Nusisukti nuo žiedų nykimo. Dalios Mikonytės personalinė paroda „bust“ galerijoje „Si:said“

Dalios Mikonytės personalinė paroda „bust“ galerijoje „Si:said“ atidaryta birželio 5-ąją. Parodoje menininkė, tyrėja Dalia Mikonytė tarpdisciplininėmis priemonėmis narplioja vėžio temą bei su kūnu ir jo kismu susijusias patirtis.

Nors personalinės parodos centre – liga, o įžengus į parodos erdvę pirmiausiai pasitinka baltų bijūnų[1] ir pakalnučių herbariumai, dažnai primenantys laukinės gamtos atsiimtas kapines, mirties tema parodoje neeskaluojama. Ji veikiau tik akimirkomis nujaučiama ir taip pat greit pranykstanti. Tai vyksta ir ant galerijos sienų – herbariumuose matomas drėgnas, baltas gėles pamažu nustelbia kiti, ryškiaspalviai menininkės kurti herbariumai, trykštantys gausaus vasaros lietaus gaiva ir gyvybe.

Parodos pagrindiniu akcentu tapusiame video kūrinyje „bust“, sukurtu kartu su menininku Adomu Žudžiu, anksčiau matyti herbariumai virsta sekretais. Mintis apie nuplaunamą, šalin vejamą mirtį vėl sukelia žemes švelniai glostančios ir kasančios rankos, o po žemėmis lyg vanduo srūvantys gėlių žiedai galiausiai kristalizuojasi.

Kūrinyje „bust“ girdima Rūtos MUR kurta muzika[2] ir sodriu kompozitorės balso tariami ir išdainuojami rašytojos Linos Simutytės tekstai. Juose fragmentiškai atskleidžiama gyvenimo monotonija kartais prablaškoma spontaniškumu. Į monotoniją taip pat įsimaišantys su ligos gydymu siejami ritualai, kūną raižantis skausmas. Ekrane matomi tekstai atskleidžia sergančio žmogaus pažeidžiamumą, būtinybę paleisti kontrolę ir pasitikėti kitais bei tuo, ką teikia pasaulis.

„<…> Dar niekada mano kūnas taip nepriklausė pasauliui: Orbitoms, observacijoms, smėlio pūgoms ir cunamiams, išvertusiems butų duris, nuplėšusiems balkonų turėklus ir tinką. Dar niekada nesijaučiau tokia nuoga, niekada nenorėjau taip apsinuoginti, dar tik nujaučiau visa ateinant“

Dalios Mikonytės parodoje iš smulkių fragmentų mintyse sunarstoma moteris (o gal – jų dešimtys?) pateikiama itin subtiliai, reflektuojant jos patirtis, trapumą ir jame telpantį veržlumą, stiprybę. Tai – ryškiaspalvį peruką dėvinti, kūną tatuiruotėmis dabinanti, nuo distopija tapusio miesto ritmo neatsilikti bandanti moteris.

„Si:said“ galerijoje greta minėtų herbariumų ir video kūrinio „bust“ taip pat pristatomos sienų piešiniais virtusios tatuiruotės, sukurtos bendradarbiaujant su tatuiruočių meistrėmis Egle Tamulyte-Shaltmira, Inga Aleknavičiūte-Careful Pen ir Lina White. Per penkerius metus sukurtos tatuiruotės papildo parodos kontekstą užsimindamos apie randus ir gijimo metu patirtus procesus. Tatuiravimas nuo seno sietas su ritualu, žyminčiu berniukų virsmą į vyrus, taip pat galinčiu suteikti apsauginių galių, pašventinti kūną. Parodos kontekste tatuiruotė ant moters kūno atitinkamai žymi ligos sukeltą virsmą jos gyvenime.^[3] Anot tatuiravimąsi, kaip ritualą padedantį susitaikyti su onkologine liga, tyrusių mokslininkų Džordano Eschlerio, Arpitos Bhattacharya ir Vandos Pratt, ligą išgyvenusiems žmonėms tatuiruotės tampa vienu iš būdų permąstyti, transformuoti ir įprasminanti trauminę patirtį. Jos žymi pasveikimą, pakitusį žmogaus požiūrį į gyvenimą bei santykį su savimi ir kitais^[4]. Nepaisant to, jog tatuiruotės gali būti suvokiamos kaip būdas komunikuoti (kitiems) savo potyrius ant odos, jos kartu atlieka ir randų slėpimo funkciją. Taigi randus papuošęs rašalas ilgainiui tampa būdu išvengti klausimų, pamiršti, užmaskuoti, niveliuotis.

Nors parodos erdvėje matomi skulptūriniais artefaktais tapę perukai bei nuo menininkės kūno ant galerijos sienų pieštuku kruopščiai perkeltos tatuiruotės byloja parodos autobiografiškumą, šioje parodoje atsiskleidžiančios reikšmės yra universalios. Dalia Mikonytė pasitelkdama įvairias medijas bei vaizdų atkūrimo būdus transformuoja skausmą, nuovargį ir dvejones į žydėjimą. Intymūs ir daugiasluoksniai kūrinių sąryšiai demaskuoja žmogišką norą nusisukti nuo žiedų nykimo ir priimti sprendimus, leidžiančius patirti tai, kas gražiausia.

Parodą aplankyti galima iki birželio 26 dienos, adresu Daržų g. 18, Klaipėda.

[1] Dar vadinamų pinavijomis. Simboliška, tačiau pastarasis pavadinimas yra kildinamas iš graikiško žodžio paeon, sietino su graikų mitologija, t. y. gydymo dievu, gydytojų globėju. Taip tarsi nebyliai užsimenama apie (pa)gijimą.

[2] „bust“ taip pat suskamba ir kompozitoriaus Gregor Dys kūrinys

[3] Kartu neišvengiama ir feministinio dėmens, tatuiravimo aktu prieštaraujant požiūriui, kad moteris privalo išlaikyti tobulą (švelnią, lygią, pigmentais ir randais nepažeistą) odą. Tai išryškina ir kūrinyje „bust“ matomi skirtingų meno istorijos laikotarpių tapybos ir skulptūros kūriniuose vaizduojamų moterų biustų vaizdiniai.

[4] Eschler, Jordan, Bhattacharya, Arpita, Pratt, Wanda. Designing a Reclamation of Body and Health: Cancer Survivor Tattoos as Coping Ritual. In: Proceedings of the 2018 CHI Conference on Human Factors in Computing Systems, April 2018. Paper No 510, p. 1–12.

Organizatorių nuotraukos