Tikrovės mirgėjimas ir garso eksperimentai „Eye gymnastics“ kūryboje: pokalbis su Viktorija Damerell ir Gaile Griciūte

„Eye gymnastics“ pseudonimu pasivadinusių menininkių Viktorijos Damerell ir Gailės Griciūtės kūryba išsiskiria savitu vokalo panaudojimu bei neįprastu pasirodymų formatu, reikalaujančiu gilaus įsiklausymo ne tik iš kūrinio atlikėjų, bet ir žiūrovų. Eksperimentinės muzikos ritmų fone skambantys užkalbėjimai vilioja juos panirti į meditatyvią būseną, kurioje kyla noras sekti akių gimnastikos pratimų instrukcijas ar net įsitraukti į kolektyvinę garso kelionę pasitelkiant savo balsą. „Eye Gymnastics“ pasirodymams būdingi pulsuojantys garsai ir švelnus apšvietimas bei minimali scenografija turi galią sužadinti vaizduotę ir panardinti į jautrią, svajingą atmosferą.

2018 metais susibūrusios menininkės pradėjo nuo performatyvių Gailės ir Viktorijos pasirodymų, bet netrukus per formato eksperimentus perėjo prie kolektyvinių performansų. 2022 m. Gailė ir Viktorija, bendradarbiaudamos su Gabriele Labanauskaite, Sholto Dobie ir Greta Štiormer, pristatė Operomanijos prodiusuojamą muzikinį performansą „Sporto grupė“, kuris 2023-ųjų gegužę pasirodė Roterdamo naujosios operos festivalyje „O!“. Šių metų rugsėjį „Eye gymnastics“ dalyvavo Vilniaus performansų bienalėje, kurioje pristatė naujausią kūrinį „Apie ką svajoja betonas?“, skirtą Liepkalnio vandens saugyklai ir jos lankytojams.

Su Gaile Griciūte ir Viktorija Damerell kalbamės apie jų bendradarbiavimo ypatumus, kūrybinių pasirinkimų kelią ir naujos išraiškos paieškas.

M. M.: Ateinate iš skirtingų kūrybos laukų: Viktorija baigė skulptūros magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, o Gailė yra kompozitorė ir garso menininkė, studijavusi ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Suomijoje. Kaip jūs susipažinote ir kur atradote įkvėpimą bendrai kūrybai?

V. D.: Mes turime skirtingas versijas. Gailei įstrigo vienas atsiminimas, o man – kitas.

G. G.: Atsimenu, buvau VDA studentų baigiamųjų darbų parodoje, pastebėjau Viktorijos kūrinį ir paprašiau parodos kuratorius, kad mus supažindintų.

V. D.: O aš atsimenu, kad gavau laišką iš Gailės su kvietimu būti skaitove jos, Julijono Urbono ir Gabrielės Labanauskaitės kuriamoje operoje „Honey, Moon!“. Tuo metu buvau Italijoje, dėl to darbą pradėjome per nuotolį – ji atsiųsdavo tekstus ir prašydavo juos įskaityti tam tikrais būdais. Kadangi nuolat kažkur keliavau, tai tekdavo daryti tai traukinyje, tai lifte, net viešajame tualete. Tuo metu dar nelabai supratau, ko būtent iš manęs reikia, tačiau gerai jaučiausi atlikdama jos formuluojamas užduotis. Iki tol neteko dalyvauti kito žmogaus kūryboje kaip atlikėjai, bet Gailės atidumas ir tai, kaip ji vertino natūralias mano balso savybes, pirmą patirtį pavertė labai paprasta ir malonia. Kai susitikome gyvai, šis pojūtis tik sustiprėjo. Ji tikriausiai pasijuto panašiai, nes po operos pakvietė mane į meno rezidenciją Žeimiuose, kur jau pradėjome kurti kartu.

