(Ne)atpažinti, (ne)pasitikėti, (ne)ragauti. Kaip (ne)pasiklysti po Andrej Polukord parodą „Nežinomi Grybai“

Nacionalinė dailės galerija, trečias aukštas, juodomis užuolaidomis apjuostas prieškambaris. Jame – kabykla su juodais švarkais ir viena pora vyriškų Oxford‘ų. Jei ne galerijos prižiūrėtojų nukreipimai, galima būtų ir neatpažinti, jog tai portalas į kovo pabaigoje atvertą tarpdisciplininio meno kūrėjo Andrej Polukord parodą „Nežinomi grybai“. Portalą galima pereiti tik įsinėrus į vieną iš švarkų – tai užuomina, jog teks įsikūnyti į formalų parodos lankytoją, kuris ne tik pasyviai stebi parodą, bet ir tampa jos dalyviu. 

Praskleidus juodą uždangą, atsiveria tamsi erdvė, kurią į dvi dalis dalija video instaliacija. Ekrane kostiumuoti žmonės, labiau primenantys agentus, atvykusius iš kitos realybės, nei grybautojus, vaikšto po mišką su kompiuterinių žaidimų estetikos kardais ir renka grybus. Jų renkami grybai yra ne tik organinės kilmės, bet ir miške paliktos šiukšlės bei nuolaužos. Radinius agentai veža į „Autarkia“, kur filmuota medžiaga nukelia stebėtoją į 2018 m. A. Polukordo inicijuotą įvykį/performansą (čia būrys žmonių juos rūšiuoja į valgomus ir nevalgomus). 

Grybautojams ekrane renkant ir perrinkinėjant grybus, galima apžiūrėti kartoninių, medinių ir metalinių kardų kolekciją ant sienos arba nukeliauti į kitą salės pusę, kur už ekrano slepiasi juodo molio (?) objektai, primenantys modifikuotus (o gal radiacijos paveiktus) grybus. Grybai labai panašūs į randamus Lietuvos miškuose: dvipusė voveraitė, ūmėdė, auganti ant kitos ūmėdės, baravykas su mažais baravykiukais ant kepurės. Tačiau lentelė šalimais byloja, jog tai eksponatai iš „Nežinomų grybų“ kolekcijos, pagaminti iš nežinomos medžiagos.

Video instaliacijai stebėti iš skirtingų perspektyvų skirtos kėdės ant ratukų. Jos erdvę paverčia kompiuterinių žaidimų žaidėjo arba kripto valiutų kasėjo ofisu, kurio dalimi tampa ir švarku vilkintis lankytojas. Kėdės suteikia prabangą tingiai apvažiuoti visą parodą arba išsprūsti į kitą erdvę, kur jau tenka pasivarginti persėdant į masažinę kėdę ir išsirenkant vieną iš daugybės masažo programų. Tiesa, paroda reikalauja ne tik kinestetinio įsitraukimo, bet ir nuovokos – pasinaudoti masažine kėde skatina tik bendra žaidimo logika, įtraukianti lankytoją jau pirmame žingsnyje – kitų padrąsinančių nuorodų (ar parodą prižiūrinčio personalo) čia nėra. 

Išdrįsus išbandyti kėdę ir, kaip žada aprašymas, pasiekus nulinės gravitacijos padėtį, kai kojos pakeliamos aukščiau už širdį, kyla pavojus panirti į komercinį sapną, užsūpuotam mechaninių judesių ir elektroninių garsų. Tačiau, nors ir sugundytas kūniškų patogumų, santykį su parodoje kuriama realybe lankytojas nustato pats. Tarp mano atrastų galimų pasirinkimų yra: 

a) Nusikvatoti dėl to, kad A. Polukordas siūlo į šiukšles miške žvelgti kaip į grybus ir įsijausti į rolę darbuotojo-vartotojo, kurio švarką glamžo ne darbas, o poilsis; 

b) Parodoje įžvelgti ironiją ir pasinaudoti proga atlikti kognityvinį eksperimentą: užtrukti neatpažinime, pasikviesti abejones ir įsileisti nejauką; 

c) Imtis parodoje egzistuojančių sluoksnių perrinkinėjimo ir dominuojančių idėjų nagrinėjimo. 

Pasirinkus variantą a, užtenka tik apsilankymo ir įsitraukimo – paroda lengvai įvilioja į savitą realybę, lyg ir lengvai atpažįstamą, tik įvilktą į fikcijos apvalkalą. Čia viskas logiška – šiukšlės miške yra naujos rūšies grybai, masažinė kėdė padeda išmasažuoti ekologinį nerimą, o komercija kiekviename žingsnyje tampa įprastu šiuolaikiniu būviu. Tačiau, per greitai atpažinus, kyla pavojus apsipažinti. Grybai, net panašūs į valgomus, gali būti nuodingi, kaip avyzdžiui, supainiojus žaliuokę su žaliąja musmire, gresia mirtis. Pasirodo, jog nepasitikėjimas yra itin pravartus: gamtoje jis padeda neapsinuodyti, o parodoje leidžia nepanirti į komercinį sapną ir persvarstyti, kas slypi už pažįstamų formų ar net už A. Polukordo ironiško humoro. Tik čia jau po truputį keliaujame link varianto b.

Miške renkamos šiukšlės ir grybai kostiumuotiems grybautojams yra neatpažįstami vienodai, o tai suponuoja žaidimą kategorijomis: kas nutinka, kai žmogaus paliktos šiukšlės miške yra atpažįstamos kaip grybai? Galbūt tai iššūkis sugebėti neskirti, neatpažinti nebeparankaus žmogaus dirbinio kaip šiukšlės ir matyti ją kaip organinės kilmės darinį? Gal tai bandymas trinti skirtį tarp žmogaus ir gamtos, šiukšles sugretinant su grybais: juk abiejų prigimtis miglota, abu gali atsirasti per naktį tarsi iš niekur. Suprantant žmogaus veiklą kaip geologinę jėgą, galima atrasti ir daugiau panašumų – dideli sluoksniai atliekų, užkasti po žeme, primena grybieną, o pavienės šiukšlės, numestos (ar išstumtos žemės), būtų vaisiakūnio atitikmenys. Tik ironiška tai, jog personažai, renkantys grybus su lakuotais batais ir juodais kostiumais, patys yra panašūs į svetimkūnius miške, o jų įrankiai primena, kad tikriausiai didesnė dalis šiuolaikinių žmonių dėl kompiuterinių žaidimų kardų rūšis pažįsta geriau nei grybus.

Video kūrinyje atpažinimo momentas visgi įvyksta: perrinkinėjant grybus, neorganiniai dariniai sukelia sentimentus, jie atpažįstami kaip žmogaus gyvenimo artefaktai. Organiniai, pasak autoriaus, atpažinti pagal minkštumą, buvo sudėti į sriubą, o ši – parduota ir suvartota. Įdomu, kur toliau nukeliavo nevalgomi grybai… 

Nepasitikėjimą tiesiogine reikšme parodoje skatina ne tik ironija. Jį gali išprovokuoti, pavyzdžiui, nejauka – man ji kilo sėdint masažinėje kėdėje. Kėdės mechaninės rankos stebėtinai gerai prisitaiko prie kūno ir sėkmingai mėgdžioja žmogaus judesius be žmogiško prisilietimo. Tuo tarpu judesių mechaniškumas, susiliejęs su ausinėse skambančiais elektroniniais garsais, iššaukė mintį, kad kėdė, nebeatlikdama savo paskirties (ar net anksčiau), taps „grybu“ sąvartyne ar net miške. Ant sienos eksponuojamas masažinės kėdės originalus aprašymas (paimtas iš įmonės internetinės svetainės), skambantis kaip parodija, neleidžia pamiršti, kokia slidi riba yra tarp fiktyvios realybės ir tikrovės, tarp komercinio sapno ir kasdienybės. 

Pasirinkus variantą c, tektų tikriausiai sunkiausias darbas – surūšiuoti idėjas. Iš mano paminėtų nuorodų gali susidaryti įspūdis, kad paroda panaši į idėjų sriubą: ekologija susilieja su kompiuterinių žaidimų estetika, komercija ir verslu, o kur dar aprašyme minima mitologija ir velnias, kurio simbolis susieja pinigų, grybų ir mirties temas. Panašu, kad šios temos parodoje egzistuoja paraleliai, kaip tam tikros aktualijos ar dabarties perspektyvos. Autoriaus prieiga nėra didaktinė: darbai nėra tiesiogiai provokuojantys ekologinę kaltę (nebet tik įsileidus nejauką, bet tai yra pasirinktina). O be to, kad parodoje tvyranti ironija išduoda norą pašiepti „baltarankius“ verslininkus, verslą darančius iš visko, būtų sunku įskaityti aiškesnę autoriaus poziciją. Tad lieka neaišku, ar idėjų rūšiavimas šiuo atveju tikrai naudingas. Galbūt tokia temų įvairovė suteikia galimybę tą pačią parodą interpretuoti daugybe būdų ir kurti kitas interpretacijas, nesustojant ties raide „c“…