• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
2024 07 11 Šalia „Kūrybingumo mokyklos“ mokytojų menininkų iš Lietuvos stoja ir užsienio interdisciplininio meno kūrėjai 2024 07 10 Vilniaus miesto pasakojimą papildys nauja vieša erdvė, kviesianti burtis aplink ugnį ir maistą. Urtės Karalaitės pokalbis su Kamile Krasauskaite, Petru Išora ir Ona Lozuraityte. 2024 07 08 Kultūros komplekse SODAS 2123 prasidedakūrybinės dirbtuvės – SAULĖS LABORATORIJA 2024 07 02 Menininkų kūryba jūsų namuose – LTMKS kviečia įsigyti riboto tiražo kūrinių reprodukcijų  2024 06 28 Šeimos santykiai Lietuvos menininkių darbuose: trijų kūrėjų žvilgsniai 2024 06 28 Londone ir Edinburge vykstančioje renginių serijoje – dėmesys Baltijos regiono queer istorijai 2024 06 26 Prasideda vasaros renginių ciklas „Gilios upės tyliai plaukia“: programoje – iš užmaršties sugrąžinti filmai 2024 06 25 VDA dėstytojų ir tekstilės studentų kūriniai bus pristatomi tarptautinėje tekstilės bienalėje FITE Prancūzijoje 2024 06 25 VDU Menų fakulteto dėstytojai – apie dirbtinio intelekto pavojus ir tarpdiscipliniškumo svarbą 2024 06 21 Naujas katalogas kviečia pažvelgti į Marijos Teresės Rožanskaitės kūrybą ir gyvenimą lyg pro rentgeno spinduliuotę 2024 06 21 Konkurso „Jaunojo dizainerio prizas 2024“ paraiškas vertins ekspertai iš užsienio 2024 06 21 MO muziejaus ir Britų tarybos projektas tautinių mažumų mokyklos moksleivius padrąsino kalbėti lietuviškai          
.
2020    07    07

„Choose Klaipėda“. Pokalbis su fotomenininku Juozapu Kalniumi

Skaistė Marčienė

Juozapas Kalnius (g. 1971) – viduriniosios kartos menininkas, vis dažniau besigilinantis į problemines visuomenės sritis. Meninės raiškos priemonėmis aktualizuoja ne tik jam vienam, bet ir visai bendruomenei ar visuomenei rūpimus klausimus, atrasdamas intriguojančias, originalias ir paveikias meno formas. J. Kalnius studijavo Kauno politechnikos instituto Lengvosios pramonės fakultete. Parodose dalyvauja ir jas rengia nuo 2009-ųjų. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Gyvena ir kuria Klaipėdoje.

Gegužės mėnesį J. Kalnius galerijoje „Si:said“ pristatė naujausią fotografijų parodą #flirtasufiltru (2018‒2020). Paroda ir buvo atspirties taškas pasikalbėti apie menininko per objektyvą pastebimą Klaipėdos miesto kaitą, apie miesto ir jūros santykį ir kitus gyvenimo mažmožius.

Juozapai, 2018-ųjų pabaigoje socialiniame tinkle kartu su menininke Meile Sposmanyte pradėjote fotografinį skaitmeninį dialogą, kurį inspiravo techniniai eksperimentai ir vizualinio dienoraščio pildymas. Ieškojimai virto ciklu #flirtasufiltru, kuris yra kasdienybės dienoraštis, sukaupęs egzistuojančių, dingusių arba pakitusių objektų siluetus, eskizus, neišsivysčiusias idėjas, paveiktus laiko ir erdvės. Kokius pasikeitimus pastebi Klaipėdoje?

Klaipėda, žengdama į XXI amžiaus trečiąjį dešimtmetį, ir toliau gyvena pagal dar sovietmečiu jai primestą Kaliningrado scenarijų. Vertingas istorinis Prūsijos paveldas yra neprižiūrimas arba naikinamas ir vietoje jo statomas architektūrinis kičas arba klojamos trinkelės ir liejamas betonas ten, kur tikrai buvo galima atstatyti autentiškus prieškario pastatus. Naikinami ne tik paveldo statiniai, tokie kaip 1773 metais statytas, baroko stiliaus bruožų turėjęs, namas Daržų gatvėje, bet ir monumentalūs meno kūriniai. Pavyzdžiui, atliekant Vilhelmo pasažo remontą sunaikintas vertingas monumentaliosios dailės kūrinys – Henriko Kulšio (1944‒1991) vitražas. Dingo net vienintelis Klaipėdoje vitražas, kuris buvo įtrauktas į saugotinų kultūros paveldo vertybių sąrašą. Tai – šviesaus atminimo Algimanto Stoškaus ir Broniaus Bružo sukurtas vitražas „Baltija“, kuris buvo AB „Klaipėdos mediena“ administracinio pastato salėje. Dabar analogiška grėsmė kaip H. Kulšio kūriniui gresia Marijos Anortės Mackelaitės vitražui jūros tema, kuris yra Klaipėdos jūrų prekybos uosto buvusių kultūros rūmų pastate. Nukelta ir išvežta Dano Aleksos skulptūra G141K1, stovėjusi šalia KKKC Parodų rūmų. Vietoje tikrą meninę vertę turinčių kūrinių miestas užpildytas beverčiais kičo pavyzdžiais. Plakatuose mieste, medijose matome tokius garsius šūkius kaip „Mėlynasis proveržis”, „Choose Klaipėda”, miestas vis perka titulus: Sveikas miestas, Jaunimo sostinė, tačiau tikrovėje nieko panašaus nevyksta, nei proveržių, nei sveiko miesto, nei jaunimo.

Juozapas Kalnius, Danas Aleksa susipakuoja skulptūrą „G141K1“

Kūryboje domiesi skaitmeninėmis ir primirštomis senosiomis technologijomis: cyanotype, pinhole, lumen prints, salt prints ir kt. Šiame fotografijų cikle įprastą filtro įtaisą pakeitė išmaniųjų telefonų filtrų programėlė. Filtrų programėlė imituoja (simuliuoja) šlapio kolodijaus fotografiją, sukurtą ant stiklo arba metalinės plokštelės. Kodėl būtent ši programėlė ar techninis efektas tave sudomino?

Pirmiausia, sudomino šios programėlės galimybė gan gerai simuliuoti analoginės fotografijos, o tiksliau – šlapio kolodijaus – estetiką, kurios ieškojau savo vizualiniam dienoraščiui. Kai pradėjau kelti fotografijas su tuo filtru į socialinius tinklus, kai kurie šlapio kolodijaus meistrai apsigavo, dėl ko paskui labai pyko. Net parodos metu fotografijos mediją studijuojantys žmonės klausinėjo ar tai analoginės fotografijos ir jautėsi šioks toks nusivylimas, kai atsakydavau, kad viskas daryta telefonu. Man tai yra labai svarbus dalykas – ta nykstanti riba tarp analoginės ir skaitmeninės fotografijos estetikos, kai kartais darosi nebeįmanoma atskirti kur originalas, o kur simuliacija ir, žinoma, įdomu kaip žmonės patiria šį procesą. Na ir techninės programėlės galimybės, pavyzdžiui, fokusavimo tašką gali pasirinkti jau atliktoje fotografijoje. Viskas kartu ir padeda padaryti dienoraščio eskizus labai panašius į galutinius, analoginius darbus. Dokumentuojant sienas, griuvėsius, nepatrauklius objektus reikia tam tikro fotografinio piktorializmo estetikos, kad žiūrovas išeitų iš automatizmo ir pamatytų tuos objektus, kuriuos dažniausiai jau yra matęs televizijos reportažuose arba spaudos fotografijose, kitaip, tarsi iš naujo.

Juozapas Kalnius, iš ciklo #flirtasufiltru

Nuo 2018-ųjų tęsi fotografijų ciklą „Jūra už tvoros“. Papasakok apie jį plačiau.

Sovietmečiu ši tvora (dalies miestiečių dar vadinama Berlyno siena), skirianti Klaipėdos miestą nuo uosto, atliko ideologinę apsauginę funkciją. Anuomet ir vėliau, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.), uosto įmonės, o kartu ir žinybos, kurioms jos priklausė, beveik visiškai nederino savo interesų ir veiksmų su Klaipėdos miestu. Uosto ir Klaipėdos miesto skirtis, prieškariu vos matoma, po Antrojo pasaulinio karo tapo akivaizdi. Tuometinė to priežastis – ne tik fizinės ribos, atsiradusios tvorų pavidalu tarp uosto ir miesto dar iki 1945 metų, bet uosto įmonių jurisdikcija. Didžiąją tarybinio laikotarpio dalį dauguma uosto zonoje veikusių įmonių buvo sąjunginio pavaldumo, todėl administruojamos ir valdomos įvairių ministerijų anuometiniame centre – Maskvoje. Taigi paveikti jas Lietuvos respublikos, o tuo labiau vietos valdžios lygmeniu buvo itin sudėtinga. Galima sakyti, kad uostas tarybiniais metais funkcionavo tik kaip įvairių valstybės žinybų, dažnai veikusių nekoordinuotai ir netgi konkuravusių tarpusavyje, užsakymų aptarnavimo vieta. Paradoksalu, kad įvairios laivų aptarnavimo, statybos ir remonto įmonės Klaipėdoje, kartu sudėjus, tarybiniu laikotarpiu įdarbino santykinai daugiausia klaipėdiečių, tačiau tos įmonės, o sykiu ir žinybos, kurioms jos priklausė, beveik visiškai nederino savo interesų su Klaipėdos miestu. Bėgant laikui šios uosto tvoros virto beveik vienalyte ištisa siena (apie 15 km ilgio) besitęsiančia palei visą miestą, kai kur integruodamos administracinius uosto pastatus ir praleidimo punktus (vartus). Ši užtvara tapo realiu sovietinės santvarkos simboliu. Už šios sienos prasidėjo kitas pasaulis, nes į uostą atplaukdavo įvairių šalių laivai su ideologiškai priešiškomis tarybinei sistemai įgulomis, kurias reikėjo izoliuoti nuo kontakto su LTSR piliečiais. Praktiškai ši siena jau buvo Lietuvos pasienis ir tarybinės imperijos siena. Aišku ir saugoma ji buvo kaip valstybės siena, kad niekas nepabėgtų iš Tarybų sąjungos įsibrovęs į kokį užsienio laivą ar neužmegztų draugiškų santykių su užsienio jūreiviais.

Po Nepriklausomybės atgavimo, kai faktiškai neliko valstybinių sienų su vakarais, ši pokariniu sovietmečiu tarybinės nomenklatūros sukurta siena tarp miesto ir uosto išliko. Ji buvo nugriauta tik keliose miesto erdvėse ir miestui atiteko labai maža uosto teritorijos dalis. O privatizuotos uosto įmonės ir naujai įkurtos gyvena lygiai taip pat, kaip sovietmečiu – savo uždarą gyvenimą. Tą sąlygoja ir teisinės, ir ekonominės priežastys. Uostas veikia pagal atskirą uosto įstatymą, pagal kurį KVJUD gali tik nuomoti įmonėms krantines, neturėdama visiškai jokios įtakos veiklai. Jurisdikcija stagnuoja, sutartys KVJUD sudaromos su uosto įmonėmis lieka nepakitusios jau daugiau nei dvidešimt metų. Jose – jokių taršos prevencijos priemonių, įsipareigojimų bendruomenei. Miestas nesugeba įvertinti ir įsisavinti net ir atgautų uosto teritorijų. Pramoninis jūrinis paveldas, itin aukštai kotiruojamas Šiaurės ir Vakarų Europoje, pas mus vis dar nesuvokiamas ir neaktualizuojams (elingas, Begos kompleksas). Atgautos teritorijos taip ir netapo rekreacinėmis ‒ miesto reikmėms jos panaudojamos tik iš dalies. Bendruomenė pasikeitė, išaugo reikalavimai gyvenimo kokybei, o uostas, nugrimzdęs vien siauruose ekonominiuose prioritetuose, nekreipdamas į tai dėmesio, kelia miestiečių nepasitenkinimą dėl taršos, triukšmo ir kitų priežasčių.

