Neįvykusios kelionės. Pokalbis su Danu Aleksa

2020 m. balandžio 24 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Skaistė Marčienė

Danas Aleksa (g. 1971) – viduriniosios kartos menininkas, kuriantis skulptūras, objektus, instaliacijas ir atliekantis performansus. D. Aleksos kūryboje svarbus individo ir visuomenės santykis, konkreti vieta ir laikas. Atliepdamas į susiklosčiusią nūdienos situacija (Covid-19 viruso pandemiją) ir savo paties buvimą šiose aplinkybėse, Danas Aleksa galerijos „si:said” internetinėje svetainėje dalinasi virtualia paroda „Kanados viza”. Minėta paroda ir buvo akstinas pasikalbėti apie sumanymą, keliones ir virtualias patirtis.

Danai, pokalbį pradėkime nuo taip vadinamo „uždrausto vaisiaus“ ‒ kelionių. Ar mėgsti keliauti?

Anksčiau taip lengvai nebuvo galima išvykti į užsienį, todėl pirmųjų kelionių vakarų kryptimi labai laukdavau. Ilgainiui besikartojančios patirtys, oro uostų procedūros peraugo į rutiną, todėl to karštligiško noro kur nors belstis neliko. Patinka lėtos kelionės, automobiliu, dviračiu, tada esi pastabesnis aplinkai, galvoje lieka vaizdai, būsenos. Vienos iš įdomesnių mano patirčių – žygiai dviračiais po Baltijos jūros salas, automobiliu kelionės į Norvegijos šiaurę.

Kaip tavo kelionių maršrute atsirado, galėjo atsirasti Kanada?

Į Kanadą mane pakvietė skulptoriai iš Ukrainos daryti kartu ledo skulptūros. Kanadoje nesu buvęs, todėl pasiūlymas mane labai suviliojo. Iki šiol Kanada man nebuvo kažkuo išskirtinė valstybė, į kurią būtinai norėčiau nuvykti. Kartais tiesiog pačios progos tave susiranda, taip ir šį kartą. Mane labiau traukia šiaurė, o Kanados šiaurė didelė ir žmogaus mažai liesta teritorija. Kartais mėgstu atsidaryti Google Earth ir paklaidžioti po retai lankomas vietas. Dabar tai atrodo neįtikėtinas sutapimas, bet kažkur prieš mėnesį iki pasiūlymo, kaip tik po tas vietas virtualiai klaidžiojau.

Dabar, po „Kanados vizos“ būtų labai įdomu nuvykti į Jelounaifą, viską patirti gyvai.

Keletą mėnesių planavome visiškai kitokią tavo parodą galerijoje „si:said“ balandžio mėnesiui, kuri turėjo atliepti uostamiesčio kultūrinio lauko realijas. Dėl pandemijos viskas kardinaliai pasikeitė ir šiandien galima virtualiai pasivaikščioti po parodą „Kanados viza“ (parodą galima apžiūrėti adresu www.sisaid.lt). Papasakok apie pastarosios ekspozicijos pradžią.

Viskas prasidėjo nuo to, kad dėl viruso tikroji kelionė neįvyko. Prieš savaitę iki atšaukimo buvau įsigijęs bilietus, ką tik gavęs elektroninį leidimą atvykti į Kanadą. Kelias dienas tokėjausi naujoje situacijoje, kol galiausiai nusprendžiau „pasinaudoti“ tuo elektroniniu leidimu ir savais metodais patirti kelionę į Jelounaifą. Gatvių, pastatų perbraižymas generuoja patirtis užpildančias tikrovės pojūčio nebuvimą. Už kiekvienos linijos vingio slypi posūkiai gatvių, kuriomis galėjau vaikščioti, kažkuriame iš perpieštų pastatų galėjo būti mano viešbutis. Openstreetmap turi funkciją leidžiančią matyti viešai skelbiamus GPS maršrutus. Ją aktyvavus gatvės pasidengia linijomis, kurios žymi kažkieno praeitus maršrutus.

Su iššūkiu surengti parodą neišeinant iš namų susidūriau pirmą kartą. Antra vertus ir taip takią tikrovės substanciją vis daugiau patiriame per ekranus, nekeldami laukan kojos. Tiesiog pati susiklosčiusi situacija padiktavo parodos idėją apie tikrovės konstravimą dabartyje, apie tai, kaip informacinis srautas sukuria ar papildo asmenines patirtis. Struktūras piešiniuose pavadinčiau tikrovės karkasais, kuriuos apvelkame tekstūromis, kontekstais, nutikimais, kvapais, garsais, sutiktais žmonėmis.

Parodoje „Kanados viza“ kalbi apie virtualumą, pasitelkdamas būtent virtualumo formą. Kokie tavo pastebėjimai, atradimai šia tema?

Lietuvos žodžių žodyne „virtualus“ reiškia fiziškai nerealizuotą. Vadinasi mano sumanymas tiksliai atitinka apibrėžimą.

Paskutiniu metu tai, kas slypi po sąvoka „virtualus“ nuolatos kinta, evoliucionuoja, o paskutiniai įvykiai šį procesą turėjo dar daugiau paspartinti. Man asmeniškai iki šiol po šiuo žodžiu plytėjo šalta erdvė, kuria cirkuliavo įvairūs duomenys. Šiandien prierašas „virtualus“ tapo santykių sinonimu, stiprybės ženklu, kovoje su atskirtimi. Iš kitos pusės šį žodį taip dažnai dabar visur girdime, kad jo paminėjimas netenka prasmės. Kad ir „virtuali paroda“ – jos dabar visos tokios, nors karantino pradžioje laikiausi kitos nuomonės. Dabar žvelgiant į „Kanados vizą“ kamuoja kitas klausimas: kuo skiriasi virtuali paroda nuo pasidalinto vaizdo instagrame. Ar neišnyks ši takoskyra. Ką ateityje vadinsime paroda?

Savo darbe dažnai naudojuosi Autocad programa, kuria „Kanados viza“ ir nupiešta. Patinka kurti daiktus ekrane, o paskui matyti kaip jie gimsta realybėje. Projektuoju įvairias metalines konstrukcijas. Brėžinius siunčiu į fabriką, kur lazeris išpjauna mano suprojektuotas detales. Visas šis procesas iš pirmo žvilgsnio labai technokratiškas, nieko bendro su kūryba, tačiau tie metalo gabalai, kuriuos pasiimu iš fabriko, turi savo specifinę estetiką. Le Corbusier žavėdamasis inžinerija, ją prilygino visatos dėsniams, kuriantiems harmoningą aplinką. Žiūrint į metalo ruošinius sunku suprasti kur jie bus pritaikyti. Kartais jie primena gamtos formas, iš kitos pusės žinau, kad tie metalo gaminiai savo kontūrus įgavo mano kompiuterio ekrane. Galvodamas apie tai suvokiu, kad vis didesnė dalis mus supančio pasaulio yra sukurta virtualioje erdvėje.

Ruošdamasis kelionei susipažinai su vietovės klimatu, ypatumais, patarimais aprangai.

Mano perbraižytas miestas yra toli šiaurėje. Skaitant patarimus besiruošiantiems ten vykti, radau daug informacijos apie tai kaip derėtų apsirengti tam, kad nesušalti. Buvo aprašyti įvairūs aprangos sluoksniai, kokie audiniai turi būti arčiausiai kūno, kas išorėje. Judant aktyviau vienokio tipo apranga, mažiau judant ‒ kito tipo. Aprašytos kojinės, pirštinės, batai. Visa ši informacija susijusi su kūno potyriais, virtualaus projekto kontekste įgavo ypatingą prasmę.

Į savo patyriminį naratyvą įtrauki ir lokalių humoristinių pasakojimų apie meškų medžioklę. Matome lokio „išklotinę“ viename iš pagrindinių miesto pastatų. Kažkas klausia, kokių gi meškų galima sutikti Jelounaife, o pasirodo, poliarinės meškos šioje vietovėje negyvena. Ar pats ruošeisi susitikimui su šiais plėšrūnais?

 Ruošdamasis dar tikrajai kelionei, apie meškas net nepagalvojau, rūpinausi dokumentais, tvarkaraščiais. Tačiau virtuali kelionė iš karto prasidėjo nuo susidūrimo su poliarine meška. Suvedus į paiešką „Jellowknife airport“ ekrane iššoko poliarinė meška, kurios skulptūra ar iškamša turistus pasitinka bagažo atsiėmimo salėje. Dar vieną mešką, tiksliau jos kailį aptikau patiestą Šiaurės Teritorijų Asamblėjos pagrindinės salės centre. Susidariau įspūdį, kad poliarinė meška šiuose kraštuose yra labai svarbi ne tik biologinės, bet ir metafizinės visumos grandis, todėl labai nustebau sužinojęs, kad jų Jelounaifo apylinkėse nėra.

Internete radau 3D poliarinę mešką už 24 dolerius, kuri prieš tai kainavo 29 dolerius. Tai buvo pigiausia mano rasta 3D meška. Parodai, kadangi atsirado daugiau laisvo laiko, mešką nusprendžiau nusipiešti pats.

 Ačiū už pokalbį.

Dano Aleksos projektas Kanados viza, 2020

Straipsnio autorius:
Skaistė Marčienė yra „Si:said“ galerijos įkūrėja, kuratorė, kultūrinių projektų rengėja.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *