Author Archives: Miglė Markulytė

Pasipriešinimas ar transformacija? Prasideda transmediale ir CTM festivaliai

Netrukus bus praėję metai nuo pirmosios pandemijos bangos, o pasaulis vis dar bando prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo. Tuo tarpu meno kūrėjai ir organizacijos nesiliauja ieškoti priemonių aktyvios kūrybos, tarpusavio bendradarbiavimo bei santykių su auditorija palaikymui. Renginiams persikeliant į virtualią erdvę, menininkai turi galimybę kolaboruoti per įvairias platformas, dalyvauti nuotolinėse rezidencijose ir atrasti jungčių, kurios galimai nebūtų atrastos kitaip. Organizacijos, galėdamos skirti daugiau dėmesio nuotoliniams auditorijos pritraukimo būdams, pastebi platesnę auditorijos įvairovę: žmonės į renginius jungiasi iš skirtingų pasaulio vietų. Kultūros ir meno renginiams tenka prisitaikyti prie sąlygų, kurios virsta nauju „normalumu“. Vienos įstaigos kliūtis sprendžia vis atidėdamos renginius vėlesniam laikui, o kitos, ieškodamos būdų tęsti savo veiklą, atranda netikėtus sprendimus bei netgi keičia savo strategiją. Čia iškyla klausimas, kokią poziciją pasirinkti: ar ieškoti subtilių pasipriešinimo būdų priverstiniam gyvenimo ritmo pristabdymui, ar visgi tyliai prisitaikyti ir transformuotis iš vidaus?

Du Berlyno festivaliai, kilę iš Tarptautinio Berlyno filmų festivalio (Berlinale) marginalių sričių ir vėliau atsiskyrę į du paraleliai vykstančius reiškinius: transmediale ir CTM (club transmediale), šiais metais medijų menui ir elektroninei muzikai suteikia dar stipresnį medijų pagrindą, kai medijos tampa ne tik kūrybos erdve, bet ir kūrinių pristatymo terpe. Praeitais metais transmedialėje buvo gilinamasi į internetinių tinklų reiškinį ir įsivaizduojamas žmogus, pilnai paniręs, implantuotas į virtualią erdvę. Tuo tarpu CTM nagrinėjo liminal – tarpinę erdvę tarp čia ir ten, o festivalio aprašymas tarsi pranašiškai užsiminė apie transformaciją. Ironiška, bet kas galėjo pamanyti, kad lygiai po metų šios temos įgaus ypatingą svarbą bei šiek tiek kitokią reikšmę? Gyvenant izoliacijoje, socialiniai tinklai tampa pagrindine komunikacijos ir ryšio su išoriniu pasauliu palaikymo priemone, kartu prieštaringai auga alternatyvių virtualių socializacijos erdvių poreikis. Šis procesas atsispindi ir meno lauke, kur virtualios parodos, panašesnės į kūrinių dokumentaciją nei specialiai šiai erdvei sukurtą patirtį, jau tampa įprastu ir net nusibostančiu reiškiniu. Transmediale ir CTM, nagrinėdami šias problemas ir sukurdami galimybę menininkams laisvai eksperimentuoti bei plėsti medijų meno sąvoka, savo formatu netiesiogiai tęsia ir praeitų metų temas, šį kartą jas palikdami tarsi post scriptum žiūrovų patirčiai.

Šiuo metu jau yra prasidėjęs įžanginis kolaboratyvus CTM ir transmediale renginys Vorspiel. Šis renginys, paprastai įtraukiantis didelę dalį Berlyno meno bei kultūros įstaigų ir paverčiantis miestą skaitmeninio meno ir eksperimentinės muzikos tinklu, šiais metais vyksta ne tik gyvai, bet ir išsiplečia už fizinių miesto ribų. Vorspiel svetainėje galima rasti nuorodas į virtualias parodas bei gyvai transliuojamų performansų, filmų peržiūrų ir elektroninės muzikos pasirodymų tvarkaraštį. Žiūrovams tai reiškia, kad nebereikės lekioti po miestą norint aplankyti kuo daugiau parodų ir spėti į laike persiklojančius renginius, tačiau iškyla kiti iššūkiai: kaip suvaldyti savo dėmesį ir atsispirti pagundai vienu metu virtualiai būti skirtingose vietose, bei kaip nepasiklysti decentralizuotų erdvių labirintuose.

Pastarajam klausimui atsakymą pasiūlo transmediale formatas. Festivalis, vykstantis 34-ąjį kartą, įprastai trukdavęs penkias dienas, šį kartą skelbia metų trukmės programą. Jis prasidėjo sausio 28 dieną skaitmeninės platformos Almanac for Refusal paleidimu. Įkvėpta almanacho (metinio kalendoriaus) platforma bus atnaujinama kiekvieną mėnesį pagal mėnulio ciklą ir pristatys to mėnesio filmus, tekstus, tinklaidės įrašus, fotoesė ir kitus meno kūrinius, nagrinėjančius atsisakymo temą.

Šių metų tema for refusal“ kilo kaip atsakas į pandemijos užaštrintą nelygybės klausimą visuomenėje bei išryškėjusį tvaresnio požiūrio į kultūrą ir meną poreikį. Transmediale kasmet išlieka itin svarbiu reiškiniu, nes nors tema yra parenkama reaguojant į pasaulio aktualijas, tačiau formuluojami klausimai ne tik kritikuoja tuometinį diskursą, bet ir išsiplečia daug giliau bei užkabina esminius sociumo, politikos bei būties aspektus. „Atsisakymas yra veiksmas, kuris dažnai atneša kartu riziką ir pažadą, atsisakymas atveria galimybes atsiverti pasauliams“, – sako Nora O Murchú, naujoji transmediale meno direktorė, kuri po devynerių sėkmingų metų pakeitė pastarąjį kuratorių Kristoffer Gansing. Transmediale organizatoriai kviečia menininkus pažvelgti į atsisakymą kaip į politinę poziciją, pasireiškiančią per smulkius kasdieninius veiksmus, ir kaip į švelnią pasipriešinimo formą, kuri gali padėti pakeisti kolektyvines infrastruktūras. Neretai suprantamas kaip pasyvumas, atsisakymas gali būti ir pokyčio ar alternatyvos pradžia bei galimybė performuoti sociopolitines sąlygas.

Tęsiant kasmetinį Marshall McLuhan medijų teoriją praplečiančių paskaitų ciklą, nuo pat platformos paleidimo yra prieinama tyrėjo Jason Edwards Lewis paskaita apie tai, kaip žvelgiant į dirbtinį intelektą iš potencialaus santykio, o ne įrankio perspektyvos, gali būti suformuotos naujos skaitmeninės infrastruktūros.

Sausio mėnesio almanacho prognozės taip pat praneša ir apie kitą dėmesio vertą prezentaciją­­­ – rehearsal letter kolaboraciją tarp judančio vaizdo srityje dirbančios menininkės Frances Scott ir instrumentų dizainerio Tom Richards. Menininkai sukūrė „piešiamo garso“ reinterpretaciją žymios kompozitorės ir muzikantės Wendy Carlos įrašams, skirtiems S. Kubrick filmui „Prisukamas apelsinas“ (1971). Kūrinys atliekamas T. Richards sukonstruota Mini Oramikos mašina, kuri konvertuoja ant 35 mm juostos piešiamas reikšmes į garsinius signalus, taip kuriant vaizdo ir garso sintezę.

Mini Oramikos mašina, kadras iš rehersal letter

Festivalio organizatoriai neatsisako ir fizinio formato, pristatydami pirmąją transmediale studiją ­– naują, pastovią projektų erdvę, kurioje vyks kai kurios festivalio programos dalys. Taip pat numatyta fizinė paroda dviejose Berlyno vietose – buvusiame krematoriume Betonhalle ir parodų erdvėje Kunstraum Kreuzberg/Bethanien. Erdvės bus atviros, kai leis pandemijos aplinkybės, o iki tol parodą bus galima pamatyti nuotoliniu būdu, video skambučiu susisiekus su ten esančiu parodos gidu.

Parodoje bus eksponuojami keturiolikos kviestinių menininkų darbai bei filmų programa, pagrįsta filmų kūrimo praktikomis, kuriose atsisakoma dominuojančių naratyvų idant būtų atskleistos polifoninės realybės išraiškos. Parodoje Rendering Refusal, skirtoje nagrinėti atvejus, kai atsisakymas kyla kartu su viltimi, pristatomos skirtingos meninkų pozicijos, kuriomis siekiama keisti visuomenės supratimą apie nusistovėjusius politinius konfliktus, vystyti queer kosmologijas bei įrašyti naujas ideologijas į mūsų kasdienybę.

Paraleliai transmedialei vykstantis festivalis CTM šiais metais iškelia transformacijos temą kaip pagrindinį dėmesio objektą bei skiria ją muzikos bei meno kolektyvinio potencialo atskleidimui. „Transformacija nebūtinai reiškia revoliuciją. Tai nėra brutalus susirėmimas su dabartimi, o verčiau pokyčių procesas, kuris sustiprina, atskleidžia bei išplečia jau egzistuojančius požiūrius.“ Tai skelbia 2021 m. CTM festivalio aprašymas, siūlantis atkreipti dėmesį į dabartinius meno ir kultūros sričių iššūkius.

Festivalis, orientuotas į nuotolinės muzikos bendruomenės stiprinimą kviečia spręsti daugybę itin aktualių socialinių bei politinių klausimų. Menas ir muzika padeda išgirsti balsus tų, kurie dažnai lieka nepastebėti mažumų šešėliuose ar nutildyti diskriminuojant, tačiau nelygybės ir išnaudojimo aspektai egzistuoja ir muzikos bei meno srityse. Kaip galime nagrinėti šias temas bei keisti situaciją iš vidaus? Kaip dabartinėmis aplinkybėmis menininkai gali susivienyti kurdami bendrabūvį vietoj varžymosi dėl individualaus pripažinimo? Galiausiai ar galime pasitelkti šią kritinę situaciją tam, kad atliktume būtinus pokyčius ir formuotume tokią ateitį, kokią ją norime matyti, ar susitelkę į esamas ir galimas negandas toliau kolektyviškai judėsime į prarają?
Festivalis prasidėjo atviromis Hacklab projekto prezentacijomis. Hacklab – tai intensyvi kolaboratyvi erdvė, viena iš išraiškų, kaip CTM siekia įtraukti kūrėjus iš skirtingų pasaulio vietų į bendrą kūrybos aplinką. Prieš prasidedant festivaliui, buvo paskelbtas atviras kvietimas muzikos kūrėjams, iš kurių 10 atrinktų kandidatų festivalio metu dalyvaus savaitės trukmės nuotolinėse dirbtuvėse ir kurs bendrą pasirodymą. Paskutinę festivalio dieną (2021 m. sausio 31d.) pasirodymas, kūrėjų valdomas nuotoliniu būdu, sulies virtualias ir fizines erdves į bendrą patirtį, kuri bus transliuojama žiūrovams namuose.

Nagrinėjant šių metų transformacijos temą, CTM pristato nuotolinę menininkų diskusijų ir pranešimų programą, kurioje numatomi tokie renginiai kaip interviu su 2020 m. dokumentinio filmo apie elektronines muzikos pionieres Sisters with transistors kūrėja Lisa Rovner (nors filmas šiuo metu prieinamas tik tam tikrose, pagrinde Afrikos ir arabų šalyse, CTM prognozuoja jo pasirodymą filmų festivaliuose). Taip pat dėmesio vertas ir Electronic cities knygos pristatymas, sekamas autorių diskusijos su tyrėjais, nagrinėjančiais istorinę elektroninės šokių muzikos raidą, gentrifikacijos bei pandemijos įtaką muzikos scenoms Afrikos, Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos ir Australijos miestuose.

Delia Derbyshire, kadras iš filmo Sisters with Transistors

CTM-club transmediale visgi yra atskira transmediale atmaina, kurios pavadinimas išduoda, kad šio festivalio pagrindinis interesas krypsta į klubų kultūros reiškinius. Reaguojant į dabartinės situacijos keliamus iššūkius, CTM transformuoja įprastą klubinimosi patirtį ir, siekiant išlaikyti socializavimosi bei interakcijos galimybes, atveria erdvę skaitmeninio meno ir muzikos kūrėjų eksperimentams virtualioje erdvėje. Taip yra sukuriamos kelios unikalios, kompiuterinių žaidimų (Minecraft ir A MAZE) principu pagrįstos aplinkos, kurių lankytojai gali tyrinėti erdves ir virtualiai realybei sukurtus meno kūrinius, stebėti „gyvus“ pasirodymus bei komunikuoti vienas su kitu ir net atlikėjais.

Šiais metais visi CTM festivalio (ir nuotoliniai transmediale) renginiai yra nemokami, tačiau festivalio organizatoriai siūlo paremti dalyvaujančius menininkus įsigyjant Solidarumo bilietą, už kurį suteiktus taškus galima paskirstyti norimiems atlikėjams.

CTM ClubMatryoshka- klubas Minecraft’e

Abu festivaliai, nors ir tam tikrais aspektais šiais metais yra lengviau prieinami, galimai turės mažesnę auditoriją nei įprastai, nes dalis renginių yra pasiekiami tik per tam tikras platformas, kuriose yra ribojamas dalyvių skaičius (CTM klubų naktys), o dalyvavimas bei parodų lankymas reikalauja domėjimosi. Tačiau, kaip skelbia festivalių organizatoriai, jų veikla orientuota į menininkų užimtumą, nuotolines kolaboracijas bei inovatyvių skaitmeninės interakcijos galimybių vystymą. Panašu, kad tai, ką išvysime ar patirsime, bus panašiau į globalų kolektyvinį procesą ir klausimų generavimą nei baigtinių kūrinių ar atradimų pristatymą. Įdomu, kokią įtaką šis procesas turės meno scenai, taip sparčiai keičiantis įstaigų struktūrai bei meno rinkos sistemai, kai menininkai tampa mažiau priklausomi nuo institucijų ir gali lengviau atrasti tiesioginį ryšį su auditorija. Taip pat – kaip pasikeis pats meno, kaip patirties, reiškinys, kai šis per ekranus įsibrauna į mūsų kasdienybę ir taip galbūt praranda specialumo, ypatingumo momentą? Ir ką iš šio etapo, praleisto virtualybėje, atsinešime į tikrovę, ar tiksliau, kaip šios realybės liesis tarpusavyje ateities renginiuose? Kyla daugybė klausimų, į kuriuos atsakymus galime rasti tik stebėdami šį procesą, kurio bent vienas aspektas yra aiškus, tai ­– transformacija.

Vorspiel puslapis

transmediale puslapis

CTM pilna programa