Asmenybės dalyba ir psichinės sveikatos iššūkiai – pokalbis su Ieva Riže

Ievos Rižės paroda „÷“ yra tarsi rebusas, pripildytas užuominų apie laikinumą, nerimą ir nykimą. Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėse „Medūza“ iki birželio 24 d. eksponuojami trys darbai: video filmas, erdvėje tarsi pakibusi dirbtinės odos staltiesė su dūlėjančių gėlių dulkėmis ir trys teksto fragmentai ant sienų. Šie kūriniai, iš pirmo žvilgsnio subtiliai nagrinėjantys laiko temą, sklandžiai papildo vienas kitą ir kuria abstrakčią parodos kalbą, į kurią gilinantis po truputį skleidžiasi kompleksiškas Ievos Rižės gvildenamų temų horizontas.

Video darbe sklandantys mentaliniai protezai, bėgančios kasdienybės nuotrupos, spengianti tyla ir iš įtampos žaibuojantis kūnas mena vidinės stagnacijos būsenas, kurios, tikėtina, aplanko kiekvieną, tačiau ne kiekvienas drįsta apie jas kalbėti. Tuo tarpu konservuota dirbtinė oda su dūlėjančių gėlių dulkių spiečiumi primena apie nesustabdomą laiko tėkmę ir jo cikliškumą, kurį tik patvirtina išeinant palydintys žodžiai „And again“ (liet. „Ir vėl“).

Kūrinių formuojama atmosfera sukuria nuojautą, kad parodoje tvyro kažkas daugiau, nei tai, ką galima išskaityti iš abstrakčių simbolių ar poetinių frazių, prisiglaudusių prie parodos sienų. Dėl to pakviečiau Ievą Rižę į pokalbį, kuriame ne tik sprendėme parodos padiktuotą rebusą, bet ir leidomės į jautrų pokalbį. Ievos atvirumas atskleidė jos kūrybos kontekstus bei suteikė galimybę paliesti itin aktualias, bet dar per mažai meno lauke aptarinėjamas psichinės sveikatos ir jos sukeliamų iššūkių problemas.

Miglė Markulytė: Parodos pavadinimas yra grafinis dalybos ženklas, kurį galima interpretuoti labai įvairiai. Parodos aprašyme užsimenama apie laiko momentus, o atsižvelgdama į parodos kontekstą spėčiau, kad tai yra nuoroda į asmenybės pasidalinimą į skirtingas perspektyvas. Kaip pasirinkai tokį pavadinimą ir ką tau reiškia šis ženklas?

Ieva Rižė: Taip, pavadinime yra nuoroda į asmenybės dalybą. Aš atsispyriau nuo žodžio dalinimasis (kaip ryšys), tada atėjo mintis apie dalybos ženklą kaip labai tinkamą simbolį. Savo kūryboje kalbu apie emocinį lauką, tačiau tam, kad galėčiau šią temą reflektuoti, turėjau nuo jos atsitraukti ir racionalizuoti. Kaip strategiją pasirinkau tam tikrą segmentavimą, laiko padalinimą į laiką būsenoje ir laiką už jos ribų, nes tai man padeda išsluoksniuoti patirtis. Toks veiksmas primena ir matematinę dalybą. Šis procesas ne tik loginis, bet ir intuityvus, net kūrybinis, nes jame yra sutartinių simbolių, kuriais operuojama ir iš kurių išgaunamos tam tikros reikšmės. Tuo tarpu aš, naršydama po savo archyvus, susitariu su savimi, kuriuos vaizdus pateiksiu kaip kalbinius simbolius, ir tuomet iš jų formuluoju veiksmą.

Miglė: Įdomu, kad kalbi apie kūrinį kaip apie veiksmą, o ne buvimą. Man kaip tik pasirodė, kad video kūrinyje veiksmas suspenduotas, taip niekad ir neįvykstantis.

Ieva: Aš matau, kad kūrinys yra veiksmas, kuris idealiu atveju turi tęstinumą žiūrovo galvoje, jis nepasibaigia, o prasitęsia mintimis ar pokalbiu. Tai yra įrėmintas epizodas, kurį apibrėžia medžiaga ar laiko trukmė. Objektas su žiedadulkėmis pažymi tam tikrą etapą, per kurį vyko nykimo procesas. Vaizdai, kuriuos paėmiau iš archyvo, yra momento stabdymas su tikslu prisiminti ir taip šį laiką pratęsti vėliau.

Miglė: Tavo kūrybos aprašyme minima, jog pasitelki tokius artefaktus kaip gyvatės liemuo, portobello grybų sporomis paženklintas lakštas, sėklos ir atplaišos ar kiti organiniai radiniai. Kituose darbuose atsiskleidžia dar platesnis sintetinių bei organinių medžiagų spektras. Šioje parodoje eksponuojamiems darbams sukurti naudojai helį, plastiką, žiedadulkes ir netikrą odą. Koks tavo santykis su medžiagomis, ir kaip jas pasirenki?

Ieva: Man patinka įtampa tarp organinės ir sintetinės kilmės medžiagų, tai atspindi ekologijos ir pertekliaus temų apmąstymus. Kurdama aš dar kartą panaudoju jau naudotas medžiagas ir pritaikau ką nors iš turimos kolekcijos. Pavyzdžiui, dirbtinės odos atraiža buvo likusi studijoje iš senesnių eksperimentų ir nuotraukos video kūrinyje yra iš asmeninių archyvų. Plastiką pasirinkau kaip techniškai parankią medžiagą sumanymui įgyvendinti. Rinkdamasi medžiagas nesiekiu moralizuoti, bet man svarbu kalbėti apie žmogaus įtaką aplinkai. Todėl kūriniuose nagrinėju būsenas, prie kurių priveda mūsų įtakos ir sprendimai. Pasekmių apimtis itin didelė, o mes ir esame susinaikinimo procese ir kartu galime jį stebėti. Tokio dydžio mastelyje vienas žmogus, ant kurio užkrauta visa globalinė našta, nelabai turi įrankių ir galios ką nors keisti. Jis gali pakeisti tik savo būseną, kaip jaučiasi šioje situacijoje, ir kurti savo išgyvenimo strategijas. Tad mano strategija kūryboje yra stengtis perpanaudoti, jei tik įmanoma, tačiau ir priimti tai, ko negaliu pakeisti. Taip randu būdą sustoti ir pasigrožėti smulkmenomis, kurios daug pasako apie mūsų būtį. Tai mane ramina ir padeda susitaikyti su laikinumu, jo nedramatizuoti ir netgi rasti jame grožio.

Miglė: Tavo pasirinktas dalinimosi metodas, dokumentinė fikcija, yra priemonė atsitraukti nuo asmeniškumų ir sukurti tam tikrą pasaulį tarp realybės ir vaizduotės. Kodėl pasirinkai tokį žanrą?

Ieva: Dokumentika yra apnuoginantis žanras, o būsenoje, apie kurią kalbu, yra labai daug fikcijos, kurią galima pamatyti tik iš jos išėjus. Dokumentinė fikcija leidžia sukurti atstumą nuo savo patirčių ir apsaugo nuo perdėto apsinuoginimo. Galbūt tame yra ir baimės kruopelytė, baugu kalbėti nuogai, kad tai netaptų lėkšta. Tuo tarpu fikcija leidžia kraipyti tikrovę ar įterpti saviironijos elementą. Kalbant apie psichinę sveikatą, man norėjosi supaprastinti temą ir atskleisti ją su šypsena, nes lengviau išgyventi sunkias patirtis pasitelkiant humorą. Tai būdas visko per daug nesureikšminti ir patraukti save per dantį. Man juokinga, kad sklandantys objektai primena kamuolius, sukuriamas sci-fi įspūdis, nors kalbama rimtomis temomis. Pasirinkau balionus, užpildytus heliu, nes norėjosi suteikti daikto egzistencijai fiktyvią judesio galimybę, apgavikišką valingumą. Tuo pačiu forma primena kamuolį, kuris tarsi kviečia su juo pažaisti ir taip pažadina vidinį vaiką.

Miglė: Kaip manai, kodėl psichinės sveikatos tema nėra tokia populiari šiuolaikinio meno kontekste ir ar yra sunku apie tai kalbėti?

Ieva: Apmaudu, kad psichinės sveikatos tema vis dar gana marginali. Nors jos atspindžių yra įvairių menininkų kūryboje, dažniausiai tai tik sluoksnis, o ne pagrindinė tema. Mano nuomone, taip yra dėl to, kad esame įsukti į tam tikrą tobulumo kultą, kuris reikalauja palaikyti pastovios stiprybės ir sėkmės įvaizdį. Tokiomis aplinkybėmis sunku pripažinti savo sutrikimą ar atskleisti, kad aplanko depresyvios būsenos. O norint apie tai kalbėti, net ir stengiantis savo patirtimi neapkrauti kito žmogaus, vis tiek yra sunku rasti tinkamus žodžius. Ypač kai dalinimasis savijautomis sukuria tam tikrą atstumą, kitam žmogui sunku suprasti, kaip reaguoti, ar kad galima ir nereaguoti, tiesiog užtenka išklausyti ir pabandyti suprasti ar pabūti šalia. Manau, kad meninė kalba sukuria galimybę patirti tai, ką jaučia kitas, pamatyti pasaulį kito akimis ir taip su juo suartėti.

Miglė: Kaip kilo poreikis dalintis šia būsena ir kas ją sukėlė?

Ieva: Tai ne tik tokios asmeninės aplinkybės, kaip potrauminė būsena, problemos mano pačios sukurtoje šeimoje, bet ir studijų sąlygos. Aš studijavau katedroje, kur buvo daug seksizmo, nesusikalbėjimo ir nekompetentingos kritikos. Palūžusi ir negalėdama taikytis su šiomis aplinkybėmis, po pirmo magistro kurso pasiėmiau trejus metus trukusias akademines atostogas ir po to sugrįžau jau į skulptūros katedrą. Gyvendama LGBTQ+ aplinkoje, vis dar patenku į diskriminuojančias ir įžeidžiančias žmogiškąjį orumą situacijas, vienur labai tiesiogiai, kitur per artimuosius, ir man tai be galo skaudu. Be abejonės, tai svarbus aspektas kalbant psichinės sveikatos tema.

Miglė: Manau, kad tavo paminėtos problemos svarbios ne tik asmeniniu, bet ir platesniu mastu, tai patvirtina ir vis dažniau jaunų menininkų kūryboje atsirandanti LGBTQ+ problematika. Tačiau kūryboje pasirenki nekalbėti apie šias temas atvirai, jos lieka kaip tavo asmeninio gyvenimo fonas, kurio nebūtų galima atspėti pamačius kūrinius. Kodėl pasirenki tiesiogiai neįvardyti šių temų savo darbuose?

Ieva: Pirmą kartą pajaučiau stiprybę iškelti psichinės sveikatos temą savo kūryboje. Todėl norėjau sukurti abstraktų darbą, kuris nenurodytų į konkretų kontekstą, o verčiau suteiktų galimybę susisieti su platesne auditorija. Man rūpimas temas pateikiau redukuotais simboliais ir siekiau išgryninti būseną, kuri mane aplankė kaip ilgalaikio konflikto su tam tikromis aplinkomis pasekmė. Ši būsena, nors ir sukelta specifinių aplinkybių, nėra neatsiejama nuo konkrečių temų, o kaip tik labai bendražmogiška. Manau, kad ji pažįstama daug kam, o kad ją patirtum, nereikia susirgti depresija, užtenka tiesiog pervargti. Tuomet patenki į tarsi vakuumą, kuriame nesinori nieko daryti, o pasaulį matai tarsi per tamsų filtrą. Mintyse atsiranda daug fikcijos, ir tampa sunku apsibrėžti, o ypač kam nors papasakoti, kas dabar yra tavo realybė. Tik tam praėjus gali atsitraukti ir suprasti, jog tai, kas atrodė labai realu, buvo tik pažeistos psichikos žaismas. Tai padiktavo ir video kūrinio žanro pasirinkimą, dokumentinę fikciją. Būtent fikcijos kūrimas padėjo sušvelninti psichinės sveikatos temą tiek, kad būtų lengva apie ją kalbėti.

Miglė: Tavo veikla neapsiriboja tik kūryba, bet įtraukia ir tikriausiai daug laiko bei energijos reikalaujančią organizacinę veiklą. Prieš metus kuravai Lietuvos paviljoną Venecijos meno bienalėje, jau 9 metus esi Yagos festivalio vizualios ir performansų programų kuratorė. Tuo tarpu pažvelgus į tavo portfolio galima pastebėti chronologinį nuoseklumą. Kaip tau pavyko palaikyti tokį produktyvumą, turint omenyje psichinės sveikatos keliamus iššūkius?

Ieva: Man kūryba buvo palaikanti ir motyvuojanti grandis, kuri, nors pasireiškė fragmentiškai, tačiau suteikė labai daug džiaugsmo. Kai pasiėmiau akademines atostogas, pasijaučiau laisva nuo vertinimo ir lūkesčių, todėl galėjau eksperimentuoti ir neriboti savęs. Tuomet kūryba tapo savotišku žaidimu, padedančiu sulaukti palaikymo ir spręsti savo problemas.

O patirtis meno organizacinėje srityje labai praturtino ir mokė, suteikė pasitikėjimo savimi, kaip kūrėja. Pamačiau iš arti, kaip jau patyrę, pripažinti menininkai susiduria su tomis pačiomis abejonėmis kaip ir aš, o jų kūrybos procesai ne tiek ir daug skiriasi nuo jauno menininko. Mane nuramino, kai supratau, jog kartais visi jaučiasi nesaugūs ar turintys ką nors įrodyti. Anksčiau įsivaizdavau, kad kai ką nors sukuri, parodai kitiems, tuomet visi ploja, o tu tampi sėkmingu. Taip, turiu nemažai naivumo. Tačiau dabar manau, kad darbas sėkmingas tada, kai tavo kūrinys sulaukia dėmesio ir prakalbina aplinką. O procesas yra kur kas vertingesnis, kai jo eigoje daliniesi, diskutuoji, klausi kitų nuomonės.

Miglė: Kalbėdama su tavimi, prisiminiau neseniai klausytą Homo cultus epizodą, kuriame Justė Jonutytė minėjo, jog menininkams, norintiems, kad jų kūryba būtų ne sprintas, o maratonas, būtina tam tikra, kartais net labai griežta disciplina. Kaip pati tvarkaisi su daugybe darbų bei lūkesčiais sau?

Ieva: Mane išlaisvina kartojimas, kad viskas yra laikina ir mintis, kad neturiu susireikšminti. Tuomet mastelis tampa ne toks svarbus. Visiškai pritariu Justės Jonutytės minčiai, kad disciplina labai svarbi, pati stengiuosi prižiūrėti savo miego režimą, nes turėjau etapą, kai kankino nemiga. Daug dėmesio skiriu pagrindiniams poreikiams: miegui, maistui, judėjimui. Stengiuosi visur keliauti dviračiu ir apvažiuoti didesnį ratą bei keisti maršrutus. Bandau išsiugdyti pastovios fizinės praktikos įpročius. Dar svajoju kuo artimesniu laiku nuvaryti pašokti iki ryto. Lūkesčių stengiuosi nesusikurti jokioje gyvenimo srityje, bet leisti sau svajoti, žinoti, ko noriu, ir neprarasti nuoseklumo.

Miglė: Dėkui už pokalbį!

Fotgorafijos: Laurynas Skeisgiela