Šilainių radijas. Ką šlama betoninis šilas?

„Šilainiai project“ jau šešis metus viename iš jauniausių sovietmečiu statytų Kauno mikrorajonų – Šilainiuose, veikianti iniciatyva. Šio projekto iniciatorės, menininkės ir prodiuserės Evelinos Šimkutės žiniasklaidai duodamuose interviu apie „Šilainiai project“ pradžią visad paminimos (bent) dvi priežastys, lėmusios pasirinkimą veikti gimtajame mikrorajone. Pirmoji – didžiulė meilė ir trauka Šilainiams, neapleidusi jos išvykus gyventi į Jungtinę Karalystę, antroji – susirūpinimas, kad mikrorajono atmintis gali būti nesurinkta, neišsaugota. Šis susirūpinimas menininkei kilo po apsilankymo Lietuvos centriniame valstybės archyve, kur ji rado vos kelias Šilainių nuotraukas, bylojančias mikrorajono pradžią. Tai tapo stimulu aktyviai prisidėti prie Šilainių atminties išsaugojimo ir iškelti neužrašytas, pačių šilainiškių menamas, istorijas. Ir vis tik „Šilainiai project“ neapsiriboja istorijų iškėlimu – tai stipriai į bendruomenę orientuota iniciatyva, siekianti burti, aktyvinti tarpusavio ryšius bei stiprinti vietos gyventojų ryšį ir su pačiais Šilainiais. Vienas iš būdų pasiekti visus anksčiau išvardintus tikslus yra ir gruodžio 3 dieną radijo eterį pasiekęs „Šilainių radijas“.

„Šilainių radijo“, kuris pranešimuose spaudai pristatytas kaip „platforma, skirta švęsti gyvenimą Šilainiuose“, sumanytojos yra menininkė ir kuratorė Samantha Lippett iš Jungtinės Karalystės, garso kuratorė ir bendruomenės radijo ekspertė Julija Lečaitė bei „Šilainiai project“ įkūrėja Evelina Šimkutė. Radijo programa sukurta per mėnesį, bendradarbiaujant su mikrorajono gyventojais: paskelbus atvirą kvietimą vietinių idėjoms, organizuojant garso dirbtuves, nedidelius bendruomenės susibūrimus ir pasivaikščiojimus po Šilainius, kuriant įvietintus audio įrašus. „Šilainių radijas“ susidarė iš programų: „Pasivaikščiojimas“, „Pupelių sriuba“, „Vietinių muzika“, „Atminties takais“, „Giedriaus Slavinsko muzikinė kompozicija“ ir gyvos transliacijos iš Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinio. Klausantis „Šilainių radijo“ programos nuosekliai galima pastebėti, jog pirmoji programa „Pasivaikščiojimas“ savyje talpina temas ir idėjas, atsikartojančias ar plačiau išplėtotas ir kitose programose skirtingų žmonių lūpomis. Tai leidžia atpažinti vyraujančius naratyvus apie mikrorajoną, geriau suprasti šilainiškių patirtis.

Turint omenyje pastaraisiais metais pastebimą bendruomeninių radijų klestėjimo ir kūrimosi metą, prieš pradedant „Šilainių radijo“ programos turinio apžvalgą būtina atkreipti dėmesį į tai, kad „Šilainių radijas“ (bent kol kas) nėra atskira bendruomeninio radijo stotis – parengta programa buvo transliuota bendradarbiaujant su internetine radijo stotimi „Palanga Street Radio“ ir (bent kol kas) yra baigtinė. Vis tik sumanytojų refleksijose paskutinės programos metu, galima išgirsti apie norą tęsti šį projektą, tad galbūt ilgainiui radijo programos iš šio mikrorajono ims sklisti reguliariai.

Laikina „Šilainių radijo“ stotelė Šilainiuose, šalia Virginijos Babušytės-Venckūnienės skulptūros „Versmė“ (Šarkuvos g. 30).

Šilainių radijas: kasdienybė

Viena įžanginių minčių žymiajame miesto planavimo teoretiko Kevino Lyncho veikale „Miesto įvaizdis“ buvo apie tai, kad kiekviena aplinka yra daugiau nei galime pamatyti ar išgirsti – ją reikia patirti santykyje su vietos kontekstu ir praeities išgyvenimais^[1]. Šiuo pagrindu konstruota ir radijo programa, kuria per pasakojimus ir lauko įrašus iš Šilainių klausytojams mintyse tarsi bandoma nupiešti mikrorajono žemėlapį, jame smaigstyti smeigtukus, žyminčius šilainiškiams reikšmingas vietas. Kai kurios iš jų vertingos dėl savo istorinės reikšmės ir mitų, žadinančių vaizduotę, kitos – sietinos su asmeninėmis istorijomis, kurios yra gana universalios: tai kalniukas, nuo kurio čiaužyta žiemą, vidiniai kiemai ir kiemo pievelė, ant kurios patiestų pledų vaikai įsikurdavo ilgiems žaidimams, ar statybvietės, kuriose leisdavo laiką jaunimas. Daugelis šių vietų atmenamos su lengva nostalgija, o vaikystės ar jaunystės, praleistos Šilainių kiemuose, atmintis atrodo kolektyvi. „Šilainių radijo“ programoje išskirta keletas segmentų, skirtų individualiems interviu, kuriuose girdime skulptorę Virginiją Babušytę-Venckūnienę, šilainiškį Mindaugą, senjorų klubo „Berželis” pirmininkę Antaniną Birutę Liutvinskienę. Visais kitais atvejais šilainiškių asmeninės istorijos skleidėsi fragmentuotai įsipindamos į bendrus pašnekovų pokalbius, tačiau netapdamos pagrindine pasakojimų ašimi. Nors pokalbiuose būta ir jautrių momentų, pasidalinimų apie neišsipildžiusius lūkesčius ar svajones, sunkų senelių gyvenimą, programoje dominuoja šviesi ir viltinga nuotaika, kurią sukurti padeda taikliai parinktos muzikinės kompozicijos, mikrorajono gyventojų pokštai ir juokas.

Audio pasivaikščiojimų metu galime išgirsti kaip mikrorajono viešosios erdvės yra įveiklinamos kasdienybėje. Viena išryškėjančių pasakojimo apie šilainiškių laisvalaikį linijų – polinkis sportuoti, užsiimti aktyvia veikla. Net ir vienas pirmųjų garsų, kuriuos išgirstame prasidėjus Šilainių radijo transliacijai yra caksintys sportbačiai ir krepšinį (o gal jūs girdite kitą komandinį žaidimą?) žaidžiančių vyriškių šūksmai. Iš pasakojimų sužinome, jog vietos gyventojai mėgsta burtis gryname ore, naudojasi kiemuose įrengtomis sporto aikštelėmis, dviračių takais, ypatingai mėgsta vietos stadioną ir Santarvės parką. Senjorė Antanina vaikščiodama po parką mums papasakoja, jog čia švenčiamos Joninės ir Mindaugo karūnavimo diena, taip pat nuveda prie vietos, kurioje šventiniu laikotarpiu stovi Kalėdinė eglutė. Visa tai priartina prie mikrorajono gyventojų kasdienybės. Pokalbiams įsibėgėjant galime užčiuopti ir Šilainiams aktualias problemas. Viena iš jų – mikrorajone „dygstančios tvoros“, atpažįstama ir kituose Lietuvos miestuose bei kelianti gyventojų pasipiktinimą, kadangi teritorijas atitvėrus tvoromis perkertami natūraliai susiformavę žmonių kasdieniai maršrutai, o šalia esančios erdvės dėl tvorų praranda jaukumą.

Viena iš problemiškų vietų, į kurią siekta atkreipti dėmesį radijo programa „Pasivaikščiojimas“, yra erdvė Šarkuvos gatvėje, netoli Kauno Jono Basanavičiaus ir Kauno Juozo Grušo gimnazijų, kur 1989 metais buvo pastatyta Virginijos Babušytės-Venckūnienės sukurta skulptūra „Versmė“ (1988). Iš pokalbio su menininke sužinome, kad skulptūra buvo skirta fontanui, tad ir jos idėja bei plastika siejasi su trykštančia gyvybe – iš arkos besiveržiančiais žolynais. Kadangi bronzos liejimo galimybės Lietuvoje tuo metu dar nebuvo, iš vaško modelio atlieti „Versmę“ skulptorė vyko į Estiją. Vis tik galiausiai dekoratyvinė skulptūra atsidūrė ne fontane, o ant pjedestalo, kuris šiuo metu sutrūkinėjęs, o prieš tris dešimtmečius buvusi atvira skulptūrai skirta erdvė, yra suardyta mokyklos stadioną atitveriančios tvoros. Monumentali, vietinių vaikų mėgstama ir „Drambliu“ praminta, skulptūra yra apleista ir apipaišyta. Pokalbyje apie „Versmę“ justi menininkės nusivylimas dėl to, kad miesto valdžia nereaguoja į prašymus pasirūpinti jos kūriniu. Spaudoje galima rasti ir Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus poziciją „Versmės“ apleistumo klausimu – esą skulptūros valymas būtų tik laikinas problemos sprendimas, o tinkama išeitimi galėtų tapti šio monumentalaus kūrinio perkėlimas į kitą erdvę.[2] Nepaisant to, nei skulptūros autorė, nei vietos bendruomenė su šia pozicija nesutinka – „Versmė“ yra tapusi neatsiejama vietos identiteto dalimi. Tad pokalbio su skulptore Virginija Babušyte-Venckūniene metu svajota, jog ateityje „Versmė“ bus nuvalyta ir iš naujo nupatinuota, o skulptūros apsuptis bus performuota taip, kad būtų galima prisėsti ant suolelių ir patirti vieną iš nedaugelio profesionaliojo meno kūrinių esančių mikrorajone, jaukioje ir kviečiančioje aplinkoje.

„Šilainių radijo“ projektas. Vytauto Paplausko nuotr.

Šilainių radijas: istoriniai faktai ir žaidimas mitais

Be jau minėtų pokalbių apie kasdienybę Šilainiuose, radijo programoje daug dėmesio skirta Šilainių istoriniam kontekstui atskleisti. Pirmajame radijo programos pasivaikščiojime Evelina Šimkutė pasakojo apie architekto Sauliaus Lukošio, projektavusio Šilainius, drąsią humanistinę viziją, atskirti žmones, gyvenamuosius namus ir kiemus nuo transporto srautų ir taip suteikti mikrorajono gyventojams kokybiškesnį gyvenimą mieste. Nors dėl lėšų stygiaus architekto utopinių idėjų įgyvendinti iki galo nepavyko, pirmieji ir antrieji Šilainiai gali pasidžiaugti žaliomis užuovėjomis, mažesne garso tarša. Programose „Pasivaikščiojimas“ ir „Atminties takais“ atsikartoja pasvarstymai apie vaizduotę žadinančius gatvių pavadinimus, besisiejančius su baltų gentimis, stichijomis, išnykusių kaimų vardais, pajūriu. Nors sprendimas Šilainių identitetą susieti su jūra buvo praktinis, t. y. padiktuotas senų kelių per Šilainius vedančių į pajūrį, skatinama pagalvoti apie šio mikrorajono gatvių sąskambių potencialą mitams kurti. Tiesa, mėginimų pažaisti su vietos pavadinimais Šilainiuose jau būta – 2017 metais surengti giminingi renginiai „Šilainiai [Paris] Project“ ir „Šilainiai [Fortas] Project“, kuriais pristatytas mitas, įtraukiantis jau minėtus gatvių pavadinimus, taip pat prancūzų istorijos ženklus (pavyzdžiui dar vieną Paryžių Kaune!) Šilainiuose. Jais kviesta keisti žvilgsnį į sovietinius daugiabučius ir kaimynystėje esantį karinį paveldą, įveiklinti šias erdves kūrybinėms reikmėms.^[3] Tad Šilainių radijo eteris tapo dar viena proga iškelti jau plėtotos mitologijos nuotrupas į viešąją erdvę.

„Šilainių radijo“ projektas. Vytauto Paplausko nuotr.

Ypatingai daug istorinių faktų galime išgirsti programoje „Atminties takais“, kurioje keliaujama nuo Linkuvos dvaro iki IX forto. Programa prasideda „Šilainių radijo“ kūrybinei grupei automobiliu važiuojant į Linkuvos dvarą. Kelionės metu Evelina Šimkutė pasakoja apie tai, kaip sovietmečiu vietos gyventojai nuo sunaikinimo išgelbėjo Mergelės Marijos skulptūrą, naktį pernešdami ją į Linkuvos kapines. Dvaro teritorijoje pasakojantieji nejučia išsiskiria į dvi grupes, girdime paraleliai vykstančius pokalbius apie Napoleono laikus bei Linkuvos dvare laikinai įsteigtą prancūzų karių štabą ir apie sesers M. Leonardos Šmulkštytės suprojektuotą ir įgyvendintą Kristaus Karaliaus skulptūrinę kompoziciją, dedikuotą 550-ąjai krikščionybės Lietuvoje sukakčiai. Ši programa itin paveiki savo garsine forma – su mikrofonu rankose pakaitomis keliaujant nuo vienos besišnekančių žmonių grupės iki kitos, sukuriamas pojūtis, jog tampame ekskursijos dalyviais, besilaikančiais kintančio tempo – paėjėję su viena grupe nuo jos atsiliekame ir prisijungiame prie antrosios. Pokalbiams vėl susijungus į vieną pagrindiniu pasakotoju tampa Kauno tvirtovės parko vadovas Egidijus Bagdonas. Jis dalinasi žiniomis apie VIII ir IX fortus, pasakoja apie žmonių susidomėjimą tvirtovės tuneliais ir spėliones, kokio ilgio yra po Kaunu esantis požemių tinklas. Vėliau pasakojimą perima IX forto gidė. Galiausiai jos balsas ima tolti, tarsi užsižiopsoję į kurį nors iš ekspozicijos eksponatų būtume atsilikę nuo grupės ir mėgintume ją prisivyti spartesniu žingsniu. Forto tuneliais aidi žingsniai, pasigirsta girgždesys… epizodas baigiasi muzika.

Laikina „Šilainių radijo“ stotelė Šilainiuose, Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinyje. Vytauto Paplausko nuotrauka

„Šilainių radijo“ programa sukėlė fizinio pasisvečiavimo Šilainiuose pojūtį. Programos turinys skambėjo organiškai ir nesurežisuotai – net segmentuose, kuriuose dalintasi faktine informacija ar užduoti iš anksto paruošti klausimai, buvo galima pajusti natūralius ekskursus, nulemtus netikėtai iškilusio, lankomos aplinkos iššaukto, prisiminimo, ar net lengvą pašnekovų pasimetimą. Tikrumo jausmą papildė ir programose „Pupelių sriuba“ bei gyvos transliacijos iš Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinio rišamąja medžiaga tapęs maistas, leidęs kūrybinei grupei atsipalaiduoti ir leistis į neformalius pašnekesius. Tuo tarpu klausytojai visos radijo programos kontekste turėjo du atokvėpius nuo žodinės informacijos: klausydami mikrorajono gyventojų klausomos muzikos selekcijos pavadinimu „Vietinių muzika“ ir programoje, kurioje skambėjo šilainiškio Giedriaus Slavinsko kūryba. Siekiant sukurti didesnę įvairovę programoje Šilainiams dedikuotos muzikos ar garso meno programos, garsinės ekskursijos, kuriose išvengiama žodžių, galėtų būti viena iš krypčių, kuriose „Šilainių radijas“ ateityje galėtų paeksperimentuoti.

O ką išsineš kiekvienas, perklausęs drauge su mikrorajono gyventojais rengtą programą ar bent jos dalį? Žinau, kad man Šilainiai nuo šiol asocijuosis su betoniniu šilu pakeliui į pajūrį, kurio pamatuose – humanistinė idėja.

„Šilainių radiją“ išgirsti galima „Palanga Street Radio“ archyve, Soundcloud ir Mixcloud platformose.

„Šilainių radijo“ projektas. Vytauto Paplausko nuotraukos

[1] Lynch, Kevin. The Image of The City, 1960. The MIT Press

[2] Šileikė, Edita. Menininkai pasigenda pagarbos: senosios skulptūros – pamirštos ir nereikalingos? In: Kauno diena. 2019 kovo 23. Prieiga: https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/menininkai-pasigenda-pagarbos-kauno-skulpturos-pamirstos-ir-nereikalingos-906455

[3] Su „Šilainiai [Paris] Project“ ir „Šilainiai [Fortas] Project“ idėjomis galima susipažinti čia: https://silainiaiproject.com/2017/08/02/silainiai-paris-project/