Author Archives: Julija Selezniova

Straipsnio autorius:
Julija Selezniova yra Vytauto Didžiojo universiteto Meno kuratorystės studijų programos studentė, prisidedanti prie įvairių meno ir kultūrinių renginių koordinavimo ir organizavimo.

Nusisukti nuo žiedų nykimo. Dalios Mikonytės personalinė paroda „bust“ galerijoje „Si:said“

Dalios Mikonytės personalinė paroda „bust“ galerijoje „Si:said“ atidaryta birželio 5-ąją. Parodoje menininkė, tyrėja Dalia Mikonytė tarpdisciplininėmis priemonėmis narplioja vėžio temą bei su kūnu ir jo kismu susijusias patirtis.

Nors personalinės parodos centre – liga, o įžengus į parodos erdvę pirmiausiai pasitinka baltų bijūnų[1] ir pakalnučių herbariumai, dažnai primenantys laukinės gamtos atsiimtas kapines, mirties tema parodoje neeskaluojama. Ji veikiau tik akimirkomis nujaučiama ir taip pat greit pranykstanti. Tai vyksta ir ant galerijos sienų – herbariumuose matomas drėgnas, baltas gėles pamažu nustelbia kiti, ryškiaspalviai menininkės kurti herbariumai, trykštantys gausaus vasaros lietaus gaiva ir gyvybe.

Parodos pagrindiniu akcentu tapusiame video kūrinyje „bust“, sukurtu kartu su menininku Adomu Žudžiu, anksčiau matyti herbariumai virsta sekretais. Mintis apie nuplaunamą, šalin vejamą mirtį vėl sukelia žemes švelniai glostančios ir kasančios rankos, o po žemėmis lyg vanduo srūvantys gėlių žiedai galiausiai kristalizuojasi.

Kūrinyje „bust“ girdima Rūtos MUR kurta muzika[2] ir sodriu kompozitorės balso tariami ir išdainuojami rašytojos Linos Simutytės tekstai. Juose fragmentiškai atskleidžiama gyvenimo monotonija kartais prablaškoma spontaniškumu. Į monotoniją taip pat įsimaišantys su ligos gydymu siejami ritualai, kūną raižantis skausmas. Ekrane matomi tekstai atskleidžia sergančio žmogaus pažeidžiamumą, būtinybę paleisti kontrolę ir pasitikėti kitais bei tuo, ką teikia pasaulis.

„<…> Dar niekada mano kūnas taip nepriklausė pasauliui: Orbitoms, observacijoms, smėlio pūgoms ir cunamiams, išvertusiems butų duris, nuplėšusiems balkonų turėklus ir tinką. Dar niekada nesijaučiau tokia nuoga, niekada nenorėjau taip apsinuoginti, dar tik nujaučiau visa ateinant“

Dalios Mikonytės parodoje iš smulkių fragmentų mintyse sunarstoma moteris (o gal – jų dešimtys?) pateikiama itin subtiliai, reflektuojant jos patirtis, trapumą ir jame telpantį veržlumą, stiprybę. Tai – ryškiaspalvį peruką dėvinti, kūną tatuiruotėmis dabinanti, nuo distopija tapusio miesto ritmo neatsilikti bandanti moteris.

„Si:said“ galerijoje greta minėtų herbariumų ir video kūrinio „bust“ taip pat pristatomos sienų piešiniais virtusios tatuiruotės, sukurtos bendradarbiaujant su tatuiruočių meistrėmis Egle Tamulyte-Shaltmira, Inga Aleknavičiūte-Careful Pen ir Lina White. Per penkerius metus sukurtos tatuiruotės papildo parodos kontekstą užsimindamos apie randus ir gijimo metu patirtus procesus. Tatuiravimas nuo seno sietas su ritualu, žyminčiu berniukų virsmą į vyrus, taip pat galinčiu suteikti apsauginių galių, pašventinti kūną. Parodos kontekste tatuiruotė ant moters kūno atitinkamai žymi ligos sukeltą virsmą jos gyvenime.[3] Anot tatuiravimąsi, kaip ritualą padedantį susitaikyti su onkologine liga, tyrusių mokslininkų Džordano Eschlerio, Arpitos Bhattacharya ir Vandos Pratt, ligą išgyvenusiems žmonėms tatuiruotės tampa vienu iš būdų permąstyti, transformuoti ir įprasminanti trauminę patirtį. Jos žymi pasveikimą, pakitusį žmogaus požiūrį į gyvenimą bei santykį su savimi ir kitais[4]. Nepaisant to, jog tatuiruotės gali būti suvokiamos kaip būdas komunikuoti (kitiems) savo potyrius ant odos, jos kartu atlieka ir randų slėpimo funkciją. Taigi randus papuošęs rašalas ilgainiui tampa būdu išvengti klausimų, pamiršti, užmaskuoti, niveliuotis.