Juozapas Kalnius, iš ciklo Jūra už tvoros

Remiantis pateikiama informacija masinės žiniasklaidos priemonėse, galima teigti, kad konfrontacija tarp miesto ir uosto ypač paaštrėjo pastaraisiais metais. Kaip ir sovietmečiu, uosto plėtros iniciatyvos imasi ministerijos, neatsižvelgdamos į miesto interesus. O ir uosto įmonės nesikuklina: miestiečius, susivienijusius kovai prieš uosto taršą ir plėtrą, visaip šmeižia nupirktoje žiniasklaidoje. Paskutiniu metu puolama „Memelio miesto“ projektą įgyvendinanti verslininko Martino Gusiatino vadovaujama „Stemma Group“: teigiama, jog ji galėjo organizuoti viešųjų ryšių kompaniją, siekdama iškelti šalia NT sklypo valstybės žemę nuomojančią ir uosto veiklą vykdančią jūrų krovos kompaniją „Klasco“.

Fotografijos projektu „Jūra už tvoros“ siekiu parodyti daugelį metų buvusią nebylią, tačiau dabar jau gerai matomą ir girdimą konfrontaciją tarp miesto ir uosto, atkreipiant ypatingą dėmesį į ribas, sienas ir tuos vaizdinius, kuriuos šios sienos dengia. Šių objektų fiksavimui pasitelkiau salt print techniką, kuriai naudoju Baltijos jūros vandenį ir sidabro nitratą, tad uosto tvoros fotografijų atlikimo technika simbolizuoja tai, kaip jūros uostas atitvėrė miestą nuo vandens. Minėta druskos spauda dažniausiai turi rudą atspalvį, kaip Klasko kraunamų krovinių dulkės, paskutiniu metu dažnai nusėdančios ant Vitės kvartalo gyventojų palangių ir langų, tad ir vizualiai jos veikia kaip pranešimas apie uosto taršą mieste.

Vienas naujesnių pokyčių, tavo jau minėtų, ‒ Dano Aleksos skulptūros G141K1 (sukurta 2009 m.), stovėjusios šalia KKKC Parodų rūmų, nukėlimas. Skulptūra, atkartoja pastatą, kadastriniu numeriu G141K1. Kitaip sakant fachverkinį sandėlį, kuris tarsi mezgė dialogą tarp pastato dabarties ir praeities. Tavo naujausias projektas „Tirpstanti Klaipėda” (vystomas nuo 2019 m.) fiksuoja dabarties ir praeities susikirtimą. Koks yra tas laikmečių susitikimas uostamiestyje?

Fotografijų ciklą „Tirpstanti Klaipėda“ inspiravo keletas mieste šiuo metu vykstančių reiškinių. 
Pirmiausia – teritorija Mėsininkų ir Tomo gatvių sankryžoje, priešais KKKC Parodų rūmus. Čia prieš kelis metus bandyta statyti pastatą, bet atkasus dar Antrojo pasaulinio karo metu suniokotų dviejų namų pamatus ir aptikus kažkokį reikšmingą archeologinį objektą, darbai buvo pristabdyti, o vėliau ir visai sustojo. Dabar ši vieta, kur anksčiau žaliavo pieva, pavirto į baisų šabakštyną, aptvertą nuo vėjo nuolat griūvančia skardine tvora, per kurią jau lipa krūmai ir kita augmenija. Jau pati tvora pradėjo griūti ir miesto tarnybos remontuoja tvorą, bet ne grunte paliktą duobę, kur susiformavo vandens telkinys. Ši teritorija labai primena Anglų fotografo Paul‘o Trevor‘o 1970 m. pb.–1980 m. pr. darytas Londono Brick Lane rajono fotografijas, kuriose užfiksuoti labai panašia metaline profiliuota tvora aptverti kvartalai, nuniokoti Antrojo pasaulinio karo bombardavimų ir nebuvo atstatomi 30–40 metų. Nuo 1990 metų pradžios šis rajonas buvo rekonstruotas, atstatytas ir dabar yra vienas brangiausių Londono rajonų.

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Akivaizdu, kad Klaipėda, žengianti į trečią XXI amžiaus dešimtmetį nesugeba susitvarkyti su šiais karo skauduliais. Mieste yra tikrai daug apleistų ir neprižiūrimų vietų, dykviečių, kurios nežinia kiek laiko lauks sutvarkymo. Nežinia ir tai, kokie sprendimai bus priimami, ar tai bus autentiškai atkurti pastatai ar šiuolaikiniai architektūros statiniai. Dėl finansavimo stokos ir kitų problemų, viešųjų erdvių tvarkymas vis atidedamas vėlesniam laikui. O jeigu ir vyksta, tai labai vangiai. Tai yra vienas iš pagrindinių motyvų kodėl šio projekto ėmiausi būtent dabar, nes šiuo metu itin svarbu meninėmis priemonėmis užfiksuoti, kaip visos šios erdvės atrodė iki transformacijos, t. y. iki vienokio ar kitokio valdžios sprendimo ir to sprendimo įgyvendinimo. Klaipėdos senamiestis griūva akyse, byra tinkas, kuris uždengiamas tentais ar aptveriamas apsauginėmis juostomis. Pažeidžiant įstatymus griaunami seniausi Klaipėdos namai, kiti paliekami natūraliam sunykimui. Tokie procesai vyksta prisidengiant leidimais statinių tvarkybai, tačiau dažnu atveju tai – tik paveldo tvarkybos darbų imitavimas. Pvz. visi šie pastatai neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo, buvo nugriauti, galimai tikintis toje vietoje pastatyti naujus statinius. Klaipėdos verslo struktūrų, taip pat ir uosto nekontroliuojamas veržimasis į miestą savo sprendimais tiesiogiai naikinant paveldą ir net pietinės Klaipėdos dalies savotiška erozija verčia susimąstyti ir fiksuoti šį procesą fotografijose.

Mano projekto tikslas ir yra užfiksuoti tą miesto būseną specialiomis fotografijos priemonėmis. Lėtam irimo procesui fiksuoti pasirinkau lėtą fotografiją, pasaulyje vadinamą slow photograpy – tiesioginį pozityvą į 24x30cm formato sidabro želatinos popierių. Šiose fotografijose Klaipėda tarsi veidrodyje (tiesioginis pozityvas duoda veidrodinį atvaizdą) žvelgia į save.

 

Kūryboje daug dėmesio skiri Klaipėdai, ar klystu?

Nesutikčiau, kad labai daug. Gimiau Klaipėdoje 1971 metais, su retais ilgesniais išvykimais gyvenu gimatajame mieste iki šiol. Bet tik prieš tris metus ėmiau rimtai gilintis į miesto problemas. Taip atsitiko todėl, kad miestas labai pasikeitė. Iš Klaipėdos išvyko be galo daug talentingų žmonių ‒ ne vien tik menininkus turiu omenyje ‒ ir pats miestas tarytum susitraukė, sumažėjo. Jaunystėje atrodęs toks didelis, su begale paslapčių, dabar atrodo kaip kaimelis, dažnai taip jį ir vadiname draugų tarpe. Vis labiau aštrėjantis konfliktas tarp miesto ir uosto, senamiesčio nykimas ir keisti valdžios sprendimai paskatino panagrinėti šiuos procesus kūryboje.

 Ačiū už pokalbį ir sėkmės kūryboje!

Juozapas Kalnius, iš ciklo Jūra už tvoros

Juozapas Kalnius, iš ciklo Jūra už tvoros

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda

Juozapas Kalnius, iš ciklo Tirpstanti Klaipėda