Tikėti miestu: laiškas Julijai

Sveika, Julija,

Prisimindama apsilankymą Klaipėdoje ir kuratorės Paulinos Pukytės vestą ekskursiją po „Reiškinio M“ objektus, vis galvoju apie mūsų pokalbius autobuse tarp objektų ir traukinyje į Vilnių. Jaučiu, jog palietėme kelias labai įdomias temas, ir būtų gaila, jei jos liktų susirietusios į klaustukus mano atmintyje ar neužrašytos blaškytųsi pajūrio vėjyje. Tad nutariau išnarplioti bent kelis mūsų iškeltus klausimus, numegzti nepasižymėtų idėjų tinklą ir galbūt sugauti daugiau tavo minčių. 

Man labiausiai įstrigo tavo mintis apie miestą kaip kolektyvinės vaizduotės darinį. Juk miestus kuria ir perkūrinėja žmonės, sekdami tam tikromis ideologijomis, bandydami suprasti, kas vienija ir ko reikia ten gyvenančioms bendruomenėms, įsivaizduodami idiles, kurios nepaliaujamai keičiasi bėgant laikui. O siekdami paaiškinti tai, ko jau neatsimena, – kuria mitus. Kuo daugiau galvoju, tuo labiau atrodo, jog Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro inicijuotas „Reiškinys M“ yra būtent apie santykius tarp skirtingų mąstymo/matymo būdų, laikotarpių ir net kultūrinių tradicijų. Jis atspindi tai, kaip kinta miesto mitų sąvoka. Prisimenu kažkur skaitytus Gintaro Beresnevičiaus žodžius, kad mieste mitologinę sąmonę išstumia racionalus protas, technologijos bei pramonė. Miestas sukūrė vartotojo mitą, kuriame technologijos ir prekės pakeitė dievus bei gamtos jėgas, kaip pagrindinius gyvenimo simbolius. Manau, tą puikiai iliustruoja Klaipėdos istorija. 

Ar žinai, kad po antrojo pasaulinio karo mieste buvo likę apie pusšimtis žmonių? Šiandien tikriausiai būtų didelis iššūkis rasti klaipėdiečių, kurių proseneliai būtų kilę iš Klaipėdos. Po antrojo pasaulinio karo miestą formavo staiga užplūdę nauji gyventojai iš įvairių Lietuvos vietų, Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos. Jie čia atkeliavo pritraukti darbo galimybių – dirbti sovietų labai sėkmingai ir sparčiai vystomoje laivininkystės ir žuvininkystės pramonėje. Tačiau sovietai miestą vystė tik ekonomiškai, ribodami ir cenzūruodami meną bei religiją – panašu, jog miesto kultūros vystymasis buvo paliktas likimo valiai. Tad įdomu, kokia dabar yra šio miesto kolektyvinė atmintis ir kuo pagrįsta jo kultūra… 

Reflektuodama miesto ir mito santykius, prisiminiau dar vieno mąstytojo Rolando Barto mintis, o tiksliau – visą jo knygą, kurios pavadinimas „Mitologijos“. Joje autorius atskleidė, kaip iš pažiūros nekalti dalykai kaip vynas ir pienas, Gretos Garbo veidas ar Einšteino protas yra paverčiami moderniais mitais. R. Bartas pabrėžia, jog mitai modernybėje yra nebe kolektyvinio intelekto dariniai, o verčiau kolektyviniam intelektui pritaikyti konstruktai. Juos kuria nebe tautos ar bendruomenės, o žmonių grupės (tuo metu buržuazija, šiais laikais – korporacijos, politikai ir žiniasklaida). Modernybė mitais pavertė ideologinius ar sociopolitinius pasakojimus, kuriuos būtent ir kritikuoja, komentuoja bei plėtoja „Reiškinio M“ autoriai.

Klaipėdos mitus atspindi viešųjų erdvių estetika, kuri, kaip ir miesto istorija, yra sudaryta iš daugybės skirtingų komponentų. Viktorija Juzefa Venckutė tai kritikuoja keliuose stenduose pakabindama plakatus su žemėlapio fragmentais ir nuorodomis į miesto tuščias erdves, laisvas nuo, kaip ji rašo: „abejotinos meninės <…> vertės skulptūrų, išdygstančių bet kurioje dar laisvoje aikštelėje, dažnai kaip kurios nors bendrovės „dovana miestui“ ar tiesiog „miesto akcentas“. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Klaipėdos ekonominės plėtros skatinimą perėmė užsienio investuotojai bei privačios įmonės, kurių įtaką miestui atspindi ir V. J. Venckutės minėtos skulptūros. V. J. Venckutė, atkreipdama dėmesį į šią „kičišką“ gausą, skatina susimąstyti, kas nutinka su likimo valiai paliktomis viešosiomis erdvėmis bei kaip jos formuoja miesto identitetą. Jos nuorodos skatina kelti klausimą, kaip miestas nori būti matomas, bei siūlo ieškoti alternatyvių požiūrio taškų. 

Mes kalbėjome, jog ir kituose kūriniuose galima įžvelgti kritiką Klaipėdai. Tik mums buvo sunku įvardyti, kam ji skirta, svarstėme, ar ji nepašiepia miesto, kurio identitetas buvo plėšomas ir graibstomas, deginamas, sprogdinamas ir iš naujo perkuriamas rusų, vokiečių, prūsų ir net pačių lietuvių. Galvodama apie tai, bandau įsijausti į Klaipėdos padėtį – tiek blaškyta istorinių vėjų, ji neturi aiškaus, vienalyčio identiteto. Viena vertus, tokia situacija sukuria palankias sąlygas palaikyti socialinę įvairovę, o ne homogeniška visuomenė tikriausiai yra atsparesnė „Gelbėtojo“ mitui, apie kurį kalba Jurga Šarapova kūrinyje „Prieglobstis“, išryškindama siaurą ribą tarp individo ir masės. Tapydama, piešdama ir siuvinėdama anoniminių gyventojų veidukus bei iš jų sudarytus diktatorių veidus, J. Šarapova primena, jog vienai ideologijai atsidavusi žmonių minia joje gali ištirpti. Išgelbėta nuo nežinios ir siaubingos pasirinkimo laisvės, ji gali prarasti valią pati formuoti savo, kaip bendruomenės, identitetą.

Kita vertus, vienalyčio identiteto nebuvimas iškelia ir miesto mito problemą – kas sieja čia gyvenančius žmones ir kaip jie aiškina savo miesto kilmę? Net dėl Klaipėdos miesto pavadinimo buvo ilgai ginčijamasi. Mėmelis, anksčiau laikytas germaniškos kilmės pavadinimu, vėliau buvo pripažintas turintis baltišką kilmę, siejamą su senuoju Nemuno, vietos žmonių vadintu Memele, pavadinimu. Nežinau, ar dėl to, kad ieškojau empatijos, ar dėl to, kad ją jautė bei perteikė ir „Reiškinio M“ autoriai, pastebėjau, kad kai kurie darbai išreiškia ne tik kritiką, bet ir meilę Klaipėdai, siekį padėti jai atrasti savo mitus. Kaip, pavyzdžiui, Tomo Martišauskio suteiktas pavadinimas prieš tai bevardei „Dingsties“ gatvei, bandant sutaikyti uosto ir miesto teritorijas. Arba net keli Liucijos Teodoros Mikučionytės kūriniai, primenantys Henriko Schliemano istoriją, atrastą Troją ir per stebuklą nuo mieste kilusio gaisro išgelbėtus indigo dažus, kurie lėmė didelę Schliemano komercinę sėkmę. Manau, kad tokie kūriniai parodo, jog šiuolaikinių menininkų pozicija yra ne tik kritiška, bet ir siūlanti alternatyvas kitaip pažvelgti į miestą, prikelti ir atnaujinti istorinius naratyvus. Reiškinys skatina grožėtis miesto erdvėmis ir architektūra, pastebėti eroziją ir kismą, kaip Paulina Pukytė pastebėjo apskritą buvusios prieplaukos pastato langelį, tampantį ovaliu. O jei gerai ištreniruosi žvilgsnį, galbūt pavyks užfiksuoti net ir tai, kas yra (ne)matoma, pavyzdžiui, Konstantino Bogdano kūrinį, pasislėpusį tarp pasukamo tilto dalių Pilies uoste.

Man atrodo, jog tai pakankamai retas atvejis, kai šiuolaikinio meno projekte būtų vedamas toks subtilus pokalbis su miesto kontekstu: vieni kūriniai sklandžiai prisišliejo prie miesto objektų ar pavertė juos konceptualiomis skulptūromis, o kiti liko idėjinio lygmens, kaip, pavyzdžiui, pastebėtos situacijos, kurių nepastebėsi, kol kas nors neparodys. Tokia radikaliai konceptuali prieiga, kai menininkai tik pastebi ką nors aplinkoje ir šį pastebėjimą pristato kaip savo kūrinį (itin būdinga „Reiškinio M“ kuratorei Paulinai Pukytei), yra dar neįprasta miesto gyventojams. Tą pabrėžė ir klausimai po ekskursijos  – žmonės stebėjosi, kaip skylės radimas tvoroje gali būti laikomas meno kūriniu. 

Juk būtent mums aplankius Aurido Gajausko kūrinius „Akmuo ant vartų“ ir „Skylė tvoroje“, tu iškėlei klausimą, kaip šį reiškinį mato klaipėdiečiai. Žinoma, norint suprasti konceptualų meną, kartais neužtenka tik jį pamatyti ar perskaityti aprašymą, tačiau jei susipažinus su kūriniu kyla klausimų,  aš tai laikyčiau teigiamu bruožu. O man įdomu, ką galvoja vietiniai, kurie nieko nežino apie projektą. Ar pamatę ant apleisto šiluminės elektrinės pastato atsiradusią raudoną raidę „M“, ją susiejasu Mėmeliu ir pradeda svarstyti apie miesto kilmę ir jo istoriją, ar verčiau, prisiminę raidės „K“ formos viešbutį, svarsto, kas finansavo šį projektą? Įdomu, ką galvoja žmonės šerdami kates prie bakeno pamatų ir ar gilinasi, kodėl jau senokai apleistas, griauti planuojamas buvęs kapitono namas ėmė skleisti garsus ir siųsti Morzės signalus? Įdomu, ar Klaipėdos gyventojų pasąmonėje yra gyva miesto istorija ir ar jiems smalsu, kaip miesto identitetą keičia šiuolaikinė kultūra?… 

Labai tikiuosi, kad netyčia aptikę lentelę su raudona M raidele, klaipėdiečiai nepatingi nuskenuoti QR kodą, o susidūrę su tokiais kūriniais kaip „Erdvė be skulptūros“, nepabijo kritikos, nes ji padeda augti ir skatina ieškoti savo tiesų. Manau, jog „Reiškinys M“ Klaipėdos gyventojams gali tapti žvilgsnio treniruote, įjautrinančia akį pastebėti tai, kas nėra akivaizdu, arba mąstymo pratybomis, padedančiomis peržengti kanonines grožio, monumentalumo bei meno kūrinio sąvokas. Tuo tarpu man, žvelgiančiai svečio akimis ir pažįstančiai miesto istoriją tik iš tekstų, „Reiškinys M“ tapo paskata gyvai įsivaizduoti buvusius ar fiktyvius įvykius bei svarstyti, kaip šiais laikais gali būti atgaivinami ar kuriami miesto mitai. Taip pat svarstau, ar tau ši ekskursija padėjo kitaip pamatyti miestą K+M? Kadangi turi glaudesnį santykį su miestu nei aš, spėju, kad gal visai kitaip patyrei šį reiškinį? Beje, minėjai, jog tau pavyko aplankyti ir dar kelis kūrinius, kurie nebuvo įtraukti į mūsų ekskursijos maršrutą. Tad būtų įdomu sužinoti, kokius įspūdžius parsivežei namo.

Linkėjimai,

Miglė