2019 11 10

Savi-terapijos olimpiada: JCDecaux premijos 2019 paroda „Ne dėl to, kad kas prašė“ ŠMC

Alberta Vengrytė

„Ne dėl to, kad kas prašė“

Monikos Kalinauskaitės ir Adomo Narkevičiaus kuruojamos parodos „Ne dėl to, kad kas prašė“ (2019-09-20 / 11-30) „raktažodis“ – neapibrėžtumas, argumentuojamas idėjiniu atsiribojimu nuo formalistinės „priežasčių“ bei „pasekmių“ meno kūriniams atsirasti ir gyvuoti rinkoje (institucijose, meno istorijos almanachuose) logikos, kūrybinius bei parodų rengimo procesus lydinčios biurokratijos (cit.: „protu nesuvokiama, bet savaime suprantama“), kai kada užgožiančios net ir esminį poreikį meno kūriniais išreikšti inter-subjektyvius estetinius, socialinius, kultūrinius, politinius išgyvenimus, itin jautrias, ne iš karto formaliai artikuluojamas vidines patirtis, ar viešai pristatyti atliktus tarpdalykinius tyrimus, atskleidžiančius kritinį kūrėjo požiūrį į universalias meno – pasaulio problemas.

Kitaip tariant – atradus save šiuolaikinio meno kasdienybėje, nuolat susiduriama su daugiabriaunių, esmiškai nepastovių, save formuojančių kūrybos procesų (atitinkamai – jų kuravimo, teoretizavimo ir vadybos), o taip pat ir pačių meno kūrinių monetizacija bei biurokratizavimu. Praeityje išjuokus „vienišo genijaus mitą“ ir „mūzų laukimą“ uždaroje kūrėjo studijoje – paradoksalu – vis dar domimės pranašystėmis (lot. almanachus – pranašysčių rinkinys): laukiame palankių projektinių paraiškų vertinimo rezultatų, tikimės būti pastebėti įtakingų kuratorių, leidėjų, kolekcionierių, norime tapti „pagirti tarp menininkų“ ir „pasekti“ tarp konkuruojančių kolegų (net jei vien tik Instagram‘e), todėl sau ir kitiems nuolat žadame būti kūrybiškesne, įtaigesne, greitesne, originalesne, ryškesne savo pačių versija… Rytojui kuriamas menas iki galo taip ir neišgyvena savojo laiko, minčių ir jausmų nuotrupas „praskiedžiant“ kažkieno tokiu pat atsainiu būdu jau sugeneruotu vaizdų, „pasidalijimų“, „čirptelėjimų“ (tweets), nepagrįstų pasipiktinimų, artėjančių galutinių terminų, mielų šlapių kačiukų, administracinių nuobaudų, „persekiojančių“ reklaminių algoritmų, ar 5 sekundžių susižavėjimo – iš esmės ne daug ką bendro teturinčių su nuoseklios ir užtikrintos kūrybos metodais – srautu.

Šiós globãlios rinkos tendencijos, savaime dar nesančios neigiamu faktoriumi, vienok, pastebimai godisi abstrakčius, konceptualius, „neefektyviai“ menininko laiką bei resursus „eikvojančius“, t.y. – „pridėtinės vertės nekuriančius“, arba ją kuriančius pernelyg „lėtai“ ir „neefektyviai“ (t.y. – šiuolaikinės ekonomikos sąvokomis dirbtinai užprogramuoto „potencialo“ neatspindinčius) kūrybos procesus įkainoti pagal jomis prėskai įsivaizduotą „kūrybinių industrijų“ kanoną. Vis dėlto, „Ne dėl to, kad kas prašė“ kaip tik ir padeda įsisąmoninti, jog dėl vidinių meno pasaulio problemų nevertėtų kaltinti vien tik ir šiaip jau visais klausimais patogiai „linksniuojamo“ XXI a. neoliberalizmo, išmaniosiomis technologijomis įprasminto išsiblaškymo, ar kruopščiai individualiame lygmenyje kuruojamo „laiko nyksmo“.

