„Mano kūriniai nėra iliuzijos, vaizdiniai, karikatūros ar realių objektų reprezentacijos“. Pokalbis su skulptoriumi Krzysztof Franaszek

Alberta Vengrytė: Mums kalbantis, (AV17) galerijoje, Vilniuje, veikia Jūsų paroda „Pagautieji paviršiai“, šį projektą pristatote kaip tęstinio meninio tyrimo rezultatą. Papasakokite, kaip užsimezgė Jūsų bendradarbiavimas su (AV17), kokios įtakos dabartinės parodos koncepcijai turėjo Jūsų veikla Le Guern galerijoje, Varšuvoje? Galbūt „Pagautųjų paviršių“ idėjinių ištakų turėtume ieškoti dar ankstesnėse Jūsų parodose?

Krzysztof Franaszek: Paroda „Pagautieji paviršiai“ (AV17) galerijoje yra svarbus mano meninio tyrimo pristatymas. Pastarieji mano kūrybinio darbo metai buvo intensyvus kelių ideologinių klausimų gvildenimas, tačiau taip pat ir originalūs formos sprendimai, kurie drauge sudaro nuolat besikeičiantį kodų ir reikšmių rinkinį. Tikrai galiu pasakyti, kad mano paroda Vilniuje yra pastarojo meto tyrinėjimų „santrauka“, kurioje kelios man svarbios idėjos įgavo aiškią skulptūrinę formą.

Bendradarbiavimas su galerija (AV17) yra kūrybinių mainų tarp galerijos iš Vilniaus ir Le Guern galerijos Varšuvoje, savo erdvėje surengusios lietuvių menininko parodą, rezultatas. Tai labai įdomus projektas, plečiantis auditoriją ir skatinantis kontaktus tarp abiejų šalių meninių bendruomenių. Le Guern pasiūlė mano parodą galerijai Vilniuje ir aktyviai remia mano meninę veiklą.

A.V.: Jūsų darbuose akivaizdi vartotojiškumo kritika, tačiau „Pagautuosiuose paviršiuose“ veikiantys skulptūriniai objektai, regis, funkcionuoja ne vien kaip, Malcolmo Le Grico žodžiais tariant, netekę „skirties tarp reprezentacijos ir kultūrinio objekto“[1], tačiau ir kaip savitomis išlikimo strategijomis menamoje urbanistinėje aplinkoje pasižymintys hibridiniai kūnai. Taigi, eksponuojami objektai peržengia negatyvių dabarties simuliakrų diskursą. Ar šių įsivaizduotų kūnų nyksmas ir yra jų prisitaikymo atšiaurioje miesto „materijoje“ simptomas?

Kas padėtų geriau suvokti parodoje pristatomų objektų veikimo principus? Kitaip tariant – kaip apibūdintumėte savo kūrinių aplinką, kas verčia juos levituoti tarp gyvumo ir dirbtinumo, nuolatinio kismo ir adaptacijos sukurtoje, parodinėje, erdvėje?

K.F.: Mano kuriamas menas savo abstrakčia struktūra semiasi įkvėpimo iš mane supančios tikrovės, tuo pat metu į objektus įtraukiu daug turinio, susijusio su laiku, kuriame gyvename. Vartotojiškumas, ekologija ir pramonė yra šiuolaikinio žmogaus veikimo būdai. Tai taip pat ir mano kūrybos temos. Kuriu objektus ir instaliacijas iš plačiai prieinamų medžiagų, naudojamų kasdieniame gyvenime. Medžiagos, kurias žmonės naudoja organizuodami savo gyvenimą ir jo aplinką, ypač mieste, yra labai svarbios. Mano darbai nėra iliuzijos, vaizdiniai, karikatūros ar realių objektų reprezentacijos. Kuriamos skulptūros yra miesto dalis, materialusis audinys, kurį pasitelkdamas žmogus struktūruoja savo gyvenimą. Įsigyju šiuos elementus ir naudoju juos kurdamas kompozicijas, kurios per konkrečią medžiagą ir jos pakaitalus pasakoja istorijas apie žmonių funkcionavimo šiuolaikybėje būdus.

Panašiai traktuoju ir ekspozicinę erdvę. Mano supratimu, galerija yra miesto dalis, tai patalpa pastate, kuriame aš komponuoju savo objektus. Dalis jų – tiesiai iš urbanistinių struktūrų išplėšti fragmentai. Pavyzdžiui, objektas „tondo“ yra gatvės fragmentas, išpjautas iš Varšuvos centro, instaliacija „e1000“ – apdorotas reklaminis ekranas, derva, betonas, kabeliai – visi elementai iš mūsų aplinkos. Aranžuotėse keičiu kontekstą, iš naujo įvertinu prijaukintą formą, pridedu alternatyvų supratimą ir veikimo būdą, tačiau ir skulptūra, ir erdvė, kurioje ji įkurdinta, yra toks pat organizmas kaip ir aplinka.

A.V.: Kaip „Pagautieji paviršiai“ išsiplėtė į kosmologijos sritį? Kokį vaidmenį parodos scenovaizdyje atlieka šviesa, kaip ji koreliuoja su kūrinių materialiosiomis savybėmis, ekspozicijos koncepcija?

K.F.: Parodos pavadinimas paimtas iš teorinės kosmologijos ir apibūdina paviršius aplink juodąją skylę. Mano susidomėjimas erdve siejasi su formaliaisiais bei su abstrakcijos kalbos supratimu susijusiais svarstymais. Geometrinės formos – sferos, elipsės, spiralės – yra akivaizdus pagrindas ir tiesioginis įkvėpimas, tačiau bandant suprasti abstrakciją, svarbesnė yra suvokimo režimų ir galimybių tema. Kosmoso tyrinėjimo ir vizualizavimo atveju pagrindinė kalba yra matematika, t. y. abstrakti kalba, būdinga žmogaus protui. Parodos „Pagautieji paviršiai“ išdėstymo šviesa formuojama kitaip nei natūrali. Saulė šviečia iš viršaus, ir tai yra apšvietimo būdas, kurį galima apibūdinti kaip pagrindinį. Dirbdamas su šviesa erdviniuose objektuose, dažnai apverčiau šią natūralią būseną, todėl šešėlis yra viršuje, o šviesa – iš apačios. Šio tipo objektų apšvietimą galima rasti ne tik parodinėje erdvėje, bet ir mieste, kuris įvairiai apšviečiamas dirbtine šviesa.

A.V.: Parodoje keliate klausimą apie miesto, kaip žmogaus dirbtinai suformuotos erdvės – tam tikro „erdvinio vakuumo“, įtraukiančio jame atsiduriančius objektus į urbanistinę juodąją skylę, pobūdį. Kaip šiame kontekste siejasi Jūsų kūrinių forma, vieta bei idėjinis krūvis? Regis, čia ir vėl sumaniai manipuliuojate objektų organinėmis ir neorganinėmis savybėmis, kuriančiomis gamtiškumo bei urbanizacijos priešpriešą? Kūriniai tampa veiksme sustabdytų medžiagų konsteliacijomis, kurioms būdinga šiuolaikinio miesto gyvenimo kritika? Pataisykite mane, jei klystu, tačiau šiame kontekste nesunku įžvelgti taip pat ir nerimo dėl aplinkosaugos, destruktyvaus poveikio gamtai.

K.F.: Miesto kontekste „Pagautieji paviršiai“ – tai plokštumos ir konstrukcijos, kurios, pasitelkus tokias medžiagas kaip asfaltas, betonas, pakaitalai ir sintetika, buvo pritaikytos sklandžiam šiuolaikinių aglomeracijų funkcionavimui. Dėl to pasikeičia natūrali aplinka, gamta tarsi „įstringa“ miesto erdvėse. Žinoma, tai yra progresuojantis procesas, turintis išimčių, tačiau natūralios aplinkos bei dirbtinai organizuotas funkcionavimas yra glaudžiai susiję ir nuolatos prisitaiko prie mūsų poreikių spontaniškumo. Savo menu nesistengiu to charakterizuoti ar kritikuoti, mane žavi kontrastas tarp dirbtinės šviesos ir sunkios deguto materijos. Tačiau mane glumina destruktyvi žmonių prigimtis. Matematinis žmogaus protas yra patogus struktūrizuotose erdvėse, paremtose geometrija ir logika; gamta ir laikas veikia organiškai, išardydami šią viziją. Minėtų dviejų jėgų susidūrimas taip pat yra mano kūrybos tema.

 A.V.: 1988 m. esė „Amerika“ Jean‘as Baudrillard‘as teigia, jog „Las Vegasas ir dykuma patvirtina vienas kitą“[2], kitaip tariant, negali būti suprantami atsietai vienas nuo kito. Kaip manote, ar negalėtume to paties pasakyti ir apie Jūsų parodoje eksponuojamų objektų santykį su polifoniškoje miesto-gamtos-galerijos erdvėje juos „įtarpinančiais“ procesais? Ar vis dar galime vertinti miestą ir gamtą kaip nesutaikomas priešpriešas? O galbūt kaip tik ir turėtume iš naujo suvokti jų priešingumą, siekdami išsaugoti ne tik mus supančią gamtinę aplinką, bet ir autentišką savo santykį su natūralios bei urbanistinės aplinkų „ekologija“? 

K.F.: Manau, kad vienintelė galimybė – priimti miestą kaip gamtos ir dirbtinių struktūrų konglomeraciją. Čia galimu išlieka pokalbis apie proporcijas ir sprendimus, galinčius užkirsti kelią civilizacijos ydų vystymuisi bei aplinkos degradacijai. Vienoje iš savo Varšuvos parodų „Visaėdžiai“ pristačiau nuotraukų ir objektų rinkinį, kuriam panaudojau atliekas ir vaizdus iš sąvartyno. Neturėjau tikslo sudominti žmones, nesijaučiau atliekantis kokią nors ekologinę misiją, tačiau mano varomoji jėga yra susižavėjimas mane supančia dinamika. Kartais tai yra tamsūs ar atstumiantys dalykai, bet viso to pagrindas – sąmoningumas, pripažįstant problemos sudėtingumą. Vis dėlto pats priešingybėmis paremtas santykis iš tiesų yra daugelio mano meninių projektų pagrindas. Tai jau minėtas kontrastas tarp šviesiosios ir sunkiosios, tamsiosios materijos, dinamiškos organinės prigimties ir matematinės žmogaus proto vizijos, estetikos ir bjaurumo.

A.V.: Kokiomis idėjomis gyvenate šiandien? Ko gali tikėtis būsimą Jūsų parodą lankysiantis žiūrovas?

K.F.: Mano kūryba remiasi didelėmis kelių tipų darbų serijomis. (AV17) galerijoje veikiančioje parodoje pristatau šešis objektus ir instaliacijas, kurie reprezentuoja penkias iš šių serijų. Nors kūriniai yra gana įvairūs, tačiau turiu su pasitenkinimu pripažinti, kad vis dėlto jie sudaro vientisą rinkinį. Aš dažnai taip dirbu, kuriu vieną iš serijų. Pavyzdžiui, pastaruoju metu daug dirbu su šviesos ir deguto objektais. Tai gana radikalūs objektai, kur dėl medžiagų, iš kurių jie pagaminti, kiekvienas pristatymas atrodo šiek tiek kitoks. Artimiausiu metu planuoju perkelti savo studiją. Neretai erdvė, kurioje kuriu, suteikia papildomo impulso meniniams sprendimams. Šiame etape planuoju naujoje vietoje tęsti savo skulptūrų seriją iš metalo ir keramikos.

A.V.: Dėkoju už Jūsų laiką.

Paroda veikia iki 2022 m. sausio 13 d.

Parodos fotoreportažą galima peržvelgti ČIA.

[1] Malcolm Le Grice, Experimental Cinema in the Digital Age, 2001, p. 311.

[2] Jean Baudrillard, America, trans. Chris Turner, London: Verso, 1988.