POST reminiscencija. Pokalbis su Andriumi Pukiu ir Lina Pranaityte

2022 m. kovo 21 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Julija Selezniova

2022 vasario 3 diena. Prieš dvejus metus veiklą nutraukusi POST galerija netikėtai praneša rytoj Kauno paveikslų galerijoje atidarysianti Dano Aleksos parodą „Inventorizacija“. Ir tik parodos atidarymo dieną paaiškėja, jog šis netikėtas galerijos sugrįžimas yra galerijos „Meno parkas“ rengtos Žilvino Landzbergo parodos „Maldos dūmas“ dalis.

Mėnesį trukusi Žilvino Landzbergo paroda sukūrė terpę dar kartą (nors ir prabėgomis) patirti 2013–2020 metais Kaune, Laisvės alėjoje, veikusios neinstitucinės artist run galerijos renginių tinklelį. Apie netikėto sugrįžimo aplinkybes bei neinstitucinių kultūros erdvių reikšmę miestui kalbuosi su POST galerijos įkūrėju ir vadovu Andriumi Pukiu ir galerijos koordinatore Lina Pranaityte.

 

Pokalbį pradėti norėčiau grįždama į praeitį. Prieš du metus, uždarydami POST galeriją, kalbėjote tiek apie nedžiuginantį Kauno kultūros lauko kontekstą (daugiausiai akcentuodami finansavimo aspektus), tiek apie perdegimą. Natūraliai kyla klausimas – kaip Kauno kultūrinį gyvenimą matote šiandien? Kas, jūsų požiūriu, pasikeitė per pastaruosius dvejus metus?

Andrius: Pradėčiau nuo Kauno savivaldybės reikalų. Grįžkime į POST galerijos veikimo metus, kai savivaldybėje dar buvo Kultūros taryba, skiriama daugiau projektinių lėšų, buvo stipendijos menininkams… Prieš maždaug penkerius metus visa tai dingo. Nebėra nei stipendijų, nei Kultūros tarybos. Per šiuos dvejus metus nuo galerijos uždarymo neatsirado ir nebebus turbūt… Kultūros skyriui vadovauja nedaug bendro su kultūra turintys žmonės. Tai tokie savivaldos poslinkiai. Turbūt vienintelis matomas savivaldybės kultūrinis projektas yra „Kauno akcentai“, kuris artimesnis kičui nei grynajam menui ar realiam Kauno kultūros lauko plėtojimui. Be to, turbūt visas dėmesys ne tik šiais metais, bet ir pastaruosius penkerius metus, labiausiai sutelktas į vieną projektą – „Kaunas 2022“. Automatiškai mažėja ir privačių iniciatyvų ar individualių menininkų veiklų. Sakyčiau, Kauno kultūrinio lauko gyvenimas, kuris visuomet buvo aktyvus, yra sumažėjęs – iškilęs vienas projektas, kuris užkloja visą kultūros lauką. Į jį sutelktos ir lėšos, ir eteris, ir erdvės…

Lina: Vertinant dvejų metų pokytį, galima drąsiai teigti, kad alternatyvi erdvė, kuri bent iš dalies perimtų POST galerijos vaidmenį ir funkcijas, Kauno mieste taip ir neatsirado. Ir tai juntama – tiek kalbant apie šiuolaikinio meno turinio stygių, nebevykstančius galerijos kuruotus tęstinius projektus, kurie kaip platforma suburdavo ir profesionalus, ir jaunus kūrėjus, tiek apie fizinių erdvių trūkumą ir atsvaros institucinėms organizacijoms nebuvimą. Tad pastebimo teigiamo kultūros pokyčio, deja, išskirti negalėčiau.

Na, o pagal šiuos metus sunku kalbėti apie visapusišką Kauno kultūros lauką, nes jis sutelktas į vieną vyksmą, t. y. „Kaunas – Europos kultūros sostinė“. Tai labai didelė galimybė pačiam miestui, kaip geografiniam taškui, jo matomumui, galimai infrastruktūros plėtrai. Tai neabejotinai turėtų būti didelė proga kūrėjams pristatyti Kauną, Lietuvą per kūrybą, savo matymą, šaknis. Taip, sveikintina, kad Kaune turėsime unikalias galimybes pamatyti visame pasaulyje žymių menininkų darbus ar net susitikti su autoriais, tačiau kita, didžioji, programos dalis orientuota į socialinius aspektus ir bendruomenes sutelkiančius ir pristatančius renginius, kurie nėra ta grynoji – profesionali kultūra. Turime talentingų menininkų, režisierių, muzikantų ir kt., kuriems tokios galimybės ir sąlygos kurti būtų kaip tramplinas į tarptautinį kultūros matomumą – kontekstą. Tačiau, būtent tokio požiūrio taško ir akcentavimo į profesionalaus meno sutelktumą, Lietuvos kūrėjų pristatymą – ir pasigendu. Manau, kad Europa turėtų susipažinti ir čia važiuoti žiūrėti mūsų pokyčio, mūsų kultūros, mūsų nueito kelio. Juk tai išskirtinis Kauno, Lietuvos kultūros pristatymas Europai, o ne Europos kultūros pristatymas Kaune.

Iš aplinkos susidaro įspūdis, kad daugelis organizacijų ir menininkų savo planus ir individualius projektus tikslingai orientuoja ne į šiuos, bet į kitus metus. Taip yra dėl kelių aspektų: dėl sklaidos, komunikacijos srauto padidėjimo. Yra rizika, kad mažesni renginiai pasislėps tarp didesnių ar bus siejami su Kultūros sostinės programa. Taip pat dėl fizinio – erdvių klausimo. M. Žilinsko galerija uždaryta, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno paveikslų galerijos erdvės jau yra arba labai greitai bus naudojamos kultūros sostinės programai įgyvendinti. Galima rasti erdvių mažesnės apimties projektams, tačiau Kaune tai išties didelė problema. Norėčiau tikėti, kad ateityje erdvių klausimas nebebus toks opus, ir kultūros infrastruktūros gerinimui bus skiriama daugiau dėmesio bei finansų, nes tam poreikis tikrai yra. Miestas turi turėti erdves, kurios ne tik būtų tinkamos lengviems rėmams ant bėgelių pakabinti, bet ir galėtų būti transformuojamos pagal parodų, renginių pobūdį.

Nepaminėjau finansavimo ir jo pokyčio klausimo. Prieš uždarant POST galeriją, kalbėjome apie sudėtingą kultūros dialogą tarp Kauno miesto savivaldybės ir NVO (nevyriausybinių organizacijų). Ar jis pasikeitė? Greičiausiai, kad ne. Esu kiek nuo to nutolusi, nes dabar dirbu biudžetinėje įstaigoje, kuri yra tiesiogiai pavaldi Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, tad dialogo su Kauno miesto savivaldybe dėl finansavimo nėra daug. Tačiau, nepaisant biudžetinėms įstaigoms skiriamų biudžetų, kitoms veikloms tenka rašyti projektus. Dažniausiai tai Lietuvos kultūros tarybos fondas. Tad jei NVO kontekste buvo juntamas nepasitenkinimas, kad tiek biudžetinės įstaigos, tiek NVO sumetamos į vieną katilą, tai dabar ši nuostata taip pat nėra labai pakitusi. Manau, kad paraiškų ir finansavimo skirstymo klausimą dar būtų galima koreguoti ir tobulinti.

Andrius: Biudžetinėms įstaigoms irgi trūksta lėšų?

Lina: Taip, ne visada pavyksta laimėti šioje finansavimų loterijoje, nors ir atrodo, kad projektas atitinka keliamus reikalavimus, kriterijus. Komisijos vertinimo komentarai taip pat ne visada atrodo adekvatūs. Be to, didelio pasitikėjimo nelieka, kai vienos organizacijos finansuojami beveik visi projektai, o kitos – vienas arba nė vieno. Net lyginant miestus galima pastebėti skirtumų. Žinoma, visur galioja tam tikri algoritmai. Juk negali būti taip, kad staiga visi nebemoka rašyti projektų ir nesupranta, kam tai daro. Norėtųsi iš viso nebūti nuo to priklausomiems.

Andrius: Na, bet mes šnekame labiau apie Kauną. Lyginant dabartinį ir ankstesnį Kauno kultūros lauką, dabar jam žymiai mažiau galimybių vystytis, bent jau kalbant apie menininkus, kūrėjus, privačias iniciatyvas. Turbūt tai ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto klausimas, kadangi tai miesto menininkų kalvė.

Lina: Kauno savivaldybės ir kultūros finansavimo klausimas nepasikeis tol, kol nepasikeis pagrindinis žmogus be kultūros ir formuojami valdžios prioritetai, kultūrą nustūmę į pašonę. Miestas turi klestėti įvairiapusiškai, o kultūra tam labai svarbi. Gerai, kad užsiminei apie švietimą, nuo jo viskas prasideda.  Tikrai, VDA Kaune jau kuris laikas neatlieka savo funkcijos. Jau ilgą laiką vyrauja toks požiūris. Panašiai jaučiuosi galvodama ir apie VDU, kuriame pabaigiau audiovizualinio meno bakalaurą. Kur iš šių institucijų nueina visi studentai? Kodėl jų nesimato, nesigirdi? Suprantu, kad turbūt trūksta dėstytojų, gal ir patys studentai nėra pakankamai motyvuoti. Visos priemonės yra, galimybių lyg ir yra, tačiau kažkas iki galo nesusijungia. Galbūt trūksta iniciatyvų, renginių jauniems menininkams, kurie juos pažadintų, kuriuose studentai galėtų pradėti savo kelią?

Andrius: Iš „Kultūros sostinės“ kvietimai buvo į tokius projektus kaip „Laimės diena“, bendruomenių programas, bet tai nėra kvietimas menininkui rodyti savo kūrybą – menininkas tampa įrankiu… Nežinau, man šis vaizdas liūdnas… Atrodo, kad ir menininkai dingo iš Kauno. VDA skulptūros katedros nebėra, ji pavirtusi 4D katedra, o tai reikšmingas praradimas kultūros laukui. Per dešimtmetį Kaune nelabai kas naujo yra įvykę su skulptūros žanru.

Kalbate apie iš Kauno tarsi pradingusius menininkus, tad paklausiu jūsų ne kaip projektų iniciatorių, koordinatorių, bet kaip menininkų ar ir patys Kaune jaučiatės neturintys vietos savo kūrybai? Renkatės kurti kitų miestų iniciatyvoms arba „į stalčių“?

Lina: Taip, kartais tenka kurti „stalčiuje“ ar „ant popieriaus“, nes ne visada pavyksta iš karto įgyvendinti kūrinį dėl finansavimo ar erdvių trūkumo. Automatiškai, nesant sąlygų, įvyksta pristabdymas, kol jas susikuri. Gaila, kad kartais kūriniai užsiguli per ilgai. Kalbant apie iniciatyvas, visai nesvarbu, kokiame mieste tai vyksta. Lietuva yra nedidelė šalis su koncentruotais kultūros centrais. Ir jei atsiranda netikėtų erdvių bei iniciatyvų mažesniuose miesteliuose, įdomu išbandyti ir tokį kontekstą. Kaip pavyzdžius galėčiau išskirti, kai su BIONICS teko kurti instaliaciją „Šiluvos meno bienalėje“, taip pat atlikome audiovizualines programas Raseiniuose, Lęsčių bažnyčioje. Tai išties vertingos patirtys, kurių metu galėjome kūryba atliepti tų vietų istorijas ir jomis papildyti savo kūrybą. Grįžtant prie didžiųjų miestų konteksto, žinoma, kad tokių iniciatyvų Vilniuje yra daugiau nei Kaune. Keletas jų: „JCDecaux premija“, „Jaunojo tapytojo prizas“, mugės „ArtVilnius“ kuruojama paroda „Skulptūrų takas“… Svarbu žinoti, kad kiekvienais metais turėsi progą parodyti savo kūrybą plačiai auditorijai, nepaisant skiriamos erdvės dydžio apribojimo. Kaune tokio pobūdžio profesionalaus meno grupinių parodų tikrai trūksta.

Andrius: Taip, Kaune tikrai trūksta ir erdvių, ir projektų, į kuriuos įsijungtų menininkai. Mažai dėmesio individualiai kuriantiems menininkams… Mes, aišku, kalbame labiau apie vizualiuosius menus, galbūt su kitais žanrais yra kitaip. Kalbant apie individualią kūrybą (ne tik savo), manau, to niekas negali sustabdyti, jeigu yra kūrybinė aistra. O kur ir kaip rodyti – jau tolesnis žingsnis. Ir tas žingsnis toks šlubuojantis, trūkčiojantis.

Lina: Pabrėšiu, kad kalbame apie profesionalią erdvę, kuri savo infrastruktūra būtų pritaikyta lankytojams ir t. t. Nes visi galime rasti alternatyvią erdvę, ją okupuoti ir joje veikti, kas, beje, irgi galimas variantas, tačiau dėl visų logistinių dalykų sunkiau įgyendinamas. Bet jeigu kalbame apie meno institucijas, yra tik kelios erdvės, kurių tuoj laikinai neliks – prasidėjus didžiosioms parodoms, ir taip iki metų galo viskas įsisuks, keisis…

Grįžtant prie POST. Pastarąjį mėnesį kiek suaktyvinote meninio vyksmo terpę Kauno paveikslų galerijoje įgyvendindami tris nedidelės apimties parodas ir vieną renginį. Ar galite supažindinti su POST galerijos erdvės atsiradimo Žilvino Landzbergo parodoje „Maldos dūmas“ kontekstu?

Andrius: Taip, įvyko tarsi POST galerijos reminiscencija. Trumpo laiko, kitokioje erdvėje, lyg sumažintas laike ir erdvėje prisiminimas. Mintis kilo Žilvinui Landzbergui, kuris parodą rengė su galerija „Meno parkas“. Jo idėja buvo į savo parodą įtraukti kitą galeriją, kitą instituciją. Jis pasiūlė, o mes sutikome. Idėja buvo įdomi, bet laiko buvo nedaug, tad sumąstėme, kad reikia paimti keturis tęstinius POST galerijoje vykusius projektus ir juos perteikti mažesniu formatu, su mažiau menininkų. Pavyzdžiui, kai anksčiau vykdavo garso meno projektas, jame dalyvaudavo gal dešimt menininkų, viskas trukdavo mėnesį ar pusantro, o čia – tik viena menininkų grupė ir tik savaitėlė laiko. Ir viskas.

Išties, POST tapo ne apibrėžtu Landzbergo parodos inkliuzu, o gyvybinga, atsinaujinančia erdve, kurioje spėjote atspindėti atpažįstamiausius POST projektus. Kadangi muziejuje atkurtoje POST galerijos erdvėje eksponuoti menininkai savo kūrybą POST buvo pristatę galerijai dar tebegyvuojant Laisvės alėjoje, mane domina ir menininkų pasirinkimo aspektas. Ar vykdyta menininkų atranka sąmoningai atliepė reminiscencijos koncepciją?

Andrius: Ne, idėja kilo bemąstant. Viską pradėjome naudodami žanrinį metodą – norėjosi pasitelkti tuos keturis žanrus (objekto, garso ir performanso meną bei analoginę fotografiją – J. S. past.) ir pabandyti ką nors iš to padaryti. Iš pradžių pasiūlėme Danui Aleksai – jo projektas į bendrą kontekstą įsipaišė labai greitai, puikiai ir kontekstualiai. Su fotografija viskas gavosi irgi savaime – kilo mintis paskambinti Arūnui Kulikauskui, pasiūlyti idėją, pakviesti jį pamąstyti, kaip viskas turėtų būti (šis pakvietė prisijungti Gintautą Trimaką – J. S. past). Performansai įvyko su Vaida Tamoševičiūte, kuri atrinko dar du menininkus – Dovydą Laurinaitį, Arnį Aleinikovą & Sai Sai – ir suorganizavo programą. O BIONICS buvo arti – grupė turėjo idėją, todėl viską įgyvendinti buvo lengva.

Kaip suprantu, daug ką padiktavo laiko stygius?

Andrius: Taip, mąstymo, ruošimosi ir ekspozicijos laikas buvo trumpas. Per tiek laiko mažai ką gali pakviesti paruošti rimtą projektą. Viską sugalvojome eigoje.

Lina: Džiaugiuosi, kad nepaisant laiko trūkumo, su BIONICS pavyko įgyvendinti kinetinių objektų instaliaciją. Apie tokio pobūdžio kūrinį mąstėme jau senokai. Jis buvo vienas iš tų „stalčiuje“. Pasitaikiusios progos nesinorėjo praleisti, tad su pagalba ir konsultacijom pavyko. (Šypsosi).

POST galerija visad pabrėžė nepriklausomybę kaip vieną kertinių vertybių, o pastarąjį mėnesį atsidūrėte kitos galerijos kuruojamame projekte, nacionalinio statuso dailės muziejaus paveikslų galerijoje, dargi patys pakvietėte kitus menininkus kuruoti atitinkamas parodas ar renginius. Kaip jautėtės šiame vaidmenyje?

Andrius: Puikiai (juokiasi). Tik buvo vienas mažas skirtumas – Paveikslų galerija per atidarymą užsidaro 19 val., o POST galerija atsidaro 19 val. ir veikia, kol išsiskirsto dauguma žmonių. Toks darbo laikas pailgina bendravimą, įvyksta daugiau nuomonių apsikeitimų, atsiranda daugiau sąryšių, sąsajų, kyla idėjų. Taigi neinstitucinė erdvė turi daugiau laisvių, o tai savaime skatina kūrybiškumą, atvirumą.

Lina: Į tai buvo žiūrima daugiau kaip į suteiktas sąlygas ir kontekstą, kuriame turi ir neprarasti savitumo, ir tuo pačiu sukurti autonomišką turinį. Tačiau didelių sunkumų nebuvo.

Andrius: Tiesa, POST galerijoje prieš kelerius metus (2018 m. – J. S. past.) eksponavosi pats Landzbergas, o dabar POST galerija eksponuojasi pas Landzbergą, taigi įvyko apsikeitimas. O šnekant apie institucijos reikalus, Žilvino idėjos kryptis ir buvo šnekėti apie institucijas, meno erdves, kurias kuria menininkai, ir tai, kokie yra jų santykiai.

Taigi šiame avantiūristiškame kontekste jautėtės kaip POSTas? Kokios auditorijos tikėjotės?

Lina: Kai atidarymas vyksta penktą valandą ir apie septintą žmonės jau nelabai įleidžiami, tai negaliu sakyti, kad jausmas kaip POSTe… (Juokiasi). Žinoma, čia tik logistiniai dalykai. Šiame kontekste daugiau žiūrėjome į suteiktą erdvę, auditoriją, kuri ateina ir kuri, žinojome, kad vis tiek ateis.

Andrius: Manau, kad šioje parodoje persidengė čiurlionio (M. K. Čiurlionio muziejaus – red. past.) auditorija ir tie, kas vaikščiodavo į POSTą. Turbūt todėl, kad daug kam buvo netikėta. Man pačiam – taip pat. Vis tik buvo ir svarbių pokyčių – muziejaus lankymas yra mokamas, o POST galerijos – nemokamas. Tai keičia žmonių santykį su erdve.

Tai gali būti itin aktualu į muziejuje įsikūrusią laikiną parodų erdvę sugrįžtant keturissyk… Lankydamasi vis atsinaujinančioje POST erdvėje bei stebėdama jūsų komunikaciją tiek socialiniuose tinkluose, tiek parodos erdvėje, atkreipiau dėmesį, jog komunikacijos buvo labai nedaug, o ir komunikuota gana lakoniškai. Vengta kūrinių interpretacijos kryptį brėžiančių tekstų ir menininkų kūrybinių biografijų santraukų. Ar tai nors iš dalies lėmė laiko stygius ar laikinojoje POST erdvėje pristatytų menininkų atpažįstamumas senajai POST auditorijai?

Andrius: Ačiū už žodį „lakoniškai“. To ir buvo siekta ir, man atrodo, tai yra pliusas bendrame šiandienos kontekste, kai vos ne kiekvienas projektas ir kultūros judesys iškomunikuojamas labai pompastiškai. Viskas turi būti komunikacinis „BOOM“. Nors turinio prasme gali pasirodyti priešingai.

Lina: Tikrai, šiandieninis kontekstas dažnai sukuria situacijas, kai parodoje ar renginyje pabūname dar į juos fiziškai neatėję. O dar dažniau komunikacija per daug viską išpučia, tad atėjus realiai į erdvę, turinys nuvilia. Pateikiamos žinutės ir sklaida suformuoja požiūrį, pradedi kažko tikėtis, todėl dažnai su komunikacija būtų galima elgtis saikingiau. Na, o POST požiūriu lankytojas nebuvo apkrautas tekstų „paklodėm“, tiesiog žinojo, kur ir kada ateiti. Galbūt vienus tai erzino, kitiems patiko. Bet toks buvo sprendimas. Aš ir pati, kaip to dalyvė, pajutau, kaip gera tiesiog parašyti svarbiausius momentus be didelių kūrinio interpretacijų, reikšmių.

Andrius: Matydami per daug pompastikos, su komunikacija norėjome elgtis lakoniškai. Tiesiog mąstai daugiau apie turinį, nes tai svarbiau, o komunikaciją palieki… lakoniškumui.

Viename iš ankstyvųjų su POST galerijos veikla susijusių interviu Andrius atkreipė dėmesį į POST galerijos pavadinimo daugiasluoksniškumą, kontekstualumą.[1] Žilvino Landzbergo parodoje taip pat žaista su POST galerijos pavadinimu, kurio įvairiausius pavidalus ir tipografines variacijas buvo galima išvysti tiek Kauno paveikslų galerijos išorėje, tiek parodų erdvėje. Pastarojoje išvydusi POST barą, vienos iš senųjų erdvių maketą, natūraliai susimąsčiau, kas yra (ar yra?) post-POST. Smalsu, ar po galerijos uždarymo praėjus dvejiems metams, o dabar galerijai laikinai sugrįžus, šis pavadinimas apaugo naujomis reikšmėmis?

Andrius: Man atrodo, kad visos įmanomos reikšmės ir sluoksniai buvo nuoširdžiai iškrapštyti nuo pat pradžių. Naujų reikšmių neatsirado, nes kas yra „post“, lietuviškai, lotyniškai ar anglų kalba yra aišku – nuo pašto iki postinimo facebook‘e. Tai liko, niekas nepasikeitė. Atkuriant POST galeriją nauju formatu, kilo idėja, kad reikia atributų – ko nors, kas anksčiau buvo galerijoje. Baras ir didžiulės lempos yra kaip buvę POST galerijos objektai, kuriuos prisimena joje lankęsi žmonės. Juos ir norėjosi atsinešti į šios POST galerijos priimamąjį. O logo atkartojimas buvo menininko idėja, kadangi dalis jo parodos traktuojama kaip vieša erdvė, ir POST joje atsirado kaip pastatas viešojoje erdvėje, tarsi mieste, dideliame mieste, kuriame būna kebabų, picų, laikraščių ir kitų panašių iškabų. Taigi buvo mąstoma apie sutirštintą efektą.

Lina: Įdomus kontrastas kyla galvojant apie tai, kad anksčiau galerija net neturėjo iškabos. Tik lipduką ant durų. O iškaba iš Laisvės alėjos pusės kabėjo nelegaliai, ir viešosios tvarkos skyrius ją reguliariai uždengdavo. O čia, parodoje, – vien iškabos. (Šypsosi).

Andrius: Kitaip sakant, nors ir sumažinta erdvėje ir laike, bet per reklamą, šviesdėžes POST galerija įgavo tai, ko per beveik septynerius metus absoliučiai nebuvo. Įgavo trumpalaikį, bet labai ryškų ir intensyvų išorinį rūbą. Paradoksai.

Lina: Iškabas, žinoma, galėjome pasidaryti ir kai galerija veikė, bet turėjome visai kitą priėjimą, tikslą.

Paskutiniame interviu, prieš uždarant galeriją, Andrius sakė, kad šiam sprendimui „patalpų klausimas galbūt mažiausiai svarbus, nes POST – ne patalpos ar pastatas, o idėja. Visa tai galima plėtoti ir be erdvės“[2]. Pastarojo mėnesio veikla Kauno paveikslų galerijoje vykusios parodos kontekste tai patvirtina. Kokią POST ateitį regite šiandien? Ar POST sugrįžimas – vienkartinis nutikimas?

Andrius: Tiesą sakant, man šitas nutikimas, turbūt kaip ir daug kam, buvo netikėtas. Tikriausiai todėl ir įvyko, nes buvo visai neplanuotas. Jis kaip ir patvirtino idėją, kad POSTas nesvarbu nuo pastato, nuo erdvių, nuo sienų, gali atsirasti bet kur, net jei ir trumpam. Esant sąlygoms, finansavimui, rėmėjams, kažkada gali ir atsirasti. Bet tam reikia erdvių ir rėmėjų, nes užsiimti galerijos veikla yra gana brangus reikalas, ypač menininkams… Dėl to gali ir neatsirasti. (Juokiasi).

Lina: Bet iš menininkų, iš aplinkinių žmonių poreikis buvo jaučiamas. Susidūrėme netgi su savotiška nostalgija: „Ooo pagaliau…“, „Pagaliau vėl turėsim kur tą ir tą parodyt…“

Andrius: Man skambino, rašė menininkai, pamatę, kad atsidarė POSTas, ir jau siūlė: „…va štai, aš turiu idėją. Ar būtų galima sudalyvauti POSTe?“, o aš atsiprašiau sakydamas, kad čia tik trumpa, simbolinė POSTo reprezentacija, todėl nepavyks. Tad poreikis yra. Ir iš žiūrovų galėjai suprasti, kad jie išsiilgę, nustebę ir džiaugiasi. Turbūt yra neinstitucinių erdvių, privačių iniciatyvų poreikis, nes tokios iniciatyvos būna lankstesnės, minkštesnės ir įdomesnės… Tarsi labiau gyva, nesuvaidinta, nuoširdu… Tai daro kultūrinį lauką gyvesnį. Man atrodo, kad miestams reikia, kad būtų ir neinstitucinė kultūros lauko pusė.

Lina: Na taip, nes dabar tokios ryškesnės atsvaros kaip ir nelikę. Bet ar POST bus, ar nebus, nuo daug ko priklauso. Yra noras, poreikis, suvokiu, kad jis galėtų kaip nors būti įgyvendintas ir tikrai veiktų, įsigyvuotų, bet yra ir kita, praktinė dalis… Reikėtų patį galerijos išlaikymo modelį keisti, turbūt atsirastų prekyba bilietais, kiti dalykai. Bet, kaip minėjau, kultūros vaidmuo mieste man kol kas atrodo miglotas, todėl vis svarstau, ar turėtų būti, kokia forma, o gal vis tik niekam nereikia?… Ne, turbūt reikia… (Šypsosi).

Andrius: Mąstant apie kultūros lauką, apie miestiečius, turbūt būtų smagu, kad galerija būtų. Bet šnekant apie savivaldybę, nepanašu, kad artimiausiu laiku tokiomis sąlygomis tokiame mieste atsirastų kažkas tokio. Nebent kas nors netyčia laimėtų milijoną ar du ir sakytų: „Davai darom“.

Lina: Iš principo, manau, kad neinstitucinį dalyką reikėtų be institucijų ir daryti. Tuo labiau be savivaldybės, iš kurios nieko gero nebuvo. Pokyčiai taip greit neįvyks. O apie kitokį veikimo modelį, išlaikymą ir nuolatinę cirkuliaciją reikėtų pagalvoti labai rimtai. Tikrai galima rasti kitų būdų, kooperacijų su verslu, kitomis sritimis.

Andrius: Visą laiką mąstau apie patį miestą, ne kaip menininkas, klausdamas, ar miestas turi investuoti ir kreipti dėmesį į kultūros lauką. Turbūt turi. Bet daug kas sako, kad neturi, o tai mieste ir yra padaryta – išnaikinta. Nors kultūros skyrius ir yra, bet jis užsiima miesto šventėmis… Tai tiek čia ir kultūros.

Lina: Galima kalbėti ir apie tai, kad viskas prasideda nuo paties menininko, kaip žmogaus, nuo jo darbo, kaip profesijos, suvokimo. Kažkodėl klaidingai suvokiama, kad kūrėjas gali savo darbą padovanoti neatlygintinai. Kitaip tariant, jo intelektas, tai ką jis sukūrė, yra dovana. Tarkime, atėjusiam sienas nudažyti, būtinai turi būti sumokėta, o tas, kuris sukūrė tai, ką ant nudažytų sienų galėsi pakabinti, jau gali padovanoti. Arba kai už grojimą mokestis derinamas, bet už technikos nuomą – ne. Čia lygiai toks pats darbas. Yra samprata, kad menininkas ir meno laukas pats savaime gyvuoja, gyvas saulės energija, tarsi tai būtų duotybė. Bet nė velnio. Visa šios sampratos grandinė keliauja nuo švietimo, kuriame įdiegiamos vertybės, savęs suvokimas, vėliau tai persiduoda į kitus sluoksnius.

Regis, vėl grįžtame į pokalbio pradžią – prie atsikartojančių miesto problemų, švietimo klausimo, nuovargio, bylojančio, kad vien entuziazmo nepakanka.

Andrius: Entuziazmo pakanka kažkuriam laikui, o po to darosi sunkiau. Išleidi viską iš savęs: ir pinigus, ir laiką, ir intelektą, ir darbą, bet negauni beveik nieko atgal.

Lina: Na, jei kalbėtume apie POST, buvo kaip buvo. Visą praktinę pusę (bilietus ir kitus momentus) galėjome sudėlioti ir kitaip, tačiau rėmėmės mintimi, kad kultūra turi būti visiems prieinama. Galimybės leido tuos septynerius metus ištempti, o tai yra tikrai daug. Dabar atrodo, kad taip jau nebedarytum, niekaip… Ir pats darai, ir dar primoki, ir pats batus nuvalai…

O ką šis laikinas POST atgimimas suteikė jums asmeniškai, emociškai?

Lina: Kadangi pati buvau daugiau dalyvė, tai buvo kaip nugrimzdimas į kūrybinę būseną. Smagu, kad buvo galima įgyvendinti naują kūrinį, nes kinetinės instaliacijos technologiškai mums visada rūpėjo, bet vis neprisiruošta, atidėta… O čia viskas gavosi staiga ir su pagalba. Iš kūrybinės pusės viskas išėjo puikiai, na o finansiškai kaip visada – į minusą. (Juokiasi).

Andrius: Be abejo, suteikė šiokią tokią nostalgiją, prisiminimų. Džiaugiuosi už būtą laiką, bet dar įdomiau, kas bus.

Mane taip pat maloniai nustebino nežinia, kurią patyriau pamačiusi pranešimą apie POST galerijos organizuojamą parodos atidarymą. Informacijos trūko, tad kilo malonus bruzdesys.

Andrius: Apie tai šnekėta su organizatoriais. Norėjome, kad tai būtų staigmena. Ruošėme staigmeną.

Staigmena pavyko. Ačiū jums už pokalbį.

 

[1] Tąkart sakyta: „Daug ir ilgai galvojau apie pavadinimą. Norėjau, kad tai būtų daugiasluoksnis ir reikšmingas pavadinimas, atspindintis veiklą. Lotyniškai „post“ reiškia po, už, vėliau. Angliškai – paštas, skelbti, žymėti, Lietuviškai – saugojimo vieta, užimamas postas, pažymėta vieta, etc. Galerija vykdo ne tik parodinę veiklą, bet ir edukacinę, įvairią projektinę veiklą ir kitokio pobūdžio renginius. Tai – ne tik galerija arba daugiau nei galerija, veikla išsiplečia už galerijos rėmų. „POST“ yra kažkas daugiau. Tai – visada priekyje, visada tai, kas tiktai šiuo metu randasi, ir nėra apspręsta iki galo. Tai netgi galima interpretuoti kaip tam tikrą laiko sąvoką.  Neringos Krikščiūnaitės interviu su galerijos įkūrėju Andriumi Pukiu galima rasti čia: https://artnews.lt/galerija-post-po-uz-veliau-pokalbis-su-galerijos-ikureju-andriumi-pukiu-30132

[2] Vaidos Stepanovaitės interviu su galerijos įkūrėju Andriumi Pukiu galima rasti čia: https://artnews.lt/pokalbis-su-uzsidarancia-kauno-galerija-post-56363

 

Nuotraukos:

[1-2] POST galerija Žilvino Landzbergo parodoje „Maldos dūmas” Kauno paveikslų galerijoje (org. galerija „Meno parkas”), fot. aut. Lukas Mykolaitis
[3-4] Dano Aleksos paroda „Inventorizacija” (org. POST galerija), Žilvino Landzbergo parodoje „Maldos dūmas” Kauno paveikslų galerijoje (org. galerija „Meno parkas”), fot. aut. Danas Aleksa
[5-8] Performansų programa (org. POST galerija), menininkai ir kūriniai: Vaida Tamoševičiūtė „Circles of Pain“, Dovydas Laurinaitis „The Writer Cleanses“, Arnis Aleinikovas & Sai Sai „One dream is over (ODIO). In transition“,  Žilvino Landzbergo parodoje „Maldos dūmas” Kauno paveikslų galerijoje (org. galerija „Meno parkas”), fot. aut. Akvilė Matulaitytė
[9-10] BIONICS kinetinė garso instaliacija „OCTA:1 | mono.prelude” (org. POST galerija), Žilvino Landzbergo parodoje „Maldos dūmas” Kauno paveikslų galerijoje (org. galerija „Meno parkas”), fot. aut. Urtė Pakers
[11] POST galerija Žilvino Landzbergo parodoje „Maldos dūmas” Kauno paveikslų galerijoje (org. galerija „Meno parkas”), fot. aut. POST
[12] Arūno Kulikausko ir Gintauto Trimako paroda „Pinhole / Camera obscura” (org. POST galerija), Žilvino Landzbergo parodoje „Maldos dūmas” Kauno paveikslų galerijoje (org. galerija „Meno parkas”), fot. aut. Andrius Pukis

Straipsnio autorius:
Julija Selezniova - tekstų autorė, baigusi kultūros vadybos studijas Vilniaus universitete ir meno kuratorystės studijas Vytauto Didžiojo universitete. Gyvena ir dirba Kaune.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *