Žinau, kad tai skamba abstrakčiai ir gal net šiek tiek paviršutiniškai. Kita vertus, eksperimentuojant su metodika dažnai gimsta tikrai įdomių ir svarių rezultatų. Taip pat manau, kad moderni tapyba gali padėti filosofijai pažvelgti į tam tikrus metafizinius klausimus naujomis akimis. Pavyzdžiui, kokia yra ontologinė erdvės (fizinės, socialinės, egzistencinės) sandara? Be to, mąstant apie, pavyzdžiui, percepcijos struktūrą, ignoruoti tapybą būtų intelektualiai provincialu.

 Baigiant – ar vis dar praktikuoji tapybą ir poezijos rašymą?

 Eilėraščius retkarčiais rašau, o tapybos nebepraktikuoju. Tačiau tapybos istorija man yra labai svarbi. Kaip kad Merleau-Ponty ir Deleuzeʼas, manau, filosofija galėtų daug ko pasimokyti iš tapybos disciplinos.

Dėkoju už pokalbį.