Atsiminimų takais – „Walking is still honest*: apie buvimą ir ėjimą kartu“ – simpoziumo apžvalga

Spalio 5–7 dienomis kultūros komplekso „SODAS 2123“ aktų salė tapo laikinu vaikščiojimo tyrėjų centru, kuriame savo praktikomis, idėjomis, metodais bei maršrutais dalinosi virš 30 kviestų ir į atvirą kvietimą atsiliepusių menininkų bei mokslininkų. Iš skirtingų šalių ir net žemynų (nuo JAV iki Australijos) atvykę dalyviai nagrinėjo ėjimo reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje bei kituose kontekstuose. Prezentacijose buvo pristatyta daugybė perspektyvų, jungiančių įvairias teorijas, disciplinas ir laukus, o simpoziume vykusios dirbtuvės, pasivaikščiojimai ir walkshopʼai suteikė galimybę praktiškai įkūnyti pasiūlytas ėjimo reikšmes. Tris dienas trukusį simpoziumą kuravo menininkas, ėjimo, kaip meninės praktikos pradininkas Lietuvoje – Vitalijus Červiakovas bei kokuratorių komanda: Danutė Gambickaitė, Lina Michelkevičė ir Vytautas Michelkevičius.

Kadangi simpoziumo programoje dažnai tuo pačiu metu vyko bent kelios skirtingos veiklos, teko rinktis ką praleisti. Ir nors man dažnai knietėjo būti keliose vietose vienu metu, visgi verčiau rinkausi pilnai dalyvauti tose veiklose, kurias pasirinkau, taigi, ir mažesniame jų kiekyje. Tačiau simpoziumo patirtįsudarė ne tik dalyvavimas pasivaikščiojimuose ar pristatymų klausymasis. Svarbia dalimi tapo kolektyviniai pokalbiai dalinantis įspūdžiais bei asmeninės pažintys su simpoziumo dalyviais, kurių pristatymų išgirsti nepavyko. Pokalbių nuotrupos, kitų žmonių atsiminimai, įspūdžiai ir mintys susipynė su manosiomis bei suformavo bendrą patirtį, kurią noriu perteikti šia apžvalga.

Tikiuosi, jog tekstas skaitytojams atsiskleis kaip pasivaikščiojimas po mano surinktus simpoziumo atsiminimus, su trumpais sustojimais labiausiai įsiminusiose vietose, netikėtais nuklydimais ir galbūt net akligatviais, virš kurių nutiesti viadukai padės persikelti iš vienos temos į kitą.

Kaip vaikščiojimas gali būti (ne)nuoširdus?

Kai žmogus gimsta ir pradeda vaikščioti, šis judesys vystosi natūraliai ir dėl to yra iš prigimties tyras. Tačiau vos tik žmogui išėjus iš namų, jo ėjimas įgauną reikšmę visuomenėje, priklausomai nuo to, kokia yra šio asmens lytis, amžius, odos spalva ar kilmė. Tam įtakos turi ir kontekstas, kuriame šis judesys yra atliekamas. Patekęs į socialinę terpę ir interpretuojamas kitų, ėjimas tampa medija, per kurią yra perduodama tam tikra reikšmė.

Matthew Beaumontas prezentacijoje „Ne/laisvė gatvėse: vaikštant su Garnetteʼu Cadoganu ir Frantzu Fanonu“ pristatė dvi Frantzo Fanono vartotas sąvokas, padedančias paaiškinti vaikščiojimo reikšmių skirtumą: ontogenezė – tai, kas yra neatsiejama nuo mūsų būties bei sociogenezė – tai, kas paverčia žmogų asmenybe specifiniame socialiniame ir kultūriniame kontekste. Sociogenetinis vaikščiojimo būdas nėra pasirenkamas paties žmogaus, o veikiau primetamas egzistuojančių normų ir taip užteršiantis prigimtinį ėjimo tyrumą. Beaumontas tvirtina, jog vaikščiojimas neteko tyrumo ne tik dėl šiuolaikinių technologijų, politikos bei priežiūros kapitalizmo (angl. surveillance capitalism) įtakos, bet prarado jį kur kas anksčiau. Tai pagrindžia pavyzdžiu iš vėlyvojo XIX amžiaus Anglijos, kai miesto gatvėse įrengus apšvietimą pėstieji ėmėsi išnaudoti einant „gaištamą“ laiką skaitydami laikraščius ar net knygas.

Atrodo kaip pirmosios smegenų skausmo užuominos…

Karen O’Rourke pirmąją simpoziumo dieną pateikė puikų pavyzdį, kaip Beaumonto aptartą sociogenetinį vaikščiojimą apsunkina geopolitinė situacija – ir tuo pačiu parodė, kaip individas gali permąstyti santykį su savo kilmės šalimi, nepasiduodamas kolonijinio kapitalizmo įtakai. Savo paskaitoje ji kalbėjo apie palestinietį teisėją ir rašytoją Rają Shehadeh, parašiusį kelias knygas apie žygius per Izraelio aneksuotas Palestinos kalvas. Jo istorijoje asmeniška ir politiška persipina tiesiog kiekviename žingsnyje, kai svajonę klajoti laisvai nutolina pavojus būti suimtam ar nušautam už tai, kad vaikštai savo gimtoje žemėje.

Trečiąją simpoziumo dieną „Hamas“ įvykdė išpuolį prieš Izraelį…

Tam, kad vaikščiojimas vėl taptų nuoširdžiu, einantysis turi būti dėmesingas ir pasitelkti šią mediją intencionaliai. Arba, kaip siūlė Matthew Beaumontas, einantysis turi sąmoningai stengtis nesileisti išblaškomas: atkreipdamas dėmesį į pakeliui kylančius pojūčius, vaikščiotojas galėtų atsikovoti prigimtinį ėjimo tyrumą, o socialinės normos galėtų būti kvestionuojamos ėjimą paverčiant intencionaliai politiniu.

Ir taip mes ėjome. Nuoširdžiai.

Mes ėjome kolektyviai tam, kad atkovotume gatves, praėjimus ir viešas vietas, kurios buvo privatizuotos. Tikėdami svetingumu kaip prigimtiniu žmogišku bruožu, mes vaikštinėjome po Markučių rajoną vedami Francesco Careri. Vengdami įprastų ir patogių kelių, mes kirtome geležinkelius bei kiemus, beldėmės į atsitiktines duris prisistatydami „grupe keliaujančių poetų“.

Mes lėtai žygiavome poromis po du, sekdami Candice Salyers, kuri šį ėjimą apibūdino kaip solidarumo ženklą. Ėjome galvodami apie moteris, kurių prigimtinė ar socialinė lytis tampa faktoriumi, keliančiu pavojų gyvybei, joms kur nors einant vienoms nakties metu.

Mes stebėjome kitus einančius, stovėdami maisto prekių parduotuvės aikštelėje su Jamesu Cunninghamu. Čia ėjimas tapo metafora vidinio klajojančio dėmesio, kuris per dvidešimt minučių, mums nejudant, suformavo taką iš minčių ir matytų vaizdinių.

Mes panirome į intymų ryšį su Vilniaus miestu per Andrew Browno surinktų garsų pasivaikščiojimą. Jis suteikė galimybę pastebėti skirtingus aplinkos sluoksnius, įsiterpiančius į juslinę pasivaikščiojimo patirtį.

Mes sustojome pauzei pasivaikščiojime ir vaikščiojome pauzėje su Nienke Scholts, kuri sukūrė dramaturgiją mūsų mintims pasivaikščiojimui Rasų kapinėse. Iškėlusi klausimą, kas yra mentalinė pauzė ir kuo ji skiriasi nuo mentalinio paralyžiaus ar smegenų skausmo, Nienke atkreipė dėmesį į vis greitėjantį gyvenimo tempą ir mūsų pačių gebėjimą jį kontroliuoti. Po pasivaikščiojimo buvo kolektyviai nutarta, jog pauzė yra ritmo pokytis arba būtinas nuokrypis nuo įprasto kelio produktyvumo linkme.

Mes vaikštinėjome aplink „SODO 2123“ kompleksą poromis, diskutuodami apie greitėjantį šiuolaikinės visuomenės tempą, įkvėpti Claire Gauzente pristatytos „neaugimo” (angl. degrowth) koncepcijos. Gauzente rėmėsi Hartmuto Rosaʼos mintimis apie socialinę akceleraciją, kurią sukėlė technologinė pažanga bei kapitalistinis nepertraukiamo augimo siekis (kuris ir sukelia tikrąjį smegenų skausmą). Man pasisekė į porą gauti bendrakeleivį, kuris skeptiškai žiūrėjo į „neaugimo“ idėją, todėl mūsų pasivaikščiojimas virto produktyvia diskusija, kurios pabaigoje sutarėme, jog „neaugimas“ galėtų būti atitikmuo socialiniam paralyžiui, suteikiančiam mums galimybę sustoti ir persvarstyti, į kurią pusę norime toliau augti.

Mes netgi sąmoningai praktikavome „išsiblaškiusį vaikščiojimą“ su „General Assn.“ (Alyssa Grossman ir Selena Kimball), medijuodami jį per „Zoom“ platformą savo telefonuose. Taip mums pavyko susitelkti į procesą ir netgi „išsiblaškymą“ paversti nuoširdžiu.

Mes stebėjome aplinką, savo pojūčius, mintis ir kitus žmones, svarstydami apie kūno limitus bei visuomenės sukurtus apribojimus, taip įkūnydami nuoširdaus ėjimo idėją. Žinoma, mes nuveikėme kur kas daugiau – tiek, kad visko net nepavyktų išvardinti. Tačiau svarbu tai, kaip plačiai šiame simpoziume buvo interpretuota ėjimo sąvoka ir kaip ji tapo tiltu, jungiančiu skirtingas sritis: nuo teorijos iki praktikos, nuo meno iki mokslo, nuo politikos iki poezijos, nuo fizinio judesio iki lingvistikos.

Nuo fizinio judesio iki lingvistikos.

Ši sąsaja buvo minėta ne viename pristatyme ir man įstrigo, nes ji peržengia įprastą ėjimo sampratą kaip neatsiejamą nuo fizinės veiklos. Ėjimo, kaip metaforos supratimas atvėrė kitą perspektyvą, nei ta, apie kurią kalbėjo Matthew Beaumontas. Šiuo atveju ėjimas tapo, Ondřejaus Buddeus žodžiais, protiniu judėjimu, vedančiu mus per prasmės kraštovaizdžius. Nors ir kilęs iš fizinės plotmės, ėjimo veiksmas nebūtinai yra neatskiriamas nuo fizinio konteksto ir todėl gali būti matomas ne kaip medija, kuria yra perduodama žinutė, o kaip metodas – tam tikras mąstymo būdas.

Ivanas Popeʼas iškėlė klausimą: Kaip sukonstruoti tekstą, kuris ne tik atspindėtų, bet ir sukeltų panašias patirtis, kylančias vaikštant po istoriškai ir kultūriškai komplikuotą vietovę? Norėdamas ne tik teoriškai, bet ir praktiškai atsakyti į šį klausimą rašytojas pakvietė simpoziumo dalyvius į keturių valandų literatūrinę kelionę iš Panerių į Vilnių, kuria susiejo geto kalinės ir archyvarės Rachelės Margolis ir holokausto dienoraštininko Kazimierzo Sakowicziaus gyvenimus. Vėliau, per prezentaciją sugrįžęs prie šio klausimo autorius papasakojo apie savo sukurtą tekstą, išaugusį būtent iš tokių pasivaikščiojimų ir sėkmingai atspindintį kraštovaizdžio socialinę istoriją.

Elina Mikkilä parodė, kaip ėjimas apmarina per daug kritinį protą ir iššaukia lingvistinį jautrumą, taip sukurdamas kitokį santykį su aplinką. Terminu „creatical writing“ ji suliejo kūrybinę ir kritinę prieigas, parodydama kaip klaidinga aplinkoje pamatyto užrašo interpretacija gali atverti naują fizinį kelią.

Clementine Butler – Gallie pasiūlė būdą, kaip pasivaikščiojimas galėtų tapti kuratorystės metodika, atveriančia erdvę kultūriniams mainams ir ateities planams. Kalbėdama apie šiuolaikinės kultūrinės produkcijos tempus ji pasitelkė bėgimo takelio metaforą ir iškėlė klausimą „kaip galima keisti marštutą ir lėtinti tempą, kai yra nustatytas tempas?“. Šis klausimas paskatino Clementine vystyti projektą „ReRouting“, kurio metu kuratorė vietoj studijos vizitų menininkus kvietė į pasivaikščiojimus bei suorganizavo rezidenciją, kurioje dalyvių susitikimai vyko einant.

Elena Peytchinska susiejo vaikščiojimo ir rašymo praktikas per la randonnée koncepciją, perimtą iš Michelio Serresʼo filosofijos. Šis metodas leidžia sukreivinti savo kelią, atsisakius iš anksto nubrėžtų tiesių tyrimo linijų, ir tapti klajokliu, peržengiančiu disciplinų ribas.

Įkvėpta simpoziume surinktų idėjų apie teksto ir pasivaikščiojimo sąsajas, nutariau jas pritaikyti praktiškai. Todėl šią apžvalgą rašiau formuodama stereoskopinę teksto struktūrą: nesiekiau brėžti tiesios linijos, o verčiau stengiausi atverti reikšmių horizontą su pagrindinėmis ir šalutinėmis temomis, kurios gali būti susietos daugybe skirtingų būdų.

Man tai buvo neįtikėtinai nuotykingas rašymas ir tikiuosi, jog skaitytojui – ne ką nuobodesnis tekstinis pasivaikščiojimas.