G. G.: Rezidencijoje ketinau kurti dainų ciklą, kuriam norėjau pasitelkti žaislų modifikuotomis mikroschemomis (circuit bent) garsus ir baroko operų fragmentų įrašus. Savo kūryboje kaip pagrindinį šaltinį melodijų rašymui naudoju žmogaus balso intonacijas. Mane inspiruoja kalboje natūraliai glūdinčios melodijos, ritmika, savitas derėjimas, etc. Todėl atkreipiau dėmesį į Viktorijos žemą, švelnų balso tembrą ir lėtą, melodingą kalbėjimo manierą. Taip pat mus abi domina panašios kūrybos temos: įvairios sąmoningumo sampratos ir patirtys, tikrovės mirgėjimas, santykio su aplinka problematika.

M. M.: Kaip kilo idėja „Eye Gymnastics“ pseudonimui?

V. D.: Tada Žeimiuose jis ir atsirado. Buvome susitarusios, jog Gailė kurs muziką, o aš rašysiu tekstus. Nuo pat pradžių tai buvo labai žaismingas, neįpareigojantis procesas. Nemėgstu pradėti nuo balto lapo, tai naršiau po savo tekstų šiukšlynėlius. Kompiuterio darbalaukyje radau tekstą apie akių mankštą, kurį kaip tik buvau išvertusi į anglų kalbą draugui, norėjusiam sustiprinti savo regėjimą. Taip atsirado vienas iš trijų pirmųjų mūsų dueto kūrinių, ir kai reikėjo kažkaip pasivadinti, nusprendėme gana spontaniškai.

M. M.: Įdomu, kiek jums yra svarbu, kad žiūrovai išgirstų ir suprastų įdainuojamų žodžių prasmę, o gal jie labiau skirti kurti estetinę patirtį?

V. D.: Jei tekstą išgirsti, kūrinys veikia vienaip, o jei neišgirsti, jis vis tiek veikia. Kita vertus, dažnai nutinka taip, kad žmonės žodžius išgirsta pusiau, o plyšius užkaišo patys – mane tai vis maloniai nustebina ar net prajuokina. Kurdamos dainas, nemažai diskutuojame apie tekstus, jie dažnai tiesiogiai įkvepia performansų vizualiąją dalį ir tampa pasirodymų ašimi. Kadangi aš pati kaip klausytoja ar žiūrovė esu gan nekantri ilgiems, sudėtingiems tekstams, tai dažnai svarbesnius fragmentus užloopiname – taip jie klausytojus apgaubia kaip atmosfera ir nereikalauja įsigilinimo.

G. G.: Dirbdamos su kalbos intonacijomis atkreipėme dėmesį į praktikas, kuriose balsas naudojamas skirtingais būdais. Jos padeda paversti kalbą melodingesne, repetatyvia ir nepastebimai priartina ją prie dainos, pavyzdžiui: akių gimnastika, hipnozės seansai, kūno skenavimo (body scan) instrukcijos. Tuo pačiu balsas minėtose praktikose tampa tarsi patirties vedliu. Su šiais tekstais atsirado ir savitas „Eye Gymnastics“ ryšys su klausytoju, kuomet jis įtraukiamas dalyvauti pasirodyme mentaliai. Tai tapo mūsų kūrybos branduoliu.

M. M.: Per šiuos penkerius metus jūsų, kaip dueto, kūryba išaugo nuo judviejų eksperimentinių pasirodymų festivaliuose iki kolektyvinių performansų, į kuriuos įtraukiate savanorius. Kaip įvyko šis pokytis?

V. D.: Kviesti žmones prisijungti prie mūsų scenoje pradėjome palaipsniui. Viena iš priežasčių, kodėl kilo mintis įtraukti kitus, buvo gan praktiška – atsimenu, prieš vieną pasirodymą tiek stresavome dėl visų scenografijos, kostiumų detalių, kad nebegalėjome atsitraukti ir suvokti visumos. Tada Gailė užsiminė, kaip būtų puiku, jei mūsų performansus galėtų atlikti kiti. Tiesą sakant, pirmą kartą tokį formatą išbandėme tik su „Sporto grupe“. O visuose „Eye Gymnastics“ kūriniuose iki šiol pasirodome ir pačios, tik pasirengimo procesas dabar atrodo daug mažiau chaotiškas. Pavyzdžiui, kurdamos performansą „Apie ką svajoja betonas?“, dirbome su beveik trisdešimčia savanorių, tačiau darbas buvo itin sklandus ir suteikiantis erdvės būti su kūriniu be streso. Su augančiu kompleksiškumu atsiranda ir vis daugiau pagalbos – šįkart itin pasijuto, kad visi darė daugiau nei privalėtų, netgi neprašyti. Viso proceso metu jautėme, kad galime tiesiog pasitikėti ir kad mumis irgi pasitikima.

G. G.: Mes, kūrėjos, siekiame, kad publika galėtų susitelkti, įsiklausyti į garsą, savo kūną, pojūčius. Būvis scenoje yra tarsi didesnio jautrumo, įelektrinta būsena, talpinanti kitokį santykį su laiku, kūnu, o taip pat – su erdve ir publika. Kviesdamos savanorius, bandome jiems perteikti šį siekį. O jiems prisijungus, mūsų sceninis būvis pradeda sklisti ir tarp žiūrovų.

M. M.: Kai kviečiate savanorius dalyvauti jūsų pasirodymuose, nereikalaujate iš jų profesionalaus atlikimo ar vokalinių gabumų. Kuo jus žavi tokia balsų įvairovė ir kokio skambesio ieškote?

V. D.: Nėra taip, kad ieškome konkrečiai neprofesionalų, bet rinkdamos žmones pasirodymams, siekiame ištirpdyti šią mėgėjo ir profesionalo skirtį.

G. G.: Siekiame, kad visi būtų lygiaverčiai nepriklausomai nuo jų įgūdžių. Darbas su žmonėmis kaskart vyksta labai individualiai, ir kartais treniruotas balsas reikalauja daugiau pastangų jį išlaisvinti ar pripratinti daryti ką nors neįprasto. Mane domina natūraliai balso intonacijose glūdintis melodingumas. Žmonės kalba labai skirtingai, skiriasi balso tembras, tempas, intensyvumas. Man įdomu, kaip jie kiekviename žodyje intonuoja balses. Besiklausant balso ir stebint, kaip balsės vingiuoja tarpusavyje, galima išrašyti specifines melodines linijas. Šis kūrybos metodas man patinka, nes jis kyla iš paties atlikėjo ir yra artimai susijęs su tuo, kas jam patogu. Taip gimsta organiškas, takus skambesys.

M. M.: Kartu su pasirodymų formatu kito ir jūsų sceninis įvaizdis bei atmosfera: iš mistinės ji tapo labiau žemiška, orientuota į bendrumą. Ar pastebite, kas nulemia „Eye Gymnastics“ kūrybinius posūkius bei kaip atsiranda naujos išraiškos formos?

V. D.: Iš esmės nesame prisirišusios prie konkretaus vizualinio sprendimo ar darbo principo. Išlieka gal tik siekis sukurti sąlygas įsiklausymui, kitokio intensyvumo patirčiai. Kaita mūsų performansuose vyksta organiškai, jų formatui daug įtakos turi vietos, kuriose vystomi konkretūs kūriniai, o taip pat ir tekstai, kurie yra tarsi mūsų apmąstymų, tarpusavio dialogų dienoraštis. Pasirodymuose atrasti dalykai veda į naujus sumanymus. Pavyzdžiui, performanso Miunchene metu užkabinome bendrumo elementą, kuris, bėgant laikui, darėsi vis svarbesnis.

G. G.: Kai atvykome į Haus der Kunst, susidūrėme su griežtais reikalavimais ir ribojimais dėl pandemijos bei dėl pastato saugumo. Pastatas buvo atidarytas 1937 metais ir tapo partijos vedančiąja meno institucija, skirta reprezentuoti nacionalsocialistinės kultūros politiką. Dabar tai tarptautinis modernaus ir šiuolaikinio meno muziejus, tačiau pastato architektūra bei jo istorija kuria šaltą, nejaukią atmosferą. Tokioje situacijoje kilo poreikis ieškoti artumo. Taip scenoje tarp tarpusavyje nepažįstamų atlikėjų atsirado prisilietimai, švelnūs gestai.

V. D.: Man šis pasirodymas įsiminė dar ir dėl to, kad jo metu pirmą kartą iš tiesų pajutau, ką darau. Iki tol performansai man buvo mentaliai sunki veikla, atsidūriau joje kažkaip per aplinkui, niekada to neplanavau. Dėl to nesijaučiau patogiai, kaskart turėdavau išeiti iš komforto zonos ir pirmiausia koncentruodavausi į tai, ką patiria žiūrovai, o ne aš pati. O tą kartą nusprendėme būti scenoje dar besirenkant publikai. Pamenu, pradžioje kilo švelni panika: o jei per tas dvidešimt minučių išdžius burna arba nejudant nutirps kuri nors galūnė? Visgi netrukus supratau, kad pagaliau turiu laiko iš tiesų pilnai įsižeminti, pajusti tai, kas vyksta. Tas kartas iš esmės pakeitė mano buvimą scenoje.

M. M.: Paskutiniajame projekte „Sporto grupė“ dirbote su dramaturge Gabriele Labanauskaite, savadarbių instrumentų meistru Sholto Dobie ir režisiere Greta Štiormer bei turėjote profesionalią atlikėjų komandą. Kuo ši bendradarbiavimo patirtis skyrėsi nuo jums įprasto kūrybos būdo?

V. D.: Nors ir dirbome su atlikėjais, kurie yra profesionalai savo srityje, šiuo atveju jie pirmą kartą atliko specifines užduotis. Jiems teko praplėsti savo balso naudojimo būdus nepriklausomai nuo išsilavinimo ar ankstesnės patirties. Šis kūrinys apimtimi buvo didesnis, nei mums įprasta, o visas procesas užtruko 5 metus, dėl to turėjome galimybę nemažai eksperimentuoti, netgi kartu su menininku Sholto Dobie kurti specifinius instrumentus. Tekstus rašėme kartu su Gabriele Labanauskaite, o į veiksmo scenoje sprendimus įsijungė ir Greta Štiormer. Kūrinys tapo itin kompleksiškas, ir naviguojant tokioje didelėje komandoje, kilo nemažai iššūkių, bet kartu – ir daug atradimų. Mums su Gaile tai buvo proga dar giliau tyrinėti mudviejų bendrus taškus. Pavyzdžiui, atradome, kad abi režisūrinę kūrinio koncepciją sau buvome įsivardijusios tuo pačiu „tikrovės mirgėjimo“ terminu. Aš ir Gailė šiai sąvokai skyrėme kiek kitokią prasmę, bet iš esmės sutarėme, jog ji nurodo į galimybę patirti kūrinį skirtingose plotmėse: vieną akimirką viskas gali atrodyti labai rimta, dramatiška, kitą – atsiveria ironija, trečią – ir saviironija, o dar kitą pamatai tą vyksmą kaip nuasmenintą tėkmę.

G. G.: Instrumentai buvo sukurti groti drone muziką, ilgus garsus bei intervalus, akordus. Tam specialiai sukūriau harmoninę struktūrą ir kiekvienai mašinai atrinkau specifinio tono vamzdžius, kuriuos Sholto sukonstravo į specialius orą pumpuojančius instrumentus – treniruoklius. Taip pat numatėme galimybę, pasitelkus liežuvėlius, subtiliai keisti oro srovės stiprumą ir taip vamzdžius specialiai išderinti. Remiantis šiuo principu buvo sukurta didžioji dalis operos muzikos. Muziką kūriau ir repeticijų eigoje, kuomet atlikėjai mokėsi groti instrumentais. Man svarbiausia buvo kuo tiksliau nusakyti garsinę estetiką, todėl su Viktorija siekėme perteikti specifinę atmosferą, būseną, kuri taptų visų bendru tikslu. Šios estetikos rėmuose atlikėjai improvizavo ir ieškojo įvairių sąskambių, garsų, išgaunamų išplėstinėmis technikomis. Per repeticijas galėjau atsirinkti iš atlikėjų pasiūlytų garsų bei nukreipti juos tam tikra linkme, struktūruoti atrastus garsus laike bei lipdyti iš jų muzikinę-dramaturginę formą. Ieškojome, kaip atlikėjai galėtų suformuoti bendrą garsinę patirtį, kaip visi, net dainuodami po vieną, galėtų susilieti į tą patį personažą.

M. M.: Šiam kūriniui įkvėpimo sėmėtės iš skirtingų sporto kontekstų. Tarp jų – ir sporto salės, kurioje dominuojančios vertybės yra gan priešingos įprastoms kultūros srityje. Tačiau jūs radote būdą pavaizduoti sporto salę scenoje be didaktikos ar šaržo ir pasitelkėte sporto temą kaip įrankį prisikasti prie šiuolaikinio žmogaus problematikos lauko. Ką atradote šiame lauke?

V. D.: Aš sporto sritį matau kaip vieną iš daugybės sričių, kurią pasitelkus gali atlikti tam tikrą mūsų kultūros skerspjūvį. Tuomet atsiveria visuomenės santykis su konkrečiu reiškiniu. Kūrinyje yra šiek tiek kritikos, bet ji nukreipta ne į sporto lauką ar kūno kultą, o tik į mūsų nejautrumą, poreikį sąmoningumą ar savęs tobulinimą paversti valiuta.

G. G.: Režisūrinė kūrinio koncepcija siejasi su Viktorijos jau minėta „tikrovės mirgėjimo“ sąvoka. Sąmoningai lipdėme koliažą iš sporto gyvenimo situacijų, kurios atskleidžia skirtingas savęs tobulinimo ir įvaizdžio kūrimo visuomenėje problemas. Mums buvo svarbu per daug nesusitelkti į priešingas vertybes lyginant sportą su kultūra, nes pačios, nebūdamos sportininkės, negalėtume situacijos vertinti objektyviai ir nuodugniai. Kai ieškojome savo santykio su sportu, Viktorija pasiūlė apsistoti ties treniruoklių sale, kurioje nesunkiai galėjome atpažinti save ir nuodugniau įsigilinti į nuolatinio savęs tobulinimo keliamą triukšmą bei įtampą. Tačiau ši situacija pasirodė nevienpusiška. Kūrybinio proceso eigoje atradome, kad vartotojiškas savęs tobulinimas ne visada priešinasi buvimui čia ir dabar. Net ir pragmatiškame reklaminiame šūkyje gali prasišviesti nuolankumas ir atjauta, o tikrumą taip lengva paversti preke. Kitaip tariant, bet koks didaktiškas vertinimas ar kritika yra subjektyvus ego reikalas. Mums reikėjo labai dėmesingai sverti savo pasirinkimus, kad paliktume žiūrovui erdvės pačiam įvertinti scenoje suvaidinto tikrumo laipsnį.

M. M.: Rugpjūtį vykusioje Vilniaus performansų bienalėje pristatėte kūrinį „Apie ką svajoja betonas?“, apie kurį jau trumpai užsiminėte. Šis pasirodymas jūsų kūrybos horizonte išsiskyrė tuo, kad į garsinės atmosferos kūrimą įtraukėte ne tik grupę savanorių, bet ir visus lankytojus, kurie labai noriai prisidėjo savo balsais. Kodėl jums buvo svarbu įtraukti auditoriją?

V. D.: Jau kurį laiką pagalvodavau, koks neįtikėtinas pojūtis yra dainuoti kartu, jausti savo ir kitų balsus rezonuojant. Šios mintys kilo po kelių per trumpą laiko tarpą netikėtai susidėjusių situacijų, kai pusiau netyčia vis atsidurdavau kolektyviniuose dainavimuose. Dalyvavau vienos nuostabios mokyklos („Patirčių slėnio“) atidaryme, kur vaikai visus kvietė įsijungti į sutartinę, tą pačią savaitę prisijungiau prie ekskursijos, kurios metu į kapines atėję lankytojai gavo po lapą su partizanų dainomis, ir vėl visi dainavome kartu. Darkart prie sutartinių prisijungiau draugės vestuvėse, o galiausiai vieną atlikau Arturo Bumšteino spektaklyje „Urbančičiaus metodas“. Pagalvojau, kad įprastai neturime sąlygų dainuoti kartu, o pasitaikančios situacijos dažniausiai būna aiškiai apibrėžtos tam tikros tradicijos, kaip kad liaudies muzika, chorų būreliai ar roko koncertai, kur visi žino savo mėgstamų dainų žodžius. Šiose srityse veikiančios konvencijos leidžia žmonėms atsipalaiduoti, pasijusti saugiai ir tiesiog pasimėgauti. Visgi man, kaip kūrėjai, norėjosi atsirišti nuo žanro užtikrintumo. Pradėjau svajoti apie aiškaus apibrėžimo neturintį, kūrybai atvirą formatą, kuriame kūniškas savo balso patyrimas pintųsi su bendrumo pojūčiu, o pasyvus kūrinio stebėjimas – su galimybe jame dalyvauti. Kai pasidalinau tuo su Gaile, pamačiau, kad ir ji turi panašių idėjų ir netgi jau su tuo dirba individualioje praktikoje. Taip kartu pradėjome ieškoti, kaip galėtume sukurti sąlygas, kuriomis dainavimo kartu galimybė iškiltų kūrinio tėkmėje intuityviai, nesudarant žiūrovams spaudimo įsijungti. Siekėme suteikti jaukią, pastangų nereikalaujančią erdvę tiems, kurie irgi to bendrumo išsiilgę.

G. G.: Savo asmeninėje praktikoje tyrinėju situacijas, kuriose garso menas tampa kitokio santykio praktika: su erdve, aplinka, su įprasta kūrinio įvykimui būtinų elementų hierarchija (kūrėjas, atlikėjas / kūrinys, žiūrovas). Taip pat bandau pažvelgti į garso meną kaip į praktiką, sudarančią galimybę praplėsti suvokimą, koks garsas yra gražus, o koks ne, ir kvestionuoti tokį dualistinį kategorišką požiūrį. Nors sonoristinis choras nėra naujiena, tačiau dažnai prašymas imituoti jūros ošimą 30 minučių chorui tampa dideliu iššūkiu, visada atsiranda keli atlikėjai, kurie tokią garsinę praktika pavadina nesąmone ir palieka auditoriją. Taigi, terpė, kurioje tvyro nemažai abejonių ir pasipriešinimo, tampa tarsi dirva dialogui, klausimams, kurie galbūt padeda įprastai „nurašytiems“ garsams prasibrauti pro mentalinį filtrą ir priartina triukšmą prie melodijų, o išsiderinusių tonų sąskambius – prie savitos harmonijos. Svarbiausias dėmuo šitame procese, žinoma, yra dėmesingas klausymasis, sąmoningai nukreipiant dėmesį nuo individualių garsinių sprendimų iki garsinės visumos, kurioje tavo balsas tampa didesnio organizmo sudedamąja dalimi.

M. M.: O kodėl šiam performansui pasirinkote Liepkalnio vandens saugyklą?

G. G.: Liepkalnio vandens saugykla turi 5 ar 6 sekundžių aidą, šią erdvę pasirinkome norėdamos praplėsti kūrinio ribas ir per akustiką įtraukti erdvę kaip dar vieną „gyvą“ kūrinio sudedamąją dalį.

V. D.: Pirminis siekis buvo pasitelkti tą erdvę dėl jos akustinių savybių, bet dirbdamos ten atradome ir kitų aspektų, kurie padėjo kūriniui evoliucionuoti. Dideliu įkvėpimu tapo vandens saugyklos architektūra, kuri ne tik padarė įtaką savo vizualumu bei medžiagiškumu, bet ir padiktavo teminį stuburą. Svarbus elementas – jau minėtas mūsų noras balansuoti, neapriboti kūrinio iki vieno dominuojančio jo skaitymo būdo. Todėl tą jaukią, įsitraukti padedančią erdvę natūraliai norėjosi kurti šaltoje, drėgnoje, klaustrofobiškoje patalpoje :)

M. M.: Ar jau turite kūrybinių planų arba svajonių ateičiai?

V. D.: Po truputį jos visada vystosi. Visgi kol kas norisi pakontempliuoti tai, ką padarėme, judėti super lėtai.