„Keturi kambariai su vaizdu“ ir griaustinio dundėjimas. Šiuolaikinė skulptūra „Vartų“ galerijoje

2018 m. lapkričio 27 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Alberta Vengrytė


Šių metų spalio 29 – lapkričio 30 dienomis Vilniaus „Vartų“ galerijoje veikianti paroda „Keturi kambariai su vaizdu“ (Four Rooms With A View) pristato penkių šiuolaikinių menininkų – Aron Mehzion, Anastasijos Sosunovos ir Andrea Zucchini, Neringos Vasiliauskaitės bei Johannes Wald – skulptūrinius objektus ir instaliacijas. Vokiečių kuratoriaus ir leidėjo[1] Daniel Marzona pasiūlyta parodos koncepcija, kurioje menininkams suteikta galimybė vieną iš keturių galerijos „kambarių“ užpildyti savarankiškai plėtojamu vaizdiniu pasakojimu – kitaip tariant, kuruoti savą ekspozicijos dalį – parodos vertintoją kreipia link sąryšinio kūrinių vertinimo ir funkcinių būdų, kuriais parodos eksponatai įgalinami egzistuoti keturiuose „Vartų“ galerijos kambariuose, aiškinimo. Šiaip ar taip, kuratorinė parodos strategija savyje talpina nedaug… Post-kapitalistinėje perkamo ir parduodamo meno rinkoje veikiantis išorinis menininko vertinimas grindžiamas ne kuo kitu, bet instituciniu įteisinimu, kai kūrinio ar net menininko vertė nustatoma neigiamo kritinio (angl. negative-critical) momento būsenoje, o viliojantis pasiūlymas įsteigti „privačią“ erdvę jau kelis dešimtmečius save kuriančios[2] sėkmingos institucijos viduje verčia susimąstyti apie faktinį parodą sudarančių kūnų, jiems suteikiamų „priežasčių“ bei „pasekmių“ statusą.

Panašiai kaip frazėje „griaustinio dundėjimas“ stichinis garsas bei jo rūšis („dundėjimas“) redukcijos metodu yra paverčiamas griaustinio pasireiškimo statusu, taip ir komercinėje galerijoje pristatomiems sąlyginai jaunų kūrėjų darbams (vertėtų teigti – daliai jų) – suteikiamas specifinis „prestižo“ požymis. Tai yra aišku visiems parodos dalyviams dar iki peržiangiant slenkstį, – dėl to nevertėtų nusivilti ir parodos lankytojams. Kaip viešėdamas Vilniuje taikliai pastebėjo vienas Fine Art Goldsmiths (Londone) direktorių, profesorius Suhail Malik, bet kokia destandartizuota ar marginali kūrybinė praktika šiandien paverčiama rinkos instrumentu per paprastutį protesto legitimavimą: Ak, bet juk mes mėgstame tavo pasipriešinimą![3] Todėl ir vienišo genijaus, savo dirbtuvėje besirengiančio „revoliucijai“ mitas su aptariama paroda (bei joje pristatomų objektų kūrimu) turi nedaug bendro.

Aiškinantis parodos vertę bei struktūrą, daug svarbiau atrodo atskirti ir apibrėžti, kada ir kokiu būdu konkrečių parodos kūrinių veiksmingumas arba minėtas „prestižas“ pasireiškia lygiaverčio parodos „veikėjo“ (kūrinio) bei „veiksmo“ (esminio parodos egzistavimo, atvirumo publikai bei prasmingumo šiuolaikinio meno laukui) santykiais, o kada – galimai – kūrinio intencinėje plotmėje užgimusi „priežastis“ savo pasekmes įgija vien tik per institucinį „griaustinio įgarsinimą“ – vykusį erdvės pasirinkimą, atidarymo fotografų blykstės spragsėjimus, neužtikrintą žiūrovo murmėjimą, ideologines parodos „kambariokų“ sėkmes bei kliauzas. Taigi, šis tekstas nėra institucinė galerijos kambario kritika – užsibrėžus šį tikslą parodos priežasties svorį vienareikšmiškai perkeltume į „Vartų“ bei „Galerie Daniel Marzona“ veiklos modusą, šias institucijas supančius kontekstus, pasirodymus tarptautinėse meno mugėse, jų atstovaujamų menininkų sėkmės istorijas ar – galiausiai – dar vieną baltojo kubo kritikos „rinktinę“.

Šiuo tekstu siekiama patekti į kiekvieno „Keturių kambarių su vaizdu“ vidų: įsisavinti meninius metodus bei formas, prisijaukintas medžiagas, paviršius ir pasakojimus, kuriais menininkai užpildo parodos ertmę šiuolaikinės skulptūros gyvenimais.

Kambarys Nr. 1. Neringa Vasiliauskaitė. Towels (liet. Rankšluosčiai), Tablecloth (2) (liet. Staltiesė Nr. 2), Hanging (liet. Kabantis), Watcher (liet. Stebėtojas), Tablecloth (1) (liet. Staltiesė Nr.1) – visi 2018 m.

Neringa Vasiliauskaitė, Towels, 2018. UV spauda ant latekso, porolonas, silikoninis diržas, 55 x 20 x 20 cm

Miunchene, Vokietijoje, gyvenanti ir kurianti N. Vasiliauskaitė savo žiūrovo nevargina šiuolaikinio meno išeksploatuotais kalbiniais konstruktais, meno centruose vis atsikartojančiais prasmės žaidimais, dažnai teišreiškiančiais konceptualius perėjimus „nuo žodžio į kūną“ ir atgal, kuriais stengiamasi įteisinti pamatines kūrinio suvokimo kategorijas, simuliuoti norimas jo suvokimo gaires. Vasiliauskaitės pristatomi objektai – „Rankšluosčiai“, „Staltiesės“, „Stebėtojas“ – domina mus kaip netikėti ir estetiškai patrauklūs skulptūros kūnai, kurių subtilus medžiagiškumas ir preciziškas įgyvendinimas skatina mus liesti, tyrinėti, idėjų lygmenyje – stebėtis modifikuotomis, taikliai įkontekstintomis šiaip jau puikiai atpažįstamų objektų formomis. Jei šiuolaikiniai restoranai savo produkciją stengiasi paversti patrauklia „Instagram“ vartotojui, būtų galima pajuokauti, kad Vasiliauskaitės kūriniai veikia panašiu principu meno rinkoje (o tai pirmiausia atskleidžia užtikrintą ir gerai apgalvotą menininkės estetinę poziciją). Mažiau patyręs parodos lankytojas būtinai pastebės, kad „Jūsų paltukas puikiai dera prie rožinio „Staltiesės“ neopreno“, menininkės pasitelkto kaip pagrindas UV spaudai… Tačiau Vasiliauskaiės kūriniuose nėra jokių atsitiktinių detalių – tūrinė glotni „Staltiesė“ prie natūralaus granito plokštės prigula skaidriais silikono diržais, o proporcingi objekto matmenys „apsaugo“ žiūrovą nuo perdėto dėmesingumo formaliai meninio objekto raiškai. Tą patį galima pasakyti apie kitą parodoje eksponuojamą menininkės kūrinį „Rankšluosčiai“, kuriame švarios tekstilės garankščiavimąsi nepriekaištingai įvaizdina spauda dengtas lateksas, gaubiantis į dailius cilindrus susuktą poroloną. Taigi, suvokiant N. Vasiliauskaitės plėtojamą skulptūrinio objekto sampratą, kurioje svarbią vietą užima medžiagos paslankumas diskusijai apie su ja pačia susijusius (sic!) požiūrius, „literatūrinė“ nūdienos paviršių interpretacija tampa įmanoma kaip tik per šį selektyvų, redukcinį, technologijomis kuriamą vaizdinį. Atsiribodama nuo bet kokio „rankdarbiškumo“, menininkė savo kuriamus objektus paverčia politinėmis-socialinėmis replikomis, kurių idėjinį krūvį sustiprina ne abstraktus kalbėjimas apie objektą, bet dabartiškas ir institucionalus šio objekto buvimas kasdienybėje nesamu.

Aukščiau aptariama meninė strategija subtiliau išnaudojama N. Vasiliauskaitės kambario erdvę fiziškai skaidančiuose kūnuose. „Kabantis“ ir „Stebėtojas“ savo abstrahuotomis formomis bei „įveiksmintu“ medžiagiškumu funkcionuoja ne tiek estetinėje neįmanomo sferoje (funkcinis neapibrėžtumas šiuose kūriniuose nėra vien tik medžiagų pasirinkimo – pirminės objekto „priežasties“ – išraiška), kiek atsiskleidžia per veiksminę šių skulptūros objektų potekstę. Panašiai kaip Neringos Vasiliauskaitės mokytojos, 2015-ų metų Turner prizo laureatės, Nicole Wermers instaliacijose, šiuose kūriniuose išryškinami konotatyvūs paskirų objektų bruožai (pvz. „Stebėtoją“ galime sieti su mobiliomis pertvaromis, naudojamomis oficialių priėmimų, parodų ir kt. metu, o taip pat ir su jais išreiškiamų galios santykių, tvarkos palaikymo struktūromis. Tuo tarpu, N. Wermers sėkmę pelniusioje instaliacijoje „Infrastruktur“ (2015) pretenzijas į viešosios erdvės personalizavimą, ženklinimą mums priklausančiais dizaino ir pramonės objektais, perteikė kailiniai puspalčiai, kabinami ant modernistinio dizaino kėdžių atkalčių, taip simboliškai „pasisavinant“ laikiną viešosios erdvės dalį). Taigi, Neringos Vasiliauskaitės hiperbolizuotai išaukštintas plieninis stovas, prie kurio tvirtinama stebinti – žemyn besiranganti, kirmėliška, stačiai gosli! – silikono vija, impozantiškai vyniojasi galerijos salės grindimis, tačiau nesukelia noro jos „permesti“, patraukti sau iš kelio. Tiesą sakant, „Stebintysis“ puikiai atlieka savo darbą – kol stengiamės apeiti ir mąstymu „pergudrauti“ sunkias virvės riestes, be jokios abejonės esame stebimi. Tam pasiekti viso labo prireikia institucinės galerijos kambario dimensijos, tvirto, tiesaus, pakankmai aukšto stovo, bei vizualinį „pasigėdijimą“ keliančios, statiškos silikono žarnos. Kambaryje nugriaudi Stebimojo aplodismentai.

Kambarys Nr.2. Anastasija Sosunova ir Andrea Zucchini. Švelniai kviečiant vienas kitą, Miegeivis, Likučiai, Slenka ir gyja, Švino kojos, Lėti Debatai, Sunkus skrandis – visi 2018 m.

Anastasijos Sosunovos ir Andrea Zucchini instaliacija galerijoje Vartai, 2018

Daugelį A. Sosunovos ir A. Zucchini ekspozicijoje pristatomų objektų Vilniaus šiuolaikinio meno parodų lankytojai galėjo išvysti šių metų balandžio pabaigoje, projektų erdvėje „Editorial“, kur surengta personalinė dueto paroda „Second Skin“ (liet. Antra Oda). Purvas yra tirštesnis už vandenį. Nešvarumai perneša energiją. Todėl mes juos pašalinome. Padarėme kambarį atsparų visoms srovėms, apsaugotą nuo įtakos ir abejonės. Prašome palikti kambarį ramybėje. Erdvė jau pakankamai prisikentėjo <…>”[4],- tuokart anotavo dailėtyrininkė Monika Kalinauskaitė. Tad jei „Editorial“ Vilniaus institucinio parodų gyvenimo fone galėtų būti ta gaiviai eksperimentiška, statuso požiūriu neišreikšta (dėl to nesuvaržyta), tačiau kokybiška ir „numatanti“ erdvė, kurioje nekonvenciniams energingų menininkų projektams suteikiamas vertingas „redakcijos“ patarimas – „Second Skin“ atveju Anastasijos ir Andrea darbai tiesiogine to žodžio prasme rado savo užuovėją. Nuo metalinės skardos, kuria parodos metu buvo uždengtos šiaip jau medinės – bet kokius nešvarumus, abejones ir energijas laisvai pernešančios – „Editorial“ grindys, iki niuansuoto dieninio apšvietimo, jaukaus publikos šurmuliavimo ir betarpiško kontakto su kūrėjais – parodos pavadinimas pilnai pateisino esminį savo paradoksą epoksdinės dervos, polisterio, kramtomos gumos, anglies, saulėgražų lukštų, apdegusių ir rastų objektų sintezėje.

Tradicinius miesto rūšių santykius perkeičiantis organinis nenatūralumas, kurį kaip aliuziją į post-industrinės visuomenės „pirmeivišką“ siekį pagaminti ir perkurti save Anastasija Sosunova ir Andrea Zucchini tyrinėjo antropo-estetiniais sumetimais – sklandžiai funkcionavo tokioje inkubacinėje, „išvalytoje“, metaforiškai patirčiai palankioje terpėje, tarsi nuo sukurto aliuminio „dirvožemio“ atsispindint bet kokiai anapus parodos kirbančių pasakojimų galimybei. Taigi, momentą, kai meninikai sutiko su Daniel Marzona pasiūlymu „Antros Odos“ pasakojimą perkelti į vieną iš keturių „Vartuose“ veikiančios parodos kambarių, galima palyginti su nusistovėjusių galios santykių inversija – visos abejonės ir įtakos, kurioms „Editorial“ erdvėse dueto kūriniai turėjo imunitetą šį kartą tapo integralia instaliacijos dalimi.

Taikus ir smalsus vėlyvojo kapitalizmo tapsmo stebėjimas, nutrūkusias sąsajas tarp kūnų ir bendruomenių pridengiant laikmečiui adekvačia membrana (skaidriomis sintetinėmis dervomis), „Vartuose“ tapo dueto įsisąmonintu instituciniu veiksmu. Anksčiau tekste minėtas „prestižo“ požymis – panašu – nebuvo nei A. Sosunovos ir A. Zucchini kūrinių „priežastis“, nei jų pasireiškimo (parodinės ekspozicijos) statusas, tačiau ši „trečioji dimensija“ tapo vieno iš keturių parodos kambarių atmosferos dalimi, tiesiogiai veikiančia ir jame egzistuojančių objektų biologiją. Čia reikia pabrėžti, jog nevertinu šio pokyčio neigiamai. Kai kurie naujai pristatomi kūriniai, pvz. instaliacija „Lėti debatai“ arba jau „Editorial“ eksponuota „Slenka ir gyja“ Daniel Marzona parodoje, regis, išsprūsta iš ankstesnio tolygaus pasakojimo (kiek romantiško kūrėjų darbams suteikto fono) ir kelia dar įtaigesnių klausimų apie globalizuotus namus, politizuotą kūną ar asmeniui nebepriklausančią atmintį. Iš už galerijos palubėje tvirtinamų PVC stogo dangos lakštų blausiai kyšantys, siluetus praradę kūnai – daugiausia kūrėjų rasti ir savo natūralioje buveinėje nepritapę – arba vakuumu apdoroto plastiko skydas, ekspozicijoje atskiriantis vienišas ir neartikuliuotas anglies pluošto galūnes (nepanašu, kam nors apskritai anksčiau priklausiusias) – sumenkina bet kokį norą burbėti apie šių objektų „tuščiagarbystę“.
Sosunovos ir Zuchinni kūriniais išsakomas universalus šiuolaikinis nerimas, o objekto kūnui metaforiškai virsant trūkstama svetimo miesto atauga vargu, ar kas iš tiesų jaudintųsi dėl institucinio prestižo.

Kambarys Nr. 3. Johannes Wald. Various poses (2014), Young man holding poses (in a fold of time) (2018), Stade su miroir / Mirror state (2018).

Johannes Wald instaliacija galerijoje Vartai, 2018

Johannes Wald – bene vienintelis „Keturi kambariai su vaizdu“ menininkas į savo kuriamą ekspozicijos dalį taip tiesiogiai įtraukęs erdvę. „Vartų“ galerijoje kūrėjas pristato instaliaciją, susidedančią iš lygiašonio trikampio siluetu kambaryje išdėstytų, menamas viršūnes ženklinančių, trijų kūrinių – ant marionetiškų virvelių kabančios, dinamiškos gipsinių kojų atliejos (Various poses, 2014) taške [A], nediduko poliruoto obsidano „veidrodžio“ – ant galerijos sienos pritvirtintos vulkaninio stiklo plokštelės, kurią stebint, tamsiame akmens kūne išvysite save bei už nugaros likusį kitą J. Wald kūrinį (Mirror State, 2018) taške [B] – tuo tarpu, trikampio „viršūnėje“, įsivaizduojamame taške [C] – instaliacijos iš trijų pramoninių gipso maišų ir ant jų gulinčių virtualios realybės akinių, kuriuose stebėsite dviejų kanalų video kilpos vaizdą, tuos pačius parodoje matomus objektus „perklojantį“ su apleista garažo, lofto ar studijos atmosfera, ir įtraukiantį papildomą veikiantį subjektą. Tačiau pasakojimą pradėjus nuo gana akivaizdaus erdvės inkorporavimo, nevertėtų atmesti ir ekspozicijos polinkio į konceptualizmą – Johanes Wald kuriama vaizdinė „lygtis“ primena „pasidaryk pats“ (angl. DIY – do it yourself) estetiką, kai žiūrovui paliekama galimybė pasirinkti jam parankiausią „medžiagos būvį“, kurie visi yra čia pat eksponuojami galerijos erdvėje. Iš gipso dulkių per amžius menininkų išgaunamos „Įvairios pozos“ (neverta net minėti akademinio piešimo kurse „nuzulintų“ Antikinių biustų), virtualios realybės akiniai įgalina esamus objektus sujungti „kūrėjo akimis“, o abstrahuotame uolienos „veidrodyje“, tasi šulinyje pasisemsite naujų idėjų formai…Vis dėlto, tiek parodos, tiek ir gyvenamojo laiko kontekste tokia meninė prieiga dvelkia didaktika ir yra matematiškai nuobodi. Lyginant su kūriniais, kuriuos esu linkusi vertinti kaip įtaigų ir išbaigtą formų redukavimą į koncepciją (to pavyzdys galėtų būti, tarkime, Liudviko Buklio 2015 m. Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, veikusi paroda „Kaip liežuviai / Tongues Alike“, kuruota Post Brothers, ir ypač joje pristatyti kūriniai „Skirtukų varpeliai“ (Nick Bastis kūrinys) bei „Prototipai vidurinėms mokykloms“), Johanes Wald pristatomų objektų reikšmė pakimba kažkur tarp griaustinio ir dundėjimo, galiausiai nesukeldama apskritai jokios stichijos. Užėjus į menininko kuruojamą „Vartų“ kambarį pasijauti tarsi paliktas po pamokų septintoje matematikos klasėje, kurioje giliausias prasmes talpina sustingusios lavos stačiakampis – klasės gale riogsanti rašomoji lenta su elementariosios geometrijos formulėmis, pagal kurias trikampio perimetras užpildomas jau seniai išmoktu prestižu.

Kambarys Nr. 4. Aron Mehzion. Piège de l’apparition I (2018), Passage XVI (2018), Passage V (2016), Passage XVII (2018).

Aron Mehzion, piège de l’apparition I, 2018. 3D spaudos objektas, travertinas, pusiau permatomas stiklas, metalo stalas, 145 x 150 x 75 cm

Paskutiniojoje ekspozicijos dalyje pristatomi Aron Mehzion kūriniai – atsparūs pačiai elementariausiai kuratorinei strategijai. Gali būti, kad šio teksto pradžioje aptartas institucinis įteisinimas ar privačios erdvės iliuzija net pasitarnauja Mehzion pusiau skaidriais veidrodžiais kuriamai heterotropinei erdvei (plg. Foucault), apibrėžiant ją kaip „pasaulį pasaulio viduje“ – atspindintį, tačiau ir suardantį, dekonstruojantį tai, kas yra anapus jo. Būdamas to paties institucinio susitarimo dalimi, Kambarys Nr. 4 išlieka vienintele tikrai autentiška parodos erdve. Čia pristatomais kūriniais įteisinamos iliuzinės erdvės tampa iš esmės nepavaldžios modaliniams „priežasties“ ir „pasekmės“ ryšiams, sulig kiekvienu parodos lankytoju pratęsiant menininko inicijuotą vaizdinių dimensijų persiklojimą, kuriame išnyksta hierarchinis „tikro vaizdo“ bei jo „atvaizdo“ santykis. Instaliacijoje „Išvaizdos spastai“ (Piège de l’apparition I) tarp dviejų 3D spaudos objektų – tūrinių plaštakų su penkiais ir keturiais pirštais – įrengiamas pusiau skaidrus veidrodis sujungia šiuos du skirtingus reginius – tobulą daikto vaizdą savo paviršiuje ir „stokojantį“ jo atvaizdą kitoje stiklo pusėje. Taigi, kūrinyje įrengiama pertvara ne tiek padalina vientisą dviejų objektų panašumo erdvę į dvi aiškiai atskirtas terpes, kiek steigia trečiąją (tikrumo labui, sakytume – ketvirtąją) šiems kūnams priklausančią erdvę – tą kurioje ir galime išvysti plaštakos formą, vienu metu turinčią ir keturis, ir penkis pirštus. Šio kūno savarankiškumą, nepriklausymą kokybiškai apibrėžtų (tobulų bei stokojančių) objektų pasauliui galėtume apibendrinti taiklia Walter Russel Mead citata: „Utopija – tai vieta, kurioje viskas yra gerai; distopija – kurioje viskas yra blogai; heterotropija – tai vieta, kurioje pasireiškia objektų skirtybės. Tai kolekcija, kurios nariai geriausiu atveju teturi keletą mums suprantamų sąsajų vienas su kitu“.[5]

Tuo tarpu, kiti trys Aron Mehzion ekspozicijos kūriniai iš serijos Passage (2016-2018) – dvimatės graviūros (Passage XVI, Passage XVII) ir piešinys (Passage V), atlikti metališkose anoduoto aliuminio ir matinio lako plokštėse – tarsi įženklina perėjimą iš regimosios tikrovės į prieš tai tekste aptartą heterotropijos plotmę. Dvimatėje plokštumoje organiškai kuriamas piešinys yra fiziškai įrėžiamas į minkštą metalo kūną, o abstraktūs jį sudarantys „raštai“ primena neišreikšto kelio žymėjimą, mikroschemišką „įtampų“ ir „atoslūgių“ ornamentą – tam tikrą perėjimo algoritmą. Prieš tai tekste nagrinėta Aron Mehzion instaliacija „Išvaizdos spąstai“ parodoje yra iš trijų pusių apsupama solidaus mastelio erdvinio kodo „ištraukomis“ (pranc. passage – ištrauka), kuriose kiekvienas kūrinio paviršių skaidantis rėžis savaip formuoja objekto reljefą, tapdamas dvimate daugiadimensinio proceso žyme.

[1] 2004 m. Daniel Marzona kartu su Elena Carlini įsteigta Navado Press leidykla daugiausia dėmesio skyrė menininkų knygoms (anlg. artist-book) bei šiuolaikinės architektūros klausimams.

[2] 2016 metų vasarį „Vartų“ galerijos kolektyvas ir jos įkūrėja Neda Rutkienė, už nuopelnus šiuolaikiniam menui pelniusi Šv. Kristoforo apdovanojimą, kvietė svečius į 25 metų jubiliejinę parodą („Žilvitis“ 2016-02-18/04-02). Nuo 1991 m. veikianti galerija, kaip taikliai pastebi menotyrininkas Kęstutis Šapoka, pastaruosius 6-7 metus ėmė dar kryptingiau veikti Lietuvos šiuolaikinio meno diskurse, strateginiame lygmenyje tapdama stipriu ir rafinuotu meno rinkos žaidėju, atstovaujančiu plačią itin kokybiškų šiuolaikinio meno praktikų (nuo tapybos, objekto iki performanso bei konceptualaus meno apraiškų) amplitudę Lietuvoje ir užsienyje. „Ideologinis [galerijos rengiamų parodų] posūkis reiška, jog, be grynai formalios įvairovės, galerija pretenduoja į kokybiškai angažuotą kuravimą, kai sąvoka „šiuolaikinis menas“ simbolizuoja atitinkamą socioestetinę kryptį, statuso tam tkroje institucijų <..> sistemoje siekimą ir paisymą“, Kęstutis Šapoka, „Vartų“ galerijai – 25“, In: KRANTAI, Meno ir kultūros žurnalas, red. H. Šabasevičius, Vilnius: 2016 (1), p. 25.

[3] Visas pokalbis su Suhail Malik – Vilniaus dailės akademijos leidinyje „VDA interviu: Ateities mokykla / VAA interview: Future Art School“, pasirodysiančiame š.m. lapkričio pabaigoje (Suhail Malik kalbina Alberta Vengrytė, p.110-123)

[4] Anastasija Sosunova & Andrea Zucchini, Second Skin, 2018-04-17/05-19, Editorial, Latako g. 3, Vilnius. Ištrauka iš parodos anotacijos.

[5] angl. “Utopia is a place where everything is good; dystopia is a place where everything is bad; heterotopia is where things are different — that is, a collection whose members have few or no intelligible connections with one another.” – W. R. Mead

Visos nuotraukos: Laurynas Skeisgiela. Išsamų fotoreportažą galite rasti čia.

Straipsnio autorius:
Alberta Vengrytė šiuo metu Vilniaus Dailės Akademijoje studijuoja Dailėtyrą, domisi šiuolaikinio meno teorija, filosofija, eksperimentiniu rašymu, kuratorystės praktikomis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *