• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2023    08    23

Lietuje. Žvilgsnis į „Miesto sodų plenerą“

Julija Selezniova

Rugpjūčio 5 d. VIII forte Kaune įvyko regeneruojančia vietokūra užsiimančios nevyriausybinės organizacijos „Kultūros dirbtuvė“ inicijuotas pleneras, kuruojamas menininkės Vitos Zaman. Renginio organizatoriai kvietė miesto gyventojus išbandyti įvairias kūrybos technikas bei stebėti, kaip VIII forto prieigose vienai dienai įsikūrę menininkai Vytenis Burokas, Laura Stasiulytė, Andrius Zakarauskas, Gintarė Konde, Anastasia Sosunova, Augustas Serapinas ir Vita Zaman kuria meną gamtos mieste tematika. Pripažinsiu, kad išgirdus apie Kauno mikrorajone Šilainiuose vyksiantį „Miesto sodų plenerą“ kilo maloni nuostaba. Renginio aprašyme teigta, kad plenere bus galima išvysti „labai platų menininkų raiškos spektrą: nuo tradiciškai atpažįstamo gamtos interpretavimo ir perteikimo drobėje iki konceptualios žmogaus ir gamtos mieste santykių analizės, pasitelkiant šiuolaikines medijas ar skulptūrą“[1], tačiau buvo gana sudėtinga įsivaizduoti su natūralizmu iš pirmo žvilgsnio sunkiai susiejamus menininkus (juk to reikalautų plenero tradicija?) kuriant atvirame ore.

Kiek daugiau pamąsčius apie iki tol ne kartą išvaikščiotus VIII forto šlaitus ir slėnį, kuriame įsikūrę Šilainių sodai, vaizduotė netruko įsisiūbuoti. Spėliojau, kas galėtų tapti kiekvieno iš plenero dalyvių tyrinėjimo objektu, kokią formą galėtų įgauti šių plataus spektro menininkų darbai. Pirmiausia mintyse išniro 2022 m. lapkritį Radvilų rūmų dailės muziejuje[2] regėti Vytenio Buroko „Gyjantys laukai“ (2022) – juk panašaus pobūdžio kūrinys nuosekliai įsipintų ir į niūrią įtvirtinimų aplinką. Tuomet mintyse išvydau Vitą Zaman siuvinėjant ant forto pylimų augančius žolynus, Augustą Serapiną tyrinėjant Šilainių sodų mažąją architektūrą, Gintarę Kondę nešiną porceliano lėkštėmis ir ryškiomis dažų tūtelėmis. Žinojau, kad gali tekti nubraukti sušmėžavusias vizijas – juk plenero dalyviams gali pakakti tiesiog popieriaus, pieštuko ar tušinuko, ir visą dieną trunkančio ratų sukimo apie kalvotą VIII forto teritoriją.

Šis tekstas, lydimas plenero dokumentacijos (nuotraukų autorius Vytautas Paplauskas) – žvilgsnis į tai, kas vyko Šilainiuose surengtame „Miesto sodų plenere“. Glaustai aptardama, ką menininkai tyrinėjo rugpjūčio 5 d., pasitelksiu ne tik tai, ką regėjau, bet ir tai, ką išgirdau renginio pabaigoje vykusio pokalbio su menininkais ir plenero kuratore metu.

Pirmasis kūrinys, kurį išvydau atvykusi į VIII forto teritoriją buvo melsva Vitos Zaman drobė, kurioje lyg vaiduokliai tarpo daugiaaukščių pastatų siluetai. Šis vaizdinys kėlė dvejopus jausmus. Regimas miestovaizdis vienu metu atrodė lengvai atpažįstamas ir visiškai svetimas, išblukęs. Vita Zaman pasakojo piešusi ne konkrečią vietą, o Šilainių, kokius menininkė juos atsimena buvusius prieš trisdešimt metų, prisiminimą. Fiziškai sugrįžusi į atmintyje giliai įsirėžusią Kauno miesto dalį menininkė leidosi į terapiniu poveikiu įkrautą patirtį, siekė transformuoti į atmintį įrėžtą Šilainių vaizdinį tuo pat metu išlikdama prisiminimų erdvėje. Šią jautrią būseną perteikti padėjo piešimas vaikiškomis kreidelėmis ant drobės ir atvėrimas lietaus stichijai, kuri išliejo nuspalvintą plotą, keitė ir blukino vaizdinio fragmentus.

Tuo tarpu Andrius Zakarauskas kūrybai atsispyrė nuo plenero sampratos, akcentuojančios šviesos ir šešėlio santykio stebėjimą duotuoju momentu. Tapytojas rinkosi tyrinėti gamtines faktūras ir jų judėjimą: „…imi šakelę, judini, tiri jos paliekamą žymę, <…> pasiimi plokštumą ir joje kuri erdvę, kurią konstruoja susitikimai su atitinkamais objektais.“ Užuot susitelkus į psichoterapišką atsiminimų perdirbimą, tapytojo veiksmai priminė dėmesingo įsisąmoninimo praktiką (angl. mindfulness), reikalavusią buvimo čia ir dabar, atidos. Kaip galima spręsti iš menininko refleksijos, integralia kūrybinių impulsų dalimi Andriui Zakarauskui tapo ne tik VIII forto gamta, tačiau ir tądien įvykę susitikimai ar nugirstos iki tol negirdėtos istorijos apie Kauno tvirtovę.

Tyrinėjant plenero teritoriją Vytenį Buroką sudomino tamsių, funkcijos netekusių VIII forto vidinių erdvių grafiškumas. Menininko eskizus kartu su ekskursijos grupe aptikome priėję vieną iš poternų. Prietemoje ant žemės suguldytuose eskizuose buvo galima atpažinti kareivinių erdves ir pavienius elementus, apžiūrėtus ekskursijos su Kauno tvirtovės parko gide Jūrate metu: arkas, gelžbetonio fragmentą, grotas, kareivinių išvietę ir pan. Kaip vėliau pasakojo pats menininkas, su Andriumi Zakarausku eskizavę lauke juodu nuo lietaus nusprendė pasislėpti forto viduje, kur susidūrė su tamsa. Besiklausant Vytenio Buroko pasakojimo, susidarė įspūdis, kad eskizuoti tamsoje ir galutinį rezultatą pamatyti tik dienos šviesoje, jam buvo vienas iš kertinių plenero įspūdžių.

Pamačius Gintarės Konde nutapytą ryškiaspalvę drobę norėjosi perfrazuoti pop kultūroje sklandančią frazę God is a woman” į Fortress is a woman. Gintarė Konde plenero metu ieškojo atsakymo į klausimą „Kaip VIII fortas atrodytų, jei būtų žmogus?“. Nors tapytoja teigė atsakymo į šį klausimą dar neradusi, uždarą trikampę erdvę suformuojančios nutapytos sulenktos kojos priminė įtvirtinimams būdingas uždaras formas, forto perimetrą… Tik kaip iš žmogiškų galūnių suformuotą trikampį transformuoti į VIII fortui būdingą penkiakampio formos planą?

Anastasia Sosunova ir Laura Stasiulytė dėl lietaus didelę savo laiko dalį skyrė kadruočių piešimui. Anastasia Sosunovą labiausiai sudomino Šilainių sodininkų mažojoje architektūroje atsispindinti pasidaryk pats filosofija ir kultūra: „…ši erdvė yra pilna visiškai nuostabių sugalvojimų kaip kaupti vandenį, kaip auginti, kaip apsitverti <…> mažoji architektūra, kurią žmonės stato be jokių architektūros išsilavinimo laipsnių, žinodami savo poreikius“. Menininkei pasirodė įdomu tyrinėti šią sovietmečiu svarbią išgyvenimo strategiją, šiandien vis dar aktualią dėl savo kūrybiškumo. Tuo tarpu Laura Stasiulytė plenero teritorijoje galvojo jau kurį laiką tyrinėjama atopijos tema. Vešliais žolynais apžėlusių VIII forto pylimų ir bendruomeninių sodų kaimynystė atrodė kaip puiki erdvė mąstyti apie biogeografiją, alergijas ir jų sąryšius su žmonių gyvenimu ir besikeičiančiu peizažu.

Augustas Serapinas plenere planavo užsiimti sportu, mat fizinis aktyvumas tapo svarbia jo praktikos dalimi, leidžiančia naujai patirti ir pažinti supančią aplinką. Dėl šios priežasties į Šilainius menininkas atvyko vežinas šiuolaikinio meno mugėje „Art Basel“ šiemet pristatyto ir didelio pasisekimo sulaukusio „Čiurlionis Gym“ (2023 m.) fragmentu – svarmeniu su antikinės tradicijos biustais. Augustas Serapinas „Čiurlionis Gym“ įvardino kaip autoironišką būdą sugretinti M. K. Čiurlionio menų mokykloje patirtą graikų ir romėnų biustų atkartojimu paremtą mokymo sistemą su sporto salei būdingu repetatyvumu.

Dar tik keliaudama link VIII forto pėsčiomis svarsčiau, kad lankytojams atviras pleneras nešasi savitą krūvį ir menininkams turėtų tapti iššūkiu. Išvykdamas į plenerą ne tik palieki patogią studiją ir atvyksti į galbūt niekad nelankytą aplinką, esi apribotas laike, susiduri su daugybe kitų išorinių veiksnių. Negana to, tenka susidurti su smalsiomis nepažįstamų žmonių akimis, kameromis ir klausimais, prašymu papasakoti apie tai, ko galbūt dar nespėjai pats sau atsakyti. Klausantis plenero pabaigoje įvykusio publikai atviro pokalbio su jame dalyvavusiais menininkais, šios nuojautos pasitvirtino.

Daugelis menininkų dalinosi paskutinį kartą plenere dalyvavę mokyklos laikais, tad išėjimą iš studijos jautę kaip savitą iššūkį ir nuotykį. Pastarojo pojūtį paskatino ir dienai perkopus į antrą pusę ėmęs žliaugti lietus, nuplovęs iki tol kamavusią kaitrą. Kaip atviros diskusijos metu šypsodamasi pastebėjo Anastasia Sosunova, „būtų įdomu paklausti menininkų, kurie iš tikrųjų įkūrė plenero tradiciją, kaip jie elgtųsi tokiose [lietingose] situacijose“. Šilainiuose dienai susibūrę menininkai prieglobstį nuo liūties galėjo rasti tamsiuose VIII forto tuneliuose ir plenero organizatorių pastatytoje palapinėje, kurioje skambėjo gyva muzika bei glaudėsi sušlapti nenorėję renginio lankytojai. Nors atvykę į plenerą menininkai žinojo tiesiog dirbsiantys savo darbą (eskizuosiantys, ieškosiantys naujų motyvų, inspiracijos ar mąstymo slinkčių), kitų žmonių buvimas greta daugelį ne tik džiugino (susidarė įspūdis, kad plenere dalyvavę menininkai išties susibičiuliavo), tačiau taip pat kūrė ir vis išnyrantį spaudimą, sunkiai įvardijamą lūkestį sau. Galbūt dėl šios priežasties renginyje ne kartą sąmoningai įvardinta, kad iš plenero nesitikima aiškiai apčiuopiamo kūrybinio rezultato – rezultatu gali tapti kažko (dar neįsisąmoninto) pradžia ir apsilankymo VIII forte, vietos patyrimo faktas, naujai užsimezgę ar atnaujinti ryšiai.

Fotografijos: Vytautas Paplauskas


[1] Išsamų renginio aprašymą galima rasti organizatorių internetinėje svetainėje: https://kulturosdirbtuvelt.wordpress.com/2023/07/31/miesto-sodu-pleneras-urban-garden-plein-air/

[2] Kūrinys buvo įtrauktas į parodą „Ukrainos istorijos kontūrais: pagarsinti“ (kuratorė Milda Dainovskytė), kurioje Ukrainos istorija buvo pasakojama paraleliai plėtojant žmogaus karo akivaizdoje temą.