Tęsiant temą apie Klaipėdą. Pokalbis su filosofu Tomu Kiauka

Dr. Tomas Kiauka (g. 1968) ‒ Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, vadovauja asociacijai „Klaipėdos kultūros bendruomenė“,turbūt daugiausi kalba apie Klaipėdos miesto kultūrines opas. Taigi, tęsdami temą apie Klaipėdą, su T. Kiauka kalbėsime apie uostamiesčio bendruomenę, kultūrinio lauko opas ir tradiciškai užbaigsime pokalbį klausimu ‒ lieka ar išvyksta iš miesto.

 Tomai, vadovaujate asociacijai „Klaipėdos kultūros bendruomenė“, kuri išaugo iš 2017-aisiais susibūrusios iniciatyvinės grupės, siekusios meninei veiklai pritaikyti apleistą buvusį policijos komisariato pastatą. Po trejų metų pastangų Vyriausybė nusprendė pastatą pritaikyti teismų funkcijoms vykdyti. Ar šiandien tebeegzistuoja ir kuo gyva asociacija „Klaipėdos kultūros bendruomenė“?

 Asociacija egzistuoja, bet mūsų, kaip bendruomenės, veikla šiuo metu kiek stagnuoja. Nepasiteisinus lūkesčiams dėl buvusio policijos pastato, išgyvenome nusivylimą ir nuosmukį. Kita vertus ‒ visi mūsų nariai labai užsiėmę žmonės, o karantinas gana stipriai apkarpė kultūrinės veiklos teritorijas. Vykdome projektus (praėjusiais metais du), šiemet, deja, finansavimo negavome, nors paraiškos surinko aukštus ekspertų balus. Gyvi esame bendravimu, dalinimusi, susitikimais, sekame kultūrinį judesį Klaipėdoje. O dauguma mūsų narių – patys aktyviai ir sėkmingai kuriantys, mokslo srityje dirbantys žmonės – čia galėčiau paminėti ir Šeiko šokio teatrą, pereitais metais gavusį vyriausybinę premiją, o pati Agnija – Klaipėdos kultūros magistro titulą. Taip pat – plataus spektro archeologę Raimondą Nabažaitę, ne kartą apdovanotą už išskirtinius nuopelnus mokslui, kultūros tyrinėtoją, analitiką ir sociologą Liutaurą Kraniauską, vieną aktyviausių Klaipėdos menininkų tapytoją Radion Petrof, pripažintą ir užsienyje, rašytoją bei miesto aktyvistę Sondrą Simanaitienę, Baroti galeriją, praėjusiais metais išrinktą geriausia Vilnius Art mugėje, ji sėkmingai pasirodė ir Berlyno meno mugėje. Praktiškai kiekvienas turi savo veiklas, ir tai labai džiugina. Štai aktyvus bendruomenės narys istorikas Vasilijus Safronovas pernai išleido knygą apie Klaipėdos istoriją, ji išrinkta populiariausia metų knyga Klaipėdoje. Atsiranda ir norinčių jungtis prie mūsų bendruomenės, neseniai gretos pasipildė dviem naujais nariais. Esame gyvi.

Pamenu, buvo daug diskusijų apie Klaipėdos kultūrinę situaciją ir menininkų padėtį. 2019-aisiais LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“ komentare išsakėte uostamiesčio opas: „Nepaisant išskirtinių festivalių ir pavienių ryškių meno įvykių, mieste stipriai jaučiamas profesionalių kūrėjų trūkumas, gabiausias jaunimas nuteka į Vilnių ir užsienį, aukštasis mokslas, ypač menai ir humanitarika, stagnuoja, trūksta gyvo kasdieninio kultūrinio veiksmo. O viena iš skaudžiausių miesto problemų – menininkų benamystė.“ Kaip apibūdintumėte Klaipėdos situaciją šiandien? Ar per dvejus metus kas nors pasikeitė, išsisprendė, ar liko kaip buvę? Ar kultūros nykimo tendencijos išliko, o gal pasipildė naujomis?

Sunku atsakyti, nes pastaruoju metu viskas buvo po karantino užsklanda. Tik dabar pradeda atsigauti kultūrinė veikla. Dėl tendencijų – nežinau, manau, jos nevienareikšmės. Pvz., Hofo ir TEMA teritorijoje vyksta įdomūs, gyvi reiškiniai, atsidarė puiki galerija TEMA, vyksta parodos ir koncertai, teatriniai pasirodymai. Gal yra ir daugiau, šiuo metu neturiu visa aprėpiančio vaizdo. Bet kai palyginu, pvz., kas vyksta Vilniuje (tarkim, kad ir Lukiškių kalėjimo įkultūrinimas), kokie žmonės vaikšto gatvėmis, kokio spektro bendravimas vyksta, jauti kiek kitokią atmosferą. Klaipėdoje šito trūksta. Sezoniniai festivaliai sėkmingai prabruzda, ir tai puiku, bet vasarai pasibaigus, vėl jaučiama stagnacija. Manyčiau, situacija iš esmės nepasikeitė. Stiprus kultūrinės gyvybės faktorius – aukštojo mokslo meninės ir humanitarinės specialybės, tad jeigu bus studentų, – nemirsime. Bet ir šioje srityje padėtis nėra gera, o šalies aukštojo mokslo politika linksta į meninių specialybių centralizaciją Vilniuje. Jei tendencija nepasikeis, kūrybinio potencialo nuotėkį ilgainiui pajusime stipriai ir skaudžiai. Lietuvos politikai šioje srityje elgiasi trumparegiškai, nes kultūra, be jokios abejonės, yra ir ekonominis faktorius.

Pastaruoju metu daug mąstau apie kolektyviškumą, bendruomenę, jungtis įvairių tipų kolektyvuose, grupėse. Su Jumis esame ne vieną kartą susitikę prie diskusijų stalo, kuriant Vydūnkę (buv. menininkų bendruomenę Mokykla), Kultūros fabriką, aptariant Klaipėdos kultūros lauko speficiką. Kaip manote, kas buria bendruomenes?

Bendruomenes buria žmonės. O kas daugiau? Idėjos, kad ir genialiausios, be žmonių yra negyvos. Būtent šito Klaipėdoje stokojame – žmonių. Apie tai ne kartą esame diskutavę…

Kaip manote, ar Klaipėdoje yra meno bendruomenė? Ar vis tik vyrauja pavieniai asmenys ir keletas mažų grupelių, kurios, esant reikalui, susivienija ir išsisklaido. O gal menuomenę, kaip populiaru vadinti, vienija ne meniniai, kultūriniai procesai, bet pastogės kūrybai stoka (reikia dirbtuvių, patalpų)?

Manau, kad veikiau antras variantas. Žinoma, erdvės meno procesams stoka irgi vienija – skauduliai tai daro visose srityse. Bet gal ir nereikia vieningos kaip monolitas bendruomenės. Juk menininkai dažniausiai yra individualistai, ir nieko čia blogo, tokia kūrybos prigimtis.

Tomai, dėstote VDA filosofiją ir estetiką, rašote mokslinius, publicistinius ir eseistinius tekstus, užsiimate kūryba. Jūsų kūrybinių interesų laukas – sąsajos tarp filosofijos, meno ir religijos, jungiamoji grandis – žmogus ir jo laikas. Labai įdomi tema – „žmogus ir jo laikas“. Gal pasidalintumėte savo įžvalgomis.

 Laikas – beribė tema. Apie laiką rašiau disertaciją ir galiausiai supratau, kad tai protu neapčiuopiamas dalykas, nors ir mokame naudotis laikrodžiais. Mes per daug racionaliai gyvename ir viską norime saugiai sudėlioti į lentynėles, kad galėtume kontroliuoti. Laiko nėra, jis neturi savarankiškos būties, todėl jo ir negalima valdyti. Bet nenoriu kalbėti ezoteriškai, čia reikėtų plėstis, o trumpai nesugebu. Pasakysiu tik tiek: tapo madinga kartoti, kad „reikia būti čia ir dabar“, bet mažai kas supranta, ką tai reiškia. Dabartiškas buvimas nėra proto ar valios sprendimas, veikiau tai – sielos arba sąmonės būsena. Ir jos dirbtinai pasiekti neįmanoma. Ir įvardinti negalima, nes ji yra anapus žodinių reikšmių. Tai sudėtinga mūsų vakarietiškos kultūros, o gal ir apskritai visos civilizacijos problema, kurios čia neišplėtosiu. Tačiau kūryboje, žinoma, ir religijoje, kartais pavyksta išsprūsti iš kultūriškai suformatuotos sąmonės gniaužtų. Mekas sakė – reikia nebijoti atsiduoti, nebijoti viską paleisti. Ir pridūrė, visai prieš išeidamas, kad šito dar neišmoko, dar tik mokosi. Mokausi ir aš. Nesimokydamas.

Pabaigai ‒ ar neplanuojate išvykti iš Klaipėdos?

 Gyvenu tarp Klaipėdos, Vilniaus ir iš senelių paveldėto kaimo, nors daugiausia būnu Klaipėdoje. Klaipėdos krašte yra mano istorinės šaknys, jų nenupjausi, net jeigu laikinai išvažiuoji. Taigi, planų išvykti iš Klaipėdos neturiu. Apskritai, jeigu įmanoma, stengiuosi nieko neplanuoti.

Dėkoju už pokalbį.

Iliustracijoje: Tomas Kiauka. Nuotrauka Arturo Šeštoko