Tyrinėjant „Emocinius vietovaizdžius“

Tam, kad lengviau funkcionuotume šiuolaikinėje, pastovaus progreso reikalaujančioje visuomenėje, kyla pagunda supakuoti ir toli paslėpti trukdančias emocijas, po truputį prislopinti per daug įjautrinančią empatiją, ištrinti iš kasdienybės baugius praeities šešėlius bei vis mažiau žvelgti į nerimą keliančią tolimą ateitį. Tad išgirdus galerijoje „Arka” Vilniuje nuo spalio 20 iki gruodžio 17 dienos vykstančios šiuolaikinio Baltijos šalių meno parodos pavadinimą „Emociniai vietovardžiai“ man kilo klausimas, kaip kalbėti apie emocijas postsovietinių traumų išvagotame regione, kurio nesiliauja gąsdinti karo žiaurumai kaimynystėje, pabėgėlių srautai pasieniuose bei nepraeinanti globali apokaliptinė nuojauta? Atrodo, jog kuruojant tokią parodą, galėtų grėsti pavojus nuslysti į perdėtą emocionalumą ar užgožti idėjų visumą per stipriai išreikšta politine pozicija. Arba kaip tik – kaip aktualiai kalbėti apie problemas, kurių aidai jau kurį laiką yra kiaurai persmelkę šiuolaikinio meno parodas?

Parodos kuratorė Šelda Puķītė (tarptautinių projektų vadovė ir kuratorė Kogo galerijoje, Estijoje) su šiais iššūkiais susitvarkė kalbėdama apie emocijas per vietovaizdžio sąvoką ir taip kurdama daugiasluoksnį Baltijos šalyse aktualių temų kraštovaizdį. Jos kuruotoje parodoje atsiskleidžia tarptautinį pripažinimą pelniusių menininkų lokalūs žvilgsniai į šalių istoriją atspindinčias ar fiktyvias vietas. Atrodo, jog parodos konceptą įkvėpusioje Bjork dainoje minima „nepaprastoji padėtis“ yra didesnio jautrumo būsena, į kurią panirę menininkai sugeba vizualiomis metaforomis perteikti tai, ką reiškia betarpiškai patirti ir reflektuoti XXI amžiaus antrojo bei trečiojo dešimtmečių realybę. Emocijos parodoje šliaužia sienomis kaip gyvatės ir smelkiasi pro tapetų sluoksnius kaip vanduo, pažyra iš dangaus ne sniegu, o konfeti blizgučiais, aidi apleistose patalpose bei sudygsta praeities griuvėsiuose. Tuo tarpu menininkų nagrinėjamos temos, suskirstytos į spiečius Arkos galerijos erdvėse, driekiasi nuo ateities spekuliacijų iki atminties archeologijos.

Vos įėjus į galeriją, tenka susidurti su laiko tėkmę reflektuojančios latvių menininkės Dianos Tamane darbais, kuriuose ji metaforomis kalba apie neišvengiamą kartų kaitą, paliekančią pėdsakus asmeninėje namų aplinkoje. Besilupantys sienų tapetai primena, jog norint užklijuoti naują sluoksnį, tenka uždengti senesnius, arba atvirkščiai – norint atidengti vieną sluoksnį, tenka nulupti kitus. Šis kūrinys, pavadinimu „Dochki-Materi (Dukros ir motinos / Žaidžiame namus)“, įgauna svorį gretinamas su „Šeimos portretu“, kurio dalyves pašalina senatvė.

Šalimais esančioje erdvėje eksponuojami darbai nukelia į spekuliatyvią ateitį, kurioje atsiveria Ligos Spunde „Naujasis pasaulis“, susiejantis sparčiai besivystančią skaitmeninę kiberkultūrą su Marso kolonizavimo idėjomis bei verčiantis persvarstyti „pažangos“ sąvoką. Galbūt žmonijos pažanga iš tiesų būtų ne vartojimo tikslais kolonizuojamos planetos, o atkurtas santykis su esamomis, kad ir negrįžtamai pakeistomis vietomis? Stebint Lauros Pold ir Lou Sheppard instaliaciją, kyla mintis, jog šiuolaikiniame mene toks populiarus poreikis estetizuoti antropoceną kyla dėl noro nusiplauti kaltę ir pažvelgti į industrinį kraštovaizdį nauju, ekstraktyvistinio požiūrio nesuterštu žvilgsniu. Trys tekstilės trikampiai, trys video kanalai bei kalnakasių atliekamos polifoninės melodijos, įkvėptos estų liaudies dainų „Jūros šlavimas + Didelis ąžuolas + Keistas namas“, kuriomis pavadintas kūrinys, užsimena apie sakralumą, kurio siekiame ateityje, nes akivaizdžiai stokojame dabartyje.

Darbai kitoje erdvėje sugrąžina į dabartį bei praeities įvykius. Tarp daugybės aktualių temų, žinoma, neišvengiami ir Ukrainos karo atgarsiai. Čia jie garsiausiai skamba vilkų balsais, nata po natos kaukiančiais Lietuvos himną Krišs Salamanis įvietintoje instaliacijoje „Odė džiaugsmui“. Tai, jog kaukimas turi melodiją, paaiškėja tik perskaičius aprašymą, kuriame atskleidžiamas ir kūrinio sumanymas – pritaikyti jį bet kurios šalies, kurioje eksponuojamas kūrinys, nacionaliniam himnui, o vilkų balsai turėtų simbolizuoti „egzistencinę grėsmę, kuri artėja prie Europos tarsi besigananti vilkų gauja“. Tačiau net ir neįsigilinus į kūrinio aprašymą, jis sukelia įtampą, kuri simboliškai atsispindi ir kituose, greta eksponuojamuose Maijos Kurševos darbuose. Jos samanų žalumo fone juodu ir žaliu akrilu nutapyta „Įtampos linija“ (iliustruojanti Latvijos ir Rusijos pasienio vingius) primena, jog tokia spalvų kombinacija, kaip ir vilkų kaukimas, šiuo metu neišvengiamai pirma sukelia ne miško, o karo asociacijas.

Sunkias mintis apie karą gan ironiškai praskaidrina Rūtos Spelskytės konfeti kolekcija, pasklidusi per visas galerijos patalpas prie sienos pritvirtintais plastikiniais maišeliais. Juose esantys užrašai, bylojantys kur, kada ir su kuo rastas kiekvienas konfeti gabalėlis, juosteles iš blizgančių plastikinių šiukšlių, įkrautų vienkartiniu džiaugsmu, paverčia atsiminimų artefaktais. Jų visuma, sutelkta ir eksponuojama antrajame aukšte, sudaro psichogeografinį autorės kolekcionuojamų momentų žemėlapį. Konfeti gabalėliai sieja parodos erdves ir sukuria tarsi langelius, pro kuriuos vaizduotė lankytoją gali nunešti vis į kitą vietą. Panašiai parodos geografines ribas praplečia ir estų meininko Alexei Gordin video darbas „Maskvos namai“, šiuo atveju lankytoją iš skirtingų galerijos patalpų nukeliantis į „apsėstas“ sustabdytos statybos Maskvos kultūros ir verslo centro erdves. Šis kūrinys rezonuoja su Anna Mari Liivrand piešinių serija „Griūvantys siluetai“, kuriuose ji vaizduoja tarp šešėlius primenančių griuvėsių augančias subtilias, nuodingas gėles. Gordin, šokdamas pagal witch house muziką, parodoje įkūnija griuvėsiuose žydinčias gėles ir simboliškai tampa Rusijos išstumtos subkultūros dvasia, kuri atgyja Vilniuje, už Rusijos galios įtakos sferos esančiuose „Maskvos namuose“.

Tarp daugybės kitų darbų, kurių temos liečia ekologines, politines ir globalines problemas, išsiskiria keli, kurie primena menininkų sugebėjimą transformuoti emocijas. Aurelijos Maknytės „Kalėdinės eglutės“, primenančios apie po truputį iš vidurio Europos dėl klimato kaitos besitraukančius spygliuočius, sukelia šypseną – jos video kūrinyje eglutė iš naujametinio atviruko vieniša keliauja po Islandiją (kaip sodo nykštukas iš Jean-Pierre Jeunet filmo „Amelija iš Monmartro“). Kristi Kongi globalinių problemų sukeliamą nerimą mato debesyse ir sugeba jį ištirpdyti abstrakčiais šviesių spalvų tapybos darbais „Spalva yra fikcija“, o Monikos Radžiūnaitės „O gal dar tilpčiau kaip nors / Aut fortasse aliquo pacto convenire potui/ Arba aš sudarysiu sandorį?“ pragare nutapytas personažas primena apie apokaliptinių scenarijų absurdiškumą – kaip minima darbo aprašyme, „Galbūt pabaiga ir neateis. O jei ateis, gal kaip nors išgyvensiu“.

Apėjus parodą, dėl galerijos „Arka” patalpų suplanavimo iš antro aukšto tenka nusileisti laiptais žemyn ir vėl susidurti su Dianos Tamane darbais. Šį kartą besilupantys tapetai pametėja mintį, jog parodos temų struktūra panaši į sluoksnius – tematiškai sugrupuoti skirtingi kūriniai sukuria tarsi idėjų plotmes, kurias lankytojas atranda judėdamas per erdves, tarsi nuplėšdamas tapetų sluoksnį ir po juo atrasdamas dar ir dar vieną. Taip parodos lankytojas irgi savotiškai įstumiamas į „nepaprastąją padėtį“, kurioje, keliaudamas per pastarųjų dešimtmečių socialinių, politinių bei globalinių problemų retrospektyvą, gali į ją pažvelgti iš poetinės perspektyvos.

Paroda „Emociniai vietovardžiai“ galerijoje „Arka” (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veikia iki gruodžio 17 d.