Smalsiu tyrėjos žvilgsniu. Ievos Stankutės paroda „Apie bambą“ Kauno fotografijos galerijoje

 „Net mintis nebūtų šovusi į galvą reikalauti, kad tėvai su vaikais leistų laiką. Aš net neįsivaizduoju, kad galėjau pasakyti savo mamai: „Mama, aš noriu, kad tu su manimi leistum laiką.“ Tai būtų šventvagiška, tai būtų per didelis egoizmas. Tai būtų toks dalykas, kurio apskritai negali norėti. Tai būtų buvę blogiau, nei pareikalauti, pavyzdžiui, nupirkti dviratį“^[1], – tokias eilutes visai netyčia perskaičiau Ievos Stankutės parodos „Apie bambą“ atidarymo Kauno fotografijos galerijoje išvakarėse.

Iš lentynos išsyk išsitraukiau 2022 m. Kauno fotografijos galerijos išleistą Ievos Stankutės debiutinę knygą „Apie bambą“. Ten taip pat buvo galima aptikti atsiminimų apie mamas. Jie sklido iš skirtingų kartų lūpų.

**

Šio teksto pretekstu tapo birželio 16 dieną Kauno fotografijos galerijoje atidaryta Ievos Stankutės paroda „Apie bambą“, tačiau pirmiausia pakalbėkime apie parodos ištakas – knygą.

Knygos „Apie bambą“ impulsu tapo motinystė. Susilaukusi (pirmosios) dukros menininkė pajautė, kad kasdienybėje ėme kauptis su motinystės patirtimi susijusios temos. Tuo metu, būdama dar VDA Kauno fakulteto Taikomosios grafikos studijų programos studentė, Ieva Stankutė atnešė temų sąrašą bakalauro baigiamojo darbo vadovui Gintarui Česoniui. Kaip parodos atidarymo metu džiaugėsi menininkė, konsultacijų metu jis nė karto nerekomendavo jai „susi(pa)prastinti“, o priešingai – drąsino ir skatino siekti naujos kokybės. Taikomosios grafikos studijų kontekste karantino metais sukurta knyga visai netikėtai tapo prestižinio knygos meno konkurso „Luma Rencontres Dummy Book Award Arles 2020“ finalininke, o ją išleidus Kauno fotografijos galerijai, tapo tiražine knyga. 2022 m. „Apie bambą“ sulaukė įvertinimo ir Lietuvoje – Knygos meno konkurse laimėjo pagrindinę metų premiją. Komisijos apdovanotas už „ypatingai stiprų, sensorinį gyvybės pajautimą ir kartu jaučiamą nepaprastai didelę šilumą, įamžintą knygoje tiesiogine ir perkeltine prasme“, leidinys sukuria intymią patirtį ir per taktiliškumą žadina suvokėjo neracionaliąsias proto kerteles.

Menininkei Ievai Stankutei ir Kauno fotografijos galerijos komandai teko nelengvas iššūkis rasti sprendimą, kaip taktilišką knygos patirtį perkelti į galerijos erdvę. Galiausiai nuspręsta eksponatus ar jų grupes galerijoje išdėstyti taip, jog jie atspindėtų konkrečius knygos skyrius.^{[2] [3]}

***

Nors Ievos Stankutės kūrybiniai impulsai kilo iš asmeninės patirties ir (kaip teigiama anotacijoje) bandymo „suprasti ir išgyventi kiekvieną naują [motinystės] patirtį“, kūryboje juntamas noras apie motinystę kalbėti neapsiribojant asmenine patirtimi, ieškant mamas vienijančių patirčių, o kartais – ir sąmoningai kuriant apibendrintus, universalius pasakojimus. Vienas iš pavyzdžių – fragmentiška, iš moterų pasakojimuose atsikartojančių žodžių sunerta „Gimdymo istorija“. Pasitelkdama tik tekstą ir universaliame pasakojime paliekamas pauzes, menininkė atveria suvokėjų vaizduotę. Iš atminties kertelių išnyra artimųjų pasakojimai ar net svetimos, iš kino ar literatūros pasaulių perimtos istorijos apie laukimą, sąrėmius, skausmą, gimdymą ir katarsišką jausmą po.

„Ligos“ – dar vienas universalaus pasakojimo pavyzdys, kuriame mažylių negalavimų eigą brėžia žaismingų kiaurymių seka. Ligos eigą signalizuoja ne tik popieriuje išrėžti varvančios nosies, guminės šildyklės, termometro ar kt. simboliai, bet ir spalvinis fonas, signalizuojantis kūno temperatūros nuokrypį nuo normos. Laimei, tai, kas prasideda varvančia nosimi, dažniausiai baigiasi arbata ir šiltomis kojinėmis.

