Eglė Ganda Bogdanienė: „Nebesame stiklo bokštas“. Pokalbis apie LDS dabartį ir istoriją

Alberta Vengrytė: Greičiausiai nesuklysiu pasakydama, jog 1935 m. įkurta Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS) – viena seniausių šalyje veikiančių meno organizacijų. Susiklosčius gerai žinomoms istorinėms aplinkybėms, nuo 1944 m. LDS tampa pavaldi SSRS dailininkų sąjungai Maskvoje, tačiau stiprias socialines ir ekonomines paramos menininkams funkcijas įgyja Lietuvos dailininkų sąjungos fondas (DSF). Kaip sovietmečiu koegzistavo šios dvi institucijos? Ar galėtumėte papasakoti daugiau apie fondo veiklą Lietuvai atgavus nepriklausomybę? Juk DSF veikla suformavo ir unikalią meno kūrinių kolekciją, apie kurią plačioji visuomenė žino labai nedaug. Kokia šios kolekcijos ateitis?

Eglė Ganda Bogdanienė: Vartant dr. Skaidros Trilupaitytės knygą „Lietuvos dailės gyvenimas ir institucijų kaita“ (2017), galime ir pasižiūrėti… 1989 m. kovo 11 d. vyko neeilinis 12-asis Lietuvos Dailininkų sąjungos suvažiavimas, kuriame Sąjūdžio remiama LDS vadovybė paskelbė institucijos atsiskyrimą nuo SSRS dailininkų sąjungos. Įdomu, kad tai įvyko prieš paskelbiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 1990-aisiais. Šiame suvažiavime buvo pasakyta, kad pagal 1935 m. įkurtos LDS pavyzdį atkuriama nepriklausomos Lietuvos dailininkų sąjunga. Kaip suprantu, remiantis 1935-ųjų dokumentais, buvo parengti naujieji organizacijos įstatai ir perimtas veiklos pobūdis. Skaidros Trilupaitytės knygoje aptariami šiame suvažiavime dalyvavusių menininkų liudijimai – jie teigė, kad šiuo [atkūrimo] veiksmu buvo „sugrąžinta istorinė tiesa“. 1935 metais sąjungai pirmininkavo Justinas Vienožinskis, vėliau – Viktoras Vizgirda, Antanas Smetona, Antanas Zmuidzinavičius, Mečislovas Bulokas, Steponas Žukas, o 1944 m. postą užėmė Liuda Vaineikytė. Matome, kokie iškilūs menininkai buvo įsitraukę į sąjungos kūrimą. Man be galo įdomūs šie lūžiniai 1987–1988 m. procesai…

Dailininkų sąjungos fondas – ilgiausią istoriją turinti Lietuvos dailininkų įkurta organizacija. Jos pradžia galima laikyti nuo 1930 metų veikiantį liaudies menui ir namų pramonei remti skirtą Marginių kooperatyvą, kurio pagrindu 1944 m. Vilniuje įkurtas TSRS dailės fondo Lietuvos skyrius, 1957 m. reorganizuotas į LTSR dailės fondą, 1990 m. į Lietuvos dailės fondą, kol 1997-aisiais tapo Dailininkų sąjungos fondu.

Jo vaidmuo [sovietmečiu] buvo milžiniškas, nes ši struktūra išlaikė [LDS] sistemą. Kultūros ministerijos užsakymai buvo vykdomi per fondą, kuris organizuodavo konkursus dailės kombinatuose įgyvendinti meno kūrinius. Kita vertus, kalbant apie nepriklausomų menininkų kūrybą, Dailininkų sąjunga buvo iniciatorius ir kokybės garantas, kuris atsakydavo už parodų,  organizuojamų LDS galerijose, Menininkų namuose, Parodų rūmuose (Dailės parodų direkcijoje, o vėliau – Šiuolaikinio meno centre), kokybę. LDS laikė „profesionalumo kartelę“ ir saugojo profesinį lauką, nelabai įsileisdavo tautodailininkų, nebent tai būdavo teminės etnokultūros parodos.

Aukščiausiais LDS valdžios organais buvo ataskaitinės konferencijos ir suvažiavimai, taip pat –valdyba, kurią sudarė apie 90 žmonių (sunkiai įsivaizduoju, kaip galima konstruktyviai dirbti tokioje grupėje…) bei prezidiumas, kuris organizuodavo veiklą tarp valdybos susirinkimų ir suvažiavimų. Galime tik įsivaizduoti žmonių aktyvumą sąjungoje – ateidavo užsakymai, veikė juos organizuojančios meno tarybos, tad visi buvo suinteresuoti dalyvauti. Užsakymai kūriniams viešosiose erdvėse (skulptūros, vitražai, mozaikos, tekstilės gobelenai ar keramikiniai pano) ateidavo centralizuotai.

Užsakymai buvo pragyvenimas, paprasčiausiai – pinigai. Tuo metu iš laisvųjų menininkų kūrinius pirkdavo muziejai bei Dailininkų sąjungos fondas, kokybę garantavo, mūsų dienų terminais tariant, ekspertų komisija – meno taryba, kurios daugumą sudarė LDS menininkai. Šiuose pirkimuose dalyvavo ir kultūros ministerijos atstovai, tačiau profesionaliųjų menininkų balsas buvo lemiamas. Į Dailininkų sąjungos fondą kūriniai buvo įsigyjami iš organizacijos pinigų, uždirbtų per dailės kombinatus. „Buvo siekiama, jog teisiškai numatyti 2 % nuo dailininkų uždirbto autorinio honoraro būtų pervedami ne į Maskvą, bet į Lietuvos DF ir tuo būdu galėtų užsidirbti vietiniai dailininkai“, – rašoma „Lietuvos dailės gyvenime ir institucijų kaitoje“(2017)[1]. Knygoje minimas 1988 m. į Maskvą siųstas raštas dėl 10 % pelno lėšų mokėjimo į TSRS Dailės fondą nutraukimo. Taigi, dalis lėšų likdavo vidinių poreikių tenkinimui, tačiau kas už jas būdavo įsigyjama, greičiausiai galėtume išsiaiškinti tik skaitydami to meto LDS posėdžių protokolus. Manau, kad šie pinigai būdavo skiriami menininkų reikmėms – parodų, plenerų organizavimui.

Žmonių poreikis burtis buvo didžiulis – tiek dėl bendruomeniškumo ir prestižo, tiek ir dėl labai konkrečių finansinių sumetimų. Visos dailės prekių parduotuvės, kuriose galėjai įsigyti pieštukų, teptukų ar dažų, priklausė Dailininkų sąjungos fondui, jose „žmonės iš gatvės“ nelabai galėjo apsipirkti. Per LDS galėdavai gauti dirbtuves, kurios anuomet juk nebuvo privačios, o priklausė bendruomenei. Vykdavo rotacija: jei esi aktyvus – turi dirbtuvę, jei ne – ji bus perduodama kitam kūrėjui. Panašu, jog ši sistema veikė sklandžiai: Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje buvo statomi kombinatai, dailės prekių parduotuvės dirbo Palangoje, Vilniuje, Klaipėdoje, o Dailininkų sąjungos fondas buvo ekonominis jos branduolys. Galime teigti, kad fondas turėjo panašią funkciją į tą, kurią šiandien turi Lietuvos kultūros taryba, o menininkai buvo pasitelkiami kaip Tarybos ekspertai. Arvydas Šaltenis yra pavadinęs anuometinę Lietuvos dailininkų sąjungą menininkų brolija; vyravo nuomonė, kad ji turi užtikrinti menininkams nepriklausomos veiklos sąlygas, taigi galime [tarp eilučių] įskaityti, jog organizacija iš dalies veikė kaip profesinė sąjunga.

Alberta Vengrytė: Klausydamasi Jūsų, susimąsčiau apie viso šio administracinio aparato santykį su sovietine cenzūra… Kiek ši sklandžiai veikianti sistema tarnavo ideologijai?

Eglė Ganda Bogdanienė: Be abejo, taip. Nedalyvavau šiuose procesuose, vis dėlto bandau pažvelgti lyginamuoju-kritiniu metodu. Net ir tie menininkai, kurie buvo nusistatę prieš [sovietinę] sistemą, turėjo savo dirbtuves ir dalyvaudavo parodose. Tiek Arvydas. Šaltenis, tiek Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Vytautas Šerys ar Dalia Matulaitė niekada nedarė sovietinių užsakymų, tačiau priklausė tai pačiai bendruomenei, dalyvaudavo parodose, turėjo dirbtuves, galėjo įsigyti teptukų ir trintukų… Suteikiamos sąlygos buvo anuometinės. Tačiau lyginant, su, pavyzdžiui, Sankt Peterburgo underground‘o menininkais, kurie galėdavo organizuoti parodas tik savo butuose, nebūdavo priimami į jokias parodines erdves, susidaro įspūdis, jog Lietuvoje buvo daugiau laviravimo, diplomatijos. Pavadinčiau tai „A. Brazausko politika“ – tu turi būti čia, nes jei ateis „rusas“, bus dar blogiau… Lankstus prisitaikymas ir bandymas išlaikyti europinę „Pabaltijo kultūrą“ buvo stiprus – visų trijų Baltijos šalių dailininkų sąjungos glaudžiai bendradarbiavo. Tai rodo tokie renginiai kaip Baltijos jaunimo, grafikos ar Rygos trienalės; jų kitų sovietinių respublikų menininkai baisiai pavydėdavo, nes tai buvo Europa. Menininkai turėjo galimybę pasiskaityti lenkų žurnalą „Projekt“, kartkartėmis išvažiuoti į užsienį. Formalios laisvės buvo mažai, tačiau juk buvo sukuriama įvairaus meno… Reiškėsi ir abstrakcijas kūrę menininkai Kazimiera Zimblytė, Eugenijus Cukermanas, reikėtų paklausti jų pačių. Mane domina ir menininkų prestižo klausimas, juk kūrėjams būdavo leidžiama šiek tiek daugiau, nei visiems kitiems. Ai, menininkas… Toks žmogus galėdavo viešai prisigerti, prisitriukšmauti, padaryti ką nors, už ką kitiems nebūtų buvę atleista. Žinoma, buvo ir baisių dalykų, pavyzdžiui, savižudybių kaip protesto prieš sistemą.

Alberta Vengrytė: Minėjote, kad atsirado iniciatyvų skaitmeninti fondo kolekciją?

Eglė Ganda Bogdanienė: Pavienių iniciatyvų būta, kai prasidėjo lūžiai, apie kuriuos kalbėjome. Po sąjungos atsiskyrimo nuo Maskvos 1989 m. ėjo didžioji euforija, tačiau kiek vėliau imta galvoti, kaip instituciją išlaikyti, koks kombinatų, kuriuose dirbo tūkstančiai žmonių, likimas, koks kūrybinių projektų įgyvendintojų menininkų vaidmuo… Juk apie 90 procentų pelno ateidavo iš masinės suvenyrų gamybos, ir tik 10 procentų – iš unikalių užsakymų. Prasidėjo savotiškas aiškinimasis, kurios meno specialybės išlaiko organizaciją, o kurios yra jos išlaikytinės, ši diskusija persikėlė į dirbtuvių ir teritorijų sritį. Vilniuje, Kauno gatvėje, egzistavo didžiulis keramikos cechas, kuriame atsirado privatizavimo iniciatyvų, buvo privatizuotos tapytojų dirbtuvės, o keramikų dirbtuvės šiandien visai nebeegzistuoja, nes buvo parduotos. Sprendžiant kūrybinių erdvių ir profesijos išlikimo klausimą, reikėjo imtis įvairiausių sprendimų. Negaliu pasakyti tikslaus laikotarpio, tačiau menininkams buvo leista iš Dailininkų sąjungos fondo išsipirkti kūrinius už pirminę, simbolinę jų kainą. Daug menininkų tuo pasinaudojo, dalį kūrinių taip pat įsigijo kunigas Ričardas Jakutis, kiti buvo perduoti Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui. Fonde liko mažai kūrinių – greičiausiai tie darbai, kurie perdavimo ir perpardavimo metu kabėjo viešosiose erdvėse ar buvo ne itin paklausūs. Žinai geriau už mane, kiek darbų šiuo metu yra fonde (Alberta Vengrytė 2022 m. dirbo DSF projektų vadove – aut. past.).

Apie nesistemingas iniciatyvas skaitmeninti darbus šį tą girdėjome, tačiau kurti sistemą buvo mėginta tik 2020 m. į fondą atėjus dirbti Romai Survilienei. Neturime resursų pastoviai fondo darbuotojo pozicijai, tad atsiradus projektiniam finansavimui, stengiamės prie šių klausimų prisiliesti. Šiuo metu Svetlana Petuškova (Baltarusijos menininkė, dėl politinių aplinkybių persikėlusi į Lietuvą – aut. past.) tvarko DSF grafikos kolekciją, pergrupuoja kūrinius abėcėlės tvarka. Tai savanorystė. Svetlana ketina studijuoti magistrantūroje, tad jai įdomu palyginti mūsų turimus kūrinius su Baltarusijos grafika. Turime planų parengti menininkų biografijas ir suskaitmeninti kolekcijos vaizdus, tačiau nežinome, kada sugebėsime tai įgyvendinti.

Alberta Vengrytė: 1989 m. LDS išstoja iš SSRS dailininkų sąjungos, įkuriama savarankiška Lietuvos dailininkų sąjunga – meno kūrėjų organizacija, kuri tęsia 1935 m. įkurtos Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybinę ir visuomeninę veiklą. XX a. paskutinįjį dešimtmetį (1990–1998 m.) ženklina vienas po kito einantys LDS galerijų atidarymai didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje įkuriamos „Arka“, „Šv. Jono g. galerija“ (dabar – LDS meno erdvė „Medūza“), Vokiečių gatvėje atidaroma Dailininkų sąjungos galerija (buvęs Vilniaus salonas ir Taikomosios dailės galerija). Panevėžyje duris atveria „Galerija XX“, 1995 m. suformuojamas Vilniaus grafikų centras, kuris 2000 m. įregistruojamas kaip Vilniaus grafikos meno centras ir įkuriama galerija „Kairė – Dešinė“, 1997 m. Kaune įsteigiama galerija „Meno parkas“, 1998 m. atsidaro „Klaipėdos galerija“… Kokie faktoriai lėmė visų šių ekspozicinių erdvių poreikį? Kokią įtaką LDS turi šių Lietuvos meno lauke ir rinkoje jau įsitvirtinusių institucijų veiklai šiandien? Kokiomis kryptimis plėtojamas bendradarbiavimas su galerijomis?

Eglė Ganda Bogdanienė: Dalies Vilniaus galerijų steigėja yra LDS, kitais atvejais steigėjai yra LDS skyriai (pvz. Meno Parkas įkurtas LDS Kauno skyriaus). Šie penki skyriai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose sudaro Lietuvos dailininkų sąjungą kaip geografiniai padaliniai. Įdomu, kad Vilniaus skyrius buvo įkurtas XX a. 10 deš., tačiau nebuvo oficialiai įteisintas, nebuvo parengti jo įstatai, ir visi ilgainiui „pamiršo“ šį faktą, tad skyrius buvo atkurtas tik 2020 metais, tačiau formalūs skyriaus įstatai iki šiol koreguojami, jis sąmoningai neturi juridinio asmens statuso ir finansavimo, tačiau užsiima kūrybinių veiklų organizavimu. 1988–1989 m. buvo labai aktyvus laikotarpis – įkurti Nacionalinė dailės galerija, Šiuolaikinio meno centras. Tai buvo LDS iniciatyvos (rinktos lėšos Nepriklausomybės gynimo fondui, Televizijos ir radijo komitetui), organizacija buvo labai stipri. Prisiminus 1991 m. sausio 13-osios įvykius, galime tik įsivaizduoti… Rytas, skulptoriai susiburia ir veža didžiulį metalinį bėgį, iš kurio stato kryžių. Juos išvaiko rusų kareiviai, tad kryžius lieka nepastatytas, simboliškai numestas ant grindinio. Tai – didžiulio menininkų iniciatyvumo ir stiprybės metas. Gauk sunkvežimį, susitelk, atvažiuok, iškelk… Vyko savotiškas vertybinis pergalvojimas: anksčiau egzistavo labai aiški struktūra ir valdymo principas, o dėl pasikeitusios ekonomikos sena sistema ėmė byrėti. Sąjunga nebuvo pasiruošusi racionaliai su šiais pokyčiais susitvarkyti, tačiau galbūt tai nėra blogai. Reikėjo kiek kitų ekonominių, finansinių, vadybos gebėjimų, kurių neturėjo menininkai, o tai visiškai normalu. Reikėjo galvoti, kaip neišparduoti turto, o surasti galimybių jį įveiklinti (pavyzdžiui – panaudoti dirbtuves, kurių sistema nuo 1990 m. nebeveikė, nes miestas neatliepė menininkų poreikio kultūros erdvėms, į kurias būtų žiūrima ne kaip į verslą, o kaip į miesto išskirtinumo auginimą). Tam tikrų iniciatyvų būta, pavyzdžiui, Vilniaus kultūros sostinės programa, kurioje veikė amatų ir menininkų dirbtuvės, tačiau ir šiandien miestas į meno erdves žiūri labai komerciškai. Vienu metu bandėme Naujojoje Vilnioje nuomoti patalpas menininkų dirbtuvėms, tačiau susipažinęs su miesto siūlomomis kainomis, supranti, kad menininkai iš savo kūrybinių iniciatyvų nesugebės už jas susimokėti. Tokiais atvejais į dirbtuves ateina reklamos agentūros, kino industrijos darbuotojai.

Šių dienų bendradarbiavimas su LDS galerijomis vyksta keliomis kryptimis. Kiekviena jų yra savarankiškas vienetas, turintis savo viziją, matymą, strategiją, atstovaujamus menininkus. Kita vertus, galerijų veikla dalinai atliepia Lietuvos dailininkų sąjungos, kaip visuomeninės meno kūrėjų organizacijos, strateginius tikslus ir siekius. Pavyzdžiui, šiuo metu ruošiamės Kvadrienalei LTQ’23 (Kvadrienalės parodos Vilniuje atidarytos liepos 4 d. – red. past.), kurioje visos LDS galerijos apsijungia pristatyti visų regionų kūrybą ir kuriančias menininkų bendruomenes. Tai parodo, kaip galerijos funkcionuoja dvejopai: viena vertus, vykdo savitas programas, kita vertus, įgyvendina LDS Meno kūrėjų asociacijos (MKO) strateginę programą. Bandome veikti konsorciumo principu, kad galerijos suprastų, jog po vieną jos yra fainos, tačiau visos kartu – jėga. Kiekviena galerija turi išskirtinį veidą, tačiau galime palyginti jas su žmogaus kūnu: ir rankos geros, ir kojos sveikos, tačiau tik sujungęs visas dalis į vientisą organizmą pamatai judantį žmogų, galintį daryti reikšmingus pokyčius kultūros lauke. Mūsų trečiadienio susitikimai (vadinamieji galerijų pusryčiai – aut. past.) visada būdavo orientuoti į atsivėrimą, net jei aiškiai pastebima galerijų tarpusavio konkurencija, kuri atsiranda dėl finansavimo modelio: visi teikia paraiškas tiems patiems fondams, pavyzdžiui, Lietuvos kultūros tarybai, miestų savivaldybėms. Privataus sektoriaus finansavimas – kita kalba, tačiau valstybinis finansavimas ateina iš to paties piltuvėlio, tad galerijos gali draugauti kiek nori, tačiau reikia galvoti apie konkrečius įgyvendinamus projektus; tai lemia kautynes tarp kolegų.

Alberta Vengrytė: 1940–1941 m. laikotarpiu organizacija vadinta Lietuvos dailininkų profesine sąjunga. Pataisykite mane, jei klystu, tačiau ir šiandien LDS, regis, išlaiko tam tikras narių atstovavimo teisinėse ir administracinėse teritorijose funkcijas? Kokia yra organizacijos socialinė misija mūsų dienomis? Kaip, bėgant laikui, keitėsi vyresniosios kartos menininkų požiūris į LDS „prievoles“ nariui-menininkui? Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie LDS bendruomenę?

Eglė Ganda Bogdanienė: Save laikome ir profesine sąjunga, ir meno kūrėjų asociacija. Programa, kurią teikiame Lietuvos kultūros tarybai, yra socialinė ir kūrybinė. Organizacija, jungianti žmones pagal jų profesiją, o mes jungiame vizualiuosius menininkus, turėtų atstovauti tos profesijos interesams dialoge su valstybės ir vyriausybės institucijomis. Turime atstovų LATGA‘oje ir įsitempę dirbame su teisininkais, kad nebūtų pažeistos vizualiųjų menininkų teisės skaičiuojant autorinį atlygį. Taip pat nuolat deleguojame atstovus į kultūros ministerijos komisijas, tarybas, pavyzdžiui, vizualaus meno tarybą, meno kūrėjo statuso suteikimo tarybą, teatro Auksinių kryžių apdovanojimų tarybą. Vizualiųjų menų taryba, kurioje LDS atstovauju aš, svarsto atlygio menininkams, vizualaus meno kūrėjams atitenkančio procento nuo statybų, ir kitus esminius profesijos klausimus. Aktualus meno kūrėjo įstatymas ir jo teikiamos socialinės garantijos – jei esi meno kūrėjų organizacijos narys ir turi meno kūrėjo statusą, gauni privalomąjį sveikatos, socialinį draudimą, skaičiuojamas darbo stažas. Jei turi prastovą, gali pretenduoti į dalinę paramą – tai didžiulė valstybės pagalba, kai į menininko profesiją žiūrima kaip į reikalaujančią išskirtinių sąlygų. Šios socialinės garantijos buvo įtvirtintos Meno kūrėjų organizacijų dėka. Menininkų atstovavimas būtinas. Dauguma profesijų turi profsąjungas (mokytojai, gydytojai), tad ir mes atliekame profesinės sąjungos funkciją, kita vertus, turint galerijų tinklą, nesinori prarasti kūrėjų telkimo veiklos. Turėdami normalias darbo sąlygas, LDS galėtume turėti kūrybos vadovą ir profesinio atstovavimo specialistą vietiniu ir tarptautiniu lygiu. Lietuva reiškiasi svarbiose tarptautinėse konferencijose, tokiose kaip IAA Europe – International Association of Art, inicijuoja pokyčius, tačiau viskam reikia laiko. Kai atėjau dirbti į LDS iš akademijos, negalėjau atsistebėti, kaip ši sistema gali funkcionuoti, sakau nuoširdžiai. Muziejuose dirba – dešimtys ar šimtai žmonių, dirbantys siauros specializacijos darbą, o čia turi viską daryti vienu metu. Jei valstybei reikia nevyriausybinių organizacijų kaip mediatoriaus tarp profesinės bendruomenės, svarbu sąjungoms diskutuoti su valstybe dėl jų palaikymo, negalima palikti „džiunglių išlikimui“. Kita vertus, esama pasisakymų, kad menininkas – tarsi koks upelis… Vis tiek suranda savo vagą. Ne tik vagą, bet ir naujų būdų ar metodų, kaip išgyventi, kaip įgyvendinti tarptautinį projektą turint 10 eurų… Tarsi piktžolė, išauganti nepriklausomai nuo to, ar kam nors tai patinka. Tačiau tokiu atveju viskas laikosi ant privačių, asmeninių iniciatyvų. Man atrodo, jog [profesinės nevyriausybinės] organizacijos galėtų egzistuoti tvaresniu principu, kad būtų nuoseklus veiklų pereinamumas, ir ne tiek daug priklausytų tik nuo juose dirbančių žmonių entuziazmo.

Alberta Vengrytė: O kaip dėl narių lūkesčių organizacijai?

Eglė Ganda Bogdanienė: Kiekvienas turi savų lūkesčių, tačiau nebijočiau pasakyti, jog dalis menininkų ateina į sąjungą vedini pragmatinių interesų: socialinių garantijų, galimybės nemokamai eksponuotis galerijose, turėti nemokamą LDS tvarkomą interneto svetainę, dėl poilsio Palangos Dailininkų namuose (LDS nariai turi lengvatines sąlygas juose ilsėtis, naudotis kūrybinėmis dirbtuvėmis), gauti informaciją apie konkursus, stipendijas, rezidencijų galimybes, kurios dalis yra skleidžiama tik LDS nariams. Kita vertus, gali prisijungti prie konkrečios bendruomenės sekcijos, kurią jungia technika, požiūris ar koncepcija. Turime ir laisvųjų menininkų sekciją. Norint inicijuoti projektą, jau yra žmogiškoji bazė; taip atsiranda ir grupės (nebūtinai sekcijos, iš kurių reikalaujama atskaitomybė sąjungai) – egzistuoja savaime susiburiančios bendraminčių iniciatyvos, tarsi laukas, kuriame skirtingiems augalams lengviau surasti vieniems kitus…

Alberta Vengrytė: 1997 m. įsteigiamas Dailės leidybos ir informacijos centras, kuris 2003 m. performuojamas į Dailininkų sąjungos leidyklą, kurioje spaudai rengiami dailės albumai, knygų serija „Šiuolaikiniai Lietuvos dailininkai“, meno žurnalas „Dailė“. Šiuo metu leidyklai vadovauja Lukas Stanionis, o „Dailės“ vyriausioji redaktorė yra menininkė ir rašytoja Aistė Kisarauskaitė. Kokius projektus plėtoja leidykla? Kaip, keičiantis redaktoriams ir jų vizijoms, keitėsi žurnalas? Kodėl LDS buvo svarbu veikti ir leidybos srityje?

Eglė Ganda Bogdanienė: Leidykla veikė nuo 1960-ųjų, 1991-iaisiais buvo šiek tiek sustojusi, o 1997 m. ir vėl atsigavo… Nuo 2021 m. „Dailės“ žurnalas leidžiamas 4 kartus per metus. Kasmet pavyksta išleisti nors po keletą leidinių. Viena didžiausių šių dienų leidyklos sėkmių – naujas Raimondos Bitinaitės-Širvinskienės sudarytas Prahos kvadrienalės katalogas, taip pat šiuo metu baigiama Monikos Žaltauskaitės Grašienės knyga iš serijos „Šiuolaikiniai Lietuvos dailininkai“. Šios serijos knygų neleidome penkerius metus, tačiau bandome ją atgaivinti, nes pastebėjome knygų, pasakojančių apie šiuolaikinio meno plėtrą, stygių. Taip pat rengiama Marijaus Piekuro monografija ir Arūnės Tornau albumas „Pabaiga yra pradžia“. Manau, jog šios knygos bus tikrai reikšmingi leidiniai. Dėl „Dailės“ žurnalo kyla nemažai nerimo, kaip viskas pasikeis įkūrus naująjį Medijų rėmimo fondą, o Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, tikėtina, nuo kitų metų nebebus finansuojamas („Dailė“ būdavo remiama šio fondo). Tai dar vienas išbandymas.

Keičiantis redaktoriams, stipriai keitėsi ir žurnalas; manau, jog ši kaita yra labai teigiamas dalykas, nes redaktoriai ateina su savo matymu, meno, estetiniu suvokimu, idėjomis dėl žurnalo sklaidos. Žmonės, dirbantys šioje pozicijoje, taip pat yra atsakingi už leidinio rėmėjų paieškas. Turinį drauge su redaktoriumi formuoja 7 žmonių redakcinė komisija, susirenkanti metų pradžioje irpagal šiuolaikinio meno aktualijas nusprendžianti, kokios bus žurnale dominuojančios temos. Negaliu teigti, jog „Dailės“ turinio formavimas yra vien redaktoriaus reikalas, tačiau nuo jo daug kas priklauso. Todėl būtina rotacija, nemanau, jog šioje pozicijoje žmogus turėtų dirbti ilgiau nei 5 metus, kad ir kokia beprotiška sėkmė jį lydėtų. Žurnalas turėtų atsinaujinti, bet ir išlaikyti gerąją tradiciją.

Alberta Vengrytė: Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininke tapote 2020 m. Kokius pagrindinius pokyčius siekiate įgyvendinti organizacijoje? Ką siekiate išlaikyti? Kokios įtakos Jūsų planams turėjo į kadenciją įsiterpusi Covid-19 pandemija?

Eglė Ganda Bogdanienė: Pradėjau dirbti jau prasidėjus pandemijai, laikotarpiu tarp dviejų karantinų. Atėjau su savo parengta strategine programa ir, viena vertus, visa tai pildosi. Tačiau greta tarsi stebuklingai atsiveria kitų problemų Pandoros skrynia. Pradžioje labai norėjau atlikti LDS veiklos tyrimą ir atnaujinti organizacijos veiklos modelį – mačiau, jog esama struktūra neužtikrina tvarumo, nes labai priklauso nuo asmenybės (užimančios pirmininko(-ės) poziciją). Natūralu, jog vieni žmonės ateina, o kiti išeina, tačiau institucija šioje kaitoje turi veikti sklandžiai. Atlikus tyrimą, sužinojome kokia struktūra turėtų egzistuoti, tačiau ją įgyvendinti nėra lengva, nes viskas atsiremia į pinigus. Per Lietuvos kultūros tarybos strateginės programos projektą ateinanti lėšų dalis didžia dalimi yra paskiriama kūrybinėms veikloms LDS galerijose. Sąjunga pasilieka tik nedidelę dalį kitų meno projektų įgyvendinimui (pavyzdžiui, liepos mėnesį atsidariusiai Kvadrienalei, kitais metais vyksiančiai tapybos trienalei), tačiau ne administracinėms reikmėms, joms reikia užsidirbti patiems per papildomų projektų vykdymą. Taip pat nedidelė administracinių lėšų dalis įplaukia už paslaugų teikimą. Gerai žinome, jog Covid-19 suparalyžiavo daugybę veiklų, tad atsigauti vis dar sunku. Biudžetinėms organizacijoms išlikimas buvo užtikrintas, tačiau nevyriausybiniam sektoriui sekėsi žymiai sunkiau (sulaukėme šiek tiek paramos, teikėme prašymus, tačiau tai buvo beprotiškai didelis ir tebesitęsiantis išbandymas). Keitėsi partneriai, nes daug kas neatlaikė pandeminių iššūkių – turėjo sustabdyti veiklas ir verslus, o kad rastume naujų partnerių, reikia laiko bei bendradarbiaujančių šalių pasiryžimo. Bet kokį entuziazmą žudo ir ketverius metus užtrukęs teismas (dėl galerijos patalpų Vokiečių g. 2, Vilniuje – aut. past.) su Šiuolaikinio meno centru. Apylinkės teismo procesas baigėsi Lietuvos dailininkų sąjungos pergale, vėliau Apeliacinis teismas nusprendė LDS naudai, Aukščiausiojo teismo sprendimas – toks pat, tačiau dėl to nėra ramiau, nes Kultūros ministerijai paprasčiau bendradarbiauti su biudžetinėmis institucijomis, turinčiomis tiesioginius finansavimo tinklus. O nevyriausybinėmis organizacijomis nepasitikima – jos pernelyg laisvos, nepriklausomos. Yra fantastiškos patalpos Vokiečių g. 2, į kurias kadaise investavo Dailininkų sąjungos fondas. Seni susitarimai, bylojantys, jog LDS ir fondas šiomis patalpomis gali naudotis, visą laiką kvestionuojami. Ši nuolatinė įtampa atima labai daug finansų, laiko ir žmogiškųjų išteklių, trukdo kokybiškos veiklos organizavimui – negalime galerijos patalpų remontuoti, į jas investuoti, nes nežinome, ar vis dar jas turėsime. Šiuo metu ten (dėl vykstančios Šiuolaikinio meno centro renovacijos) atjungtos visos komunikacijos, nėra centrinio šildymo, laiku nesidalijama informacija. Kita vertus, teigiama tai, jog Vokiečių g. 2 esančios erdvės aiškiau veriasi kaip meno kūrėjų vieta. Pokyčių fone jau atidarėme LDS Projektų erdvę, o kitos galerijos atsinaujina, tad visad „tiksi“ mintys: kaip visa tai organizuoti?… Veiki tarsi verslo struktūra, priversta galvoti, kaip turimą turtą išlaikyti, o kultūrinė veikla – labai, labai gaila –  dėl ūkinių klausimų dominavimo kartais nueina į antrą planą.

Tapus LDS pirmininke, mano rūpestis buvo atlygis menininkams, dėl to tapau Vizualaus meno tarybos pirmininke, o neseniai sutikau būti Lietuvos kultūros ir meno tarybos nare, kad galėčiau inicijuoti matomus pokyčius. Kai „amsi“ kaip mažytė organizacija, tai neveikia, nepasiekia įstatymų leidėjų, tačiau kai priklausai formaliai struktūrai, esančiai arčiau teisėkūros institucijų, gali įgyvendinti aiškesnius pokyčius. Daug diskutavę apie atlygį menininkams su muziejais,  Kultūros ministerija ir Kultūros taryba, supratome, kad turime pradėti nuo savęs, rodyti gerąjį pavyzdį.  Galerijoje „Stadium Gallery“ Šeimyniškių g., Vilniuje, personalines parodas rengiantys menininkai jau gauna atlygį, taip pat pagal sutartį su LR Užsienio reikalų ministerija menininkams už joje rodomus darbus bent simboliškai atlyginama. Juk muzikantai koncertuose negroja ir nedainuoja dykai… Kūrinių pardavimai plačiojoje visuomenėje nėra dideli – žmonės negyvena sėsliai, turi judų gyvenimo būdą, dirba keliose šalyse ar miestuose ir nesiekia apsikrauti daiktais, tačiau savaitgalį nori praleisti kultūringai. Turi mokėti žmonėms, kurie įgyvendina kultūrines erdves; tam kuriamos įvairios sistemos, iškyla vizualiojo meno autorių teisių klausimai. Rašome straipsnius, edukuojame LDS narius, naudojamės iš IAA ateinančia gerąja patirtimi. Vizualaus meno taryboje nuolat diskutuojame apie procentą nuo statybų – su Lietuvos savivaldybėmis pasirašyti memorandumai, tačiau ne iki galo aišku, kiek jos įsiklausys į šį pageidavimą ir investuos į meno kūrinius statydami naujus pastatus arba rekonstruodami kūrinius tvarkomuose pastatuose. Nesitikiu proveržio, tačiau tai – mažas žingsnelis į priekį.

Skulptūros ir vitražo centre Martyno Marozo atliktas išsamus tyrimas apie bendruomenės poreikius. Prisiminkime nesėkmę, kai buvo laimėtas projektas statyboms, gauti pinigai, tačiau bendruomenė šiuos procesus sustabdė dėl vidinių nesusitarimų… Atlikę tyrimą, turime veikalą, atskleidžiantį bendruomenės poreikius, lūkesčius ir norus dėl Skulptūros ir vitražo centro plėtotės. Taip pat Dailės kombinate Kauno gatvėje atlikta revizija, apskaičiuotos jo išliekamumo galimybės, atlikta finansinė veiklos analizė, tirta, kaip jis galėtų egzistuoti. Visi šie procesai vyksta, tačiau išanalizavus ir gavus atsakymus pamatai, kiek tavęs laukia darbo bei kiek reikia finansinių resursų, kad galėtum įgyvendinti atskleistus norus…

Manau, jog organizacijos stiprybė slypi partnerystėse ir geruose santykiuose su muziejais, galerijomis, privačiomis kultūros iniciatyvomis – tik aktyviai dalyvaudama kultūrinio gyvenimo tinkle LDS galėtų sėkmingai toliau veikti. Nebesame sovietinis stiklo bokštas – egzistuoja daugybė iniciatyvų bei institucijų, ir net nereikia ilgėtis praeities. Verta matyti savo stiprybę tradicijose ir istorijoje, tačiau realistiškai vertinti šiuolaikybės aplinką. Covid-19 laikotarpis buvo savalaikis tyrimams ir savirefleksijai tiek dėl konceptualių ir strateginių klausimų, tiek tiesiog susitvarkymui. Atradome sandėlyje dešimtmečius laikytą Aldonos Molnikaitės kolekciją. Tai jautri istorija, kai prikeliama mirusio žmogaus kūryba, surandamas testamentas. Kaip menininkė ir norėjo, atidavėme šiuos kūrinius beglobių gyvūnų draugijai, kuri pardavė darbus aukcionuose. Tose mažose, bet jautriose detalėse slypi daug… Labai džiaugiuosi bendruomenės iniciatyvomis – LDS patalpose sistemiškai renkasi Slaptoji piešiančiųjų bei Laisvoji piešiančiųjų draugijos, tapusios neatskiriama ir gyvasties suteikiančia LDS gyvenimo dalimi. LDS būstinės Vilniuje trečiajame aukšte vyksta paminėjimai bei jubiliejinės parodos, atkreipiančios dėmesį į vyresniosios kartos menininkus. Nariams senjorams, švenčiantiems garbingus jubiliejus, išvežiojami kalėdiniai meduoliai, siunčiami gimimo dienos atvirukai. Tai gali pasirodyti juokinga, tačiau girdžiu tiek daug šiltų atsiliepimų: „Atrodo, jog niekam nerūpime, bet pasirodo, kad tai netiesa…“  Mūsų nariai be galo įdomūs tiek amžiaus, tiek charakterio prasmėmis – yra ir „sunkių“, ir „lengvų“, ir piktų, ir linksmų, tačiau visus reikia išklausyti ir surasti santykį. Tačiau patiems menininkams reikia žinoti, jog ši organizacija nėra duodančioji – ji yra bendradarbiaujanti. Kiek duosi, tiek galėsi ir pasiimti…

Alberta Vengrytė: Kokios LDS veiklos šiais metais reikalauja daugiausia bendruomenės dėmesio, kokių meno įvykių turėtume nepraleisti?

Eglė Ganda Bogdanienė: Neabejotinai Kvadrienalė LTQ’23: bendruomenės, gimusi tam tikrame Covid-19 underground’e, diskutuojant su Valentinu Klimašausku, Audriumi Pociumi, Edgaru Gerasimovičiumi, Evelina Januškaite, pergalvojant tam tikrus faktus ir įvykius, iki šiol kalbėjusius apie bendruomenes ir jų prasmę. Kažkurioje Kaselio „Dokumentoje“ mačiau Walid Raad ir The Atlas Group performansą bei instaliaciją, juose nagrinėtas fiktyvus menininkų bendruomenės veikimo modelis. Pamenu, jog žiūrėjau ir galvojau: čia juk egzistuojanti Lietuvos dailininkų sąjunga… Žinoma, kiek kitokia, tačiau besiremianti tais pačiais principais – kaip menininkai turėtų vieni kitiems padėdami išlikti, kaip turėtų išlikti jų kūriniai, vykti prekyba jais. Walid Raad tikriausiai nežinojo, jog LDS egzistuoja, kūrė savo darbą kaip fantastinį naujadarą, tačiau tikiu, jog ši sistema gali veikti, net jei šiandien laikosi vien dėl entuziazmo. Reikia daugiau entuziastingų žmonių ir tvaraus veiklų finansavimo modelio…

Alberta Vengrytė: Neseniai minėjote, jog norėtumėte inicijuoti knygos apie Lietuvos dailininkų sąjungos istoriją leidybą. Kuo svarbi ši knyga? Ką atsakytumėte tiems, kurie LDS kūrybinę veiklą laiko „pasenusia“, neaktualia?

Eglė Ganda Bogdanienė: Atsakyčiau, kad jie tiesiog neskaitė mūsų istorijos, nes jos nėra… Viena vertus, ši knyga bus labai paprasta, nes seks chronologinėmis įvykių, bendruomenių, individų linijomis. Šiandien daug šnekėjome apie lūžinį 1987–1989 m. laikotarpį, kai Lietuvos dailininkų sąjunga pirmoji visoje Sovietų sąjungoje tapo nepriklausoma, kai daug kur ėjo priešakyje. Pamenu, jog pirmasis fakso aparatas buvo LDS būstinėje, ir žmonės iš Parlamento eidavo rašyti laiškų bei gauti informacijos iš viso pasaulio pas mus. Vyko tarptautiniai projektai su islandais, norvegais, švedais – nesuvokiamomis laukinėmis sąlygomis būdavo vežamos parodos. Pasitaikydavo įvairiausių istorijų, kai, pavyzdžiui, menininkai transportavo pilną sunkvežimį lietuviškų akmenų, reikalingų šiuolaikinio meno instaliacijai, o juos muitinėje čiupinėjo, įsivaizduodami, jog viduje paslėpti narkotikai. Dirbo didžiulis būrys entuziastingų žmonių, tikinčių, jog Lietuvos menas yra svarbus tiek šaliai, tiek ir visam pasauliui. Prieš mūsų pokalbį kalbėjau telefonu, manęs klausė apie 1988 m. protokolus… Žinoma, kad juos turime, nes didžioji dalis dokumentų nėra perduoti į Lietuvos kultūros archyvą, tačiau reikia laiko ir žmonių, kurie galėtų juos tyrinėti, įrodyti šios organizacijos vertę. Į (2023 m. organizuotą) parodą Lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) ateidavo Aukščiausiojo teismo teisėjai, ir aš bijojau, jog jiems pasirodys, kad menininkai tyčiojasi iš teismo, tačiau jie sakė: „Juk jūs šia paroda visuomenei įrodote, kad gyvename demokratinėje visuomenėje…“ Jei mažutė nevyriausybinė organizacija gali laimėti teismą prieš valstybę, turime švęsti demokratijos pergalę Lietuvoje. Manau, kad padarę šią mažytę parodą, įrodėme, kad menas pranoksta kūrinio sampratą ir tampa instrumentu, kuriuo įmanoma kalbėti apie viską, kas egzistuoja visuomenėje. Prasidėjus Rusijos sukeltam karui Ukrainoje, pirmieji atsivežėme ukrainiečių menininkų parodą. Dailininkų sąjunga yra parodinė organizacija, tačiau kai tenka laidoti Ukrainos menininką, leidžiame su juo atsisveikinti Dailininkų sąjungoje, suorganizuojame parodą, plyšta širdis… Supranti, kad kitaip neišeina. Daug funkcijų sąjunga atlieka tarsi savaime. (2022 m.) turėjome Taivano menininkų parodą – persipina menas ir politika. Taigi, manau, jog LDS istorija turėtų atskleisti dar nematytų istorijos puslapių. Galbūt iš šalies atrodo, kad sąjungoje egzistuoja tendencijos, priklausančios nuo tuo metu jai priklausančių žmonių, tačiau skaitant Skaidros Trilupaitytės knygą, man pačiai atsiveria vis nauji istorijos faktai, leidžiantys matyti ne tik „ledkalnio viršūnę. Tuomet norisi tyrinėti archyvus, versti plenumų ir suvažiavimų dokumentus, klausyti sandėliuose tūnančių garso įrašų, atskleidžiančių naujų faktų…

Įgyvendinant LDS misiją, norisi tvarumo – ramiai, kryptingai, kokybiškai dirbti. Projektinis bėgimas nėra teisingas nei kultūroje, nei politikoje.

---

[1] Skaidra Trilupaitytė. Lietuvos dailės gyvenimai ir institucijų kaita. Sovietmečio pabaiga-nepriklausomybės pradžia. Dailininkų sąjingos leidykla Artseria. 2017. Vilnius. 40–41 pusl.