Nors parodos erdvėje matomi skulptūriniais artefaktais tapę perukai bei nuo menininkės kūno ant galerijos sienų pieštuku kruopščiai perkeltos tatuiruotės byloja parodos autobiografiškumą, šioje parodoje atsiskleidžiančios reikšmės yra universalios. Dalia Mikonytė pasitelkdama įvairias medijas bei vaizdų atkūrimo būdus transformuoja skausmą, nuovargį ir dvejones į žydėjimą. Intymūs ir daugiasluoksniai kūrinių sąryšiai demaskuoja žmogišką norą nusisukti nuo žiedų nykimo ir priimti sprendimus, leidžiančius patirti tai, kas gražiausia.

Parodą aplankyti galima iki birželio 26 dienos, adresu Daržų g. 18, Klaipėda.

[1] Dar vadinamų pinavijomis. Simboliška, tačiau pastarasis pavadinimas yra kildinamas iš graikiško žodžio paeon, sietino su graikų mitologija, t. y. gydymo dievu, gydytojų globėju. Taip tarsi nebyliai užsimenama apie (pa)gijimą.

[2] „bust“ taip pat suskamba ir kompozitoriaus Gregor Dys kūrinys

[3] Kartu neišvengiama ir feministinio dėmens, tatuiravimo aktu prieštaraujant požiūriui, kad moteris privalo išlaikyti tobulą (švelnią, lygią, pigmentais ir randais nepažeistą) odą. Tai išryškina ir kūrinyje „bust“ matomi skirtingų meno istorijos laikotarpių tapybos ir skulptūros kūriniuose vaizduojamų moterų biustų vaizdiniai.

[4] Eschler, Jordan, Bhattacharya, Arpita, Pratt, Wanda. Designing a Reclamation of Body and Health: Cancer Survivor Tattoos as Coping Ritual. In: Proceedings of the 2018 CHI Conference on Human Factors in Computing Systems, April 2018. Paper No 510, p. 1–12.

Organizatorių nuotraukos

Pusiau įvykusi paroda. Vytauto Kumžos paroda „Half empty, half full“ „The Rooster Gallery“

Kovo 12-ąją, dar nenumanant, jog jau kitą dieną bus nuspręsta užverti visų galerijų bei muziejų duris, Lietuvos dailės muziejuje, Radvilų rūmuose atidaryta fotografo Vytauto Kumžos paroda „Half empty, half full“. Šia paroda kuratorė Ugnė M. Makauskaitė pristatė „The Rooster“ galerijos menininkų gretas papildžiusio jaunosios kartos fotografo kūrybą. Reaguojant į pakitusias aplinkybes paroda netrukus buvo pristatyta ir skaitmeniniu pavidalu, tad visi, kuriems karantino metu norisi netrikdomai patenkinti savo kultūros vartojimo poreikius, parodą gali aplankyti „Artland“ platformoje, 3D pavidalu[1].

Aiškumo dėlei verta pristatyti V. Kumžos kūrybos pobūdį. V. Kumžos kūryba – daugiasluoksniai fotografiniai kūriniai, paremti instaliacijomis ir skulptūriniais objektais. Menininko darbai iš esmės remiasi iliuzijų konstravimu ir yra įkvėpti teatro dekoracijų konstrukcijų, senų fotografijos žurnalų, koliažų. Kaip teigia pats fotografas, „dažniausiai tai būna erdvinės skulptūros ar instaliacijos, kurios egzistuoja tik tam tikrą laiką ir kuria darnų vaizdinį iš tam tikro perspektyvos taško, kol tai užfiksuoju“[2]. Jau kelerius metus Nyderlanduose gyvenančio ir kuriančio menininko fotografijos traukia dėmesį medžiagiškumu. Fotografijų pagrindiniu objektu bei bendrais fotografijos scenografiniais elementais tampa įvairių, dažnai netikėtų ir neapdorotų (angl. raw), medžiagų jungtys. Fotografijose galime matyti plastiką, lipnią juostą, glamžytą kartoną, vielą, senus žurnalus, piešinius ir kt.

„Half empty, half full“ viešinančiuose spaudos pranešimuose bei interviu metu pabrėžiama, jog parodos lankytojai turėtų išlikti budrūs, kadangi fotografijose galima „pastebėti rankų darbo „klaidas“, išduodančias kaip buvo sukurtos akis klaidinančios konstrukcijos. Išties akivaizdu, jog medžiagiškumas ir juo remiantis kuriama „scenografija“ paties fotografo itin pabrėžiama kompoziciją formuojant taip, kad joje būtų matomi naudojamo foninio lakšto kontūrai, stebint fotografijose matomus šešėlius būtų galima numatyti kaip centrinis fotografijų objektas buvo apšviestas, iš kurio kampo fotografuotas ir pan. Kadangi fotografijos kuriamos laikantis komercinei fotografijai būdingų kanonų, jose regimos neįprastos, neapdorotos medžiagos tampa dėmesį traukiančiais, estetinį pasitenkinimą galinčiais kelti objektais. Jei prieš pusantrų metų, interviu su S. Marčiene metu, menininkas teigė skatinantis „žiūrovą šifruoti skirtingas vaizdų prasmes ir kurti galimus naratyvus“[3], šia paroda žiūrovas verčiau įveliamas į žaidimą, kurio tikslas išnarplioti, kas ir kaip buvo sukurta. Galiausiai, parodos lankytojas nustoja galvojęs apie galimą parodos turinį – turiniu veikiau tampa pati forma, fotografijos gamybos procesas.

Viename iš spaudos pranešimų teigta: „Būtent išversdamas fotografijos vidų, menininkas pasitelkia ir nūdienai gerai atpažįstamus simbolius, kreipiančius į įvairias temas: [A] sociopolitinių veiksnių diktuojamą nesaugumo, akylumo būseną (išreikštą vaizdo manipuliacija); [B] kūrybiškumo svarbą šiandieninių technologijų virsmui (nuoroda į menininko studiją); [C] o gal patį būties absurdiškumą (nereikalingų objektų fiksavimą naudojant reklamos fotografijai būdingą estetiką). Galima tik klausti, kaip visa tai turėtume vertinti? [D] Kaip nurodo parodos pavadinimas – sprendimas atitenka mums patiems“. Šis parodos turinio apibūdinimas nejučia priverčia pasijusti kaip mokykloje, kai mokytoja lyg netyčia palikusi testų atsakymus ant stalo krašto išeina atsinešti kreidos, tačiau stebėtinai ilgai negrįžta. Žiūrovams tarsi pateikiami reikiami atsakymai, kryptis, kuria turėtume žvelgti į parodą, tačiau kyla dvejonė – ar tikrai dera rinktis variantą D – „visi atsakymai teisingi“? Juk įprastai vieni teiginiai atrodo svaresni už kitus, kažkur visada būna paliktas kabliukas… Ilgiau pasvarsčius norisi teigti, jog labiausiai dominuojantis variantas yra „A“ – visus aukščiau minėtus atsakymus tarsi vienija bendra logika, kurią galėtume pavadinti V. Kumžos žaidimu su pamatiniu fotografijos netikrumu.

V. Kumža akcentuoja savo kūryboje nenaudojantis jokių skaitmeninių postprodukcijos elementų bei ateityje neplanuojantis šios savo nuostatos keisti. Kaip galėjome suprasti iš šio jauno menininko prieigos prie fotografijos, visa tai, ką fotografijoje manome esant postprodukcija, yra sukonstruota dar prieš fotografuojant, paties menininko rankomis. Tad V. Kumža tarsi grįžta prie žaidimo su teoretikų plačiai aptartos fotografinės tiesos kritikos, fotografinės tiesos antonimu laikydamas postprodukciją. Fotografijų atsiradimui būtinos iš skirtingų medžiagų paties menininko kuriamos laikinos konstrukcijos leidžia pasiekti iš pirmo žvilgsnio nelogiškus reginius. Menininkas teigia, jog gyvenant laikotarpiu, kai daugelis vaizdų, kurie pateikiami kaip faktinė tiesa, yra sukurti retušuojant, manipuliuojant vaizdu postprodukciniame etape. Taigi jam įdomu sąmoningai kurti iliuzijas ir pabrėžti jų netikrumą. Galima numanyti, kad šie žaidimai menininkui leidžia spręsti ir dažnam fotografui pažįstamą konfliktišką santykį su fotografijos medija, t. y. tai, jog įvaldžius skaitmeninę techniką dažnam fotografuoti darosi nuobodu, neribotas kadrų skaičius tampa demotyvuojančiu, naikina vieno kadro svorį. Konfliktą su fotografija kelia ir tai, jog šiuo metu daugelis socialinių platformų yra paremtos vaizdu, o vaizdų gausa ima varginti. Dalis fotografų šį konfliktą sprendžia kūrybai pasitelkdami analoginę techniką, o V. Kumža renkasi perlipti fotografijos medijos ribas, artėti link tarpdiscipliniškumo. Anot paties fotografo, šiuolaikiniuose diskursuose, kai viskas suskaitmeninta, auga ir meistrystės (angl. craftsmenship) reikšmė – pasinėrimas į amatus žymi nukrypimą nuo masinės fotografijos gamybos.[4]

Šiuo metu Amsterdame gyvenantis fotografas teigia bandantis rasti būdą kaip fotografiją padaryti erdvesnę, nenukrypstant nuo jos šaknų. Vienas iš būdų tam pasiekti yra savito darbų eksponavimo paieškos. Šiame fotografijų cikle V. Kumža fotografijas eksponuoja tarp dviejų stiklo lakštų, juos sutvirtindamas ir tarsi įrėmindamas stiklo viduje esančiu silikonu ar fotografijas prie sienos pritvirtinti pasitelkdamas savadarbę, kramtomosios gumos konsistenciją primenančią, masę. Visi šie mėginimai byloja norą pratęsti fotografijų kuriamas reikšmes – jas menininkas traktuoja labiau kaip instaliaciją, nei kaip ant baltos sienos rodomus plokščius vaizdus.

Nepaisant menininko propaguojamos filosofijos tenka pripažinti, jog paroda atrodo kiek plokščia (įspūdį, žinoma, gali stiprinti ir tai, jog paroda apžvelgiama per kompiuterio ekraną). Pristatant parodą žadėta, kad: „trimačiams ekspozicijos elementams metant šešėlį nuo fotografijų, tiek ir klaidinančioje pačio atvaizdo priekinio plano bei fono sąveikoje“ instaliacija vilios žiūrovą į fotografo kūrybą pažvelgti įdėmiau. Belieka pastebėti, kad parodoje matomi darbai kol kas nepasiekia instaliacijos įspūdžio, o anotacija veikiau tinka parodai analogišku pavadinimu, vykusiai 2019-aisiais, „Villa Mondriaan“ muziejuje, Nyderlanduose.[5] Galima samprotauti ar plokštumą lėmė architektūriniai sprendimai (past. parodos architektė – Ula Zebrauskaitė), ar finansiniai apribojimai, neleidę transportuoti kūrinių (pavyzdžiui lango konstrukcijoje įmontuotų fotografijų instaliaciją, matomą žemiau). Vis tik panašu, jog vieninteliu ekspozicijos elementu, galinčiu mesti šešėlį Radvilų rūmuose vykstančioje parodoje tampa anksčiau minėta kramtomosios gumos konsistenciją primenanti masė. Žadamo žaismo nesukuria ir balto kubo erdvei būdingas ryškus apšvietimas, iš esmės nublukinantis visus šešėlius – bene vieninteliais ir ryškiausiai šešėliais lieka fotografijų plokštumoje matomi žaismai tarp jose užfiksuotų objektų.

„Half empty half full“, V. Kumžos instaliacija muziejuje „Villa Mondriaan“. Muziejaus fotografija

Galima teigti, kad parodos pavadinimas, nukreipiantis į visiems žinomą posakį, jog vienam stiklinė su vandeniu atrodys pusiau pilna, kitam – pusiau tuščia, ir tai priklausys tik nuo požiūrio taško, tarsi padeda apibendrinti parodos sukuriamą įspūdį. Tai – pusiau įvykusi paroda – ji veikia tik virtualioje erdvėje ir tęsis lygiai tiek pat, kiek laiko jau praėjo nuo parodos atidarymo; taip pat tai – tik pusiau atvežta paroda, kuri, lyginant su jos variantu Nyderlanduose, rodos, yra kiek atsargesnis žingsnis į Lietuvos sostinę. Galbūt tai lemia ir tai, jog V. Kumža iki šiol dar nebuvo pristatytas personaline paroda Vilniuje, tad „The Rooster“ pasilieka galimybę ateityje menininką pristatyti užpildydami stiklinę. Bet kuriuo atveju, nelieka abejonių, jog V. Kumžai liko visai nedaug, jog šis praplėstų kuriamų fotografijų ribas ir išlįstų iš fotografijų rėmų.

Išsamų fotoreportažą iš parodos „Half Empty, Half Full“ „The Rooster Gallery“ galima rasti čia.

[1] Parodos fotoreportažą galima rasti čia: Echo Gone Wrong. Photo reportage from the solo show ‘Half empty half full’ by Vytautas Kumža at the Villa Mondriaan, Winterswijk, The Netherlands. 2019. In: Echo Gone Wrong

[1] Parodą apžiūrėti galima čia: https://www.artland.com/exhibitions/half-empty-half-full?fbclid=IwAR0gMGcZc1IQhce5yyk2pkGwaXFGCwKLc41vpi-r_be1osfgYRqBcKhIuM4

[2] Marčienė, Skaistė. Don‘t Fall in Love With a Prop. Pokalbis su fotografu Vytautu Kumža. In: artnews.lt. 2018.

 [4] Daugiau apie parodos kūrimo procesą galima sužinoti 2019 lapkričio mėnesį publikuotame interviu: Kozma, Leila. Vytautas Kumza – Half empty half full. In: Paper Journal. 2019.

[5] Parodos fotoreportažą galima rasti čia: Echo Gone Wrong. Photo reportage from the solo show ‘Half empty half full’ by Vytautas Kumža at the Villa Mondriaan, Winterswijk, The Netherlands. 2019. In: Echo Gone Wrong