Author Archives: Alberta Vengrytė

Straipsnio autorius:
Alberta Vengrytė šiuo metu Vilniaus Dailės Akademijoje studijuoja Dailėtyrą, domisi šiuolaikinio meno teorija, filosofija, eksperimentiniu rašymu, kuratorystės praktikomis.

Žodžių deriniai kaip kvapas. Pokalbis su Ieva Rojūte

Alberta Vengrytė (A.V.): Sveika, Ieva! Besiruošdamos šiam pokalbiui dar nuo praėjusio gruodžio, matyt, ne kartą leidomės į kitus pašnekesius. Kartais man atrodo, jog per tam tikrą laiką temporalus dabarties suvokimas prisipildo prasmėmis ir atsietais pasakojimais, kurie vėliau rezonuoja visai kaip Alvin Lucier kambaryje [1], iki kol susikaupiama tekstui, gestui ar dialogui, kuris – savo ruožtu – taptų poezija (neidealizuojant), žemėlapiu, knyga ar piešinio fragmentu… Štai šįvakar, užduodama tau klausimus, permąstau skambančią Carlos dal Forno muziką ir draugėn atverstą David Batchelor “Chromofobiją”. Skyriuje Apocalypstic (sic.) jis rašo: “Chromofobinis ar chromofilinis, tuose spalvos pasakojimuose visada yra kažkas apokaliptinio. Greičiausiai, kažkas organinio. Spalva pavojinga. Tai narkotikas, sąmonės praradimas, tam tikras aklumas – bent kuriam laikui. Spalva reikalauja, arba pasireiškia kaip, arba tiesiog yra fokuso, identiteto, savąsties praradimas. Proto netekimas, tam tikra klejonė – galbūt – tam tikra beprotybė. Tačiau ne visuomet, ne visiems. Kitame spektro gale, vaizdžiai kalbant, yra kito pobūdžio – mažiau kataklizmiška, mažiau pavojinga spalva”[2].

Galbūt tą patį galima pasakyti apie kasdienybėje užsimezgančius pokalbius ar gimstančius kūrinius? Kas atsiduria kitoje meno kūrinio spektro pusėje?

Šalia mano kompiuterio mirkstančios 5 geltonos olandiškos rožės už 4 eurus ir užgrojęs Dal Forno “The Garden”, regis, finalizuoja “Chromophobia” padiktuotą diskursyvų deliriumą apie spalvą bei organiką, tapus savotišku oksimoronu, arba prisiminus, jog šnekų aidas ir kūrybos niuansai dar ne visuomet yra instrumentinė kalba, virstanti teiginiais. Vis dėlto, tavo kūrinius buvau pratusi apmąstyti daugiausia kalbos priemonėmis  (Topics & Places platforma, God Bless America (2012), Vaikeli, tu pražūsi (2013), Rūpintojėlis (2012), pristatytas „Vartų“ galerijoje…), o dar studijavai tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Ar sutiktum papasakoti apie spalvinius savo kūrybinės biografijos procesus? Kaip susidomėjai tekstu? Kaip vis dėlto atsitiko „Kaimiškai suprastas Kristus“?[3]

Ieva Rojūtė (I.R.): Studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, jau trečiame tapybos kurse supratau, kad tai, apie ką noriu kalbėti, ar temos, kuriomis domiuosi, – jų tapyti gal ir nereikės… Niekada labai nesirišau prie pačios tapybos, bandžiau skirtingas medijas, nefetišizuoju kažkurios vienos. Iki šiol spalvai ar tonų subtilumui skiriu dėmesio, tai gal kažkoks tapybos pėdsakas, kuris persekios amžinai, ha!

Rašymas man buvo artimas visą laiką, tai terapinis (jau baisus šitas žodis, bet…) procesas ir tam tikro dienoraščio vedimas. Jau seniai dokumentuoju frazes, nuotrupas, dviprasmybes, faktus, žmonių komentarus. Išsprendžiu daug konfliktų tokiu būdu, tiesiog užsirašau, kad po to blaiviai apsvarstyčiau, kas čia ką sako. Man įdomios situacijos, kuriose išgirstu kažką, ko nesitikėjau išgirsti. Kartais gaunu laiškus, žinutes, kurios turi tam tikra energetiką, tik nebūtinai iš karto yra aišku, apie ką tai, ir kodėl patraukė dėmesį. Atėjus laikui, sujungiu tam tikras situacijas, kartais visai tolimas vienas kitai, priešingas. Tačiau teksto, kurį naudoju, nenoriu romantizuoti ar poetiškai pateikti. Tikiu baziniais tam tikrų žodžių junginiais, kurie išjudina ar primena kažką daugiau. Dažnai prilyginu tam tikras žodžių kombinacijas kvapui, kuris savyje sutalpina labai platų ir asmenišką informacijos kiekį, kiekvienam labai skirtingą ir individualų. Beieškodama tekstinių kvapų, bandau išjudinti tam tikrą informaciją žiūrovo patirtyje. O „Kaimiškai suprastas Kristus“, tai ištrauka iš vienos pirmųjų instaliacijų, kuriose pradėjau naudoti tekstą. Tuo metu ieškojau informacijos sapnininke – ką reiškia sapnuoti Rūpintojėlį. Norėjosi per tokią banalią temą atrasti kažką komiškai liūdno.

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

A.V.: Esame karta, pilnai įsitraukusi į virtualų kasdienybės ritmą ir išmaniąsias technologijas, socialines platformas. Seku tave instagram tinkle, esame viena kitos facebook sąrašuose. Kaip vertini galimybę save, kaip menininkę, profesionaliai reprezentuoti šiose platformose? Nekyla noro žinutes, kurias perteiki kūriniais (tarkim, „Čia gyvenimas yra, o ne fantazija“ arba „Oras ten buvo kitoks, žmonės linksmesni“) tiesiog tweet‘inti?

I.R.: Pripažinsiu, turiu silpnybę liūdniems egzistenciniams instagram profiliams, seku ne vieną tokiu kalibru (pirmi, kurie šauna į galvą: @textsfromyourex, @humansoflate, @stoppingoffplace), pati naudoju instagram platformą tam tikrai nuotaikai ar nuomonei, ar pastebėjimams fiksuoti, bet žiūriu į tai labiau kaip į foto dokumentaciją, minčių kratinį. Trumpai tariant, labiau linkstu į realią fizinę situaciją, tikiu juodu ant balto, teksto energetika erdvėje, dydžių, medžiagiškumo ir formų paieškomis.

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

A.V.: Ar galėtum papasakoti apie santykį ir bendradarbystę su The Deep Splash menininkų projektu bei „Dausuvos“ paroda-konsteliacija nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje? Kaip į tavo asmeninius projektus persikelia skirtingi kūrybiniai amplua? Kiek žinau, esi kūrusi grafinio dizaino srityje, minėjai, jog pastaruoju metu dirbai filmavimuose, visai neseniai teko klausytis tavo bei Adomo Narkevičiaus muzikinio mixo (By Adam & Eve), sugroto Palanga Street Radio ribose. Šį projektą užkūrę vyrukai juk irgi kūrybingos sielos, Mindaugas (Mavros Skylos) – grafikos dizaineris, prisiekęs veganas, didžėjus (Blackdog); Ignas (aka yfyf); Lino humoro jausmas estetikos srityje – beprecedentis… Gal čia ne vien sutapimas? Turėdami vis daugiau atvirų galimybių stengiamės plėsti kūrybines teritorijas? Kaip šiame kontekste veikia Vilniaus meno scena ir jaunų menininkų tarpusavio santykiai? Kaip, tavo manymu, su tuo sugyvena tradicinės institucijos?

I.R.: Vasarą susitikome su parodos kuratorėmis Mažvydo bibliotekoje, mane pasikvietė su mintimi, kad vizualiai prisidėčiau ir apjungčiau The Deep Splash menininkų kūrinius ir Kazio Pakšto idėją (aut.past. autorius svarstė apie “atsarginės Lietuvos” – Dausuvos – įkūrimo naudą). Besiruošiant skaičiau Pakšto knygas, prisiminimus, raštus, buvo labai įdomu artimiau susipažinti su jo vizijomis, utopinėmis fantazijomis, pašmirinėti po Mažvydo biblioteką… Skaitydama užfiksavau nemažai jo prisiminimų. Parodoje norėjosi utopinės ir melancholiškos fantazijos… Dalyvaudama grupinėse parodose, kartais ieškau, kaip galėčiau įsiterpti tarp šalia esančių kūrinių, sukurti jiems atmosferą.

Ne visi kūrybiniai projektai, į kuriuos įsiveliu, verti didesnio aptarimo. Neseniai su kažkuo kalbėjau, kad sunku dabar ir pasakyti, ką tiksliai IŠ VISO ČIA DARAI. Galiu sudėti taip: darau įvairiausias užklasines veiklas, kurias tuo metu atrodo aktualu daryti ar paprasčiausiai norisi daryti. Niekada neskubėjau savęs identifikuoti, nei kaip menininkės, nei kaip kino/reklamų dailininkės, nors tai darau pakaitomis, įvairiais amplua. Aišku, esu išgirdusi komentarų, kad jeigu jau darai kažką, tai reikia rimtai į tai ir žiūrėti, iki galo ir daryti… bet koks skirtumas, galvoju. Manau, galima išlaviruoti ir ne iki galo rimtai žiūrint. Per bendravimą su žmonėmis sugalvoju, ką noriu veikti toliau, su kuo kooperuotis, kaip prisidėti, kaip savo idėjas išpildyti.

Nemažai kam pasakojau apie Palanga street radio, kaip apie reiškinį, turintį terapinį poveikį, ten tiesiog gera būti, be galo palaikau tokias DIY veiklas Vilniuje ir tikiuosi, kad žmonės tiesiog organiškai trauks vieni kitus, taip trindami snobiškumą ir nerimo jausmą.

Truputį juokinga rimtai apie tai kalbėti, bet jeigu jau kalbam apie užklasinę veiklą, tai su Adomu Narkevičiumi įrašėm mix’ą meilės tematika – Winter in Heaven mix, pasinaudojom Palanga street radio prielankumu ir svetingumu, siūlau pasiklausyti ir kitų mix’ų šioje platformoje.

Vilniaus meno scena – tai per daug aptaku, nes ta scena tokia sąlygiška ir nuomonę kažkokią turėti labai sunku. Žodžiu, priklauso kaip pažiūrėsi! Kartais atrodo tragedija, kartais atrodo visai įdomu. Aš labiau gal fokusuočiausi ne į meno sceną (kas per žodis ta “scena”, iš tikrųjų), o į atskirus žmones, ar žmonių grupes ir jų iniciatyvas (aut.past. ar tai ir nėra „scena“?). Manau, labai svarbu sekti ir domėtis tuo, ką naujo daro žmonės aplink ir juos palaikyti, bendradarbiauti, jeigu rezonuoji – prisidėti. Mažiau snobizmo ir daugiau chichi-chacha, tokiu būtu greičiau pasidaro dalykai, nes nebaisu, o nebaisu, nes ne iki galo rimta. Toks receptas. Be to, gal labiau įdomu iš viso ne menininkai, o protingi, kūrybingi ir sumanūs žmonės. Jų nėra mažai.

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

A.V.: Pabaigai, chichi-chacha klausimas. Jei šiandien galėtum surengti parodą bet kurioje pasaulio vietoje – kur tai įvyktų? Ar turi planų artimiausioje ateityje pristatyti savo darbus?

I.R.: Vasario 20 dieną atsidarė mano solo paroda Mother & Tongue, Editorial projektų erdvėje, Vilniuje. Paroda veiks iki Kovo 14 dienos, tai kviečiu visus užsukti, nes laiko tiek ir teliko!

 Mother & Tongue – dabar galvoju – labai jau tokia vizualiai pavasariška paroda, haha! Būnant Editorial erdvėje, jautiesi kaip troboje, gal tos medinės grindys, gal žemos lubos… Norėjau prisitaikyti prie aplinkos ir įkurti tam tikrą urvą, motiniškai globėjišką, bet kažkodėl šaltą ir neurotišką. Kviečiu užeiti ir pabūti, mielai nueisiu kartu.

Šiuo metu ruošiuosi kelioms grupinėms parodoms, kurios vyks pavasarį, viena jų – Vilniuje, GIVE UP THE GHOST, Baltijos Trienalėje, ŠMC.

[1] “I am sitting in a room different from the one you are in now. I am recording the sound of my speaking voice and I am going to play it back into the room again and again until the resonant frequencies of the room reinforce themselves so that any semblance of my speech, with perhaps the exception of rhythm, is destroyed. What you will hear, then, are the natural resonant frequencies of the room articulated by speech. I regard this activity not so much as a demonstration of a physical fact, but more as a way to smooth out any irregularities- my speech might h_a_v_e_”,_ _plg. https://en.wikipedia.org/wiki/I_Am_Sitting_in_a_Room, 2018-02-08;

[2] Chromophobia, David Batchelor, series of FOCI (Focus on contemporary issues), red. by Barrie Bullen & Peter Hamilton, Reaktion Books Ltd., 2000, London.

[3] Ievos Rojūtės instaliacija „Rūpintojėlis“ (2012 m.) Vilniaus „Vartų“ galerijoje.

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

„Pavojinga mityba“ galia, cukrumi ir reprezentacijomis. Pokalbis su Egle Jauncems.

Iki 2018 m. sausio 5 d. Vilniaus „Vartų“ galerijoje veikia Eglės Jauncems personalinė paroda „Pavojinga Mityba / Malnutrition“. Lietuvoje gimusi menininkė (g. 1984) gyvena ir kuria Londone, o jos skirtingos patirtys nusidriekia nuo Vilniaus alternatyviosios muzikos scenos, akademinės fleitos garsų bei cigarečių dūmų, iki Tolimųjų Rytų, meno studijų, savi-edukacijos didžiosiose galerijose, besitęsiančio autentiško santykio su tapyba kaip medija, meninių tyrimų tapybos istorijos, galios, potraukio, reprezentacijos ir vidujybės temomis, iki prestižinės David Hockney vardo stipendijos, suteiktos kūrėjai 2015 metais… Diskutuojant Eglės parodos Vilniuje fone, išryškėja atviros, kritiškos ir smalsios menininkės vaizdinys, o ant „Vartų“ galerijos sienų eksponuojami skulptūriniai vyrų-skanėstų „portretai“ atsiskleidžia ne tik idėjų, bet ir subjektyvios meninės tikrovės sferoje.

Alberta Vengrytė (A.V): Egle, studijavote sinologiją Vilniuje, vėliau ir Nacionaliniame Taivanio universitete, baigėte meno bakalauro bei magistro studijas Didžiojoje Britanijoje. Lankantis Jūsų parodoje „Pavojinga mityba“ „Vartų“ galerijoje, į akis krinta savitas teorinis mąstymas – kūriniais analizuojamos temos, regis, vizualiai redukuojamos iki apibendrintų simbolinių formų, turinys išreiškiamas ne tiek pasakojimu, kiek savitais ženklais, simbolinėmis reprezentacijomis. Papasakokite apie savo patirtį – kaip aliejiniai dažai ir drobė virsta skulptūriniu objektu? Kaip susidomėjote tapybos istorija? Kokios skirtingų kultūrų patirtys aktualizuojamos jūsų kūryboje – galbūt visi skirtingi meniniai išgyvenimai ir yra viena globali patirtis?

Eglė Jauncems (E.J): Kartą vienas iš vizituojančių dėstytojų RCA (aut.past. Karališkasis menų koledžas, Londonas) mūsų susitikimo metu sužinojęs apie mano ilgą kelionę iki teptuko pasakė: „Oh right, I get it, you are one of those weirdoes“ (aut.past. O, žinoma, supratau, tu viena iš tų keistuolių). Aš visada mąstau, kad mano kūrybinis kelias prasidėjo dar Čiurlionio Menų Gimnazijoje, kur nuo septynerių studijavau muziką. Tačiau suderinti rūkymą su fleita tapo šiek tiek sudėtinga, ir, išėjus iš tradicinės mokyklos, pasirinkau labiau alternatyvų muzikavimo kelią. Sinologijos studijos buvo ypač laimingas atsitikimas. Nuotykiai ir išgyvenimai patirti gyvenant Azijoje tapo lemtingais kitų sprendimų atsiradimui… Iš tikrųjų jau Taipėjuje pradėjau eiti į akademinio piešimo pamokas, o po kelių metų kočiodama picos tešlą Londone žinojau, kad klaidos nepadariau. Goldsmith (aut.past. Goldsmiths, University of London) manęs į fine art studijas nepriėmė, tačiau Chelsea (aut.past. Chelsea College of Arts) pasiūlė vietą tekstilės katedroje. Ausdama ne tik išmokau dirbti su spalvomis, išgauti jas, kurti skirtingas tekstūras, tačiau taip pat reikšti idėjas naudojant formas, raštus. Supratau simbolių reikšmę studijuodama ornamentus, vėliau pradėjau kreipti dėmesį į jų panaudojimą tradicinėje tapyboje. Nuo pat pradžių į audimą žiūrėjau kaip į pagrindo kūrimą tolimesniems darbams ir idėjoms, tam tikrą amato mokymąsi, kad galėčiau eiti toliau. Man visada buvo labai svarbi tradicija, mokymasis iš pagrindų ir savo patirčių pozicionavimas skirtinguose kontekstuose.

A.V.: Jūsų audžiamos drobės, kuriamos ir čia pat perdirbamos faktūros, organiški piešiniai bei erdviniai objektai primena skirtingų polių sąveiką: viena vertus, kūriniai sistemiškai analizuoja santykius tarp tiesos ir regimybės, istorijos ir dabarties, reprezentacijos ir vidujybės, to, kas asmeniška ir būdinga lokaliai bei to, ką pavadintume dėsniu, tendencija, universalija – galėtume tai laikyti kūrybiniu metodu – tačiau Jūsų kūriniai pasižymi ir savotišku jusliškumu, juose netrūksta humoro, autentikos, žaismingos kritikos. Regis, tai vienas tų atvejų, kai dekonstruojant problemą, jai suteikiamas subjektyvus matmuo. Kaip suprantate santykį tarp privataus ir viešo? Stygiaus ir perviršio? Kaip vyriškos galios reprezentacijos tapo jūsų kūrybos objektu?

E.J.: Kritiškai vertinti situacijas, idėjas, bet kokios meno formos pavidalus, mintis, nuomones, matyt, jau buvau pratinama nuo pat mažens, dar studijuodama Čiurlionio Menų Gimnazijoje ir, be jokios abejonės, Orientalistikos Centre. Analizuoti bei kvestionuoti įsigalėjusius standartus, stereotipus ar bet kokią ideologinę būseną tiek savo pačios, tiek ir mane supančios aplinkos, šiandien atrodo labai natūralus užsiėmimas tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Galbūt visos tos informacijos kiekis ir patyrimai ir virto į savotišką žongliravimą, žaidimą ar net manipuliaciją…

Iš tikrųjų gali būti labai daug skirtingų mano asmeninio susidomėjimo priėjimų ir versijų vadinamąja vyriška galia. Ne paslaptis, kad apie tai kalbama jau keletą dešimtmečių, o ir pats feminizmas šiandien jau gali būti interpretuojamas įvairiausiais būdais. Man, galbūt, įdomesnės yra priežastys bei aplinkybės, vedančios į tam tikrą žmogaus elgesį, jo pasirinkimus bei veikimo būdus, pasekmes ir rezultatus. Tiesiog kartais man yra lengviau kelti egzistencinius klausimus stebint ir analizuojant kitokį gyvybės pavidalą. Kitą kartą tai gali būti ir aštuonkojis!

Eglė Jauncems, Padėklo natiurmortas, 2017. Aliejus ant drobės, dydis kintamas ( ~3000 x 4000 cm)

A.V.:Suplakti grietinėlę dar niekuomet nebuvo taip lengva. Maišymo dubenyje aš jau galiu matyti, kaip kiaušinio baltymas virsta į šlovę ir jėgą. Vyras užtikrina savo sėkmę įdėdamas dar, ir dar daugiau cukraus. Šaukštas po šaukšto, jis tampa organiškas, sodraus ir tiršto skonio maisto gaminys. Darbinė temperatūra pakyla, ir jo buvimas šioje erdvėje tampa šiek tiek grėsmingas ir bauginamas. Nepaisant to, aš suprantu, kad tokia reakcija tik perkelia jo esybę į kitą dimensiją. Pavojus jį daro tik dar šlapesnį ir patrauklesnį. Nedorėliams nėra laiko ilsėtis.“ – tai epizodas iš Jūsų parodos anotacijos.

Akivaizdi seksualinė potekstė čia įsitraukia į žaidimą galios, malonumo, vartojimo, puikybės sąvokomis. Tipologizuotas vyriškumas reprezentuojamas žaismingame, paraleliniame pasakojime… Tačiau kada išnyksta riba tarp šlovės bei pasigardžiavimo, pavojingo gėrėjimosi bei buvimo budriam, apdairiam, teoriškai „angažuotam“? Papasakokite apie savo poziciją, rengiant parodą.  Alex Meurice atkreipia dėmesį į iš cukraus pelnytus turtus, kurie tapo didžiųjų meno kolekcijų (tokių kaip, Mauritshuis’o, Tate muziejuje) pradžia… Kaip savo žinojimu, įgūdžiais, talentu šiandien „kolonizuojame“ naujas teritorijas?

E.J.: Šią seriją darbų pradėjau kurti dar 2016 metų vasarą. Tada kurį laiką žiniasklaida labai daug rašė apie cukraus vartojimo žalą. Propaguodama sveiką bei švarią mitybą, teisingus pasirinkimus ir vartojimą. Deja, šiandien sveikos gyvensenos alternatyvos vis mažiau kam tampa prieinamos. Ir matyt net nereikia priminti, kad cukrus yra įsisenėjusi Vakarų civilizacijos problema, vis dar „tempianti“ savo tamsų šleifą. Todėl norėjosi sukurti kūrinius, kurie atspindėtų šios situacijos susidvejinimą. Objektai tapo persipynę gobšumo, galios, bejėgiškumo, troškimo ir neapsisprendimo simboliais.

Jau pradėjus ruoštis parodai, staiga prasidėjo kitas, Weinstein ir Co, skandalas, kuris man pasirodė tobulas, norint suprasti ir konditerijos pasaulio subtilybes. Ypač svarbia medžiaga tapo pasaulinės konditerijos varžybos, kur susirinkę šefai labiau priminė stoiškas tradicinės tapybos figūras, nei delikataus amato sekėjus. Didelės nosys, stiprios rankos, suspaustos lūpos, rūstūs veidai, ant kaklo kabantys medaliai ir užtikrinti judesiai kalbėjo apie jų neginčytiną statusą. Stebint šią industriją viskas atrodė per daug rimta, tolima ir nežemiška.

Todėl aš nusprendžiau atrasti savo garbinimo formą, kuri yra itin primityvi, nemokšiška ir žemiška. Ir tai galbūt ir yra mano pasirinktos kritikos kelias į galios sureikšminimą bei eksponavimą.

Eglė Jauncems, Vyro kaip Punschkrapfen pyrago studija, 2017. Aliejus, drobė, 43 x 25 x 11 cm

A.V.: #Metoo ir visuotinis atvirumas seksualinės diskriminacijos tema neabejotinai žymi 2017 metus. „Time“ paskelbė „The silence breakers“ metų žmogumi, svarbių postų neteko kuratoriai, menininkai, vadovai, savo „nepajudinama“ galia ir dominavimu įsitikinę vyrai visame pasaulyje. Vien Lietuvoje girdėjome ne vieną skaudžią istoriją, kurią palydėjo dar ir visuotinis „drabstymasis purvu“ socialiniuose tinkluose… Kiek ši problematika aktuali jums? Juk „Pavojinga mityba“ bent iš dalies kuriama lyčių psichologijos pagrindu. Kaip ją suvoktume iš feminizmo, žmogaus teisių perspektyvos? Kiek čia svarbus solidarumas ar objektyvumas?
Viename interviu [1] teigiate, jog „Nacionalinė galerija (aut.past. Londone) – tai visada saugi vieta menininkui, toliau nuo šiuolaikinio meno galerijos pretenzijų. Jaučiuosi paliesta baltojo vyro, kuris jau nebežino savo vietos. Iš kur visas šis pyktis ir nepasitenkinimas vyrais, kai matau šiuos liūdnus portretus? Jei rimtai žiūrėčiau į Lacan’o „neišmanančią vaginą“, taip pat būčiau pikta, bet negaliu. Jau dabar savo galvoje turiu nepakartojamą vaizdinį apie tai. Mane labiau domina humoras, nei pyktis“.

E.J.: Bet kokia prievarta tiek fizinė tiek psichologinė negali būti toleruojama. Ir tai liečia vaikus, moteris, vyrus, gyvūnus ir augalus. Tai yra mano pozicija, kuri niekada nesikeitė ir nesikeis. Tačiau aš dažnai manau, kad socialiniai tinklai įveda nemažai chaoso į jautrias situacijas ir vertybių formavimą, ir dažnai net nepasiekia tų, kuriems pagalbos reikia labiausiai.

Taip, lankymasis Nacionalinėje Londono Galerijoje pirmiausia man buvo tarsi savotiškas prieglobstis. Lucian Freud (aut.past. XX a. Britanijos moderniojo realizmo dailininkas, tapytojas, garsiojo Zigmunto Freud‘o anūkas) savo keliones į šią instituciją prilygino vizitams pas terapeutą. Tai yra tobula erdvė susikaupti, pažinti iš naujo ir atrasti. Ten gali stebėti lankytojus, smalsius vaikus ir profesionalus ar savamokslius tapytojus, dirbančius prižiūrėtojus, meno istorikus, kritikus ir kuratorius. Istorija ir dabartis tarsi susilieja. O kur dar kuriamos istorijos tikros ir išgalvotos pastato ir jame vaizduojamų objektų didybė… Tai lyg tobula svajonių ir iliuzijų kalvė, kuri vėliau pereina į gatves ir socialinę mediją. Ir iš tikrųjų, žiūrėdama į portretus aš mačiau daug liūdesio, pasimetimo, nusivylimo, gailesčio, nerimo, nevilties, kad ir kokią politinę, ekonominę ar socialinę galią sėdintysis/nutapytasis reprezentuotų. Todėl, galbūt, ir Freud’as ir Lacan’as man niekada neatrodė tokie žalingi ir žiaurūs. Per juos aš taip pat mokiausi atlaidumo, supratingumo ir pažinimo. Galbūt jie mane net labiau paskatino keistis nei J. Butler, J. Kristeva, S. de Beuvoir ir t.t. Aš iš esmės manau, kad kurti bet kokį dialogą tarp skirtingų teorijų, žmonių, meno formų politinių ar religinių pažiūrų yra būtina vengiant pykčio, keršto ar agresijos.

Eglė Jauncems, Žymus virėjas Nr. 3, 2017. Anglies pieštukas, popierius, 53 x 38 cm

A.V.: Egle, papasakokite daugiau apie savo piešinių seriją Londono Nacionalinėje galerijoje. 2014-2015 metais iš senųjų meistrų paveiksluose vaizduojamų vyrų atrinkote jaunus, impozantiškus kūnus, kuriuos „išrengėte“, atskleisdama paradoksalias prieštaras tarp pageidaujamos reprezentacijos ir vidujybės. Kodėl buvo svarbus šis gestas? Kas, jūsų nuomone, šiuolaikinėje meno rinkoje diktuoja santykius tarp paklausos, šlovės ir autentiškumo, kūrėjo meninės savivokos?

E.J.: Aš pradėjau vaikščioti į Nacionalinę Londono Galeriją ir dirbti iš ten matomų paveikslų, nes turėjau įvairiausių neatsakytų klausimų. Ten aš galėjau toliau nevaržomai stebėti ir mokytis. Tuo metu buvau pabaigusi antrą bakalaurą ir užtruko keletą metų, kad įstočiau į Karališkąjį Koledžą. Aš labai norėjau suprasti, kas yra būti „tikru menininku“, „tikru tapytoju“. Kaip reikia sekti sukurtais modeliais ir žavėtis jais. Tačiau, kad ir kaip stengiausi, ranka neklausydavo, todėl matyt ir gavosi portretai kažkokių neišsipildžiusių pažadų, tikėjimo, lūkesčių ir svajonių atspindžiai.

A.V.: Dėkoju už pokalbį!

[1] December, 8th, 2017, “In the studio with Egle Jauncems: “This is the first time ever that I will show drawings in public. It is like undressing myself”; https://www.inigoart.com/in-the-studio-with-egle-jauncems/

Iliustracija viršuje: Egle Jauncems, Smaližius, 2017. Aliejus ant drobės, 34 x 7 x 13 cm

Eglė Jauncems, Vyro kaip riestainio studija, 2017. Drobė, aliejus, 33 x 40 x 9 cm

Eglės Jauncems paroda Pavojinga mityba galerijoje Vartai, 2017

Eglės Jauncems paroda Pavojinga mityba galerijoje Vartai, 2017

Eglė Jauncems, Žymus virėjas Nr. 2, 2017. Anglies pieštukas, popierius, 53 x 38 cm

Eglės Jauncems paroda Pavojinga mityba galerijoje Vartai, 2017

Eglė Jauncems, Žymus virėjas Nr. 4, 2017. Anglies pieštukas, popierius, 53 x 38 cm

Nuotraukos: Arnas Anskaitis

Painting is (not) Just Fun Anymore. Jaunojo tapytojo prizas 2017


Šių metų spalio 26 d. VDA parodų salėse „Titanikas“ įvyko „Jaunojo Tapytojo Prizo“ finalininkų parodos atidarymas, konkurso nugalėtojo paskelbimas bei apdovanojimų ceremonija. Devintą kartą organizuojamo renginio metu geriausiu jaunuoju tapytoju išrinktas Alexei Gordin (Estija), parodoje pristatęs kūrinį iš 2017 metais sukurto paveikslų bei video darbų projekto Art Is Not Just Fun Anymore.[1] Teigdamas, jog savo darbais kuria tapybinį naratyvą, leidžiantį giliau pažvelgti į šių dienų neo-liberalios visuomenės ydas, socialines traumas bei (meno) politikos grimasas, Gordin’as, regis, spekuliuoja „užaštrintomis“ prasmėmis ir užuominomis, versdamas jas suglaudintomis sarkastiškomis žinutėmis, kurios, pasiekusios žiūrovą, turėtų jį priversti suklusti, stabtelti, permąstyti inertiškos šiuolaikybės ir šiuolaikinio meno realijas. Įterptiems į saldokai dekoratyvų, ironišką, tapybinę iliustraciją primenantį paveikslo turinį, menininko nuogąstavimams suteikiama savotiška match point (liet. lūžio taško) funkcija: kūrinio visuma tampa tokia absurdiška, jog galime rinktis a) patikėsime tokia mums pristatoma realybe, ar b) imsimės kritinės sąmonės vaidmens. Visgi, vertindami meną, esame pratę atsižvelgti ne tik į tai, kas juo akivaizdžiai deklaruojama (vienok, sunku nepastebėti komiksams būdingu stiliumi Gordin’o paveiksle ištapytos žinutės), bet ir atrasti savai intelektinei patirčiai rezonuojančias reikšmes bei joms priskirtas fizines/ vizualines formas. Todėl, kai sužinome, jog įrašas “I live the life of middle artist / not great one / not bad one / just middle one” (liet. Gyvenu vidutinio menininko gyvenimą / ne puikaus / ne blogo / tiesiog vidutinio) projekto eigoje bus ištatuiruojamas menininko odoje – jei tik atsras šio darbo pirkėjas[2] – tikrai nesunku patikėti, kad „Menas ne tik pramogai – jau nebe“. Juolab, nugalėtojui atitenka 2 000 eurų prizas, visai rimta dviejų mėnėsių trukmės kūrybinė rezidencija „SomoS“ rezidencijų centre, Berlyne, bei teisė kitąmet savo darbus eksponuoti „Pamėnkalnio“ galerijoje, Vilniuje.

Taigi, klausimas apie jaunojo tapytojo statusą ir, apskritai, tokio pobūdžio meno konkursų įtaką tolimesnei kūrėjo iki 30-ies metų karjerai tampa pagrindine šio teksto problemine linija. Dėsninga ir tai, jog nemažai tituluotų jaunųjų menininkų dar „rampos šviesoje“ pripažįsta, kad meno mugėse ar specialiose konkursinėse programose pelnyti apdovanojimai, vis dėlto, nėra ta kūrybinė kulminacija, po kurios pasipila reikšmingi užsakymai, svarbių asmenų skambučiai, informuojantys apie būsimas parodas, o dailės kritika įgyja bent kiek „pagarbesnio atstumo“ (pastarąjį vertinimo kriterijų patį, matyt, dar reiktų įvertinti, tačiau „kritikos kritika“ (sic.) vis dažniau keliauja iš lūpų į lūpas ne tik kaip kritinis miesto folkloras, būdingas sąlyginai glaustam meno profesionalų būriui, bet, galbūt, ir realių problemų aidas. Kartodamas save, „kartų klausimas“, regis, ne pirmą (de)šimtmetį vilnija meno centrais, privačiomis galerijomis bei rašytojų klaviatūromis, tačiau iš esmės menas neigia gandus, o kritika – gandais grindžiamą meną. The show must, and is going on / arba, Art Criticism is not just fun anymore). Tad jaunieji menininkai sutartinai tiki, jog ankstyvieji kūrybos apdovanojimai neprilygsta patirčiai, įgytai mokantis garsių menininkų ar teoretikų studijose, meno rezidencijų centruose ar tiesiog nuoseklių kasdienių tyrimų metu. Apdovanojimo įteikimas čia nėra sekantis taškas kūrybos koordinačių sistemoje, o greičiau džiugi trumpalaikė akimirka, po kurios ir vėl atsiduodama visa apimančiai menininko kasdienybei. Ir vis dėlto.

2017 m. „Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkų parodai net iš 78 aplikavusių tapytojų buvo išrinkta penkiolika geriausiųjų: Alexei Gordin (EE), Alo Valge (EE), Auksė Miliukaitė (LT), Barbara Ābeltiņa (LV), Danel Kahar (EE), Grisli Soppe-Kahar (EE), Joskaudė Pakalkaitė aka Yoshi (LT), Jurgis Tarabilda (LT), Kristaps Priede (LV), Povilas Ramanauskas (LT), Robin Nõgisto (EE), Sandra Strēle (LV), Simonas Kuliešis (LT), Vita Opolskytė (LT), Rūta Vadlugaitė (LT), o tai bent iš dalies reiškia, jog likusieji 63 jaunieji tapytojai komisijos oficialiai pripažinti ne tokiais puikiais. Taigi, susilaikant nuo „taikos visame pasaulyje“ principo, ir vėl tenka savęs klausti: a) kokią reikšmę mums turi Jaunojo tapytojo prizas? b) ką jis reiškia jaunajam tapytojui? c) dėl kokių galimų priežasčių Alexei Gordin šiais metais pripažintas geriausiu?

Jurgis Tarabilda, Kilimas ant sienos, 2017. Drobė, akrilas, 100 x 150 cm

a.) Atsakant į šį klausimą, regis, vertėtų pradėti nuo esminių sąvokų aiškinimo; skaitant „Jaunojo tapytojo prizo“ pavadinimą bene devintą kartą kyla filologinė dilema apie tokio žanro apriorinę galimybę. Ir vis dėlto, „Jaun|as, jauna – nedaug amžiaus turintis; mažiau amžiaus turintis už kitus; priešingai senas: Jaunas žmogus, medis, gyvulys, jaunoji karta, jauniausias sūnus jau mokslus baigė. Jis dar jaunutis, jaunutėlis“ [3] tariamai pasitarnauja bandant suvokti jaunojo menininko statusą bei iš to kylančio tapybos konkurso reikšmę. Ką tai turi bendro su tapyba? – t.y. ar nedaug/mažiau amžiaus turinčio menininko kūrinys bus mažiau/daugiau vertingas už, priešingai, daugiau amžiaus turinčio kūrėjo? Kokiu principu apsisprendžiama dėl tokių konkursų premijų? T.y. ar 2000 eurų yra pakankamas įvertinimas gabiam menininkui iki 30 metų, lyginant su talentingu menininku, kuris sulaukė, tarkime, trisdešimt dvejų? [4] Be kita ko, ar menininkams, vyresniems nei 30 metų, lyginant su jų jaunesniaisiais (angl. junior) kolegomis, nebėra aktualios meno rezidencijų programos? Kuo matuojama jauno tapytojo kūrinio svarba? Visi šie natūraliai kylantys klausimai veda link išvados, jog meno skirstymas kategorijomis (pvz. moterų menas, tautinių mažumų menas, queer menas, jaunojo menininko menas, Baltijos šalių, Rytų/Šiaurės Europos menas ir kt.) žymi greičiau tautologinį potraukį meną „norminti“ ir kategorizuoti (pateiktu pavyzdžiu – Jaunas žmogus, medis, gyvulys, jaunoji karta (sic.)), nei realiai atskleidžia jo turinio kokybę. T.y. – kūrėjo (ar bent jau jo kūrinio) izoliavimas konkrečiame idėjiniame, kartos, meno žanro, vizualinės raiškos diskurse paradoksaliai kuria ne galimybes tokį meną interpretuoti ar įkainoti nepriklausomai nuo jam iš šalies paskiriamų konotacijų, tačiau pateisina inkubacines sąlygas, kurios yra išankstinės ir nuo pat pradžios (o gal – pabaigos?) dalyvauja šio menininko ar jo kūrinio suvokimo procese. Taigi, į klausimą, ką mums reiškia tokio pobūdžio konkursinis renginys, atsakyčiau glaustai: tai sėkmingas bandymas klasifikuoti (pagal lygiateises konkursines sąlygas) skirtingų menininkų iki 30 metų darbo rezultatus, vertinant juos konkursinėje programoje, ir taip iš dalies apibrėžiant jų kūrybos materialinę bei kultūrinę vertę regiono kontekste, paskatinant tam tikras šių menininkų kūrybines trajektorijas. Sėkminga, matyt, ir tai, jog kasmet surengiama trijų Baltijos šalių tapytojų paroda leidžia pažvelgti į dalį kūrėjų darbų vienoje ekspozicinėje erdvėje – t.y. vieniems į kitus – jei apskritai atmesime konkrečias ekspozicines sąlygas, aptartas aukščiau.

2017 metais 15 tapytojų, patekusių į finalinę parodą, iš 78 apskritai dalyvavusių „Jaunojo tapytojo prizo“ renginyje – sudaro 19,23% publikai prieinamų kūrinių, o tai – akivaizdu – yra esminga ekspozicijai, kurios kuratoriniai sprendimai atsiremia į konkurso sąlygas. Taigi, žiūrovui pasiūloma beveik 20% potencialios parodos ir tam tikras tapybos vertinimo paruoštukas – „tarp penkiolikos gerų Baltijos regiono tapytojų yra vienas geriausias“.

Joskaudė Pakalkaitė aka Yoshi, Priemiesčiai I, 2017. Akrilas ant medvilnės, 66 cm x 86,5 cm

b.) Jaunas menininkas tiki pripažinimu, bendradarbyste ir greita informacijos sklaida. Galimai, jis tiki ir tuo, jog laimėtas piniginis prizas paskatins jo nepaliaujamą tikėjimą ir padės įgyvendinti kai kurias kūrybines idėjas. Jaunas žmogus, be kita ko, tiki patirtimi bei įgūdžiais, kuriuos galbūt įgaus meno rezidencijos metu ir/arba dalyvaudamas „Jaunojo tapytojo prizo“ parodoje – jo tikėjimas tikras ir plintantis. Jaunas tapytojas supranta, jog Menas – ne tik pramogai (jau nebe), tačiau ne visada žino, kuo iš tiesų turėtų tikėti.

c.) Alexei Gordin kūrinio „Alone in the studio“ (acrylic on canvas, 180×120 cm, 2017) centre – „vidutinio menininko“ figūra, dėl savo tarpinės būsenos, panašu, besiteisinanti trejetui ką tik užbaigtų kūrinių, išrikiuotų studijoje kartu su raudono vyno taurėmis. Tapytojo figūra konkrečiomis idėjinėmis sąlygomis perteikta kone virtuoziškai – skystas akrilinis potepis, grafiškas tekstūrų vaizdavimas, primenantis piešinį spalvotais pieštukais, kokybišką komiksą ar niūrios, Kafkiškos animacijos kadrą, desperatiškai aplinkos patvirtinimo laukianti figūros laikysena ir kažkoks visa apimantis menkumas įkūniją pačią paveikslo žinutę – Gyvenu vidutinio menininko gyvenimą / ne puikaus / ne blogo / tiesiog vidutinio… Tačiau kognityvinis disbalansas apima tada, kai imi suprasti, jog už šio slegiančio tapybinio epizodo nėra nieko, kas pateisintų tokios situacijos galimybę: paveikslo formos atliepia žodžius, o šie atnašauja vizualiniam turiniui – tai ir yra kūrinys, 2017 m. „Jaunojo tapytojo prize“ pripažintas geriausiu.

Gordino paveiksle nėra jokio humoro, jokios universalios žinutės. Tiesą pasakius, jis toks egzistenciškai rimtas, kad beveik empatiškai imi mėgti šį tapybinį naratyvą. Vis dėlto, praėjus momentinei melancholijai, menininko-genijaus versus kenčiančio-kūrėjo terminologija nepalieka jokio didesnio pėdsako. Galbūt tai skonio reikalas, tačiau meno kūriniai bandantys aprėpti sistemų kritiką ar meno kasdieniškumo problemą niekada nebuvo mano mėgiamiausiųjų aplankuose. Taigi, lieka dar viena galimybė – pažvelgti į Alexei Gordin kūrinį, kaip į sceną-laimėtoją iš šių metų „Jaunojo tapytojo prizo“.

[1] Daugiau – https://alexeigordin.weebly.com/works.html

[2] Dar iki „Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkų parodos Alexei Gordin projektas eksponuotas Tartu Art House (2017 m. spalis) ir Exhibition Laboratory Helsinkyje, grupinėje parodoje „SYSTEMS“ (2016 m. rugpjūtis). Instaliacijose pristatyti ne tik Gordin‘o tapybos darbai, bet ir video kūriniai, kuriuose menininkui atliekamos tatuiruotės pagal jo parduotų kūrinių įrašus.

[3] Plg. https://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/J/jaunas

[4] Palyginus su panašaus pobūdžio renginiais Baltijos regione, bene prestižiškiausio Latvijos meno apdovanojimo, teikiamo šalį reprezentuojantiems menininkams nuo 2009 m. – PURVĪTIS prizo vertė yra 28 500 eurų, neatskaičius mokesčių. Tuo tarpu, Baltic Young Artist Award, kuriame jau antrus metus dalyvauja Lietuvos, Latvijos bei Estijos meno akademijų absolventai, pagrindinis apdovanojimas siekia 2000 eurų, 500 eurų taip pat skiriama publikos prizui.

Simonas Kuliešis, Socialinės sriubos peizažas, 2017. Drobė, aliejus, 208 x 365 cm

Povilas Ramanauskas, Lanksčioji tapyba, 2017. Akrilas, aerozoliniai dažai ant PVC, 150 x 300 cm

Rūta Vadlugaitė, Popierinis laivelis – karūna, Karūna – popierinis laivelis, Popierinis laivelis, Karūna, Vanduo, 2017. Drobė, aliejus, 50×104.5 cm

Alo Valge, Plastikinių maišelių semiotika, 2017. Drobė, aliejus, 150 x 100 cm

Istorijos iš mūsų kiemo priklauso Pasauliui. Pokalbis su Anastasia Sosunova

Ėmus planuoti būsimo pokalbio detales, Anastasia pasiūlo susitikti Lazdynuose – viename tolimesnių Vilniaus gyvenamųjų rajonų, kur be architektūros istorijos vadovėliuose aprašytų modernistinių daugiabučių, kalvotame landšafte boluojančio televizijos bokšto, betono ir žalumos skveruose iškylančių kinetinių skulptūrų, greitojo maisto kioskelių, „egzotiškų“ gatvių vardų (praėję Bijūnų autobusų stotelę, su menininke susitinkame adresu Jonažolių g. 1 (sic.), bei akiai gana įprasto viduriniosios klasės gyvenimo esama ir visai kito – meninio bei antropologinio tyrimo požiūriu vertingo – mikrokosmoso.

Lazdynų mikrorajonas ir jo bendruomenė(s) šiandien funkcionuoja kaip jaunos kūrėjos studija. Puikiai pažįstama, tačiau nepaliaujamai gyvenanti savo gyvenimą, apie kurio sąlyčius su Anastasijos kūryba daugiausia kalbamės žingsniuodami jos pasiūlytu maršrutu. Nuoširdus pokalbis nusidriekia į skirtingus diskursus, tačiau apskrita Architektų gatve, regis, sugrįžta prie genius loci, tapatybės ir bendruomenės, „kruopščiai nepastebimų“ istorijų bei komunikacijos ir reprezentacijos klausimų. Šis pokalbis yra ciklo „Jaunojo menininko studijoje“ dalis.

Sveika, Anastasia! Kokia tad Lazdynų vietos dvasia? Ar galėtum papasakoti, kaip meninė Tavo praktika šioje aplinkoje persilieja su vietos tikrove?

Šios vietovės dvasia, kaip ir kitų Vilniaus pakraščių, yra paveikta įcentrinės miesto jėgos. Kas nepriaugę prie branduolio, nusėda čia: naujakuriai, miškai, poligonai, apleisti bunkeriai ir kapinės, ligoninės, jaunos šeimos, šunys, nepriteklius, stirnos ir voverės, mėlynių rinkėjai juodais pirštais. Man labai artimas toks mišinys. Šių atskirų pasaulių rišamoji medžiaga, pirmiausia, yra teorija, aiškinanti didesnius nei Lazdynai procesus: ji globalizuoja santykį su artimiausia aplinka ir padeda pamatyti, jog kad ir kokia bendruomenė ar teritorija specifiška bebūtų, ji yra skirtingų sistemų, galios santykių ir seniai artikuliuotų, bet neišspręstų problemų atspindys.

Taip pat vietos tikrovės pulsą užčiuopti padeda ne kas kitas, o companion species atstovas – šuo. Tai yra atskira tema, ir atskiras pasaulis su nauja ženklų sistema, visiškai nauju požiūriu į supantį pasaulį, nežmogišku, kartais net stačiai nehumanišku.

Eksperimentinės inžinerijos stovykloje eeKūlgrinda pristatei solo parodą Puota / The Feast (2017). Fotografijose dokumentaliai perteikta vietos benamių bendruomenės aplinka pristatoma santykyje su poliesterio dervoje sustingdytais natūralios gamtos artefaktais – savotiškomis suvokimo kapsulėmis. Šis projektas kelia daugybę klausimų! Gal pasidalintum mintimis apie tai, kaip gimė idėja? Kokie buvo teoriniai, kūrybiniai išeities taškai? Ką parodos kūriniai komunikavo Kartenoje?

Šliaužiančių objektų puota prasidėjo dar kuriant poliesterio dervos skulptūras-inkapsuliacijas magistriniam Terra Vardu projektui. Mąstant apie tarpžvaigždinės komunikacijos temą ir žmonijos, Žemės pristatymą siunčiant pranešimus galimai nežemiškai gyvybei, labai įtraukia kultūrinės peripetijos, ateivio ir čiabuvio santykių plėtojimas. Mitai taip pat – norisi peržvelgti viską nuo Mozės iki Mikimauzo. Vis dėlto, supratau, kad reikia išbandyti kitokias ženklų sistemas: štai miško artefaktų rinkimas ir inkapsuliavimas nužymi tam tikrą vietos siužetą, kūnišką geografiją, sudaro vietinės ekosistemos “abėcėlę”. Kolekcionavimo procesas buvo savaiminis tyrimas: bandžiau į aplinką pažvelgti labai betarpiškai, viskas turėjo atsidurti viename ontologiniame lygmenyje: kaulai, laužaviečių pelenai, augalai, grybai, vabzdžiai. Visai neseniai sužinojau, kad erkės neskiria gyvūnų nuo žmonių, vienų žinduolių nuo kitų. Jos paprasčiausiai nemato skirtumo. Poliesterio skulptūros tokios ir turėjo būti – kaip erkės, permatomi ir akli, visiškai netinkami pjedestalams eksponatai – sėlinantys, virškinantys, su aplinka susiliejantys dalyviai.

“Puotą” apleistame “Slėnyje”, kaip tu minėjai, sudarė ne tik skulptūros, bet ir benamių stovyklaviečių (genties, kempingo ir skvoto mišinių) nuotraukos. Meno kūrinys apskritai yra realybės naujinys. Dabar ir jūs tai matote: žmones, gyvenančius išimties būklėje, nuogus gyvenimus. Man ilgą laiką tokia aktuali ateivių tema, nuogos gyvybės ir, apskritai, gyvybės klausimas su šia dokumentika persikėlė ant Žemės, bet vis tiek išsaugojo nejaukos pojūčius. Čia atvirkštinė papildytos tikrovės logika – tu nesitiki, kad kažkas iššoks tau prieš nosį, kol neinstaliuoji sau tokios programos. Žmogus, lipantis iš konteinerio vidury dailaus viduriniosios klasės rajono, ar palapinėje įkurti namai šalia bėgiojimo maršruto tako niekaip netelpa į bendrą pattern’ą, todėl vietos gyventojai reaguoja į tai kaip į kažkokį gličą. Tu gali būti Vilniuje, Kartenoje, Tvin Pykse ar Ignalinoje – jokia vieta negarantuoja, kad neatsidursi Žemės pakraščiuose.

Taip pat, joks taisyklingas kalbėjimo būdas nėra priimtinas dokumentuojant ar aprašant šias infrastruktūras. Diskutuojant su Monika Kalinauskaite apie “Puotos” naratyvus, ji labai tiksliai pastebėjo, kad istorijų vaikams “gyvūnų akimis” žanras visad buvo rašomas sentimentaliu, kokčiu stiliumi. Būtent šį žanrą Monika perkeitė kaip jai norėjosi – požiūrį į šią pertekliaus būseną gyvūno akimis. Tai visai naudinga praktika – šuo turbūt nemato šioje vietoje jokio gličo, jokio paradokso.

Koks tavo, kaip menininkės, santykis su bendruomeniškumo koncepcija? Savo darbuose reflektuoji komunikacijos, reprezentacijos, identiteto, kalbos, atskirties problemas. Kokia (meninė) kalba ar metodai šiandien aktualūs tavo tyrimuose? Kaip pozicionuoji save, kalbant apie priklausymą ar atsiribojimą nuo konkrečių individą tarsi “apibrėžiančių” grupių, šiuolaikinio meno krypčių?

Nuo bendruomenės viskas prasideda, ar ne taip? Visos išvardintos temos. Štai man patinkantis pavyzdys: skirtingose kultūrose žmonės skirtingai į save rodo pirštu, kai kalba apie save. Vakaruose žmonės paprastai beda pirštu į krūtinę, tuo metu kai Japonijoje žmonėms įprasta nukreipti pirštą į savo nosį. Nei vienam kontekste žmonės nesuteikia daug reikšmės, kur natūralu rodyti pirštu, kai kalbama apie save. Jie išmoksta to per mimetinius kultūrinio mokymosi procesus – dar būdami vaikais jie mato, kaip tai daro kiti ir tiesiog kopijuoja tai, ką jie mato ir dažnai tai daro pasąmoningai. Tas performatyvus pakartojimas, vaidmenų ir elgesio modelių perėmimas yra didelė jėga. Kur įsisenėję performatyvai susitinka su netikėta tikrovės forma – tos užtrumpinimo situacijos, epistemologinio šoko akimirkos – man atrodo be galo vaisingos. Tokių situacijų stebėjimas santykyje su ženklų, kalbos ir medžiagų tyrinėjimu ir yra man aktualūs šiuo metu metodai. Sykiu nemažai reikšmės turi post-internet mados bei posthumanistinės teorijos tendencijos: idealiu atveju norėtųsi palaikyti blaivią distanciją šių krypčių atžvilgiu, bet jos įtraukia, nes tai šviežia ir kartu artima mano kartai.

Norėčiau užduoti tau archajišką klausimą apie Gamtą. Kaip supranti ją ir save joje?

Asmeniškai aš ją juntu, kaip visa apimantį organizmą be centrinės nervų sistemos; tarsi viskas yra susiję su kažkuo, tačiau niekas nėra susiję su viskuo, ir aš irgi esu jos neatsiejama dalis. Man labai patinka gamtos neintencionalumas, joje vykstančiuose procesuose nėra etinio turinio. Todėl, kai Lazdynų miške buvo pastatytas didžiulis medinis kryžius, sunku buvo su tuo susitaikyti, nes tai buvo konceptualios prievartos aktas prieš šią vietą.

Šiuo metu Rygoje vyksta Survival kit 9 festivalis buvusiame universiteto biologijos fakultete. Rodomi kūriniai vienaip ar kitaip atspindi tapsmo, susiliejimo su tikrove, išsipluoštinimo idėjas. Vienas įdomesnių rastų objektų-eksponatų buvo varnos lizdas, suręstas kone vien iš elektros laidų ir metalinių vielų. Jis atrodė it nukritęs iš kažkokios distopijos. Gal miestas irgi yra gamta, ir nėra prasmės brėžti ribų? Vaikščiodama Survival kit salėmis, prisimenu ir, pavyzdžiui, Werner’io Herzog’o, Fitzgeraldo filmavimo metu išsakytą monologą apie gamtą kaip smurtingą organizmą. Tai daugeliui žinomos Les Blank dokumentinės juostos Burden of dreams ištrauka, kur Herzog’o pasisakymas apie ryjančią, besiporuojančią, žudančią tankmę gali skambėti kaip gamtą demonizuojantis apibūdinimas. Tačiau man svarbu, kad ten kalbėjo Vakarų žmogus, kelis metus besigalynėjęs su džiunglėmis, sukrėstas jų neintencionalaus žiaurumo. Turbūt pozicija gamtos atžvilgiu priklauso nuo tavo padėties, apie tai lengviau kalbėti iš menininko studijos, nei iš džiunglių tankmės.

Baigei grafikos bakalauro bei skulptūros magistro studijas VDA, stažavaisi Rupert meno ir rezidencijų centro edukacinėje programoje, puikiai žinomos menininkės Laure Prouvost studijoje, šiuo metu atlieki praktiką Rygos šiuolaikinio meno centre kim?. Visa tai – skirtingos aplinkos, atnešusios autentiškas patirtis; jose sutikai ir savo mokytojus, kolegas. Ką tau reiškia edukacija ir kaip ji pasireiškia kūryboje?

Taip, paskutiniais studijų metais konsultavausi su Marija Marcelionyte, Deimantu Narkevičiumi, Kasparu Pociumi, – stipriomis asmenybėmis ir savo srities žinovais. Štai Rupert, Laure Prouvost ar kim? atvejais mokymasis yra visiškai skirtingo pobūdžio, intensyvus, naudingai negailestingas: tarsi iš simuliacinio skrydžio aplinkos patekau į tikrą lėktuvą. Tokia veiksmo edukacija “savo kailiu” man labiausiai prie širdies. Laure tapo labiausiai įkvepiančiu pavyzdžiu dar daugeliui metų į priekį dėl savo profesionalumo ir žmogiškumo: toks jausmas, kad jos pasaulyje neegzistuoja jokie apribojimai. Norėtųsi tikėti, kad šitokia pasaulėžiūra yra išvystoma. O kūryboje dėl šių edukacinių nuotykių atsirado nemažai įtakų – palaipsniui tai praeis, bet šaunioji to pusė yra realistiškesnis savo galimybių suvokimas ir sykiu nebijojimas būti ambicinga.

Bene kiekvieno kūrėjo darbuose galime įžvelgti tam tikrus tęstinumus ar, priešingai, siekį atsiriboti nuo anksčiau aktualizuotų temų. Ar galėtum papasakoti, kokia linkme pastaraisiais metais plėtojosi tavo meninė praktika? Visuomet įdomu išgirsti autentišką pasakojimą…Pataisyk mane, jei klystu, bet regis tavo magistro baigiamajame darbe buvo apibendrinta nemažai aktualių klausimų.

Autentiško pasakojimo linija mano atveju atsiranda dėl dvikalbystės ir tos liminalios būsenos, kai mintys, asmenybė, reprezentacijos procesas verčiasi iš vienos kalbos į kitą. Šios tranzicijos metu aš jaučiu, kad yra kažkokia tarpinė kalba, vaizdinių, pojūčių ir emocijų raizgalynė. Aš matau kokia trintis vyksta tarp rusų ir lietuvių kalbinių aplinkų ir išoriniame pasaulyje, ir dėl to, natūraliai, išgyvenu taip pat. Tokiu būdu komunikacijos tema mane tiesiog persekioja. Teorinių tekstų grafinis interpretavimas, laiko, garso ir jausminių būsenų vaizdavimas grafinėje raiškoje suformavo interesą manipuliuoti susikalbėjimo galimybėmis. O magistro baigiamajame darbe apie siunčiamus ateiviams pranešimus, susitiko semiotinis įvairių kalbėjimo būdų tyrinėjimas su identiteto paieškų, prezentacijos tema. SETI (Search for Extra-Terrestrial Intelligence) yra ypatinga sritis – joje visada yra vietos ne tik pripažintoms disciplinoms, bet ir kvazimokslams, poetikai, ironijai. Štai mes dabar susitikome Lazdynuose ir kalbamės apie šio rajono bendruomenes, man jos įdomios, nes atspindi bendražmogiškus dalykus.

Kartais susimąstau apie jauno menininko (jauno dailės kritiko) apibrėžimą. Be kita ko, čia funkcionuoja matomumo klausimas – kažkuris vienas jauno kūrėjo projektas nesunkiai tampa vizitine kortele. Ar sutiktum pasidalinti mintimis apie savęs reprezentaciją? Kas lemia galimybę tobulėti ir rinktis originalius metodus?

Tas jaunojo menininko štampas yra, kaip suprantu, pozityvios diskriminacijos gestas, paliekantis mums specialius finansavimo, karjeros langelius. Juk tai tiesiog biurokratinė kategorija, bet jau spėjusi apaugti kultūrinėmis asociacijomis. Kai girdžiu kažką sakant “jaunasis menininkas”, oras suvirpa nuo tikėjimo šviesia perspektyvia ateitimi ir pažadu, kad žmogų gali motyvuoti vien tai, kad jo kūryba bus tiesiog parodyta. Ironiška, kad žmonės, kurių profesionalumu ir nuveiktais darbais žaviesi, irgi vadinami jaunaisiais menininkais, jaunaisiais kuratoriais ar kritikais; visąlaik nustembu – tam tikrame meninės brandos etape amžiaus minėjimas gal net nekorektiškas. Nebeaišku, ką tuo norima pasakyti, ką siekiama pabrėžti. Jaunojo menininko kūryba – ji tokia, kokia yra, kaip tik dėl to, ar nepaisant to?

Turbūt apie reprezentaciją lengviau kalbėti iš šalies. Kai rinkausi meno studijas, vis dar buvau įsitikinusi, kad tai puikus užsiėmimas tokiems intravertams kaip aš. Kaip jau suprantu, tikrovėje viskas kiek kitaip, todėl nuoširdžiai stengiuosi būti atviresnė išorinėms permainoms ir iššūkiams, dalyvauti ir inicijuoti. Mane kažkada pritrenkė paprasčiausias psichologijos faktas, kad motyvacija ateina po veiksmo, o ne veiksmas po motyvacijos. Gaunasi, tam, kad padarytum pirmą žingsnį, tenka jį daryti per tuštumą ar net vidinį pasipriešinimą.

Esi kilusi iš Ignalinos. Minėjai, jog ši patirtis davė impulsą kai kuriems tolimesniems tavo meniniams projektams. Ar galėtum šiek tiek papasakoti apie artimiausius planus? Įdomu, kaip autentiškos vietos patirtys kūrėjo sąmonėje persilieja su universaliais simboliais, kultūrine patirtimi. Kaip visa tai atskleidžiama skirtingose medijose?

Bendrybių įžvelgimas paskirybėse yra paprasčiausias provincialumo komplekso atsikratymo būdas. Galbūt todėl taip staiga ir kitas man svarbus miestas – Visaginas, pradėjo traukti menininkus kaip magnetas. Jis savaime yra autentiškas, bet kartu jame lengviau tyrinėti sisteminius reiškinius. Kalbant apie vietą ir vietinius, eksperimentinės inžinierijos stovykla Kartenoje ir Roberto Narkaus bendravimas su miestelio gyventojais pastūmėjo rimčiau apsvarstyti kūrybinio projekto galimybę mieste, kuris man psichogeografiškai pažįstamas. Galvojant apie Ignaliną ir jos žmones, istorijos galvoje užgimsta akimirksniu. Tokia banali Ignalinos legenda apie prakeiktus Igną ir Liną, kuriems leista gyventi giliai ežero dugne, susisieja su Kitežu, mitu apie nugramzdintą po vandeniu miestą. Paradoksalu, kad abiem atvejais nugrimzdimas po vandeniu buvo ne bausmė, o išsigelbėjimas. Kiekvienas miestas, bendruomenė, turi savo povandeninį kvėpavimą. Man patinka mintis, kad istorijos įvykusios mūsų kiemuose yra susijusios su visu pasauliu. Kadangi gimto miesto patirtis susideda iš atminties blyksnių, time-based medijos atrodo kaip tikslingiausios priemonės. Man pačiai smalsu, kas iš viso to gausis ir kas bus toliau.

Ačiū už įdomų pokalbį!

 

Nuotraukos: Tudor Belei

„Kas čia per šariatas?” Šiuolaikinis moterų menas ir M/A\G/M\A pulsuojanti kalba

_MG_3057

Vizualaus meno projektas “M/A\G/M\A” Nacionalinėje dailės galerijoje rengiamas, bendradarbiaujant su Nacionaliniu grafikos institutu (Istituto Nazionale per la Grafica) Romoje. Benedettos Carpi de Resmini ir Laimos Kreivytės kuruojama paroda pristato Italijos ir Lietuvos menininkių kūrinius, tyrinėjančius kalbos ir kūno sąveikas. Aktualizuojamos meninės taktikos, transformuojančios kūno kalbą, rašymo ir skaitymo praktikas, įkūnytus arba išskaidytus žodžius ir raides. Kartu tai moterų kūrybiškumo ir daugialypių patirčių atvėrimas, kuris asocijuojasi su iš ugnikalnio išsiveržusia magma kaip aplinką (per)formuojančia galia.

Susitinkame pasikalbėti Jūsų ir Benedettos Carpi de Resmini Nacionalinėje Dailės galerijoje pristatyto vizualaus meno projekto M/A\G/M\A fone. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų – kodėl svarbu diskutuoti būtent apie kalbos ir kūno sąveikas?

Pastaruoju metu padaugėjo parodų ir kūrinių, kuriuose aktyviai veikia literatūra – ypač poezija. Jei atsigręžtume į ištakas, teksto „dalyvavimas“ dailėje siejasi su konceptualiuoju menu, tam tikromis avangardo strategijomis. Visa tai – istoriniai dalykai, bet kaip tik dėl to buvo įdomu atskleisti Italijos ir Lietuvos meno paraleles ir prasilenkimus. Mes juk buvome už „geležinės uždangos“… Tačiau italės menininkės savalaikiškai, su antrąja feminizmo banga, socialiniais ir politiniais virsmais, maištaudamos ėmė kelti klausimus. Atsirado jaunų menininkių karta, kurios labai sąmoningai klausė: Kokia yra mūsų vieta simbolinėje sistemoje, meno lauke? Kuo mes esame kitokios? Kodėl mūsų nėra svarbiose parodose? Ir kaip tai pakeisti? Gal egzistuoja kalbinės, semantinės struktūros, įgalinančios visas šias kliūtis? Jos ėmė kurti darbus, kuriais kvestionavo pačią kalbą. Atsirado bandymų sukurti savo kalbą.

Taigi šios struktūros, visų pirma, buvo suvoktos kaip kalbinės?

Kalba susijusi su simboline tvarka ir galios lauku. Reiktų pabrėžti, jog M/A\G/M\A yra šiek tiek istorinis projektas. Jis kuriamas konceptualiai, tačiau tai nėra įprasta šiuolaikinio meno paroda – joje nuolat išryškėja istoriniai momentai. Italijos menininkės pradėjo dirbti būtent su kalba. Didžiulės įtakos tuo metu turėjo vizualioji poezija, taip pat konkrečioji poezija… Yra menininkių, tokių kaip Tomaso Binga, kurios išleido net knygas, talpinančias visus tuos kalbinius eksperimentus, žodžių, abėcėlės transformacijas. Binga kaip tik ir dirba šia kryptimi – pavyzdžiui, perrašo abėcėlę savo pačios kūnu. Tai yra kalbos struktūrų kvestionavimas per moterišką prizmę; prasidedantis nuo naujos reikšmės kūrimo, naikinant prasmės dėmenį (asemantinis rašymas, būdingas Tomaso Bingai ir kitoms menininkėms; raštas – nereiškiantis nieko, tik save). Arba Maria Lai, kurios išsiuvinėtose knygose nerasime jokios reikšmės per se. Didžiuliai stendai su jos knygomis eksponuojami Venecijos bienalėje, ir tai be galo įdomu. Sava kalba vis dar svarbi.

Taip, įdomus pats santykis. Bent jau aš nesu mačiusi tiek daug parodų, kuriose būtų kalbama apie kūną ir lytį būtent per kalbos ir jos dekonstravimo praktikas.

Tiesa, niekaip negalime kūno „išmesti“ iš kultūros, – kad ir kaip bandytume ignoruoti binarines kalbos opozicijas, dažnai apskritai neparankias moterims, trukdančias aiškiai suvokti tam tikrus dalykus. Jei savo mąstyme naudoji šias priešpriešas – kūnas ir protas arba kūnas siela, dvasia… Tai dekartiškas mąstymas, privilegijuojant vieną iš dėmenų! Tuo tarpu fenomenologiškai žvelgiant kūnas ir protas nėra atskirti, būtent per kūną išgyvename visas savo patirtis. Tačiau per kieno kūną? Moters ir vyro kūnai nėra tapatūs. Vyro kūnas dažnai suvokiamas kaip modelis, tam tikras atskaitos taškas. Tarsi viskas savaime yra „tvarkoje“ – vyras gali stovėti nuogas, „išeksponuotas“, nieko nesigėdyti ir niekam nekils jokių klausimų. Bet moteris nuo Antikos laikų privalo save slėpti, gūžtis, saugoti savo intymumą. Ribojamas ne tik jos santykis su kūnu, bet ir su viešąja erdve. Demokratiškuose Atėnuose jos neturėjo balsavimo teisės ir buvo uždarytos privačioje sferoje. Moteris visais laikais spraudžiama į jai parengtas normas. Mes klausiame, kaip šias normas išardyti, išplėsti…

Kalba, matyt, labai paranki, pratęsiant ir toliau formuojant šiuos santykius? Atsižvelgiant į istorinį parodos kontekstą, sunku negalvoti apie moteris istorijoje – Antikoje, Viduramžiais, patriarchalinėje politikos bei bažnyčios santvarkoje. Įdomus požiūrio taškas… Iš pradžių nesekiau parodoje esančiais prierašais, tačiau vėliau kaip tik ėmiau žaisti, ieškodama, ką galima pamatyti stabtelint prie kiekvienos kūrinio anotacijos, ieškodama kuriamo pasakojimo. Bet juk pasakojimas taip pat yra kalba?

Tai buvo dar vienas svarbus momentas, rengiant parodą. Labai dažnai, kalbant apie moterų menininkių kūrybą, privalu pridėti [moterų], nors visai nereikia vyrų kūrybos įvardinti kaip tokios… Vyras šiuo atveju ir vėl tampa universalus. Tuo tarpu moterys dažnai priskiriamos „natūraliajam“, laukiniam kūniškumui. Jei atsiranda konkretūs artefaktai, jie suvokiami kaip rankdarbiai, namų sfera, taikomasis menas… Su Benedetta norėjome persvarstyti šiuos dalykus. Ar tikrai visuomet į grafiką ar tekstilę turime žvelgti per atgyvenusį, modernistinį meno skirstymą į šakas? Man atrodo, jog Lietuvoje šis požiūris vis dar gajus, nors daug kas deklaruoja priešingai. Tačiau, jei esi grafikė ar tekstilininkė, tu, regis, „paliekama“ šioje srityje amžinai. Pavyzdžiui, Eglės Vertelkaitės grafikos darbai – jie visų pirma yra konceptualūs, grafika tik išryškina idėjas. Balsas, balso stygos, lygiagrečios linijos, primenančios penklinę… Grafika, dažnai suvokiama kaip gesto, piešinio menas, Eglės kūriniuose susiveda į beveik matematinį, filosofinį požiūrį. Arba Eglės Gandos Bogdanienės siuvinėti dokumentai. Kaip ir Marios Lai knygos, šie darbai kvestionuoja „rankdarbines“ meno strategijas, suteikia galimybę pažvelgti, kas po visu tuo iš tiesų slepiasi. Minimaliomis priemonėmis, sujungiant skirtingų menininkių darbus, įgalinamas žaidimas. Tik įžengus į parodą, patenkame į rožinį koridorių – „Įbalsinant“. Yra balsas, yra ir balsė. Yra Justės Janulytės kūrinys, kuriame choras dainuoja tik balses. Kas atsitinka su poezija? Kas atsitinka su kalba? Ką moterys daro su kalba? Viena vertus – išardo. Jos nebelieka, mes nebegalime atpažinti Knuto Skujenieko eilėraščio, tačiau jame esančios balsės niekur nedingsta. Viskas kuriama per balsą, jis atsiranda tarp kitų instrumentų. Visa tai jungiasi su Vertelkaitės darbuose žiojinčiomis, dainuojančiomis burnomis, o garsų koridorius tarsi nuveda į Kristevos chorą, kur skleidžiasi ikikalbinės, ikisimbolinės reikšmės. Tuos, kurie truputį domisi, ši paroda skatina stabtelėti, įsiklausyti, paskaityti; jei ateini ir bandai žiūrėti „paprastuoju būdu“, tarsi paveikslėlius, vargu ar pajusi, kas slypi giliau. Atrodys, na taip, kažkokia grafika, kažkokie tekstilės darbeliai. Reikia šiek tiek pagalvoti. Kaip nuo garso, dainuojančios burnos ateinama iki Eglės Rakauskaitės video „Meduje“.

Beveik ikoninis darbas?

Visiškai ikoninis, bet čia išryškėja ir kitas momentas – yra daug darbų, kuriuos mes žinome ir netgi specialiai rinkomės kaip ikoninius. Klausimas – kaip jie veikia parodoje? Kokiame kontekste atsiduria? O atsiduria kaip tik toje vietoje, kuri žymi specifinį perėjimą iš Kristevos choros, ikikalbinio būvio, kol dar esi suaugęs su motinos kūnu – į simbolinę sistemą – kalbą, kuri jau yra aiški struktūra. Ji ir yra perėjimas – kaip Rakauskaitės darbe girdimas kvėpavimas. Balsas, pereinantis į kvėpavimą.

Taigi, šiuo atveju kalbėjimas persikelia į erdvę ir, galbūt, net tampa erdve?

Būtent. Darbai juk gali būti visokie, tačiau labai svarbu, kaip juos kontekstualizuoji, koks atsiranda santykis. Šiuo atveju, viskas pereina į kalbą, o pats perėjimas iš karto pažymi kalbą kaip galios sistemą – „Kalba kaip užtaisytas ginklas„. Mes specialiai perfrazuojame Emily Dickinson eilėraštį, kuriame sakoma: My Llife had stood – a Loaded Gun / Mano gyvenimas laukė kaip užtaisytas ginklas. Šiuo atveju, užtaisytas ginklas išreiškia nerealizuotą potencialą, tačiau kartu kalba tampa ir kovos lauku. Susiduriame su Valery Solanas, kuri dekonstruoja visą patriarchalinę sistemą, kartu su pinigine, ekonomine santvarka, galių santykiais, net genais! Chiaros Fumai ir Jurgos Barilaitės parodoje pristatomi kūriniai ypač gerai sukibo. Chiara Fumai, besikalbanti su Valery Solanas, ir Solanos knygelę skaitanti Jurgos Barilaitės dukra… Kaip mat kyla kartų, motinystės, auklėjimo klausimai. Kaip mes auklėjame savo dukras? Kokią patirtį joms perduodame? Kodėl užauginame moteris, kurios beatodairiškai paklūsta, galvoja, jog turi visiems įtikti, ir stengtis, kad visiems aplinkui būtų gera?

_MG_3165

„M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų” ekspozicijos fragmentai. Fotografas Tomas Kapočius, 2017

Nejučia priėjome prie klausimo apie parodoje veikiančias kūrybines komunikacijos strategijas… Galbūt šioje vietoje galėtume pamąstyti ir apie tai, ką mums apskritai šiandien reiškia lytis? Ar ji dar turi reikšmės? Kaip į šį klausimą būtų galima atsakyti iš istorijos, literatūros, moterų patirčių perspektyvos? Kartais atrodo, jog kad ir kaip ignoruotum lyčių problematiką (galbūt, apskritai su tuo nesusidurtum savo aplinkoje) kažkada atsimerki situacijoje, kai tai tiesiog akina!

Manau, kad didžiausias šiuolaikinės visuomenės „priešas“ šiuo metu yra net ne patriarchatas, o būtent baltosios dėmės – nematomumas, neapčiuopiamumas, tam tikra mimikrija… Juk nebėra tradicinio, XVIII–XIX amžių, patriarchato, kai duodama kumščiu į stalą: Aš Tėvas, Vyras, vadinasi bus taip, kaip pasakiau! Bandoma pavaizduoti, jog šios problemos iš viso nėra. Juk viskas gerai – moterys dirba, balsuoja, šių problemų paprasčiausiai neliko…

Feminizmą keičia maskulinizmas?

Kaip pažiūrėsime… Vyrų studijos reikalingos vyriškajai savimonei ugdyti. Padėti suvokti tą sudėtingumą ir naštą, ateinančią iš dominuojančio macho stereotipų. Tačiau net jei viskas iš pirmo žvilgsnio atrodo gerai, kai pradedi analizuoti visuomenės struktūrą, stebėti, kaip priimami svarbūs sprendimai, paskirstoma galia – pamatai, jog funkcionuoja begalė įtakingų grupių, kurios susibūrė tikrai ne lyčių pagrindu. Turime gilią tradiciją, prasidedančią kad ir nuo Vasario 16–osios signatarų – susirenka grupė įtakingų vyrų ir nusprendžia. Tai taip įprasta, kad net nepastebima. Šis nepastebimumas ir yra didžiausia problema. Praėjo 100 metų nuo to laiko, kai moterys išsikovojo politines teises, tačiau realiai visuomenėje nėra nei ekonominės, nei politinės lygybės. Kodėl parlamente tiek mažai moterų? Kaip taip apskritai gali būti? Moterys lavinosi ištisą šimtmetį, net daugiau nei vyrai (Lietuvoje daugiau moterų baigia aukštąjį mokslą), taigi visose srityse moterų specialisčių turime pakankamai. Kodėl jos „pranyksta„? Viena iš priežasčių yra ta, kad rūpestis šeima ir vaikais dažniausiai deleguojamas moterims. Tačiau tiek vyrai, tiek moterys dažnai ignoruoja iškylančias problemas. Lyčių lygybės klausimas atrodo nepatogus, niekas nenori būti redukuojamas tik iki lyties… Moters-menininkės apibrėžimas juk nervina. Sutikau Mindaugą Navaką prie NDG ir jis man sako: Kas čia per šariatas? Kodėl tokia paroda? Bet juk tokios parodos išliks aktualios, tol, kol de facto lytis nebebus kliūtimi vertinant meną. Kol kas bandoma parodyti, jog niekas nekreipia į tai dėmesio, bet kai pažvelgi į platesnį paveikslą – kas vežamas į bienales, gauna premijas, kam skiriama daugiau laiko, ekspozicinio ploto ir lėšų – lyties faktorius nebeatrodo nereikšmingas. Jei nebūtų tokių neadekvačių vertinimų – vienų nuvertinimo, kitų pervertinimo – nebūtų reikalo ir kvestionuoti sistemos.

Kalbant apie parodinius lyčių santykius, turbūt nepakanka diskutuoti vien apie meno, kultūros, kūrybos, kuratorystės lauką. Šie dalykai, kaip ir sakote, ateina iš daug platesnės sferos…

Tiesa, tai svarbu taip pat ir tarptautiniame lauke. Vis dažniau sąmoningai artikuliuojama lyčių disproporcija – nebevaizduojama, kad esama situacija tėra atsitiktinumas, o suvokiama, kad istoriškai, kai buvo formuojamos kolekcijos, rengiamos parodos, moterų pozicija buvo antraeilė. Ir dabar pasitaiko tokių parodų – neseniai viena surengta Maskvoje avangardo tradicijoms apžvelgti – joje dalyvauja gal 5 menininkės… Taigi, kai tik įsivaizduojame, kad gyvename Europoje, viskas puiku ir klausimų kelti nebereikia – iškart grįžtame atgal, kartais net iki šimtaprocentinio vyriškumo, ar proporcijų 4 :1, 3:1. Tai tikrai neatspindi dabartinės visuomenės. Bet situacija keičiasi. Kad ir Venecijos bienalėje. Britus reprezentuoja Phyllida Barlow, vyresnės kartos skulptorė, vokiečių paviljoną – Anne Imhof, kurios performansuose dalyvauja ir jos partnerė Eliza Douglas, Airiją – feministė Jesse Jones, prikelianti raganas ritualinėje instaliacijoje. Jaučiamas atsigręžimas į nutylėtas moterų patirtis ir praktikas – net ir pagrindinėje parodoje. Lietuvoje neretai bandoma teigti, kad feminizmo problema dirbtinė – tarsi menininkės ar kuratorės pačios susiburtų į getą, nors niekas jų neveja. Aš manau, jog kol egzistuoja nevienodas požiūris ir vertinimas, tol parodos kaip M/A\G/M\A turi prasmę. Kaip kitaip išryškinsime moterų siekį kurti savo kalbą, ardyti nusistovėjusius kūniškumo stereotipus? Kultūros nakties metu Nacionalinėje galerijoje surengėme filmų programą. Joje rodytas Lauros Garbštienės filmas, kuriame menininkė dainuoja jai vienai žinoma kalba, taip pat Jurgos Barilaitės skaičiuotė – egzistuoja tam tikros kalbinės strategijos, kurias būtina „surinkti„, apibendrinti, patirti, kaip tai veikia. Tarsi akumuliuotas žinojimas.

Pasikalbėkime daugiau apie ryšius tarp Lietuvos ir Italijos moterų meno. Dalijotės mintimis apie Veneciją, tikiu, pastebėjote ir daugiau bendrų procesų, aktualių ne tik šioms šalims, bet ir kitoms Europos valstybėms. Jei dėmesį sutelktume į šiuolaikinį meną bei moterų parodas, kokie šiandien vykstantys procesai Jums pačiai atrodo aktualūs?

Berlyno siena jau prieš daugybę metų griuvo, tačiau jos šešėlis vis dar čia… Visuomenės vystymasis buvo netolygus, skirtingi buvo ir socialiniai, politiniai kontekstai. Italijoje, žinoma, moterų meno raida pasireiškė kitaip nei pas mus – jos nuo pat 6-ojo dešimtmečio emancipuojasi, pradeda kurti feministinį meną ir mąstyti apie tai, kas aš esu, kokia mano vieta? Tuo tarpu Lietuvoje sovietmečiu aiškios feministės savivokos nebuvo. Menininkės, priešingai, labai stengėsi būti neblogesnės už vyrus menininkus ir per daug nesiskirti… Žinoma, dar 8–9 dešimtmetyje atsiranda menininkių, tokių kaip Violeta Bubelytė, kurios pradeda žvelgti į save, į moters kūną kitaip nei to meto fotografai vyrai, kuriantys gamtiškus kūnų natiurmortus „žiedai tarp žiedų“. Galima paminėti ir Ksenijos Jaroševaitės skulptūras, sukurtas stebint moters kasdienybę, o ne dirbtinai spraudžiant moters kūną į herojiškas ar seksualias formas. Petrašiūnaitės autoportretai taip pat buvo savotiškas akibrokštas tam moters–puošmenos suvokimui. Tie pokyčiai vyko modernistiniame lauke – labiau galvojant apie formą, jos specifiškumą, patį kūrinį suvokiant kaip autonomišką meno objektą. O mes norėjome išsiaiškinti, kada menininkės savo kaip moterų patirtį paverčia konceptualiu tapatybės klausimu – ne tik meniniu eksperimentu. Kada šis klausimas tampa svarbus? Konceptualų virsmą Lietuvoje išgyvename kartu su nepriklausomybės atgavimu. Kai iš tiesų atsiranda visos sąlygos performansams, instaliacijoms, pradedamas kurti video menas… Italijoje šie procesai vyko nuo 1965-ųjų, o pas mus nuo 1990 metų. Čia labai svarbus Karlos Gruodis vaidmuo – gimusi Kanadoje ji nepriklausomybės pradžioje atvyksta į Lietuvą ir suteikia ne vieną impulsą mūsų kultūros laukui. Ji sudaro svarbių feminizmo tekstų rinktinę („Feminizmo ekskursai: Moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo“, K. Gruodis, Vilnius: Pradai, 1995), dirba Šiuolaikinio meno centre, sukuria tikrai reikšmingus kūrinius. Nors jų nedaug, visi be galo svarbūs. Kultūros laukai – menas, literatūra, filosofija – pamažu persilieja. Parodą lydinčioje filmų programoje rodome Karlos „X dūžių per minutę“. Įdomu pažiūrėti, kaip skiriasi ir jungiasi lietuvių ir italių meninės strategijos. Italėms būdingesni kalbos žaidimai. Mirella Bentivoglio dekonstruoja žodį „monumento“ – Nume – Dievas, Me – aš, non… Lietuvoje pokytis ateina labiau per kūną, medžiagą, performatyvumo strategijas. Konceptualumas reiškiasi integruotai (tarkime, Kristinos Inčiūraitės kūryba). M/A\G/M\A tik „nužymi viršūnėles“, tendencijas, nes erdvė apriboja. Menininkes rinkomės ne tik dėl konkrečių darbų, bet ir atsižvelgiant į kitus kūrinius, menines taktikas, kontekstą. NDG muziejinėje ekspozicijoje rodoma Rakauskaitės videoinstaliacija „Taukuose“ tarsi pratęsia parodą – galima nueiti, pasižiūrėti… Kristina Inčiūraitė svarbi dėl sąmoningai pasitelktos feministinės politikos videomene. Įsigilinusi į teorijas apie moterų objektifikavimą, Kristina specialiai nerodė jų savo kūriniuose. Vietoj sudaiktinto moters kūno Inčiūraitės filmuose girdime jos balsą. O ekrane – gamtos vaizdas; arba sėdi kažkas nugara į mus; arba matome tuščią sceną. Balsas vietoj moters vaizdo. Taip kūrybiniai Kristinos principai susisieja  ir su „Įbalsinimo“ menininkių dėmesiu garsui, kūnui kaip instrumentui, o ne geismo objektui. M/A\G/M\O/S ribose įvyko daug įdomių susikalbėjimų. Pavyzdžiui, Eglė Ganda Bogdanienė ir Maria Lai. Marios Lai susiūtos knygos veikia kaip konceptualūs ir kartu jusliški objektai, o Bogdanienė, siuvinėdama oficialius raštus, kvestionuoja galios santykius. Būdama Vilniaus Dailės akademijos prorektorė studijoms, ji privalo rengti visus tuos dokumentus, tačiau oficialų raštą menininkė paverčia raštu kaip intelektualiu rankdarbiu. Tad ir kyla klausimas: O kas čia svarbiau? Raštas, ar institucinė galia? Eglė Ganda Bogdanienė – menininkė ar institucijos atstovė? Vėl iškyla menininkės savivokos klausimas – kaip aš save konstruoju?

_MG_3166

„M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų” ekspozicijos fragmentai. Fotografas Tomas Kapočius, 2017

Regis, aptarėme pagrindines projekto kūrybines strategijas ir idėjas, tačiau paroda palieka daugiaprasmiškumo įspūdį – labai įvairiai gali ją matyti ir vertinti. Deivės kalba, Įbalsinant, Kalba kaip užtaisytas ginklas, Prieš dogmas, Metaromanas, Jos pačios žodynas, Tapatybės paieškos, Rašymas kūnu, Kreivi veidrodžiai, Griūvantis monumentai – tai žodinės parodos jungtys, vedančios žiūrovą per nevienalytį tiesioginių, įženklinamų ir vėl iškoduojamų, užmaskuotų ir išryškintų kūno, lyties, kalbos sąsajų labirintą… Regis, naratyvas pasiruošęs bet kuriuo momentu pats save dekonstruoti ir vėl surinkti iš naujo! Neseniai Varšuvoje patekau į feministinę šiuolaikinio meno parodą, aktualizuojančią kalbos ir simbolinio mąstymo nepakankamumą, moters egzotizavimą, kūnuose ir kalboje esantį dualizmą. Nevienareikšmiai darbai kvestionavo ne tik tradicinius naratyvus, bet ir apskritai pasižymėjo avantiūriškomis ir konceptualų siurrealizmą primenančiomis formomis. Iš visų pusių atakuojančios koketiškos ir abjektinės Sirenos, lyties ir jos transformacijų vaizdiniai, skulptūrinės struktūros bei grynai vietinės undinėlės, jau nekalbant apie kūną, istoriją ar religiją tapybos bei video darbuose, – absoliutus intelektinis punk’as! Kaip M/A\G/M\OS ribose išsitenkantis daugiaprasmiškumas yra struktūruojamas? Kokį vaidmenį atlieka estetika?

Estetika neišvengiamai veikia rengiant parodas. Net jei esi antiestetiškas, šio dėmens nepavyks išvengti – jei atlieki redagavimo ar derinimo judesį, jau esi estetikos lauke. Gali tyčia bandyti kažką subjaurinti, bet tai bus tavo estetika. Aš nemačiau šios undinėlių parodos – labai norėčiau pamatyti! Kai kalbi apie vieną pasirinktą įvaizdį, iš dalies yra sunkiau, tačiau jis pats kažką duoda. Gali jį išardyti, sulipdyti, patalpinti į skirtingus kontekstus. Tuo tarpu M/A\G/M\O/S atveju, norėjome kalbą dekonstruoti kūno pagalba. Ieškojome moters kalbos. Man, kaip kuratorei, norisi, kad kūriniai duotų raktą, kaip reikėtų juos grupuoti, o ne primesti savo viziją kūriniams. Kūriniai kalba apie laikmetį, o filosofinis ir teorinis pasirengimas padiktuoja tolimesnius žingsnius. Man buvo svarbu struktūruoti parodą keliais lygmenimis. Teisingai pastebėjai, jog parodoje esančios nuorodos gali būti dekonstruotos ir iš naujo įkalbintos. Viena vertus, rinkomės daugiaprasmį magmos įvaizdį – tai ir istorinė nuoroda į itališką parodą (1977 m. Veronoje vykusi tarptautinė menininkių paroda „Magma“, kuratorė Romana Loda), savotiškas nusilenkimas „pramotėms“, tačiau magma yra ir be galo stipraus, žemės gelmėse pulsuojančio kūrybiškumo simbolis. Magma degina viską savo kelyje, ji niekada nėra stabili, išbaigta, priešingai – amžinai besiformuojanti. Kita vertus, jei egzistuoja kalba – nori to, ar nenori, atsiranda tvarka. Reikia suderinti laisvą, neartikuliuotą ikisimbolinį būvį (man buvo be galo svarbu atskleisti tai, kas plaukia iš vidaus) ir architektūros bei konceptualios struktūros matmenį – kaip kūriniai funkcionuoja erdvėje, kaip veikia pavadinimai. Teoriniame lygmenyje tu gali skaityti, gilintis, interpretuoti remiantis skirtingais autoriais – kaip Coro Collective kūrinį analizuotų Foucault ar Judith Butler? Taip pat veikia intuicija. Gali sužinoti naujų dalykų tiesiogiai iš menininkių, per susitikimus, ekskursijas. Nuėjau pasiklausyti Justės Janulytės „Debesų stebėjimo“, perskaičiau aprašymą – pučiamieji instrumentai susiję su kvėpavimu, styginiai priartėja prie balso stygų, pats balsas atstovauja kūną… Kalbantis su autore sužinai, kad ji rašė šį kūrinį kai laukėsi – ji dalijasi savo patirtimi. Supranti, jog tam tikri intuityvūs dalykai – įkūnyta patirtis – vienaip ar kitaip yra perkeliama į kūrinius. Justės Janulytės kūrinys parodoje tampa tikru įbalsinimu – koridoriumi, užpildomu gūsio. Įvyksta vienos sferos perėjimas į kitą. Tačiau, siekiant konstruktyvaus požiūrio, pirmiausiai ieškai sąsajų: Lietuva – Italija. Kai kurių įdomių menininkių nebuvo parodoje, nes nebuvo jokio santykio… Tačiau svarbu ne pateikti dailės istorijos „aprašymą“, bet pasiūlyti poetinį tekstą, kuris tave turėtų nuvesti ne ten, kur tikėjaisi.

Dėkoju už Jūsų laiką ir mintis!

_MG_3069

„M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų” ekspozicijos fragmentai. Fotografas Tomas Kapočius, 2017

_MG_3068

„M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų” ekspozicijos fragmentai. Fotografas Tomas Kapočius, 2017

Ar padoru interpretuoti padorumą? „Padori paroda“ VDA „Titanike“

Kęstutis Montvidas, Idiotas

Erdvė plečiasi, nes atsiranda vakuumas <..> Tarkim, absoliuti erdvė užduotų sau klausimą:
Ar aš absoliuti?
Ir staiga suprastų, kad į ją skverbiasi vakuumas, ir ji yra besikeičianti, ir sakytų:
Oi, klausykit….
(
Kęstutis Montvidas, 2014 m.)

Šį tekstą pradedu žodine citata iš anksčiau vykusios parodos, kurioje buvo pristatytas ir vieno „Padorios Parodos“ menininkų – Kęstučio Montvido – kūrinys, katalogo. Su filosofu ir vertėju Laurynu Adomaičiu diskutuodamas apie savo darbus „Idiotas“ – pastarąjį šiandien galime pamatyti VDA parodų salėse „Titanikas“ – bei „Švytuoklė“ (2014), Kęstutis atsižvelgė į absoliučios erdvės, kaip reliatyvaus suvokimo problemą. Ji tampa svarbi kalbant apie „Padorioje Parodoje“ iškylančias kūrybinės manijos formas bei objektus-impulsus, vedančius į realiu laiku neakivaizdų, bet nuo parodos kūrinių neatsiejamą savo fizinių ribų perženginėjimą. Šis perženginėjimas pasižymi tuo, jog darbuose glūdintys pasikartojimai ir obsesijos rodo prasilenkimą su norma, tačiau galiausiai paradoksaliai yra įteisinami kaip „padorūs“ ir priimtini meninio proceso rezultatai, reikalaujantys žiūrovo sąmoningo įsitraukimo.

Būtent šį esmingą pirminės idėjos ir daikto nesutapimą norėčiau peržiūrėti lakoniško, bet itin poetiško K. Montvido pastebėjimo kontekste, nes pirmas akivaizdus dalykas, atsiskleidęs mąstant apie „Padorią Parodą“ yra tas, jog bandymas įsijausti į parodos menininkus ištikusį kūrybinį „tiką“ apskritai sunkiai pasiduoda kalbiniam suvokimui. Deja, atrodo, jog nedaug reikšmės turi ir tai, ar ši kalbinio (o ir kritinio) suvokimo siekiamybė įgyvendinama gyvame pokalbyje, virtualaus popieriaus lakšte ar tavo paties sąmonėje, nors ir itin palankioje asociatyviniams sąryšiams, individualių patirčių archyvui bei padorumo normų nevaržomam privatumui, kurie praverčia siekiant suprasti ir įvertinti parodos kūrinius giliai, individualiai, žodiškai.

Jei šiek tiek užbėgtume įvykiams už akių ir pabandytume absoliučios erdvės viziją redukuoti iki kažko ypač paprasto ir prieinamo – tarkime, skaidraus stiklo lakšto – galėčiau teigti, jog „Padorios Parodos“ kūrinių patyrimas primena be galo suinteresuotą, dėl to net šiek tiek juokingą, žiūrėjimą į šį tuščią ir neutralų erdvinio stiklo plotą. Tarsi būnant įsitikinus, kad jame jau visai netrukus išryškės prasmės logika, užšifruotų nekūniškų esinių atributai (suprask, koncepcija tapusi menine forma) ar bent jau kažkas, kas šios koncepcijos yra veikiamas ir galėtų pasireikšti kaip kur kas gilesnis, beveik slaptas, idėjos ir materijos susijungimo efektas.

Tačiau panašu, jog „Padorios Parodos“ dalyviai absoliučiai nesifokusuoja į galimus suvokimo rezultatus, kaip niekad atvirai deklaruodami reliatyvią parodos patyrimo sąlygą: fizinė kūrinių išvaizda yra čia, tačiau ji nėra parodos faktas ar meno įvykis. Iš dalies, toks požiūris žavi jaunatvišku polėkiu realizuoti intelektinę ar jausminę idėją kuo lakoniškiau, abstrakčiau, neuždarant jos konkrečioje, akademiškai „padorioje“ formoje. Tačiau, iš kitos pusės, tai primena nesuvokiamai idealistinį siekį atsiriboti nuo bet kokios materialios daikto (ir jo priežasties) charakteristikos. Kūrybinis padorumas reikalauja bent jau užuominos apie tai, jog egzistuoja kažkokia trilypė manifestacija tarp teiginio ir teiginį ištariančio asmens (menininko), kuris tokiu būdu išreiškia ir save. Tačiau dabar žinome tik tiek, jog įvykis yra prasmė, nors nukreipę akis į tą bereikšmį skaidrų absoliutą, kuris, reikia pasakyti, vis labiau ima panašėti į idėjinį parodos visetą, taip ir nepastebėjome jokios teiginio suformavimo pastangos, provokuojančios tolesnes prielaidas, potyrius, vertinimus.

Taigi, į suvokimo erdvę skverbiasi vakuumas, bet gal tai nieko baisaus? Galbūt tokia yra itin subtiliai perteikto, individualaus ir daugialypio kiekvieno parodos menininko generuojamo kodo perpratimo sąlyga? Nesunkiai juntamas, estetiškai vientisas ir kompozicijos prasme ritmiškas parodos paviršius palieka viltį, jog galbūt prasmė gali išryškėti kaip tik jame, kai per į rezultatą iš anksto neprogramuojamas, tačiau savo pačių nuorodomis sekančias kūrinių vidinės bei išorinės ekspresijos gaires realiu laiku pasireikš prasmės blyksnis, išpildantis Padorios Parodos“ paveikumo pažadą. Panašiai kaip Lewiso Carollio kūriniuose kalba negali egzistuoti be beprasmių žodžių, net jei pastarieji nenurodo jokių reikšmingų konceptų, neatskleidžia veikėjų troškimų, geismų ar įsitikinimų…

Taigi, tam, kad taptų įmanoma praktiškai „patikrinti“ veik nepakeliamai absoliutiškoje parodos erdvėje potencialiai egzistuojančią paskirų kūrinių priklausomybę savo pačių turiniui, būtina skirti dėmesio keleto jų apžvalgai. Tačiau fiziškas drauge esančių, tačiau savo vizualinių formų uždarume paskendusių parodos kūrinių suvokimas pamažu tampa skausmingas, net jei pasitelktume kalbos atvejį ir įsivaizduotume juos kaip uždarą, skirtumais grindžiamą parodinę sistemą. Juk jau struktūralistams užteko padorumo į dienos šviesą iškelti sąvoką différance – žaismingą judėjimą, produkuojantį ir atsiskleidžiantį prasmes per skirtumus. Šiuo atveju, erdvę kaustantis tolygumas nepraleidžia nei spindulėlio.

Kazimieras Sližys „Erdvės pulsas“

Kazimieras Sližys, erdvės pulsas (3)

Jeigu jau susidūrėte su „Padorios Parodos“ anotacija, nenustebsite, kad šį darbą renkuosi aptarti pirmąjį. Šviesdėžėse menininko rodomos fotografijos, padarytos nelegaliose, grėsmingose teritorijose svetimoje šalyje (Rumunijoje) tyrinėja ne ką kitą, kaip selektyvų erdvės išgyvenimą. Pulsometru fiksuodamas savo širdies darbo dažnį, menininkas sąmoningai rinkosi atsidurti pavojingose situacijose, įtempčiausiais momentais siekdamas pulso rekordo. Ženkliškos fotografijos, eksponuojamos ritmiškai tvinksinčiose dėžėse įkūnija tai, ką galėtume laikyti vienu iš nedaugelio parodos gyvybės indikatorių, kai pirmame ekspozicijos plane atsiduria net ne ant menininko riešo pritvirtintas matuoklis ar sunkiai identifikuojama ekstremalios patirties aplinka, bet unikalus ir matematiškas širdies dūžių blykčiojimas, įsiterpiantis į glotnią parodos dermę. Bendroje parodos architektūroje gana laisvai išdėstytos Sližio šviesdėžės užpildo į gluminantį absoliutizmą besitaikančią „Padorios Parodos“ sistemą autonomiškais šviesos dūžiais, kurie kalba apie unikalios patirties galimybę, galbūt ir prasmės diseminaciją, kuri padovanoja parodos visumai epizodą išskirtinumo, momentiškumo, tapdama nuo racionalaus loginio mąstymo vargiai priklausančios biologinės kūno reakcijos atspindžiu. Savitai apmąstytu ir intencionaliu, vis dėlto pilnai nenumatomu. Kazimiero Sližio „Erdvės pulsas“ įkūnija tai, kas galėtų būti suprasta kaip balansas tarp virtualios idėjos ir aktualaus kūno, nebūdamas perdėm akivaizdus, tačiau subtiliai primindamas apie universalaus ir nuolatinio „nesusipratimo“ tarp (žmogiškos) minties bei kūno dviprasmybę.

Beatričė Mockevičiūtė „Be pavadinimo“

Beatričė Mockevičiūtė, be pavadinimo

Iš to, kas žinoma apie Beatričės parodoje pristatomą kūrinį ir iš to, ką, galbūt, spėjome sužinoti apie ankstesnę jos kūrybą atkeliauja išvada, jog menininkė šį kartą renkasi dar ženkliškesnį, serijiškesnį, o tuo pačiu – paradoksaliai – universalesnį metodą kalbėti apie periferinius prisiminimus, trapias supančios aplinkos apraiškas ir intymius išgyvenimus, kai balansuojant tarp rašto ir vaizdinio sukuriama autonomiška, privati kalba. Net jei norisi kvestionuoti tokios meninės strategijos perskaitymo galimybę, būtent kalbos (taip pat, vaizdingo užrašymo ar įženklinimo) koncepcija tampa aiškiu probleminiu akcentu menininkės kūrinio naratyve, kai siekis pabrėžti sunkiai užfiksuojamą ribą tarp to, kas regima ir perregima, pareikalauja absoliučiai naujo požiūrio į kalbėjimą, vaizdą ir prasmę. Jei ankstesniuose savo kūriniuose Mockevičiūtė realizuodavo meninį sumanymą minimaliomis fizinėmis formomis (prisiminkime ant skardos tramplino užtiškusį glicerolio lašą (Lašas, B. Mockevičiūtė, M.R. Kudabaitė, 2014), kurio garso aidas liko neišsakytas, tačiau sugėrė aplinkos kūnų reakcijas, arba standartizuotų aliuminio kaleidoskopų, kaip naujam kasdienybės poezijos dialektui įgalintų ready-made’ų, funkcionavimą praėjusių metų ArtVilnius meno mugėje), šį kartą pati darbo forma atstovauja kalbėjimo būdui, ir šį bruožą, apskritai, galima išskirti iš „Padorios Parodos“ organizmo, kaip bene labiausiai nevienareikšmį, kai problemą atspindi ne perskyra tarp metodo ir sąmonės, bet tapsmas tuo kažkuo, kas ir yra neužrašyto ir neišsakomo prisiminimo kūnas.

Valdas Jucius „Daiktai“

parodos ekspozicija (5)

„Valdui patinka kai kurie daiktai“, – skelbiama anotacijoje. Jie atsiranda jo dirbtuvėje, jiems suteikiamas kitas gyvenimas, tačiau ne pakeičiant ir / ar konceptualizuojant šių daiktų paskirtį, bet atstatant buvusią daikto prasmę ir priežastį. Parodoje eksponuojami keli Valdo Juciaus restauracijos variantai – sąvartyne rastas irklas ir menininko mėgiama sudužusi taurė – priverčia galvoti apie senosios Olandijos meistrų natiurmortus ar Hemingvėjaus „Senį ir Jūrą“. Klausi savęs: Ar padoru interpretuoti padorumą? Tam nėra jokios aiškios priežasties, tačiau tam, kad suprastum daiktiško tobulumo link menininko rankomis nuglostytą irklą, griežtai kaip meno kūrinį ar bent jau jo simuliakrą, privalai kažko imtis. Savitikslis būties pakartojimas kuratorių, kolegų, kasdienybės realijų fone gali būti suprastas be galo skirtingai, tačiau daugeliu atveju irklas parodinėje erdvėje naujomis geromis grindimis atrodo kur kas geriau, nei sąvartyne.

Kiti parodos kūriniai:

Vitalijus Strigunkovas, Be pavadinimo. Dvi identiškai sudužusios plytelės

Rytis Urbanskas, Open mic

Gintautė Skvernytė, Parafino vonelė

Kęstutis Montvydas, Idiotas

Gabrielė Vetkinaitė, Be pavadinimo

Austėjos Vilkaitytės performansas

Parodos idėjos autorės: Viktroija Damerell ir Ona Juciūtė.
Paroda veikia: 2017-02-23 – 03-09 d. VDA parodų salėse “Titanikas”, Maironio g. 3, Vilniuje.

Grynojo spontaniškumo labirintu link Žydrosios Lagūnos: apie šiuolaikinės tapybos strategijas su Merike Estna

merike-estna-me%cc%87lynoji-laguna-2014-1

Miela Merike,

Lapkričio pabaigoje vienas Tavo darbų – instaliacija Žydroji Lagūna (Blue Lagoon, pirmą kartą eksponuotas 2014 metais KUMU meno muziejuje, Taline, personalinėje parodoje, kuruotoje Kati Ilves) – buvo pristatytas 16-oje Vilniaus Tapybos Trienalėje. Šįkart kuratoriniai sprendimai nuvedė prie nomadiškos šiuolaikinio pasaulio bei paties vaizdo vizijos ir nuolat kintančių vizualinių trajektorijų suvokimo. Antihierarchiškos, nevientalytės, išblaškytos ir dažnai net sunkiai struktūruojamos parodinės visumos pažinimo strategijos buvo pasiūlytos kaip galimybė leistis į asociatyvinę kelionę per Guattarišką/Deleuzišką plintančių begalybių, grynojo spontaniškumo bei decentralizuotų kombinacijų tarp objektų ir patirčių labirintą…

Kuriam laikui paliekant teoriją nuošalyje, norėčiau, kad pasitelktum savo asmenines patirtis ir pagalvotum apie keletą svarbesnių momentų Tavo kaip menininkės karjeroje iš šios nešališkos keliautojo skirtingų patirčių labirintu pozicijos, kai Merike Estna ir yra pagrindinė pasakojimo agentė. Ar galėtum sukurti tam tikrą nuoseklų pastarųjų metų tekstinį peizažą, įtraukdama Tau svarbius kūrybinius momentus? Būtų įdomu išgirsti apie pokyčius Tavo gyvenime, kai Estiją pakeitė Londonas, o vėliau, be daugelio kitų parodų, eksponavai savo kūrinius Meksikoje. Kokius psichinius ir materialius vaizdinius tokia nomadiška kasdienybė išprovokuoja?

Iš tiesų palikau Estiją jau senokai, dar 2007 metais, ir tik šių metų birželį vėl sugrįžau ten gyventi. Esi teisi sakydama, kad gyvenau nuolatiniais pokyčiais pastaruosius ketverius metus, bet tai, žinoma, yra gana įprastas būdas meno profesionalui. Mūsų pasaulis išsiplėtė – taip pat ir tapybos srityje – tad menininkas galiausiai apsigyvena su lagaminu, kaip pagrindiniu gyvenimo kompanjonu. Viso to svarbą suvokiau praėjusiais metais, kai atvykau į Meksiko miestą rezidencijų programai ir parodai, o mano lagaminas pasimetė pakeliui. Per ateinančias keturias dienas, kurios praėjo bandant jį susekti, jaučiau nepaprastą stresą ir nerimą, ir tik vėliau supratau, koks svarbus man yra lagaminas. Kaip žmogui, daugiau nei pusę metų praleidžiančiam toli nuo namų, lagaminas kaip tik ir tapo namų simboliu – kur bebūčiau, jaučiuosi taip, lyg tai būtų mano namai, kol tik su savimi turiu savo lagaminą. Svarbu tai, kad tą kartą Meksike labiausiai man trūko ne daiktų, kurie jame buvo sudėti, bet paties lagamino kaip kūno, kuris sieja mane su kažkuo pažįstama. Kaip uolos, kurios gali prisilaikyti, kai visa kita atrodo svetima. Saugaus lizdelio.

2012-2014 metais dirbau prie projekto pavadinimu Keliaujant su paveikslu (aut.past. Traveling with a painting), kuris ir užgimė iš tokio gyvenimo būdo. Su savimi visur, kur beturėčiau nukeliauti, nešiojausi paveikslą ir dokumentavau jį lokaliame peizaže.

Manau, kad šioje vietoje svarbu būtent tai, kaip kiekvienas suvokia nestabilumo būseną esant pastovią ir geba priimti faktą, kad paprasčiausiai nėra jokio galutinio sprendimo ar atsakymo. Tai bandžiau perteikti ir savo darbais – pokyčio galimybę ir atvirumą begaliniams sprendimams. Pavyzdžiui ‚Žydroji Lagūna‘ yra kolekcija objektų, kurie formuoja lagūną ant baltų grindų, tačiau būdas, kuriuo šie objektai yra instaliuojami parodoje, skiriasi kiekvieną kartą pristatant šį darbą.

Rizoma neturi pradžios ar pabaigos; tai visuomet yra viduryje, tarp dalykų, inter-buvime, intermezzo. Medis atstovauja atsišakojimą, tačiau rizoma yra sąjunga, išskirtinai sąjungą’ – tai citata iš Deleuze ir Guattari veikalo ‘A Thousand Plateuas’. Ar sutiktum, kad ji siejasi su šiuolaikinio menininko būsena kasdienybėje bei pačia kūryba? Tiksliau, kaip Tu supranti menininko vaidmenį dabartyje, ženklinamoje save dauginančių įvaizdžių, vis greitėjančio žmogiškojo suvokimo, virtualiu tampančio žinojimo, tradicinio intelekto revizijos ir visų kitų šiuolaikybės apraiškų, kurios, tikiu, Tau, kaip šiuolaikinei menininkei ir tyrėjai, yra gerai žinomos. Ar gali būti, kad menininkas šiandien aptinka save kaip tik toje intermezzo situacijoje? Galiausiai, kokios yra Tavo pačios meninės strategijos, pasitelkiamos tiriant, kvestionuojant ir/ar vaizduojant šiandienines, sąsajoms palankias ir trapias, tikroves?

Ieškoti sąsajų po paviršiumi yra sąmonės būsena; būdas, kuriuo žmogus gali patirti kūrinį kaip Žydroji Lagūna be kita ko rezonuoja su šia būsena, su prieinamos informacijos kiekiais, kurie beveik yra pajėgūs iššaukti dėmesio nepakankamumą, turint omenyje, jog greta visuomet yra kitas elementas, viskas yra lengvai pasiekiama, o nenutrūkstamai atnaujinamas bet kurios problemos tyrinėjimas yra be vargo papildomas, tad čia negali būti jokio kito galutinio fiksuoto sprendimo, nei žemiau esantys sąryšiai ir daugialypiai žiūros taškai, kuriuos suprantame kaip galimybių begalybę.

merike-estna-me%cc%87lynoji-laguna-2014-2

Merike Estna, Žydroji Lagūna, 2014. Ekspozicijos vaizdas Tarptautinėje Vilniaus tapybos trienalėje, kuruotoje parodoje Nomadiški Vaizdai, Vilniuje

Šiomis dienomis dirbu bandydama teoretizuoti performatyvumo koncepciją Lietuvos šiuolaikiniame mene, remiantis Erika Fischer-Lichte‘s Performatyvumo Estetika bei Martino Heideggerio filosofiniais tekstais, tad galėtum įsivaizduoti, kokia sujaudinta buvau, atradusi, jog naujausioje savo solo parodoje DOMESTICMINDCRAFT (DOMESTICMINDCRAFT, 2016 m. kovo 14 – sausio 30 d., Meksikas, kuratorius Octavio Avendaño Trujillo) inicijavai kritišką poziciją paveikslo kaip institucijos atžvilgiu, o taip pat į ribinę situaciją nustūmei paveikslo lyties bei kalbos normatyvus, tokiu būdu leisdama patiriančiam subjektui įsitraukti į performatyviuosius jo/jos kaip lankytojo patirties aspektus! Mane žavi tai, kaip Tavo darbų kūniškumas, įjungtas į parodos architektūrinę visumą ir vaizdinę erdvę, tampa aktyviu ekspozicijos aspektu, siūlančiu kritinį kūrinių per-mąstymą, rafinuotą humorą, nukreiptą į vyriškumo kultą, bei subjektyvumo mainus. Ar galėtum papasakoti daugiau apie tai, kokį vaidmenį performatyvumo fenomenas atliko pirminiuose kūrybinio pasiruošimo darbuose, idėjų kelionėse bei galutiniame parodos vaizdinyje? Vis dėlto, ar gali ši visuma būti laikoma baigtine, atsižvelgiant į ideologinę ir estetinę poziciją, kurią paroda atstovauja?

Tai, apie ką kalbėjo Octavio ir tai, ką aš pati suvokiu kaip reikšmingus ir artimus šiai parodai aspektus, iš tiesų būdinga ne tik ekspozicijai Meksike praėjusiais metais, bet ir apskritai mano kūrybinei praktikai jau kelerius metus. 2012 metais pradėjau naudoti spalvinius derinius (juos taip pat galime matyti ‚Žydrojoje Lagūnoje‘), kurie tradiciškai nebuvo priimtini tapybos scenoje, ypač šiaurės-rytų Europoje, nuo kurios aš nukrypstu. Kita vertus, raštų, kaip pagrindinės ir svarbiausios vizualinės kalbos, naudojimas, bandant išryškinti ir kvestionuoti hierarchinius santykius tarp tradicinių amatų, kurie dažniausiai buvo atliekami moterų, tarp kitų buities darbų, ir šiuolaikinės tapybos, buvo ne mažiau svarbus. Tačiau, jei kalbame apie performatyvumą, tai, ko aš siekiau yra gyvas meno kūrinys, darbas, kuris pats yra gyvenimo dalis, o ne apie gyvenimą; kūrinys, kuris išlieka kisme ir gyvena toliau, kaip ir mes patys jau negyvename stabiliame momente, bet esame srauto būsenoje.

Lankantis tarptautinėje Vilniaus Tapybos Trienalės parodoje, kurioje eksponuojamas ir Tavo kūrinys, man buvo nurodyta, jog vienintelė galimybė kažkaip dokumentuoti parodą yra daryti asmenukes, tuo tarpu įprastos fotografijos yra neleidžiamos. Tai veikiausiai buvo pirmas kartas mano karjeroje, kai plagiarizmo baimė (kaip man paaiškino ekspozicijos prižiūrėtoja) iššaukė tokį ekscentrišką būdą dalyvauti ekspozicijoje, bandant suvokti, patirti ir įsiminti jos elementus… Ar parodos menininkams buvo žinomas toks sprendimas? Basomis kojomis tiesiogine to žodžio prasme vaikščiodama ant, išiligai ir per Tavo kūrinį, prisiminiau gyvumo (liveness) koncepciją, išplėtotą Max‘o Hermanno, o taip pat Philip‘o Auslanderio. Kaip manai, kokį vaidmenį atlieka šiuolaikinė tapyba, susidurianti su gyvos ir įvairiomis medijomis-ištransliuojamos meno kūrinio esaties prieštara? Ar vis dar svarbu taikyti tapybą taip, kad aprėptume tikrą kūną (drobės, idėjos, vietos, menininko) bei tikrą erdvę (galerijos, kambario, ekspozicijos ir t.t.), o gal pati tapyba tampa savitu medijos žanru? Darydama asmenukes Tavo instaliacijoje, jaučiausi taip, lyg kažkaip dirbtinai pertraukinėčiau autopoetinę grįžtamojo ryšio kilpą tarp Tavo kūrinio ir savęs pačios; tai, ką atlikau, nebuvo nei tikra kūrinio dokumentacija, nei gyvas mano intelektinės patirties įkūnijimas į Žydrąją Lagūną – geriausio rakurso ir apšvietimo paieškos vien tam, kad į kūrinio atvaizdą įterpčiau savo veidą tapo tam tikru performatyviu veiksmu!

Nebuvau supažindinta su šia instrukcija, tačiau kūrinys iš tiesų man net nepriklauso – jis yra Estijos Meno Muziejaus nuosavybė. Nesu tikra, ar taip atsitiko daugiausia dėl plagiarizmo baimės, ar tokiu būdu iš tiesų buvo siekiama apsaugoti kūrinius nuo klaidingų interpretacijų. Pavyzdžiui, po bienalės atidarymo facebook tinkle mačiau keletą Žydrosios Lagūnos nuotraukų, kuriose buvo užfiksuotos absoliučiai klaidingos spalvos, o pačios nuotraukos buvo klaikios kokybės, taigi tikrai jaučiausi taip, tarsi šie žmonės klaidingai interpretavo mano kūrinį. Galimybė pasidaryti asmenukę su kūriniu visgi skamba labai priimtinai. Džiaugiuosi tai girdėdama, nes žiūrovas šiuo atveju tampa dalyviu, aktyvatoriumi, tuo metu, kai tik į jį įžengia.

merike-estna-me%cc%87lynoji-laguna-2014-3

Merike Estna, Žydroji Lagūna, 2014. Ekspozicijos vaizdas Tarptautinėje Vilniaus tapybos trienalėje, kuruotoje parodoje Nomadiški Vaizdai, Vilniuje

Kad galėtume aptarti, kodėl Tau buvo svarbu parodyti būtent Žydrąją Lagūną šiųmetėje Vilniaus Tapybos Trienalėje, o taip pat kad suteiktume kiek kitokią kryptį tradiciniams klausimams apie materialumą, kūrinio semiotiką, asociatyvinį mąstymą, santykius tarp atskirų jo elementų ir publikos, norėčiau pasitelkti iškylančių prasmių idėją. Trienalės kuratorinė visuma skleidėsi aplink skirtingas meninio priėjimo prie nomadiško ir rizomatiško konceptualių prasmių kūrimo parodoje tatikas, taigi manau, jog svarbu susieti anksčiau tekste paliestą rizomos (kartu su intermezzo giminystėmis) koncepciją bei iškylančių skirtingų reikšmių strategiją, kuri, paradoksaliai, per paskirų kūrinio elementų desemantizaciją veda prie jų materialumo įkūnijimo (mintyse neturiu signifikacijos); prie sunkiai struktūruojamų asociacijų iškilimo, tam tikro imaginarijaus susiformavimo, vaizdinių, minčių, prisiminimų, jausmų srauto, ir tokiu būdu įgalina steigti prasmingus ryšius tarp kūrinio dalių bei suvokėjo. Kaip manai, ar tai artima Tavo instaliacijos logikai ir ekspozicinei visumai? Kokios prasmės (idėjinės tendencijos) idealiu atveju iškiltų patiriant Žydrąją Lagūną, jei lankytojas būtų ta abejinga tabula rasa, pasirengusi atsiduoti besijungiančių prasmių srautui, sąmoningai suprogramuotam Merike’s Estnos?

Pasirinkimas eksponuoti Žydrąją Lagūną atėjo iš Lino Liandzbergio ir aš labai dėl to džiaugiuosi. Jei būtų įmanoma šį kūrinį patirti tarsi baltam lapui, manau kelionė per Žydrąją Lagūną būtų aiški ir paprasta, leidžiant kūriniui save aprėpti, keliaujant nuo objekto iki objekto, nuo detalės iki detalės, nuo vieno žiūros taško prie kito… Žiūrovas tiesiogine to žodžio prasme turi įžengti į kūrinį tam, kad galėtų jį patirti, prie jo prisitaikyti, keliauti per jo begalines galimybes ir kombinacijas; trapumą ir familiarumą, pažįstamus objektus, tokius kaip ventiliatoriai ar televizijos ekranai, skrybėlės ir kojinės, vėliavos ir rankinės; vis dėlto, sluoksniai, esantys po Žydrosios Lagūnos paviršiumi, pasirodo tik tiems, kurie yra pasiruošę nerti gilyn.

Dėkoju už Tavo laiką ir mintis!

merike-estna-me%cc%87lynoji-laguna-2014

Merike Estna, Žydroji Lagūna, 2014. Ekspozicijos vaizdas Tarptautinėje Vilniaus tapybos trienalėje, kuruotoje parodoje Nomadiški Vaizdai, Vilniuje

Nuotraukos: Gintaras Janavičius

Eilėraščiai, daiktai ir „rizikingas normalumas“. Pokalbis su Krišs Salmanis

img_0281_1

Jūsų paroda, kuri neseniai atidaryta Vilniaus galerijoje „Vartai“, vadinasi „Eilėraščiai ir daiktai“. Pati „daikto“ sąvoka, kuri čia iš dalies panaudota pavadinti šį konkretų meno renginį ir jo ideologinę visumą, o galbūt kartu ir parodos sudedamąsias dalis, nejučia verčia prisiminti Heideggerio meno kūrinio kilmės prieštarą, konkrečią daiktų būtį ir jų materialumą. Ar jums, konceptualaus meno kūrėjui, svarbu tyrinėti ir kvestionuoti „formos“ ir „medžiagos“ derinį, neatskiriamą nuo objekto, jūsų kūrinių materialume? Ar galbūt šiuo atveju materialumą gudriai pakeičia poezija ir konceptualus humoras?

Neseniai įgyvendintame projekte, kuriame aš ir mano sesuo Anna Salmane bendradarbiavome su kompozitoriumi Kristapu Pētersonu, bandėme sukurti šiuolaikinę choralinę giesmę. Prieš metus buvome įvardinę, kad „senų“ žodžių vartojimas yra pagrindinė kliūtis įgyvendinant šį sumanymą. Tad nusprendėme pasikalbėti su tuzinu tyrėjų iš įvairių fundamentaliųjų mokslų sričių, tikėdamiesi, kad tai padės parašyti žodžius, kurie būtų aktualūs ir patrauklūs dabartiniam klausytojui. Be kitų dalykų, kiekvieno mokslininko klausėme, kokį vaidmenį jų darbe atlieka kūrybingumas. Jie daug labiau pabrėžė įkvėpimo svarbą, nei tikėjomės, o vienas kvantinės fizikos atstovas netgi atsakė: „Įkvėpimas yra tiesiog neformalūs mąstymo procesai.“ Ir tada pridūrė: „Čia ir vyksta tikrasis mąstymas.“ Meno sistema, kurioje mes turime dirbti, yra gerokai laisvesnė nei mokslo. Tačiau materialumas yra vienas iš nedaugelio klausimų, apie kuriuos vis dėlto turime galvoti. Netgi naudodami nedokumentuotą ne-įvykį mes priimame sprendimą dėl medžiagos. Ar tai darome sekdami griežtomis taisyklėmis, ar minėto „neformalaus mąstymo“ keliu, yra atskiras klausimas. Man medžiaga dažnai yra pirmesnis dalykas. Tada eina forma, o po to, kartais praėjus ne vieneriems metams, reikšmė. Pats darbas galėjo pasikeisti labai nedaug, tačiau staiga atsiranda priežastis jį sukurti arba eksponuoti.

Kai kurie kritikai pabrėžia meistrišką jūsų darbų išbaigtumą, kuris, nepaisant pasirinktos technikos, yra būtinas visiškam meninio sumanymo įgyvendinimui. Išties kelia nuostabą, kaip jūsų objektai balansuoja tarp vizualinės romantikos, kartais netgi švarios ir naivios, ir grynai redukuotų estetinių formų, kurios sugeba žaismingai ir neretai ironiškai atspindėti menamas užuominas. Tačiau man įdomiausias metodas, kuriuo tyrinėjate tokias temas kaip tapatybė, medžiagiškos savybės ir menininko kaip kūrėjo mūsų šiuolaikinėje kultūroje vaidmuo. Jūsų vizualinė kalba, iš pirmo žvilgsnio teigianti paprastumą ir tiesmukumą, kažkokiu būdu leidžia žiūrovui įtarti, kad už šios išbaigtos išvaizdos vis vien slepiasi jaudinantis ir reikšmingas kūrybos procesas, kurio metu visi paradoksai ir subtilūs pokštai stoja į savo vietas, kad taptų konceptualiai pakrautu meno kūriniu. Ar galite mums papasakoti, kaip vystote šią „vizualinę redukciją“ ir ko reikia, kad idėjos virstų daiktais?

Kartais jaučiuosi suglumęs, kai mane pavadina konceptualistu, nes tai man atrodo kaip kažkokia supergalia. Įtariu, kad mano darbas tik apsimeta konceptualiu. Į galvą ateina emocionali idėja, kuri tada įgauna formą, primenančią konceptualizmą. Viena juokingiausių mano užsitarnautų recenzijų buvo iš kelių žodžių: „Normalus vaizdas.“ Skamba nuobodžiai, bet tai labai tinkamas apibūdinimas. Era, kai ekscentriškumas buvo menininko privilegija ar net pareiga, jau seniai praėjo. Kai skleisti informacijai reikėdavo nemažai laiko ir išteklių, biografijos buvo leidžiamos tik apie žmones, kurie padarė kažką svarbaus visuomenei. Tad kolektyvinėje vaizduotėje įvairūs savitumai buvo siejami su menininkais, mokslininkais ir t.t. Atsiradus viešai žiniasklaidai, atsidūrėme daug keistesniame pasaulyje nei ankstesnysis. Bet kokia keistenybė gali būti iškart paviešinta, nesvarbu, koks iškilus jos kaltininkas. Taigi sužinome, kad eilinis žmogus daro dalykus, apie kuriuos apdainuotieji praeities bohemiečiai net nepagalvodavo. Kadangi naujienų ir pramogų aparatas minta nuolat augančiu poreikiu šokiruoti, galbūt menui visai pridera išsiskirti normalumu. Tai tam tikras rezistencijos būdas. Normalus vaizdas suponuoja, kad nepuolama nė į vieną kraštutinumą. Jų atmetimas galėtų būti vienas iš atsakymų į jūsų klausimą apie vizualinę redukciją. Jūs teisi, sakydama, kad tai sudėtinga pusiausvyra, galinti nusvirti nuo redukcijos prie paprastumo, nuo romantikos prie sentimentalumo. Rizikingas normalumas.

Yra dvi priežastys versti idėjas daiktais. Pirma – man tai patinka. Tiesiog geriau jaučiuosi ką nors darydamas nei nedarydamas. Antra, rodydamas daiktus kartais sulaukiu netikėtų reakcijų. Nebejaučiu nerimo dėl to, ar kiekviename mano kūrinyje yra gelmės ir ar visi ją sugebės įvertinti. Tačiau mane vis dar labai sujaudina, kad lankytojai skiria laiko ir pastangų apžiūrėti darbus ir sukurti savo pačių interpretacijas. Kartu tai teikia vilties – meną kartais sunku suprasti ir įvertinti, tad žmonės, kurie bando, greičiausiai labiau pasistengs priimti kitus žmones.

2013-aisiais kartu su Kasparu Podniekiu 55-ojoje Venecijos Bienalėje pristatėte Latviją projektu „Į šiaurę per šiaurės rytus“. Parodos darbai buvo kuriami specialiai Venecijos Bienalės Arsenalo erdvei ir priminė situaciją, kuri jau yra egzistavusi, kai žemė tampa permatoma, šakos virsta šaknimis, o dangus atrodo labai arti… Man atrodo, kad jūsų sprendimas pavaizduoti ir kvestionuoti įtampas tarp lokacijos ir dislokacijos, ideologines nuolat besikeičiančios politinės geografijos implikacijas ir glaudų santykį su gamta, darbu ir patriarchaline pasaulėžiūra, būdinga tradiciniam kaimiškam gyvenimo būdui, pateikė nepaprastai poetišką ir universalią prieigą prie temos. Sunku ir įsivaizduoti interpretacijoms atviresnę ir simboliškai turtingesnę formą nei ritmiškai siūbuojanti medžio švytuoklė! Ar jums buvo svarbu išlaikyti vizualinę koncentraciją, o gal pati parodos koncepcija padiktavo išraiškos priemones? Ar, praėjus šiek tiek laiko, galite įvertinti šią meninę patirtį platesniame savo karjeros ir kūrybinės tapatybės kontekste?

Latvija pirmą kartą rengė parodą Arsenale ir ši erdvė reikalavo arba efektingo didžiulio kūrinio, arba įtikinamai atsainaus eksponato, visiškai ignoruojančio impozantišką aplinką. Kasparas Podniekis žinomas savo tebesitęsiančiais kaimo gyvenimo tyrinėjimais, tad bendradarbiavimas su juo greičiausiai reikštų, kad tektų atsisakyti miestietiškos mano kūrybos gijos. Medžius ir kaimo peizažą esu naudojęs ir anksčiau, matyt todėl kim? ir Art in General ir nusprendė mudu suporuoti. Siūbuojančio medžio idėją ištraukiau iš savo „Vėliau, kai būsiu senas ir turtingas“ aplanko, kai gavau Venecijos pasiūlymą. Man vis dar atrodo, kad ji tobulai tiko šiai progai.

Žvelgiant karjeros kontekste, dalyvavimas Venecijoje – bei su tuo susiję įvairūs svarstymai ir spaudimai – veikia kaip raminamieji: kliūtis įveikta, dabar galiu vėl susitelkti į meną. Kai „Vartai“ pasiūlė surengti parodą, jie užsiminė apie Veneciją, tad nusprendėme sukurti dar vieną kūrinį iš to paties eskizų aplanko. „Savā nodabā” bando atkurti prieš keletą metų įvykusį momentą, kai kikilis giedojo taip arti manęs, kad galėjau jį ranka pasiekti. Instaliacijos būdą pasufleravo patirtis Venecijoje, kur pusiau išpakuotas medis visą dieną kabėjo tarsi limbe tarp grindų ir stogo, laukdamas, kol jį pastatys. Tai buvo gana gili ir skulptūriška patirtis.

Į Lietuvos šiuolaikinio meno sceną jūs įžengėte 2012-aisiais su „Šviesa“, kuri buvo eksponuojama Šiuolaikinio meno centre (Krišs Salmanis, „Šviesa“, 2012.IX.27 – X.28. ŠMC). Anuomet kalbėjote apie nuolatinį greitėjimą, kuris šiais laikais tampa norma, o mūsų vienintelė baimė nukristi atsiranda tik sustojus. Šiai idėjai įgyvendinti jūs vėlgi pasirinkote nepaprastai vaizdingą, tačiau determinuotą aliuziją į spartaus progreso amžių ir pirmuosius traukinio keleivius, kurie, sakoma, alpdavo nuo informacijos perkrovos, matydami per vagono langą pernelyg greitai besikeičiančius vaizdus. Kokios ypatingos aplinkybės įkvėpė sukurti „Šviesą“? Ar 2012-ieji buvo greitėjimo metai? Jei taip, kaip toli nuvažiavę esame šiandien?

„Šviesa“ yra tipiškas pseudo-konceptualus kūrinys. Norėjau pagaminti reklaminį stendą, kuris suktųsi taip greitai, jog visos jo spalvos susilietų į vieną, t.y., baltą. Dirbdamas su šiuo kūriniu turėjau daugiau apie jį galvoti ir šitaip atėjo jo interpretacija. Prisiminiau, kad buvau skaitęs, kaip Geothe, norėdamas apibūdinti spartaus progreso amžių, sukūrė terminą „veloziferisch“, žodžių „velocitas“ (lotyniškai „greitis“) ir „Liuciferis“ samplaiką. Tai greičiausiai nebuvo pagiriamasis žodis, nors Liuciferis pažodžiui reiškia „šviesos nešėją“. Ir jei traukiniai šiandien yra tik iki dešimt kartų greitesni nei jo laikais, informacija jau išties keliauja šviesos greičiu. Sakoma, kad Goethe‘ės santykis su progresu buvo problemiškas. Kasdien leidžiamus laikraščius jis laikė prakeiksmu, kaip ir idėjas apie socialinę lygybę. Eksperimentuodamas su prizmėmis jis priėjo prie išvados, kad Newtonas klydo kurdamas savo spalvų teoriją. Jis toliau aprašinėjo spalvų suvokimą ir sąveiką ir tai matyt jam teikė nemažą malonumą, nes kitas vokiečių poetas prisiminė jį sakius: „Savo poeto pasiekimais aš nesididžiuoju. Tačiau esu vienintelis savo amžiaus žmogus, žinantis sunkaus spalvų mokslo tiesą.“ Nors abu vykdė panašius stebėjimus, jų išvados skiriasi. Goethe manė, kad balta šviesa neskaidoma ir kad visos spalvos susideda iš įvairių mėlynos, geltonos ir tamsos mišinių. Šiandien „Zur Farbenlehre“ (1810) laikomas poeto veikalu, Newtono teorija atlaikė piktus amžininkų puolimus, o griežtas teorijų ginčijimas nuo to laiko tapo įprasta moksline praktika.

Beje, kai Newtonas žaidė su prizmėmis pasitraukęs į kaimą 1665-ųjų maro metu, jis taip pat atliko fizinius eksperimentus su savimi optikos srityje. Pasigaminęs ploną buką lazdelę jis ją įkišdavo „tarp savo akies ir kaulo kiek galima arčiau savo akies galinės pusės“ ir kaip svertu keisdavo akies formą. Jam matydavosi besikeičiantys spalvoti ratilai: žali, mėlyni, violetiniai, tamsiai violetiniai, mėlyni, vėl žali ir taip toliau. Pakartojęs eksperimentą ryškioje šviesoje jis pamatydavo mėlyną skritulį šviesesniu viduriu. Tai galima būtų laikyti ekscentrišku dykinėjančio džentelmeno elgesiu, tačiau man labiau patiktų į tai žiūrėti kaip į ankstyvuosius kūno meno pavyzdžius. Riba tarp meno ir mokslo ir toliau trinama kiekvieną dieną.

Jei neprieštaraujate, prieš baigdama pokalbį norėčiau, kad skaitytojas paryškintų Krišo Salmanio portretą keliomis kasdienėmis detalėmis. Kas šiuo metu jus labiausiai įkvepia? Ar kokios nors konkrečios gyvenimo sritys arba žmonės ypač veikia jūsų darbą? Ar turite įpročių arba asmeninių ritualų, susijusių su jūsų kūrybiniu gyvenimu? Kada kitą kartą galime tikėtis jus pamatyti Vilniuje?

Mane įkvepia Latvijos radijo 3 „Klasika“. Tai, kaip jie diskutuoja apie naujus pasirodymus arba lygina įrašus, primena sporto varžybas: kas sugebės kuo tiksliau išversti savo subtiliausias nuojautas apie pačias neapčiuopiamiausias meno formas į žodžius, tuos visiems prieinamus riboto kiekio statybinius blokus. Nuostabu, kaip tuos pačius 20-30 tūkstančių senų žodžių, kuriuos paprastai vartojame, vis dar galima sudėlioti į sekas, kad nupasakotume visiškai naujus iki tol neaprašytus dalykus. Aš taip pat esu priklausomas nuo BBC radijo, ypač dramai ir komedijai skirtų stočių. Girdėjau, kad Lietuvoje po truputį kuriasi standup scena, kaip ir pas mus. Britai praktikavo žodžių žaidimo menus ištisus šimtmečius, nes aristokratai turėjo rasti, kaip prastumti laiką, kol kiti dirbo už juos. Iš to atsiradusi meistrystė tiesiog atima žadą.

O Vilnių aš stengiuosi aplankyti kasmet, čia tiek daug balkonų!

Dėkoju jums už jūsų laiką ir mintis!

Išsamų fotoreportažą iš Krišso Salmanio parodos galerijoje Vartai galite peržiūrėti čia.

Pokalbis su menininke Beatriče Mockevičiūte

INTACT nuotr. aut. Laima Stasiulionyte

Kiek aprimus kasmetės šiuolaikinio meno mugės kvaituliui, nusėdus gaivioms vasarinėms liūtims, kurios savo nepertraukiamu teškėjimu visuomet, rodos, atkartoja ir patvirtina miesto bei meno dėsnius (beje, vien tik tam, kad kitos dienos rytą jie būtų iš naujo perrašyti…) balto popieriaus švieslentėje išryškėjo pluoštelis klausimų, skirtų jaunai menininkei, ką tik pastebėtai ir įvertintai tarp dešimčių kitų talentingų kolegų.

Be jokių įmantrybių ar išsisukinėjimų, keliskart atsimušę į uolėtą Kretos peizažą, klausimai pasiekė savo adresatą – skulptorę Beatričę Mockevičiūtę, „ArtVilnius’16“ metu komisijos išrinktą geriausia jaunąja (iki 35 metų) mugės menininke ir – tapę jau pokalbio dalimi– atliko jiems patikėtą darbą. Mintis sekė mintį, klaustukai žymėjo pradžias, o žodžiams išsekus, norėjosi pasikalbėti dar.

Sveikindama Tave tapus geriausia jaunąja „ArtVilnius’16“ menininke, norėčiau į šį įvykį pažvelgti šiek tiek atsietai nuo ką tik praūžusios mugės ir jos padiktuotų emocijų kaip įvykusio fakto akompanimento. Kaip manai, kas nutiktų, jei pasitelktume mugėje eksponuotą kaleidoskopą ne kaip unikalų dabarties stebėjimo įrankį, bet kaip menamą matematinę laiko atkarpą, palydinčią žvilgsnį iš taško A į tašką B? Kokie svarbūs momentai užpildytų standartizuotą aliumininę ertmę, jei kaleidoskopu keliautų tavo pačios žvilgsnis, žinodamas, jog taške B jį pasitiks šis svarbus įvertinimas?

Nemanau, kad galiu įvertinimą Vilniaus meno mugėje laikyti tuoju „tašku B“ apie kurį kalbi. Nors, be abejonės, man, kaip pastaruoju metu nešančiai „jaunos menininkės“ įvardijimą, tai yra svarbus „kelio ženklas“ į kurį gerai atsižvelgti, tačiau jis pats savaime nėra kelionės tikslas. Buvo įdomu joje dalyvauti visų pirma dėl to, jog tai kartu pasiūlė daryti Gintautas Trimakas, kurį labai vertinu ir kaip menininką, ir kaip pedagogą. Buvau nustebinta ir laiminga, kai sužinojau, jog jis sukūrė „atsakymą“ į tuos kaleidoskopus ir dalyvavimas mugėje galės tapti pokalbiu tarp šių kūrinių. Dėl šios priežasties, kadangi jau šio įvertinimo man visiškai pakako, komisijos pasirinkimas man buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Mugėje dalyvavau pirmą kartą, o iki šiol dalyvavau vien tik grupinėse parodose, tokiose kaip „Neatsakytasis Q” Šiuolaikinio meno centre, „Per plauką” Titaniko galerijoje bei „Tap VVater”, vykusioje Lietuvos rusų dramos teatro erdvėse. Kaip matai, parodas galima suskaičiuoti ant pirštų ir visose jose buvau tarp kitų menininkų, su kuriais buvo labai įdomu dirbti, juos stebėti, atrasti kaip mano darbai gali komunikuoti, rasti sąsajas su jų kūriniais ir patirtimis. Pastaraisiais metais būtent dalyvaudama tokiose parodose jaučiausi patogiai, kadangi man toks darbas yra balansas tarp kalbėjimo ir klausymo. Kita vertus, „ArtVilnius“– tai jau visai kitas žvėris ir, pirmiausia dėl to, kad tai pagal apibrėžimą nėra paroda – tokio pobūdžio renginys, regis, iš prigimties yra sukurtas kaip teiginių, o ne pokalbių visuma; tai buvo taip pat įdomu patirti.

Lasas NeatsakytasisQ

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Beatričė Mockevičiūtė, Lašas. Paroda Neatsakytasis Q Šiuolaikinio meno centre

Stebint tavo kūrinius, visiems mums įprastos medžiagos ir materijos tarsi sukuria savarankišką interpretacijos lauką – eksponuojami kūnai tampa savotiškomis medijomis, kurių daiktiškumas veikia ne vien estetines, regos patirtis, bet yra ir idėjų laidininkas.

Vis tik, mane labiausiai įtraukia tai, jog tam, kad įvyktų transmisija dažniausiai reikalingas aplinkos bendradarbiavimo. Gerai prisimenu tavo kartu su Marija Rasa Kudabaite sukurtą darbą „Lašas“, kuris buvo rodomas parodoje „Neatsakytasis Q“ ŠMC (kuratoriai Auridas Gajauskas, Audrius Pocius, Monika Kalinauskaitė, 2014). Tuokart aptakus glicerolio lašas, nuaidėjęs ant skardos tramplino, ne tik suponavo garsinį prisiminimą ar neatsakytą (neužduotą) klausimą, bet ir sugėrė kitus parodos aplinkoje sklindančius garsus bei atspindėjo kūrinius gaubiančią prieblandą. Nematėme „Lašo“ kryčio, bet žinojome tai neabejotinai buvus. Kiek tavo kūriniuose svarbi tokia sinestezė? Gal kaip tik joje užgimsta formas ir koncepcijas apjungiantis, įgalinantis momentas?

Aš manau, kad žvilgsnis yra iš esmės nuolat medijuojamas– pradedant lūkečiais ir prisiminimais, kurie kiekvieną akimirką lemia tai, kas ir kaip matoma, baigiant teleskopais ir jų lęšiais, tamsintais akiniais ar kieme kabančia lengvai perregima paklode, kurioje nuo vėjo gūsių ir saulės spindulių ima žaisti šešėliai, kurdami šviesotamsos žaismą. Šia prasme esi visiškai teisi dėl aplinkos ar „peizažo” svarbos šiems darbams. Dažnai jau „po fakto“ pagaunu tuos kūrinius kaip eskoponuojančius ne tiek save pačius, kiek juos supančią aplinką, išryškinančius vieną ar kitą jos momentą. Galbūt dėl to juos matau ne tiek kaip baigtus kūrinius, kiek kaip įrankių arsenalą, kurie kaskart keičia formą– kiekvienoje parodoje ar netgi mano studijoje, Vilniaus dailės akademijoje. Viena vertus, štai kaleidoskopai yra skirti išsinešti ir tapti žiūrovo asmenininiu daiktu. „Intact” atspindžiai keliaudami glosto ekspozicijos erdvės architektūrą taip tarsi „iškraustydami“ žvilgsnį iš pačios medžiagos, kuriančios šiuos atspindžius… Tačiau galų gale tai yra ir mano, kaip tos stebėtojos dienoraštis, tam tikras būdas komunikuoti savo pačios patirtį.

Mintyse artikuliuodama tavo kūrinius, vis pagaunu save ties sąvokomis „optinis“, „minimalizmas“, „konceptualus“, „ready‘ made“, „medžiagiškumas“…tačiau geriau pagalvojus tampa akivaizdu, jog juose esama dar kažko, kas išlaisvina iš šių pernelyg grynų epitetų. Kuri ne tik instaliacijas, bet ir scenografiją teatrui. Kaip persipina šios kūrybinės patirtys? Galbūt poreikis numatyti ir projektuoti sceninę visumą atgimsta objektinėje raiškoje? Kartais mėginu įsivaizduoti parodoje veikiantį kūrinį kaip vieną iš parodinės fikcijos aktorių, žiūrovo sąmonėje žaidžiantį kultūrinėmis, estetinėmis, istorinėmis ir kitomis sąvokomis bei normomis. Čia ir vėl atsigręžiame į tarpusavio sąveiką, kai idėjos ar proceso lygmenyje kūrinių dalys ar jie patys nėra nepriklausomos struktūros. Ką apie tai manai?

 Šios kryptys, kurias išvardinai aukščiau be jokios abejonės yra man artimos ir žaviuosi daugeliu menininkų, kūrusių XX a. antrojoje pusėje bei tebekuriančių šiandien. Kita vertus, užaugau tvirtai tikėdama teatru ir jo siūlomomis patirtimis. Savo studijas Vilniaus dailės akademijoje pradėjau monumentaliojoje katedroje, scenografijos kurse, kur, be eskizų bei maketų, ilgą laiką praleisdavau mediatekoje stebėdama Joseph Svoboda, Maurizio Sacripanti, Castelluci ir kitų autorių darbus. Vis dėlto, po metų praleistų ten, nusprendžiau studijuoti skulptūrą, kadangi tai leido judėti kiek laisviau, labiau įsigilinti į medžiagas su kuriomis norėjau dirbti. Tik vėliau, gal net atsitiktinai, kartu dirbti pasiūlė jauna režisierė Kamilė Gudmonaitė. Dalyauti parodose bei darbuotis savo studijoje ir dirbti teatre yra dvi be galo skirtingos patirtys, už kurias abi esu dėkinga. Pirmuoju atveju man labai svarbi vienatvė, gebėjimas susikaupti ir skirti pakankamai laiko nebyliam stebėjimui, antruoju– tu esi milžiniško organizmo dalis, o galutinis rezultatas priklauso nuo aktorių kūnų, režisierės sumanymo, pjesės bei jos interpretacijos, teatro techninių gebėjimų, ir įvairiausių aplinkybių, kurios, regis, iš niekur atsiranda ir nuveda visai netikėtomis kryptimis. Abu šiuos momentus– kūrybą bei darbą su teatru– mintyse mėgstu atskirti, tačiau jaučiu kaip momentai ar pamokos išmokti vienur įtakoja kitą sritį ir atvirkščiai. Regis to negaliu suvaldyti. Turbūt vienas toks aspektas ir yra tai, kad iš ties matau kūrinį parodoje labiau kaip dalyvį, neatsiejamą nuo konkrečios vietos, architektūros, žiūrovo žiūros, kur kiekviena jo dalis, judesys ar pokytis parodą gali imti dažyti naujomis spalvomis. Tai jautru, net juvelyriška, tačiau priešingai, nei juvelyras, kūriniui turi leisti kartais pačiam save pabaigti, duoti erdvės, leisti kvėpuoti.

Papasakok plačiau apie savo parodines patirtis iki šių metų „ArtVilnius“ renginio. Kuo panašus ir skirtingas dalyvavimas bei pasiruošimas meno mugei ir savarankiškai kuratorių inicijuojamiems projektams? Kaip tokia skirtinga specifika atsispindi parodai pateikiamuose kūriniuose? O galbūt kūrinys išlieka nepavaldus instituciniams niuansams?

Jau minėjau, kad iki šiol dalyvavau tik grupinėse parodose ir vienas dalykas, kuo tai yra įdomu– tai laikas, kurį skiri kryptingai mąstydama, bandydama kas ir kaip galėtų suveikti. Tokiose parodose įdomu dalyvauti jau vien dėl to, kad jautiesi kažkokios didelės akies krašteliu, dalyvauji vienoje ar kitoje problemoje ir yra gera kai kuratorius, kiti menininkai ar žiūrovai tavimi pastiki ir mano, kad ir tu šia tema turi ką pasakyti. Dalyvavimas tokiose parodose, viena vertus, leidžia ir iš naujo įvertinti tai, ką darei iki šiol ir darai šiuo duotuoju atveju, tačiau lygiai taip pat leidžia tarsi išlipti iš tų kasdieninių savo rogių ir pažvelgti į visumą, kurioje dalyvauji; atrasti netikėtų ir naujų, tačiau ne mažiau svarbių įžvalgų, kurių galbūt niekada nebūtum priėjus, dirbdama viena sau studijoje. „ArtVilnius“ – kas kita. Nors čia dalyvavau su panašia išankstine nuostata kaip ir kitose parodose, dabar suprantu, kad tai nebuvo paroda, tai mugė. Dialogas su Gintautu Trimaku, manau, įvyko, tačiau nebuvo laiko jo išplėtoti tiek, kiek būčiau norėjusi. Mugė vyko viena šalia kito įspraustuose galerijų paviljonuose, kurie net nesislėpdami priminė kruopų ir kavos skyrius maisto prekių parduotuvėse. Čia vieni šalia kitų yra eksponuojami senosios kartos tapytojai ir studentai, garsūs ir mažiau garsūs menininkai iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių. Niekas šio konteksto net nebando suvaldyti, kadangi to nei kam reikia, nei tai būtų produktyvu mugės atžvigliu. Dėl šios priežasties bent man ši ekspozicija buvo keista, nes kūriniai, prieš tai dalyvavę labai konkrečiose parodinėse sistemose, čia buvo tarsi išrengti. Tas momentas, kuomet kūrinys ima eksponuoti save supančią aplinką čia buvo užgožtas nuolatinio judėjimo ir įvairovės. Vis dėlto vienas dalykas man paliko didžiulį įspūdį. Tą keletą dienų praleidau „5 malūnų“ paviljone prie savo darbų bendraudama su mugės lankytojais. Dauguma jų neturi daug bendra su menu, ypač šiandienykščiu. Gal dėl to kalbėtis su jais buvo taip įdomu, kadangi juose atsispindi pagrindiniai visuomenės lūkesčiai ir prielaidos projektuojamos į meno kūrinius – tai „grožio“ samprata, pritaikomumas, nuostaba, efektas, amato ir įgudžio paieška, įsitikinimas, kad viskas turi turėti užkoduotą ir kartais nedviprasmišką „reikšmę“. Tai buvo įdomi akistata.

Kartu su įvertinimu „ArtVilnius’16“ greičiausiai aplankė ne viena idėja ateičiai. Praėjusiais metais nugalėjęs Petras Lincevičius po mugės surengė parodą Berlyne, keturias parodas Lietuvoje, įgyvendino bendrus projektus su architektais, o šiuo metu reziduoja Abu Dabyje, kur su kolegomis taip pat atidarė parodą. Kaip jautiesi ir matai save tu? Kuo svarbus toks įvertinimas?

 Manau, man jis svarbus kaip pradedančiai savo kelią kūrėjai. Tikrai nelaikau savęs geriausia menininke tarp „ArtVilnius“ dalyvių iki 35, tačiau taip pat vertinu ir gerbiu komisijos narių nuomonę ir dėl to ypač džiaugiuosi, kad buvau šitaip pastebėta. Šiuo metu mano mintys sukasi apie naujo kūrinio produkciją, kuriai tikrai pasitarnaus „ArtVilnius’16“ prizas.

Intact Nuot. aut. Laima Stasiulionyte

Beatričė Mockevičiūtė, Intact. Nuotrauka: Laima Stasiulionytė

Apie disciplinuojančias ritualines patirtis. Paroda „Lipti nematomomis struktūromis“ požeminėje vandens saugykloje

1

Kiek kartų pastaruoju metu Jus apėmė negalimybė pasirinkti tarp skirtingų to paties reiškinio prasmių? Kiek kartų jį tiesiog apleidote, perlipote, kad atsitraukęs imtumėtės kitos užduoties? Galbūt aplankė nepaklusnumas interpretacijai ir griebėtės praeities apmąstymų (nors ir žinojote, kad visos dabar jums pažįstamos įvykių reprezentacijos tėra tolimi jos atspindžiai, buvusių išgyvenimų regimybės, kuriose šie niekada neatsikartos savo esme). Pelnytai tikėjotės rasti paaiškinimą, priežastį, kodėl dabartyje veikiate, dirbate, kuriate, bendraujate vienu ar kitu konkrečiu būdu; mąstėte apie veiksmus, kurie tiesiog būtini Jūsų išgyvenimui, buvimui visuomenės dalimi ir atrodo tokie įprasti kaip įprasta yra padėkoti už dovaną ar prieš miegą išsivalyti dantis. Kiek kartų mėginote visa tai peržengti, pasijutęs kaip maištaujantis vaikas, pasimetęs tarp nevienalytes nuomones įkūnijančių sąvokų, kurios sudaro struktūras, kurios tampa ciklais, pasikartojančiais duotybių segmentais…iki kol mintyse šmėkštelėjo: C‘mon, Man. You need discipline.

*

Vilniaus vandens rezervuare veikianti paroda (kuratoriai Eglė Mikalajūnė ir Samir M‘kadmi) yra trijų šalių (Lietuvos, Norvegijos bei Islandijos), šešių jose įsikūrusių rezidencijų ir dešimties jose gyvenusių menininkų kūrinys. Tokią parodą supranti kaip kūną, kurio vienu svarbiausių elementų, tam tikra fizikine išvaizda, tampa nepaprasta jos erdvė bei viduje veikiantys mechanizmai – menininkai ir į jų kūrinius perkeltos patirtys.
Pati meno rezidencijų programų struktūra lemia padidintą įsijautimą – poreikį išgyventi, suprasti naują aplinką, stipriausiai veikiančius jos elementus kartu su jau turimomis žiniomis bei idėjomis perkeliant į naujų darbų kūrimo procesą. Tad paroda, kurią sudaro rezidencijose sukurti kūriniai, ir kuri yra to kažko didesnio (buvusio ir dar būsimo) dalis, įgyvendina kintančios, laikinės, tačiau organizuotos sistemos vaidmenį, kurios segmentai gimsta jau priklausydami bendroms idėjoms, vietoms, žmonėms.

Parodoje „Lipti nematomomis struktūromis. Apie disciplinuojančias ritualines praktikas“ Vilniuje savo kūrinius pristato Tanya Busse, Victoria Durnak, Robertas Narkus, Kristin Tårnesvik bei Saulius Leonavičius ir Vida Strasevičiūtė. Menininkų darbai nagrinėja temas nuo archeo-akustikos (garsus iš užmarštyje nugrimzdusio Naglių miestelio Kuršių nerijoje atkartoja prisiminimų aidas, betoninio rezervuaro viduje skambantis Mirusių kopų atodūsiais); žlugusių tarpasmeninių santykių ir juos lydinčios dvejopos nuostabos (www.exboyfriendjewelry.com galima įsigyti ir parduoti dovanotus papuošalus, kurie veikiau yra nemalonios istorijos, išdavystės ir finansiniai nemalonumai, nei materialūs jausmų reliktai); progreso troškimą ir neįmanomą jo baimę (visa apimantis palengvėjimas pralaimėjus eilinį pasaulio užkariavimą neužkerta tikėjimo ateitimi ir svajonėmis); Genius loci (Antikinis prieraišumas vietoms ir vietų dvasia tampa atminties personifikacija, slepiančia pasakojimus, nutolinančia mirtį ir skatinančia kvestionuoti gyvenimą) bei, galiausiai, psichonautika, o tiksliau, futuristinio kostiumo, skirto psichodelinei kelionei, sugrįžimui į gamtą ar tiesiog įsimintinam sudalyvavimui atsiradimas.

Reikia atvirai pasakyti, kad sunku įsivaizduoti geresnes „patalpas“ panašaus turinio menui eksponuoti – juk skirtingus parodos kūrinius sujungia vienokia ar kitokia priklausomybė erdvei bei aplinkai (Vietai). Jie arba joje veikia (sklinda ja, kyla į ją, užkariauja ją, jaučia jai, prisitaiko ir kvestionuoja ją) arba atliepia ankstesnėje fizinėje aplinkoje patirtus įvykius, įsirašiusius socialinėje atmintyje ir tapusius ritmingais, atsikartojančiais ritualais arba, priešingai, traumomis. Be kita ko, nepakartojamą jauseną užtikrina statinio architektūra: požeminė, apskrito plano, neįveikiamomis sienomis, gaubtu stogu talpykla, į kurią patekęs dėl šviesos nebuvimo, stipraus ir skirtingose vietose nevienodo aido, radikalaus temperatūrų skirtumo bei žinojimo, kad esama atvirų laiptų, kuriais čia kilsi, čia, žiūrėk, leisiesi – kuriam laikui prarandi orientaciją. Tačiau, netrukus atgauti jutimus, įsijungia kultūrinė sąmonė: kas tai! šiuolaikinis panteonas? teatras? bažnyčia? kalėjimas?

 Pastaroji asociacija manęs neapleido ilgiausiai, nes apžiūrinėjant parodą nejučia tampi pavergtas vietos taisyklių (tave disciplinuoja parodos architektūra (!), kai įprasta komunikacija tampa beveik neįmanoma dėl garso iškraipymo, kūriniai subordinuoja juos supančią aplinką, o parodos koncepciją išbandai ne vien intelektualiai, bet ir kūniškai. Žengdamas parodos paviršiumi tarsi palieki pėdsaką; batų padais ir delnais brauki per kasdienybės faktūras, kurios savo ruožtu tau atsiliepia garsais, sklindančiais nereflektyviausiomis (unself-conscious), todėl netikėtomis formomis. Prireikia tam tikros valios jėgos suprasti: „vis dėlto aš esu kažkas“ šioje aplinkoje; tarsi sau duodant žodį, kuris iš esmės nėra dialektinis terminas. Kitaip tariant, Vilniaus vandens rezervuaras, suprojektuotas XX a. pradžioje kaip grandiozinė miestą vandeniu turėjusi aprūpinti talpykla, šiandien veikia kaip nepažinios, nugrimzdusios, šiuolaikybėje be tikslo plūduriuojančios utopinės struktūros ženklas (jame saugomo vandens žiemą pakanka dirbtiniam Liepkalnio kalno sniegui suformuoti, tačiau net šalia gyvenantys žmonės , ne visuomet žino pamiršto statinio paskirtį).

Visai kaip postdramatiniame teatre, kur „post“ žymi ne laiką, bet visa tai, kas atsiveria anapus dramatinių scenos santykių, laipiojimas nematomomis parodos struktūromis gali būti suprastas kaip reakcija į visuomenines praktikas, kurios daugiau nesikliauja nuoseklia fikcija (drama). Tikrovė tapo daugiažanrė, reikalaujanti nuolatinio įsitraukimo (multitasking), o jos mums diktuojami ritualai turi peržengti „savaime suprantamumo“ liniją idant apskritai galėtų būti permąstomi. Šiuo atveju, kaip tik ir žengi parodos kūne, bandydamas patirti, įvertinti, priimti ar atmesti menininkų darbuose bei kuratorių diskusijose sutelktą turinį.

Kaip teigė Alphonso Lingis, „Mitas yra individualus būdas, kuriuo paskira bendrija organizuoja aplinką, paversdama ją reikšmine struktūra“ [1]. Tačiau šiame kontekste mitas nėra tik individuali, savanoriška fantazija – iliuzinė, trapi, bejėgė erdvė, kurioje skleidžiasi mūsų geismai, o susikurtos tapatybės atlieka joms malonumą teikiančius vaidmenis. Šiandien individualus mitas negali egzistuoti be išorinių jėgų kontrolės jau vien dėl to, kad yra nuolat viešinamas ir plagijuojamas. Jei kada toks ir buvo – jis jau seniai nebėra nuo išorės izoliuotas metafizinis nimbas, „tas kažkas negirdėtas“, neišsakytas ir asmeniškas, gaubiantis asmenį ir jo orumo metmenis. Paradoksaliai siekdami pasisavinti svetimas fantazijas, tampame jų padiktuotos tvarkos dalyviais, disciplinuojančių ritualų dalimi, net jei ne visada esame užtikrint, jog žinojimu, dalyvavimu bei diskursais dalinamės dėl to, kad patys to geidžiame.

Su šia nuojauta susiduriame parodos kūriniuose.

Tanyos Busse radijo programa „Smėlio stebėtojų radijas“ (2016), sutelkta šviečiančio ženklo pavidale, šviesos ir garso pliūpsniu užpildo rezervuarą kas 30 minučių taip pat nelauktai kaip nelauktai aplanko prisiminimas apie mylėta ir prarasta, sukeldamas nemalonų silpnumą ir suvokimą, jog prisitaikei – pasidavei kintančiam kasdieniam ceremonialui idant atsikratytum priežasties abejoti ar laukti pasikartojant to, kas jau nebeturi gyvybės. Tam, kad perteiktų seniai pamirštus pasakojimus, menininkė kuria radijo laidą „Neringa FM“ eteryje, Mirusių kopų bei Naglių gyvenvietės vaizdinį sugrąžindama Kuršių nerijai. Taigi, nors ir žinome, kad laiko išraiška aptinkama ne jį skaičiuojant, bet stebint, kiek jis trunka, „Smėlio stebėtojų radijas“, rodos, imasi Husserliško „Objektyvaus laiko išjungimo“ [2], sudarydamas sąlygas vienam dabar pereiti į kitą dabar nepaliekant tarp jų vakuumo. Kūrinyje fiksuojamas laikas (1974-1978 m. ir 2011-2014 m.) tampa ne baigtinių įvykių postulatais, bet galimybe intersubjektyviai iš naujo pergyventi pasakojimus, lanksčiai keičiant jų suvokimo perspektyvą.

Tuo tarpu Kristin Tårnesvik bei Victorios Durnak darbai parodos kontekste pasirodo kaip skirtingomis priemonėmis įgyvendinti bandymai meninėje formoje sutelkti bendravimą ir jį lydinčius ritualus. Tårnesvik instaliacijos motyvu pasirenka vietos dvasią – gero gyvenimo, malonių patirčių bei santykių liudininkę, kurioje sukaupta atmintis pasitarnauja kaip atokvėpis, mokymosi bei įkvėpimo šaltinis. Menininkė tiria visuotinį nepasitikėjimą vien tik dvasiniu ar griežtai moksliniu pasaulio pažinimo metodu ir gilina savo asmeninį ryšį su gamta bei augalais, stiklo induose konservuodama simboliškus prisiminimų atitikmenis. Archajiškas tauraus skysčio praliejimas dievams kūrinyje tampa tirpikliu, savotiška meta-koncentrato sudedamąja dalimi ir, net jei taip konceptualizuojama ritualo prasmė, manęs tokia schematinė jo išraiška pernelyg neįtikino. Galbūt dėl to, jog panašūs šiuolaikinio meno sekretai jau ne kartą matyti, o gal ir dėl to, jog patirties reabilitavimas stiklainyje (!) kiek primena akliną užsidarymą individualioje sąmonėje, jos turinį paverčiant makabrišku suvenyru, o ne laike besitęsiančiu ir galinčiu kisti prisiminimo suvokimu.

Victoria Durnak į panašią temą žvelgia kur kas lakoniškiau, o jos įsteigtas tinklalapis www.exboyfriendjewelry.com bei jį pristatantis video darbas (4:00 min, 2016m.) veikia kaip virtualus operacinis teatras, kuriame deklaruojamos naujos pradžios, paprasčiausiu būdu atsikratant sudaiktintų emocijų. Retroaktyvus puslapio dizainas, skelbimuose atsikartojantys glausti, bet atviri ir asmeniški pasakojimai bei formali informacija apie papuošalų būklę ir išvaizdą kuria organizuoto socialinio žaidimo, turinčio sau vienam būdingą žanrą, įspūdį, tačiau įtraukia kaip subtiliai sarkastiškas, fikcinis tikrovės ryšių manifestas. Big Mistake Neclaces“, „Gorgeous 10k Solid Yellow Ring“ (- Per dvejus metus tarp mūsų netrūko ‚chemijos‘, bet sužinojau, kad jis tris kartus mane išdavė, taigi palikau jį), „One of a kind Glacier Sapphire Engagement Ring for sale“ ir kiti panašūs įrašai šiaip jau niekuo nesiskirtų nuo eilinio skelbimo, ko gero mažiausiai asmeniško įmanomo teksto, tačiau jų turinys, kontrastuodamas su forma, sukelia dvejopus jausmus. You don‘t want it / He can‘t have it back. Įdomu ir tai, jog kai kurios brangenybės jau parduotos.

Roberto Narkaus projektas Atlanto bienalė: nepapasakota saga (2016) parodoje realizuojamas kaip hipotetiška Antikinio mito, Renesansinės pranašystės bei šiuolaikybės realijų analogija. Kūrinyje tarsi atitiktinai persipina tūkstantmečius siekiantis žmogaus noras valdyti, užkariauti, svajoti ir siekti neįmanomo bei suvokimas, kad menamos pažinumo ribos, nors ir kintančios, gali būti perbraižomos. Menininkas, apibūdinantis savo veiklą kaip „aplinkybių vadybą atsitiktinumų ekonomikoje“ gretina įprastus ir absurdiškus reiškinius, manipuliuodamas hipotetiniu „aš galiu“ ir „tai neįmanoma“. Atlanto bienalės, sujungiančios Daniją, Islandiją bei Farerų salas, projektui Narkus dar kartą pasitelkia Atlanto vandenyną, kuris šimtmečius egzistavo kaip įkvėpimo šaltinis bei savitas ribinis matmuo ir kviečia stebėti eksperimentinę kelionę, kurios tikslas išvengti pragaištingos pranašystės. Parodoje eksponuojama instaliacija tampa anagramiška užuomina į dar nepapasakotą sagą, kurios kulminaciją turėtume išvysti 2018 metų vasarą.

*

Vilniaus vandens rezervuare 2016 04 29 /05 15 veikusi paroda yra pirmoji šešių institucijų rengiamo, du metus trunkančio rezidencijų ir parodų projekto dalis. Rezidencijų programoje dalyvavę dešimt menininkų sukūrė darbus parodoms Vilniuje, Nidoje, Žeimiuose ir Lillestrøme (Norvegija). Dauguma šios parodos darbų dar bus vystomi ir kitose parodose įgaus naują pavidalą.

Kitos parodos:

2016 05 21 – 06 19; VDA Nidos meno kolonija, Neringa, Lietuva

2016 07 30 – 08 28; Rezidencijų centras JO JO, Žeimių dvaras, Jonavos rajonas, Lietuva

2017 02 10 – 03 12; Akershus Art Centre, Lillestrøm, Norvegija

[1] Lingis A. Bendra kalba, paskiri balsai/ Vilniaus paskaitos (iš anglų kalbos vertė D.Bacevičiūtė), Vilnius, Baltos lankos, 2010;

[2] Husserl E. Ideen zu einer reinen Phänomenologie und phänomenologischen Philosophie. Erstes Buch: Allgemeine Einführung in die reine Phänomenologie, 1913; lietuviškoje literatūroje: Jonkus D., Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai (monografija), II dalis: Laikas ir transcendencija, I skyrius: Laiko fenomenologija, Kaunas, VDU, 2009, p. 64-79.

Išsamų fotoreportažą galite peržiūrėti čia.