Laisvė keisti veikiant arba „Karas baigėsi, jei tu to nori“. Yoko Ono paroda Kauno paveikslų galerijoje

Pradedant šį tekstą, knieti pasinaudoti Yoko Ono 1961 m. „Kramtomosios gumos automato kūrinio“ (Chewing gum machine piece) instrukcija: „Pastatykite kramtomosios gumos automatus, talpinančius korteles su daugybe skirtingų žodžių, šalia coca-cola automatų kiekvienos gatvės kampe. Nustatykite juos taip, kad kortelė su žodžiu iškristų įmetus vieno cento monetą. Įrašykite daugiau pagalbinių žodžių nei veiksmažodžių. Daugiau veiksmažodžių nei būdvardžių“. Kitaip tariant – suteikti šiam rašiniui fluxiško atsitiktinumo, išvengiant spalvingų, tačiau plačiai žinomų Yoko Ono biografijos detalių ar perdėm rimtų vertinimų, klampinančių konceptualaus, tačiau lakoniško turinio suvokime. Kita vertus, parodoje „Laisvės pažinimo sodas“, kuruojamoje ilgamečio Ono bičiulio, Jurgio Mačiūno ir Fluxus judėjimo parodų kuratoriaus Jono Hendrickso, pirmasis pasitinkantis kūrinys skelbia „Karas baigėsi, jei tu to nori“ (War is over if you want it. Love and peace from John and Yoko), o tai brutalaus šių dienų Rusijos karo Ukrainoje kontekste sugrąžina lankytoją prie meno (ir konkrečiai – Yoko Ono kūrybos) politiškumo klausimų. Raiškiai politiškai angažuotų kūrinių parodoje kur kas daugiau, tačiau „Laisvės pažinimo sode“ veikiantys kiti objektai, pavyzdžiui, ant postamento stovintis obuolys su dailia lentele „Apple“ (1966–2020) gal net labiau perteikia fluxiško (a)politiškumo, pacifizmo idėją. Tad apie ką bus šis tekstas? Pirmiausia – apie neapsakomai gražų, alinantį, žaižaruojantį, politiškai motyvuotą, skausmingą, sąmoningą, neišvengiamą, žaidybinį, nesuprastą, vaizduotės kupiną, augantį ir didėjantį pasirinkimą būti laisvam mene ir anapus jo.

*

Jono Meko sudarytą knygą „Trys draugai. Jurgis Mačiūnas, Yoko Ono, John Lenon“ (1998) įsigijau 2012 metais. Tuo metu buvau bebaigianti gimnaziją ir dar tik svarsčiau apie menotyros studijas. Tais pačiais metais kartu su bendraklasiais ruošėme teminį šimtadienio šventės vaidinimą, kuriame man teko… Yoko Ono vaidmuo. Kažkas pagamino nuostabius šaltojo karo protestų estetiką atkartojančius plakatus („Mylėkitės, o ne kariaukite!“, „Sustabdykite karą!“, „Taika visame pasaulyje!“), klasės merginos apėjo visas miesto dėvėtų drabužių parduotuves ieškodamos originaliausių gėlėtų suknelių, keletą mėnesių repetavome rumbos šokio žingsnelius, skambant „Imagine“. Ir štai mudu su klasės seniūnu stovime mokyklos aktų salės scenoje: mums už nugarų – šilkinis lovos apklotas su kolegų prilaikomomis pagalvėlėmis, priešais mus – kamerų objektyvais spragsintys „žurnalistai“. Išgirstu save rėžiančią kalbą apie beprasmius karo žiaurumus, o vėliau – dusliu svajingu balsu tariančią: „Gulėkite lovoje ir auginkite plaukus!“. Šiandien ant mano darbo stalo – ta pati knyga, gabalėlis Kauno dangaus iš „Laisvės pažinimo sodo“ ir kortelė su užrašu „space transformer“. Kažkur spintos gilumoje guli ta pati balta, peteliškėmis ir gėlėmis marginta suknelė pūstomis rankovėmis, tačiau Ono, Mačiūno ir Lenono pokalbius skaitau jau kitoje, meno ir karo istorijos savaip nusodrintoje šviesoje:

YOKO: […] man netgi atrodo, kad kai spiegiu ir rėkiu, ir darau visus tuos dalykus, jie yra per daug formalizuoti. Bet žmonės mano, kad tai tik spiegimas ir rėkimas. Jie net neįžvelgia jokios ritmikos, komunikacijos, nieko. Bet aš noriu pasakyti, kad netikiu, jog iš tikrųjų savo sieloj ir mintyse žmonės yra tokie nuglaistyti, kad sakytų: „Na, kaip laikaisi, Jonai?“ O muzika yra įspraudžiama, įgrūdama į labai rafinuotą formą. Jie kalba nuglaistytai, kaip paprastai kalba žmonės, ir tai yra neteisinga, tai yra netikra. Iš tikrųjų, mintyse, užuot sakę „Kaip laikaisi?“, „Ačiū, puikiai“, mes tiesiog šaukiam, verkiam ir rėkiam, ir visada tai slepiam. Taigi, savo muzikoj aš, priešingai… Noriu daryti tai, kas man atrodo neapsimestina. Todėl aš negaliu sakyti „Ei, Jonai“ ar kažkaip panašiai. Aš sakau „Jo-Jo-Jo-Jo-on“. Nes taip aš jaučiuosi, supranti?

JONAS: A-ha.

YOKO (niūniuoja melodiją): Da-da-da-da, da-da, da-da ar kažkaip panašiai… bet iškraipytai. Matai, kai tu dar labai jaunas ir žalias ir nieko nežinai apie gyvenimą, gali dainuot aiškiu balsu. Bet paskui pradedi jausti skausmą, įtampą ir nerimą. Tada tu sakai „da-da-da-da“, supranti. Sakai „A-a-i, a-a-i, ai, o-oi, oo, o-oi“. […] Supranti, man kaip žmogui yra per daug skausminga kažką organizuot, todėl aš tiesiog elgiuos kaip tas, kuris nieko kita nemoka, tik mikčiot…

JONAS: Taigi, tai panašu į veiksminę tapybą, action painting balsu… [1]

Taigi, galbūt užuot sakę: „Parodoje „Laisvės pažinimo sodas“ Kauno paveikslų galerijoje eksponuojami Yoko Ono tekstiniai kūriniai, instrukcijos filmams, performansams ir teatro pastatymams, taip pat objektai, instaliacijos ir kai kurie garsiausi menininkės filmai“, turėtume sakyti „John-as Le-e-e-e-no-na-as k-a-a-ip j-au-n-a-a-as de-be-s-ė-ė-ėl-is“ (1968)? Galbūt, užuot sakę: „Parodoje pristatomus Yoko Ono kūrinius aktyviai į juos įsitraukdamas užbaigia žiūrovas“ turėtume sakyti „Paimk gabalėlį dangaus, žinok, kad mes visi esame vienas kito dalis“ („Gabalėlis dangaus“, 2008)? Galbūt, žvelgdami į tremtinių kolonijos iš tirpstančių ledo luitų (2001 / 2004) fotografijas ar „Paveikslą trimis posmais“ (1961), visų pirma turėtume susimąstyti apie vidinę jėgą, verčiančią peržengti neišsakomumą ir išdrįsti kurti visatoje, kurioje individuali poetinės tikrovės išraiška kūriniais performuojama į bendrai išgyvenamos (est)etinės akimirkos pajautimą? Visais šiais atvejais pasielgtume teisingai, nes leistume sau būti autentiškiems. Kita vertus, svarbu suvokti, jog Yoko Ono kūrinių kalbiškumas – nuoseklus ar mikčiojantis – funkcionuoja laisvės keisti veikiant diskurse. Kitaip tariant, jų politiškumas glūdi ne abstrakčiame atsiribojime nuo tikrovės, tačiau kalbos performatyvumo paradigmoje. Taigi, būdami pakankamai laisvi atsidurti Yoko Ono režisuojamose situacijose, valingai išreiškiame siekį performuoti mus supančią sociopolitinę aplinką į tą, kurioje „Karas baigėsi, jei tu to nori“, t. y. – leidžiame sau įsteigti savitą politinį ir moralinį pagrindą turinčią situaciją, tikrovės pleištą, įsiterpiantį į sudėtingas ar net nepakeliamas (tokias kaip realybėje vykstantis karas) patirtis, kaip valios įgalinti šių situacijų suponuojamos tikrovės pažadą. Dėl to, žinoma, karas tučtuojau nesibaigia, tačiau priimdami menininkės instrukcijas šioms minties ir vaizduotės pratyboms, sutinkame būti tos tikrovės, kurią šiais konceptualiais veiksmais siekiame įgyvendinti, dalimi. O tai leidžia ir skatina produkuoti tokias ateitis ir galimybes, kurių vien kasdienis tikrovės – kaip a priori individualiems suvokimams estinčios objektyvios realybės – patyrimas neapčiuopia; t.y. – tokias ateitis ir galimybes, suteikiančias laisvės veikti.

Leisdamiesi į „Laisvės pažinimo sodą“, regis, išsivaduojame ir iš Sartre‘iškosios vaizduotės psichologijos, kurioje suvokimas ir įsivaizdavimas – du niekada nesusiliejantys žmogiškosios sąmonės aktai, o vaizduotė – sąmoningas, tačiau ir neigiantis (įsivaizduojanti sąmonė pozicionuoja savo objektą kaip niekį), momentiškas individo atsiribojimas nuo tikrovės. Pavyzdžiui, tam, kad įsivaizduotume, kaip funkcionuoja pagal Ono instrukcijas sukurtos architektūrinės struktūros („Pastatykite namą iš punktyrinių linijų. Leiskite žmonėms įsivaizduoti trūkstamas dalis, leiskite jiems apie jas pamiršti“), neprivalome fiziškai pabuvoti tokiame statinyje ar net įsivaizduoti jį egzistuojantį objektyvioje realybėje. Čia, tam tikru požiūriu, kalbame ir apie virtualumą kaip įsivaizduojamą fizinės tikrovės tęsinį ir galimybę. Istoriškai, individualų patyrimą peržengęs įsivaizdavimas, jog egzistuoja kita, nei objektyviai suvokiama fizinė tikrovė per se, nurodo, kad XX a. pab. – XXI a. pr. reikšmingai pakitę „gyvumo versus medialumo“ bei „tikroviškumo versus virtualumo“ suvokimo santykiai, netenkantys idėjinio poliariškumo, lėmė taip pat ir daugybinės vaizduotės sampratos poreikį, kuri įprasmintų virtualybės (ar bet kurio kito kokybiškai naujo socio–episteminio tikrovės lygmens), kaip socialinės, meninės, mokslinės, technologinės ir kt. vaizduočių raiškos erdvės, kuriai nebūdinga suvokimo–įsivaizdavimo opozicija, potencialą. Ši paroda, regis, tampa idealiu tokios daugybinės vaizduotės raiškos lauku, kuriame Ono kūrinių kalbiškumas veikia išrandančio vaizduotės perviršio (angl. surplus) diskurse. Taigi, kalbėdami apie šių kūrinių (a)politiškumą, pirmiausia įvardijame jį kaip vienu metu egzistuojantį suvokimo ir įsivaizduojamybės plotmėje.

Atidžiau pažvelkime į keletą „Laisvės pažinimo sode“ pristatomų kūrinių. „Pokalbis apie vandenį“ (Water talk, nuo 1967) – tai „vandens skulptūrų“ – vandeniu užpildytų skaidraus stiklo buteliukų – instaliacija, kurioje išreiškiama gana paprasta, tačiau, regis, amžina universalios lygybės idėja. Etiketės su skirtingų istorinių asmenybių pavardėmis ant vandens talpyklų kuria savitą pokalbį tarp tokių laike ir istorijoje nutolusių personalijų kaip, pvz., Korėjos-Amerikos konceptualisto, video meno pradininko Nam June Paik‘o, Tado Blindos, fluxus judėjimo pradininko ir artimo menininkės bičiulio Jurgio Mačiūno, vieno garsiausių XX a. teatro ir kino režisierių Ingmaro Bergmano, Žemaitės, amerikiečių poetės ir rašytojos Sylvios Plath, Fiodoro Dostojevskio, tapytojos ir scenografės Barboros Didžiokienės, Marie Curie, reperio 50 Cent, ir kitų. Yoko Ono poetiškai perteikiama idėja – skaidri kaip ir buteliukus užpildantis skystis: mes visi tesame vanduo skirtinguose konteineriuose ir vieną dieną „išgaruosime drauge“. Kita vertus, kūrinio pagavumas slypi ir jo pritaikyme eksponavimo vietai. Į pasaulinės meno, mokslo, politikos ir populiariosios kultūros naratyvą įsiterpiantys Lietuvos istorinių asmenybių vardai primena – nepaisant skirtingų socio-politinių aplinkybių, visi esame lygūs skirtingų (mažųjų ir didžiųjų) kultūrinių pasakojimų kontekste. Taigi, atsigręždama į materiją, Ono redukuoja individo socialinio statuso svarbą bei skirtingų galių santykius ir ištirpdo juos į pamatinį laisvės ir lygybės idėjų diskursą, suteikdama šiam naujam meniniam pasakojimui minimalistinę raišką. Ant tos pačios lentynos, greta Vytauto Didžiojo bei Immanuelio Kanto, galėtume atsidurti Tu ir aš. Kita vertus, toks konceptualus „apvalymas“ balansuoja ant savito dogmatiškumo slenksčio: tapdami skaidriais vandens konteineriais, unifikuojame dešimtmečių socio-kultūrinę patirtį ir individualumą, „distiliuodami“ visas su jais susijusias tarpasmenines konotacijas. Esame lygūs, tačiau ar išliekame laisvi būti savimi? Kas, jei kiekviena šių asmenybių universalumą būtų suvokę kaip pamatinę savo veiklos ypatybę?

Dar vienas politiškai angažuotas Yoko Ono darbas – feministinis manifestas „Rising“ (2013–2022). Kviesdama skirtingų tautybių, amžiaus, rasės ir socialinio statuso moteris papasakoti individualias istorijas apie tai, kaip jos nukentėjo lyties pagrindu, kūrėja skelbia išsilaisvinimo iš individualių ir kolektyvinių traumų aktą. Kūrinys įsiterpia į 2006 m. Taranos Burke įvardinto ir 2017 m. visuotiniu tapusio #metoo judėjimo laikotarpį kaip jautrus ir itin platų psichologinės bei fizinės opresijos mastą atskleidžiantis, naujomis istorijomis nuolat pildomas pasakojimas. Kviesdama pasaulio moteris pasidalinti išgyventos priespaudos istorijomis kartu su savo akių nuotrauka, Ono skatina mus pažvelgti į kiekvienos šių moterų sielą, vienu metu suteikdama šiems pasakojimams individualumo bei universalumo: žvelgdami į projekto dalyvių akis, regime tiek individualių išgyvenimų traumą, tiek ir itin plačią vienaip ar kitaip nukentėjusiųjų dėl to, jog yra moterys, demografiją. Skirtingomis kalbomis parašytos istorijos čia tampa performatyviu išsisakymo bei pakilimo aktu, kai asmeninės istorijos institucionalizuojamos ir tampa visuotinio fakto atspindžiu: moterys visame pasaulyje vis dar kenčia dėl savo lyties.

Galiausiai – „Pridėk spalvą. Pabėgėlių valtis“ (2016-2019) –tiesiog mėlyna kaip vandenynas. Kviesdama parodos lankytojus skirtingo atspalvio mėlynais ir baltais dažais užpildyti baltą patalpą, kurioje eksponuojama pabėgėlių valtis, Ono suteikia individualią galimybę permąstyti migracijos krizę kaip kolektyvinės atsakomybės įvykį. Žiūrovų kambaryje paliekami trumpi įrašai, ženklai ir žinutės formuoja informacijos vandenyną, kuriame tuščias pabėgėlių laivelis atsiduria hipotetinėje parodos situacijoje. Kitaip tariant, sukurdama tabula rasa kompleksinei krizei reflektuoti, Yoko Ono suteikia galimybę žiūrovams pažvelgti į save jos šviesoje: kokias mintis mums sukelia parodinėje erdvėje eksponuojamas pabėgimo „įrankis“? Kaip institucionalizuojame su pasauline migracijos krize susijusius pasakojimus? Kokios aplinkybės sukėlė šią krizę? Kaip prie jos prisidėjome mes? Ką skelbia mūsų balsas jos kontekste? Ką šios krizės kontekste reiškia būti laisvam?

Vietoje pabaigos:

*

Vaikščiodama ant plono ledo

Sumoku kainą

Už į orą išmestus kauliukus

Kodėl turime to išmokti sunkiausiu būdu?

Ir žaisti gyvenimo žaidimą širdimi?[2]

*

[1] Trys draugai. Jurgis Mačiūnas, Yoko Ono, John Lenon. Pokalbiai, laiškai, užrašai, sud. Jonas Mekas, talkino Richard Foreman ir Hollis Melton, Vilnius: Baltos lankos, 2007, p. 24–26.

[2] „Walking on thin ice
I’m paying the price
For throwing the dice in the air
Why must we learn it the hard way
And play the game of life with your heart?”

Yoko Ono, Walking On Thin Ice iš to paties pavadinimo albumo (1992 m.).

Fotografijos: Visvaldas Morkevičius

Pilna parodos fotodokumentacija:

Yoko Ono paroda „Laisvės pažinimo sodas“ Kauno paveikslų galerijoje