Gamtos reikšmės ir mišrių pojūčių detektyvas parodoje „Gėlės, vaisiai ir dygliai“

Spalio mėnesį Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje buvo atverta Akvilės Anglickaitės kuruota paroda „Gėlės, vaisiai ir dygliai“. Parodos aprašymas žada įtraukią patirtį, prieinamą ir regėjimo sutrikimų turintiems lankytojams, bei kviečia svarstyti apie gamtos vaidmenį šiuolaikiniame mene. Būtent į tuos du aspektus atkreipiau dėmesį rašydama šį tekstą ir gan nustebau, kad išnagrinėjusi pavienius darbus bei jų santykius parodoje, gavau kitokį rezultatą nei tikėjausi. Keliaujant per parodą, ji atrodo imersyvi ir net atpalaiduojanti – nereikia vargintis skaitant sudėtingus tekstus, nes dalį informacijos galima išgirsti. Be to, kūrinių aprašymai lakoniški, rašyti pačių menininkų – kartais tai poezija, konteksto nuotrupos ar kūrybos proceso komentarai. Visgi, man buvo įdomu, ką šioje parodoje reiškia gėlės ir augalai bei ar joje pavyks rasti naują požiūrį į žmogaus ir augalų santykius, kai ši tema per pastariuosius metus tapo tokia populiari šiuolaikiniame mene? 

Pirmas darbas, patraukęs mano dėmesį įžengus į parodos erdvę, tai ukrainiečių kilmės menininkės Varvaros Spilt „Juodžemio gestai“ – duobutę kasančių rankų projekcija ir aprašymas, tarpusavyje susiejantis žemę, duoną ir priverstinį iškeldinimą. Tačiau mane sudomina ne tiek kūrinio idėja, kiek jo medžiagiškumas: gruoblėtą žemę kasančių pirštų judesiai ir celiulioidinės juostos vaizdo grubumas itin dera tarpusavyje ir sukelia kinestetinę empatiją, tarsi žvelgdama galėčiau savo pirštų galiukais justi rausiamą žemę. Greta esantis Marijos Marcelionytės-Paliukės kūrinys „Supakuoti“ medžiagiškumą leidžia patirti dar stipriau: karantino metu grafitu piešti supakuoti objektai pasižymi išskirtiniu detalumu, lyg būtų daugybę kartų nučiupinėti žvilgsniu. Tuo tarpu parodos prižiūrėtoja skatina paliesti piešinio objektus primenančias, kampe stovinčias į plėvelę supakuotas gėles, taip susiejant vaizdą su jutimu. Tokios vaizdo bei kitų pojūčių jungtys mane seka visos parodos metu bei sukuria itin imersyvią patirtį, o tai, deja, retas atvejis šiuolaikinio meno parodose. Ir tik vėliau susimąstau, kiek paveikios šios patirtys būtų, jei negalėčiau jų susieti su vaizdu (visgi didžioji dalis kūrinių yra vizualūs), kiek galėčiau sužinoti apie kūrinius, jei neįskaityčiau gan smulkiu šriftu parašytų aprašymų. 

Įsijautusi į laisvę liesti, seku parodos architektūrą kuriančio pakabinto plastikinio tinklelio vingiais, pirštais braukdama per jo paviršių. Kitas darbas, prie kurio tenka užsistovėti, tai Donatos Minderytės „Aš Mėlynajame aksome“. Menininkės autoportretas, pakibęs ryškiame mėlyname fone, raudonos rožės, balta tvora iš užmiesčio namų idilės ir balsas, sklindantis iš virš galvos kabančio vamzdžio. Visa tai susilieja į gan intymią patirtį, kuri akimirkai mane patalpina į autorės minčių ir vizijų burbulą. Balsas kalba apie žvilgsnį, kuris įgauna daugybę vaidmenų: tą, kuris formuoja savęs atvaizdą, vertina paveiksle matomus objektus, tyrinėja menininkės autoportretą, o taip pat ir tą, kuris veria kiaurai, permatydamas, jog už spalvų, žodžių ir banalių grožio simbolių slypi siekis pažinti save. Menininkė klausia, ar šiuolaikiniame mene vis dar įmanoma be išankstinių nuostatų atsigręžti į tai, kas gražu, kas pranašauja šviesą, gėrį ir laimę. Iš tiesų, ar žvelgdami į intencionaliai parinktus kičiškus simbolius galime matyti intenciją kalbėti apie grožį, palikdami nuošalyje vertinimą?

Kitame darbe pavadinimu „Kojų tatuiruotės“ autorės žvilgsnis liečia jau ne save, o kitą – daugybę kartų tapytą draugę – su siekiu ją pažinti per simbolius ant kojų. Tiksliai kopijuodama draugės tatuiruotes, Donata tikisi užfiksuoti jos esybę, atsispindinčią estetiniuose pasirinkimuose. Saulėgrąžos piešinys ant modelio kelio, panašiai kaip ir rožės ankstesniame darbe, nurodo į tam tikrus asmenybės klodus, o gėlės menininkės kūryboje tampa estetiniais simboliais, kurių tikroji reikšmė lieka žinoma tik joms pačioms. Išnirus iš Donatos Minderytės estetikos garsu ir vaizdu įtraukiančių burbulų, tenka nusišypsoti pamačius tinklinės širmos prispaustą Rūtos Spelskytės „Kalninį elniaragį“ ir šlepetes primenančius Marijos Šnipaitės gipso luitus, pabėgusius iš tvarkingos eilės ir prisiglaudusius ant palangės ar kampe. Perskaičiusi savirefleksiją primenantį aprašymą, sužinau, jog luitai pavadinti „Diena iš dienos“, o gipse įmūryti augalo lapai autorei tampa būdu skaičiuoti laiką, konservuoti praėjusias dienas, estetizuoti nykimą. Tuo tarpu Adomo Danusevičiaus paveikslų serija „Be pavadinimo“ (ir be aprašymo) atrodo atliekanti išskirtinai tik estetinę funkciją, kas galėtų suteikti parodai dar vieną naratyvinę liniją, bet čia, panašu, ji lieka neišpildyta – niekas neskatina kvestionuoti estetinio požiūrio į augalus, nėra kontrastuojančių ar mintį pratęsiančių darbų. Panašiai atrodo ir Viktorijos Makauskaitės „Klaidinga pusė I-V“ – anglų kalba prabylantys Tokijo patvoriai. Augalai Viktorijos nuotraukose tampa pagrindu, kuriame fiksuojamos nuotaikas atspindinčios, bet neįpareigojančios ir daug nepasakančios frazės – tokios, kokių randame ant greitosios mados prekių ženklų marškinėlių „I thought December was a month of darkness, but it aslo was a time for rhyme“.

Tačiau parodoje galima rasti ir labiau konceptualaus požiūrio užuominų. Rūtos Spelskytės kūrinyje „Nesulūžusio taisymas“ šakelės, apvyniotos karoliukų juostomis negalvojant, ar šakelėms to reikia, atspindi empatiško santykio su daiktu kvestionavimą ir nurodo autorės poziciją. Gintas Kavoliūnas kūrinyje „Mahamaya“ pasitelkia sidabro halogenido jautrumo specifiką (papildomai neįjautrintas jis fiksuoja tik raudoną spektrą ir „nemato“ žalios spalvos) tam, kad primintų apie regimo pasaulio iliuziškumą. Man tai primena „plant blindness“ fenomeną – kognityvinį aklumą, kai žmogus, žvelgdamas į augalus, mato ne jų rūšis, o bendrą  „žãlumą“. Tik įdomu, jog negatyvai, kuriuose fiksuojami augalai, visgi yra gan detalūs, taip pabrėždami, jog žalia spalva, kurią priskiriame augalams, yra mūsų smegenyse suformuota šviesos interpretacija, o gamtoje grynoji žaluma galbūt net neegzistuoja. 

Paskutinė parodos salė palieka daugiausiai neatsakytų klausimų. Jos viduryje ant plastiko plėvelės guli Ulianos Damkienės silikoninis „Kūdikis“ su nenukirpta virkštele, o ant jį supančių trijų sienų projektuojami Aistės Valiūtės ir Daumanto Plechavičiaus instaliuoti miško vaizdai. Pamačius šią situaciją, kilo tik viena interpretacija, kurią dėl jos tiesmukumo nutariau palikti tarp eilučių ir atsigręžti į už nugaros likusią ketvirtą sieną, ant kurios eksponuojami Vytauto Juozėno liumeno atspaudai. Kūrinyje „Lengvai“ autorius vaizduoja mechaninius laumžirgius arba sparnuotas detales, siūlančias evoliucijos mitą, susiejantį nariuotakojus vabzdžius ir augalus, industriją ir gamtą, nes „žmogaus kurti objektai yra tos pačios gamtos dalis“. Šis sakinys įdomiai kontrastuoja su Vitalijaus Červiakovo kūriniu „Tylantis Pavasaris“, kuriame autorius siekia perteikti nerimą, kylantį kartu su tilstančiais gamtos garsais. Į galeriją įeinančius (ar išeinančius) lankytojus turėtų pasitikti interaktyviai varijuojantys sintetiniai, paukščius primenantys garsai, sukuriantys (ne)aktyvias akustines lokacijas. Ironiška, jog lankantis parodoje man jų išgirsti nepavyko – juk dažnu atveju to, kas išnyksta, tiesiog nepastebime. 

Apžvelgus parodą, galima grįžti prie anksčiau iškeltų klausimų. Konceptualiai neįpareigojanti parodos atmosfera, kviečianti patirti: liesti, klausyti ir mėgautis vaizdais, leidžia atsipalaiduoti nuo kartais perdėtų pastangų suprasti ir analizuoti. Tačiau kyla abejonė, ar ši patirtis būtų tokia neapsunkinanti pašalinus vizualines detales. Dauguma darbų kalba apie vizualinį santykį su pasauliu: Donatos Minderytės įgarsinti paveikslai, kurių centrinis objektas yra žvilgsnis, Marijos Marcelionytės-Paliukės supakuotos gėlės, prarandančios prasmę be piešinio, ir visi kiti darbai, kuriuos norėdamas suprasti negali apsieiti be aprašymo. Lieka kitas klausimas – kokią reikšmę parodoje įgauna augalai? Mano manymu, gamta šiuo atveju yra tik paviršius, bendras vardiklis, už kurio slypi itin skirtingos menininkų praktikos bei nagrinėjamos temos. Retam menininkui gamta tampa apmąstymų šaltiniu, kur kas dažniau tai – lęšis, pro kurį žvelgiama į asmeniškai rūpinčias temas. Tad ar paroda yra maloni kaip pasivaikščiojimas parke ir netradiciškai įtrauki, skatinanti pasitelkti daugiau jutimų, ne tik regą? Tikrai taip. Ar paroda leidžia kažką svarbaus suprasti apie gamtos vaidmenį šiuolaikiniame mene ir yra pritaikyta regėjimo sutrikimų turintiems lankytojams? Vargu.