.
2022    08    16

Platesnis šuolis, mažesni purslai. „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX–XXI a. Lietuvos dailėje“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Alberta Vengrytė

Lyg ir nebūtina parodoje apie laisvalaikį pasigesti darbo. Be nuorodų į profesinę savirealizaciją, kvalifikacijos kėlimo kursus, ištuštėjusias spausdintuvų kasetes, neatsipirkusias pastangas, Microsoft Excel funkcijas, kūrybinius pasitarimus, proaktyvų požiūrį į keliamus reikalavimus ar išnaudojančias šiuolaikinės darbo rinkos struktūras – intymioje namų erdvėje patiestais patalais ir Baltijos jūros purslais penkiose parodos dalyse nuvilnija skirtingose kūrybinėse medijose įprasmintos poilsio praktikos. Tai – vienintelis besiilsinčiųjų darbas, tad teminė parodos struktūra tarsi diktuoja tezę be antitezės: kad nusipelnytum laisvalaikio, visai nebūtina kažkuo užsiimti. Vis dėlto kūriniuose vaizduojamų veiklų įvairovė – didžiulė, o parodos apimtis privers padirbėti net ir kantriausią lankytoją.

Daugiau nei šimto skirtingais XX–XXI a. laikotarpiais kūrusių menininkų darbai parodoje sėkmingai struktūruojami namų, miesto, gamtos, pajūrio bei „užjūrio“ (svetur) aplinkose. Tokia idėjinė bei fizinė „Patalų ir purslų“ architektūra lemia iš privačios į viešąją erdvę išplintančių laisvalaikio praktikų naratyvą, kuris savo ruožtu turi įtakos ir ekspozicijos dinamikai. Iš kamerinių erdvių – neretai per ypač įdomius „mažuosius“ parodos kūrinius – patenkama tik į uždariems bendraminčių rateliams prieinamas aplinkas (pavyzdžiui, fotografijose įamžintus menininkų susibūrimus, grafienės Kašovskienės saloną ar Vitgenšteinų vilą Nicoje, Prancūzijoje). Taip pat per bendrai atliekamus socialinius ritualus įsteigiamoms poilsiaujančiųjų bendruomenėms būdingas erdves (pavyzdžiui, laisvalaikį, leidžiamą kavinėse, meno galerijose, atrakcionų parkuose ar viešuosiuose paplūdimiuose, interpretuojančiuose kūriniuose). Pagal individualias taisykles kuriamų ritualų (tarkime, iškylų gamtoje, kurių metu tarsi Mirčės Eliadės hierofanijoje gamtos chaose įsteigiamas laikinas civilizacijos kosmosas) saistomas laisvalaikio realybių kosmogonijas.

Įtaigiu aukščiau minimo mažojo kūrinio pavyzdžiu galime laikyti Algirdo Šeškaus 1979–1983 m. fotografijų ciklą („Be pavadinimo) iš Vilniaus televizijos studijos, kurioje tuo metu operatoriumi dirbęs menininkas greta pagrindinių pareigų ir sovietiniam ruporui paklūstančios televizinės estetikos tūkstančiuose slapta atliktų fotografijų subjektyviai fiksavo, kaip teigiama kūrinio anotacijoje, „dirbtinės šviesos šešėlius, sumanytų judesių pakraščius“, ir tokiu būdu įamžino ne tik sveiką sovietinio žmogaus gyvenimo būdą propaguojančių mankštų namuose choreografiją, tačiau ir autentišką požiūrį į televizinio vaizdo materialumą, laidos filmavime dalyvavusių kolegų kūniškumą. Ne mažiau paveiki ir žymaus Lietuvos fiziko Henriko Horodničiaus šeimos archyvui priklausanti fotografinė Roberto Antinio skulptūros „Eglė žalčių karalienė“ Palangoje studija (XX a. 7 deš.). Kasmet sugrįždamas į pamėgtą kurortą fotografas mėgėjas stebi netikėtus visų pamėgtos skulptūros rakursus, subtilius šviesotamsos pasikeitimus, fiksuoja eiliniam turistui pro akis praslystančias kūrinio detales, taip įprasmindamas ne tik meninius polinkius, bet ir ritualinį susisaistymą su poilsio vieta ir ją reprezentuojančiu meniniu objektu.

Nors parodos pasakojimui būdingas linijiškumas (o tai, regis, tampa ir tam tikra pastaraisiais metais Nacionalinėje dailės galerijoje rengtų ekspozicijų, tokių kaip „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos” (2021 m. kuratorė Elona Lubytė), „Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“ (2021 m., kuratorė Margarita Matulytė) ar „Neramūs kūnai. Rytų Vokietijos fotografija 1980–1989“ (2022 m., kuratorė Sonia Voss) ekspozicinės krypties tendencija), nuo vienpusiško keliavimo iš privačių į viešąsias erdves „Patalus ir purslus“ apsaugo parodai pasirinktų kūrinių medijų įvairovė bei pasyvaus ir aktyvaus įsitraukimo reikalaujančio laisvalaikio, regimo pristatomuose kūriniuose, kaita. Nuo Jurgos Barilaitės video kūrinio „Baltarusiški tapetai“, kuriame regime autorę sovietiškai apstatytame kambaryje prigulusią ant lovos ir stebinčią nykiais tapetais išklijuotą sieną, o vėliau imančią ryškinti tapetų ornamentus, taip per šį monotonišką ir beprasmį veiksmą sukuriant beviltiškai graudžią atmosferą, verčiančią žiūrovą „išeiti“ iš kūrinyje užfiksuoto kambario į sociopolitinės kritikos lauką; iki sensorinių Mildos Dainovskytės „Poilsio kvapų“ (2022), papildančių ekspoziciją intymiu uostymo bei menininkei asmeniškos „poilsio kvapų formulės pajautimo ritualu.

Namuose miegama, skaitoma, klausomasi muzikos, užsiimama hobiais (pvz., Silvestro Džiaukšto 1969–1974 m. kūrinyje „Balkonas su gėlėmis“) ir žaidimais, referuojama į išvykų memorabiliją ir kolekcionavimo praktikas kaip meditacinius, atminties užsiėmimus, neištirto sapno video-instaliacijoje apmąstoma „aukštoji“ ir „žemoji“ kultūra (Dainius Liškevičius, 2004). Mieste rengiamos vaišės ir ekscentriški vakarėliai, diskotekos (Vincentas Gečas, 1984–1996), kavinėse cirkuliuoja feljetonai (Juozas Laurinkus, „Skaito Šluotą“, 1960), patenkama į parodas, atrakcionų parkus, sportuojama žaidžiant tenisą ar važinėjantis dviračiu gerai atpažįstamuose Vilniaus apylinkių peizažuose. Bene ankstyviausiame parodos kūrinyje (Vincentas Sledzinskis, 1896) popietės žaroje skendi Sereikiškių parkas, paslapčiomis stebime mauduolius Valakampiuose, Trakuose. Patekę į gamtą, vakarėjant kartu su įsimylėjėliais klaidžiojame pievose, su XX a. tapytoja, scenografe Barbora Didžiokiene leidžiamės į medžioklę, grybaujame, išsiruošiame į turistines ekspedicijas. Pretenduodama į civilizuotos gamtos oksimoroną, parodos architektūroje kažkur tarp gamtos ir pajūrio pakimba rekreacija viešuosiuose baseinuose ir sanatorijose, tačiau čia pat per kelionės į kurortą motyvą patraukiamą į pajūrį – bene mažiausiai komplikuotą ar daugiaprasmę „Patalų ir purslų“ dalį. Kitaip nei Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Rugilės Barzdžiukaitės „Saulėje ir Jūroje“, čia regime egzistenciniais klausimais apie planetos likimą savęs neapsunkinančius poilsiautojus: Amerikos lietuviai tarsi juodos duonos trupinius renka Baltijos išmestus gintarus, įvairiausių siluetų figūros deginasi nuo saulės mirguliuojančiame impresionistiškame pajūrio peizaže (Vytautas Kairiūkštis, Palangos pliaže, 1939). Nuogaliai kaitinasi vyrų bei moterų pliažuose, savo egzistencija tarsi įkūnydami Džeremio Bentamo teiginį, jog malonumo vertę galima apskaičiuoti padauginus jo intensyvumą iš trukmės. Po saulės vonių patraukiama į teatro vasaros gastroles, o žymiausi XX a. kurorto restoranai su vakaro eilutėmis pasidabinusiais vasarotojais švyti J. Berlinerio fotografijose. Galiausiai – svetur, kur dvipusiu keliu grįžtama į pabėgimo tašką, o galbūt ir prie pabėgimo poreikio motyvo (Dainius Žiūra, Kelio filmas, 2020). Vitas Luckus fiksuoja jaunystės gaivą Baškirijoje, o Miša Skalskis išnaudoja turistinį naratyvą skaitmenizuoto meta-pasakojimo kūrime. Bene subtiliausia šio parodos segmento dalis – Lino Jablonskio piešinių su viešbučių kambariais serija (Be pavadinimo, 2019, 2021), kurioje bevardėse erdvėse atsidūrusios akvarelinės figūros tarsi įprasmina keliavimo (nebūtinai fizinio) nuovargio bei trumpalaikiškumo nuotaiką, o Patricijos Jurkšaitytės tos pačios temos interpretacija, iš visad svetimo viešbučio kambario pašalinus figūratyvumą, tampa hermetiškai nejaukiu Renesansinio peizažo anachronizmu.

Kita vertus, kaip tik skirtingų meninių formų bei materijų gausoje gali tapti sudėtinga išlaikyti vienodai aktyvius lankytojo žvilgsnį bei protą. XX a. 4 deš. Gerardo Bagdonavičiaus kurti saldainių popierėliai („Vynas, moterys ir kortos“), plačiaformatės Arvydo Šaltenio, Šarūno Saukos, Vyganto Paukštės, Kosto Dereškevičiaus drobės, vis dažniau Lietuvos muziejuose ir galerijose regimos Virgilijaus Šontos fotografijos ar šiuolaikiniai Igno Maldaus, Mildos Laužikaitės, Eglės Norkutės darbai bendrame parodos audinyje sklandžiai pinasi į loginę namai – viešosios poilsio erdvės – gamta – sanatorija – sodų bendrija – pajūris – kalnai – nepažinta teritorija seką. Tačiau eksponuojamų kūrinių kokybė, o ir ambicija, nėra tolygi. Nors parodos pasakojimas apima XX–XXI a. ir pretenduoja į šiuolaikinės laisvalaikio sampratos genezės atskleidimą, XX a. II p. sociopolitinę situaciją parodoje be užuolankų liudija tik gausios dokumentinės sovietmečio laikotarpio apybraižos, Juozo Galkaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje kurti lozungo retorika pasižymintys plakatai – „Sportuokime, sportuokime, sportuokime!“, „Keliaukime po gimtąjį kraštą“ bei „Kviečiame į turistines keliones lėktuvais!“ bei itin akylam lankytojui matomos Rusijos imperijos vėliavėlės tolimajame vienos drobės plane. Kitais atvejais, regis, pasikliaujama žiūrovo geba analizuoti eksponuojamų kūrinių meninę raišką, kaip konkretaus istorinio laikotarpio su jam būdingomis kultūrinėmis bei sociopolitinėmis sąlygomis išdavą. Taigi, iš „Patalų ir purslų“ lankytojo, panašu, tikimasi itin plataus XX–XXI a. tapybos, grafikos, skulptūros, fotografijos, taikomosios dailės, reklamos, mėgėjų meno, meninio bei dokumentinio kino, o taip pat ir naujausiųjų šiuolaikinio meno procesų išmanymo. Salės centre išstatytas šezlongas su skėčiu nuo saulės čia tampa nors trumpo atokvėpio nuo vaizdinės informacijos gausos apdujusiam žiūrovui pažadu.

Paroda diktuoja teksto charakterį, tad nevertėtų pernelyg nustebti dėl atpasakojamojo šio teksto pobūdžio. Kita vertus, ekspozicija, aptaškanti mieste vasarojančių lankytojų akių raineles nesiliaujančio vizualinio turinio purslais, įtraukia galerijos prieblandoje raibuliuojančiu margumu ir sužadina visus jutiminių pojūčių receptorius, taigi, plečia ir intelektinio pažinimo funkcijas. Išorinis pasaulis ir vidinių troškimų dirgikliai čia susilieja bendrame užliūliuojančių patirčių kaleidoskope, kuriame pagrindiniu besiilsinčiųjų darbu tampa gebėjimas atsirinkti sau vertingą bei praturtinančią informaciją, tad kiek „vandens“ parodoje nubėgs nuo žiūrovo čia tampa išskirtinai asmeninio suinteresuotumo klausimu.

„Aš niekada nestresuoju, niekada nesergu,
niekada nevėluoju, niekada neturėjau tiko,
niekada neprašiau pagalbos, niekada nekramčiau
pieštuko, tačiau aš žinau, kaip jūs jaučiatės, ir
pabūsiu šalia, nes aš esu
– Jūsų Kalbantis Kubas“
(Gailė Cijūnaitė, Kalbantis kubas, 2022).

Pažvelkime į šią parodą kaip į Lietuvos dailės šimtmetį mėginantį sutalpinti kubą.

 

Nuotraukos: Gintarė Grigėnaitė / Lietuvos nacionalinis dailės muziejus