Karolinos Janulevičiūtės ir Kasios Zofios Górniak „Ateities scenarijai dabarčiai“: dizainerio darbas, vietos kontekstas, proceso vertė

2020 m. lapkričio 25 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Alberta Vengrytė

 

Man galvojant apie šiuolaikinio meno, dizaino, teorijos ir pramonės sąlyčio taškus, Karolina Janulevičiūtė ir Kasia Zofia Górniak ruošiasi vos už 5 minučių prasidėsiančiai jųdviejų parodai „Ir aprangos planas / And Wardrobe Planning“ galerijoje „Atletika“, Vilniuje (2020 10 17–30). Tai primena ir socialinės medijos pranešimas, įsprūdęs tiesiai į rašomo teksto audinį. „Dalis veiklų bus transliuojamos tiesiogiai internetu“, – skelbia pranešimas, kol Karolinos ir Kasios veiklos kontekste mąstau apie Thomo Thwaiteso „Skrudintuvo projektą“ (Toaster Project, 2010)… Šiuo kūriniu menininkas užsimojo replikuoti už 5 svarus įsigytą masinės gamybos prietaisą, kurdamas savąją versiją ikiindustriniu būdu: t. y. iš neapdorotų medžiagų, savarankiškai išgaudamas jas gamtoje, pritaikydamas naudoti namų sąlygomis (pvz., lydant geležį orkaitėje) ir tokiu būdu, komponentas po komponento, žingsnis po žingsnio, suprojektuodamas ir pagamindamas funkcionalų (!) objektą. Galvoju apie Karolinos iš augalų išgaunamais pigmentais dažomą šilką ir Kasios atsitiktinumu grindžiamą (angl. chance-based) dizaino praktiką, įtraukiančią šokio, improvizacijos ir performatyvaus kūno, aktyviai sąveikaujančio su tekstilės gaminiu, elementus. Thwaiteso skrudintuvas (vėliau tapęs knyga, begale interneto straipsnių ir „TEDex“ pranešimu) kai kurių teoretikų yra priskiriamas spekuliatyviojo dizaino (angl. Speculative Design) krypčiai. Spekuliuojančio dizainerio užduotis –projektuoti alternatyvius dizaino vartojimo scenarijus ir pačiais objektais tyrinėti dizaino pritaikymo galimybes už tradicinių disciplinos ribų (pvz., šiuolaikinio mokslo ar technologijų sferoje). Kol Karolina ir Kasia ruošiasi tęstiniam performansui „Atletikoje“, lėtai mąstau apie šiuolaikinės mados industrijos spekuliatyvumą (iš anksto numatomos artėjančių sezonų tendencijos gyvuoja vos keletą mėnesių, aiškiai nurodant ir šiam laikotarpiui sukuriamų bei pagaminamų produktų „galiojimo laiką“…) kaip kontrastą šių jaunų menininkių konceptualioms, tarpsritinėms, tiriamosioms kūrybos prieigoms. Tad kokiais šiuolaikinio meno ir dizaino instrumentais jos spekuliuoja? Kokius ateities scenarijus dabarčiai[1] kuria?

Alberta Vengrytė: Karolina, Kasia, papasakokite, kaip pradėjote kurti drauge – kokios aplinkybės ar bendri požiūriai lemia, kad „Atletikoje“ pasirodote būtent tokiu formatu? Kiek žinau, planuojate ne tik pristatyti parodos metu sukursiamų drabužių kolekciją, bet ir įtraukti auditoriją į performatyvias dirbtuves, kur dalysitės savo tyrimo prielaidomis, pasakosite apie teorinį šios idėjos kontekstą. Kaip judviejų kūryboje veikia teorinis ir praktinis žinojimas, kokiais principais vadovaujantis šiai parodai sutelkiami skirtingi įgūdžiai?

Karolina Janulevičiūtė: Susipažinome man įstojus į Aalto universitetą Suomijoje, kurį Kasia taip pat yra baigusi. Ieškodama asmens performansui A Seamstress Constructs a Garment ji pasiūlė man šį vaidmenį, buvo smalsu ir norėjosi įsilieti į akademinį mados lauką, kurio publika ir buvo State of Fashion Colloquium dalyviai. Performanso metu ant scenos, kurioje buvo skaitomi konferencijos pranešimai, siuvau du drabužius. Siuvimo mašinos triukšmas ir drabužio kūrimo metodiškumas buvo tarsi fonas struktūruotiems akademiniams pranešimams apie įvairias kryptis ir [dizaino] dabarties taškus: kur link tvarumas kreipia mados ciklą, kas yra naujoji prabanga.