Parodos pradžios taške eksponuojamos fotografijos, kuriose užfiksuoti skirtingus motinystės tarpsnius menantys skysčiai (nuo motinos pieno, tepalo, malšinančio krūtinės skausmą, ašarų, iki nagų lako ar lūpdažio). „Motinystės mėginiai“ – žaidimas su įprasta vaiko raidos etapų samprata, naujų unikalių mėginių, kurie atspindi vaiko augimą, paieška, kurią Ieva Stankutė atlieka pasitelkdama analoginę fotografiją.

Menininkė atsisako supoetinto pasakojimo apie motinystę. Smalsiu tyrėjos-sociologės žvilgsniu stebėdama vaikų auginimo patirtį ji analizuoja mamų emocinį pasaulį, socialinius ryšius bei su motinyste susijusius įvaizdžius. Kūrybiškai pasitelkdama naratyvinę analizę ar laboratorijoje tyrinėdama skirtingų skysčių mėginius, Ieva Stankutė konstruoja savitą pasakojimą apie motinystės patirtį bei eigą.

****

Be visa to, Ieva Stankutė pasitelkia archyvines fotografijas, renka atsiminimus, dokumentuoja daiktus, atsakingai perduodamus ateities kartai (vos įžengus į galeriją regime ant virvės padžiautus, spalvingų, autorės mamos išsaugotų ir pačios menininkės auginant dukras naudotų, palučių atspaudus) ar tik ką tapusius privačių mamų muziejų eksponatais. Visi šie artefaktai leidžia menininkei atskleisti tėvų ir vaikų santykių temą bei vidinius išgyvenimus.

Santykio tema itin jautriai skleidžiasi ekspozicinės salės gilumoje, kur greta archyvinių nuotraukų eksponuojami ir autorės surinkti į glaustas pastraipas sugulę mamų prisiminimai apie savo mamas. Juose atsispindi skirtingos meilės ir rūpesčio formos: slaugymas susirgus, pasakų sekimas, pasivažinėjimas rogutėmis, ypatingas maistas; savitas, gilią žymę atmintyje palikęs mamos kvapas („Prisimenu šaltos žiemos ir mamos magišką kvapą šaltuose kailiniuose“) ar net po mirties išlikęs ryšys („…sapnuoju, su ja sapne kalbuosi ir bendrauju iki šiolei“). Moterims prisimenant savo mamas, atsiveria ir vaikystėje išgyventų skaudžių emocijų paletė: ilgesys („tas laukimas buvo labai ilgas ir skausmingas“), kaltė ir išgąstis, išgyventas pirmąkart susidūrus su mamos pažeidžiamumu („Labai išsigandau, kai ji pirmą kartą prie manęs apsiverkė. <…> buvo gėda ir baisu“).

Tuo tarpu apie nemalonius mamų išgyvenimus parodos erdvėje užsimenama nebyliai. Parodos „Apie bambą“ plane 6 numeriu pažymėtame archyvinių fotografijų diptike matome sėdinčią moterį, dešine ranka prilaikančią ant naktipuodžio sėdinčio vaiko nugarą. Moters žvilgsnis tuščias, o kairioji ranka sunkiai remia apsunkusią galvą. Dviejose, viena po kita sukabintose fotografijose regime gretimus akimirksnius – nepakeliamą snaudulį ir po akimirkos nusvyrančią galvą. Tačiau net ir sulinkusi bei kaktą prirėmusi prie stalo, moteris dešiniąją ranką vis dar glaudžia prie vaiko nugaros. Net ir nuovargio kamuojama ji privalo išlikti budri.

Turbūt neatsitiktinai šios dvi fotografijos knygoje įterptos greta skyriaus „kaltės jausmas“. Vis tik net ir žodinę formą įgijęs jausmas knygoje lieka paslėptu. Įsiūtas tarp atsargiai sudaigstytų knygos puslapių jis yra prieinamas tik tiems, kurie išdrįsta perskaityti tarp puslapių paslėptą kaltės sąrašą. Jame (be kitų) galime rasti šias motinų kaltes: „kad derindama darbą su motinyste, prastai atlieku kitas pareigas“, „kad ilsiuosi“, „kad skiepiju / kad neskiepiju“, „…kad kartais norisi pabėgti, pailsėti“, „kad nesijaučiu kalta, kai palieku vaiką seneliams“, „kad per mažai laiko skiriu vyrui“… Primesta ir sava tapusi kaltė neapleidžia nė viename žingsnyje. Kaip apie „kaltės jausmas“ skyrių knygoje rašo pati autorė: „Daugelis jaučia kaltę dėl skirtingų priežasčių, bet mamos šioje srityje yra tikros čempionės.“

*****

Tiek sklandant knygos puslapius, tiek lankantis parodoje, neapleidžia jausmas, kad menininkė apie motinystę kalba su šypsniu. Žaismė į galerijos erdvę įsiveržia ir kalbant apie namuose niekad nesibaigiančią netvarką, ir apie būtinybę naujoje aplinkoje išlikti budriai, akimis pamatuoti aštriausius kampus ar demonstruojant ant įvairiausių paviršių (tame tarpe ir žmogiškų!) atsiduriančius vaikų piešinius.

Pro parodos lankytojo akis retai prasprūsta paskutinis parodos kūrinys – „Žodis „mama“. Pastarajame – Antano Sutkaus fotografija „Motinos ranka“ (1966), Ievos Stankutės perdengta keliasdešimčia žodžio „mama“ sinonimų. Šiuo kūriniu menininkė kalba ne tik apie žodžio „mama“ svarbą lietuvių kultūroje, bet ir apie tai, kad kreipinys atspindi vaiko ir motinos santykį, o per kartas perduodamas, šeimoje vartojamas kreipinys, atspindi ir šeimos vidines tradicijas.

Nors Ievos Stankutės parodoje netrūksta jautraus gylio, o parodos anotacijoje ji pabrėžia juntanti didžiulį motinystės statuso svorį („Tai tarsi plieniniai rūpesčio ir meilės saitai, kurie daugiau niekada nepaleis, lydės iki pat senatvės“), meninio projekto „Apie bambą“ kūriniai gerokai kontrastuoja su dramatišku psichologizmu Lietuvos fotografijos mokyklos klasiko fotografijoje „Motinos ranka“. Parodoje gausu kvietimo žaisti, motinystė bei ją supančios patirtys narstomos su begaliniu smalsumu, vis prasprūstančiu lengvumu, privengiant filosofinių metaforų. Kadangi kūrinys „Žodis „mama“ tampa paskutiniuoju parodos tašku, skirtingų kartų menininkų raiškos kontrastas tampa svarbiu akcentu, apibrėžiant Ievos Stankutės savitą pasakojimo apie motinystę strategiją.

Bekalbant „Apie bambą“ gali kilti klausimas – o kas gi yra šios parodos (ir knygos) auditorija? Ar prabilus apie motinystę didesnioji auditorijos dalis nenusišalins, esą, motinystė tik motinų reikalas? O gal tai tiesiog moteriška paroda? Juk būdama moterimi, nepriklausomai nuo amžiaus nuolat susiduri su mintimis (o ypač klausimais) apie (ne)motinystę.

Čia norisi prisiminti įžangoje cituotą, šiųmetėje knygų mugėje daug dėmesio sulaukusią istorikės Dalios Leinartės knygą „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“, kurioje analizuoti sovietmečiu šeimyniniame gyvenime nusistovėję lyčių vaidmenys ir nuostatos privataus gyvenimo klausimais. Skaitytojų refleksijose apie pastarąją knygą kartojosi mintis, kad tokio pobūdžio istorinis tyrimas itin aktualus ne tik norint suprasti tėvų ir senelių kartą, tačiau ir suvokiant savo vaikystės patirtis. Mano manymu, parodos „Apie bambą“ atliekama misija yra gimininga. Kilusi iš stimulo reflektuoti tuo metu šviežią motinystės patirtį, Ievos Stankutės kūryba kartu sukuria erdvę atsigręžti į motinystę ir su empatija pažvelgti į savo mamų ar mus supančių artimų, vaikus auginančių moterų patirtis.

Kurdama parodą menininkė teigė norėjusi, jog į galeriją „įžengęs žiūrovas pajustų viską iš karto: ir namų netvarką, ir gresiančius pavojus, ir džiūstančius skalbinius, galiausiai – nuolat lydinčius jausmus savo mamai.“^[4] Neabejoju, jog pastarasis užmojis buvo pasiektas ir skirtingų eksponatų suvirpinti parodos lankytojai taip pat pasijuto smalsiais tyrinėtojais, įsitraukusiais į menininkės sukurtą su motinyste susijusių patirčių tinklą.

Ievos Stankutės paroda „Apie bambą“ Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veikia iki liepos 16 dienos.

Fotografijos: Gintaras Česonis

---

[1] Interviu su Rūta Skatikaite fragmentas (2001 m., Vilniaus universiteto LSM Moterų atminties archyvas), cituojamas Dalia Leinartė knygoje „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“. – Vilnius: Aukso žuvys, 2022, p. 210

[2] Ainės Jacytės pokalbis su menininke „Kasdienybė, kurioje viskas vyksta vienu metu“ buvo išspausdintas dienraščio „Kauno diena“ kultūros priede „Santaka“, 2023, liepos 7, p. 4-5. Pokalbį taip pat galima rasti ir internete.

[3] Į parodą įtraukta dvylika iš dvidešimties knygos skyrių. Šioje apžvalgoje kalbėdama apie parodos eksponatus ar jų grupes laikysiuosi knygoje nurodytų skyrių pavadinimų, prilygindama juos kūrinių ar jų grupių pavadinimams.

[4] Ibid.