Author Archives: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Straipsnio autorius:
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė yra menotyrininkė, meno kritikė. Gyvena ir dirba Vilniuje. 

Avangardiškumo konkursas arba šventasis naivume… Konkursas ir paroda „Naujojo avangardo“ objektas“ galerijoje „(AV17)“

Man visad įdomiai skambėjo sąvoka „klasikinis avangardas“. Diskursyviai. Mat avangardas yra tikras tik tol, kol nėra apibrėžtas kaip avangardas. Avangardą pavadinti klasikiniu – tai jau visai kaip leisgyviui avangardui pagaliu per galvą vožti, kad galutinai nusibaigtų.

Nūnai jau daug metų apie avangardą menuose nešnekama kaip apie dabartį, vis kaip apie kažką praeito, išaugto. Tai normalu. Šiandien tą žodį kartais girdžiu pavartojant su šiokia tokia ironija, esą jokio avangardo mūsų amžiuj negali būt, nes viskas jau yra kažkada sugalvota ir sukurta, o apie tuos, kurie jaučiasi einantys žingsniuku priekyje (avangardiški), tegalima pasakyti: „O šventasis naivume…“.

Lygiai tą patį norėjosi ištarti ir sužinojus apie galerijos (AV17) organizuotą konkursą „Naujojo avangardo“ objektas“. O šventasis naivume, kaip gali tarpusavyje derėti avangardas ir komisijos sprendimai, premijos ir visa ta konkursinė retorika?  Aš ne prieš konkursus, lai būna, nes visokio tipo renginiai turi prasmę. Tačiau konkursas avangardui privertė suklusti, nes tikrai įvykis neeilinio kentauriškumo.

Apžiūrėjau parodą, nustebau pamačiusi, kad yra įdomių darbų. Irgi gana kentauriškų, pretenzingų, keistų, sukurtų žinomų ir ne tokių žinomų menininkų. Erdvės, aišku, visai nedėkingos eksponavimui, nors, kai pati parodos atsiradimo priežastis ir esmė tokia keista, erdvių problemos prapuola antrame plane. Priekin šoka palyginimas su kunstkameromis, kas šios parodos atveju gana taiklu. Žemos, skliautinės plytinės lubos, siauri laipčiukai, nišos ir t.t. bei 24 (iš tiesų 23, nes vienas, buvęs pagamintas iš tapytojos prakaito, ištirpo) šen bei ten sudėlioti kūriniai. Visi jie – ištraukti iš menininkų kūrybos konteksto regisi kaip atvejai, kokius kartu su kolege Danute Gambickaite vadiname latentinės būsenos kūriniais. Dažniausiai tapimo tikru kūriniu (pripažintu,  savipakankamu) kaina yra latentinės būsenos praradimas. Latentiškumas – tai fazė, kai turinys, forma ar kažkas kita dar nelabai aišku, kai svyruojama tarp buvimo kūriniu ir buvimo klaida. (Su ta pačia kolege net turime užvedę sąrašą šioje fazėje užsilikusių artefaktų, kuriuos mėgstame) Dėl asmeninės obsesijos neišsivystymo fazei ši paroda atrodė mažesnis nonsensas, negu iš tiesų yra.

Tikriausiai bent dalis parodoje eksponuojamų darbų menininkų kūrybos procesuose gimė kaip šalutiniai produktai, „netyčiukai“, kurie neatspindi bendros visumos. Tik vieni vis vien bandė kaip nors stropiai atsiliepti į konkursinio avangardo šauksmą, bandydami prie jo pritempti tuos „netyčiukus“ (pvz., Jolantos Kyzikaitės „Menininkų peizažai“ iš skalbimo mašinų suveltų pūkų). Kiti stengėsi pritempti jau senokai sukurtus ir nesyk rodytus darbus (pvz., Astos Šimkevičienės „Papuošalų instrukcijos“).  Treti apie atsitiktinę kilmę prisipažindavo. Vienas tokių sąžiningumo atvejų – Mindaugo Šnipo „Niekis“, kurį sudaro daug metų menininko dirbtuvėje gulėjusi plyta ir ant jos padėta ankstesnio darbo nuolauža. „Niekio“ latentiškumui pateisinti nieko nereikia, ir taip jau tobulai išsitenka mūsų sąraše, o čia dar frazė iš filosofiškiausia vadinamos Biblijos dalies – Ekleziasto knygos : „Berankis bandė primušti vėją“!

Ir visgi, kas avangardiško gali būti latentiškuose kūriniuose? Pats avangardas yra latentiškas, tačiau tik ne tuo atveju, kai jis užsakomas, iškeliant jį kaip jungiantį konceptą. Ir ne tuo atveju, kai kalbame apie atvejus pavienių menininkų kūryboje, o ne neformalias menininkų grupuotes, kuriose paprastai avangardas linkęs atsirasti (na, bent jau tas, kurį dabar vadiname klasikiniu). Tikriausiai konkurso organizatoriams būtų buvę neprošal pasiaiškinti patiems avangardo prigimtį, o ne ieškoti jo apraiškų kūriniuose, kurie nėra joks avangardas, o tiesiog arba latentinėj fazėj užstrigę keistumynai  arba savipakankami, konceptualūs sprendimai. Abu galėtų krypt link avangardo, jei tai turėtų reiškinio, o ne atvejo jėgos, Beje, pinigines vietas užėmusių Timo Kliukoit „Some new toys“ ir Lauros Guokės „Nestabilūs kūnai“ ir paskatinamuosius prizus pelniusių Algio Beržiūno „Įsivaizduok ką matai“ pastariesiems (konceptualiems sprendimams) ir priklauso. Tačiau, kodėl staiga konceptualūs darbai pelno premijas už avangardiškumą, sunku pasakyti. Kažkada, savo egzistavimo pradžioj, konceptualizmas ir visokie post pabuvo avangardu, bet šiandien, o ypač konkurso sąlygomis ir parodos kontekste – tai jau tikrų tikriausios, sumuziejinto, institucionalizuoto pseudoavangardo šermenys. Bet pas įdomiausias dalykas man visgi tokio konkurso motyvas, kuris tikriausiai yra tiesiog nuoširdus arba iš… šventojo naivumo. Gal net truputį „valdiškas“, nes dabar visi kažkodėl pradėjo rengti konkursus menui. Matyt, tam (o tiksliau piniginiams prizams) yra poreikis, juk šis sulaukė net 62-ų dalyvių paraiškų, iš kurių daugumos pavardžių sprendžiant tikrai būtų sunku patikėti, jog jie tiki darantys „naująjį avangardą“.  Laimei, kad „Naujasis avangardas“ parašytas kabutėse, kas teikia vilties, kad konkurso retorikoje esama ir (savi)ironijos.

Fotopasakojimas iš parodos „Naujojo avangardo“ objektas“ galerijos (AV17) erdvėse:

Nuotraukos: Evgenia Levin.

Kalės vaikai ir skraidančios lėkštės ir yra tai, kas yra. Pokalbis su tapytoja Stasele Jakunskaite

Na, tai nuo ko norėtum pradėti?

Net nežinau, gal jau turi kažkokių klausimų sugalvojusi?

Gerai. Žinau, kad tik šiais metais baigsi tapybos bakalaurą, esi Bogdano studentė, mokeisi Utrechte. O kaip iš viso atsiradai tapyboj?

Šiaip net neplanavau stoti į tapybą, tiesiog per prileidimus kur benešiau savo darbus, visur sakė eiti į tapybą, tai ir įstojau.  O dabar tikrai nesigailiu.

Kaip atsirado tas noras redukuoti, naikinti viską, kas tapyboje „įdomu“ (spalvos, šviesotamsa, potėpis)?

Aš norėjau tiesiog tapyti taip, kaip aš noriu. Tada supratau, kad iš tikrųjų nėra jokių taisyklių, tuo, manau, tapyba ir yra įdomi.

Papasakok truputį apie studijas Utrechte. Ten buvo kitaip nei dailės akademijoj? Atradai kažką naujo? Pakito kažkas mąstyme, tapyboj?

Na, pačios sąlygos kažkiek geresnes. Bet neatrodo, kad tai geriau įtakoja vietinių studentų kūrybą. Šiaip labai nustebau, kad ten tikrai dauguma studentų tapo, bet manau mūsų akademija jiems tikrai nenusileidžia. Šiaip aš ten tęsiau tai, ką buvau pradėjusi anksčiau. Gal net didesnę įtaką padarė ne akademija, o pats gyvenimas Olandijoje ir skvotuose. Iš tikrųjų supratau, kad Vakarų kultūra yra labai vartotojiška ir kad man geriau yra čia. O šiaip atsirado naujų idėjų ir pačių motyvų paveikslams, kuriuos inspiravo labiau sutikti žmonės ir pokalbiai su jais, pvz., Kung fu Panda.

Tai tas vaikinas, amžinai įsiveliantis į muštynes?

Taip, jis man papasakojo apie savo nuotykius Londone, kai draugai jį atpažino tik iš batų. Mane ši istorija labai inspiravo, nes apie tokį žodžių žaismą ir yra mano paveikslai , tik čia  Kung fu panda yra labiau atpažįstamas kaip  holivudine produkcija, iš čia ir atsiranda neatitikimas.

Kodėl tau įdomus tas žodžių žaismas? Ne tik „Kung fu panda“, bet ir kituose darbuose („Kalės vaikai“, „Kaip šuniui penkta koja“, „Lėkštės“)? Atrodo, kad tu tyčia tiesmukai iliustruoji žodžius.

Man šios  frazės yra tuo pačiu ir motyvas ir inspiracijos šaltinis. Daugiausiai tai paprastos visiems atpažįstamos frazės ir posakiai, nereikalaujantys išankstinio konteksto žinojimo. Jų niekada nekuriu specialiai, jie  tiesiog būna nugirsti ir pasisavinti iš kasdienybės. Iš neatitikimo, kuris atsiranda tarp žodžių prasmių ir to, kaip tai galima suprasti kitaip, kyla tam tikra ironija, kuri tuo pačiu neša savyje abi reikšmes, įprasminančias viena kitą.

Tai galima sakyti, jog tu nutapai sąvokas, paversdama jas ženklais?

Mano paveikslai yra ženkliški, nes jie ir yra tik ženklai tos kitos prasmės ir  kaip ją galima suprasti, iš tikrųjų tai labai paprasti dalykai, kaip viskas ir gali būti daug paprasčiau nei atrodo.

O kaip yra su ironija? Tame paprastos frazės dvilypume atsirandanti ironija kartu yra labai reflektyvi, tiesa? Tačiau nukreipta daugiau į išorę, mūsų žemiškąją kasdienybės kultūrą, ne į save kaip jos dalį. Ar man atrodo klaidingai?

Per paveikslus aš vaizduoju ne tik kasdienybės kultūrą, bet labiau savo požiūrį į ją. Tai kartu ir savianalizė, kuri pasireiškia labiau per pačią tapybą. Čia atsiranda kitas dvilypumas, kai ironija kontrastuoja su tuo, kaip tai yra nutapyta ir tuo pačiu pavadinimas neša ir pirmosios, visiems žinomos reikšmės informaciją.

Tačiau ne visi tavo darbai yra apie frazių ir sąvokų percepcijos keistumus. Kaip ten su ta pasaulio pabaiga, mėnulio užtemimą stebinčiais pusnuogaliais, ateiviais?

Čia pavadinimai taip pat yra labai svarbūs. Jei saulės užtemimą pavadinu pasaulio pabaiga, tai  ir atsiranda tam tikra ironija ir kritika. Pasaulio pabaiga labai išplėtota tema, kurią galima priimti ir labai rimtai, ir su ironija, man asmeniškai visas šis ažiotažas yra kiek juokingas. Na , o ateiviai, šikšnosparniai ir skraidančios lėkštės iš tikrųjų nėra „gyvenimas“… Bet tuo pačiu jie tarsi ir ne ateiviai, o nuogų vyrų siluetai. Tarsi bandai pabėgti nuo kasdienybes ir vėl į ją sugrįžti.

Kodėl ta kasdienybė tau tokia aktuali?

Nežinau, galbūt aš bandau ją įprasminti… O tapyba – tai būdas pabėgti nuo kasdienybės, suteikiantis gyvenimui kažkokią įsivaizduojamą prasmę arba bandymas ją imituoti.

Tačiau mūsų, kaip Lietuvos statistinių gyventojų kasdienybėse tokių dalykų, kaip saulės užtemimai ir pasaulio pabaigos visai nedaug. Na, jei neskaitai populiariosios spaudos ir nesigilini. O tu skaitai?

Buvo vienas saulės užtemimas kažkur 2000-aisiais metais. Atsimenu, tada visi vaikai žiūrėjom per apdegintus stiklus  į saulę ir tikrai buvo daug kalbų apie pasaulio pabaigą.  Gal dėl šio įvykio man tai asocijuojasi su pasaulio pabaiga. O populiarioji spauda irgi gali būti neblogas inspiracijos šaltinis, manau.

Diskusijų apie pasaulio pabaigą buvo ir laukiant 2012-ųjų… Filmai, knygos ir taip toliau.

Na, šios diskusijos, manau,  yra labai populiarios jau nuo seniausių laikų.

O idėjų semiesi tik iš tavo pamėgtos „kasdienybės“ ar dar ko nors? Knygos, filmai, kitų menininkų kūryba irgi priklauso kasdienybei.

Daugiausiai visos pavadinimų idėjos yra iš pokalbių, kitų žmonių ar mano pačios pasakytos man jos yra tikresnės ir kiekviena turi savo istoriją… Paveikslas ,,Bedugnė‘‘ atsirado, kai pažiūrėjau į bedugnę kaip į puodelį be dugno. Kai aš bandžiau olandams paaiškinti šio paveikslo pavadinimą ir nežinojau kaip angliškai pasakyti ,,bedugnė‘‘ pasakiau hole without end.  Tada vienas iš jų pasakė, kad žino, kas tai yra, ir atnešė guminį lipduką taisyti dviračio padangoms. Jis atrodė net spalviškai kaip mano paveikslas, ir įvardino šį daiktą for fixing hole, kas iš tikrųjų yra tarsi atvirkštinė reikšmė. Man tai pasirodė labai įdomu. Na , o knygos ir kitų menininkų kūryba padeda labiau pačiam susivokimui.

O kokią istoriją turi, tarkim, tie nuogaliai, besikaitinantys prieš užtemusią saulę? Neskaitant vaikystės atsiminimo apie 2000-ųjų metų saulės užtemimą. Ar yra čia kažkas tokio?

Kad kažkokios ypatingos istorijos nėra, tiesiog aš kartais paveikslams ieškau nuotraukų internete ir atsirenku man patinkančius motyvus. O  šis ir buvo iš kažkokio užtemimo dokumentacijos,  mane jis patraukė šių žmonių mimikomis. Pats jų nuogumas, pliažas – tarsi toks pramogavimas, kontrastuojantis su pasaulio pabaigos tema.

O kokių menininkų kūrybą mėgsti?

Gal patys mėgstamiausi man yra Agata Bogacka – dėl pačios tapybos man yra labai artima. Ir italų streetarto menininkas Blu – juo labiau žaviuosi, nei jis man yra artimas kūrybos prasme.  Žinoma, domiuosi ir Lietuvos šiuolaikine tapyba, ką daro mano kursiokai ir bendraamžiai. Nenoriu kažko išskirti, nes įsižeis. Gal šito nerašyk.

Esi dar labai jauna. Baigsi bakalaurą, o ką planuoji veikti toliau?

Na, planuoju stoti į magistrantūrą arba apkeliauti aplink pasaulį. Arba ir tai, ir tai.

Kažkodėl norisi linkėti tau antrojo plano išsipildymo. Sėkmės!

Iliustracija viršuje: Staselė Jakunskaitė, Andrėja ir Popo, 2010, drobė, akrilas, 50×40.

Staselė Jakunskaitė, Plaukų istorija, 2011, drobė, akrilas, 120×100

Staselė Jakunskaitė, Inkstai taukuose, 2011, drobė, akrilas, 20×40

„Imu“ tuos, nuo kurių pati negaliu nusukti akių. Pokalbis su tapytoja Rūta Povilaityte

Studijavai menotyrą. Papasakok, kaip ir kodėl vėliau perėjai į tapybos katedrą?

Nuo pat menotyros mokslų pradžios žinojau, kad tai tik laikinai. O į tapybą iš karto stoti net nepabandžiau, nes maniau, kad įstoja tik super talentingieji. Besimokydama pirmus metus akademijoje supratau, kad klystu ir įstojau į, mano galva, daug smagesnę specialybę.

Kuo tave patraukė tapybos medija? Kas tau yra tapyba?

Nors ir nesu labai prisirišusi prie tapybos, bet kol kas ji man labai „patogi“. Ta prasme, kad  visas procesas ir rezultatas yra tik mano nuopelnas arba kaltė. Nors man labai patinka ir „materialioji“ tapybos pusė: aliejinių dažų kvapas, kaip jie minkštai slysta, kaip gražiai atrodo išrikiuoti teptukai ir pan.

Ką turi galvoje sakydama, kad tapydama bandai priešintis bejėgystei?

Turbūt čia toks labiau sąžinės raminimo būdas. Sugalvoji kažką, įgyvendini ir kartais būna jausmas lyg ir padarei kažką gero. Tada atsiranda prasmė, ir kurį laiką pasaulio veikimo mechanika būna aiški.

Kokių menininkų, filosofų, rašytojų kūryba domiesi? Kas juose artima tavo žvilgsniui?

Žaviuosi prancūzų menininke Sophie Calle. Ji labai drąsiai elgiasi su savo gyvenimu ir aš jai pavydžiu, kad įvykdo, kas man atrodo baisiai įdomūs, bet skaudūs arba per daug jautrūs dalykai.  Supindama savo meninę praktiką su asmeniniu gyvenimu, ji buvo ir detektyvas (sekė nepažįstamus žmones, dėl to važiavo net į kitą šalį), ir mokslininkė (paprašiusi aklųjų apibrėžti grožio sąvoką, ji bandė atkurti jų interpretacijas ir kartu publikavo atsakinėtojo portretą), ir psichologė (radusi nepažįstamojo užrašų knygelę, ji skambino to žmogaus draugams ir dėliojo jo istoriją).

Apskritai, kas dabar vyksta Lietuvos mene, ką kuria mano bendraamžiai  man labai smalsu. Dar nuo vaikystės man kažkodėl reikėdavo užsiversti neapdorojamu knygų, muzikos, filmų kiekiu ir tikėtis, kad visi jų lobiai nutūps kokioj smegenų kertelėj. Bet dabar dažnai pamąstau, kad čia yra baisi yda.

Kodėl tau tai atrodo yda?

Tai kad neįmanoma aprėpti visko, o nerimas pradeda graužti.

Kaip kito ir formavosi tavo pačios temos ir raiška tapyboje nuo pradžių iki dabar?

Oi, pradžia gi dabar. Dar akademijoj labai grauždavausi, kad darau gal ir neblogai, bet ne „savo“, todėl eksperimentų buvo daug ir dabar dar tęsiasi. Bet čia forma, o svarbiausia tai buvo atrasti tokią temą, kuri būtų kažkokia bendražmogiška, esminė, toks labai idealistinis požiūris, sakyčiau. O po to gal apsiraminau, bet visai nebesinorėjo jokio dramatizmo, tapo svarbūs absurdo, komizmo elementai. Norėčiau suderinti tas priešybes.

Viena patirčių, kuri atsitinka žiūrint į tavo darbus – trapumo pojūtis. Žmogus kaip efemeriškas sąlyginis konstruktas globalizacijos procesuose, įvairiuose laikinuose sąlyčiuose su aplinka, jos detalėmis, iš to atsirandantys paradoksai ir fikcijos. Todėl tavo darbuose yra daug beprasmybės. Ar beprasmybės išviešinimas yra pagrindinė tavo intencija?

Aš sau nesu įsivardijus to kaip pagrindinės intencijos, bet beprasmybė yra ypač dažna mano apmąstymų tema. Bet ji ne tokia bergždžia ir beviltiška, o greičiau komiška mano darbuose.

Ką turi galvoje sakydama, kad absurdiškumo deklaravimas suteikia galią ir kontrolę?

Čia turbūt tinka psichologų taktika, teigianti kad problemos įvardijimas jau yra žingsnis į išgijimą. Mane žinojimas, kad absurdas yra neišvengiamas, ramina, dažnai „kviečia“ kartu žaisti su jo ribų ir taisyklių nebuvimu, galima sakyti, net linksmina.

Tavo darbuose labai akivaizdus to, kas potencialiai reikšminga „dengimas“. Kartais tą dengimo aktą atlieka „kaukės“ ant personažų veidų, kartais galvų iš viso nėra, kartais jie tarsi skendi rūkelyje. Anonimiškumas, beveidiškumas arba kaukėtumas kaip šiuolaikinės visuomenės bendravimo metafora, atspindys, tiesa?

Tiesa. Dabar žmogus turi begalę progų būti skirtingais „veidais“, jei nori – gali jo visai nerodyti. Toks laisvės ir nežinojmo ką su ja daryti paradoksas.

Kas tau yra „save švenčianti visuomenė“? Esi kritiška jos atžvilgiu? Kodėl? Apskritai, kiek tau svarbu kritiškumas aplinkos atžvilgiu?

Aš gal labiau stebėtoja, nors kritiškumas negali būti nesvarbus. Čia juk turi būti mąstančio, kuriančio žmogaus sąmonės pagrindas.
O „save švenčiančia visuomene“ tampama tada, kai tas analizuojantis žvilgsnis, saviironija pasidaro nebesvarbūs.

Ar tau rūpi socialinės temos, ar jos tave įtakoja?

Aišku rūpi, juk nesu negyvenamoj saloj. Tik, kad visai man neblogai einasi, o norisi būti nuoširdžia.

Kaip galėtum apibrėžti elementų tavo darbuose (kaip teksto) ir aplinkos, fono (kaip konteksto) santykį? Iš kur skoliniesi naudojamus įvaizdžius?

Galima būtų pasakyti, kad iš populiariosios kultūros. „Imu“ tuos, nuo kurių pati negaliu nusukti akių, kurie dažnai matomi, bet man nesvokiami jų „veikimo principai“. Grožio ir jaunystės kulto apraiškos, pasaulio pabaiga, ateiviai domina žmoniją tiesiog neišmatuojamai.

Ar tau svarbu naratyvumas, kad paveikslu papasakotum kažkokią istoriją?

Svarbu, aš mėgstu istorijas. Gražu, kai ji „išsivynioja“ ne iš karto, lėtai. Man pačiai labai įdomu atrasti pažįstamumo ir netikėtumo santykį.

Kodėl pasirenki tokį blyškų, kone perregimą koloritą? Kameriškus formatus?

Visada planuoju didelius ir ryškius darbus, galvoju, kad kiti jau tikrai tokie bus, bet kol kas neturiu atsakymo, kodėl jie dabar tokie nėra.

Papasakok šiek tiek apie patį kūrybos procesą. Vaizdas kartu su mintimi gimsta tavo galvoje, ar esi linkusi mąstyti „pieštuko galu“?

T.y. vaizdas išryškėja tiesiog procese, jungiant skirtingas figūras, elementus atsitiktine tvarka, jutimo pagrindu.

Ar daug eskizuoji?

Nuolatos karpau ir renku paveiksliukus, po to man patinka juos rūšiuoti, žiūrinėti. Taip dėliojant aiškinuosi, kodėl man tai buvo svarbu, smalsu, išsivysto temos, motyvai. Dažniausiai  žinau, kaip turi atrodyti  paveikslo „rėmai“, toks tarpinis rezultatas. Kai jau yra tas apgalvotasis  pagrindas, labai gera nebesvarstyti, ar taip, ar kitaip ir jau leistis į nežinomą erdvę.

Ačiū už pokalbį!

Iliustracijose: Rūta Poviltaitytė, Iš ciklo „Kuo puikiausiai galima gyventi ir nieko nesuprantant“, 2009 – 2011.

Išjausta mintis ir išmąstytas jausmas. Pokalbis su menininku Arnu Anskaičiu

Arnas Anskaitis (g. 1988) tik šiemet baigė fotografijos ir medijos meno bakalauro studijas, tačiau  jau kurį laiką buvo pastebimas įvairiose parodose ir projektuose (tiek vaizduojamojo, tiek garso meno) kaip savarankišku mąstymu pasižymintis, tarpdalykinius kontekstus sulydyti gebantis konceptualus menininkas.

Pokalbį pradėkim nuo pradžios, nuo Kauno. Ar tu lankei kokią meno mokyklą?

Mokiausi jėzuitų gimnazijoje, tačiau ten su menu turbūt buvo mažiausiai reikalų. Kurį laiką lankiau A. Martinaičio dailės mokyklą, bet Kaune apskritai labiau orientuojamasi į ekspresyvią raišką. Dailės mokyklose daug nekalbėta apie tai, ką darai. Rodos, ten daug svarbiau  kaip. Manau, kad didžiausią įtaką man padarė kalbų, literatūros pamokos. Geriau susivokti padėjo judesys į Vilnių.

O iš literatūros ką mėgai?

Ką mėgau? Negaliu atsakyti taip tiesiai. Nenoriu turėti kažkokių hierarchijų, ką labiau, ką mažiau. Mane veikė pats interpretavimo principas, įsižiūrėjimas į tekstą. Bet aš visada jaučiausi truputį maištaujantis, nes pateikiamoje literatūros analizėje man kažko trūko.

Kada atsirado muzika?

Muzika… tiesiog turėjau tokį interesą garsui labai seniai… Aš neturiu formalaus muzikinio išsilavinimo, viskas prasidėjo nuo pasiūlymo Patriui Židelevičiui, violončele grojančiam draugui, kaip galėtume kažką bendro nuveikt. Tiesiog pasiūlėm savo projektą „PA“ Kauno festivaliui „Centras6“, buvom priimti, ir tai buvo pirmas pasirodymas. Bet tas mūsų skambesys buvo labai eklektiškas. Nesiorientavom ką kurti konkrečiai, kažkokį stilių, koncepciją, pagal kurią vėliau viską dėlioti, vykdyti kaip įprasta tokiuose renginiuose. Tai buvo daugiau iš jausmo.

Ar tikslinga, kalbant apie tolesnę tavo veiklą ir kūrybą, ieškoti domėjimosi garsu sąsajos su kalbos apmąstymais?

Be abejo, turbūt yra įtakos. Per laiką atsirado labai daug technologinių galimybių manipuliuoti garsu, bet kažkaip pajutau, kad per daug yra pasirinkimų, ir norėjosi pirma pačiu garsu pasidomėti, ne technologijomis. Ir natūraliai taip gaunasi, kad jei jau mąstai apie kalbą, tai iškyla ir garsas kaip svarbus aspektas.

O filosofijos įtaka?

Buvo literatūros studijos, šalia prasidėjo filosofijos skaitymai, elektroninė muzika. Susidūriau su Frankfurto įrašų kompanija, kuri vadinosi „Mille Plateaux“, ir aš kažkaip žavėjausi jų veikla. O  jos pavadinimas – tai Deleuze‘o knygos „Tūkstantis plokštikalnių“ pavadinimas. Turbūt iš pradžių visiškai ne taip viską supratau, bet po kiek laiko į rankas papuolė „Baltų lankų“ knyga, skirta Deleuze‘ui. Pradėjau skaityti ir irgi nieko nesupratau, bet palaipsniui kažkoks žinojimas kaupėsi, atsirado kiti autoriai ir taip išsiplėtė tas laukas. Irgi rizomiškai – jokios hierarchijos ar tvarkos, kaip kas turi būti. Muzikoje irgi viskas buvo paremta rizomine logika ir pats komponavimas inicijuojamas daugiau realiam įvykių laike. Tas mūsų projektas ir buvo iš įvairiai perkonstruojamų garso kilpų, priklausomai nuo konteksto, į kurį papuldavom.

Vienas man svarbus aspektas buvo kaip šiuolaikinis filosofinis mąstymas svarsto veikėjo/veikiančiojo klausimą. Tradicinė, klasikinė filosofija numato, kad veikėjas yra racionalus ir sau skaidrus. Bent jau aš sau toks nesijaučiu… Tai natūraliai atsirado potraukis minčiai „o kas iš to?“, „kas už to?“. Ir visi šitie mąstytojai, toks sutapimas, kad jie dažniausiai priskiriami poststruktūralizmui, buvo studijų metais akademijoje apmąstomi, apie juos kalbėta paskaitose.

Kas tave stipriau veikia – intuicija ar racionalumas?

Galbūt išjausta mintis ir išmąstytas jausmas?

Ar galėtum apibrėžti savo ieškojimų studijų metais slinktį (problemos, temos, raiška)?

Nemanau, kad labai nuoseklu viskas buvo, bent jau man taip neatrodo. Priklausė nuo to, kaip formuluotas uždavinys arba tikslas. Pradžioje vistiek daugiau norėjosi apmąstyti mediją, (fotografiją, video), tai iš to ir kūrinių atsirado. Po to, kai supranti, kad medžiaga ne taip jau svarbu, pradedi labiau galvoti apie temas, problemas kurios rūpi asmeniškai.

Sukūrei ciklą fotografijų, kuriose užfiksavai galerijų sienų fragmentus, o tas fotografijas vėlgi eksponavai galerijose.

Svarbiausias dalykas tuo metu buvo fotografijos kaip medijos apmąstymas, užklausiant, kas ta fotografija. Svarbus veiksnys – fotografija kaip reikšminis (significant) paviršius. Klausimas, koks paviršius yra savaime reikšmingas, iškilo perskaičius vieną tai lietusį medijų teoretiko Vilém Flusser’io esė sakinį (toliau, tiesą sakant, ir neskaičiau, bet ta eilutė užkabino). Ko tikimės iš fotografijos – kad ji būtų kažkoks langas į vaizdą, į tikrovę. Taigi aš parodau šias galerijų sienas kaip tam tikrą savaime reikšmingą tikrovę vieno kvardratinio metro formatu, kuris daugiau yra architektūrinis arba statybinis vienetas, sample‘as. Man norėjosi susirinkti tų sienų archyvą, nes įdomus tas momentas, jog jos teigia, kad pristato šiuolaikinį meną Vilniuje. Kūrinio vertę neretai simboliškai kuria tai, kur tas kūrinys eksponuojamas. Norėjosi užčiuopti „sienos aurą“. Siekta, kad fotografija turėtų reprodukcijos kokybę. Kad priėjęs galėtum atpažinti sieną. Fotografavimo sąlygos buvo numatytosų kuo vienodesnės, kad jas būtų galima ir palyginti (pavyzdžiui, geriau gyvenančios galerijos turėjo švaresnes sienas, prasčiau – purvinesnes).

Arnas Anskaitis, Fotografija kaip reikšminis paviršius / 1 m² ŠMC

Tai čia kartu ir socialinis tyrimas?

Iš to išplaukia šitas pastebėjimas, bet netikslingai, tai galėjo likti ir nepastebėta.

O video kūrinys „Kairos“ irgi susijęs su pastato ar patalpos aura?

Sąvoka kairos yra šalia termino chronos. Chronos – tai laikas, kurį skaičiuojame, matuojame ir dalome (para, valanda). O kairos yra religinis, mitologinis galimybės laikas. Čia iš tokio asmeninio patyrimo, kai gimnazijoje turėjome rekolekcijas, vadinamas kairos. Dalyvaujant jose buvo atiduodami laikrodžiai, komunikacijos priemonės, ir tu negalėjai  žinoti, kiek dabar laiko. Visoms patirtims skiriama tiek laiko, kiek reikia. Taigi tame video sugretintos dvi erdvės: maldos namai ir viešas baseino dušas. Galvojau, kokie būna interjerai, kuriuose paprastai laikas neskaičiuojamas, į kuriuos užėjus būnama tiek, kiek reikia. Tai dušo ir maldos namai yra tokie perkeliantys į visai kitą laiko supratimą. Ir tas momentas įdomus, kad viena patalpa nurodo į kūnišką apsinuoginimą, o kita į dvasinį. Tačiau abi videofilme yra tuščios ir niekas jose neatsitinka, nepasirodo joks žmogus. Tik garso takelis kuria naratyvą. O trukmė yra nustatyta tokia, kiek man reikėjo ten pabūti. Taigi tai yra negatyvus kairos būtent dėl to, jog niekas neatsitinka, galimybė neišsipildo.

Arnas Anskaitis, Kairos, video 2:30 min.

Buvai išvykęs studijuoti į Suomiją. Ar šis trumpas etapas tapo tau, kaip iš vienos terpės į kitą perėjusiam žmogui, nauju savistabos punktu, žymi kokias nors permainas?

Man iš pradžių viskas buvo panašu į Lietuvą. Ypač gamta, ten kur buvau. Atsidūriau rudenį, tai atrodė, jog esi kaip namie. Nebuvo kultūrinio šoko ar kažko, bet, be abejo, ten viskas yra kitaip. Pas mus menuose gal didesnis poreikis artikuliuoti, motyvuoti, apie ką ten net nėra keliamas klausimas, nes arba jie jau yra atsakę sau į visus klausimus, arba nepastebi kažkokių dalykų, trinčių. Toks įspūdis, kad streso nėra visuomenėje, nors gal tai tiesiog laiko klausimas – aš nesu jų nuolatinis gyventojas. Bet nepajutau streso, ir tie jų kūriniai pasirodė tokie ramumos sąlygomis kurti.

Papasakok apie savo diplominį darbą „Yra“. Nors jis vietos prasme lokalus – iškaltas ant vieno iš granitinių „Titaniko“ balkonėlių bortelio, bet jau įgavo tam tikrą atgarsį. Kad ir, pavyzdžiui, Remigijaus Pačėsos fotografijų parodos anotocijoje Agnė Narušytė, kalbėdama apie būtį ir laiką, mini tavo darbą.

Šito aš nežinojau. Tai tu nori sužinoti apie pradžią? Aš irgi norėjau sužinoti apie pradžią. Dėl to galbūt ir radosi šis darbas. Man rūpėjo sužinoti apie žodžio kilmę, apie tai, kodėl žodžiai yra tokie, kokie yra, kodėl jie taip skamba. Domėtis tuo lietuvių kalbos kontekste arba turint lietuvių kalbą omenyje, yra labai paranku, nes kalbotyrininkai daugiau mažiau sutaria, kad lietuvių kalba viena archaiškiausių iš indoeuropiečių kalbų šeimos. O šios yra vadinamos gramatinėmis, nes bandoma užrašyti taip, kaip girdima, nekuriant kiekvienam atskiram žodžiui ar sąvokai simbolio. Tuo pačiu atsiminiau diskusiją apie lingvistinį ženklą, kuri vyksta nuo pat XX a. pradžios. Visada kaip atskaitos taškas nurodomas Ferdinandas de Soussure‘as, šveicarų lingvistas, padaręs radikalų posūkį, kalbėjime apie kalbą ir reikšmę, kaip ji kuriama ir konstruojama. Pasak Saussure’o, nėra jokio natūralaus ryšio, motyvacijos tarp ženklinančiojo ir ženklinamojo – kalba yra bendruomeninio susitarimo reikalas. Kilo klausimas, ar galima šia kryptimi eiti toliau? Koks tai galėjo būti bendruomeninis susitarimas? Sutapo, kad į rankas papuolė lietuvių kalbos tyrėjų-mėgėjų Aleksandro Žarskaus ir Algirdo Patacko straipsnis „Apie lietuvių kalbos paparčio žiedą“, kuriame svarstoma garso ir prasmės atminties lietuvių kalboje galimybė. Pastarieji klausia, gal iš tikro lietuvių kalboje garsas dar turi prasmę, o prasmė savo garsą? Bandydamas įsivaizduoti kaip tai galėtų būti, iškilo tokia schema, kad jeigu tu kažko dar nemoki užrašyti, neturi grafinio ženklo, tai tą garsą pirmiausia užsirašai į savo ausį. Tuomet neatsitiktinumas, kad tam tikri žodžiai apibūdinantys reiškinius dažnai panašiai skamba, pavyzdžiui, būtis ir buitis, nokti ir nykti, myluoti ir meluoti, drįsti ir drausti, tvarka ir tvirka… Tokie dalykai pirmiausia pasirodo kaip kalbos žaismė, tačiau tuo pačiu metu kyla klausimas, ar tai nėra mūsų archaiškos kalbos vidinė tvarka, tam tikra jos logika?

Iš pavydžių, kuriuos aptikau skaitydama tavo aiškimraštį, tikrai susidaro įspūdis, jog žodžio užrašyme ir jo tarime yra užslėpta logiška prasmė. Dvišakis modelis – sacrum ir profanum.

Taip, bet tas jų pasiūlytas lietuvių kalbos slėpinys neįtikina profesionalių kalbotyrininkų. Galbūt dėl šios teorijos beprecedentiškumo ir tam tikro ezoteriškumo. Šiaip ar taip jie pasiūlo naują supratimą apie kalbą. Nebandau jų legitimuoti, tiesiog man atrodo, kad ir vienas ir kitas požiūris „pakimba“, įsikrauna kažkokio krūvio. Man buvo įdomiausia užklausti apie kalbos galimybes.

O kaip ir kodėl tavo apmąstymai susikloja į vieną žodį „yra“?

Pradžios tašku pasirinkau abstraktų dalyką – sąvoką niekas. Nieką, kaip ko nors stoką aptinkame kalboje, o ji tiesiog persmelkta negatyvumo. Kita vertus, filosofinėje tradicijoje jis visada yra kaip priešprieša būčiai. O lietuviškasis „yra“ buvo parankus, kaip teigiantis būtį, bet kartu nurodantis į jos niekėjimą [jei kirtį dėsime ant „y“, žodis nurodys į kažko irimą, – J. M.-J.]. Tada kyla klausimas, ar čia yra kalbos žaismė, atsitiktinumas, ar visgi seka iš kalbos logikos.

Arnas Anskaitis, Yra dokumentacija, 2011.

Iš karto žinojai, kad „yra“ bus tavo įsisąmonintas idėjas monumentalizuojančioje plokštėje?

Monumentalumo nesiekiau. Vieta pasirinkta ne fasadinė, o atokesnė. Netgi rinkdamasis šriftą stengiausi nenaudot romėniško, kuris iš karto nurodytų į monumentalumą. Siekiau numonumentalizuojančių sąlygų, tačiau man buvo įdomus akmuo kaip ilgaamžė medija, o kartu ir inskripcijų tradicija. Tarkim Rozetės akmuo, kurį atradus, pagaliau buvo galima iššifruoti senovės egiptiečių tekstus. Tekstas, įrašytas akmenyje yra numatytas labai ilgam, jis netgi turi pretenzijų į amžinumą. Bet pats įrašymo akmenyje būdas labiau veda į tą „niekėjimo“ pusę, nes akmuo yra išėsdinamas, pagreitinamas jo irimo procesas. Kažkas iš jo išimama ir lieka negatyvas, bet tą išėsdintą žodį perskaitome pirmiausia kaip pozytyvų dalyką – „yra“. O turėklas, esantis toje vietoje, įgauna žaismę žinantiems užbrauktos būties – sous rature judesį.

Ačiū už pokalbį.

Nuo atsivėrimo – 20 metų. Interviu su galerijos „Vartai“ reprezentatore Lietuvoje ir užsienyje Laura Rutkute

Šį vasarį privačiai šiuolaikinio  meno galerijai „Vartai“ sukako 20 metų.  Ta proga kalbamės su jos įkūrėjos Nidos Rutkienės dukra, kuratore, galerijos tarpininke ir reprezentatore Lietuvoje ir užsienyje, Lietuvos paviljonų Liverpulio (2010) ir Venecijos bienalėse (2009) komisare Laura Rutkute.

Šiandien „Vartai“ neabejotinai yra vienas pagrindinių ir svarbiausių taškų Lietuvos parodiniame žemėlapyje, pagal parodų įdomumą ir aktualumą beveik tolygiai išsaugojantis poziciją greta ŠMC, NDG.  Projekto „Artscape“ dėka, galerija tapo vieta, kurioje galima pamatyti ne tik lietuvių, bet ir iškilių užsienio menininkų kūrinių, kurių neprisitraukia nei viena kita privati galerija. Galerijos vardas reprezentavo Lietuvą pristatant Venecijos bienalėje Žilviną Kempiną, taip pat Liverpulio bienalės lietuvišką paviljoną.  Taip pat „Vartai“ bando nors kiek išklibinti liūdną meno rinkos situaciją, rengdama šiuolaikinio meno aukcionus, noriai įsileidžia jaunus, dar nepripažintus vardus.

Toks galerijos vaizdas šiandien. Tačiau koks jis buvo galerijai įsikūrus? Galbūt gali pasidalinti ankstyvais atsiminimais apie Atgimimo euforijos išklibintą meninę atmosferą – kokia ji tada buvo?

Labai gražiai apibūdinai tuometinę situaciją. Su valstybės atgimimu ir atskirų tautiečių viduje ėmė kažkas kirbėti, atsirado noras daryti kažką visiškai naujo, keisti iš esmės, išsijudinti.  Kaip dabar prisimenu nagingų šeimos draugų pasisėdėjimus ir pokalbius, generuojant tuo metu utopiškai atrodžiusias idėjas, kurios, įgavusios kiek kitokį pavidalą, netruko tapti realybe. Atsirado „Vartai“…

Mokytojų namuose, kur nuo pat pradžių įsikūrė galerija, mano mama (tuo metu Statybos ir dizaino technikumo etikos ir estetikos dėstytoja) repetuodavo su savo įkurta „Žodžio ir gaidos studija“. Taip ji susibičiuliavo su šviesios atminties Mokytojų namų direktoriumi Juanu Timuku ir jo pavaduotoja, dabartine direktore Zita Žepnickiene.  Jie ir pasiūlė mamai pradėti organizuoti  parodas trečiojo aukšto patalpose, kur niekas per daug nevykdavo, bet kartais menininkams būdavo leidžiama ten išsikabinti darbus.

Nepavyks nuodugniai perteikti visos galerijos istorijos, nors prisipažinsiu – sunkiai susilaikau, nes istorija tikrai labai įdomi ir spalvinga. Labai mielai prisimenu, kaip iš Atgimimo bangos įkvėpto noro daryti tai, ko dar niekas nedarė, atsirado „Vartai“, greit tapę antraisiais namais daugybei menininkų. Tai tapo vieta ne tik jų kūrybai, bet ir susitikimams. Neretai ir mano kelias iš mokyklos pasukdavo link galerijos, kur po darbo dienos savo dirbtuvėse rinkdavosi menininkai išgerti kavos, pabendrauti… Turėjome seną „samovarą“ ir seną rankinį kavos malūnėlį. Pirmasis užsukęs atnešdavo vandens ir užkaisdavo „samovarą“, tuo tarpu atėjęs kitas imdavosi darbo malūnėliu. Neretai tokie pasisėdėjimai prie kavos virsdavo karštomis diskusijomis, kuriose gimdavo naujos idėjos, planai, ateities vizijos. Tarp nuolatinių kavos gėrėjų buvo Algis Griškevičius, Jūratė Mykolaitytė, Raimundas Sližys, Klaudijus Petrulis, Alius Berdenkovas ir kiti.

Kaip „Vartai“ įsivaizdavo savo misiją?

Tuo metu niekas dorai neįsivaizdavo, kur visa tai veda, tiesiog buvo bandoma veikti įvairiomis kryptimis, diktuojamomis sparčiai kintačių aplinkybių. Surengus pirmąją parodą paaiškėjo, kad yra norinčių įsigyti vieną ar kitą kūrinį. Taip prasidėjo komercinio mechanizmo formavimasis – visa tai buvo absoliuti naujiena. Atsirado pajamos, kaip su jomis tvarkytis? Kaip paskirstyti? Nuolat kildavo vis nauji klausimai, kurie buvo sprendžiami intuityviai, įjungiant vieną po kito šeimos narius, draugus. Juk nebuvo pavyzdžių ar modelių, kuriais būtų buvę galima sekti. Todėl tarp to, kaip „Vartai“ atrodė tuomet, ir kaip dabar, yra didelis skirtumas.  Galerija praėjo spalvingą kelią, daugybę skirtingų vystymosi etapų, ir visi jie neabejotinai yra svarbi ir neatsiejama jų istorijos dalis.

Kaip ir kodėl iš galerijos veiklos buvo išstumti (jeigu tinka taip sakyti) muzikos ir poezijos vakarai, anksčiau sutraukdavę daug žmonių?

Koncertai ir vakarai yra svarbi „Vartų“ istorijos dalis, ir išstumti jie tikrai nebuvo. Aš tai pavadinčiau natūralaus vystymosi, „išsigryninimo“ rezultatu. Galerijai vystantis suaktyvėjo tarptautinė veikla,  sutelkėme visas pajėgas pagrindinėms galerijos veikloms įgyvendinti: rengėme parodas, atstovavome menininkams, organizavome projektus. Teikėme prioritetą vizualiam menui, todėl natūralu, kad siekiant profesionalumo visas dėmesys atiteko būtent šiai sričiai.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis įsiliejai į galerijos kolektyvą? Koks buvo Tavo asmeninis indėlis jos veikloje?

Nors galerijos veikloje, tiesa, daugiau pasyviai, bet nepaprastai mielai dalyvavau nuo pat pradžių, tačiau niekada nesiejau su ja savo ateities. Baigusi studijas pasiblaškiau po pasaulį ir ateityje save įsivaizdavau darančią karjerą kokioje nors stambioje tarptautinėje organizacijoje. Pabandžiau, buvo įdomu, bet gana greitai pajutau, kad mano vieta ne čia. Tuo pačiu įgijau praktikos bei nušvito man štai toks akivaizdus dalykas, kad galerija juk irgi yra organizacija, tiesa, nedidelė, bet su glūdinčiu stipriu potencialu. Atsirado minčių kaip galėčiau patobulintą šį verslą. Tuo metu nuveikta jau buvo nepaprastai daug – „Vartai“ artėjo link dešimtmečio. Supratau, kad augimo galimybės neribotos, o aš galiu prie to prisidėti.

Mano įsiliejimas buvo palaipsnis: pabuvojau stažuotėse užsienyje, domėjausi, kaip veikia tokio pobūdžio organizacijos svetur, lankiausi parodose, mugėse, vėliau pradėjome jose dalyvauti. Pradžioje mažose, žiūrint iš šiandienos pozicijos, nereikšmingose. Tačiau tai buvo svarbios pamokos. Pamažu pradėjome keisti programą ir judėti būtent ta kryptimi, siekdami tapti tarptautiniu mastu konkurencinga šiuolaikinio meno galerija. Žinau, kad einame teisingu keliu, taip pat žinau, kad jis dar ilgas, bet tai negąsdina. Priešingai – man tai yra labai įdomu.

Kaip „Vartams“ pavyko užmegzti ryšius su užsienio galerijomis ir meno pasaulio žmonėmis? Kiek atsitiktinumo ir kiek geros vadybos, juodo darbo?

Ryšiai ir pradėjo megztis keliaujant. Pradžioje kaip žiūrovui, stebėtojui, vėliau kaip dalyviui. Sunkaus darbo, neišsenkančio tikėjimo bei entuziazmo dėka įgijome vardą,  kuris yra žinomas ir gerbiamas. Atsitiktinumo, ar greičiau laimės dalyko, žinoma, tam tikra dalis visada yra, tačiau be intensyvaus veiksmo naudos nebūtų.

Kaip „Vartai“ save mato šiandien užsienio ir Lietuvos meninio vyksmo kontekste?

Tarptautiniame kontekste esame šiuolaikinio meno galerija, veikianti panašiais, tokio pobūdžio organizacijoms būdingais principais. Tačiau konkuruoti kol kas sunku, kol veikiame šalyje, kurioje šiuolaikinio meno rinka neegzistuoja. Nepaisant to, tarptautiniu mastu turime ką veikti… Lietuvoje šiandien esam vieni, ir tai neabejotinai apsunkina tiek rinkos atsiradimą, tiek pačios galerijos vystymąsi be vietinės konkurencijos. Susiklosčius tokioms sąlygoms labai svarbus tapo edukacinis galerijos vaidmuo. Vykdydami įvairius projektus lietuvių publikai galime rodyti ryškiausius Europos bei vietinius šiuolaikinio meno pavyzdžius. Ir nors geriausių vertinimų už „Vartuose“ rengiamas parodas sulaukiame iš užsieniečių, tačiau pastebime, kad vis daugiau lietuvių ima smalsauti, domėtis, sekti šiuolaikinio meno naujienas.

Kaip galerijos veikloje pasijaučia verslo, plačiosios visuomenės ir meno polių nutolimas vienas nuo kito, lyginant galerijos situaciją su užsienio galerijų veikla ir galimybėmis?

Lietuvoje pasigendu susivienijimo ir tarpusavio palaikymo. Esame, palyginti, tokia nedidelė grupelė šioje srityje dirbančių žmonių (turiu galvoje tiek institucijų, tiek nepriklausomus kuratorius, menininkus).  Visi lyg ir juda ta pačia kryptimi, tačiau daugiau ar mažiau kiekvienas sau, o kas liūdniausia – kartais dar ir vienas prieš kitą. Nenuostabu, kad toks kelias stipriai prailgsta. Muziejai, meno centrai, nepriklausomi kuratoriai, kritikai, menininkai, kolekcininkai… Visi jie yra neatsiejami grandinės elementai, efektyviausiai veikiantys būtent sąveikoje. Tikiu, kad su laiku situacija pasikeis.

Didžioji dauguma užsienio galerijų yra pilnai save išlaikančios. Maža to, gali investuoti į savo menininkų naujų darbų sukūrimą. To siekiame ir mes. Norime pilnavertiškai atstovauti savo menininkus, parduoti jų kūrinius, suteikti jiems sąlygas kūrybai ir karjerai. Esame labai dėkingi savo rėmėjams, valstybės paramai, padedantiems įgyvendinti didelio biudžeto projektus, kurie vienareikšmiškai padeda mums siekti šių tikslų. Tačiau mūsų ateities planas yra pajėgti finansuoti veiklą patiems.

Kas padėjo, įkvėpė sėkmingai išsilaikyti galeriją visus 20 metų?

Į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti mano mama, Nida Rutkienė, nes ir man pačiai atrodo didelis stebuklas, kaip jai pavyko visus 20 metų išlaviruoti sunkiausiais periodais, neprarandant optimizmo, vilties, ambicijos.  Mano įkvėpėja buvo būtent ji. Visada palaikė mano sumanymus, su entuziazmu ėmėsi permainų, puikiai suvokdama, kad tos permainos gali dramatiškai apsunkinti ir taip nelengvą galerijos gyvenimą.

Kokie galerijos ateities planai, vizijos?

Norime išlaikyti tempą… dalyvauti mugėse, užsienio projektuose, rengti geras parodas, skatinti jaunus talentus. Sieksime ir toliau daryti tai, kas mums įdomu, ką mylime ir kuo tikime. Prireiks dar ne vieno dešimtmečio, nes planų turime daug…

Refleksjos apie „iksmenus“ ir juodą skylę. Jaunųjų Ukrainos menininkų paroda „Titanike“

Po to, kai išgirdau apie jaunųjų ukrainiečių menininkų susižavėjimą Lietuvoje atrastu ruduoju gabaliniu cukrumi ir apie „iššluotas“ „Humanito“ knygyno lentynas, man sunkoka žiūrėti į jų darbų parodą be humoristiško pasididžiavimo savo pilietybe – antai, ir rudas cukrus mums ne naujiena, ir knygų apie meną turime palyginti daug ir gerų. Panašiai kaip ir neseniai ŠMC apsilankiusi baltarusų paroda šioji ragina mąstyti apie meno gyvenimo ir politinio fono santykius, o to mąstymo išraiška – noras broliautis.

Tai ne pirmas toks broliavimosi atvejis. Pavyzdžiui, 2008-2009 metais vyko bendras Lietuvos ir Ukrainos menininkų projektas „4+4“, surengtas grafikos meno centro „Kairė-dešinė“ ir Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ja galerija” bendradarbiavimo dėka. Šįkart su ta pačia Kijevo galerija sėkmingai ryšius užmezgė „Jaunojo tapytojo prizas“ (VŠĮ Šiuolaikiniai meno projektai). Tiek „Ja galerija“ kuratoriaus Pavlo Gudimovo inicijuota jaunųjų Ukrainos menininkų programa „Genofond“, tiek „Jaunojo tapytojo prizas“ siekia pristatyti jauniausią ir potencialiai stipriausią menininkų kartą, nors vienu atveju menininkus rodanti jėga yra įvairių disciplinų atstovus globojanti organizacija-institucija (tiksliau kuratorius-mokytojas), kitu atveju – kartą per metus vykstantis, tik į tapybą orientuotas konkursas. Tad reikia manyti, kad tai, ką abi kompanijos reprezentuoja, yra jau iš anksto pasmerkta būti nelygiavertiška, todėl lyginamasis žvilgsnis, vertinant ukrainiečių parodą (vėliau ir būsimą lietuvių parodą Kijeve) – neprasmingas. Nors šiokį tokį bendrą jaunų menininkų mąstymo pulsą ar kryptį visgi galima įžiūrėti.

Visgi man įdomesnis galvojimas apie tai, kaip savo globotinius mato ir pateikia „Genofondo“  iniciatorius. Žiūrint į parodos plakatą ir lankstinukus su dideliais „iksais“, iš atmties iškyla vaikystės filmas „X-menai“ apie evoliucijos šuolyje išsivysčiusius naujus žmones-mutantus, turinčius ypatingų ir unikalių galių. Nežinau, kiek taikli ši mano įžvalga, bet galimas daiktas, kad būtent tokia simboline-idėjine aura ir norima apgaubti globojamus menininkus – juk ir pavadinimas „Genofond“. Pati ukrainiečių paroda man pasirodė „iksmeniška“: niūri, kūniška, su siaubo, košmaro motyvais. Sadano skulptūros – tarsi tiesiai iš siaubo filmo ekrano nužengę personažų modeliai. Ruslano Trembos kruvinų venų, sąnarių fiziologija ant baltų keramikinių plytelių – vėl suveikia tarsi aliuzija į Holivudo filmus, kuriuose visad būtinai kažkas blogo atsitinka ramiai duše niuniuojantiems herojams. Arba beprotnamį menanti Volodymyro Stetskovy Gojos „Kapričių“ interpretacija su juodų paukščių atspaudais ant patalynės užvalkalų. Tuo tarpu Ninos Murashkinos tapyba, žiūrint „iksmenišku“ gėrio ir blogio kovos kampu, pasirodo nelyginant kokia biblijinė Babelės alegorija, mokanti geismams ir tuštybei atsidavusią žmoniją. Bet tai jau visiškai subjektyvi naratyvnė atrakcja.

O kaip su ypatingomis „Genofondo“  menininkų galiomis? Sunku pasakyti, nepažįstant platesnio jų  kartos kūrybos koteksto.  Tačiau lygiai kaip ir žiūrint į „Jaunojo tapytojo prizo“ dalyvius, sunku patikėti, kad tai tikrai geriausia, kas šiuo metu kyla jauno meno scenoje. Nors kita vertus, ar galima daryti išvadas iš keleto parodoje pristatomų vieno autoriaus darbų?

Kaip bebūtų, Pavlo Gudimovo iniciayva suburti ir globoti jaunus menininkus atskleidžia Lietuvos galerijų ir kuratorių darbo su jaunais menininkais trūkumus. Pats jauniausias, kaskart pasipildantis kūrybingų žmonių sluoksnis iš esmės neturi kur pasidėti, yra išsibarstęs ir išryškėja tik pavieniais atvejais, priklausomai nuo kiekvienam nušvitusios sėkmės, pažinčių rato, pakliuvimo į reikšmingas parodas. Nei viena galerija neapsiima suburti ir iškelti jaunųjų bangos. Paskutiniu metu kaip mėginimas sukurti alternatyvą atsirado keletas virtualių galerijų, tikriausiai inicijuotų pačių menininkų, tokių kaip „Trys kalės“, „Gaidys“. Tačiau jų veikla taip ir lieka iš toliau nematoma, gana pasyvi.

Labiausiai Lietuvoje pasisekė tapytojams, kuriems pavyko išryškėti „Jaunojo tapytojo prizo dėka“. Beje, jie ir patys stengiasi susivienyti ir bendrauti su jaunaisiais Latvijos ir Estijos kūrėjais (pavyzdžiui, neseniai įvykęs Baltijos šalių „Zugzwang“ Lietuvoje, Estijoje“). Taip pat kiek ryškiau kurį laiką buvo matomi jaunieji skulptoriai, įsikūrę Vienožinskio dailės mokyklos rūsyje, „Artkor“ projektų erdvėje. Bet pastaruoju metu ir tenykštis vyksmas nutilo. Tad kaip iškelti iš pakraščių išsibarsčiusius įvairių disciplinų menininkus, kad juos galėtų lengviau surasti kuratoriai, kolekcininkai? Juk neužtenka susikurti savo internetinę svetainę ir joje pristatyti portfolio – tai negarantuos, kad tapsi labiau matomas. Štai čia yra taškas, iš kurio žiūrint ima baltas pavydas ukrainiečiams. Kad ir kiek įtariai žiūrėtume į Gudimov atrinktus „iksmenus“ ir abejotume jų galiomis bei išskrtinumu Ukrainos jaunųjų kontekste, vis dėl to tokia programa kaip „Genofond“ ir krypingas darbas su nauja karta pirštu beda į žiojinčią juodą skylę lietuviškoje meno nišoje.

Akimirkos iš parodos atidarymo:

Nuotraukų autorė: Lena Staranchuk.

Apie Juliją, čigonę ir kodėl su Roko Pralgausko herojais norisi pasisveikinti. Roko Pralgausko „Paroda“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Praeitą pavasarį, važiuojant autobusu namo, priešais mane atsisėdo Julija. Mergaitė, su kuria susipažinau žiūrėdama Roko Pralgausko fotografijas. Toje fotografijų serijoje, kuri vadinasi „Polaroidai Julijai“ (2007), ji  grįžo iš Minsko ir susitiko su Roku, nieko nevalgė, išskyrus šokoladukus, nes jie teikia daugiausiai energijos, rūkė balkone, saugodamasi Sereikiškių parke marširuojančių policininkų, maukė vyną tiesiai iš nedailiai į „IKI“ maišelį suvynioto butelio…   Tai buvo keistas susitikimas, sukėlęs man neįvardijamų emocijų, nors juk kaip nuolatinė fotografijų žiūrėtoja, puikiai suvokiau, kad joks čia įvykis. Savaime suprantama, kad fotografai fotografuoja žmones, kurie egzistuoja, ir net negalėtum įsivaizduot, su kiek tokių „modelių“ prasilenkei gatvėje. Galų gale „Polaroidai Julijai“ man tada net nepatiko. Bet žiūrint į ją autobuse, man siaubingai knietėjo pasisveikinti, nes rodės, kad iš tikrųjų ją jau seniai pažįstu.  Dar kiek ir būčiau išdrįsusi prasižioti, bet jau artėjo stotelė, o belipant lauk čigonė ištraukė iš mano kišenės piniginę – šitaip susitikimas su Julija užsitikrino vietą mano atmintyje.

Pradėti tekstą tokia istorija – labai asmeniškas ir neprofesionalus priėjimas prie Pralgausko fotografijų. Grįstas pykčiu ant čigonės, galvojimu apie susitikimo su Julija metu patirtą dvejopą jausmą,  įvairiomis asociacijomis, nuotrupomis, visiškai neartikuliuotas.  Bet man rodosi, kad toks ir paties Pralgausko kaip fotografo žvilgsnis. Klaidžiojantis nuo žmogaus prie jo daiktų, jo pasakojimų, atsitikimų, prisiminimų. Kartu labai intymus ir atsiduodantis nuoširdžia autentika. Per tas nuotrupas ir jų sugretinimus užmegzdamas jausminius, sunkiai artikuliuojamus vaizdinių asociacijų pasakojimus, tasai žvilgsnis, anot vienos mano kolegės,  tarsi šoka lindy hoop‘ą. Bet labiausiai Pralgauskas yra istorijų pasakotojas.

Naujoje Roko Pralgausko parodoje „Paroda“ vėl regime mergaitę. Šįkart tai ne Julija, bet matyti, kad šioji jam dar artimesnė. Eidama į parodą buvau iš anksto nusiteikusi pamatyti kažką panašaus į institucinę kritiką. Nes būtent ja padvelkia antikonceptualus parodos pavadinimas, ir prisiminiau ankstesnėje autoriaus parodoje matytą ironišką mineralinio vandens buteliuką su užrašu „CAC“. Tačiau įsižiūrėjusi į ekspozicijoje ant virvelių sugretinimo principu po keturias sukabintas nuotraukas, pajutau, kad šįkart tai tikriausiai bus paroda apie vienos meilės istoriją. Arba tiesiog apie meilę. Ji čia kaip mozaika, kurią reikia susidėlioti pačiam iš daugybės subtilių detalių, numanomai asmeniškų mažyčių istorijų, buitiškų nutikimų fragmentų, patyrimų nuotrupų, asociacijų kaip nuorodų. Tose istorijose-detalėse  kartojasi paties autoriaus veidas, jo mergaitė, ta pati jos suknelė, įvairūs daiktai, pavyzdžiui, moteriški batukai, šmėkščioja šuns ir meškos įvaizdžiai. Jose yra ir kažkas tragikomiško, ir kažkas seksistinio, „šuniškai“ brutualaus, kažkas sentimentalaus ir lyriško, kažkas žaismingo ir humoristiško, kažkas, kas  tik fotografijų herojams tėra iki galo suprantama, kas tyčia yra pasiliekama sau.  Ir nepaisant to, kad viskas tik „kažkas“, nes negali suartikuliuoti to asociatyvaus vaizdų pasakojimo, kaip nors „suturėti“ ir įvardinti, jauti, kad tą pasakojimą išgyvenai.

Kažkada juokiausi, kai vartydama senus močiutės  albumus, pamačiau antrose fotografijų pusėse įrašus, tokius kaip  „nutraukta 1939 m.“. Man atrodo, Pralgauskas ne „nutraukia“, o „ištraukia“ tos akimirkos esenciją pačiame jos tobulume. Ne kompozicine ar konceptualia prasme, kaip daro kai kurie kiti fotografai, o grynai jausmine. Dėmesys žmogui, žmogiškumui, žmogiškiems išgyvenimams, tarpusavio santykiams kasdienybėjė, būdingas visoms Pralgausko fotografijoms, yra tai, dėl ko pavadinčiau jas kilniai paprastomis bei romantiškomis. Nei idealizavimas, nei paniurkdymas į purvą – tik toks, koks tą akimirką žmogus yra, koks jaučiasi. Jo herojų individualybė yra tokia paprasta, kad tampa universalia, leidžiančia su jais susitapatinti. Sakytumei, Pralgausko nufotografuotas žmogus yra nuogas (net „Ro-ko-ko mixų“ herojai buvo tokie). Todėl ir jautiesi, lyg jį pažinotum.

Pasitaiko, kad ir kiti autoriai padaro tokių „nuogų“ fotografijų. Tik tada dažniausiai bandoma suteikti joms poetišką arba neutralizuojantį tą nuogumą pateisinantį apvalkalą – parodos koncepciją ir pavadinimą. Pralgauskas net nebandė dėl nuogumo „pasiaiškinti“.  Tyčinis antiintelektualus, antikonceptualus parodos pavadinimas, išsisukantis nuo bet kokio raktažodžio ir žiūrėjimo strategijos žiūrovui pateikimo, matyt, parodo asmeninę autoriaus poziciją – nuoširdumo ir paprastumo legalizavimo šiuolaikiniame mene ilgesį bei poreikį. Sutapimas, bet panašiu metu atsidariusi Kornelijos Česonytės kuruota uostomoji kvapų meno paroda „Rožių sodas“ Dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros patalpose irgi išreiškė analogišką poziciją. Įdomu, ar tas karts nuo karto pasirodantis menine prasme kokybiškas autentikos, nuoširdumo, paprastumo kvėptelėjimas postkonceptualizmo ir kitų tendencijų fone išaugs į kažką apčiuopiamo?

Paroda veiks iki gruodžio 4 d.

Apie permainas ir nepermainas „Jaunojo tapytojo prize“

JTP_2010_10

Kaip sakė Pierre Bourdieu: „Turbūt nėra didesnės netekties, didesnio stygiaus nei tas, kurį patiria pralaimėjusieji simbolinę kovą dėl pripažinimo, dėl patekimo į socialiai pripažintą visuomenės būtį, trumpai tariant, į žmoniją“.  Ypač didelė netektis, jei toks likimas ištinka menininką.

Sovietmečiu jaunais tapytojais bent iš dalies pasirūpindavo valstybė, skirdama muziejams pinigų pirkti naujus paveikslus. Po nepriklausomybės atgavimo kilnią meno mecenavimo misiją tęsė „Soroso“ pinigai. Na, o dabar, šalyje, kurioje nėra meno rinkos, menininkas pasmerktas išgyventi iš tiesų mistiniu būdu. Studijuojant Dailės akademijoje ar kur kitur dar gali leisti sau gyventi fantazija ir tikėjimu, kad jei būsi atsidavęs savo pašaukimui ir tyliai dirbsi kamputyje, tave tikrai kas nors pastebės, kur nors pakvies, o jei pasiseks – gal ir kiek nors sumokės. Tačiau jei dar studijų metu taip neatsitinka, nespėjai įsisukti į kokį nors ratelį, žiūrėk jau ir stovi darbo biržoje arba dirbi kokius nors nereikšmingus pavienius darbelius. Artėjant trisdešimtmečiui galimybės būti pastebėtam tolydžio senka. O būti atrastam jaunystėje visada geriau nei senatvėje ar po mirties.

Todėl „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas toks aktualus. Kad menininkams jo reikia, o visuomenei įdomu jį stebėti, buvo matyti ir pernai, tačiau šiemetinis konkursas tai tik patvirtino. Jei pernai norą dalyvauti pareiškė 28 menininkai, šiemet rinktis teko net iš 46 jaunų tapytojų. Be to, kad jauno menininko įsitvirtinimo tema aktuali parodė ne per seniausiai surengtos parodos „Illusion of inclusion/Inclusion of illusion“, „Zugzvang“.  „Jaunojo tapytojo prizas“ – puiki galimybė būti ne tik pastebėtam, bet ir sužibėti, gauti piniginį paskatinimą, metus laiko didžiuotis misterio ar misės statusu. Ir vis dėl to žiūrint į išrinktųjų dešimtuko parodą „Titanike“ bei finalinius darbus „Pamėnkalnio“ galerijoje, pritariamai linkčioji galvą Aistei Paulinai Virbickaitei ir konstatuoji: taip, tikrai – atradimų nėra.

Į finalą patekę menininkai (išskyrus klaipėdietę Astą Stasionytę ir kaunietę Mildą Gailiūtę) jau kurį laiką šmėkščiojo įvairiose parodose Vilniuje. Jų braižas ir temos puikiai pažįstami. Kai kurie per pastaruosius metus suspėjo surengti Vilniuje autorines parodas (Indrė Ercmonaitė, Eglė Karpavičiūtė, Linas Jusionis), sudalyvauti grupinėse parodose. Tad tikėtis konkurse išvysti kažkokius esminius jaunųjų tapytojų kūrybos poslinkius – būtų naivu. Juk jiems prireikia tikrai daugiau negu metų, o ir šis konkursas – ne naujų triukų demonstravimas.

Nuoseklus pasirinktos temos ar raiškos vystymas – tai ne bėda, o normali kiekvieno menininko kūrybinio kelio raidos dalis. Bėda užčiuopiama kiek kitur. Ji net turi skambų pavadinimą– „eurostandartas“. Neteko girdėti, kad šis tam tikros tapybos apibūdinimas būtų  įtrauktas į meno žodyną, tačiau neformaliuose pokalbiuose jis pasitaiko vis dažniau. „Eurostandartu“ vadinama tapyba, kurios įtakos šaknys – ne Lietuvos tautiniame ekspresionizme, o bendruose Europos, ypač Vokietijos, 8-9 deš. meno istorijos kloduose. Vaizdavimo būdas dažnai būna paremtas kinematografu ar užuominuomis į skaitmeną, motyvai pasirenkami iš žurnalų ar televizijos, problemos – dažniausiai virtualybės, komercijos, kapitalizmo liūnas. (Žinoma, kiekvienas randa prie to individualų priėjimą.) Koloritas asketiškas ir nuosaikus, potėpiai lygūs ir sutramdyti. Iš kurio kampo bepažiūrėsi – tai tapyba, praradusi nacionalinio charakterio bruožus (jei vis dar tikime, kad tokie egzistuoja). Šitą pretenzingą naujadarą galima pritaikyti bent keliems į dešimtuką patekusiems dalyviams. Tikiu, kad tarp nepatekusių jų buvo ir daugiau. Tačiau nemanau, kad teisinga teisti „eurostandartą“. Tai savailaikis lietuviškos tapybos raidos etapas, atspindintis labiausiai ne ką kitą, o pasikeitusius akademinio dėstymo metodus, įtakos šaltinius ir kokia tapyba yra skatinama.

Laimėtojų trejetukas: Jolanta Kyzikaitė – I vieta už darbą „Miško muziejus“ (2010); Milda Gailiūtė – II vieta už „Ištrintą erdvę“ (2010); ir Adomas Danusevičius – III vieta už „Don‘t ask, don‘t tell (Iš ciklo Karminas)“ (2010). Įdomu, kad pastarasis autorius tarsi simboliškai pakeitė pernai trečią vietą užėmusią Aliną Melnikovą. Abu tapytojai eksplotuoja panašias temas, turinčias queer estetikos bruožų.

Tam tikra tendencija matyti publikos balsavime. Pernai  daugiausiai balsų pelnė Kristina Kurilionok, šiemet – Asta Stasionytė. Žiūrint į abiejų darbus konkurentų kontekste jie atsiskleidžia kaip labiausiai žiūroviški. Deja, nuotraukose paveikslai atrodo daug geriau nei natūroje. Abiems trūksta kokybiško atlikimo, o Stasionytės drobei – didesnio mastelio. Tačiau „An Unexpected System Error Occured I“ (2010) temos ir atlikimo prasme vis vien lenkia pernykštį „Paprastą stebuklą“ (2009).

Iš šiemetinių dalyvių, kurie nebuvo įvertinti jokia prizine vieta, norisi išskirti Liną Jusionį. Teko girdėti, kad konkursui pateiktas darbas buvo tarsi lietuviškos publikos išbandymas. „Disciplina“ (2010) labai patiko vienam jo dėstytojui Vokietijoje, tačiau santūri, griežta kūrinio kalba, nepateikianti jokių patogesnių kabliukų prie vaizdinių efektų, naratyvo ar socialinių temų įpratusiam žiūrovui, liko tarsi nepastebėta. Ir vis dėl to daugelis pamatę finalinį ir kitus Jusionio darbus gyvai, kardinaliai pakeitė nuomonę. Jusionio tapyba išsiskiria tiek formaliais, tiek konceptualiais bruožais, taip pat patirtomis įtakomis. Jokio tautinio ekspresionizmo užuominų, jokio polinkio į vadinamą „eurostandartą“. Šiokių tokių panašumų galima rasti, palyginus su Vokietijos geometrinės abstrakcijos mokykla, Kazio Varnelio estetika, Davido Hockney, Helmuto Newtono kūryba, tačiau apskritai matyti jauną autorių turint unikalų braižą.

Atskiro žvilgsnio nusipelno autorinė 2009 metų konkurso pirmos vietos laimėtojo Andriaus Zakarausko paroda „Peizažo nutapymo būdų tapyba“  „Titanike“. Nesutinku su „7meno dienose“ pasirodžiusio straipsnio apie konkursą autore Dovile Aleksandravičiūte, kuri teigia, kad Zakarausko paroda  „labai naujo ir kitokio autoriaus kūrybos rakurso lyg ir nepasiūlė“. Yra priešingai. Jei anksčiau autoriaus darbai buvo manifestaciško pobūdžio, griežti ir retoriški, tai šioje parodoje ryškiau atsiskleidžia jo kaip tapytojo savireflektyvumas. Į tapytojo-potėpio-paveikslo trijulę įsileidžiamas dar vienas narys – peizažas. Nors jo užuomazgų būta ir anksčiau, tačiau užčiuopiama vaizdavimo transformacija. Reflektuojamas klasikinis tapytojo-peizažisto vaizdinys: Zakarauskas tapo save kaip peizažą, kaip tapytoją, kaip žiūrovą. Kartu autorius naudoja ir natiurmortų tapymo „abėcėlę“ – išgaubto arba įgaubto lęšio principą. Taigi peizažo linija tampančius savo alter ego vaizduoja dar ir kaip natiurmorto objektus (su apšviesta ir neapšviesta puse).

Dar kitokį permainų kampą galima įžvelgti Zakarausko koliažuose. Vasarą, svečiuodamasis pas draugus senoje sodyboje, menininkas aptiko sovietinių dailės žurnalų su spalvotomis ir nespalvotomis tapybos reprodukcijomis. Sukarpydamas iliustracijas į paskirus potėpius ir konstruodamas iš jų naujus motyvus, arba išsaugodamas kitų autorių darbų motyvus daugmaž „sveikus“, jis sukūrė keliasluoksnius darbus, iš esmės tęsiančius tapyboje plėtojamą peizažo tapymo temą. Pavyzdžiui, vaizduoja vyresniosios tapytojų kartos kūrinių fragmentus kaip savarankiškus paveikslus, kabančius subtiliai akvarele nužymėtoje, efemeriškoje, menamoje galerijos erdvėje.  Kitų autorių tapybos dekonstravimas (pavyzdžiui, tokių kaip Jano Mateikos „Žalgirtio mūšis“) mezga pokalbį su tapybos istorija. Tuopat metu plečia idėją apie mistifikuotą, didingą tapytojo virtuvę – studiją, kuri tapymo proceso metu virsta peizažu, paveikslo tęsiniu, kartais pačiu tapytoju.

Įvyko jau du „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursai. Jei jie iš tiesų tęsis toliau bei pavirs tradicija, šią iniciatyvą bus galima pradėti vertinti ne tik kaip  meno gyvenimo kraujo apytakos skatintoją bei simbolinį tapytojo trampliną į matomumą ir pripažinimą.  Kartu šis konkursas pretenduoja tapti savotišku jaunosios Lietuvos tapybos būklės diagnozės punktu.

Akimirkos iš „Jaunojo tapytojo prizo“ įteikimo vakaro ir Andriaus Zakarausko parodos „Titanike“:

JTP_2010_2 JTP_2010 JTP_2010_3

Šių metų konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ nugalėtoja – Jolanta Kyzikaitė.

JTP_2010_4 JTP_2010_6 JTP_2010_7 JTP_2010_zakarauskas JTP_2010_zakarauskas2

Pažadinti Lolitą, Ievą ir kitas moteris arba „gamta jau tūnojo joje“. Kristinos Sereikaitės paroda „Esu. Būsiu“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Kristina_Sereikaite_Is serijos_Esu Busiu

Aną savaitę pristatytas festivalio „In Focus“ debiutas – Kristinos Sereikaitės fotografijų ciklas privertė dar kartą grįžti prie moters temos. Net vėl pacituoti Leopoldo fon Zacherio-Mazocho žodžius:

„Niekad nesijausk saugus šalia moters, kurią myli, nes jos prigimtyje slypi kur kas daugiau pavojų, nei tau atrodo. Moterys ne tokios jau gražios, kaip apie jas kalba jų garbintojai, ir ne tokios jau paikos, kaip vaizduoja jų priešai. Moters charakteris yra jokio charakterio nebuvimas. Pati puikiausia moteris, susiklosčius aplinkybėms, gali pulti į purvą, o pati blogiausia – pakilti iki dangaus ir sugėdinti tuos, kurie ją niekina.<…> Nepaisant visų civilizacijos pasiekimų, moteris išliko tokia, kokią ją sukūrė gamta: ji išsaugojo tokio laukinio žmogaus būdą, kuris gali būti ir ištikimas, ir išdavikas, kilniaširdis ir žiaurus, nelygu koks instinktas tą akimirką ims ir užvaldys.”

Net pažadinti Lolitą, Ievą, Lilit ir kitus moters archetipus. Prisiminti Larso von Triero „Antikristą“, kurį Sereikaitės fotografijų siužetai primena tiek tema, siužetų pasirinkimu, tiek vizualine išraiška (niūrus, šaltas koloritas, pamėkliški personažai, šiurpą keliantys, vaiduokliški kasdieniai daiktai.)

Vėlavau į parodos atidarymą, tad kalbų negirdėjau. Jas  girdėjusi draugė pasakojo, kad pristatinėjant autorės kūrybą, irgi neapsieita be palyginimų su „Antikristu“. Bet autorė buvo pateisinta, nes sukūrusi fotografijas anksčiau nei pasirodė žymusis von Triero filmas (ciklą pradėjo prieš trejetą metų). Vis dėl to vizualus šių dviejų kūrinių – filmo ir fotografijų – panašumas kiek trikdo. Pavyzdžiui, filmo scena, kur pagrindinės herojės vaidmenį sukūrusi Charlotte Gainsbourg nuoga masturbuojasi prie didelio medžio, išsiraizgiusiomis šaknimis, ir fotografija, kurioje matyti medžių šakose (ar šaknyse) susigūžusi nuoga moteris. Neišvengiamai kuris nors vienas tampa kito komentaru ar citata. (Vargu ar galės kada kas vertinti šiuos darbus kaip nesusijusius.) O, turint galvoje, kad festivalio debiutantė dirbo su kino projektais, dar labiau aštrėja „kaltinimas” dėl kino vaizdinių perkėlimo į fotografiją.

Net neįdomu, kad atradimo ir interpretacijos džiaugsmą gadina pernelyg išsamus ir puikus pranešimas spaudai, kuriame kinematografiškas Sereikaitės braižas pavadintas „išjausta režisūra”. Sunku ką prie to ir pridėti. Režisūra tikrai išjausta. Matyti, kad personažų parinkimas neatsitiktinis: trapios, bežadės dvynės tarsi iš „Mirusiųjų knygos”, besilaukiančioji, primenanti siaubo filmo „Mylima” personažę, pamišusi hermafroditiškų bruožų senyva moteris… Net fotografijose, kurių personažai – įvairios buities detalės – jauti sunkų virš galvos tvyrantį įtampos debesį. Pakaruokliškas nuotraukų koloritas, kur ne kur užplaukiantis „bluras”, o kitur – tarsi stiklas švarūs ir aštrūs nufotografuotų objektų kontūrai jusles veikia vos ne fiziškai, priverčia įsitempti ir būdrauti kaip žiūrint siaubo filmą.

Kitas bruožas, kurį jau pastebėjo ir spaudos pranešime išdėstė fotografas ir kritikas Gytis Skudžinskas – tai vos apčiuopiamos ciklą jungiančios gijos, suteikiančios žiūrovui galimybę iš atskirų detalių susikurti naratyvą, savo mažytį trilerį, kurio centre veikia moteris. Ciklas tarsi jungia atskirus jos gyvenimo etapus – vaikystę, motinystę ir senatvę. Ir su šiais etapais susijusias, daugiausiai tamsias, ribines, psichologines jausenas: baimę, kaltę, nepasitikėjimą, būties trapumo suvokimą, desperaciją. Ištisas moters pasaulio problemų spektras: nuo galios duoti gyvybę iki desperatiško savinaikos (naikinimo) troškimo, nuo mazochizmo iki sadizmo. Nuo klasikinės vyro – kultūros, moters – natūros problemos iki desperatiško moteriškumo-gyvuliškumo ribos mindžiojimo, „blogos” moters, Ievos, Lilit archetipo išryškinimo.

Simboliškai atskirus etapus sujungia ir ciklo pavadinimas „Esu. Būsiu“, nubrėžiantis savotišką moters laiko liniją. Tiek fotografijose atsispindinti tema, tiek „trupanti” pavadinimo formuluotė primena neseniai galerijoje „Kairė-dešinė” matytą Akvilės Angickaitės ciklą „Ji arba yra”. Pastaroji menininkė taip pat naudojo fotografijos režisavimo metodą. Tačiau skiriasi jų moterų reprezentacija: Anglickaitei rūpėjo su religine, mariologine vaizdavimo tradicija susijęs moters tipas ir jo kvestionavimas, Sereikaitei – von trieriškos „Jos” ir „Pamišelės palėpėje” lydinys. Skiriasi ir menininkių priėjimas prie temos. Anglickaitės fotografijos kužda simboliais, gestais, žvilgsniu, detale, sukuriama sakrali atmosfera. Tuo tarpu žiūrint Sereikaitės į fotografijas, gali įsivaizduoti ištisą garso takelį, įvairuojantį nuo spengiančios tylos iki neramaus vėjo šnarėjimo užuolaidose ir šiurpaus klyksmo. Vis dėl to, palyginus abiejų autorių ciklus, teks pripažinti, kad Sereikaitės fotografijose motyvų pasirinkimo prasme neišvengta tam tikrų klišių.

Koks fotografės žvilgsnis į moters temą? Manojo „trilerio” veiksmas byloja, kad jis vėlgi turi panašumo į „Antikristo” herojės. Rašydama disertaciją apie raganų medžioklę Ji staiga suvokė, raganavimu kaltintas moteris iš tiesų buvusias apsėstas, todėl Ji metė savo kultūrinę veiklą, o filmo pabaigoje visiškai susiliejo su gamta (moters prigimties atitikmeniu). Sereikaitė vaizduoja moteris taip ir tokias, tarsi gamta jau glūdėtų jose nuo naivios, mergaitiškos vaikystės, o, laiko linijai tįstant, stichiška jos prigimtis atsivertų vis plačiau, taptų savivokos dalimi. Toks ryškus moters priskyrimas prie natūros, prie jausminės, iracionalios plotmės, primena mizoginišką nusivylusio vyro žvilgsnį (juk „Antikristo” heroję sukūrė vyras). Tačiau menininkės pozicija kažkokiu būdu tarsi išlieka „sėbriška” moterų tamsiajai pusei, jautri jos poslinkiams ir gestams. Gal jai pačiai pavyko pažadinti savyje Lolitą, Ievą, Lilit, kad tos viską apie save papasakotų.

Paroda veikis iki rugsėjo 13 d.

Kristina Sereikaitė. Iš serijos „Esu. Būsiu“, 2007 – 2010.

Kristina_Sereikaite_3 Kristina_Sereikaite_17 Kristina_Sereikaite_9 Kristina_Sereikaite_15

Piligrimystė taip pat dažnai yra tik dar vienas turistinis maršrutas į sėkmę. Pokalbis su Laura Garbštiene

KFO_Visual_100x150

Pokalbis su menininke Laura Garbštiene: nuo Oberhauseno filmų festivalio iki K. Bogdano memorialinės lentos „Negarsiam, neįvertintam, užmirštam dailininkui“ ir meno nenaudingumo.

Kaip sumanei dalyvauti Oberhauseno trumpametražių filmų festivalyje?

Visų pirma, pagalvojau, kad butų puiku šiemet nuvažiuoti į Oberhauseno festivalį ir prisižiūrėti gerų filmų iki soties. Filmą pasiūliau atviro konkurso būdu į tarptautinę konkursinę programą. Iki šiol nesu dalyvavusi jokiame kino festivalyje. Daugelis sutiktų menininkų pasakojo (pavyzdžiui, Pavel Braila iš Moldavijos), kad daug metų svajojo patekti su savo filmu į Oberhauseną, ir tik dabar jiems tai pavyko. Tuo tarpu aš nesvajojau, nes maniau, kad mano darbai netinka kino festivalio formatui. Tai tiesa, tačiau Oberhauseno festivalis nėra tradicinis festivalis, jo rengėjams įdomu atskleisti įvairius požiūrius į kiną, todėl jame rodoma daug šiuolaikinio meno kūrėjų darbų, kuriuose persipina žanrai ir trinamos ribos tarp kino ir šiuolaikinio meno.

Galbūt galėtum papasakoti labiausiai įstrigusių įspūdžių iš festivalio „vidaus“ arba apie matytus (ir laimėjusius) filmus? Kuo iš kitų išsiskyrė Tavo filmas, žiūrint autoriaus  akimis?

Filmų žiūrėjau daug, ir jie labai skirtingi. Džiaugiuosi, kad tiesiog gražių ar originalia technika sukurtų judančių vaizdų nebuvo daug ir jie nebuvo apdovanoti. Konkursinės programos įdomios tuo, kad jose galima pamatyti įvairiausių sprendimų, kurie yra paremti autorių asmenine patirtimi ir yra laisvi nuo kokio nors žanrinio apibūdinimo. Šiuo atžvilgiu, mano darbas niekuo neišsiskyrė iš daugelio. Įdomūs filmai, kurie kalba apie individualius kolektyvinės istorijos aspektus kaip Yael Bartana‘os filmas „Siena ir bokštas“, matytas Šiuolaikinio meno centre, o Oberhausene pelnęs antrąjį prizą. Kitas laureatas – Laure Prouvost „Monologas“ yra nuostabus menininkės autorefleksiškas ir ironiškas filmas, tuo artimas mano darbams.

Įdomus Mårten Nilsson ir Gunilla Heilborn filmas Čia Aliaska, kuris buvo kuriamas improvizacijų žaidimo su šiuolaikinio šokio šokėjais būdu, paimant tam tikrus raktinius žodžius, tarkim, globalizacija, Aliaska ir veiksmas vyksta visai ne Aliaskoje. Filmo autorius, pristatęs filmą ir apie jį kalbėjęs diskusijoje, vykusioje po peržiūros, pasakojo apie eksperimentinį filmo kūrimo būdą, kai dalyviams duodama instrukcija, raktiniai žodžiai, ir niekas nežino, kaip viskas pasisuks. Manau, autoriams buvo pats eksperimentas svarbesnis nei kalbėjimas rimtomis temomis apie pabėgimą nuo civilizacijos, jie sąmoningai mistifikuoja savo veiksmus. Beje, filmo trumpame aprašyme sakoma, kad grupė žmonių persikėlė gyventi į Aliaską ir siekia patekti į aukštesnį laisvės lygmenį :) Filmuota buvo Švedijos šiaurinėje dalyje.

Dar vyko ir Vokiškų filmų konkursinių filmų peržiūros, ir filmų vaikams konkursas – iš jų nedaug spėjau pamatyti. Vokiečių filmų programoje patiko Anca Lazarescu filmas „Bus kada nors šiandien“ rimta dokumentine maniera bet ironišku žvilgsniu pasakoja apie rimtų vyrų ir moterų bendruomenę, mažoje kaimo bažnyčioje Vokietijos gilumoje užkūrusią John Cage vargonų kūrinį „Organ 2/ASLSP”, grojantį 24 valandas per parą iki 2640 metų.

Iš filmų vaikams mačiau tik vieną, kurį išrinko geriausiu vaikų žiuri – Osirio Luciano „Luzazul“, filmas neapsakomai tikras, ko daugeliui nepavyksta pasiekti filmuose apie vaikystę. Taip pat džiaugiausi žiūrėdama specialiąsias programas. Indo Amit Dutta filmai man buvo atradimas, juose tikslia ir originalia maniera susipina indų mitologija ir asmeninis simbolizmas. Taip pat patiko Lietuvoje nematytų Amerikos avangardo kūrėjų Gunvor Nelson ir Fred Worden filmų peržiūros. Labai patiko draugiška ir atvira atmosfera, filmai buvo aptarinėjami ir komentuojami iškart po peržiūros. Stebino ir žiuri narių betarpiškas bendravimas, jie nevengė matytų filmų aptarti kartu su menininkais.

Dabar apie filmą. Kaip gimė „Filmas apie nežinomą menininkę“? Jis prasidėjo nuo K. Bogdano memorialinės lentos „Negarsiam, neįvertintam, užmirštam dailininkui“, nuo Lindoc Noclin iškelto klausimo „Kodėl nėra garsių moterų dailininkių?“, nuo … dar kažko?

Taip, filmas prasideda K. Bogdano „Lenta”. Bet ne nuo „Lentos” pradėjau kurti filmą. Pradėjau nuo kritinio žvilgsnio į herojiškų didvyrių ar mergelių-našlaičių keliones Lietuvių tautosakoje, sėkmės kulto ne tik šiuolaikinio meno versle, bet ir visuose kituose užsiėmimuose. Piligrimystė taip pat dažnai yra tik dar vienas turistinis maršrutas į sėkmę. Mano filmo nežinomos menininkės ir Bogdano nežinomo dailininko sugretinimas man yra svarbus, bet paralelinis, pagalbinis elementas, nes yra perskaitomas tik lietuviams dėl „menininkė” ir „dailininkas” skirtingai rašomos giminės, o taip pat ir dėl „menininkas” ir „dailininkas” skirtingų reikšmių lietuvių kalboje.

„Lenta” labai tiko filmo pradžiai, ir dėkoju Kostui, kad ji yra. Taip pat noriu pažymėti, kad prie filmo sukūrimo vienaip ar kitaip prisidėjo daugiau menininkų. 8mm kino juostoje filmavo ir kartu keliavo diplomuotas (VGIK) operatorius Vilius Mačiulskis, kurio dėka filme yra daug apgaulingai romantiškų, gražių Lietuvos ir Paryžiaus vaizdų. Garso takelį sukūrė Julius Zubavičius, čigoną Paryžiaus metro vaidino akordeonistas Arnaud Methivier, o „kūrybinę praktiką” montuojant, ryškinant, didinant, spausdinant kino juostas  L’abominable laboratorijoje pravedė filmininkas ir avangardinio kino propaguotojas Pip Chodorov.

Filmas buvo pastebėtas ir įvertintas jau po jo pasirodymo ŠMC X Baltijos tarptautinio meno trienalėje „Miesto istorijos”. Lietuviškai publikai jis buvo gana lengvai atkoduojamas, net šmaikštus dėl filme rodomų visiems gerai pažįstamų, tautinių, mitinių, sakralinių žinučių. Įdomu, kaip užsienio žiūrovas suprato tą Tavo iškeliamą atgailos motyvą ir jos atlikimą, pamėkliškai vaikštant balta suknele po Kryžių kalną, Žemaičių Kalvarijos atlaidus, keliais aplink kaimo bažnytaitę?

Manau, Oberhauseno žiūrovai buvo sužavėti ne tik tais gražiais vaizdais Lietuvos šventose vietose, bet ir tuo, kad jie suprato, kodėl jiems tai buvo rodoma. Panašių, tik daug populiaresnių kultinių vietų yra visur pasaulyje, pavyzdžiui Lurdas Prancūzijoje ar Guadalupe Meksikoje. Iš esmės aš atlikau du performansus – piligriminę kelionę ir pole dance šokį, kurių sugretinimas filme ir buvo pagrindinis raktas į filmo prieinamumą, suvokimą ne tik vietiniam žiūrovui.

Kodėl nusprendei, kad „menininkė” turi atgailauti už tai, kad yra nežinoma? Manau, Bogdano „Nežinomas dailininkas” neatgailautų… Žinau, kad stengiesi apeiti feministinį diskursą, bet ir vėl iškyla tie „nuvalkioti”  Umberto Eco žodžiai: kūrinį paleidus į gyvenimą, autorius miršta.

Dailininkas kaip tik labiau turėtų atgailauti nei menininkė, jei jis dabar kuria ir gyvena. Filmo herojė atgailauja ir už dailininką, ir už krikščioniškų ir profesinių vertybių mitologizavimą, taip tapdama juokingu personažu. Nepaisymas daugumos nuomonės, nesiekti visuotinės tiesos ir sėkmės čia, kaip ir tautosakoje,  reiškia būti kvailiu ir gyventi nuodėmingai. Nuodėmingai ir nenaudingai – nekeliant šalies ekonomikos ar apskritai nemokant mokesčių. Manau, Bogdanas užmirštą dailininką pagerbė todėl, kad iš esmės jis yra mažumos atstovas, ir jo darbas yra reikalingas tik keletui žmonių.

Gerai, kai kūrinys vis kitaip interpretuojamas priklausomai nuo aplinkos ir žiūrovų. Festivalyje jis buvo parodytas kaip fragmentas, ir dėl to jis konceptualiai pasikeitė. Pirminė filmo versija buvo parodyta ŠMC „Miesto istorijose” kaip nuolat projektuojama kino kilpa. Šioje instaliacijoje filmas kartojamas kaip pasaka be galo, istorija prasideda iš naujo, kai filmo herojė paima į rankas kamerą ir taip sukuria šį filmą.

Artnews.lt išspausdintame pokalbyje su Jonu Zagorsku prasitarei, kad jautiesi neįvertinta ir nežinoma svetur. Ar po įvertinimo specialiu tarptautinės žiuri paminėjimo prizu (Special Mention) ir Tarptautinės kritikų žiuri (International Critic’s Prize) kas nors pasikeitė? Kaip vertini šį laimėjimą?

Pats filmo parodymas Oberhausene yra jau didžiulis prizas. Ir tai mane labai džiugina, nes filmas buvo parodytas jam neutralioje aplinkoje, tai yra, ne šiuolaikinio meno, bet kino aplinkoje (scenoje). Ačiū Dievui, niekas nesikeičia, tik filmą toliau pamatys dar keletas žmonių kituose festivaliuose.

Kad jau užsiminei, gal galėtum šiek tiek papasakoti, kokie tai bus festivaliai? Smalsu.

Dar nėra patvirtinta, negaliu dar skelbti.

Dėkoju už pokalbį.

Laura Garbštienė. Filmas apie nežinomą menininkę. Filmas, 8mm pervesta į 16 mm, 2009.
Laura Garbštienė. Filmas apie nežinomą menininkę. Filmas, 8mm pervesta į 16 mm, 2009.