Švenčiant amžiaus virsmus. Aštuonioliktasis „Kaunas Photo“ festivalis

2021 m. rugsėjo 28 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Julija Selezniova

Fotomeno festivalio „Kaunas Photo“ temos atspirties tašku ne pirmą kartą pasirenkamos festivalio ar jo komandos narių istorijos – sukaktys ar kitos šventės. Festivaliui minint dešimtąjį gimtadienį pasirinktas pavadinimas „Ačiū už sveikinimus!“, tyrinėta švenčių tema, o 2014-aisiais festivalyje Mykolo Žilinsko galerijoje pristatyta paroda „74-ųjų karta“ (taip pat leidinys „Generation’74”) tarsi šventė į ketvirtą dešimtį tais metais įkopusių iš skirtingų Europos šalių kilusių fotografų gyvenimo patirtis. Šiųmetė fotomeno festivalio tema „Amžius“ taip pat neatsitiktinė – festivaliui vykstant aštuonioliktą kartą, kuriama aliuzija į pilnametystės tarpsnį. Ir nors 2021 metų pavasarį, skaitant atviro kvietimo tekstą, atrodė, kad artėjantis festivalis daugiausia tyrinės pilnametystės slenkstį ir tapsmą suaugusiuoju, galiausiai buvo peršokta į kitą amžiaus slenkstį – susidūrimą su senėjimu. Senatvės ar senstančio kūno vaizdavimas vizualiojoje kultūroje nėra naujiena, galbūt priešingai – susidaro įspūdis, jog visuomenei senstant, šios temos vis dažniau nagrinėjamos kine, garbaus amžiaus modeliai pasirenkami vakarietiškų mados žurnalų viršeliams ir pan. Vis tik „Kaunas Photo“ parodos, nagrinėjančios su senėjimu siejamas problemas, yra svarbios kaip būdas nors trumpam pakeisti jaunystės kulto vis dar persmelktą kasdienę vizualinę aplinką.

Svarbu pažymėti, kad festivalio meninė programa [1] toli gražu neapsiriboja tik vyriausiosios kartos patirčių nagrinėjimu – joje telpa ir vaikystė, paauglystė, skirtingoms kartoms atstovaujančių suaugusiųjų patirtys. Įdomi jungtis tarp festivalio parodų atsiranda, kai fotografuojamųjų tapatybės tarsi atskleidžiamos per tai, jog šie asmenys yra darbingo amžiaus – fotografijų aprašuose pasakojama, ką įamžinti žmonės veikia: kokia jų esama ar būsima profesija, ambicijos, hobiai. Pavyzdžiui, Elenos Krukonytės parodoje „Ankstyvosios Z kartos portretas“ (eksponuojamoje Draugystės parke) nufotografuoti žmonės, gimę tarp 1995 ir 2001 metų. Fiksuodama savo kartos atstovus menininkė bando apčiuopti juos vienijančius bruožus, užkoduodama fotografuojamųjų charakterius bei puoselėjamas vertybes aplinkoje, daiktuose, drabužiuose, tapusiuose socialiniais ženklais. Ypatingai intriguoja tai, kaip parodos autorė anotacijoje apibūdina fotografuotus jaunuolius – fotografuoti Z kartos atstovai įvardinami kaip perspektyvūs, savo veiklos sritį atradę žmonės. Panašus momentas aptinkamas ir Grzegorz Jarmocewicz parodoje „Abipus sienos. Kodėl aš įsimylėjau Lietuvą?“ (eksponuojama Kauno įvairių tautų kultūrų centre). Šioje parodoje keliaujant bei kelionių metu fiksuojant pažintį su vietos gyventojais ieškoma Lietuvos ir Lenkijos bendrumo. Kaip ir jau minėtoje Elenos Krukonytės parodoje, Grzegorz Jarmocewicz fotografijas lydi trumpi tekstai, kuriais pasakojama apie menininko fotografijose regimus asmenis ir jų pomėgius: tautosaką, paveldo tausojimą, jogą, kaimo turizmą ar kt. Regis, tarpsnis tarp paauglystės ir senatvės daugiausia apibrėžiamas per produktyvumą, perspektyvumą (susidaro įspūdis, jog šis žodis jau kurį laiką yra esminis pristatant jaunąją kartą), ilgamečius pasiekimus ar tarnystę visuomenės labui. Nors žmogaus apibrėžtį per profesiją galima atpažinti ir belgų fotožurnalisto Alain Schroeder parodoje „Senolės nardytojos“ (eksponuojamoje prie Kauno pilies), šiųmetinėse „Kaunas Photo“ parodose apie senatvę gerokai daugiau dėmesio skiriama vyriausiosios kartos vidiniam pasauliui, ypač išgyvenamoms baimėms ir nerimui.

Alain Schroeder fotografijų ciklas „Senolės nardytojos“

Skurdas, ligos, visuomenės atstūmimas, vienišumas – vienos ryškiausių vyriausiosios kartos baimių. Jas apjungia Utos Genilke nerimastingos gatvės fotografijos parodoje „2031“, kuriose – spėlionės, koks likimas ją ištiks po dešimtmečio, išėjus į pensiją (paroda eksponuojama Kalniečių parke). Menininkės sukurta įtampos kupina ateities vizija kontrastuoja su garbaus amžiaus žmogaus būviu, perteiktu Magdalenos Stengel parodoje „±100“ (eksponuojamoje Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje). Vokiečių menininkės fotografijose užfiksuoti 90–100 metų sulaukę žmonės įvairiausiuose kontekstuose jaučiasi saugiai: pozuoja su gėlėmis, naudojasi kompiuteriu, žaismingai slepiasi už užuolaidų ar bendrauja su giminaičiais jubiliejuje. Iš parodos susiklijuojantis beveik šimtmetį išgyvenusio žmogaus portretas atpažįstamas – tai visad džiaugsmingai tave pasitinkančio senelio ar senelės figūra, neišvengiamas susėdimas prie gausaus stalo, pokštai ir istorijos iš praeities.

Magdalenos Stengel fotografijų ciklas „±100“

Senėjant ištinkančios negatyvios emocijos tampriai siejasi ir su tuo, jog kasdienėje aplinkoje nuolat susiduriame su lytimi siejamomis normomis bei stereotipais, kuriuos nejučia internalizuojame. Kartu įsisaviname ir su atitinkamu amžiaus tarpsniu siejamas nuostatas. Baimės (pa)senti problematiką bei lyčių skirtumus šiuo tarpsniu išskleidžia Clelios Rochat parodos „Gražios mergiotės“ (eksponuojamos Maironio lietuvių literatūros muziejuje) anotacijoje cituojama eseistės Monos Chollet mintis: „Vyrai nesensta geriau nei moterys; jiems tik yra leidžiama senti“. Nors sendami tiek vyrai, tiek moterys susiduria su nemalonia savijauta ir galima diskriminacija dėl amžiaus, dvidešimt trejų fotomenininkė pasirenka akcentuoti, jog patriarchalinėje sistemoje gyvenančios moterys patiria daugiau psichologinio spaudimo, susijusio su išvaizda, ir tai vis dar tampa priežastimi griebtis plastinių operacijų. Nemalonius moterų vidinius išgyvenimus galima sieti ne tik su per daugelį metų internalizuotais grožio standartais, bet ir su reprodukcinio laikotarpio (deja, dažnai tampančio viena esminių moters apibrėžties sąlygų) pabaiga – jos ima jaustis mažiau patrauklios, mažiau moteriškos. Kurdama už save vyresnių moterų aktus, Clelia Rochat siekia priešintis jaunystės kultui bei patriarchato diktuojamai neigiamai įtakai moterų kūno suvokimui. Tiesa, kiek žiūrovų akių šis mėginimas pasieks, lieka neaišku – parodos ekspozicijai parinkta itin intymi erdvė Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje.

Clelios Rochat fotografijų ciklas „Gražios mergiotės“

Anksčiau minėtos brandaus amžiaus žmonių baimės ir nerimas susipina šių metų KAUNAS PHOTO STAR nugalėtojos Marnos Clarke parodoje „Senstant“ (eksponuojamoje Vienybės aikštėje). Joje galime stebėti, kaip aštuoniasdešimt vienerių fotomenininkė fiksuoja savo bei devyniasdešimt dvejų metų partnerio Igorio būtį. Fotografijos atveria judviejų namų erdvę, stebinančią meno ir knygų apsuptimi bei itin stipriu partnerių tarpusavio ryšiu. Pastarasis atskleidžiamas apsikabinimais, itin jautriu žvilgsniu į vienas kito senstančius kūnus, suteikiama atrama. Fotografijose galima justi tarsi sulėtėjusį laiką, o fiksuojama erdvė atrodo lyg atsieta nuo pasaulio itin saugi vieta jaukintis ir priimti su amžiumi ateinančius gyvenimo pokyčius. Kaip liudijama parodos anotacijoje, besimokydami priimti senėjimo procesus Marna ir Igoris tikisi, kad jų būties fotografijos padės ir kitiems patogiau pasijausti savoje senatvėje.

Kaip galima spręsti iš amerikiečių menininkės interviu, fotografavimo procesas bei asmeninių praeities fotografijų stebėjimas Marnai Clarke jau kurį laiką yra tapęs terapiniu procesu, padedančiu (pri)pažinti laiko tėkmę, suvokti ištinkančius pokyčius. Šio proceso veiksmingumą menininkė aiškina skirtimi tarp veidrodžio ir fotografijų (iš 2014 metų radijo pokalbio su Raul Gallyot; radijo laidos įrašą galima rasti Marnos Clarke internetinės svetainės skiltyje „Publicity“). Vis tik tai, kad susitaikymo su senatve procesas nėra lengvas bei baigtinis, išreiškia viena iš parodos fotografijų, pavadinimu „Marna lovoje“ (2017). Joje galime matyti baltuose pataluose gulinčią moterį, virš kurios kūno, pradedant galva, pastebimas šviesų judėjimas kojūgalio (ir melsvo šviesos šaltinio) link. Ilgai ekspozicijai būdingi šviesos ratilai virš Marnos kūno kelia pamėklišką nuojautą, tarsi fotomenininkė mėgintų vizualizuoti ją paliekančias jėgas ar gyvybę. O vėliau, kaip galima numanyti, stebėdama sukurtą vaizdinį, autorė išgyvena terapinį procesą – jaukinasi suvokimą apie savo lemtį, matuojasi mirtį.

Marnos Clarke fotografijų ciklas „Senstant“

Lankantis šiųmetinio „Kaunas Photo“ parodose pakeri tai, kaip sunku rasti tinkamus žodžius skirtingiems amžiaus tarpsniams apibūdinti. Stebint mąstymo formas, pirmiausia į galvą šaunančius epitetus, prisimenant naujienų portaluose ar socialinių tinklų komentaruose vyraujančią retoriką, nesunku pastebėti vis išnyrančius galios dėmenis. Vos nutolę nuo sausų įvardinimų „jauniausias“, „vyresnis“, „vyriausias“, tarsi imame lyginti savo išmintį ir patirtį, jėgų ir kūno stiprybę ar vienas kito gyvenimuose ieškoti visa apibendrinančių archetipų.

Subrendę, suglebę, neapsakomai stiprūs, vystantys, sergantys, žydintys, atstumti, nesuprasti, neišgirsti. Vieną ar kitą akimirką šie žodžiai tinka mums visiems.

Magdalenos Stengel paroda „±100“. Nuotrauka: Karolina Krinickaitė

Marnos Clarke paroda „Senstant“. Nuotrauka: Karolina Krinickaitė

Marnos Clarke paroda „Senstant“. Nuotrauka: Karolina Krinickaitė

[1] Festivalio meninė programa yra kuruojama jungtinės komandos, kurią sudaro Mindaugas Kavaliauskas, Kristina Juraitė, Donatas Stankevičius, Fred Boucher ir Karolina Krinickaitė.

Straipsnio autorius:
Julija Selezniova yra Vytauto Didžiojo universiteto Meno kuratorystės studijų programos studentė, prisidedanti prie įvairių meno ir kultūrinių renginių koordinavimo ir organizavimo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *