„Nemuno7“ startas. Pokalbis su projekto vadove Asta Ivanauskiene
Julija SelezniovaNemuno7, nuotr. Lukas Mykolaitis
Kaunas nuo seno buvo siejamas su upėmis, tačiau kintant žmonių gyvenimo būdui ši tapatumo dalis, regis, nusilpo. Šiuo metu Kauno mieste ir jo apylinkėse veikia kelios iniciatyvos, judančios ryšių su upe atkūrimo link. Tarp jų – „Švęskime upę“ bei išradingumu vis nustebinanti kultūrinė upių tyrimų platforma „TẽKA“. Daug vilčių teikia ir Kauno rajone, Zapyškyje, prieš keletą mėnesių prisišvartavęs laivas-žemkasė „Nemuno7“, tapęs Europoje unikalaus upių technikos ir landšafto dizaino projekto „Nemuno7“ namais.
Kadaise Nemuno vagą gilinusios žemsiurbės paskirtis š. m. 2022 m. gegužės mėnesį buvo konvertuota – nebegalintis atlikti savo funkcijos dėl pasenusios, upės ekosistemai kenksmingos technologijos, laivas-žemkasė tapo kultūros ir meno erdve „Nemuno7“. Šį virsmą įgyvendinusios komandos branduolį sudaro Gediminas Banaitis-Skrandis (projekto autorius), Asta Ivanauskienė (projekto vadovė), Sigita Kundrotaitė-Savickė (projekto architektė), Gabrielė Lenkauskaitė (projekto koordinatorė), Valentinas Klimašauskas (parodų erdvės ir menininkų rezidencijų kuratorius), Emilija Šneiderytė (nuolatinės ekspozicijos vandens tema kuratorė), Ūla Marija (laivo apželdinimo projekto autorė), Rasa Povilionienė (laivo apželdinimo projekto įgyvendintoja) ir Linas Kutavičius (šviesos instaliacijos autorius).
Pasikalbėti apie „Nemuno7“ sutikusi projekto vadovė Asta Ivanauskienė susitikimo dieną dalijosi, jog nuo jos pirmojo apsilankymo žemkasėje tąkart buvo praėjusios 111 savaičių. Tad šis pokalbis – apie tai, kas spėta nuveikti per dvejus metus, projekto vertybinę kryptį, vykdomas bei dar tik planuojamas veiklas.
Julija Selezniova: Nors Kaunas neretai pristatomas kaip upių miestas, šnekučiuojantis apie „Nemuno7“ su bičiuliais, klausantis bei skaitant su projektu susijusius interviu, teko pastebėti žodyno, susijusio su upėmis ir laivyba stoką. Specifinio žodyno nebuvimas sufleruoja, jog apie upes žinome ne tiek ir daug. Tad pokalbį pradėti norėčiau nuo klausimo apie jūsų asmeninį santykį su upe. Ar ėmusis projekto „Nemuno7“ šis santykis kito?
Asta Ivanauskienė: Nors pati esu kaunietė ir visą laiką gyvenau ir dabar gyvenu greta Santakos (taigi pačiame srovių epicentre), manyčiau, kad tiesos tame, kad upės mums yra gana tolimos, tikrai yra daug. Tačiau nepaisant to, kad neleidžiame laiko pačiame paupyje, ant upės ar joje plaukiodami, vis tiek esame upės energetikoje. Ir kadangi esame skirtingų toli prasidedančių srovių energetikoje, kurios tęsiasi ir galiausiai įsilieja į vandenynus, mes visi esame kažkuo susiję. Aš tikiu, jog informacija taip ir keliauja, mes turime ją iš kitų gyvenimų, iš kitų galaktikų, iš kitų erdvių. „Nemuno7“ parodų erdvės kuratorius Valentinas Klimašauskas prijautė šiai idėjai. Žemkasėje veikiančio parodų ciklo „Takūs kūnai“ koncepcijoje atsiremiama į latvių menininkę Astridą Neimanis, kuri kalba, kad mes, žmonės, esame vandens maišas, ir mumyse yra vanduo, kuris taip pat neatsirado iš niekur[1]. Taigi viskas yra susiję…
Kai pradėjau dirbti prie šio projekto, buvau labiau susikoncentravusi į patį objektą, o apie tai, kur žemkasė švartuosis ir kokios bus jos prieigos, ėmėme galvoti tik išgryninę koncepciją. Žinoma, susimąstyti apie tai, kas esi santykyje su upe, priverčia ir žurnalistų užduodami klausimai. Nors nebūčiau linkusi sureikšminti upės, tačiau vanduo man labai labai svarbus. Jis tiesiogiai atspindi mano asmenybę, nes aš labai pasiduodu aplinkai – perimu aplinkos, kurioje būnu, manieras, elgseną, galvoseną, požiūrį, dėl to man reikia būti labai atsargiai ir rinktis, kur būti. Vanduo yra toks pat, jis įgauna formą santykyje su aplinka – jeigu jis yra stiklinėje, tai yra geriamas vanduo, jeigu upėje – jis teka srove… Taigi vanduo yra įvairių formų, o tai tiesiogiai siejasi su mano asmenybe, kokia esu ir kada atsiskleidžiu.
Tai, jog projekto vadovo bei komandos vertybės yra tokios artimos projektui, turėtų labai motyvuoti veikti, kurstyti sinergiją.
Taip. Man liežuvis neapsiverčia šio projekto vadinti darbu, nes ėmiausi jo iš meilės idėjai, pajutau, kad tai yra tai. Kurį laiką pajuokaudavome, kad tai – gyvenimo projektas, nors suprantama, kad gyvenime dar bus ne vienas projektas, galbūt nereikėtų jo šitaip sureikšminti (šypsosi). Šiuo metu išgyvename projekto kūrimo etapo pabaigą, tad jaučiamas liūdesys, šiek tiek ir nerimas, nes reikia paleisti – žemkasė gyvens savo gyvenimą… Tikiu, kad tikrasis pikas, kai žemkasė atsiskleis, bus po kelerių metų. Nes dabar ja domisi žurnalistai, ieškotojai, mėgstantys keistus dalykus ar kultūros ir meno lauko žmonės iš užsienio. Kol kas dėmesio sulaukiame iš flagmanų, inovatorių, žmonių, kurie pirmieji sužino dalykus, o mases žinia apie žemkasę, manau, pasieks po dvejų metų. Ir tik tada žemkasė atsiskleis visa savo koncepcija, nes esame sugalvoję daug dalykų, kurių be lankytojo interpretacijos neįmanoma pajusti.
N7 komandos dalis, nuotr. Tomas Pabedinskas
Jūsų mintys tampriai siejasi su „Nemuno7“ deklaruojamomis vertybėmis, tarp kurių yra ne tik tvarumas, vanduo, bet ir dialogas, kuris, regis, įveiklina erdvę, leidžia koncepcijai skleistis. Galbūt papasakotumėte, kodėl buvo pasirinktos būtent šios vertybės?
Vertybes kažkiek padiktavo pats objektas ir tai, jog transformuojame, panaudojame tai, kas nebegali būti naudojama dėl ekologinių priežasčių. Galvojome, kad tvarumas yra svarbus. Vertybes padiktavo ir įvykiai, aplinkybės – ištiko pandemija, išryškėjo emocinės sveikatos svarba, o menas čia atlieka pagrindinį vaidmenį. Ir apskritai kilo poreikis kalbėti apie vertybes. Man atrodo, kad iki pandemijos, iki karo Ukrainoje gyvenome ekonomiškai pakankamai neblogai, hedonizmo mūsų gyvenime buvo gana daug, o vertybės atrodė savaime suprantamas dalykas, apie kurį nėra ką kalbėti. Tačiau galiausiai tam tikri įvykiai parodė, kad kalbėti ir būti nuosekliu yra labai svarbu.
Deklaravę, kad mūsų vertybė yra tvarumas, supratome, kad negalime būti iš tikrųjų tvarūs, negalime visiškai išpildyti tokio lūkesčio, tad mus ištiko išgąstis, išgyvenome emocinį nuopuolį. Svarstėme, ar turime teisę deklaruoti šią vertybę, bet po ilgų apmąstymų pagalvojome, kad tvarumą vis tik yra labai svarbu išsikelti kaip siekiamybę, net jei jos nepavyktų pilnai išpildyti.
Ir iš tiesų mes esame gavę įvairios kritikos. Pavyzdžiui, žiniasklaidoje buvo įvardinta, kad mūsų rėmėjai, stebėjimo kamerų tiekėjai Hikvision, kelia saugumo klausimų. Kai pažįsti žmones, kurie ten dirba, jais pasitiki, tiesiog susitelki į tai, kad kameros suteiks saugumo funkciją, ir net nesusimąstai, kad ta informacija galėtų būti panaudota prieš mus pačius. Tad tų dilemų pakeliui buvo, yra ir jos turbūt neišvengiamos.
Nuolatinė žemkasės ekspozicija „Tarpti“ apima gana platų teminį lauką, kupiną atspirties taškų diskusijai. Ekspozicijoje išvydus Dovilės Gecaitės NFT kūrinį klausimų apie tvarumo sampratą iškilo ir man, kadangi NFT atžvilgiu esu labai skeptiška. Kita vertus, NFT kaip medijos pasirinkimas gali tapti pretekstu diskusijai apie tai, kiek pagrįstos yra su NFT susijusios baimės, kaip (ir ar) galima sureguliuoti šią rinką, jog joje nebūtų neteisėtai pasisavinami menininkų darbai ir pan. Ar dilemą, papildomus klausimus keliančius sprendimus žemkasės ekspozicijose suprantate kaip erdvės apsvarstymams ir diskusijoms kūrimą?
Taip. Visi meno kūriniai yra apsvarstyti vertybiniame kontekste ir žemkasėje atsirado neatsitiktinai. Ekspozicijos kuratorė Emilija Šneiderytė puikiai atliko savo darbą. Skelbdami atvirą kvietimą menininkams labai aiškiai deklaravome „Nemuno7“ vertybes ir tai, kad žemkasės lauko ekspozicijai kuriami darbai turėtų atliepti jos kontekstą. Deklaruodami vertybes taip pat išskyrėme tam tikras temas, pavyzdžiui flora-fauna, ar politinį-ekonominį vandens aspektą, kurį atspindi Kipro Dubausko vėliavos. Signalinės vėliavos yra vandenynų ženklai, leidžiantys laivams susikalbėti tarpusavyje, bet mūsų, žemiečių, sąmonėje, yra priimta, kad tai yra valstybių vėliavos. Kūrinyje ženklais užkoduota žinutė – parodydamas vėliavą siunti signalą, komunikuojantį apie tam tikro veiksmo darymą ar nedarymą.
NFT „Mėlynosios planetos prabanga“ sukėlė bene daugiausiai klausimų – į jį lengviausia durti pirštu ir sakyti „Tai yra netvaru“, nes ir diskusijų, informacijos NFT atžvilgiu yra daug. Bet jeigu į bet kurį kūrinį durtume pirštu, pagalvotume apie kūrimo procesą, kiek jam yra sunaudojama medžiagų, kiek išmetama, kokia triukšmo tarša sukuriama, galėtume kritikuoti bene visus objektus… Džiaugiuosi, nes kritika turi teisę egzistuoti, ji mums padeda. Svarstėme, galbūt reikėtų pastatyti kokį nors atsinaujinančios energijos (saulės ar vėjo) šaltinį, kad generuotų NFT reikalingą energiją. Vėliau viename renginyje susitikome su kolega, kuris kuria NFT rinkoje, ir jis patvirtino, kad Ethereum valiuta, kurioje sukurtas mūsų NFT, labai stipriai dirba šiuo klausimu pasauliniame kontekste. Manau, kad būtent dėl kritikos atsiranda ir sprendimų. Tie, kurie turi sprendimų priėmimo galią, t. y. patys kūrėjai, priima reikšmingus sprendimus ir galiausiai ima naudoti atsinaujinančios energetikos šaltinius, prie kurių mums visiems reikėtų pereiti ir buityje. Tvarumas mums yra labai svarbus ir dialogas mums padeda jo siekti.
O vanduo yra svarbus kaip gyvybės šaltinis, mes jo tiesiog negalime išvengti. Pokario karta, mano senelių karta, išgyveno didį siaubą, dėl ko jų santykis su maistu buvo toks, kad jei duona nukrisdavo ant žemės, ją reikėdavo pakelti, pabučiuoti. Man atrodo, kad mes galiausiai turime pradėti tinkamai gerbti vandenį, jį tausoti. Visas pasaulis kenčia dėl su vandeniu susijusių klausimų, ir nors mes Lietuvoje tokios akivaizdžios problemos neturime, mus visa tai taip pat pasieks. Žmogus galvoja, kad valdo stichiją, tačiau tai toli gražu nėra tiesa.
Tomo Daukšos, Godos Palekaitės ir Adrijanos Gvozdenović paroda „Takūs kūnai 1/5. Žmonės ir nežmonės”. Parodos kuratorius – Valentinas Klimašauskas. Nemuno7. Nuotr. Lukas Mykolaitis
Kalbant apie stichijas, savo veiklą vykdydami Nemuno pakrantėje prišvartuotoje žemkasėje neišvengiamai turite prisitaikyti prie gamtos ritmo: lietingomis savaitėmis jau teko susidurti su upės vandens lygio pakilimu, dėl kurio buvo apsemtas įėjimas į žemkasę, o ir vykdyti veiklą laive galite tik šiltuoju sezonu.
Tikrai taip. Tas dialogas nėra tiktai tarp žmonių, kartu vyksta ir dialogas su stichija, kataklizmais. Aišku, upės patvinimai ir nuslūgimai yra žinomas reiškinys, prie kurio galime kažkiek pasiderinti, tačiau dėl patirties trūkumo kurį laiką turėjome žemkasę uždaryti, kadangi, kaip minėjau, šiek tiek skubėjome su šituo projektu ir nebuvome tinkamai pasiruošę. Dar trūksta pusmečio ar metų, kad galėtume išgaudyti visus dalykus, kuriais turime pasirūpinti. Tarkime, Venecijoje žmonės yra puikiai prisiderinę prie vandens, o mes neturime patirties ir, reikia tą pripažinti, dar tik mokomės kurti ryšį su aplinka, prisitaikyti, sukurti lankytojams patogias sąlygas.
Geras to pavyzdys yra Ievos Keliauskaitės-Mališauskės kūrinys „Nemuno veidas“, sukurtas ant stiklo lakštų, kurie galiausiai išdužo, juos reikėjo keisti… Iš pradžių stiklas dužo besukant, buvo per jautru, o paskui kūrinį sudaužė vėjas… Supratome, kad ši technika yra netinkama laivui. Tai reikėjo išmokti skaudžiai. Ir mums, ir Ievai buvo skaudu, kadangi menininkė kūrinį norėjo atlikti būtent ta metodologija, o medžiagą galiausiai teko keisti į atsparesnę oro sąlygoms.
Taigi menininkams tenka mokytis drauge su jumis. „Nemuno7“ žemkasė yra unikali dėl įvietintos denio ekspozicijos, nejučia persipinančios su augalų pionierių sodu. Kaip žemkasės denio apželdinimas prisideda prie projekto misijos? Įtariu, jog denyje įkurdinta bioįvairovė netrukus pradės gyventi savarankišką gyvenimą?
Ji jį jau gyvena! Iš tiesų mintys apie meno kūrinius, galeriją, rezidencijas, edukacijų erdvę atsirado vėliau. O viena pirminių ir kertinių idėjų buvo sutelkta į žemkasės apželdinimą. Tačiau supratome, kad Lietuvoje vis dar turime gana nemažą biologinę įvairovę tėvų ar senelių darželiuose. Kadangi žalumos turime daug, manėme, kad žemkasės apželdinimo nereikėtų per daug sureikšminti, tačiau norėjosi atkreipti dėmesį į augaliją, kad jau dabar suprastume, kad visa tai, ką turime, reikia išsaugoti. Pasauliniu mastu jau daug kalbama apie sėklų trūkumą, kai kurios šalys jau yra sunaikinusios bioįvairovę ir privalo grįžti atgal, o mums ją reikia tiesiog išsaugoti.
Kai radome žemkasę, ji buvo apleista ir nenaudojama dėl pasenusios ir upės ekosistemai žalingos technologijos, gadinančios upių savigrindą. Dabartinę koncepciją pasirinkome, kadangi žemkasėje buvo prasidėjusi sukcesija, jau buvo augalų pionierių. Koncepcijos idėja kilo Ūlai Marijai, o idėjos įgyvendinimu puikiai pasirūpino Rasa Povilionienė. Žemkasės apželdinimas vis dar stebina mus pačius. Kai viską pasodinome, mums buvo labai svarbu, kad žemkasėje apsilankę asmenys pamatytų apželdinimo rezultatą, o šis pavasaris buvo toks šaltas, augalai buvo gležni, nė žiedelio… O tada, maždaug po mėnesio, viskas išsiskleidė… Dabar mums jau reikia dirbti, kad suvaldytume gamtą denyje. Mes ją įsileidome ir dabar galvojame, kaip reiks gyventi su ja (šypsosi).
N7 komanda ir menininkai, nuotr. Martynas Plepys
Nemuno7, nuotr. Martynas Plepys
Žemkasės denyje slypi daug edukacinio potencialo. Turite informatyvų audiogidą, galbūt ateityje planuojate įgyvendinti ir edukacines programas?
Edukacinės veiklos vyksta jau dabar – žemkasėje lankosi žmonės, besidomintys augalais, organizuojamos ekskursijos grupėmis. Mes dar tikrai daug nežinome apie augalus – juk svarbu ne tik estetinis vaizdas, bet ir augalų gydomosios arba nuodingos savybės, edukacinė informacija. Laivo denyje viso yra 46 augalų rūšys. Apie kiekvieną augalėlį ir tai, kokią reikšmę jis turi, yra surinkta labai daug medžiagos, kuria norime dalintis.
Žemkasėje taip pat įsikūrusi ekspozicinė erdvė, kurioje veikia parodų ciklas „Takūs kūnai“. Šio ciklo koncepcija įkrauta feministinėmis idėjomis, gilaus laiko perspektyva. Smalsu, ar bibliotekoje, kurią planuojate turėti savo žemkasėje, atsiras vietos ne tik gamtos mokslams, bet ir šiuolaikinio meno teorijas padedančiai pažinti literatūrai?
Feminizmas labai susijęs su „Nemuno7“ koncepcija, tačiau nenorime jo sureikšminti, pagrindinis mūsų dėmesys skirtas trims vertybėms, t. y. vandeniui, tvarumui ir dialogui, jomis remsis ir biblioteka žemkasėje. Turbūt daugiausia dėmesio bus skirta vandeniui, neišvengiamai kalbėsime ir apie inžinerinius dalykus, laivybą. Tokios yra mūsų prognozuojamos gairės, tačiau esame atviri ir idėjoms iš išorės. Kauno apskrities viešoji biblioteka jau yra pririnkusi mums knygų, tačiau lentynos knygoms dar neturime įsirengę. Tik per visą paros ciklą, laiką suprantame žemkasės klimatą, pajuntame, kaip laivas gyvena. Visai neseniai dar lašėjo per stogą, tad su bibliotekos įrengimu nesinorėjo skubėti.
Literatūrai mes leisime rastis, galbūt ir žmonės, interpretuodami laivą, norės kažką padovanoti, tačiau žinoma, žemkasėje yra mažai erdvės, tad turėsime kažko ir atsisakyti. Nors prioritetas skirtas vandeniui ir susijusioms atšakoms, būtų labai įdomu turėti literatūros apie hidrofeminizmą, tik nežinau, ar mums pavyks jos rasti, kadangi Lietuvoje tokios literatūros kol kas yra mažai.
Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus rengiamoje parodoje „Architektūra: Kaunas 2022“ „Nemuno7“ buvo apdovanota kaip geriausia viešoji erdvė.[2] O kaip šį projektą sutiko vietos bendruomenė? Ar žemkasės prieigos tapo vietos gyventojų mėgstama vieta, kokias bendruomenės įtraukimo strategijas taikote ar planuojate taikyti ateityje, siekdami stiprinti viešajai erdvei svarbų atvirumo pojūtį?
Pirmiausia esame labai dėkingi architektei Sigitai Kundrotaitei Savickei, kuri puikiai pajautė, kas yra „Nemuno7“, ir visa tai išpildė. Taip pat esame dėkingi, kad ji atsilaikė kilus dideliam spaudimui dėl praktinių, finansinių priežasčių ko nors atsisakyti ar įgyvendinti paprasčiau. Jos gebėjimas laikytis idėjos mus galiausiai atvedė ten, kur esame, o esame tikrai ypatingi ir įdomūs.
Grįžtant prie klausimo apie vietos bendruomenę, kaip ir sakau, mums dar reikia laiko. Kalbant apie tarpinstitucinį bendruomenių gyvenimą, nuo pat pradžių užmezgėme ryšį su Senojoje Zapyškio bažnyčioje įsikūrusiu Ežerėlio kultūros centru. „Nemuno7“ atidarymo renginys buvo koordinuotas bendrai, ir atskridę gyvūnai (turima omenyje „Porté par le Vent“ meninė instaliacija „Luminéoles“ – aut. past.) buvo aitvarų festivalio programos dalis, gražiai palydėjusi savo auditoriją pas mus. Taigi buvome priimti labai globėjiškai. Kadangi Zapyškio erdvė nėra tankiai apgyvendinta, paslaugų koncentracija jame nėra didelė, kaskart kilus klausimams, galiu jiems paskambinti, pasiteirauti dėl apsaugos, maisto ar kitų klausimų, rekomendacijų.
„Nemuno7“ yra „Kauno 2022“ ir Kauno rajono savivaldybės programa. Tad ir Kauno rajono savivaldybės indėlis, pastangos yra labai didelės. Savivaldybė investuoja į upės prieigas, stengiasi padaryti jas patrauklias: įrengtas paplūdimys, dabar – ir amfiteatras, turintis apie 100–150 sėdimų vietų, be to, galima pristatyti ir kėdžių, kad tilptų daugiau lankytojų. Tai yra kamerinė aplinka vietos bendruomenei, norėtųsi, kad renginiai būtų skirti gyventojams, kad bendruomenė ir pati imtųsi juos organizuoti. Pirmiausia turėjome pabaigti tvarkyti „Nemuno7“ prieigas, tik praeitą savaitę mums pastatė lieptą, dabar galvojame apie rudens programą, turėsime keletą renginių.
Man teko pagyventi žemkasėje ir stebėti jos prieigose besilankančius žmones. Yra svečių, kurie atvažiuoja dviračiais ar automobiliais, eina pasivaikščioti pro bažnyčią, pro žemkasę, bet yra ir vietos gyventojų, prie žemkasės besilankančių tam tikromis valandomis. Paros ciklas, susijęs su vietine bendruomene, yra labai įdomus. Pavyzdžiui, šeštą ryto ateina vyresnio amžiaus žmonės, atsisėda amfiteatre ir stebi, žiūri. Pusę devynių užsuka šunis vedžiojantys žmonės, kurie praeidami irgi sustoja. Vietos gyventojams žemkasė yra jų peizaže atsiradęs naujas objektas. Mes labai jautriai žiūrime į vietos bendruomenę ir nenorime, kad jie pavargtų nuo mūsų pritraukiamų žmonių srautų. Įsivaizduokite, jei į žemkasę nuolat plūstų tūkstantinės minios – juk žmonės pasirinko gyventi Zapyškyje būtent dėl ramybės, tylos. Esame gavę užklausimų dėl klubinių renginių iki paryčių ir iškart atsisakėme. Bent kol kas, kol neprisijaukinome vietinės bendruomenės, tikrai negalime taip elgtis, nenorime savo objektu sukurti tokio krūvio.
Mes nesame triukšmas – esame santykyje su bendruomene ir jos poreikiais. Viskas vėlgi atsiremia į tvarumą. Teko išgirsti įdomių istorijų šiuo klausimu. Vienas vietinis gyventojas, atėjęs mūsų aplankyti, pasakojo: „Atsimenu, kai buvome vaikai, ta žemkasė čia gilindavo vagą, ateidavome ir nuo jos šokinėdavome, laipiodavome po ją“. Man iškart kilo su saugumu susijusių minčių – jie buvo vaikai, o žemkasė nebuvo prie pat kranto, iki jos reikėjo nuplaukti… Išgirdęs Adomo Paleko kūrinį „Jos tvinksinti metalinė širdis“, kuriame girdimas tiksėjimas, vyriškis sakė, kad kūrinys jį visiškai nubloškė į vaikystę, kadangi žemkasė dirbdama keldavo nežmonišką triukšmą. Tad ekologija yra ne tik apie upės savigrindos gadinimą, bet ir apie garsą, garsinę taršą.
Su bendruomene santykį dar tiktai kuriame. Esam labai dėkingi, jaučiamės globojami, tad mums svarbu šį gražų santykį išlaikyti. Nenorime ateiti su labai kieta programa, negalvojant apie bendruomenę, orientuotis tik į žmonių srautus. Šiandien kultūros sektoriuje viskas matuojama pritraukiamų žmonių skaičiumi (nebūtinai turinio kokybe, labiau kiekybe), o šis požiūris tikrai kritikuotinas, ypač atsižvelgiant į tokias jautrias vietas kaip Zapyškis, jo bendruomenę.
Nemuno7, nuotr. Martynas Plepys
Minėjote ryškius vietos gyventojų atsiminimus. Ar šiuo metu kaupiate su vietos istorija susijusį archyvą, o gal šią užduotį patikėsite būsimiesiems „Nemuno7“ rezidentams?
Menininkai rezidentai turės galimybę pasirinkti, kaip kurti. Norime būti tarpdisciplininiai, manau, puiki idėja neapsiriboti tik skulptūromis, vizualiuoju menu, galėtų prisidėti ir literatūra. Būtų tikrai įdomu, jei menininkas galėtų čia atvykti, apsigyventi ir aprašyti vietos bendruomenės istorijas. Bet tai tik idėjos – mes neturime griežtos vizijos, kad gali būti tik taip ir ne kitaip. Leisime menininkams pasiūlyti savo vizijas.
Beje, dar noriu paminėti, kad rudeniop „Nemuno7“ turėsime Ostralės bienalės menininkų rezidentų programą, įrengtą konteineriuose. Likusi bienalės dalis bus eksponuojama Kauno centrinio pašto rūmuose. Džiaugiamės šiuo didesniu bendradarbiavimu, galimybeį bendruomenę atvežti Vokietijoje kurtų, visiškai progresyvių šiuolaikinio meno kūrinių.
Tad mezgasi naujos, džiuginančios partnerystės?
Taip. Su žemkasėje neseniai viešėjusiais Europos parlamento Kultūros ir švietimo komiteto nariais kalbėjomės apie projekto palikimą, kad norisi neapsiriboti tiktai savo kuruojamomis veiklomis, bet ir naudotis laisve priimti dar vieną meno kūrinį, festivalį, literatūros leidinius ir t. t. Norisi, kad susiformuotų įprotis kurti naujus ryšius, naujas partnerystes. Labai džiaugiamės ir galimybe savo parodas daryti taip, kaip darome – svarstome, kad būtų moterys, vietos menininkai… Kolektyve vis pasidžiaugiame, kad turime šią laisvę, kurią pasitikėjimu, partneryste mums suteikė Kauno rajono savivaldybė ir „Kaunas 2022“.
Ačiū už pokalbiui skirtą laiką.
Nemuno7, nuotr. Martynas Plepys
[1] Susipažinti su parodų erdvės koncepcija galima „Nemuno7“ internetinėje svetainėje. Prieiga: www.nemuno7.lt/takus-kunai-parodu-erdve-2022-aisiais/
[2] Nominacija skirta architektei Sigitai Kundrotaitei Savickei ir Ūlai Marijai Bujauskaitei bei Rasai Povilionienei už želdynų dizainą. Su parodos laimėtojais susipažinti galima Lietuvos Architektų Sąjungos Kauno skyriaus internetinėje svetainėje. Prieiga: ww.laskaunas.lt/naujienos/parodos-architektura-kaunas-2022-laimetojai/