2020 09 14

Nepaliaujamas buvimas medijose. 18-as medijų meno festivalis „ENTER“ Šiauliuose

Alberta Vengrytė

Lyginant su tikrovės erdve, virtualybėje – socioepisteminės struktūros, kuriančios tokių sąvokų, kaip „savastis“ ar „kūnas“ prasmę, yra sudaromos ir funkcionuoja pagal kitokius principus. [1]

Nežinau geresnio konteksto kalbėti apie terpes ir jose klajojančias mintis, nei recenzija medijų meno festivaliui. Atvirai kalbant, iššūkiu tampa būtent medijų (rašto, šiuolaikinio meno kalbos, skaitmeninio ir asmeninio laiko) valios klausimas. Šios recenzijos visateisis garso takelis yra Okay Kaya „Overstimulated“ (2020): bet kas gali nutikti, bet kuriuo momentu, nenuostabu, kad esu per daug stimuliuojama <..> Ar nemiegi [2] Medijos yra visur, yra visada, yra visa. O tai dar nieko nepaaiškina, nors ir suteikia solidų pagrindą ne vienam talentingam teoriniam opusui. Būtent juos baltoje distopinio 2020-ųjų pavasario šviesoje studijavau su talmudo aiškintojams būdingu nuoseklumu: hipotetinėje Zoom konferencijoje skirtingu intensyvumu dalyvavo M.McL., Steve’as Dixonas, Philipas Auslanderis, Jon’as Strattonas, Allucquere Rosanne-Stone, Jean’as Baudrillardas, referuojant Merleau-Ponty, Dorothea’i Von Hantelmann, Peggy Phelan, James’ui Loxley’ui, Erikai Fisher-Lichtei, Judith Butler, Jacques’ui Derrida, Guillermui Gómez-Peña, RoseLee Goldberg, Stelarc, W.J.T. Mitchellui, Hans-Thies Lehmann’ui, ir Ko.

Žaibiškas greitis paskatino domėjimąsi dalykų priežastimis, kurių negalėjo atskleisti dalykų seka ar grandinė. Niekas nebeklausė, kas buvo iš pradžių – višta ar kiaušinis, staiga ėmė atrodyti, kad kiaušinis sugalvojo vištą, kad būtų daugiau kiaušinių [3], – foniniame triukšme atpažįstu McLuhano priekaišto aidą. Šio rašytojo (ne)sėkmės paslaptis – žaibiška jo minties mitologija[4].. Pasikinkiusios „eterio vėją“, XX a. medijų pranašystės iškreipė aplink save buvusią erdvę su tokia valios galia, kad visi atsidūrėme viename nepaliaujamame šiuolaikinių medijų interferometre – sukis kaip tinkamas. O jei žaibiški medijų stimulai sukelia vien tik narcizišką narkozę – kelkitės, LoZoriai: štai jums – visuotinė pandemija, globaliu mastu radikalėjanti politinė kasdienybė, vis originalėjančios sąmokslo teorijos (neseniai iš tolimo pažįstamo Rumunijoje girdėjau, kad žiniasklaidos produkuojamas įsibaiminimas dėl covid-19 slopina kiekvieno iš mūsų natūralias vibracijas, todėl tampame labiau pažeidžiami šio viruso keliamoms grėsmėms) sisteminis rūšių ir mažumų išnaudojimas (LGBT Lenkijoje, #BLM Jungtinėse Valstijose, feminizmo „aklosios dėmės“ profesiniame ir privačiame gyvenime, ar nesuvokiamas elgesys su gyvūnais), šen bei ten – atominės katastrofos grėsmė, nepaliaujamai senkantys natūralieji ir vidaus ištekliai, bei šio mėnesio komunikacijų tiekėjų sąskaitos; rekomenduojame kliautis 21 Yuval Noah Harrari’o įsakymu [5], bet apskritai – nieko negalime garantuoti. Išskyrus, nebent, tai, kad visagalės medijos nesunkiai užsitikrins vaidmenį šiuose procesuose ir/arba taps jų kritinėmis – kūrybinėmis refleksijomis. . Apsvarsčius tokias aplinkybes, savi-izoliacija (pranc. isolation: iš(si)skyrimas, at(si)skyrimas) nebeatrodo tokia jau nepatraukli būties taktika… Esu pozityvus savi-izolaicijos „priešiškoje“ medijoje pavyzdys, nes užaugusi Šiaulių miesto terpėje, ne vien nuo jos atsiskyriau, bet tapau „licenzijuota mediume“, gebančia valingai manipuliuoti holistinėmis šiuolaikinio meno autonomijomis, komplikuotomis kūrinių vidujybėmis bei abstrakčių žodžių žabangais (masinių medijų atžvilgiu) nedidukėje, tačiau meno kritikos oazėje. Geriau pagalvojus, priklausymas homogeniškai terpei niekada ir nebuvo mano genties prioritetas. Tačiau paauglystėje pasikliovus ENTER, o ne ECS. pasaulėjauta, sugrįžimas į paskutinėmis pandemijos vasaros dienomis Šiauliuose vykusią medijų meno šventę lėmė kur kas artimesnį mano santykį su festivalyje pristatomais kūriniais ir juose nagrinėjamais mitais.

Festivalio „Enter“ atidarymo akimirka Šiaulių dailės galerijoje, 2020

Iš sekos niekas neseka, išskyrus pokyčius.[6]

Įvykęs faktas: š.m. rugpjūčio 21 d. Šiaulių dailės galerijoje 18-tą kartą buvo surengta medijų meno festivalio „ENTER“ atidarymo šventė. Renkuosi šį žodį, nes tokio nuoširdaus ir kryptingo buvimo kūrimo, kokio kuravimu, skatindama jaunus menininkus, nepatogias katarsines patirtis, ir pasiūlydama miestui aukščiau tekste minimus, alternatyvius, išgyvenimo post-industriniuose, senstančiuose ir betono-toksino injekcijomis visame kūno plote „atsinaujinančiuose” Šiauliuose scenarijus – jau kelis dešimtmečius užsiima Šiaulių dailės galerija. To bet kur nepatirsi. Tik šiame kitokio buvimo kūrime ir yra tampama miesto šiuolaikinės kultūros oaze (kai kurių miestelėnų, daugiausia iš įpročio, pavadinama utopija, bet dėl to, žinia, menkai tenukenčiančia). Būdama išgyvenimo konkrečioje vietoje scenarijumi, ši oazė privalo funkcionuoti praktiškai ir be priekaištų – visada laiku, tik su užtikrinta retorika, atstovaudama labiausiai publiką jaudinančius, geriausiai suprantamus (arba – įtaigiausiai pristatomus) procesus bei vaizdinius, edukuodama, plėsdama(si) ir įtraukdama naujus terpės narius. Kitaip tariant, nepalikdama „tikrovės plyšio”, per kurį į oazės vidų patektų kas nors bent kiek menkesnio, nei MENAS. Tokiam erdvės modeliui įgyvendinti ir palaikyti privalomi keli esminiai principai, kuriuos apibrėžčiau taip: profesionalumas, dabartiškumas (įsivaizduokite, kaip funkcionuoja teatre vaidinamos pjesės laikas), atvirumas (netapk aktualija sau), tikėjimas (mes kuriame būdus būti), atsidavimas (mes kuriame būdus būti – turime būti), medialumas (kuriame santykį), bendruomenė (esame tarpinė miesto ir meno erdvė), naujumas (Iš sekos niekas neseka, išskyrus pokyčius), nuoširdus mėgavimasis (Mums žinomoje visatoje* / Nepakanka kompiuterių operatyvinės atminties / Jūsų užduočiai įvykdyti // Sutikti? / Džiūgauti? [7]). Eilę metų kūrybiškai laikantis šių „strateginių“ principų, atsiduri 18-ą kartą rengiamo ir vis dar aktualaus medijų meno festivalio šventėje.

Festivalio „Enter“ atidarymo akimirka Šiaulių dailės galerijoje, 2020

Inspektuokime naujoves ir drąsiai žvelkime kartu su menininkais į virtualėjančią ateitį [8]

Toks festivalio organizatorių kvietimas 2020-ųjų menininkams ir lankytojams, atidarymo dieną tapo net trimis galerijos erdves užpildžiusiomis parodomis: „INSPECTRATE“ (kuratorius Virginijus Kinčinaitis), bienalės „Keliaujančios raidės’19: UROBORAS, kolekcija“ (kuratorius Marius Žalneravičius) ir VDA FAMM katedros šių metų kolekcija: „>iltys / hopes & slopes“ (kuratorius Vytautas Michelkevičius). Festivalio ir parodų atidarymą kokybiškai papildė ir kitose miesto erdvėse (Šiaulių dramos teatro kieme, aikštėje priešais galeriją, LDS Šiaulių skyriaus patalpose) atlikti performansai ir projektai, po atviru dangumi vykusi VDA „hopes & slopes“ video-darbų peržiūra. Nors kiekviena iš trijų festivalio parodų turėjo savo istoriją, kuratorių bei koncepciją – „ENTER“ plotmėje daugelį jose pristatytų kūrinių apibūdinčiau per takų, įvaizdintą perėjimą (ar net suinteresuotą „vaikščiojimą“) skirtingais to paties naratyvo, problemos, formato ar turinio pavidalais. Pernelyg neužbėgant įvykiams už akių – galbūt pandeminė 2020-ųjų skaitmenizacija kaip tik ir kuria tokį „kilpinių“ (loops) patirčių išgyvenimą? Pradedant dviejuose vertikaliuose ekranuose graikų alfą (α – pradžia) ir omegą (Ω – pabaiga) virbalais mezgančiomis, tačiau niekada nesusisiekiančiomis, beždžionėmis; Tarsi šiuolaikinio „pergamento“ rulonuose išvyniotose pamatinių emocijų ir jausmų (baimė, pyktis, nerimas ir kt.) pinterest galerijomis su tūkstančiais nepažinių, tačiau to paties jausmo iškreiptų veidų; ir tęsiant keliose skirtingose medijose vienu metu esančiais, arba jas produkcijos fazėje pasitelkusiais kūriniais: pvz. tipografiniu „Knygynas“, gana tiesiogiai išryškinusiu skirtumą tarp ant galerijos sienos instaliuotos, rūdžių įgilintos knygyno iškabos ir to paties teksto skaitmeninio tyrimo „steriliame“ video kūrinyje; Moters ir gipso biusto, pamainomis prasprūstančių pro vitrininį galerijos pastato langą pirmo aukšto skaityklos erdvėje.

Festivalio „Enter“ atidarymo akimirka Šiaulių dailės galerijoje, 2020

Jaunos menininkės Simonos Martinkutės performanso „Raudonos Balos“ (atlikto už galerijos sienų, tačiau idėjinį aidą įgavusį parodoje, kur eksponuotas videodarbas su raudoną substanciją po tekančiu vandenių kruopščiai plaunančiomis rankomis, bei raudono plastiko „balutė“, paženklinta Šiaulių „Elnio“ odų fabriko inskricpija) ir kt. Stebint Marcinkutės performansą, mane ir vėl apėmė nostalgija paauglystei Šiauliuose, kai į šukuosenas prisikaišiusios japoniškų lazdelių (pirktų – būtinai – kur nors Amsterdame, vasaros atostogų metu), su Kurto Vonneguto novelėmis rankinėse keliaudavome į ŠDG atidarymus… Grupė merginų, pasidabinusių juodais lietpalčiais ir baltomis kojinėmis (bei kaip čia buvusiomis medicininėmis kaukėmis) iš aliumininių kibirų ant šaligatvio rituališkai išpylė po 10 litrų raudonų dažų, kuriuos, su vis didėjančiu įkarščiu, elektroninės muzikos tempu tuoj pat pamėgino surinkti atgal, galiausiai, pasklisdamos tarp žiūrovų raudonais performanso pėdsakais.

Simonos Martinkutės performansas „Raudonos Balos“, 2020

Bene mažiausiai „formalus“ aukščiau tekste aptariamo žaidimo terpėmis ir formomis pavyzdys – ekspozicijoje rodyti minimalistiniai paveikslai, kuriuose vaizduotas vien juodas tekstas baltame fone (prisimentate vadovėlinį Joseph Koshut darbą „Viena ir dvi kėdės“?): Siluetiškas vienišo nežinomo vyro, sėdinčio ant suolelio, stebinčio virš savęs slenkantį tamsų dangų – saulė kuria šviesos ruožą tarp debesų – portretas, – skelbė vienas iš paveikslų, kuriuos įsimylėjau vos ižengusi į parodą: perteklinių vaizdų ir pojūčių jūroje, vizualinio turinio eliminavimas – galėtų būti tvarus požiūris į meno ateitį, – pamaniau. Kita vertus, VDA medijų meno katedros studentų darbuose. įsteigusiuose paralelinę terpę festivalio programoje, dominavo žmogaus versus dirbtinio intelekto, papildytos (AR) ir realios tikrovės, bei ateities „kartografavimo“ temos. Nemažai dėmesio sulaukė viedodarbas, kuriame Siri ir Siri eina į pasimatymą, tačiau man didesnį įspūdį paliko Kuršių nerijoje filmuotas papildytos realybės kūrinys, kuriame besikeičiančio veido ir socialinės lyties personažas, vaikštinėdama(s) idiliškame pušynėlyje, regis, mėgino atsakyti į kaip niekad aktualų „Kas aš esu?“. Kiek netikėtas pasirodė jaunųjų kuratoriaus dr. V. Michelkevičiaus sprendimas vakaro peržiūrai Šiaulių dramos teatro kieme pateikti vos tris fotografijos ir medijų meno katedros studentų darbus, kurių bent du jau buvo eksponuoti galerijoje, tačiau lakoniško pokalbio metu sužinojau, jog „tai visai kitokia, nei galerijos, erdvė, turinti savo intensyvumą, tad ir kūriniai pasireiškia skirtingai“. Šiltą rugpjūčio naktį vidiniame teatro kieme žiūrint kokybiškai atliktus, svarius klausimus keliančius filmus, bei stebint laimingus jaunų menininkų veidus, papildomų klausimų neturėjau.

VDA fotografijos ir medijų meno katedros studentų darbų peržiūra Šiaulių dramos teatro kieme, 2020

Apibendrinant „ENTER“ įspūdžius

Rašydama šiuos žodžius rugsėjo 8 d., festivaliui tik ką pasibaigus, skirtingomis terpėmis nepaliaujamai sklindančių užduočių ir dirgiklių pernelyg stimuliuojama (pamenate – Okay Kaya? Operatyvinė atminits?) kritikė sėdi nuožmiai pabrukusi klaviatūrą. Kartais susimąstau, jog tokia profesija idealiai tinka XXI-am amžiui: kol gauni mentalinę ir fizinę progą užrašyti žadėtą atsiliepimą, išgyventas nepasitenkinimas ar pakilumas dėl matytų kūrinių (dažnai) jau būna nuslūgę, menininkai (kartais) persigalvoję dėl to, ką savo kūriniu norėjo išreikšti, o užsidegti įkvepiančiam kriticizmui (dažnai) lengva ir dėl paties veiklos pobūdžio: mėlynoje skaitmeninio „soliariumo“ šviesoje, valiūkiškai mirksinčio kursoriaus draugijoje, duomenų ekonomikos standartams neproporcingą laiką – atnašauji meno tiesai, nors (beveik niekada) taip ir nepaaiškėja, per kiek šviesmečių ir kokias analogines ar skaitmenines kliūtis įveikdamas, tavo stoiškas buvimas šiose autorinėse vaizdo ir patirties medijose pasieks kritikuojamų kūrinių gyvenimus. Kažkiek nerimauji, bet vis tiek jautiesi esąs savoje terpėje.

Festivalio „Enter“ ekspozicija Šiaulių dailės galerijoje, 2020

*Nepakankamai stimuliuojamiems:

Hibridas, arba dviejų medijų susitikimas, yra tiesos ir apreiškimo momentas, iš kurio gimsta nauja forma. Dviejų medijų sugretinimas išlaiko mus mus ant ribos tarp formų ir ištraukia mus iš nejautros. Medijų susitikimo akimirka – tai akimirka, kai išsilaisvinama iš įprastinio transo, kurį mūsų juslėms sukelia medijos. [9]

Į festivalį „įėjome“ Monikos Dirsytės aikštėje priešais galeriją atliekamu performansu „Pan/demos“. Apie šį kūrinį norėčiau parašyti atskirą tekstą. Karštą rugpjūčio popietę po veido kaukėmis tarpstant voveruškoms palankiai terpei, stebėjome didžiulės fizinės ir psichologinės ištvermės reikalaujantį buvimo (mene, dabartyje, medijose, #namuose, pandemijoje) išbandymą. Tyrinėdama performanso meno praktikas akademiniame diskurse, Dirsytės kuriamus įvykius laikau mentaliniame „stalčiuke“ LAIKAS. Jos atlikimui būdingas socialiai „priimtinos“ trukmės, buvimo viešojoje erdvėje ir visuomenėje, bendrabūvio standartų laužymas, iš esmės pratęsiantys XX a. performatyviojo posūkio, pasireiškusio anti-instituciniame įkūnyto (embodied) buvimo kūrime, tradiciją. Šiauliuose žvelgiant į suplukusį menininkės kūną, su beatodairišku užsispyrimu besiiriantį „pirmyn“ šiuose sau pačiai pastatytuose spąstuose, jos apskaičiuotus, senkančią energiją tausojančius kūno judesius, sportines kelių ir alkūnių apsaugas, bei nuo prakaito (užsidarius neįtikėtinai klaustrofobiškoje erdvėje) permirkusius plaukus, nesunkiai sudėliotum „clickbait“ grotažymes #kūnas, #galimybių išbandymas ir „kiti nerealūs dalykai“. Vis dėlto, būtent akivaizdus fizinių savo (ar net publikos) galimybių išbandymas, kai kuriais atvejais į atlikimo formos „šešėlį“ nustumia konceptualiame lygmenyje jos tyrinėjamas ir atlikime išreiškiamas problemas. Nenorėčiau Monikos kūrybos lyginti ir su performanso „senelės“ Marinos Abramović atlikimu, net jei absoliučiu prekiniu ženklu (gaila, bet 2020-iais nebe–kokybės) virtę Abramović įvykiai – jos meninės karjeros pradžioje funkcionavo būtent kaip bekompromisinis, ritualinis žmogaus visuomenėje, istoriniame ir mitologiniame laike tyrimas, įkvėpęs bent kelias ateities performerių kartas. Monikos Dirsytės performansai – komerciškai, beje, itin sėkmingi – funkcionuoja kur kas mažiau akivaizdžiose trukmės, asmeninės versus universalios laiko ir socialinių struktūrų patirties dimensijose. Stebėdama Monikos performansą jaučiausi dėkinga šiai menininkei už būdą išreikšti tai, ką, galbūt, daugelis jaučiame kasdien, tačiau, net ir užsidarę plastiko vamzdyje, nesugebėtume iškomunikuoti.

Monikos Dirsytės performansas „Pan/demos“, 2020

Į „ENTER” atidarymo šventę sklandžiai įsiliejo ir LDS Šiaulių skyriaus ekspozicinėse patalpose pristatytas Sheep Effect ir Žvėrūnos projektas „High! how are you?“. Avies Efekto saksofonu ir sintezatoriais (gyvai) atliekamos kompleksiškos eksperimentinio jazz, funk ir elektronikos kompozicijos naujai „įgarsino“ ankstesnį bendradarbiavimą su iliustratore Žvėrūna, užsimezgusį drauge kuriant muzikinį vaizdo klipą. Prie įėjimo į patalpą, pasitikus žydinčiam plastikiniam augalui, patekome į nedidelę, ramią erdvę, kurioje instaliuoti Žvėrūnos skaitmeniniai darbai (ant sienų įprastai išdėstytose planšetėse rodyti glausti animaciniai siužetai), veiksmą impozantiškai stebint ir ant vienos iš sienų kabančios iliustracijos su juoda, viskuo lyg ir patenkinta, kiaule (regimai „užtūpusia“ languotą lateksinę klijuotę, kokiomis kartais pridengiami nereprezentatyvūs buitiniai paviršiai, o, galbūt, pozuojančios prie ribas praradusio narvo). Nors sugyvintos Žvėrūnos iliustracijos užėmė paslankią poziciją tarp siurrealizmo dailės estetikos, infantilių paveikslėlių ir tam tikro vizualinio priekaišto visaėdžiam medijų žmogui – kaip tik dėl Sheep Effect atliekamo „garso takelio“ visa ši grynųjų spalvų ir psichodelinių „išnašų“ dermė virto takia ir lankytojui – stebėtinai – patogia meditacine erdve.

Prasmės kūrimo ir sintezės teatras, o kartu ir sintetinės analizės galimybė išnyko. Įmanomi tik taip ir likę neišbaigti, nutrūkstantys atsakymai, dalinės perspektyvos, ir jokių patarimų, ką jau kalbėti apie nurodymus. Teorijos užduotis – rasti reiškiniams sąvokas, bet jų neteigti kaip normos. [10]

[1] Allucquere Rosanne Stone, “Identity in Oshkosh”, In: War of Desire and Technology at the Close of the Mechanical Age, Kembridžas, Masačusetsas: The MIT Press, 1996, p. 34

[2] Okay Kaya, Overstimulated (2020): https://www.youtube.com/watch?v=HEtl9ySN0NQ

[3] Marshall McLuhan, Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai, iš anlgų k. vertė D. Valentinavičienė, Vilnius: baltos lankos, 2003, p. 30;

[4] Cit.: Mitas yra bet kokio proceso sutraukimas ar suspaudimas, ir momentinis elektros greitis šiandien suteikia mito dimensiją įprastiems industriniams ir socialiniams veiksmams. Mes gyvename pagal mito dėsnius, bet toliau galvojame fragmentiškai ir vienpusiškai <..>, In: ibid, p. 43;

[6] Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai, p. 30;

[7] Cit.: There is not enough RAM / In the known universe to complete / The task you have requested. /
Accept? Rejoice? // klaidos pranešimas Perry‘o Hobermano interaktyvioje instaliacijoje Katarsinė vartotojo sąsaja, 1995 m.

[8] Medijų meno festivalio ENTER (2020-08-31/ 09-05) Šiaulių dailės galerijoje anotacija;

[9] Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai, p 71;

[10] Hans-Thies Lehmann, Postdraminis teatras, iš vok. k. vertė Jūratė Pieslytė, Vilnius: Menų spaustuvė, 2010, p. 33;

Monikos Dirsytės performansas „Pan/demos“, 2020

Gintaro Linkevičiaus ir Vytauto Viržbicko skulptūra „Esminė klaida“, 2020

Festivalio „Enter“ ekspozicija Šiaulių dailės galerijoje, 2020

Simono Nekrošiaus garso meno performansas Šiaulių dailės galerijoje, 2020

Simonos Martinkutės performansas „Raudonos Balos“, 2020

Festivalio „Enter“ atidarymo akimirka, 2020

Festivalio „Enter“ ekspozicija Šiaulių dailės galerijoje, 2020

VDA fotografijos ir medijų meno katedros studentų darbų peržiūra Šiaulių dramos teatro kieme, 2020

Nuotraukos: Ernesta Šimkienė ir Živilė Žvėrūna.

Apžvalgos