Tapti augalu. Pokalbis apie parodą „Žalias kūnas“ galerijoje (AV17) su menininke Kristina Inčiūraite

Palaistyti savo kūną, 2022, eksperimentinis filmas, 10:30 min

Alberta Vengrytė: Jūsų kūryba nagrinėja tapatybės temas. Video kūriniuose pašalindama subjekto atvaizdą iš ekrano žaidžiate su netikromis, paslėptomis bei performatyviomis tapatybėmis. Kaip tokia taktika padeda kvestionuoti nusistovėjusias socialines-hierarchines struktūras? Svarbi ir socialinės lyties kategorija. Kaip judėdamos nepastebimumo link šios tapatybės dekonstruoja savo sociopolitinį statusą ir subjektyvumą?

Kristina Inčiūraitė: Pašalindama subjekto atvaizdą iš ekrano, žaidžiu su tapatybe, neatskleisdama viso paveikslo, nes tuomet ji gali išslysti iš socialinės stratifikacijos gniaužtų. Tiek ankstyvuose video kūriniuose, tiek vėlyvesniuose eksperimentiniuose filmuose balsas už kadro tampa aktyviu istorijos dalyviu, tačiau pasakojimas – nenuoseklus, fragmentiškas, sumodeliuotas dažniausiai iš skirtingų šaltinių. Mėgstu supinti kelias istorijas, konstruoti kelias siužetines linijas. Tuomet savotiškai dekonstruojamas arba, įvardinčiau tiksliau, improvizuotai perkuriamas veikėjo(s) sociopolitinis statusas. Jį galima nuolat perkurti, nes gyvename nuolatinio vertybinio pokyčio metu.

Prisimenu, 2012 metais kurdama eksperimentinę dokumentiką „Sutikimas“, internetinėje pažinčių svetainėje susirašinėjau su kaimyninio Svetlogorsko gyventoja. Prisistačiau savo vyro vardu, pateikiau savo ir vyro gyvenimo faktus, sumaišytus į vieną, neprisipažinau, jog sakau tiesą ir netiesą vienu metu, kad kvestionuočiau praeities palikimą dabarties akivaizdoje. Be abejo, šiandien tas pokalbis būtų visiškai kitoks arba išvis neįmanomas, turint omenyje stiprius geopolitinius sukrėtimus dabartinio karo fone.

Socialinės-hierarchinės struktūros ypač klibinosi to vertybinio lūžio metu, kada buvo judama iš sovietinio mentaliteto į neoliberalią, nauja rinka grįstą vertybių sistemą. Buvo momentas, kada viešosios erdvės ištuštėjo, ieškojo savo turinio, prašė pokyčio. Pamaniau, kad jos turi būti „įbalsinamos“. Dėl to sukūriau trumpų video etiudų ciklą „Scenos“, kuris apėmė 2002–2005 metų laikotarpį. Jame matome tuščias Visagino kultūros centro, Vilniaus „Ozo“ kino salės, Šiaulių vasaros estrados ar kitas scenas, kuriose lyg iš užkulisių skamba dainos, fragmentuoti moterų pasakojimai apie save, savo aplinką. Iš jų liudijimų jaučiama, kad tas pereinamasis laikotarpis atskleidė nemažai sutrikimo, nostalgijos praeičiai ir gan didelio nepasitikėjimo ateitimi.

Balsavimas. Orchidėjos, 2022, nespalvotų fotografijų ciklas. Joje, 2022, objektas (šilkinis audinys, du ventiliatoriai)

Alberta Vengrytė: Vienas ankstyviausių jūsų kūrinių – videoperformansas „Laiptais žemyn“ (2000), kuriame jūs po santuokos ceremonijos einate su keturiais vyrais. Menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė pastebi, kad šiame kūrinyje mėginote atspindėti virsmą išgyvenančios pokomunistinės visuomenės nuotaikas, naujų utopijų kūrimąsi: neoliberalizmą, kapitalizmą, naują tūkstantmetį[1]. Čia moteris ir jos tapatybė tapo tranzicijos pokyčių indeksu. Kodėl nusprendėte nusifilmuoti šiame kūrinyje? Juk tai – bene vienintelis jūsų darbas, kuriame regime autorę. Kaip santuoka, performatyvus šeimos institucijos steigties aktas, koreliuoja su visuomeniniais pokyčiais, kuriuos nagrinėjate? Koks buvo jūsų asmeninis santykis su šiam laikotarpiui būdingomis sociopolitinėmis tėkmėmis?

Kristina Inčiūraitė: Jūs tiksliai atkreipėte dėmesį, kad tapatybė tampa pokyčių indeksu tokioje situacijoje – naujo tūkstantmečio pradžioje generuojami nauji lūkesčiai, troškimai, utopijos. Kaip menininkė norėjau įsiamžinti performatyviame veiksme ir gan ironiškai pateikti savo asmeninę poziciją dėl naujos epochos lūkesčių. Suvaidinau nuotaką. Leidausi nuo Vilniaus santuokų rūmų su keturiais vyrais – draugais ar tiesiog pažįstamais. Užfiksuotas netikros santuokos ritualo fragmentas kaip tam tikra laimės įteisinimo išraiška. Nebuvome geri aktoriai, džiaugsmas susikibus vienas kitam į parankę buvo dirbtinis. Kiek pamenu, buvo labai šalta filmuotis, bet smagu. Tiesiog buvo linksma vaidinti, nes santuokos laimė pristatoma kaip santykinė, juk negali būti vienodai laiminga su keturiais skirtingais vyrais. Kitaip tariant, tai ir yra didžiausia nelaimė, nes įprastai lūkesčiai didesni nei pati tikrovė ar tai, ką gyvenimas gali pasiūlyti ateityje. Gan instinktyviai tuomet suvokiau, kad neoliberali, konkurencinga aplinka yra kupina naujų iššūkių ir pavojų, o ir po nepriklausomybės atgauta demokratija – itin trapi, blaškoma populistinių vėjų.

Šiam performansui neatsitiktinai pasirinkau 1975 metų pastatą, kameros žvilgsnį fokusavau į erdvius, plačius laiptus, kurie sovietinės architektūros kontekste buvo populiarūs, ideologiškai pompastiškai angažuoti. Nusileidžiu nuo erdvių laiptų į naują erą ir daugiau niekada nebepasirodau savo filmų ekrane. Balsas už kadro man įdomesnis, labiau provokuoja vaizduotės žaidimams. Beje, panašių pompastiškų laiptų motyvas atsikartoja, kai po dvylikos metų rodžiau Svetlogorsko krantinę minėtame „Susitikime“. Tokie platūs laiptai taip pat asocijuojasi su „Šarvuočio Potiomkino“ dramatiškomis laiptų scenomis Odesoje. Tik mano kūriniuose laiptai, užkloti sniego, tyli.

Bet aš džiaugiuosi, kad kitos menininkės netyli ir replikuoja šį mano ankstyvąjį santuokos videoperformansą. Noriu priminti smagų „Cooltūrisčių“ video darbą „Laiptais aukštyn, arba Santuokos internacionalas“, sukurtą 2013 metais. Jame keturios merginos su suvirintojų kaukėmis kyla tų pačių Santuokų rūmų laiptais. Autorės nurodo į „Keturių komunarų“ skulptūrą ir muzikos kūrinius – darbininkų himną „Internacionalas“ ir Felikso Mendelsono „Vestuvių maršą“. Ir „Cooltūrisčių“, ir mano darbuose kvestionuojami sovietmečio architektūros statinys ir socialinių pokyčių paženklintas laikas. Be to, abejojama ir patriarchalinės visuomenės normomis, nes santuoka yra socialinio ryšio heteroseksualizacija. Jos metu legalizuojamas būtent tik toks šeimos sukūrimo modelis. Tai sąmoningas lyčių normų įteisimo aktas, kurį kūryboje norisi „apžaisti“.

Balsavimas. Orchidėjos, 2022, nespalvotų fotografijų ciklas. Jos, 2022, objektas (šilkinis audinys)

Alberta Vengrytė: Iki 2023 m. sausio 14 d. galerijoje (AV17), Vilniuje, veiks paroda „Žalias kūnas“, joje pristatomas naujausias jūsų eksperimentinis filmas, fotografijų ciklas ir objektai. Kiek plačiau aptarkime filmą „Palaistyti savo kūną“ (2022). Šiame daugiasluoksniame kūrinyje subtiliai atveriami ir konceptualizuojami tapatybės politikos, ekologiniai ir feministiniai klausimai. Literatūrinės ir mitologinės nuorodos, persmelkiančios filmo siužetą, perteikia moters sublimaciją į sodo vegetacijos karalystę, tapsmą augalu, kuriam nereikia maisto, vien tik vandens. Papasakokite, koks sodo, kaip socialinės, patriarchalinės struktūros, vaizdinys padeda perteikti kūrinio naratyvą? Koks kūrinio santykis su literatūra? Kaip senovės kinų legendos ir literatūriniai simboliai kuria šį konceptualų pasakojimą?

Kristina Inčiūraitė: Filme pasakojimą pradeda vyras, kuris bodisi žmona, nedėvinčia liemenėlės, nes jam atrodo, kad tai – ne visai padoru, ypač prieš aplinkinius. Veikiausiai šis moters elgesys rodo, kad ji palengva atsisako žemiškų socialinių normų ir sublimuojasi į gamtišką vegetacijos karalystę. Šis pasakojimo fragmentas atkeliavo iš korėjietės Han Kang romano „Vegetarė“, išleisto 2007 metais. Perskaičiusiu jį pamaniau, kad noras tapti augalu nėra moters liga, o veikiau didžiulė jos valios pastanga atsisakyti socialinių, tam tikrų patriarchato klišių, kaip dera ar nedera elgtis moteriai. Ir svarbu pridurti, šis tapsmas augalu gali būti suvoktas kaip didelė pastanga atsisakyti antropocentriškumo, dėl kurio pasekmių mes pakliuvome į klimato kaitos spąstus.

Be „Vegetarės“ veikėjos, susižavėjau ir įdomiai žydinčiu medžiu, kuris dažnai aptinkamas Airijos soduose. Sunkiai lotyniškai ištariamas pavadinimas – Davidia involucrata, jis tiesiog vadinamas Balandžio vardu. Pavasariais sužydi pažiedžiai (kažkas tarpinis tarp žiedo ir lapo), kurie žvelgiant iš toliau iš tiesų primena paukščius. Suintrigavo toks žydėjimas. Pasidomėjusi medžio istorija sužinojau, kad į Britų salyną jis atvežtas iš Kinijos. Šis medis apipintas legendomis apie istorinę Kinijos gražuolę Wang Zhaojun, kuri savanoriškai sutiko tekėti už tolimos šiaurės genties valdovo, kad jos gimtinėje būtų išsaugotas stabilumas ir taika. Tai santuoka dėl politinių išskaičiavimų, savanoriškas asmeninės laimės atsisakymas. Legenda pasakoja, kad iš ilgesio gražuolė rašydavo ir pašto balandžiais siųsdavo laiškus artimiesiems. Paukščiai pavargę tūpdavo pailsėti ant medžio šalia jos šeimos namų. Nuo to laiko medis pavasariais pasipuošia žiedais, panašiais į šiuos baltus sparnuočius.

Vystydama filmo siužetą pamaniau, jog tai – jautri, kartu ir liūdna istorija apie personifikuotą medį, kuris, rodos, natūraliai suklijuoja du pasakojimus į vieną – moters pastangą tapti augalu ir istorinę asmenybę, atsisakiusią savo asmeninės laimės. Kartais net pagalvoju, kad šis medis ir tos dvi viena kitą papildančios istorijos surado mane, juk jau bėga treti metai, kai gyvenu gamtos apsuptyje toli nuo Lietuvos ir artimiausių žmonių.

Palaistyti savo kūną, 2022, eksperimentinis filmas, 10:30 min

Alberta Vengrytė: Parodoje „Žalias kūnas“ eksponuojamos nespalvotos orchidėjų žiedų fotografijos, referuojančios į XX a. pradžioje sufražisčių vandalizmo aktą Londono karališkuosiuose botanikos soduose, kai jos išdaužė kelis šiltnamius, išrovė orchidėjas, apgadino gėlynus ir sudegino arbatos gėrimo paviljoną. Kaip šis protesto aktas atskleidė, jog aptariamo laikotarpio sodas – tai patriachalinė viduriniosios klasės erdvė?

Kristina Inčiūraitė: Orchidėjas fotografavau Londono karališkuosiuose botanikos soduose 2022 metais. Šių fotografijų ciklu norėjau atkreipti dėmesį į istorinius faktus, kad tradicinis britiškas sodas nebuvo neutrali erdvė, bet didelės visuomenės dalies lūkesčių ir troškimų veidrodis. Šie karališkieji botanikos sodai Kju (Kew) rajone šalia Londono buvo atverti lankytojams 1840 m. Tuo metu vidurinioji klasė vis labiau turtėjo, troško turiningesnio laisvalaikio, rekreacinių zonų ir labai susidomėjo sodininkyste. Gausiai lankomas sodas tik patvirtino, koks jis yra svarbus ir reikšmingas. Ypač reikėtų pabrėžti, kad šie sodai atspindėjo kolonijines Britų imperijos ambicijas, daugybė retų augalų buvo suvežta iš Britanijos kolonijų. Sodų plėtros politiką formavo vyrai, o moterims teko menkavertis vaidmuo.

Šio sodo reikšmė – labai simbolinė, tad 1913 metais sufražistės į jį nusitaikė neatsitiktinai. Britų imperija nusilpo, visuomenė keitėsi, moterys tapo aktyvesnės, labiau kovojo už savo teises balsuoti. O kodėl sufražistės naikino orchidėjas? Šios gėlės irgi savotiškai personifikuotos ir politizuotos. Veikiausiai pasikėsinta į jas, nes orchidėjos šioje patriarchalinėje sodo karalystėje – tai prabangūs, o kartu ir trapūs augalai, kurie senamadiškai asocijuoti su pažeidžiama moters tapatybe. Tačiau situaciją pakoregavo Pirmasis pasaulinis karas, kai į karą išvykusius vyrus keitė moterys, kurios tapo aktyvios sodininkės.

Balsavimas. Orchidėjos, 2022, nespalvotų fotografijų ciklas

Balsavimas. Orchidėjos, 2022, nespalvotų fotografijų ciklas

Alberta Vengrytė: Vienoje galerijos (AV17) erdvėje pristatoma jūsų instaliacija, kurią sudaro balto šilko, pradeginto žiebtuvėlio liepsna, struktūra, judanti erdvėje ir kurianti moters kūno siluetą. Kaip balto šilko vaizdinys siejasi su parodos tematika? Koks vaidmuo čia tenka medžiagos tėkmei, kūrinio medžiagiškumui? Koks moters kūniškumo santykis su (ne)kalbinėmis emancipacijos ir priespaudos struktūromis, kaip jis atskleidžiamas kūrinyje?

Kristina Inčiūraitė: Pradeginto šilko skraiste norėjau susieti abu kūrinius – eksperimentinį filmą ir fotografijų ciklą. Be istorinių, literatūrinių, mitologiniais faktais apipintų kūrinių norėjau gyvo, jautraus medžiagiškumo, kažko abstrahuoto, kvėpuojančio. Tai aliuzija į baltą medžio žydėjimą, sufražisčių deginimo akciją. Sakyčiau, kūrinys dedikuotas moteriai, aktyviai sociumo dalyvei ir reorganizatorei, kuri drįsta mesti iššūkius, bet kartu ir pasiaukoti, kentėti.

Be to, norėjau pristatyti kūrinį, kuris netiesiogiai koreliuotų ir su ankstesnių epochų įvykiais, ir dabartinio karo iššūkiais, su kuriais susiduria ne tik moterys. Bet kol pradegintos žaizdos yra karštos, jos sunkiai artikuliuojamos, reikia gilesnių refleksijų ir ilgesnės laiko perspektyvos išsamiai įvykių analizei.

Ši judanti struktūra yra kūniška be kūno – po skraiste nieko nėra. Toks mano kūrybos pobūdis – pašalinti moters kūniškumą, jį perkelti į vaizduotės sritį ir palikti erdvės pačiam žiūrovui interpretuoti kūrinį.

Joje, 2022, objektas (šilkinis audinys, du ventiliatoriai)

Joje, 2022, objektas (šilkinis audinys, du ventiliatoriai)

Alberta Vengrytė: Kartu su moters tapatybės klausimais, reflektuojamais parodoje pristatomuose kūriniuose, stebime itin jautriai perteikiamą ekologinį susirūpinimą planetos ateitimi. Kaip subjekto tapsmo problemas siejate su gamtos kolonizavimo praktikomis? Kaip kelionės motyvas ir pašto balandžių, virstančių augalo pažiedžiais, vaizdinys koreliuoja su egzotiniu, kolonijiniu augalo ir sodo dėmeniu? Kaip sode, žmogaus sutvertos kultūrinės gamtos struktūroje, balansuoja skirtingi galių santykiai, apimantys subjekto ir jį supančios sociopolitinės aplinkos sąveikas?

Kristina Inčiūraitė: Atsakydama į šiuos klausimus priminsiu kelis ankstesnius savo kūrinius. Be abejo, botanikos ar zoologijos sodai – tai kolonizavimo praktikų palikimas. O galbūt kolonizuojami ir patys tų sodų lankytojai, kurie įkalinami egzotiškumo paieškų labirintuose?

2018 metų eksperimentiniame filme „Limbo“ rodau ištaigingą JAV viešbutį, kurio interjero tapetai puošti egzotinių augalų motyvais, atskleidžiančiais nostalgiją kolonializmui. Tačiau šiuos užkariavimo „trofėjų“ vaizdinius lydi balsas už kadro, kuriame iš lėto rutuliojama mintis, kad pats viešbučio svečias jame įkalintas it gyvūnas ir tapęs egzotiniu tyrimo objektu, kurio metu analizuojami jo socialinės elgsenos ypatumai.

O 2015 metų eksperimentinėje dokumentikoje „Šešėlio aidas“ persikeliu į Kiniją, kur vietiniai kolonizuoja patys save – pristatomas vienas iš miestų vaiduoklių, sukonstruotas pagal europietišką miesto šabloną. Tai apšepusi kiniška Paryžiaus kopija, kuri atsiskleidžia iš po meldais apaugusio, apipelkėjusio Eifelio bokšto perspektyvos.

Tačiau šiame filme pristatoma vietinės šiuolaikinės moters kelionė į save, jos sieloje reinkarnuojasi vaiduokliai – vyras, katinas ir galiausiai svirplys, kuris išgelbsti jos sergančią sielą. Šiuos filmo personažus pamačiau Šanchajaus gyvūnėlių turguje. Ir būtent šiuo filmu vedu paralelę su naujuoju „Palaistyti savo kūną“, kuris taip pat siūlo tam tikrą alternatyvą išsilaisvinti iš antropocentrizmo, pavogusio ir sukultūrinusio gamtą, gniaužtų. Tai tapsmas ne gyvūnu, bet aktyviu augalu. Mobiliu medžiu, kuris savo paslaptis perduoda migruojantiems pašto balandžiams, veikiausiai nebeturintiems šeimininko.

Alberta Vengrytė: Dėkoju už Jūsų laiką ir mintis!

[1] MO muziejus (mmcentras.lt), [interaktyvus], žiūrėta 2022-12-14.