Pusiau įvykusi paroda. Vytauto Kumžos paroda „Half empty, half full“ „The Rooster Gallery“

Kovo 12-ąją, dar nenumanant, jog jau kitą dieną bus nuspręsta užverti visų galerijų bei muziejų duris, Lietuvos dailės muziejuje, Radvilų rūmuose atidaryta fotografo Vytauto Kumžos paroda „Half empty, half full“. Šia paroda kuratorė Ugnė M. Makauskaitė pristatė „The Rooster“ galerijos menininkų gretas papildžiusio jaunosios kartos fotografo kūrybą. Reaguojant į pakitusias aplinkybes paroda netrukus buvo pristatyta ir skaitmeniniu pavidalu, tad visi, kuriems karantino metu norisi netrikdomai patenkinti savo kultūros vartojimo poreikius, parodą gali aplankyti „Artland“ platformoje, 3D pavidalu[1].

Aiškumo dėlei verta pristatyti V. Kumžos kūrybos pobūdį. V. Kumžos kūryba – daugiasluoksniai fotografiniai kūriniai, paremti instaliacijomis ir skulptūriniais objektais. Menininko darbai iš esmės remiasi iliuzijų konstravimu ir yra įkvėpti teatro dekoracijų konstrukcijų, senų fotografijos žurnalų, koliažų. Kaip teigia pats fotografas, „dažniausiai tai būna erdvinės skulptūros ar instaliacijos, kurios egzistuoja tik tam tikrą laiką ir kuria darnų vaizdinį iš tam tikro perspektyvos taško, kol tai užfiksuoju“[2]. Jau kelerius metus Nyderlanduose gyvenančio ir kuriančio menininko fotografijos traukia dėmesį medžiagiškumu. Fotografijų pagrindiniu objektu bei bendrais fotografijos scenografiniais elementais tampa įvairių, dažnai netikėtų ir neapdorotų (angl. raw), medžiagų jungtys. Fotografijose galime matyti plastiką, lipnią juostą, glamžytą kartoną, vielą, senus žurnalus, piešinius ir kt.

„Half empty, half full“ viešinančiuose spaudos pranešimuose bei interviu metu pabrėžiama, jog parodos lankytojai turėtų išlikti budrūs, kadangi fotografijose galima „pastebėti rankų darbo „klaidas“, išduodančias kaip buvo sukurtos akis klaidinančios konstrukcijos. Išties akivaizdu, jog medžiagiškumas ir juo remiantis kuriama „scenografija“ paties fotografo itin pabrėžiama kompoziciją formuojant taip, kad joje būtų matomi naudojamo foninio lakšto kontūrai, stebint fotografijose matomus šešėlius būtų galima numatyti kaip centrinis fotografijų objektas buvo apšviestas, iš kurio kampo fotografuotas ir pan. Kadangi fotografijos kuriamos laikantis komercinei fotografijai būdingų kanonų, jose regimos neįprastos, neapdorotos medžiagos tampa dėmesį traukiančiais, estetinį pasitenkinimą galinčiais kelti objektais. Jei prieš pusantrų metų, interviu su S. Marčiene metu, menininkas teigė skatinantis „žiūrovą šifruoti skirtingas vaizdų prasmes ir kurti galimus naratyvus“[3], šia paroda žiūrovas verčiau įveliamas į žaidimą, kurio tikslas išnarplioti, kas ir kaip buvo sukurta. Galiausiai, parodos lankytojas nustoja galvojęs apie galimą parodos turinį – turiniu veikiau tampa pati forma, fotografijos gamybos procesas.

Viename iš spaudos pranešimų teigta: „Būtent išversdamas fotografijos vidų, menininkas pasitelkia ir nūdienai gerai atpažįstamus simbolius, kreipiančius į įvairias temas: [A] sociopolitinių veiksnių diktuojamą nesaugumo, akylumo būseną (išreikštą vaizdo manipuliacija); [B] kūrybiškumo svarbą šiandieninių technologijų virsmui (nuoroda į menininko studiją); [C] o gal patį būties absurdiškumą (nereikalingų objektų fiksavimą naudojant reklamos fotografijai būdingą estetiką). Galima tik klausti, kaip visa tai turėtume vertinti? [D] Kaip nurodo parodos pavadinimas – sprendimas atitenka mums patiems“. Šis parodos turinio apibūdinimas nejučia priverčia pasijusti kaip mokykloje, kai mokytoja lyg netyčia palikusi testų atsakymus ant stalo krašto išeina atsinešti kreidos, tačiau stebėtinai ilgai negrįžta. Žiūrovams tarsi pateikiami reikiami atsakymai, kryptis, kuria turėtume žvelgti į parodą, tačiau kyla dvejonė – ar tikrai dera rinktis variantą D – „visi atsakymai teisingi“? Juk įprastai vieni teiginiai atrodo svaresni už kitus, kažkur visada būna paliktas kabliukas… Ilgiau pasvarsčius norisi teigti, jog labiausiai dominuojantis variantas yra „A“ – visus aukščiau minėtus atsakymus tarsi vienija bendra logika, kurią galėtume pavadinti V. Kumžos žaidimu su pamatiniu fotografijos netikrumu.

V. Kumža akcentuoja savo kūryboje nenaudojantis jokių skaitmeninių postprodukcijos elementų bei ateityje neplanuojantis šios savo nuostatos keisti. Kaip galėjome suprasti iš šio jauno menininko prieigos prie fotografijos, visa tai, ką fotografijoje manome esant postprodukcija, yra sukonstruota dar prieš fotografuojant, paties menininko rankomis. Tad V. Kumža tarsi grįžta prie žaidimo su teoretikų plačiai aptartos fotografinės tiesos kritikos, fotografinės tiesos antonimu laikydamas postprodukciją. Fotografijų atsiradimui būtinos iš skirtingų medžiagų paties menininko kuriamos laikinos konstrukcijos leidžia pasiekti iš pirmo žvilgsnio nelogiškus reginius. Menininkas teigia, jog gyvenant laikotarpiu, kai daugelis vaizdų, kurie pateikiami kaip faktinė tiesa, yra sukurti retušuojant, manipuliuojant vaizdu postprodukciniame etape. Taigi jam įdomu sąmoningai kurti iliuzijas ir pabrėžti jų netikrumą. Galima numanyti, kad šie žaidimai menininkui leidžia spręsti ir dažnam fotografui pažįstamą konfliktišką santykį su fotografijos medija, t. y. tai, jog įvaldžius skaitmeninę techniką dažnam fotografuoti darosi nuobodu, neribotas kadrų skaičius tampa demotyvuojančiu, naikina vieno kadro svorį. Konfliktą su fotografija kelia ir tai, jog šiuo metu daugelis socialinių platformų yra paremtos vaizdu, o vaizdų gausa ima varginti. Dalis fotografų šį konfliktą sprendžia kūrybai pasitelkdami analoginę techniką, o V. Kumža renkasi perlipti fotografijos medijos ribas, artėti link tarpdiscipliniškumo. Anot paties fotografo, šiuolaikiniuose diskursuose, kai viskas suskaitmeninta, auga ir meistrystės (angl. craftsmenship) reikšmė – pasinėrimas į amatus žymi nukrypimą nuo masinės fotografijos gamybos.[4]

Šiuo metu Amsterdame gyvenantis fotografas teigia bandantis rasti būdą kaip fotografiją padaryti erdvesnę, nenukrypstant nuo jos šaknų. Vienas iš būdų tam pasiekti yra savito darbų eksponavimo paieškos. Šiame fotografijų cikle V. Kumža fotografijas eksponuoja tarp dviejų stiklo lakštų, juos sutvirtindamas ir tarsi įrėmindamas stiklo viduje esančiu silikonu ar fotografijas prie sienos pritvirtinti pasitelkdamas savadarbę, kramtomosios gumos konsistenciją primenančią, masę. Visi šie mėginimai byloja norą pratęsti fotografijų kuriamas reikšmes – jas menininkas traktuoja labiau kaip instaliaciją, nei kaip ant baltos sienos rodomus plokščius vaizdus.

Nepaisant menininko propaguojamos filosofijos tenka pripažinti, jog paroda atrodo kiek plokščia (įspūdį, žinoma, gali stiprinti ir tai, jog paroda apžvelgiama per kompiuterio ekraną). Pristatant parodą žadėta, kad: „trimačiams ekspozicijos elementams metant šešėlį nuo fotografijų, tiek ir klaidinančioje pačio atvaizdo priekinio plano bei fono sąveikoje“ instaliacija vilios žiūrovą į fotografo kūrybą pažvelgti įdėmiau. Belieka pastebėti, kad parodoje matomi darbai kol kas nepasiekia instaliacijos įspūdžio, o anotacija veikiau tinka parodai analogišku pavadinimu, vykusiai 2019-aisiais, „Villa Mondriaan“ muziejuje, Nyderlanduose.[5] Galima samprotauti ar plokštumą lėmė architektūriniai sprendimai (past. parodos architektė – Ula Zebrauskaitė), ar finansiniai apribojimai, neleidę transportuoti kūrinių (pavyzdžiui lango konstrukcijoje įmontuotų fotografijų instaliaciją, matomą žemiau). Vis tik panašu, jog vieninteliu ekspozicijos elementu, galinčiu mesti šešėlį Radvilų rūmuose vykstančioje parodoje tampa anksčiau minėta kramtomosios gumos konsistenciją primenanti masė. Žadamo žaismo nesukuria ir balto kubo erdvei būdingas ryškus apšvietimas, iš esmės nublukinantis visus šešėlius – bene vieninteliais ir ryškiausiai šešėliais lieka fotografijų plokštumoje matomi žaismai tarp jose užfiksuotų objektų.

„Half empty half full“, V. Kumžos instaliacija muziejuje „Villa Mondriaan“. Muziejaus fotografija

Galima teigti, kad parodos pavadinimas, nukreipiantis į visiems žinomą posakį, jog vienam stiklinė su vandeniu atrodys pusiau pilna, kitam – pusiau tuščia, ir tai priklausys tik nuo požiūrio taško, tarsi padeda apibendrinti parodos sukuriamą įspūdį. Tai – pusiau įvykusi paroda – ji veikia tik virtualioje erdvėje ir tęsis lygiai tiek pat, kiek laiko jau praėjo nuo parodos atidarymo; taip pat tai – tik pusiau atvežta paroda, kuri, lyginant su jos variantu Nyderlanduose, rodos, yra kiek atsargesnis žingsnis į Lietuvos sostinę. Galbūt tai lemia ir tai, jog V. Kumža iki šiol dar nebuvo pristatytas personaline paroda Vilniuje, tad „The Rooster“ pasilieka galimybę ateityje menininką pristatyti užpildydami stiklinę. Bet kuriuo atveju, nelieka abejonių, jog V. Kumžai liko visai nedaug, jog šis praplėstų kuriamų fotografijų ribas ir išlįstų iš fotografijų rėmų.

Išsamų fotoreportažą iš parodos „Half Empty, Half Full“ „The Rooster Gallery“ galima rasti čia.

[1] Parodos fotoreportažą galima rasti čia: Echo Gone Wrong. Photo reportage from the solo show ‘Half empty half full’ by Vytautas Kumža at the Villa Mondriaan, Winterswijk, The Netherlands. 2019. In: Echo Gone Wrong

[1] Parodą apžiūrėti galima čia: https://www.artland.com/exhibitions/half-empty-half-full?fbclid=IwAR0gMGcZc1IQhce5yyk2pkGwaXFGCwKLc41vpi-r_be1osfgYRqBcKhIuM4

[2] Marčienė, Skaistė. Don‘t Fall in Love With a Prop. Pokalbis su fotografu Vytautu Kumža. In: artnews.lt. 2018.

 [4] Daugiau apie parodos kūrimo procesą galima sužinoti 2019 lapkričio mėnesį publikuotame interviu: Kozma, Leila. Vytautas Kumza – Half empty half full. In: Paper Journal. 2019.

[5] Parodos fotoreportažą galima rasti čia: Echo Gone Wrong. Photo reportage from the solo show ‘Half empty half full’ by Vytautas Kumža at the Villa Mondriaan, Winterswijk, The Netherlands. 2019. In: Echo Gone Wrong