Nuolatinis balansavimas ant „įtemptos stygos“ besidalijant kvietimais, statusu ir charizma tarp kolegų šiuolaikinio meno profesionalų, ne tiek visuomenės (didžia dalimi apie tai net nesusimąstančios), kiek įsitvirtinusių institucijų „neparodinėje“ pusėje tebebujojančiu nepotizmu, per sofistikacijos filtrą „gryninama“ įvairaus žanro diskriminacija, psichologinėmis manipuliacijomis, iškreiptõs konkurencijos sąlygomis, niekam nereikalingais asmeniškumais ir kitais, deja, gana „instrumentiniais“ išgyvenimo šiuolaikinio meno rinkoje dėsniais – meno bendruomenės visame pasaulyje neįtikėtinai kūrybiškai atrakroja joms neva svetimus, destruktyvius profesijos žaidimus, vertingą laiką, skirtą inovatyvių meno idėjų plėtojimui, neretai sutrumpinant iki cit.: „ne vėliau, nei būtina“.

Šiame kontekste, 2019 m. JCDecaux premijos paroda, tampa lėtai įsisąmonintu kūrybiniu metodu – sanatorija, vidinių ir meninių būsenų oksimoronus ištraukiančiu iš „sistemiško chaoso“, ir bent jau trumpam paverčiančiu procesualiu „gijimu“. „Ne dėl to, kad kas prašė“ susitelkia į pilnavertį menininką – kaip tik į tą asmenybę, nuo kurios specifinių – pozityvių, trauminių, neintencionalių ir neracionalizuotų – patirčių prasmingumo, ypač tikėtina, priklausys netolimos ateities šiuolaikinio meno pavidalai. Užuot skatinę greičiau apsispręsti, „apsibrėžti“, pasivadinti, prisiskirti tam tikrai tiesai, pozicijai ar sąvokai, prisiimti atsakomybę ne tik už savąjį, bet ir praėjusį bei nežinia, kada ateisiantį, ir apie ką pranešiantį laiką (nes juk nevalia pamiršti: „kiekvienas projektas turi savo „galutinius terminus“ ir „priimtinų“ tiesų ribas; laiko lieka vis mažiau!“) – M. Kalinauskaitė ir A. Narkevičius savo kuruojamus menininkus rūpestingai įpareigoja rasti jiems priimtiną „savigydos“ metodą – t.y. būdą kurti, ir baigiamojoje konkurso parodoje pristatyti tai, ką iš tiesų „skauda“, užuot produkavus tai, ko kažkas, galimai, visai tikėjosi. Sutinku, skamba paradoksaliai, tačiau, greičiausiai, kaip tik ne dėl to, kad kas prašė, o dėl to, jog visiems buvo būtina – parodai jau veikiant Šiuolaikinio meno centre galiu nuoširdžiai mėgautis jos vertinimo „seansu“. Savo ruožtu – apie šiuolaikinės kritikos „patalogijas“ būtų galima parašyti dar vieną tekstą – kai kurias jos būsenas sėkmingai apibūdino patyrę kolegos[1] – šį kartą ne apie tai.

Nancie Naive (Emilė Skolevičiūtė, g. 1997) – pripažinimas

Nancie Naive, Aš esu Nancie, 2019

JCDecaux premijos parodai jauna menininkė prodiusuoja…savęs pačios reklaminę kampaniją. „I am Nancie“ (Aš esu Nancie, Facebook, Instagram: @nancie_naive) – tai skirtingomis medijomis kuriama „superžvaigždės“ ikonografija, kurios centre – pop-kūriniu virstanti menininkė, socialinių tinklų poreikius tobulai „atitinkantis“ moteriškumas, profesionalių fotografų fiksuojami „atsitiktiniai“ Nancie portretai, parodos partnerių reklaminiuose stenduose rūpestingai vilnijančios garbanos, o – vietomis – ir nejaukiai tikroviškas asmens susidvejinimas, nurodantis į gilesnius šiuolaikinės desperacijos sluoksnius. Tai yra Nancie, tačiau galėtų būti ir Emily. Galėčiau būti ir aš, ar tu – hipotetiškai, jei Britney Spears niekada nebūtų nusiskutusi plikai, o mes vis dar nešiotume draugystės apyrankes ir „susikuruotume“ 17k sekėjų, pasiryžusių neatlygintinai mus garbinti, ir nė nenutuokiančių, jog būsto bei studijų paskolas už mus apmoka tėvai, kol pačios įnirtingai kuriame objektizuotų-savęs pardavimo strategijas, kurioms eilinį kartą žlugus, raudame už mus jaunesnės kartos nutrintose psichoterapeutų kušetėse. Taikliai ekspolatuodama konkursinį, kartu su reklamos agentūra vykdomo projekto formatą, Skolevičiūtė beveik nepastebimai peržengia į pasyviai kritišką „dėmesio ekonomikos“ sritį – juk tam, kad nutrintum ribas tarp meno ir kičo, visai nebėra būtina išsiskirti, užtenka palankiai konkuruoti. Tačiau, jei tik galėtum sukelti abejonę, įtraukti į savo šlovės iliuziją kūniškai, į hipertikrovišką „paparaco“ kadrą priversti pažvelgti tarsi į ikoną, už save pačią tikresnį kūrinį… Į skirtingas fizines bei virtualias erdves nusidriekęs Nancie Naive projektas veikia, visų pirma, kaip nesibaigiančio vaizdų ir prekių asortimento nualinto ego satyra, skatinanti permąstyti ne vien perteklinio turinio, tačiau ir meno produkcijos sąlygas. Apsilankę parodoje, savo kūnų jusesiais įgaliname spragsinčias fotokamerų blysktes – tam, kad dar sekundei išpažintume Nancie prodiusuojamą pasakojimą – t.y. galerijos erdvėje iškylančiam menininkės atvaizdui nevalingai suteiktume institucijos statusą – privalome atsidurti „išvirkščioje“ šio vaizdo pusėje. Be mūsų atsitiktinio gesto nebūtų ir kūrinio, tačiau ar tai tikėjomės išvysti? Jei ir ne, nieko baisaus. Apie Nancie legitimumą primena trimatis objektas – balto kubo prieblandoje plastikiniais kristalais žėrinti rankinė.

Agnė Jokšė (g. 1993) – išsisakymas

Agnė Jokšė, Miela, drauge, 2019

„Jau keletą mėnesių gyvenu prisiminimais ir vis apsvarstau mudviejų draugystę. Šie keli mėnesiai tylos man buvo išties nelengvi.“ – tokiais žodžiais pradedamas konceptualus menininkės kreipimasis į „Mielą Draugę“ (Dear Friend). Skaidriame, parodos erdvę iš dviejų perspektyvų – tiesioginės ir menamos, „teisingos“ bei „paraštinės“ – peršviečiančiame ekrane regime videofilmą, sukurtą gretimoje Šiuolaikinio meno centro parodų salėje. Atvirai ir be užuolankų menininkė leidžiasi į poetišką molonogą, kuriame nepagražintos kasdienybės detalės susilieja su nuorodomis į politinę bei socialinę laikyseną (Justiniškių mikrorajono daugiabučio virtuvėje, geriant pigų vyną, drauge rūkant cigaretes ir skalbiant išnaudojančiame darbe suteptus rūbus, atrandamos vienijančios pozicijos ir išreiškiamas ateities nerimas), – sudėtingą savęs pozicionavimą bendruomenių, statuso ir juos apibrėžiančių sąvokų sistemose („Lyg bučiau atvykusi iš progresyvių vakarietiškų valstybių valstybės pusseserės, kuri užaugo darbininkų klasės šeimoje, gavo labai vidutinį išsilavinimą, turi daug parkių ir neturi vieno priekinio danties, kai šypsosi – gadina visą šeimos nuotrauką.<…> „Diedai ir taip viską turi,

vakarėlius, valdo organizacijas, Sorošo pinigus, o ką mes, lesbės? Aha, lesbės. Šiandien man šis žodis nei baisus nei šlykštus.“), – desperatišką humorą, persmelkiantį tarpasmeninius santykius, vienišumo, intymumo, lygiaverčio funkcionavimo visuomenėje temas („Kiek bauginančios esam, ar ne? Na, o ar matomos mes esam? Nuoširdžiai besirūpinančios, kaip ir tikimasi iš mūsų, neretai neapmokamus, gan dažnai plika akim nematomus darbus bendruomenei dirbam. Ir gerai.“ <…> „Tikra moteris rašo: Labas visoms. Ieškau likimo draugės, domintų ilgalaikiai santykiai. Apie save – graži, gera, negeriu, nerūkau, gaminu valgyti, galiu nupjauti žolę, nuvežti kur tik nori, jei būsi be nuotaikos paguosiu, o jei skaudės galvelę po pagirių ir alaus parnešiu tik būk prašau tu su manim…“). Formaliai Agnės kūrinio analizei galėčiau pasitelkti kone kiekvieną videodarbo – parodos atidarymo metu, kartu su draugėmis, taip pat perskaityto performatyviai – sakinį. Vis dėlto, dalijimasis į ašines pasakojimo linijas savaip vis sugrįžtančiomis istorijomis, įgyvendina save ne tik tuo, kas jomis išsakoma, tačiau kur kas labiau pačiu iš(si)sakymo aktu. Vieši išgyvenimai tampa kur kas mažiau magiški, suartėja persekiojantys „privataus“ ir „niekam nepriklausančio“ poliai, net jei išgyventų patirčių dvilypumas savo esme netampa mažiau platoniškas. Panašiai kaip nesąmoningai trokštame užbaigti jau anksčiau nutrūkusį ryšį (closure), tikėdami šio veiksmo galia perkeisti kankinančio neapibrėžtumo būseną – dedikacija draugystei, teisei be užuolankų pažinti ir atstovauti save, mylėti asmenį, idėją ar gestą „ne dėl to, kad kas prašė“, o todėl, kad ilgesio mechanizmų neapibrėžia „tinka vartoti iki…“ – Agnės Jokšės kūriniu atliekamas kreipimasis keliauja iš bendruomenės į bendruomenę, iš fikcijos į tikrovę, komplikuotą santykių liudijimą priversdamas kolektyviai išgyventu, nesavanaudišku artumu.

Gabrielė Vetkinaitė (g. 1996 ) – viskas bus gerai

Gabrielė Vetkinaitė, Žinutės, 2019

„Tebūnie pašlovinta duktė plėšikė – štai Jinai!“, – euforišku plėšiko Matiso, girioje stūksančios pilies šeimininko, juoku prasideda Nijolės Strazdūnaitės režisuota radijo pjesė (1983 m.) pagal to paties pavadinimo kultinę Astridos Lindgren knygą vaikams – „Ronja plėšiko duktė“. Rašydama apie Gabrielės kūrinį „Žinutės“ (Messages), nacionalinio transliuotojo mediatekoje kapstausi neatsitiktinai: viename kameriškiausių „Ne dėl to, kad kas prašė“ ekspozicijos kūrinių, menininkė tyliu, jaukios lopšinės ritmą primenančiu balsu į žaislų parduotuvėje rastą grotuvą su dailučiu miniatiūriniu mikrofonu įdainuoja intuityviai sukompiliuotas balso žinutes, parodoje ieškančias savo gavėjo. Tarp jų ir universalios įžvalgos apie draugystę, priešiškumą, peraugantį į nuoširdžius jausmus, meilę, ištikimybę, drąsą – tai kuo kiekvienas tyrai tikėjome vaikystėje, kai dar turėjome laiko jausti. Prigludę prie lokaliai apšviestos ŠMC sienos, ant kurios eksponuojama Vetkinaitės garso instaliacija, netrukus išgirstame kažkur šalia ramiai dainuojančią menininkę – prireikia šiek tiek laiko, kad bendrame dienos dūzgesyje sklindantis garsas taptų artikuliuotu, kaip tik tau skirtu pranešimu. Keliasdešimt centimetrų nuo lėtai sklindančių melancholiškų melodijų epicentro eksponuojamas kūrinio įrankis – subtilus estetinis komentaras, įprasminantis paprastumo, atsitiktinumo, asmeniškumo pojūtį. Menininkės rasti ir konceptualizuoti tekstai pristatomoje instaliacijoje virsta meditatyviu pasakojimu, „apiplėšiančiu“ pasyvaus nerimo ir niekada nenutylančio aplinkos triukšmo sąskaita. Patiriant Vetkinaitės kūrinį, nelauktai supranti – viskas tiesiog yra gerai.

Arvydas Umbrasas (g. 1986) – Oumuamua

Arvydas Umbrasas, Sapnagaudžiai, 2019

2019-iesiems artėjant link astronominės pabaigos, pokalbiai apie vyriškumą dažnai baigiasi politkorektiškomis abstrakcijomis. Net ir rašant apie Arvydo Umbraso „Sapnagaudžio“ (Dreamcatcher) serijos objektus, iššūkiu tampa neangažuotas kalbėjimas apie menininkui, o ne man pačiai svarbias idėjas, paliekant nuošalyje feminizmo terminologiją bei poreikį lytinės ar socialinės tapatybės (gender) klausimus apipinti ideologiniu #metoo kontekstu. Umbraso „Sapnagaudžiai“ – iš pirmosios istorijoje tarpžvaigždinės kelionės sugrįžę, ir į žmogišką guolį paguldyt, beigi puriomis antklodėmis prikloti, kūnai. Tapatindamas mįslingo, 2017 metų rudenį pro Saulę praskriejusio astronominio darinio formas – dėl neįprastos gravitacijos besisukančio aplink savo ašį tiek horizontaliai, tiek ir vertikaliai, bei inertiškai siūbuojančio priekyje bei gale – su erotiniais erekuoto falo pavidalais, menininkas plėtoja distancijos, (ne)pažinumo, fizinio ir mentalinio tapsmo, bei iš jų kylančio diskomforto temas. „Iš toli atkeliaujantį pasiuntinį“ (havajietiškai – oumuamua) pozicionuodamas vyriško intymumo zonoje, Umbrasas atveria įaudrintos pasąmonės horizontus: mėlynais automobiliniais dažais dengtas, „neaprėpiamų jėgų“ aptakiai išlenktas portalas, per kurį iš vienišo polimerinio sapno į naują Visatos pradžią jau dabar įžengs Pirmasis Žmogus; impozantiška, iš savo poliruoto paviršiaus per tekstūriškus „kraterius“ besiveržianti figūra. Tačiau paralelinėje menininko vizijoje – juodo satino matracas į neveiksnumo vakuumą įtraukia bet kokį savarankišką virptėlėjimą. Ant siauro vienviečio čiužinio akmeniškai dūksantis Oumuamua įprasmina fantastinės vaizduotės pabaigą: eksponuojamas savo nejudriame kietume, jis tampa dogma – individualaus bei kosmoso užkariavimo neišsipildymo replika, bekraujėmis venomis, kurių steriliu paviršiumi, aplenkdama laiką ir lytį, cirkuliuoja progreso baimė.

Milda Januševičiūtė (g. 1990) ir Miša Skalskis (g. 1994) – vaivorykštės tunelio gale

Milda Januševičiūtė ir Miša Skalskis, Bejėgis Vaistas (detalė), 2019

Mišos Skalskio ir Mildos Januševičiūtės video-instaliacija „Bejėgis vaistas“ (Helpless Cure) dar parodos atidarymo dieną pelnė mano „publikos balsą“ tam skirtoje balsadėžėje, tad daugžodžiauti neverta. „Bejėgis vaistas“ – bene vienintelis parodos kūrinys psichodeliniame filmo naratyve vaizdo ir garso priemonėmis į vientisą estetiką sujungiantis bent kelias itin aktualias temas: galių sąveikos tarp sveikatos apsaugos ir vilties mechanizmų, žmogaus kūno puoselėjimo ir baigtinumo, alternatyvių bei konvencinių tikėjimo, gebėjimo atsinaujinti, kūrybos autentiškumo, santykio su skaitmenine ir fizine tikrove – kaip ir su kitais, save joje mėginančiais įprasminti, kūnais – klausimus. Iliuzinis santykis tarp asmeniškų ir universalių patirčių, kuriam tarpininkauja jaunų mergaičių filme kuriami personažai, įgarsinami išskirtinio vyresniosios kartos lietuvių kino ir teatro aktorės Laimutės Strimaitytės balso, yra patiriamas sapniškoje aplinkoje, kurioje nesenstančių personažų savęs-paieškos išsklinida laiko ir nesaties, mentalinės ir fizinės erdvės, susidorojimo ir dominavimo, naivaus tyrinėjimo, egzistencinio nusivylimo, prasmės užuomazgų bei pertekliaus kokteilyje. Sodrūs filmo įvaizdžiai, netikėtos įžvalgos bei nuoširdžios situacijos, į kurias patenka veikėjos, turi gana aiškią struktūrą, kurią, žiūrėdama filmą, mintyse išskyriau į penkis epizodus, organiškai sujungiamus taip pat ir pora į „Grammy“ pretenduojančių elektro-pop hitų: pvz. (cit.) „Analginai, vitaminai – nuo tavo baimių ir nelaimių – patarimai, užkeikimai – nuo abejonių ir klajonių; Suteik man pavyzdį savųjų audinių, tarp mūsų niekad nesibaigs žaidimai; Leisk pasirūpinti tavim, Babe. Terapija… Terapija… Suteik man prieigą prie savo duomenų, tarp mūsų niekad nesibaigs žaidimai“. Pabaigai – ne mažiau įdomi Skalskio ir Januševičiūtės instaliacijos ekspozicinė forma. Dvidešimties minučių filmą stebime įsitaisę aukštuose „relaksaciniuose“ krėsluose, savo dizainu primenančiuose geriatrijos centro ar SPA kabineto interjerą, kol pats videodarbas projektuojamas į haloterapijai „pritaikytą“ – druskos reljefo „bangelėmis“ vilnijantį ekraną, dar labiau sustiprinantį „haliucinogeninį“ regimo vaizdo poveikį.

– Helpless Cure, Milda Januševičiūtė, Miša Skalskis (2019)

„Kaip manai, kuo tapsi ateityje? Šalutiniu poveikiu.

Kaip tai!? Nori tapti nepageidaujama? Matai, vaistai yra anàpus gėrio ir blogio…Ir jie visada suteikia vilties. Tuo tarpu, šalutiniai poveikiai yra tai, ko nesitiki. Nekreipi į juos dėmesio, kol jie nepasireiškia.

Dabar mes kaip bejėgis vaistas, kuris nesuteikia jokios vilties. Bet vieną dieną mes padarysim kažką išskirtinai savo – kažką autentiško. Kitiems tai pasirodys kaip šalutinis poveikis.

Tai ką, galvoji pabėgti iš namų?

Vieną dieną užeisi į miegamąjį ir neišsigąsi pabaisų, gyvenančių po lova.

Tai ir bus tavo pabaigos pradžia.

Vieną dieną nebeatskirsi gėrio nuo blogio animaciniuose filmukuose.

Tai ir bus tavo pabaigos pradžia.

Vieną dieną kiekvienas gautas įspėjimas taps diagnoze.

Tai ir bus tavo pabaigos pradžia. “

[1] Pvz. Tomas Čiučelis, “The State of Critique in the Times of Acceleration”, In: Echo Gone Wrong, http://echogonewrong.com/the-state-of-critique-in-the-times-of-acceleration/, 2015 gegužės 19 d., [interaktyvus: žiūrėta 2019-11-04]; Pokalbis su meno kritike, knygos “Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną” autore Gilda Williams: “Laužykite visas taisykles!”, In: 7 Meno Dienos, https://www.7md.lt/daile/2019-03-08/Lauzykite-visas-taisykles, [interaktyvus: žiūrėta 2019-11-04]

Išsamų fotoreportažą iš JCDecaux premijos 2019 paroda „Ne dėl to, kad kas prašė“ ŠMC galite peržiūrėti čia. Nuotraukos: Inga Jankūnaitė

Apžvalgos