Queer kronika: Vienos nakties nuotykis

Spalio 14 diena. 20:30

Kauno menininkų namuose besirenkanti minia laukia žadėto „Vienos nakties nuotykio“.

Tai ypatinga šventė, nes vakaras skirtas ne tik projekto „Nepadorūs vakarai. Naglis“ užbaigimui, bet ir minima simboliška 30 metų sukaktis kai Lietuvoje dekriminalizuotas homoseksualumas. Šis renginys neįpareigojančiu pavadinimu turėtų šiuolaikinio meno ir kultūros įstaigą vienai nakčiai paversti queer klubu, kurio programoje – net 10 tarptautinių atlikėjų, taip Lietuvos queer istoriją papildant dar vienu lyčių normomis nesuvaržytu kultūriniu įvykiu.

 „Nepadorūs vakarai. Naglis / Vienos nakties nuotykis“ – tai tarsi patikrinimas, kaip pasikeitė LGBTQ+ vakarėliai nuo 1993 m., kai pradėtas leisti „Naglis“ – pirmasis laikraštis gėjams ir jų draugams. Tai galimybė oficialiai rašyti Lietuvos kultūros istorijas įvairiomis spalvomis, stebėti, kaip formuojasi queer kultūra šiais laikais ir tuo pačiu iškelti klausimą, kaip ją prisiminsime ateityje. Tai proga steigti queer identitetus institucinėje erdvėje ir bent vieną naktį joje švęsti laisvę jautis saugiai.

21.15. Aš, žinoma, vėluoju, tačiau stengiuosi bent nepraleisti už pusvalandžio prasidėsiančio atidarymo, todėl tekina bėgu V. Putvinskio gatve.

21.20. Galiausiai, pasiekusi Kauno menininkų namus, matau lauke besibūriuojančius žmones. Atsidususi su palengvėjimu, kad nepavėlavau, pirmo pasitaikiusio žmogaus pasiteirauju, kodėl mes vis dar lauke. Gaunu atsakymą, kad atvyko policija, gavusi pranešimą, jog KMN yra paslėpta bomba, ir prieš keletą minučių visus išprašė lauk, kad galėtų patikrinti pastatą. Įprastai toks pranešimas sukeltų baimę ar bent nerimą dėl galimo išpuolio prieš LGBTQ bendruomenę, tačiau pastarųjų dienų melagingų pranešimų apie neva užminuotas švietimo įstaigas kontekste akivaizdu, jog tai tik labai neskoningas bandymas sutrukdyti renginį.

21.40. Atidarymas įvyksta lauke, priešais Kauno menininkų namus, apjuostus STOP juosta. Iškeliama vaivorykštės vėliava ir skaitomas „Kaunas Pride“ manifestas, kuriame kalbama apie pagarbą ir pripažinimą, tokiomis aplinkybėmis skamba itin aktualiai, realiai ir drąsiai. Žmonės nesiskirsto, o organizatoriai pakviečia trumpam persikelti į netoliese esantį socialinį centrą „Emma“.

22.11. Keliaujame Kauno gatvėmis su LGBTQ vėliava, garso kolonėle ir būriu iškilmingai, ekstravagantiškai, specifiškai arba visiškai paprastai apsirengusių žmonių. Įspūdis – tarsi tai būtų mini naktinės Pride eitynės.

„Vienos nakties nuotykio“ programoje – platus spektras atlikėjų nuo Lietuvos (ir ne tik) šiuolaikinio šokio scenoje puikiai pažįstamų choreografų iki dar neseniai tik pogrindyje vykusių drag pasirodymų. Tai puikus kuratorių Agnės Bagdžiūnaitės ir Edvino Grinkevičiaus pasirinkto queer – feministinio kuravimo pavyzdys, kai renginio programa atspindi ne tik skirtingų lyties tapatybių bei tautybių kūrėjus, bet ir tirpdo hierarchines ribas tarp pradedančių bei jau pripažintų atlikėjų bei skirtingų kūrybinių išraiškų. Drag srities atlikėjai šiame renginyje varijuoja nuo žymesnių vardų: kabareto „Vilkta karalienė“ įkūrėjo Povilo Basčio alter ego – Miss Plastica bei Austėjos Žalalytės kuriamo Bonos Dawn burleskos pasirodymo, iki pirmąjį savo pasirodymą tik 2023 m. „Vilniaus Pride“ metu surengusio queer aktyvisto Frydricho Mirecko kuriamos personos trans-atlikėjos Grabingoji Ledi. Kaip priminimas, jog drag gali būti ne tik karalienės, bet ir karaliai – į renginį pakviestas ir drag karalius Timmy (Metra Saberova). Šio atlikėjo – Baltijos drag karalių tinklo ir festivalio organizatoriaus – dalyvavimas simbolizuoja Baltijos queer scenos draugystę bei patvirtina, jog queer kultūra gaji visur.

22.24. Į „Emma“ sunkiai telpa susirinkusi publika, tačiau patalpų ankštumas sukuria specifinę atmosferą, pripildytą artumo bei tam tikros nostalgijos nepatirtiems atsiminimams. Kyla mintis, jog taip turėjo atrodyti kreivi renginiai 90‘aisiais: slaptai, nepatogiai, bet dėl to tik dar labiau intymiai ir energingai.

22.30. Dėl organizatorių apsukrumo ir atlikėjų lankstumo vakaro programa jau tęsiasi „Emmoje“, groja UMA PUMA, improvizuotą, flashmobą primenantį pasirodymą surengia Mantas Stabačinskas ir Agnietė Lisičkinaitė, o Miss Plastica praveda klausimų žaidimą – charakterio testą, per kurį sužinome, jog niekas iš gausiai susirinkusios publikos nesurinko užtektinai taškų, kad galėtų vadintis „100 % vyrišku“.

22.57. Sausakimšoje patalpoje prasideda drag pasirodymai. Nors sunku ką nors matyti, kambaryje tvyranti energija pasiekia visus. Užsirašau Miss Plastica žodžius: „kažkada paguglinau, ką reiškia „drag queen“, ir labai nusivyliau, kai žodyne radau aprašymą, jog tai yra performinantis vyras, persirengęs moterimi. Man „drag“ visuomet asocijavosi su tuo, ką ištraukiu iš savo sielos gelmių.“

00.44. Kauno menininkų namus patikrinus specialioms policijos pajėgoms, kurios atvyko iš Vilniaus, grįžtame atgal. Man vėl „nuskyla“ eiti paskui vėliavą, tačiau šį kartą einame mažesniu būriu. Pusiaukelėje kažkas prisimena, jog einame Kauno centre vidury nakties. Vėliava suvyniojama ir nešama kaip pagalys.
Dėl viso pikto.

Prieš dvejus metus projektą „Nepadorūs vakarai“ pradėję kuratoriai Agnė Bagdžiūnaitė ir Edvinas Grinkevičius kvietė atsigręžti į 10-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį – socialinių, politinių ir kultūrinių permainų laikotarpį Lietuvoje bei pasaulyje. Pirma projekto dalis „Nepadorūs vakarai. Meduje“ buvo skirta tuo metu šalyje besiplėtojusiam feministiniam diskursui. Antrą projekto dalį kuratoriai, nenusigręžę nuo 10 dešimtmečio, dedikavo queer kultūrai ir jos raidai. Pažvelgus į XIX a. pradžią, sunku įvardyti queer kultūrą kaip bendrą reiškinį dėl gėjų ir lesbiečių bendruomenių susiskaldymo. Tai atspindi ir praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje Lietuvoje pradėję steigtis naktiniai barai, pritraukdavę daugiausia neheteroseksualių vyrų auditoriją. Tai patvirtina ir jau minėto pirmojo oficialiai kreivo žurnalo „Naglis“ tikslinė auditorija. Tad renginys šiuo pavadinimu, orientuotas į queer auditoriją, yra siekis steigti „queer“ sąvoką, trinti skirtis tarp kategorijų bei išsikovoti vietą tarp kitų kultūros renginių. Šių dienų queer vakarėliai vis dar yra tam tikra protesto ir kovos išraiška.

01.00. Kauno menininkų namuose filmuoju prieš 15 min. prasidėjusį Agnietės performansą / šokio maratoną / iškeltų rankų protestą.

01.05. Pakeliu rankas ir prisijungiu prie kitų kelių žmonių, kuriuos Agnietė įtraukė į judesio transą, vedamą klausimo „kada pavargsime protestuoti?“. Kuo daugiau galvoju apie šį klausimą, tuo mažiau norisi nuleisti rankas.

01.20. Pečių raumenis jau veria aštrūs diegliai, bet pasiryžtu nenuleisti rankų, kol jų nenuleis Agnietė. Ateinančios 25 minutės trunka itin ilgai. Pakaitom stebiu kelis ekranus: viename matau žmones, kurie šokę daugybę valandų, krenta raumenims neatlaikius įtampos, kitame skaitau aprašymus apie gėjų ir lesbiečių susibūrimo vietas Lietuvoje, užsidariusius klubus ir veikusius barus. Šoku pakėlusi rankas ir galvoju apie šiuo metu pasaulyje vykstančius genocidus, gausybę žmonių, kurie išgyvena netektis ir kenčia tikrus skausmus, nepalyginamus su mano rankų sopuliuku. Galvoju apie Ukrainą: Cxema[1] ir tvarkymosi/reivo vakarėlius sudegintuose kultūros centruose. Galvoju apie Krumpingo[2] šokio stilių ir JAV vykstančius šokio protestus prieš rasizmą. Galvoju apie šį vakarą ir apie tai, kaip mums neįtikėtinai pasisekė, kad galime oficialiai švęsti homoseksualumo dekriminalizacijos trisdešimtmetį valstybinėje įstaigoje be jokios realios grėsmės ar išpuolių. Galvoju apie LGBTQ+ žmones Lietuvoje, kurie neišgyveno ir šiuo metu negali šokti su mumis. Galvoju apie tai, jog pirmame aukšte jau tikriausiai vyksta drag pasirodymai.

01.55. Nustoju sekti laiką ar fiksuoti kadrus, nes išsikrauna telefonas. Likusi nakties dalis prabėga itin greitai, o palikus Kauno menininkų namus netrukus pradeda švisti.

„Nepadorūs vakarai. Naglis / Vienos nakties nuotykis“ tapo tiltu nuo 10-ojo dešimtmečio iki šių dienų, nuo kurio atsivėrė queer sąvokos kaita bei atsispindėjo kaip LGBTQ bendruomenė mato pati save ir kaip matoma kultūriniame kontekste. Vien tai, jog Kauno menininkų namuose vyksta tokie projektai kaip „Nepadorūs vakarai“, jau yra didelis bendruomenės laimėjimas. Queer vakarėliai, iš pogrindžio besismelkdami į institucijas, kartu į viešumą atneša ir terpę, kurioje gali užgimti įvairūs kūrybiniai projektai be pavojaus būti marginalizuoti ar nurašyti, kaip neturintys užtektinai meninės vertės, kad būtų pastebėti kultūrinės spaudos. Kaip parodė „Vienos nakties nuotykis“, nors ir yra didelis tokių renginių poreikis, jie vis dar susilaukia neigiamo dėmesio iš dalies visuomenės, o LGBTQ bendruomenė vis dar nesijaučia saugiai ir laisvai, o tai tik pabrėžia svarbą būti pastebėtiems ir įvertintiems.

---

[1] Cxema – Ukrainos DJ ir reivų organizatoriaus pseudonimas. Pradėjęs rengti reivus Kijeve 2014 metais po vasario revoliucijos, Cxema sukūrė terpę tuo metu merdėjančiai pogrindinei kultūrai augti ir plėstis.

[2] Krumpingas – agresija ir energingumu pasižymintis gatvės šokių stilius, kai šokantieji stengiasi išstumti iš kūno skausmą ir negatyvias emocijas, jas išreikšdami staigiais judesiais ir raumenų sutraukimais.