Mano labai paprastas ir tiesioginis santykis su siuvimu, kuriuo, kaip procesu, labai mėgaujuosi, atvedė mane į mados studijas. Visuomet vertinau patį kūrimo (making) procesą, kartais net labiau, nei mados meninę išraišką ar praktinį dizaino sprendimą. Kažkur tarp šių taškų šiuo metu ir esu. Studijos labai padėjo susistatyti supratimą apie mados fenomeną, perskaityta aibė teorinių straipsnių, kuriuos pavyko susidėlioti į savo biblioteką, atsirinkti temas, vedančias prie tolimesnių ieškojimų, rasti kai kuriuos atsakymus, o taip pat ir nuolat iškylančius retorinius klausimus. Kaip remiantis praktiniais įgūdžiais, siuvant ir konstruojant, suvokiant drabužio simbolinę reikšmę ar jo, kaip komunikacijos įrankio, priešistorę išpildyti gaminį? Kaip kūrėja atsieja šiuos kontekstus ir paleidžia gaminį į savo naratyvą? Tai šiuo metu veikia ir „Atletikos“ galerijoje, kai siuvame drabužius sau. Linijoje nuo sukūrimo iki vartojimo mes ir patys drabužiai esame lygiaverčiai procesui.

Kasia Zofia Górniak: Mano ir Karolinos bendras požiūris kyla iš tapačiai suvokiamos [objekto] gamybos (making) vertės, taip pat mums abiem ieškant alternatyvių kampų savo dizaino praktikose, ko nors kito nei sezoninės mados kolekcijos, gaminamos didžiuliais kiekiais. Mane asmeniškai labai domina proceso ir rezultato sąveika bei kokią įtaką šie dalykai gali turėti etiškoms [dizaino] praktikoms. Iš čia ir kilo idėja atlikti proceso performansą viešojoje erdvėje. Šis pakartojimas „Atletikoje“ buvo tam tikra A Seamstress Constructs a Garment (liet. „Siuvėja konstruoja gaminį“) progresija, kai visos parodos metu abi kūrėme drabužius sau, kvietėme publiką užeiti, praleisti laiko drauge, išeiti kada kam patinka. Tai ta pati idėja, tačiau skirtingi jos kontekstai. Tokia jos forma leido mums išplėsti tas proceso dalis, kuriomis dalijomės, kurias eksponavome. Pirmu atveju drabužiai buvo iš anksto sumodeliuoti ir sukirpti – atliktas vien siuvimo procesas. Dabar Vilniuje greta siuvimo proceso ir gaminių užbaigimo rankomis įtraukėme ir modelio kirpimą, prototipavimą, šilkografinę spaudą ant audinio. Gaminių dizainas taip pat nebuvo iki galo nusistovėjęs iki parodos – tam tikru mastu galutinė jų išvaizda tapo įvietinta, sukurti drabužiai gan stipriai perėmė galerijos erdvės charakterį, o tai buvo mielas ir netikėtas mūsų darbo elementas. Visa tai privertė mane susimąstyti apie vietos įtakos potencialą kaip konkretaus gaminio ar gamybinės studijos dalį: kas, jei kiekviena kolekcija būtų išpildoma skirtingoje erdvėje ir savo ruožtu būtų susisaisčiusi su ta unikalia vieta estetiškai, materialiai ir t. t. Užuot leidusis į tiriamąją kelionę rinkti įkvėpimo, kuris vėliau pritaikomas kolekcijoje, sukuriamoje fiksuotoje studijos erdvėje, kas jei iš tiesų apsigyventum tam tikroje aplinkoje ir įgyvendintum kūrinį kaip tik ten, čia ir dabar? Manau, su tuo siejasi kai kas labai vertingo ir ypatingo.

Praėjusį rudenį [2019 m. – aut. past.], prieš man išvykstant į rezidenciją „Outpost“ galerijoje Norviče, Didžiojoje Britanijoje, Karolina pasidalijo su manimi skaitiniais, kuriuos surinko atlikdama savo magistro darbo tyrimus. Tarp jų buvo „Drabužio skilimas: gamintojas, nešiotojas bei „aš ir ne aš“ mados praktikoje“ (angl. The Cleaved Garment: The Maker, The Wearer and The, Me and Not Me‘ of Fashion Practice), 2017 metais parašytas Ellen Sampson, taip pat Doros S. Lewis „Aprangos konstravimas ir spintos planavimas“ (angl. „Clothing Construction and Wardrobe Planning“, 1960 m.), iš kurio pasiskolinome pavadinimą savo projektui. Teorinis žinojimas per procesus ir rezultatus susiveria ant bendros gijos su praktika. Stengiamės nediferencijuoti to, kas yra kontekstiniai tyrimai, o kas – performanso ar parodos dalis: viskas tarsi išnešama į paviršių, išlyginama. Pavyzdžiui, fragmentiškos eilutės iš mados teorinių darbų sumaišomos su žingsniais iš drabužių konstravimo vadovų ir tampa tekstilės spauda, kaip kad And Wardrobe Planning kūriniuose „Atletikoje“.

Karolinos Janulevičiūtės ir Kasios Gorniak paroda–performansas „Ir aprangos planas“ „Atletikoje“. Nuotrauka: Vitalij Červiakov

A. V.: Ankstesniame mūsų pokalbyje Karolina Fashion Colloquim renginį Arnheme įvardijo kaip dabartinio jūsų projekto ištakas. Kasia, ar ir tu manai, kad šiame renginyje suformavote pagrindą bendriems projektams ateityje? Kaip kiekvienos iš jūsų individualios kūrybos linijos bei interesai veikia bendrus veiklos siužetus, nagrinėjamų temų, formų pasirinkimą? Tąkart Nyderlanduose atliktame performanse, regis, svarbiausias buvo politinis dizainerio darbo, objekto gamybos ir tam skiriamo laiko dėmuo. Kodėl buvo svarbu tai išryškinti?

K. Z. G.: „Siuvėja konstruoja gaminį“ atveju labiau stengėmės išryškinti gamintojo nei dizainerio darbą, taip pat išplėsti gamintojo įsitraukimą, vienu metu esant tiek produkto dizaineriu, tiek vartotoju. Tai buvo labai praktiškas eksperimentas, perkeliantis dėmesio centrą, įprastai sutelkiamą į gatavus objektus, nuo dizainerio ar prekių ženklo į gamybos procesą ir patį gamintoją, įsitraukusį užkulisiuose. Taip pat tyrinėjome, ką mados dizaineris gali pristatyti kaip rezultatą bendrame [industrijos] klimate, kuriame materialūs produktai tampa vis mažiau reikalingi.

K. J.: Natūraliai dalijamės nuotraukomis, tekstais ir tokiu būdu tarsi savaime idėjas subraukiame ant vieno stalo, kol ilgainiui sudėliojame į temas, sritis, o tai ir tampa projekto pagrindu, tam tikru tyrimu, kurį nagrinėjame ir galiausiai pristatome kaip bendrą indėlį. Galimybė dalyvauti A Seamstress Constructs A Garment tiesiogiai būtent savo turimais įgūdžiais (t. y. siūti performanso metu, o ne tik pristatyti galutinį rezultatą) buvo viena geriausių patirčių, pastūmėjusių bendrus interesus ir tokius tęstinius projektus kaip And Wardobe Planning.

A. V.: Kaip apibūdintumėte savo kaip mados dizainerių ir šiuolaikinių menininkių poziciją per santykį su pačių pagaminamais dizaino objektais bei pramoninės gamybos daiktais? Ar yra skirtumų tarp to, ką kuriate ir ką vartojate? Kaip už tradicinių dizaino pramonės ribų išeinanti kūrybinė praktika informuoja judviejų kaip šiuolaikinio meno ir mados rinkos dalyvių pasirinkimus?

K. J.: Mano santykis su pačios sukurtais dizaino objektais yra itin artimas. Į juos sudedu labai daug rūpesčio, fizinio intymumo, laiko ir, galiausiai, išteklių. Žinoma, taip yra todėl, kad pati žinau, kiek ir kaip kiekvienas iš objektų buvo sukurtas, priešingai nei pramoninės gamybos daiktai, kuriuos vertiname labai atmestinai ir visuomet tik kaip commodity [liet. prekė, reikmuo]. Jau gana ilgą laiką perku labai mažai, o ką nors naujo išvis beveik niekada. Tačiau savo pačios kurtus drabužius nešioju labai dažnai, nes turiu privilegiją pasidaryti juos kada noriu, iš ko noriu, kaip noriu. Asmeninio įvaizdžio žaidimas man papildo kasdienybę naivumu, išraiškingumu ir nuotaikingumu.

K. Z. G.: Tai, kaip vartoju, sutampa su tuo, ką kuriu. Negalėčiau paleisti į rinką produktų, kurie prieštarautų mano pačios įsitikinimams dėl vartojimo. Kai galiu sau leisti, perku iš dizainerių, kuriuos pažįstu ir mėgstu arba kuriuos atrandu užsislėpusius. Kitais atvejais perku iš antrų rankų arba neperku visai. Negaliu prisiminti, kada pastarąjį kartą būčiau pirkusi iš, pavyzdžiui, H&M. Be to, nepirkčiau ir jau dėvėto H&M gaminio, o tai yra problema, nes būtent šie daiktai, labiausiai tikėtina, bus išmesti ir liks nepageidaujami ant dėvėtų drabužių parduotuvių konvejerio. Savo požiūryje į dizainą siekiu nesivadovauti tuo, ką vartotojui lengva nešioti ar ko geisti: daugybė tokių drabužių jau ir taip egzistuoja. Noriu išmėginti žmones savo darbu, taip pat išmėginti ir save, prisiimdama tam tikrą riziką ir pasitikėdama man kylančiomis drabužių koncepcijomis.

Karolinos Janulevičiūtės ir Kasios Gorniak paroda–performansas „Ir aprangos planas“ „Atletikoje“. Nuotrauka: Vitalij Červiakov

A. V.: Ar turite artikuliuotą poziciją, kur baigiasi dizainas ir prasideda menas? Ar jums svarbu suvokti save kaip vienos ar kitos srities kūrėjas? Bendrų kūrybinių praktikų kontekste, kokią poziciją šiuolaikiniame mene ir dizaine užima amatas, specialybinės, teorinės, industrijos žinios? Tarkime, ar parodoje eksponuojamas mados dizaino objektas ir rūbas, tądien vilkimas parodą apžiūrinčio lankytojo, funkcionuoja skirtingai? Kaip manote, kas turi tam įtakos?

K. J.: Aš vis dar nežinau, kur prasideda dizainas. Kadangi į mados dizaino lauką atvedė įgūdis siūti, o į meno lauką veda noras kurti, man asmeniškai dizainas taip ir liko kabantis klaustukas, kuriuo domiuosi ir esu ugdyta, bet jau gana ilgai sunkiai susieju su savimi. Paties drabužio kaip objekto funkciją suprantu pagal jam skirto dėmesio, žvilgsnio įtaką. Mane taip pat domina, kaip drabužis atkreipia žmogaus dėmesį – nebūtinai ant kūno, nebūtinai ant pakabo, bet kad ir nukritęs, beformis, tačiau skulptūriškas, pilnas gylio, bet tuščias…

K. Z. G.: Manau, dizaino produktus lengviau reprodukuoti nei meno kūrinius, be to, jiems esmingas funkcionalumas, arba naudingumas. Į šiuos dalykus žvelgiu pirmiausia kaip dizainerė, o ne menininkė, nes šioje srityje įgijau išsilavinimą, taigi ir funkcionalumo aspektai turi gana svarbų vaidmenį mano konceptualiame mąstyme. Tačiau taip pat svarbu tokiuose objektuose palikti vietos kritiniam aspektui, kuris juose tarsi įskiepijamas, įterpiamas – kai kada labai subtiliai, o kartais gana tiesiogiai. Būna, sukuriu objektą žinodama, kad jis nebus paklausus, lengvai parduodamas, tačiau jo atsiradimas – svarbi mano koncepcijos dalis, ir tai tampa prioritetu.

K. J.: Matyt, tuo mes viena kitą išbandome, dirbdamos kartu bendrame projekte.

Karolinos Janulevičiūtės ir Kasios Gorniak paroda–performansas „Ir aprangos planas“ „Atletikoje“. Nuotrauka: Vitalij Červiakov

A. V.: Karolina, ar galėtum išplėsti mano ankstesnį klausimą, apmąstydama Šiuolaikinio meno centre vis dar eksponuojamą tavo instaliaciją „Slyvos ir sraigės“ šių metų „JCDecaux“ premijos parodoje (Turiu žodžius, ŠMC: 2020 09 24–11 22, kuratoriai: Milda Dainovskytė, Vytenis Burokas)?

K. J.: Šioje instaliacijoje norėjau atkreipti lankytojo dėmesį į eksponuojamo drabužio medžiagiškumo vertę, į tai, koks santykis atsiranda tarp liečiamo drabužio ir lankytojo kūno, atskiriant juos nuo vartojimo įgūdžių. Nuo pat parodos atidarymo girdėjau atsiliepimų iš lankytojų, kurie, suintriguoti, vedami smalsumo ir geidulio, nedrįso paliesti instaliacijos elementų. Iškyla problema, o tai, manau, yra labai naudinga tolesniems tyrimams bei šio darbo refleksijai: kodėl pirštais keliauti per drabužių kabyklą yra taip paprasta ir neregistruojama, tačiau fiziškai susipažinti su vizualiai patraukliais elementais galerijos erdvėje nedrįstama? Suprantu, kad įsivyravusi draudimo neliesti politika muziejuose ir galerijose tarsi savaime padiktuoja taisyklę, galbūt tokiu atveju reikalinga papildoma komunikacija ir akivaizdus leidimas? Tuo pat metu mane kaip darbo autorę pozityviai intriguoja smalsus lankytojų santykis su pačia instaliacija, todėl siekiau, kad noras paliesti, pajusti ir susipažinti būtų vedamas smalsumo, o ne akivaizdžios tekstinės nuorodos šalia kūrinio.

Karolinos Janulevičiūtės instaliacija „Slyvos ir sraigės“ ŠMC, 2020. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

A. V.: Abi vis aktyviau integruojate mados dizaino formas į šiuolaikinio performanso praktikų lauką, o galbūt kaip tik susisiekiančios performatyvumo ir dalyvaujamojo meno teorijos savaip informuoja kritinius jūsų kuriamų objektų diskursus… Kasia, nuo 2018 metų plėtoji skirtingas raiškos medijas apimantį projektą I Once Made a Performance (liet. „Kartą sukūriau performansą“), kiek žinau, ir tavo magistro baigiamasis darbas (2017 m.) buvo pozicionuojamas praktinių dizaino tyrimų (angl. research-through-practice), sinonimiškai vadinamų konstruktyviaisiais dizaino tyrimais (angl. constructive design research), lauke. Iš kitos pusės, Karolina, gerai pamenu tavo kostiumus, 2019–2020 metais sukurtus menininkų Anni Puolakkos ir Antano Lučiūno performansams, kuriuose pati fiziškai nedalyvavai. Toks bendradarbiavimas tarsi leidžia įvertinti kostiumo būtį abipus performatyvumo paradigmos (tiek pačioms inicijuojant performatyvius objektų ir teorijų ryšius, kaip dabar „Atletikoje“, tiek kuriant performansų rekvizitus).

Kaip šiame kontekste mąstote apie savo kuriamų gaminių politiškumą? Ką turėtų atlikti ar perkeisti (angl. to perform) estetiniame įvykyje dalyvaujantys dizaino objektai?

Kaip transformuojamas kūrinio santykis su aplinka, gamintoju ir vartotoju, jei bandytume palyginti konceptualaus ir pramoninio dizaino bei laikiško meno praktikose veikiančius kūrinius?

K. Z. G.: Man visada patiko idėja, kad kostiumas gali tapti performanso dalimi ar net jo pagrindu. Manau, tame slypi kažkas labai galingo, svyruojant reikšmėms ir paties objekto funkcijoms, kintant objekto pagaminimo kontekstui, vartotojo vaidmenį perleidžiant publikos nariui ir atvirkščiai…

K. J.: Kurdama kostiumus menininkų projektams, suprantu tai kaip menininkų išraiškos papildymą drabužiais. Fiziškai dalyvaudama performatyviame procese (kaip parodos „Atletikoje“ metu), savo poziciją vertinu kaip tiesioginį kūrėjos įgūdžių įgalinimą ir pateikimą, papildantį objekto, kuris ir yra sukuriamas, raišką ir tarsi nusakantį jo priešistorę.

Karolinos Janulevičiūtės ir Kasios Gorniak paroda–performansas „Ir aprangos planas“ „Atletikoje“. Nuotrauka: Vitalij Červiakov

 A. V.: Kalbamės visame pasaulyje tebesitęsiant COVID-19 pandemijai. Ar nuo to laiko, kai ėmė plisti šis virusas, o valstybės ėmėsi apribojimų, kurie suvaržė įprastą žmonių judėjimą ir perkeitė tarpusavio ryšius, pastebėjote kokių nors pokyčių šiuolaikinės mados, dizaino, meno rinkose, vartojimo įpročiuose? Ar pandemija kaip nors paveikė jūsų pačių kūrybinį bendradarbiavimą? Į elektroninį paštą kasdien plūsta aibė mados kompanijų naujienlaiškių su kuruotomis įspūdingų palaidinių, ryškių megztukų, akį traukiančių (viršutinėje kūno dalyje dėvimų) aksesuarų selekcijomis, kurie, darbo susitikimams masiškai persikėlus į virtualią erdvę, neva padės išsiskirti tarp zoominančių bendradarbių… Galbūt kitais metais madingiausios kelnės bus primenančios pižamą ar sportinį kostiumą?:) Kokiąos įtakos struktūriniams dizaino industrijos pokyčiams bei jūsų pačių veikloms turi aktualūs įvykiai pasaulyje (nebūtinai COVID-19)?

K. J.: Tokiu greičiu besisukančiam ciklui kaip mada pandemijos apribojimai tapo priekiniais stabdžiais, pervertusiais esamus tikslus, sistemas, procesus “per pačių galvas”. Daugelis mano, jog to reikėjo, kad kas nors pasikeistų, kad būtų iš naujo įvertinta ir apmąstyta… Galiausiai gebėjimas prisitaikyti, permąstyti ir būti lankstiems (kartu su struktūros atnaujinimu) padeda tęsti procesus, nes dabartis tik išskaidrino, kiek ir kas iš tiesų yra tikslinga. Džiaugiuosi, kad nors ir nukelta keletas projektų, jie nebuvo atšaukti, vis dar turiu galimybę prisidėti, bendradarbiauti. Galbūt tik ne taip glaudžiai ir ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Kadangi [And Wardrobe Planning] pradėjome ruoštis dar [2019 m.] gruodžio mėnesį, susitikdamos Helsinkyje ir Taline, didelė dalis projekto buvo jau suplanuota, tad karantino metu tiesiog nusprendėme padaryti pauzę ir pratęsti, kai bus ramu ir aišku. Kad ir dabar – iki paskutinės savaitės nežinojome, ar Kasia galės atvykti ir ar būsime dviese, bet džiaugiamės, kad pavyko atverti parodą ir procesus lankytojams. Esu dėkinga kiekvienam iš atėjusių ar stebėjusių mūsų transliaciją, vienaip ar kitaip sekusių šį procesą. Man pačiai karantino metu labiausiai norėjosi normalumo, todėl nešiojau rankomis megztą žalią it obuolys megztinį su skylėmis, – tai buvo mano pižama, sportinis kostiumas ir įvaizdžio pigmentas, užgožiantis nerimą bei planų neaiškumą…

K. Z. G.: Visa tai verčia mus galvoti labiau įvietintai, kalbant apie tam tikrą atsigręžimą bei konkrečioje vietoje esančių išteklių, gamybinės infrastruktūros išnaudojimą. Visada buvau linkusi kurti objektus, tolstančius nuo standartizuotų dydžio ar socialinės lyties (gender) pasirinkimų. Manau, galėtų atsirasti aiškesnė kryptis link individualiai pritaikomų gaminių, taip pat tam tikras nusigręžimas nuo industrializacijos ir globalizacijos lemiamų tendencijų. Įdomu galvoti apie mados sampratą – kas su ja atsitinka, kai nebeišeiname iš namų. Manau, išbandymai ir suvaržymai visada gerai veikia kūrybiškumą.

[1] Remiantis socioantropologu Paulu Rabinow, spekuliatyvus dizainas „daro matoma tai, kas dar tik atsiranda, tiek sulėtinant dabartį, tiek ją pagreitinant ir tokiu būdu priartinant mus prie šios dabarties ateities“ (plg. Matthew Malpass, Contextualising Critical Design: Towards a Taxonomy of Critical Practice in Product Design, daktaro disertacija, 2012).

Karolinos Janulevičiūtės ir Kasios Gorniak paroda–performansas „Ir aprangos planas“ „Atletikoje“. Nuotraukos: Vitalij Červiakov

Straipsnio autorius:
Alberta Vengrytė yra meno istorikė, kritikė ir kultūros projektų koordinatorė, tyrinėjanti performatyvumą šiuolaikiniame mene. Šiuo metu jai svarbiausia virtualybės recepcijos kaita performanso mene nuo XX a. 9 deš. bei fenomenologinės atlikimo patirties po „performatyviojo posūkio“ galimybės.

Minimi menininkai:

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *