Don‘t Fall in Love With a Prop. Pokalbis su fotografu Vytautu Kumža

Vytautai, prieš dvejus metus, būtent tokiu pat laiku, ruošėmės tavo parodai „Trust it, use it, prove it“ galerijoje [si:said]. Tuo metu studijavai Gerrit Rietveld Akademijoje, Amsterdame. Prieš tai baigei studijas Vilniaus dizaino kolegijoje bei Karališkoje menų akademijoje, Hagoje. Buvai apdovanotas Ron Mandos galerijos jaunojo talento prizu, nominuotas Europos fotografijos ir Nacionalinės Nyderlandų portretų galerijos prizui. Grįžtant prie 2016-ųjų, tuomet pasinaudoję miesto savivaldos skirtu finansavimu, pristatyti iš Klaipėdos kilusių menininkų, bet gyvenančių ir kuriančių svetur, kūrybą, turėjome progą susimatyt. Klaipėdoje nebegyveni aštuonerius metus. Ar jauti sąsajų su Klaipėda?

Gyvendamas sostinėje kiek vengiau sąsajų su Klaipėda, norėjosi viską pradėti iš naujo, buvo visiškai kitoks kultūrinis laukas. Tačiau dabar suvokiu ir vertinu kokią aktyvią kūrybinę aplinką tuo metu turėjau. KKKC ir Klaipėdos fotomenininkų sąjungos skyrius ypatingai prisidėjo prie mano kūrybos pažinimo ir tolesnio jos vystymo. Tačiau kūrybinių sąsajų su Klaipėda jau labai ilgą laiką neturėjau, kol negavau kvietimo surengti parodą si:said galerijoje.

Kaip manai, kiek svarbi yra vieta/miestas/gyvenvietė tavo kūryboje?

Kūrybinė atmosfera yra didžiausias mano pasirenkamos gyvenamos vietos kriterijus, pradedant nuo kultūrinio gyvenimo iki studijos, kurioje dirbu ir praleidžiu nemažai laiko. Man svarbu, jog gyvenamoje vietovėje galėčiau kažko pasisemti ir pats įdėti indelį į vietinę kultūrą. Nemanau, kad vizualiai mano darbuose pastebima konkrečių miestų įtaka, nors tikriausiai tai turi nemažai įtakos mano kūrybiniams sprendimams.

Parodoje „Trust it, Use it, Prove it“ (2016 m.) kalbi apie skirtumus tarp objektų ir jų reprezentavimo fotografijoje. Kaip ir kodėl susidomėjai šiuo klausimu?

Viskas prasidėjo, kai studijavau Gerrit Rietveld akademijoje Amsterdame ir tuo pat metu dirbau fotografų asistentu. Stebėjausi matydamas didžiulį skirtumą tarp objekto ir jo fotografijos. Kintamumas, kuris kuriamas šviesos ir konteksto pagalba. Nuo to laiko pradėjau labiau gilintis į skirtingus fotografijos iliuzijų konstravimo būdus ir jų pristatymo galimybes.

Vytautas Kumža, Trust it, Use it, Prove it, 2016

Pasitelkęs koliažo principą, kuri daugiasluoksnius vaizdus, dažnai suklaidinančius net ir akyliausią žiūrovą. Atskiros detalės taip organiškai persipina, kad sunku nuspręsti, kuri dalis yra vaizdinio ašis. Ką žiūrovas turėtų „perskaityti“ tavo fotografijose? Ar tau svarbus žiūrovas?

Dažniausiai tai būna erdvinės skulptūros ar instaliacijos, kurios egzistuoja tik tam tikrą laiką ir kuria darnų vaizdinį iš tam tikro perspektyvos taško, kol tai užfiksuoju. Naudoju daug skirtingų technikų, nuo teatro dekoracijų konstrukcijos principų iki analoginės fotografijos adaptacijų šiuolaikinėje fotografijoje.

Skatinu žiūrovą šifruoti skirtingas vaizdų prasmes ir kurti galimus naratyvus. Kadangi jis yra pratęs prie didžiulio vaizdų srauto, statau įvairias „kliūtis“, dėl kurių tik po laiko suvokia, jog tai yra analoginės vaizdų manipuliacijos. Žiūrovas man labai svarbus, kadangi domiuosi, kaip vaizdiniai komunikuoja priklausomai nuo jų konteksto ir kokias reikšmes tai gali įprasminti. Stengiuosi suteikti žiūrovui terpę interpretacijoms ir tik lengvai jį naviguoti, dėl to palieku galimybę pačiam kurti naratyvą iš mano fotografijų.

Serijoje „Tricks and trade secrets“ (2017) tęsi prekybos, komercializacijos skleidžiamų burtų temą. Koks tavo santykis su fotografijose kuriamu iliuziniu pasauliu?

Nemanau, jog pats pasiduodu manipuliacijai, esu per daug sąmoningas šiam fotografijos aspektui. Vaizdiniai, kurie artimi komercinei fotografijai ir suvokiamas žanro banalumas yra pagrindinis įrankis mano kūryboje. Žiūrovas mato tai, kas jam jau familiaru ir perskaitoma, tačiau stengiuosi pridėti trūkstamą daugiaprasmiškumą, naudoti pagrindinius simbolius, bei klasikines dichotomijas. Serijoje „Tricks and trade secrets” neatsitiktinai naudoju vaizdinius nuo šiuolaikinės mados fotografijos iki siurrealistinių nuorodų, įkvėptų tarpukario avangardo. Čia ypač ryškiai matoma ikonografija, persipinantys naratyvai ir vaizdai, kurie yra skaitomi skirtinguose lygmenyse.

Vytautas Kumža, Tricks and Trade Secrets, 2017. Ekspozicijos vaizdas Gerrit Rietveld akademijoje, Amsterdame. Nuotrauka: Vytautas Kumža

Papasakok plačiau apie naujausią savo fotografijų ciklą „Don’t Fall in Love With a Prop“ (2018 m.).

Kai jau viskas atrodo parašyta, nutapyta ir nufotografuota, mane domina vaizdų konstravimo technikos labiau negu skaitmeninis vaizdų gavimas („image rendering”) ar post-produkcija. Mano nuomone, mes gyvename eroje, kurioje technologiniai mitai ir skaitmeniniai progresai nebėra pastebimi, dauguma vaizdų mus pasiekia jau pakoreguoti – post-produkciniai.

Atskleisdamas užkulisius, rodau kūrybos proceso vystymą, kuris šiandien, mano nuomone, dažnai yra įdomesnis už rezultatą. Pakitimai paprastai nėra matomi baigtiniame kūrinyje, nors tai yra mano susižavėjimo fotografija pagrindas. Nusprendžiau rodyti konstrukciją kaip nuostabų savarankišką procesą ir potencialą fotografijos kūrimui. Šis ciklas buvo įkvėptas fotografijos pradžiamokslio, kurio vienas iš skyrių pavadintas „Don’t Fall in Love With a Prop“. Publikacija moko, kaip pastatyti fotostudijos kompleksą mėgėjiškoje aplinkoje, siūlomi skirtingi triukai ir technikos.

Šia mintimi, kūriau seriją kaip regimąją instrukciją žiūrovui. Naudodamas didaktiką, objektų pasikartojimą ir jų funkcionalumą vedu žiūrovą per savo studijos erdvę. Kūrinys yra lydimas poemos parašytos poetės Maria Barnas. Tekstas atspausdintas ant bloknoto, tad žiūrovas gali pasiimti vieną puslapį.

Vytautas Kumža, Don’t Fall in Love With a Prop, 2018. Unfair’18, Amsterdamas. Nuotrauka: Vytautas Kumža

Jau kuris laikas daugiau dėmesio skiriama būtent kūrybinio proceso nematomai pusei. Turiu omeny, tiek fizine prasme (ekskursijos po teatrų, parodų salių, muziejų užkulisius), tiek mentaline (kūrybinio proceso). Tiesa, visada intriguoja kūrėjo asmeninio gyvenimo detalės, peripetijos, kurios tarsi prideda (o gal atima) prieskonio kūrybai. Kiek tų užkulisių reikia atidengti? Ar kūrėjas per daug „neapsinuogina“ taip? Ar vis tik turi likti kažkiek mistifikuotų momentų? Kokia ta riba, kad studijos rekvizitai neužgožtų pačios fotografijos?

Kažkiek matomų užkulisių intriguoja žiūrovą, tai gali pridėti kūriniui tūrio, priklausomai nuo jo konstrukcijos ar pastebimų klaidų.

Kiekvienas kūrėjas pats pasirenka, kiek atskleisti savo kūrybinio proceso ar asmeninio gyvenimo. Pristatydamas savo kūrybą menininkas kažkiek atskleidžia ideologijas ar jam svarbias temas.

Tai labai individualu, savo kūryboje atskleidžiu tik kūrybinę erdvę, kuri dažnai būna dirbtinai sukonstruota. Tačiau kūriniuose ir savaime atsiranda mistifikuoti momentai, kuriuos sunku dirbtinai formuoti.

Manau, studijos rekvizitai neužgoš pačios fotografijos, jeigu yra aiški kūrinio koncepcija.

Vytautas Kumža, Don’t Fall in Love With a Prop, 2018, 50x70cm

Pabaigai ‒ ateities planai.

Šiuo metu ruošiuosi personalinei parodai Villa Mondriaan Muziejuje Nyderlanduose, kuri vyks kitų metų pavasarį. Pasiruošimas šiai parodai užima daugiausiai mano laiko, kadangi stengiuosi vystyti naujus pristatymo būdus ir plėsti fotografijos disciplinos ribas.

Dėkoju už pokalbį.

Menininkas Vytautas Kumža

Vytautas Kumža, Tricks and Trade Secrets, 2017, 70x100cm

Vytautas Kumža, Tricks and Trade Secrets, 2017, 50x40cm

Vytautas Kumža, Tricks and Trade Secrets, 2017, 50x40cm

Vytautas Kumža, Tricks and Trade Secrets, 2017. Parodos vaizdas Ron Mandos galerijoje, Amsterdame. Nuotrauka: Vytautas Kumža

Vytautas Kumža, Staged Landscape, 2017, 90x135cm