Įsikvėpti. Romualdo Rakausko paroda „R.R.“ Kauno fotografijos galerijoje

2022 m. balandžio 26 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Julija Selezniova

Šių dienų kontekste, kai pakilią brėkštančio pavasario nuotaiką ir kasdieninę buitį vis pertraukia klampinančios mintys apie nepaliaujamą ir beprasmį smurtą, apsilankymas Kauno fotografijos galerijoje veikiančioje Romualdo Rakausko (1941-2021) kūrybą pristatančioje parodoje „R.R.“ (parodos kuratorius – Donatas Stankevičius) (su)veikia lyg eskapizmo praktika. Mat R. Rakausko fotografijomis kuriamas pasaulis – džiaugsmingas, nardinantis į svaiginantį sapną, kurio herojai nerūpestingai švenčia gyvenimą ir neišsenkantį žydėjimą.

Kaip ir įprasta Lietuvos fotografijos mokyklą formavusiems humanistams, R. Rakausko fotografijų herojus dažnai sutinkamas regionuose. Šventinėje atmosferoje (pavyzdžiui, atlaiduose) fiksuodamas sutiktus žmones menininkas stengėsi įamžinti tyriausią jų būseną, atskleisti jų esybę. Parodoje „R.R.“ eksponuojamose fotografijose iš serijų „Žydėjimas“, „Švelnumas“, „Užuovėja“, „Šventinės akimirkos“ tarpsta švelnumas ir pasitikėjimas, regimi žmonės randa užuovėją vienas kito palaikančiuose šypsniuose ir glėbiuose.

Lengvumo pojūtį parodoje formuoja ne tik su poilsio ir švenčių nuotaikomis besisiejančios gyvenimo akimirkos fotografijose, jomis atskleidžiama poetiška R. Rakausko pasaulėjauta, bet ir ekspoziciniai pasirinkimai: rausvai dažytų sienų intarpai, baltų ir juodų rėmų žaismė. Ryškiausiai svaigiai parodos atmosferai toną diktuoja vos įžengus į Kauno fotografijos galeriją lankytojus pasitinkanti smarkiai išdidinta fotografija, kurioje – baltas žirgas žiedų apsuptyje. Apie vieną ikoniškiausių savo darbų menininkas rašė: „Žydėjime“ yra toks kadras – bėga baltas arklys. Bėga labai gražiai ir grakščiai, bet pamiške, o man jį reikėjo perkelti prie žydinčio sodo. Ir jo uodega išsidraikiusi, niekaip negalėjau jos iškirpti, kirpau aplink, tokiu blynu… Ta nuotrauka yra pelniusi visokių prizų. Bet man jinai nepatinka – dirbtinė. Albume įdėtas tikras kadras: atsivedėm tą arklį į sodą, žmona su juo pabėgiojo pro žydinčią obelį ir pavyko…“ (iš albumo „Romualdas Rakauskas: fotografijos“, sud. Agnė Narušytė, Vilnius: E. Karpavičiaus leidykla, 2009, p. 155).

Parodos lankytojus pasitinkantis baltas žirgas ne tik kuria sapnišką atmosferą, bet ir primena, jog ne visi R. Rakausko kadrai yra tikrovės atspindžiai. Nors menininko išskirtinai idealistinė gyvenimo pozicija lėmė gebėjimą matyti ir fiksuoti tai, kas žmonių esybėje ir tarpusavio santykiuose yra šviesiausia, kartais reikiamo momento nesulaukęs, tačiau labai trokšdamas perteikti savo matymą, R. Rakauskas rinkdavosi surežisuoti tai, ką nujautė esant visai čia pat. Jis kurdavo aplinkybes, kuriose galėtų atskleisti intuityviai juntamą šviesą, gerumą, įvilkti jį į sumanytą siužetą.

Metaforiškus ir kinematografiškus regionų siužetus, kuriuose romantiškai vaizduojamas vietinių gyvenimas, galerijos ekspozicinės salės pabaigoje pakeičia segmentas, primenantis apie R. Rakausko fotografijų serijas, kurių centre – miestas. Parodoje eksponuojama fotografijų serija „Naujoji Lietuvos architektūra“, priešingai nei kitos R. Rakausko fotografijų serijos, tokios kaip „Vilniaus šiokiadieniai“ ar „Mūsų Kaunas“ (viena fotografija iš pastarosios serijos įtraukta ir į parodą „R.R.“), kuriose žmonių gyvenimo mieste akimirkos yra darnoje su miestų architektūra, susitelkia tik į moderniausių pastatų, pažangios infrastruktūros Lietuvoje pristatymą.

Segmentas pradedamas išdidinta serijos „Naujoji Lietuvos architektūra“ fotografija, kurioje matome kažkur skubančių miestiečių siluetus, ištirpstančius modernaus miestovaizdžio akivaizdoje. Autoriniuose atspauduose regimi modernėjančios Lietuvos TSR fragmentai: daugiaaukščio pastato langų atspindyje plaukiojančios gulbės, iš paukščio skrydžio užfiksuotas transporto mazgas, dangų skrodžiantis lėktuvas. Trapią jungtį su likusia poilsio nuotaikomis persmelkta parodos dalimi sukuria kurortiniuose Lietuvos miesteliuose pastatytos poilsiui skirtos architektūros fotografijos. Tačiau miestiečių gyvenimo akimirkos industrializacijos paveiktoje aplinkoje tarsi pranyksta. Pavyzdžiui, žvelgdami į Romualdo ir Aušros Šilinskų projektuotą Druskininkuose esantį Fizioterapijos gydyklų kompleksą, tematome masyvų, skulptūriškos plastikos pastatą, o link ištaigingo įėjimo laiptais kopiančios uniformuotos medicinos personalo figūros tampa tik apibendrintu fotografijos papildiniu.

Tai sukuria milžinišką atotrūkį tarp to, kas regima kitose parodoje eksponuojamose fotografijose (ypatingai lyginant su „Žydėjimo“ serija), kuriose atskleidžiamas itin romantizuotas žvilgsnis į žmonių ryšį su supančia aplinka, kuris atrodo kone nepertraukiamas. Šioms fotografijoms taip pat būdingas ir jautrus žmonių santykių fiksavimas, verčiantis spėti apie autoriniuose atspauduose matomų žmonių bičiuliškus, giminingus ar romantinius ryšius, jų ilgaamžiškumą. Greta šių fotografijų atsidūrę šalti naujosios architektūros vaizdiniai tarsi suponuoja dar nesant ryšio tarp naujai išdygusių pastatų ir žmogaus, o „Naujosios Lietuvos architektūros“ fotografijose ir taip retai sutinkami žmonių siluetai atrodo tarpusavyje niekad nesusisiejantys.

Taigi, nors iš pirmo žvilgsnio fotografijų serijos „Naujoji Lietuvos architektūra“ atspaudų įtraukimas į parodą tampa įžeminančiu, iš švelnaus sapno į realybę sugrąžinančiu gestu, bylojančiu, jog R. Rakausko fiksuota Lietuva toli gražu neapsiribojo kaimo pirkiomis ir miestelių šventėmis – joje vyko intensyvūs modernizacijos procesai – moderniai architektūrai dedikuotos fotografijų serijos integravimas į parodą padeda sustiprinti prigimtinio valstietiško lietuviško gyvenimo būdo mitą, pabrėžiant juntamas susvetimėjimo ir ryšio su aplinka praradimo grėsmes. Kontrastuodama su humanistinės pasaulėjautos fotografijomis iš ekspedicijų į kaimus ir miestelius, kuriose gausu žmonių ir gyvosios gamtos ryšio, serija „Naujoji Lietuvos architektūra“ perteikia grėsmę, jog iki tol pažinus gyvenimo būdas nyks, užleisdamas vietą šaltai miestietiškai gyvensenai. Šiandien šilumos ir pasitikėjimo randame ir modernios architektūros prieigose, tad galime ir nesutikti su kontrastuojančių fotografijų serijų sugretinime atsiskleidžiančiu idilišku pasakojimu apie gyvenimo mieste ir regionuose skirtumus. Sekant parodos anotaciją rengusio menotyrininko Tomo Pabedinsko mintimi, R. Rakausko tradicinį gyvenimo būdą fiksuojančios fotografijos – tai būdas išsaugoti nykstančią praeitį, paversti jau nesančią tikrovę integralia mūsų vaizduotės dalimi.

***

„Šiems laikams nepopuliariai švelnus, gražus, nuoširdus, atviras, nemeluojantis“, – taip save prieš kiek daugiau nei dešimtmetį apibūdino vienas Lietuvos fotografijos mokyklos formuotojų, R. Rakauskas. Menininkas teigė, kad kol pasaulis bijo grožio, jis pats grožio vis tebeieško. Lankydamiesi jo kūrybinio palikimo fragmentus pristatančioje parodoje galime nors trumpam įsikvėpti jo lyriško ir optimistiško žvilgsnio, patikėti žmogiškumu.

Paroda veikia iki gegužės 8 d.

Nuotraukos: Gintaras Česonis

Straipsnio autorius:
Julija Selezniova - tekstų autorė, baigusi kultūros vadybos studijas Vilniaus universitete ir meno kuratorystės studijas Vytauto Didžiojo universitete. Gyvena ir dirba Kaune.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *