Author Archives: Danutė Gambickaitė

Straipsnio autorius:
Danutė Gambickaitė yra menotyrininkė, meno kritikė ir kuratorė.

Paroda „Išnašos“ Šiuolaikinio meno centre. Man irgi trūksta vaizduotės…

isnasos_1

…todėl dabar šalia manęs krūsnis atverstų knygų. Norėčiau kelias išvardinti: „Baltų lankų“ sąsiuvinis, skirtas Maurice‘ui Merleau-Ponty (atverstas 269 psl. Ir pabrauktas sakinys – „Antai kai kurie ligoniai tariasi savo veidą matą iš vidaus“), Romano Belousovo „Herojai iki susitikimo su rašytoju“ (atverstas 66 psl. Regis, iš skyrelio skirto Balzakui), Algio Mickūno „Per fenomenologiją į dzenbudizmą“ (atverstas 159 psl.). „Čia priėjo Kindziulis, Nr.1” (atverstas 14 psl. su anekdotu: „Kino teatre šalia Kindziulio atsisėdo įkyrus pašnekovas: 
– Girdėjau, dideliu žmogumi pasidarėte, skaitau apie jus spaudoje. Jei ne paslaptis kokią vietą dabar užimate? Kindziulis nekantriai ištraukė bilietą ir išpoškino: – Septyniolikta eilė, penkta vieta“). Aleksandro Volkovo „Ieškant tiesos“ (atverstas 31 psl. su brolių Limburgų XV a. miniatiūra „Anatomis žmogus“). Aplink mėtosi ir daugiau knygų, bet šiandien, rašydama apie Valentino Klimašausko kuruotą parodą „Išnašos“, pasirinkau šias, tokios šiuo metu yra mano galvojimo apie parodą išnašos, rytoj jos bus visai kitokios…

Labai mėgstu knygas laikyti atverstas, nebūtinai tame puslapyje kurį skaitau, tiesiog kiekvieną dieną (kartais sąmoningai, kartais ne) pasiimu kokią nors arčiausiai po ranka pasitaikiusią knygą ją atsiverčiu (bet kuriame puslapyje) šiek tiek paskaitau, jei labai įdomu, paskaitau daugiau, o kai atsibosta palieku atverstą – taip kaupiasi atverstų viena į kitą įklotų knygų krūsnis. Tokios krūsnelės (didesnės ar mažesnės, priklausomai nuo to, kuriame gyvenamosios vietos kampe apsistoju) klajodamos sekioja iš paskos ir egzistuoja tol, kol ant jų nepradeda kauptis dulkės. Atverstų knygų vaizdas ir atmosfera man šiek tiek panaši į 2011 Benoît Maire ir Falke Pisano knygų kompozicijas parodoje „Vieniša dykuma“. Atverstų (ir atvertų) knygų kompozicijos yra tikrų tikriausios išnašos ir skirtingi įėjimai / išėjimai klostantis tos dienos scenarijui.

Kalbant apie parodą „Išnašos“, ji pasirodė normali, paprasta, nebloga ir kokybiška, graži ir patraukli, tvarkinga ir stilinga. Labai nenustebau. Žinant parodos kuratorių ir joje dalyvaujančius menininkus, daugiau ar mažiau žinai ir ko tikėtis, tad nuostabai vietos lieka nedaug (ta pati taisyklė galioja daugeliui). Kita vertus, nuostaba yra kiek paviršutiniškas parodos vertinimo kriterijus, bet kokiu atveju geriau nedūsauti laukiant nuostabos, o pamėginti nustebti pačiam. Šios parodos atveju vieni kūriniai (išnašos) patraukė labiau, kiti mažiau, kaip ir išnašos knygose, vienas perskaitai nuo pradžios iki galo, į kitas tik trumpam mesteli žvilgsnį, trečias visai ignoruoji, ketvirtos būna įdomesnės nei pagrindinis tekstas. Prisipažinsiu jog pati neretai ignoruoju išnašas, galbūt nemėgstu kai dėmesys nukrypsta nuo pagrindinio teksto, o galbūt pats skaitymas per daug „išnašinis“ (kai klajojančios mintys pačios nuolat „gamina“ išnašas). Todėl susidūrimas su oficialiosiomis išnašomis gresia išnašų perkrova, o kartais oficialiosios išnašos būna nuobodžios ar „iš reikalo“, tokiu atveju jų net ir nepastebi. Šiuolaikinis / dabartinis skaitymas ir šiaip pasaulėvoka jau pati savaime „išnašinė“, tokia situacija susiklostė, žinoma, dėl informacinių technologijų įsitvirtinimo mūsų aplinkoje (aplinkovokoje) ir apie tai kalbėta tikrai nemažai. Kita vertus, minties nuokrypis nebūtinai yra išnaša, galbūt tiesiog tekstas nuobodus arba skaitantysis nesugeba susikaupti, bet šis tekstas ne visai apie tai. Jis apie parodą, kurioje kūriniai yra „išnašos“, o išnašos yra įėjimai, kad būtų paprasčiau šią situaciją / padėtį / logiką suvokti galima pabandyti paskaityti kokia nors knygą nuo išnašų. Šiuo metu tokiu būdu bandau skaityti Laimono Briedžio „Vilnius savas ir svetimas“. Ši knyga turi 488 išnašas, vadinasi galiu ją perskaityti 488-iais skirtingais būdais, tiesa, pusė jų prasideda išnaša „ten pat“, vadinasi atsiranda dar kitas skaitymo (tiksliau pradėjimo skaityti) būdas, kai išnaša, nurodydama į pagrindinį tekstą, iš tiesų nurodo ne į jį, o į kitą išnašą, tiksliau, per tekstą į kurį nurodo, nurodo į kitą, dažniausiai prieš tai sekusią išnašą, kuri vėlgi nurodo į prieš tai sekusį tekstą – taip susikuria ėjimas / skaitymas zigzagais. Parodą „Išnašos“ taip pat skaičiau zigzagais, todėl ir šis tekstas (arba parodos išnaša, juk tekstai apie parodas irgi yra savotiškos išnašos) pasirodys gerokai vėliau nei pati paroda ir jį skaitantieji jau neturės galimybės pamatyti, į ką jis nurodo. Vadinasi, šis tekstas bus tarsi tuščia išnaša / nuoroda, bet ne tai svarbiausia.

Kalbant apie išnašas ir knygas, atsiminiau, kad kolegė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė knygą-pokalbį su Alfonsu Andriuškevičiumi norėjo parašyti kaip savotišką Bibliją, hipertekstą (t.y. knygą-pokalbį su gausybe išnašų, kurios atsirasdavo kaip Andriuškevičiaus minties nuokrypiai arba šiaip naudingos nuorodos, tam tikri pavyzdžiai etc. Tarkim Andriuškevičius pamini kokį nors Michelio Foucault tekstą, o išnašoje patalpinama ne nuoroda į Foucault tekstą, bet jis pats (tekstas). Žinoma, tokia užduotis nors ir labai įdomi, bet tiek sudėtinga, kad beveik neįmanoma. Kita vertus, kaip būtų perskaitytas koks nors Andriuškevičiaus tekstas, kai jį pradėtum skaityti nuo Foucault teksto ar ir visos knygos, tarkim, „Disciplinuoti ir bausti“? Po kelių šimtų puslapių labai intensyvių pamąstymų tam tikromis temomis, kurios labai stipriai paveikia, pagrindinis, tarkim, kad Andriuškevičiaus, trijų puslapių tekstas tampa nereikšmingu arba, tiksliau, apie jį pamirštama, įvyksta savotiška decentralizacija.

Panašiai ir su Klimašausko kuruota paroda, kurioje pati paroda neturi kūno, jos kūnas yra daugybė rankų. Arba Džonas Malkovičius, kurį sudaro džonai malkovičiai. Arba zodiako ženklai ir planetos, kaip toje teksto pradžioje minėtoje brolių Limburgų miniatiūroje iš „Puikiosios Berio hercogo maldaknygės“ (XV a.), kurioje atsispindi viduramžiais paplitusi nuomonė jog žmogaus organizmas yra mikrokosmosas, kuris yra susijęs su makrokosmosu (visata). Šiek tiek perfrazuojant galima pasakyti ir taip jog buvo manyta, jog žmogaus organizmas yra savotiškas hipertekstas, kurį sudaro išnašos arba kaip sakoma aptariamą parodą lydinčiame tekste – „skirtingi įėjimai į parodą“, tiksliau tų skirtingų įėjimų begalybė, nes kiek neoficialių įėjimų į parodą atsineša žiūrovas, jau nesuskaičiuosi, bet (kaip teigiama parodą lydinčiame tekste) „<…> grįžtant prie parodų lankymo temos, bet kuri paroda irgi yra mažų mažiausiai dvinarė sistema. Pirma, parodos kūriniai yra visų kūrinių bendrai kuriamos parodinės erdvės komentarai ir, antra – jie yra kūriniai patys sau, nes, atmetus negausias išimtis, tokiais jie buvo iki šios parodos ir tokiais liks šiai parodai pasibaigus.“, o jeigu paroda yra ne dvinarė, o, pavyzdžiui, septynnarė, kaip kad septynias lytis turintis vienaląstis organizmas Tetrahymena thermophila, bet kokiu atveju vienas narys yra „kūriniai patys sau“. Taigi dabar šiek tiek apie kūrinius pačius sau, nepamirštant, kad jie yra ir įėjimai į kur nors kitur.

Vienas labiau įsiminusių kūrinių, kuriuos būtų galima pavadinti „pats sau“ man buvo švedų menininko Olafo Olssono pokalbių šou „Red Alert“. Pirmą kartą „Red Alert“ mačiau Rygoje, Šiuolaikinio meno centre „Kim“ vykusioje parodoje „And So On And So Forth”. Parodos atidarymo metu Olafas dalino kvietimus į kitą dieną bare-parduotuvėje vyksiantį “Red Alert” performansą. Aplinka buvo iš tiesų labai keista, kiek hipsteriškai antgamtiška, su keistomis prekėmis-eksponatais, lyg dizainerių parduotuvė, lyg vintažininių “šmutkių“ krautuvėlė, lyg ir kavinė-baras, lyg šiek tiek panašu į vilnietiškąjį „Daiktų viešbutį”, bet kitaip, tarsi kokia nors hipsterių krautuvėlė kokiame nors prarastojo laiko beieškant mieste, kur kažkur iš kitos veidrodžio pusės vyrišku balsu kažką vis sušunka Alisa. Galų gale, visa tai svarbu tiek, kiek prisideda prie bendros atmosferos. Šiuo atveju tas erdvės keistumas ir nevienalytiškumas „Red Alertt’o” vyksmui labai tiko, tiesa sakant, būtent erdvės keistumas, intymumas (žiūrovų buvo gana nedaug), konkretūs performanse dalyvauti kviečiami žmonės ir sukūrė labai gerą ir paveikią visumą. Trys ar keturios valandos (tiek Rygoje truko Red Alertas) nė kiek neprailgo. Priešingai – tos labai atmosferinio vyksmo, keistų ir tikėtai, ir netikėtai susiklosčiusių situacijų, britiškai “gykiškos” Olafo laikysenos, suvaidinto (nors tai visai nesvarbu) pedantiškimo ir sutrikimo, anekdotų, pokalbių, saldžiai ironiškų dainelių apie Hans-Ulrich Obristo pokalbius su pačiu savimi norėjosi dar daugiau. Red Alert’o psichodelikoje, po tuo svaiginančiu smagumu esti kažko labai kritiško ir netgi šiek tiek postapokaliptiško. Olafas čia tarsi savotiškas karaliaus juokdarys, kuris primena meno lauko (ir ne tik) ydas, kalbėdamas apie švediškų klozetų kokybę ir įtikinėdamas pašnekovą nubėgti pas save į namus ir pažiūrėjus kokios firmos jo klozetas, atbėgti atgal ir pranešti tai žiūrovams. Kalbant apie „Red Alertą“ Vilniuje, man asmeniškai čia jis buvo tris kart mažiau intensyvus ir paveikus. Taip atsitiko todėl, kad „Red Alertui“ labai svarbi aplinka, ŠMC rūsys neturi jokios auros, tai tiesiog parodinė erdvė, o ir intymumo buvo nedaug – po Donato Jankausko-Duonio parodos čia suplaukė masė žmonių. Tiesa daugelis po pirmos dalies išsiskirstė, ir antroji išsyk atgijo bei beveik prilygo tam, ką teko patirti Rygoje.

Kitas labiau įsiminęs įvykis kito švedų menininko Karl Holmqvist knygos „K“ skaitymas parodos uždarymo proga. ŠMC šis menininkas rodomas ne pirmą kartą. Pirmasis, regis, buvo 2005 m. vykusioje parodoje IX Baltijos šalių meno trienalėje „BMW”. Čia kaip, teigiama parodą lydėjusiame tekste  – „<…> walked, wrote, spoke, and arrived at new ways of doing nothing”. Šįsyk Holmqvisto knygos skaitymas irgi tam tikra prasme buvo – way of doing nothing. 324 psl. knyga „K“, kaip teigiama, tyrinėja skirtingus teksto ir šiuolaikinio meno tarpusavio sąveikos lygmenis. Šalia Mikko Kuorinki kūrinio (iš betono pagaminta septynių colių plokštelė, kurioje įrašyta Louis Zukofsky poemą Julia’s Wild) Holmqvistas hipnotizuojančiai ramiu balsu skaitė savo concrete poezijos eilėraščius, toks skaitymas truko apie valandą. Šiuo atveju vieną parodos „Išnašos“ fragmentą perskaičiau zigzagiškai (kai išnaša nurodo į pagrindiniame tekste esančią kitą išnašą). Prieš pat Holmqvisto performansą, klausiausi Louis Zukofsky poemos Julia’s Wild, įrašytos į betoną. Zukofsky poema iš rinkinio „Selected poems“ ypatinga tuo, kad ji sukurta iš vienos Šekspyro pjesės Two Gentleman of Verona eilutės. Šiuo atveju susidaro įdomus ojektyvistinės poezijos (kuriai atstovauja betone įrašyto eilėraščio autorius Louis Zukofsky) ir konkrečiosios poezijos (kuriai atstovauja Holmqvistas) persidengimas (bent jau mano galvoje). Tas persidengimas labai panašus į dar vieną parodos segmentą – dviejų kūrinių persidengimą ant salės prižiūrėtojos juodo danties. Parodos uždarymo dieną ji iš kažkur atskubėjo, kažką nelabai rišliai paskubom sukalbėjo ir atsiprašė šalia sėdėjusio kolegos už tai, kad kalba paskubom ir uždususi. Juodo danties pamatyti irgi nespėjau, bet tai visai nesvarbu, nes svarbiausia yra tai, kas parašyta čia (ištrauka iš parodą lydinčio aiškinamojo teksto): „Šį performatyvų kūrinį sudaro salės prižiūrėtojos danties užjuodinimas juodu dantų vašku kiekvieną parodos veikimo dieną. Veiksmą lydi salės prižiūrėtojos aiškinamasis pasakojimas. Prašome klausti! O kiti žmonės to neturi yra instaliuotas toje pačioje fizinėje erdvėje kaip Ievos Misevičiūtės „Über Vladimir“. Kadangi abu kūriniai yra eksponuojami ant to paties danties, kiekvieną rytą salės prižiūrėtoja meta monetą, apsprendžiančią, kuris kūrinys instaliuojamas pirmas (tokiu būdu kitas kūrinys yra paslepiamas po apačia), o kuris antras (matosi tik šis viršutiniame sluoksnyje esantis kūrinys).“

Galima kalbėti ir toliau, atrasti daugiau įvairiausių kombinacijų, bet šįsyk pakaks, tad pabaigai norėčiau trumpai paaiškinti, kodėl abejoju šio teksto pavadinimu: „Prisipažinsiu, man trūksta vaizduotės“ sakoma parodą „Išnašos“ lydinčiame tekste. Šiame tekste apie parodą, skirtingai nei galima pamanyti, taikau tą posakį ne konkrečiai sau, tai greičiau toks šiaip sau tuštokas retorinis pamąstymas, kurio narstyti nevertėtų. Jis čia tėra savotiška savigyna, pasiteisinimas ir pretekstas kalbėjimui apie vaizduotę. Kai kalba eina apie vaizduotės trūkumą iš tiesų jos būna paradoksaliai per daug (jeigu taip galima pasakyti), ta proga atsiverčiu neseniai įsigytos (ir parašytos) Kristupo Saboliaus knygos „Įnirtingas miegas“ įžangą apie netikrą varlę ir jos vaikus. Ji skamba taip: „Pietų Amerikos ežeruose, pelkėse ir lagūnose gyvena žalsvos varlės, šonuose išmargintos alyvinių dryžių. Jos minta lervomis ir vabzdžiais, išgąsdintos savo ilgais pirštais įsirausia dumble ir beveik visais požiūriais išlieka panašios į sau giminingų rūšių atstovus. Visais, išskyrus vieną, dėl kurio baikščios amfibijos ir gavo paradokso vardą. Netikrosios varlės (pseudis paradoxa) veisia dydžiu gerokai save pačias viršijančius buožgalvius. Iš maždaug 25 cm dydžio vaikučių „išauga“ penkis kartus mažesni suaugėliai. Sakoma, kad joks kitas gyvas šios planetos organizmas negali toleruoti tokio sunkiai paaiškinamo energijos perskirstymo.“. Šią vaizduotės paradokso metaforą galima pritaikyti ir parodai „Išnašos“ bei daugeliui šiame tekste aptartų situacijų.

Lankytojos laiškas.

isnasos_2 isnasos_3 isnasos_4 isnasos_5 isnasos_6 isnasos_10 isnasos_9 isnasos_8 isnasos_7 OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nuotraukos: Audronė Vaupšienė, Valentinas Klimašauskas

Minia yra netiesa. Paroda „Minios“ NDG

_MG_8714

Minia yra netiesa…[1]

Filosofas Sorenas Kierkegardas vieną savo tekstą-dedikaciją „Crowd is untruth” [2] pradeda tokiais žodžiais (vertimas pažodinis): „Mano mielas, priimk šią dedikaciją; ji perduodama tokia, kokia buvo, užrištomis akimis, bet sąžiningai, nesutrikdyta jokiais svarstymais. Aš nežinau kas tu esi, kur tu esi; nežinau koks tavo vardas. Bet tu vis dar esi mano viltis, mano džiaugsmas, mano garbė ir mano nežinomas pasididžiavimas. Šie žodžiai kalbant apie minias (ir parodą apie minias Nacionalinėje dailės galerijoje) skamba labai simboliškai (patikėkit šiuo žodžiu tik trumpam ir šiek tiek). Simboliškai, nes tą parodą galima suvokti kaip savotišką dedikaciją reiškiniui. Galų gale, labai dažnai būnant minioje ypač ryškiai suvoki tąjį „aš nežinau kas tu esi, kur tu esi; nežinau koks tavo vardas. Bet tu vis dar esi mano viltis, mano džiaugsmas, mano garbė ir mano nežinomas pasididžiavimas”. [3] Dažnai (bet jokiu būdu ne visada) rašantieji įsivaizduoja/susikuria skaitytoją kaip vienaskaitą, šįsyk šis tekstas bandys save skirti (dedikuoti) daugiskaitai ir miniai, tiksliau skaitytojui kitų skaitytojų asmenyse. Tokia aliuzija į krikščioniškojoje tradicijoje egzistuojančią švenčiausiosios trejybės paslaptį gali skambėti keistai, nes skaitytojas visada yra vienetas, o skaitymo procesas intymus teksto ir skaitytojo buvimas kartu, bet galbūt įmanoma skaitytoją suvokti kaip potencialių skaitytojų visumos metonimiją. Galima bent jau pabandyti, nesvarbu, kad teksto pavadinime yra žodis „netiesa“.

Kaip pradėti kalbėti apie minią – man yra didžiulis galvos skausmas, nes pradėti galima nuo bet ko. Prisipažinsiu, kad išgirdusi Dovilės Tumpytės ir Linaros Dovydaitytės kuruojamos parodos temą gerokai suabejojau, juk tai neįtikėtinai platus reiškinys, nuo kurio atsiveria spiečius nuorodų. Manosios buvo buvo tokios: žirgai, mokykla, Guy Debord’as, Švenčiausiosios mergelės dangun ėmimo atlaidai Pivašiūnų bažnytkaimy, minių dizainas ir architektūra per kokias nors sporto varžybas ir dar begalė kitų, atsirandančių dar nebaigus mąstyti apie ankstesniąsias. Visgi žaibišką minios reiškinio apmąstymų tėkmę suturintis momentas čia labai elementarus, gal todėl toks nepastebimas, tai – menas, meno laukas, ir esančiojo šioje minioje (?) savireflektyvumas. Neatsitiktinai vos įžengęs į ekspozicijos salę ir pasisukęs į dešinę pusę (o visgi didžioji dalis žmonijos yra dešiniarankiai) pamatai  M. Januševičiaus paveikslą, kuriame pavaizduota išdidinta Pranciškaus Smuglevičiaus salė (dabar – VU bibliotekos Retų spaudinių skaitykla) ir sumažinti bei tam tikra numatyta tvarka sudėlioti žmogeliukai, vaizduojantys dalyvavimą pirmojo Lietuvoje viešojo muziejaus (senienų muziejaus) atidaryme, kuris vyko 1856-aisiais Vilniuje.

Minia yra procesas ir vienaskaita…

Kalbant apie minios reiškinį, visada galvodavau, kad jis labai senas, tad gerokai nustebau, kai  parodoje išniro teiginys (tiksliai jo neatkartosiu), jog minių reiškinys susiformavo po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos XVIII a. pabaigoje. Tik vėliau susiprotėjau, kad turėta omenyje tai, kad atsirado šio reiškinio diskursas, atsirado savireflektyvumas, miniai buvo pakištas veidrodis ir ji pirmą kartą save atpažino. Suprato, kad ji yra žvėriškai galingas žmonijos darinys, fizinis sutankėjimas ir intelektualinis praretėjimas. Minia yra tikrų tikriausias ir natūraliausias buvimo/išlikimo/evoliucijos procesas, kuris savo procesualumą suprato ne taip ir seniai. Kita vertus, galima manyti ir taip – jeigu minia iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos nesuprato esanti minia, vadinasi ji tokia ir nebuvo.

Kalbant apie minių parodą NDG, ji suręsta gana aiškiai, išskirtos keturios grupės: Nuo publikos prie minios, Ritualo galioje, Dingęs minioje, Kas bijo minios? Į jas sukrenta daug skirtingų kūrinių, tad parodos raštas dinamiškas, tik visgi nedingsta abejonė pačia tema/sąvoka/reiškiniu meno kontekste, tiksliau prasme tą reiškinį apmąstyti… Ši abejonė, lankantis panašaus tipo parodose (kai yra abstrakti, bet aiški tema ir daug ją atliepiančių skirtingais laikotarpiais sukurtų kūrinių) šiaip jau aplanko beveik visada. Grupės (Nuo publikos prie minios, Ritualo galioje, Dingęs minioje, Kas bijo minios?) iš tiesų gali būti ir visai kitokios, nes minia (arba bet kokia kita abstrakti, bet aiški sąvoka) kaip koks Soliaris gali būti bet kuo. Kita vertus, šioje parodoje pamačiau nemažai įdomių jungčių, perėjimų, blykstelėjimų etc., kurie intriguoja ir gelbsti iš minios nuobodulio. Abejonė pamažu nyksta (bet nebūtinai išnyksta) ir supratus jog minia (jeigu žiūrėsime į ją kaip į sąvoką, o kiek suprantu ši paroda tą ir siūlo) yra vienaskaita. Man patinka į šią parodą žiūrėti ne kaip į parodą apie minią, o kaip į parodą apie minios sąvoką.

Subjektyvus judėjimo parodoje žemėlapis (apie įdomias jungtis, blykstelėjimus, perspektyvas ir perėjimus)

Pirmasis blyksnis iš parodos šiame tekste jau pasirodė, tai minėtasis  M. Januševičiaus paveikslas su senienų muziejaus atidarymu. Jis įdomiai jungiasi su visais parodoje esančiais eksponatais ir, galų gale, visa paroda, mano sąmonėje tapdamas savotiška parodos metonimija arba savirefleksija. Slenkant Nuo publikos prie minios takeliais, stabteliu ties Rusijos cirko „Svoboda“ eisena gatvėmis gastrolių Šiauliuose metu. Kaip ir daugelis susižaviu ir negaliu atitraukti akių nuo 1930-aisiais Šiaulių gatvėmis pėdinančio dramblio, kupranugario ir prie vielinės tvoros prisispaudusių žmonių iš Romualdo Rakausko fotografijos „Kauno šiokiadieniai” (1970). Ritualo galioje užplūsta vaikystės atsiminimai, lankantis atlaiduose, tiesa rituališkumo čia būta labai mažai, o galbūt ir labai daug, tik jis visai kitoks: daug prekystalių su bažnytinėmis saldainėmis, alaus gėrėjų ir aplinkinių miestelių gyventojų, atvykusių pasidemonstruoti kokiais dailiais drabužiais apsirėdė ar šiaip apkalbėti aplinkinių, nieks to ir nesigėdydavo. O mes, vaikai, lakstydavom tarp antkapių, apsikarstę loterijose išloštais ar nusipirktais žaisliukais, tamagošiais, vaivorykštinėmis spiralėmis, YoYo, tobulai neskaniomis saldaininėmis apyrankėmis ir juokdavomis iš „klapčiukų“, kurie žygiuodavo procesijoje, aptaisyti drabužėliais iš užuolaidų. Trumpam susimąstau, kad galbūt reikėtų pabandyti susivaldyti nuo tokių asmeninių istorijų bei asociacijų gimimo, susikaupti ir pabandyti į parodą pažvelgti rimčiau, analitiškiau, bet, kita vertus, per asmeninio santykio ir ryšio susikūrimą paroda atgyja (vieniems ilgesniam laikui, kitiems trumpesniam). O kas toliau? Toliau, Rudolfo Levulio filmas ir dar daugiau asociacijų, atsiminimų apie dainų švenčių repeticijas ir įsikarščiavusius dirigentus, savo hypermostais bandančius suvaldyti keliolikos tūkstančių choristų minią ir taip be galo, savo asociaciją ar nuostabos pliūpsnį gauna bent pusė parodos eksponatų. Nutariu parodoje judėti lengvai, per daug nesirūpindama sąvokos ir tam tikrų parodoje esančių eksponatų ryšio buvimo abejonėmis. Visgi ryšį atrasti galima tarp bet ko, taip pat kaip ir suskirstyti parodą į bet kokias grupes.  O šioje parodoje bet kokiu atveju labai daug įdomios istorinės medžiagos, kuri suveikia kaip tam tikros išnašos parodos ekspozicijos tekste.

Pabaigai…

Teksto pradžioje ir pavadinime šmėstelėjęs Kierkegardas šiaip jau neturi labai didelio ryšio su šio teksto turiniu ir juolab paroda. Vienintelė apčiuopiamesnė jungtis yra tos pačios sąvokos apmąstymas skirtinguose kontekstuose. Savo tekste „Minia yra neteisybė“ Kierkegardas kalba apie tai, kad suvokimas jog teisybė slypi minioje yra klaidingas. Žinoma, tai nestebina žinant jo pažiūras ir idėjas. Kita vertus, per daug nesigilinant į Kierkegardo pasaulėžiūrą, bet turint ją omenyje ir šiek tiek perfrazuojant minėtojo teksto pavadinimą, galima pasakyti ir taip: „Ne minioje yra neteisybė, bet pati minia yra netiesa“, kaip ir šis tekstas. Kad ir kaip ten bebūtų, o būti gali bet kaip, visgi siūlyčiau šią parodą suvokti kaip dedikaciją miniai (arba minios sąvokai), tad prie tokios išvados ir stabtelėsiu, pabaigai pateikdama pavadinimus kitiems apgalvotiems, bet neparašytiems šio teksto paragrafams (juos galima suvokti ir kaip skanduotes galimuose parodos žiūrovų minios plakatuose):

Minia yra ornamentas ir dekoracija spektakliui…

Minia yra paroda…

Minia yra visi pasaulio žirgai…

Minia yra bet kas, ką sugalvosim…

[1] Pavadinimas yra nuoroda į filosofo Soreno Kierkegardo tekstą-dedikaciją panašiu pavadinimu „Minia yra neteisybė“.

[2] Minėtasis tekstas yra knygos “That Single Individual” (1847) dedikacija.

[3] My dear, accept this dedication; it is given over, as it were, blindfolded, but therefore undisturbed by any consideration, in sincerity. Who you are, I know not; where you are, I know not; what your name is, I know not. Yet you are my hope, my joy, my pride, and my unknown honor.

Fotoreportažą iš parodos „Minios“ galima peržvelgti čia.

Regtaimas apie „Regtaimą“, muzac ir prestižo fantasmagoriją. Paroda „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“ KKKC

Regtaimas – keistas fortepijoninės pramoginės muzikos stilius, atsiradęs JAV XIX a. Iki pirmojo pasaulinio karo tai buvo populiariausias užeigų, barų, naktinių klubų muzikos stilius, kuriame susipina maršinės muzikos ritmai ir aktyvios laužyto sinkopinio ritmo melodijos. Regtaimas laikomas kiek neaiškiu, ribiniu, pereinamuoju stiliumi arba stiliumi be vietos – panašus į maršą, bet ne maršas, panašus į džiazą, bet ne džiazas. Galų gale, regtaimas visgi buvo neįtikėtinai populiarus. Savitas skambėjimas jį pavertė savotiška tų laikų šokių muzika, arba (šiek tiek vėliau) fonine muzika, pavyzdžiui, pirmiesiems nebyliesiems filmams arba tiesiog fonu neįpareigojančiam buvimui. Iš tiesų regtaimas gali būti pavadintas XIX-XX a. muzak (prekybos centrų, oro uostų, telefonų etc muzika). Atrodo, kad regtaimas nuo pat pradžių tarsi žinojo savo paskirtį, buvo visiškai nepretenzingas, pabrėžtinai lengvas ir žaismingas. Šis tekstas irgi yra ne kas kita kaip minčių, žodžių ir potyrių regtaimas, muzac parodai arba svinguojanti pjesė prestižo fantasmagorijai. Galų gale, parodos organizme esti nemažai keistų vidinių darinių, situacijų, kuriuos užčiuopti patogiau pasirenkant gal kiek netikėtus instrumentus: muzac, regtaimą ir Regtaimą [1] ir daryti operaciją su tarkim, kad plaktuku, puodeliu ir stikline.

Galų gale, jeigu gerai įsiklausysime, ir patys žodžiai – regtaimas ir prestižas turi keisto pseudoetimologinio arba įsivaizduojamo panašumo. Abu dvelkia XIX a. buržuaziniu dekadansišku manieringumu. Po parodos „Prestižas – šių dienų fantasmagorija“ KKKC atidarymo su pažįstamais, draugais ir bičiuliais kelias dienas bet kokia pasitaikiusia proga pusiau juokais, pusiau rimtai vis pakartodavom tas dvi labai gerai įsimenančias sąvokas, pavyzdžiui, „o, žiūrėk, kokia prestižinės suknelė“ arba „tavo gėrimas prestižinis“ ir „fantasmagorija čia kažkokia vyksta“ ir taip toliau. Tuomet taip aiškiai nesupratau, kad žodžiai-sąvokos „prestižas“ ir „fantasmagorija“ persekiojo neveltui, jie šios parodos atveju labiausiai ir įsiminė, skirtingai nei kūriniai, daugelis jų – matyti ar šiaip žinomi. Tik šioje parodoje jie įgauna dar kitokį (ir tikrai ne prestižinį) pavidalą, čia jie kažin kokie regtaimiški arba foniniai, savotiška muzak / liftų muzika sąvokoms. Kažkur nebyliai skamba nelabai klausomi ir nelabai girdimi, bet tai ne jų kaltė – tiesiog tokia situacija susiklostė, tam jie ir buvo pakviesti.

             Apie kuratorių, A. Gelūno ir N. Bourriaud fantasmagoriją

Iš tiesų, vos išgirdusi apie šią parodą pagalvojau, kad ji kiek prieštaringa, kelianti nemažai klausimų ir abejonių, pradedant pačiomis sąvokomis, baigiant menininkų pasirinkimu ar keistais  A. Gelūno, N. Bourriaud vaidmenimis ir šiaip deriniais. Viskas keistai apipinta, apklijuota prestižo ir fantasmagorijos sąvokomis. Parodos kataloge yra trys tekstai atspindintys trijų (iš tiesų 5, bet kuratorių požiūrį reprezentuoja vienas tekstas) svarbių dalyvių ir meno / kultūros lauko atstovų požiūrį į prestižo sąvoką ir jos reikšmę vizualiesiems menams. Kuratoriai diskutuoja apie mainstream‘o ir prestižo sąvokas, lygindami ir čia vėl atskirdami jas ir šis jų kalbėjimas kiek regtaimiškas, t.y. turi tam tikrų skambėjimo panašumų – vis pasikartojantis maršo motyvas, nedaug pasikeitimų, o susijungęs su prestižo sąvoka, kuri šiaip jau labai manieringa, dirbtinoka, sudaro keistą, fantasmagorišką, painų, daug plepantį ir mažai pasakantį darinį. Kita vertus, tam tikrame galvojimo apie parodą taške visa tai suteikia keisto malonumo, nes galų gale pastebi, kad parodos aplinka (plačiąja prasme) sutampa su prestižo sąvokos provokatyvumu, manieringumu ir dirbtinumu. Šioje vietoje padarykime pauzę ir pasivaikščiokime kitur.

                               Apie elektrinius tuščios visatos vėjus

Yra toks mainstream‘inis / prestižinis amerikiečių rašytojo Edgar Lawrence Doctorow romanas pavadinimu – „Regtaimas“ (1975). Tai kaleidoskopiškas kūrinys, kuriame paprastų (?) ir bevardžių šeimų istorijos persipina su tokių gerai žinomų (jeigu taip galima pasakyti – prestižinių) kiek eklektiškai pasirinktų visuomenės veikėjų (Harris Houdinis, Emma Goldman, Carlas Jungas, Evelyn Nesbit etc.) pamėklėmis. Galų gale, visas romanas su fikciniais ir nefikciniais veikėjais, įvykiais, nuorodomis Amerikos, kaip tautų puodynės, prestižo, sėkmės ir nesėkmės alegorijomis tampa grynų gryniausia fantasmagorija. Ši knyga labai naudinga mąstant apie parodą daugeliu aspektų: ir struktūra, ir tam tikrais pasirinkimais, vaizdavimo / naratyvo kūrimo strategijomis, ir atmosfera, ir temomis. Ką dar atsimenu, kad būtent perskaičiusi šią knygą iš tiesų supratau (panašiai kaip kartais ir staiga, visai netikėtoje situacijoje imami ir suprantami, labai akivaizdūs dalykai), kad prestižas iš tiesų „sugalvotas“ ne „prestižiškųjų“ ir skirtas ne pasipuikuoti, o priešingai aktualizuotas „neprestižiškųjų“ (tų, kurie savęs netapatina su prestižu). Sąvoka, kuri pradėta vartoti (įgavo dabartinę prasmę, kontekstą ir vartojimo aplinką) todėl, kad „neprestižiškieji“ apibūdindami „prestižiškuosius“ norėjo pabrėžti savo „neprestižiškumą“, vadinasi tam tikra prasme menkesnę būtį, tarsi keistai mazochistiškai siekdami save sumenkinti, o iš tiesų juk pakelti, nes „prestižas“, pavyzdžiui, neturėjo nieko bendra su dvasiniu tyrumu. Netgi priešingai, regis, kai tik tampi „prestižiniu“, prarandi grynumą, dvasingumą, taurumą etc. O prestižas meno lauke, netgi žymi tam tikrą menininko, kuratoriaus etc. sumenkinimą, kaip kad, tarkim Damieno Hirsto atveju. „Neprestižiškieji“ kurdami „prestižiškuosius“ dažnai (o gal ir visada) pastarųjų atžvilgiu turi keistos ir kiek fantasmagoriškos prigimties / formos kritiškumo gaidelę.

Romano „Regtaimas“, lietuviškojo vertimo anotacijoje aprašoma viena romano situacija: „Kartą prieš daugelį metų Morganas ištaisė vakarienę, į kurią sukvietė tuziną įtakingiausių Amerikos žmonių. Jis tikėjosi, kad namų sienos links nuo sutelktos į daiktą jų protų energijos. Rokfeleris pritrenkė jį, prisipažinęs, jog jam nuolat užkietėję viduriai ir kad daugiausiai jis mąsto tualete. Karnegis snūduriavo gurkšnodamas brendį. Harimanas tauškė niekus. Šis viename kambaryje susirinkęs verslo elitas nežinojo, apie ką kalbėti. Morganas pasibaisėjo tais žmonėmis. Jam ėmė daužytis širdis. Galvoje jis girdėjo elektrinius tuščios visatos vėjus. Jo paliepimu tarnai kiekvienam svečiui ant makaulės uždėjo po laurų vainiką. Tuzinas galingiausių Amerikos vyrų, visi iki vieno atrodė kaip paskutiniai mulkiai, bet pasipūtimas, kuris augo kartu su jų turtais, juos įtikino, kad tie juokingi lapai tikriausiai turi kokią nors prasmę.“ [2] Prašau nepalaikyti šios ištraukos palyginimu su parodos KKKC situacija, ji reikalinga tik kaip pagalbinė priemonė padedanti aiškiau suprasti kas buvo kalbėta prieš tai buvusioje pastraipoje. Juk Morganas prieš sukviesdamas „prestižinius“ žmones tikrai žinojo, kad  išgirs elektrinius tuščios visatos vėjus,  daiktai ims šokti, o žmonės taps tik savo pačių vaiduokliais. [3]

Dar kartą apie Apie kuratorių, A. Gelūno ir N. Bourriaud fantasmagoriją

Grįžtant prie kalbos apie parodą, visgi atrodo, kad kocepcijoje išsakomi lūkesčiai, mintys neatitinka realios parodos situacijos. Koncepcija turi nemažai patoso, skambios frazės, vaizdingi išvedžiojimai, tačiau ekspozicijoje visa tai nei trupučio neatsispindi. Sutrinki galvodamas, pavyzdžiui, kodėl vieni ar kiti autoriai vadinami „prestižiniais“. Galbūt šią painią ir neaiškią parodos ir jos suvokimo situaciją išgelbės Nicolas Bourriaud tekstas? Kita vertus, jo (kaip ir kultūros ministro Arūno Gelūno) dalyvavimas pasirodė dar fantasmagoriškesnis, ypač turint omenyje ir taip jau gana skirtingas kitų parodos dalyvių svorio kategorijas. Atrodo, kad ir jie turėjo tapti parodos koncepcijos dalimi, dalyviais, kurie kartu su menininkais patenka į bendrą „prestižo“ painiavos liūną, galbūt ir pavyko, jei į „prestižo fantasmagoriją“ žiūrėsime kaip į painų, plepų, neadekvatų sau pačiam darinį / konstruktą. Kita vertus, Bourriaud tekstas, kalbant apie prestižo ir fantasmagorijos sąvokas, parodos kontekste atrodo įdomiausiai, adekvačiausiai ir artikuliuočiausiai, galbūt todėl, kad Bourriaud kalba iš visai kitos nei parodos kuratoriai perspektyvos. Galų gale, reikėtų pripažinti, kad šiuo atveju svorio kategorijų būtis, esmė ir prasmė pasimato visu savo grožiu ir jėga.  Žemiau pateikiamos kelios šiame tekste sinkopės pavidalu esančios Bourriaud teksto ištraukos:

Prestižo sąvoka pirmiausia žymi iliuziją, kylančią iš magiškos galios ar burtų. Mūsų dienomis būdvardis „prestižinis“ įgijo platesnę prasmę ir ėmė reikšti moralinį asmenybės autoritetą, stiprų kitiems sukeliamą įspūdį, kuris visada yra apgaubiamas paslaptinga aura ir veikia kaip iracionali, iki galo žodžiais nepaaiškinama galia. <…> Fokusininkų pasaulyje terminas prestižas taip pat gerai žinomas: jis reiškia magiškojo triuko kulminaciją, kuri eina po pažado (situacijos ir paprastų objektų pristatymo) ir paties triuko (palaipsniui transformuojančio banalią situaciją į nepaprastą akimirką)

<…>

Karlas Marxas ir Walteris Benjaminas vartojo fantasmagorijos terminą aprašydami kapitalistinės ekonomikos esmę. Pirmasis išryškino „prekinį fetišizmą“ – kitaip tariant, parodė, kaip objektai, daiktai tapo autonomiški ir įgijo žmogišką elgseną. Prekė, aiškina Marxas, pavirto stabu, kuris valdo žmogų, nors iš tiesų yra šio gaminys. Šis prekių pasaulio „fetišizmas“ kyla iš pačios darbo sistemos: žmonių akyse tam tik-ras socialinis santykis įgauna fantasmagorinę daiktų tarpusavio santykio formą. Fantasmagorija, kaip ir ideologija, yra „iš vaizduotės kylančios reprezentacijos“, galingai veikiančios socialinį gyvenimą ir mūsų pasaulėvaizdžius. Marxo raštuose Benjaminą pirmiausia ir patraukė ši fantasmagorijos sąvoka, kurią savo analizėse jis panaudojo kaip socialinės pasąmonės raktą. <…> Kadangi žmonių santykiai diktuojami piniginių santykių tarp prekių, fantasmagorija paverčia subjektus objektais, o prekes – subjektais. Kalbėdamas apie tai Marxas vartojo „vaiduokliško šokio“ posakį: daiktai ima šokti, o žmonės tampa tik savo pačių vaiduokliais. Nepamirškime, kad etimologiškai fantasmagorija reiškia „viešumoje prakalbinti fantomus.

<…>

Fantasmagorija yra tam tikro momento sapnas. Tačiau mes žinome, kad sapnas yra anapus chronologinio laiko – zeitlosigkeit (Freudas). Lygiai taip pat „ideologija neturi istorijos“. Sapnas, ideologija ar troškimas nesugriaunami, nes jų nepasiekia laikas.

Pabaigai šiek tiek apie parodos ekspoziciją kaip apie liftų muziką (muzak)

Pamiršus parodos kuratorių, A. Gelūno ir N. Bourriaud fantasmagoriją ir atsimenant liftų muziką (muzac), pastarasis reiškinys labai tinka kalbant apie parodos ekspoziciją ir kūrinius. Jie iš tiesų yra beveik negirdima, foninė muzika, garso takelis prekybos centrui ar oro uostui, kuriame vėluoja arba ir visai neįvyksta skrydžiai, kuriame daug skirtingų kalbų, sąmyšio, judesio, kuriame susikerta skirtingos perspektyvos, kažkas pykstasi, kažkas susitaiko, o garso takelis išlieka nebyliu, nepastebimu, neaiškiu, kažkokiu kažko liudininku. Galų gale, ir šis tekstas prisipažįsta esąs empatiškas parodos atmosferos atžvilgiu, tad juo pasitikėti nesiūlau.

[1] Amerikiečių rašytojo Edgar Lawrence Doctorow romanas „Regtaimas“ (1975).

[2] Edgar Lawrence Doctorow, Regtaimas. Vilnius: Margi raštai, 1998.

[3] Marxas vartojo „vaiduokliško šokio“ posakį: daiktai ima šokti, o žmonės tampa tik savo pačių vaiduokliais“ – ištrauka iš Bourriaud teksto „Prestižas ir fantasmagorija“.

Iliustracijoje: Pierre Bismuth. Be pavadinimo. Monetos, auksas, vienetinis kūrinys, 2010, 30 x 30 x 120. Nuosavybė: Galerie BUGADA & CARGNEL (Paryžius)

Wilfrid Almendra. Betono sodai (Nimfa). Marmuras, gipsas, dažai, vienetinis kūrinys, 2010, 170 x 45 x 45. Nuosavybė: Galerie BUGADA & CARGNEL (Paryžius) © Nuotrauka: Martin Argyroglo

Svajonė ir Paulius Stanikai. Paskutinė karalienės diena. Skaitmeninė spauda, 2012, 235 x 700. Nuosavybė:  menininkų

Šarūnas Sauka. Triukas. Aliejus, drobė, 2011, 180 x 190. Nuosavybė:  menininko

Daniel Buren. Sulygiuoti rombai. Baltas, lipnus vinilas, dažai, darbas in situ, 2008, 113.1 x 113.1
. Nuosavybė: GALLERIA CONTINUA (San Gimignano / Beijing / Le Moulin) 
© Nuotrauka: Ela Bialkowska

Claire Fontaine. Be pavadinimo (Nematoma ranka). Medis, plastmasė, varis, metalas, magnetas, nailoniniai siūlai, baterijos, 2011. Parodos vaizdas  M – A – C – C – H – I – N – A – Z – I – O – N – I, Museion Bolzano, Italija, 2012. Nuosavybė:  menininkės, Metro Pictures (Niujorkas); T293 (Roma); Galerie Chantal Crousel (Paryžius) © Museion. Nuotrauka: A. Ochsenreiter

Apie „Laikino meno fondą“. Lauros Garbštienės paroda galerijoje „Vartai“

Šis tekstas apie Lauros Garbštienės parodą galerijoje „Vartai“ pasirodys jai besibaigiant. Nemačiusiems dėl teksto nerišlumo ir neapčiuopiamumo greičiausiai bus sunkiau, na o mačiusieji ją regės kaip prisiminimą, vieniems gilesnį ir aštresnį, kitiems pilkesnį ir blyškesnį. Šiame tekste pasitaikys nerišlumo, bus nemažai cituojama ir abejojama.

I dalis. Nerišliai ir fragmentiškai apie rankiojimą, Laurą Garbštienę ir „Laikino meno fondą“.

                                                   ***
Rankiojimas kaip ir kiti senieji verslai (medžioklė bei žvejyba) išliko iki šių dienų. Iš Jutlandijos pusiasalio atsikėlę pirmieji mūsų žemių gyventojai, atsinešė tradicinius Madleno kultūros verslus – medžioklės, žvejybos ir rankiojimo patirtį. Archeologiniai tyrimai atskleidžia, kad, pavyzdžiui, mezolite ir neolite buvo renkami riešutai, arkliarūgštės, paparčių šaknys, laukinės slyvos, gilės ir uogos. Neolite jau randama ir sukultūrintų obuoliukų atsargų. Žinoma, buvo rankiojami ir paukščių kiaušiniai, vaistažolės, kopinėjamas medus. Rankiojimas reikalauja ir išmanymo (turi žinoti, ką rinkti galima, ko ne, o čia taisyklių ir išimčių ypač daug), ir fizinės ištvermės (rankiojant tenka nueiti ne vieną kilometrą, daug lankstytis, tupėti, laipioti etc.), ir kantrybės (kantrybės reikia ne tik rankiojant, bet ir ieškant), ir vidinės ramybės (jei labai nerimausi, blaškysiesi, nieko nesurinksi), ir dar daug ko. Visi pirmykščiai verslai gana meditatyvūs, tačiau rankiojimas turbūt meditatyviausias.

                                                ***

Laura Garbštienė gimė 1973 m. Vilkijoje (Lietuva). Gyvena Vilniuje. 2000 m. baigė tekstilės magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, 2002-2005 m. bendradarbiavo su menininku ir kompozitoriumi Artūru Bumšteinu (menininkų duo „G-Lab“), kūrė videodarbus ir audiovizualines instaliacijas. Nuo 2002 m. kuria video, instaliacijas, fotografijas, atlieka akcijas ir performansus.“* Garbštienės kūryba yra gana vientisa ir nemažai „Laikino meno fonde“ tvyrančių temų ateina iš ankstesnių jos kūrybos laikotarpių, pavyzdžiui, kultūros ir natūros priešprieša, ryšys su gamta, šamaniškumas, moteriškumas ar tapsmas pačios savęs subjektu, tad kaltinimai (jų teko išgirsti) per dideliu panašumu į šiųmetę dOKUMENTĄ ar kitas panašias šiuolaikinio meno praktikas yra beprasmiai. Garbštienė gana seniai savo kūryboje nuoširdi ir sau, ir kitiems. Ji kuria taip, kaip jaučiasi, kaip elgiasi, kuo gyvena, ką ir kaip mato bei supranta, kitaip tariant, ji labai stipriai įsigilinusi į save ir tame ji viena iš tų nepralenkiamųjų.

                                                               ***
Parodoje „Laikinas meno fondas“ kritiškas ir ironiškas menininkės požiūris į kultūrinį vietos gyvenimą reiškiamas nedidaktiškais kūriniais, kurie taip pat yra ir bandymas sukurti naujas meno praktikas. Pritaikydama gyvenimo miške išlikimo taktiką (augalų, uogų, grybų pažinimas ir rinkimas), Laura Garbštienė kuria naujas strategijas menininkui, gyvenančiam meno pasaulio periferijoje.“** Iš pirmo žvilgsnio prekystalis Lauros „Laikino meno fonde“ su miško ir sodo gėrybėmis lyg ir labai nenustebina. Galvoji apie neseniai pasibaigusią dOKUMENTĄ, panašaus pobūdžio menines praktikas (jų šiuo metu ne tiek ir mažai), institucinę, meno finansavimo, etc. kritiką. Galvoji apie rankiojimo meditaciją, apie Lauros ankstesnės kūrybos laikotarpį, apie individualizmą, šamanizmą, bet kažkas čia ne taip, kažko neužtenka.

II dalis. Rišliau apie nihilistinį esmiškumą, abejones ir klystkelius

Garbštienė, tiek kiek žinau jos kūrybą, man visada atrodė bene labiausiai neapsakoma, aiškiai neaiški, ta prasme, kad ji tarsi nesuprantama kalba kalbėtų apie aiškius dalykus. Ką gi reiškia tasai „neapsakoma”? Tai suprasti galėtų padėti vydūniškoji moters koncepcija, ją jau esu minėjusi keliuose ankstesniuose savo tekstuose, bet šiame ji, regis, įsiprasmina dar labiau. Kad nekartočiau savęs, pacituosiu Vydūno veiklos tyrėją Rimą Palijanskaitę: „Vydūno manymu, paskutiniaisiais tūkstantmečiais vyriškėjant pasauliui, moterys pradėtos laikyti „antros eilės asmenybėmis“ ir tik vyrui pažymėti vartojamas žmogaus vardas. Tačiau žodžio žmogus daugiskaita ir esmiškumą pažymintis žodis padarytas iš žodžio žmona (žmonės, žmonija, žmoniškumas), bet ne iš žodžio žmogus. Tiesa, žodis žmogiškumas ir tada buvo vartojamas, o Vydūnas šį žodį naudojo siekdamas pažymėti žmogiškąją prigimtį apskritai, bet ne jos esmiškumą. Jis teigė, kad vyrai, nepasilikdami „vien vyriškame žmogiškume“, turėtų „kilti į aiškų žmoniškumą“. Žodžio žmoniškumas, žmonija kilimą iš žodžio žmona Vydūnas siejo su iš prigimties didesniu moterų esmiškumu – žmoniškumu.“ *** Beje, žymiai anksčiau nei pasirodė „Laikino meno fondas“, kalbėdama apie Vydūną ir moteris, visada prisimindavau Garbštienės kūrybą.

Kita vertus, primygtinai nerekomenduoju šio Garbštienės kūrybos ir vydūniškosios moters koncepcijos palyginimo suprasti pernelyg tiesiogiai, tai viso labo tam tikra panašios struktūros, dalelių virpėjimo, tankio atmosfera. Vydūniškoji moters koncepcija čia reikalinga tik tiek, kiek ji padeda suprasti, kad Garbštienė savo kūryboje niekada nėra tiesmuka, nors taip gali pasirodyti, juk „Laikino meno fondas“ (turgelis), įrengtas komercinėje šiuolaikinio meno galerijoje, kūrinio pavadinime yra žodis „fondas“, kaip nuoroda į išganingąjį Kultūros rėmimo fondą, o nuodingųjų augalų herbariumui įrengti panaudotas Dariaus Mikšio „Baltos užuolaidos“ rinkinio (nuo žodžio „rinkti“) arba katalogo lapai (nes popierius labai malonus ir minkštas).

Visgi Garbštienė dažniausiai nei teigia, nei neigia, o tiesiog kalba apie tai, kas jai aktualu. Ši riba (tarp aktyvaus teigimo / neigimo, kritikos ir kalbėjimo su kritikos gaidele, kad ir labai nemenka) yra gana slidi ir neaiški. Nedidaktiškos kritikos aštrumas, galų gale, kad ir kaip keistai tai skambėtų, čia esti kažko šiek tiek nihilistiško. Galbūt net ir ne šiek tiek. Iš tiesų Garbštienės kūryboje po visa socialine ir institucine kritika glūdi kažin koks nihilistinis esmiškumas. Jis savo ruožtu veda arba prie visiškos ramybės (nušvitimo), šamanizmo, arba prie savidestrukcijos, arba prie tiesiog gyvenimo, tiesiog būties ar štai-būties. Abejojant arba sutinkant su šiuo žodžių junginiu (nihilistinis esmiškumas) arba jo tinkamumu kalbėjimui apie Garbštienės kūrinius, pabaigai derėtų pabandyti suvokti dar kelis trumpus momentus (mąstymo klystkelius).

Viena vertus, tasai nihilistinis esmiškumas, nuorodos į priešistorinės, archainius rankiojimo kultūros ypatumus ir konkreti „Vartų“ galerijoje išdėstyta Garbštienės dabartis, išlikimo strategija, pavedėja link rankiojimo kaip tam tikros meninės / meninio išlikimo strartegijos arba, tiksliau, rankiojimo kaip tam tikros meninės strategijos alegorijos. Galų gale, turgaus kaip institucijų (galerijų, centrų, fondų etc.) alegorijos, bet visų pirma, apie rankiojimą ir turgų. Kita vertus, turint omenyje Garbštienės kūrybos vientisumą ir tai, kad ji savo kūryboje iki galo nuoširdi ir sau, ir kitiems, kuria taip, kaip jaučiasi savotiškai įgalina ir įprasmina šiaip jau iš pirmo žvilgsnio gal kiek  kontrastingai jos kūrybos šamaniškumui skambančią nihilismo sąvoką. Galų gale, vienintelė aiškesnė išvada šiuose mąstymo klystkeliuose yra tai, kad „Laikino meno fondas“, rankiojimo ir išlikimo strategijos yra Garbštienės kūrybos ataskaita.

* Informacija iš Nacionalinės dailės galerijos informacijos centro internetinio puslapio: http://www.ic.ndg.lt/

** Ištrauka iš Lauros Garbštienės parodos „Laikino meno fondas“ spaudos pranešimo.

*** Ištrauka iš Rimos Palijanskaitės teksto „Vydūnas ir moterys“. Internetinė prieiga: http://vydunodraugija.lt/vydunas-ir-moterys/

Lauros Garbštienės paroda galerijoje „Vartai“, 2012. Foto: Arturas Valiauga.

Apie malagasį Javalsoną ir dOKUMENTA (13)

Šis tekstas yra antroji serijos apie tris svarbius meno renginius (Berlyno bienalę, dOKUMENTą ir Manifestą) dalis. dOKUMENTA turbūt svarbiausia ir didžiausia paroda ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Visai neseniai Šiuolaikinio meno centre eksponuota 1972 m. Kaselyje, Vokietijoje vykusios parodos dOKUMENTA (5) archyvinė medžiaga. Regis, neatsitiktinai, būtent 1972-ųjų dOKUMENTA turėjo tam tikrų panašumų su šiųmetine. Tuo metu generalinis dOKUMENTos sekretorius buvo Haraldas Szeemanno, parodoje dalyvavo apie 200 menininkų. Kai kurie jų nepatenkinti, kad Szeemannas nori kone pristatyti įvairius matymo būdus, o ne individualius meno kūrinius. Pavyzdžiui, parodoje buvo pristatoma ir neprofesionalių menininkų kūrybą, kas profesionaliesiems tuo metu nebuvo labai priimtina. Po keturiasdešimties metų, regis, visam tam atrastas prie idealaus artėjantis balansas – paroda neturinti (neteigianti) jokios koncepcijos.

                                                      Apie rašymą

Parašyti apie šiųmetę dOCUMENTĄ švelniai tariant nelengva. Nors teko sudalyvauti šios milžiniškos parodos atidaryme, teksto apie ją rašymas vilkosi kelis mėnesius. Iš pradžių jis (tekstas) manėsi pasidalinsiąs į dvi dalis: pirmoji apie jo autorės įspūdžius ir matytus/patirtus kūrinius; antroji įsikūnytų į kokį nors kito autoriaus parašytą, pavyzdžiui, šį Philipos Ramos tekstą-atviruką arba kokį nors kitą dar rašomą recenziją. Tačiau tekstas kaip koks Stepių vilkas iš Hermano Hessės romano pasidalino ne į dvi, o mažiausiai į kelias dešimtis dalių, kurios pasirodė esančios per daug skirtingos. Vienos, pasirodžiusios išsyk po atidarymo buvo tik įspūdžių išklotinės apie parke prie oranžerijos surengtą įspūdingą šampano vakarėlį, džiugesį, renkantis dainas iš Susan Hiller 100 dOCUMENTOS dienų garso takelio, nuovargį, sutiktus pažįstamus, jų arba pačių autorių fizines būsenas, nutrintas pėdas ir dar nežinia ką. Kitos per daug skyrėsi požiūrio kryptimi, forma ir/ar apimtimi, tad vengiant blaškymosi, pasidalijimo galimybė buvo atmesta.

Kiek vėliau atgimdamas tekstas patyrė miego paralyžių ir nusprendė įspūdžius sudėlioti tarpinėje (tarp sapno ir nesapno) būsenoje, kai kūnas esti paralyžiuotas, aplinka regima ir girdima, bet sapnas vis dar tęsiasi. Tokioje tarpinėje būsenoje realybė ir sapnas susisiuva bene glotniausiai, nepalikdami neaiškių dygsnių, nelygių siūlių. Tačiau miego paralyžių dažniausiai lydi panikos priepuolis, juk jį patiriantis dar iš dalies sapnuoja ir nepajėgia pajudinti kūno. Tekstas, negalėdamas pajudinti nei vienos savo raidinės galūnės, supanikuoja ir tiesiog neįvyksta.

Trečią kartą tekstas pabandė tapti vienu autogeninės treniruotės pratimu, taip parodydamas savo sąmoningumą. Autogeninė treniruotė yra saviįtaiga besiremianti atsipalaidavimo technika, kurią, remdamasis hipnozės teorija, atrado ir 1932 m. savo knygoje Autogeninė treniruotė (vok. Das autogene Training) pristatė Berlyno psichiatras Johanas Hainrichas Šulcas. Pratimas buvo toks: atsipalaiduoti ir pradėti mąstyti apie įvairius objektus (pavyzdžiui, meno kūrinius) ir vos tik pradedi galvoti apie vieną, mintimis peršokti link kito, taip maždaug ties keturiasdešimtuoju objektu pasiekiamas šioks toks nušvitimas, transo būsena kai sąmonė jau nesugeba apdoroti greito tempo ir didelio informacijos kiekio, todėl kuriam laikui dingsta, kontempliacijai palikdama tuštumą ir išvalytą erdvę. Tačiau šis tekstas lyg ir neturėtų nušvisti, tapti tuštuma, erdve meditacijai. Galų gale, rašymas apie dOCUMENTĄ nusprendė rastis kažkaip panašiai kaip turbūt radosi ir dOCUMENTA (13) – intuityviai ir tėkmiškai, apjungti pasidalijimo, miego paralyžiaus ir autogeninės treniruotės būsenas bei dėliotis kaip prisiminimų, įspūdžių, nuogirdų, garsų, kvapų, vaizdinių, nuojautų ir įžvalgų mozaika. Ją sudėlioti ir suprasti trunka ilgiau nei buvo rašytas šis tekstas ir gerokai ilgiau nei jis bus perskaitytas.

                                 Apie Malagasį Javalsoną

Staiga prisiminiau lietuvių kilmės filosofo Alphonso Lingio Madagaskare sutiktą malagasį Javalsoną, įkūnijantį Lingio sąvoką – „pasitikėjimas“. Čia rašymas apie dOKUMENTą atrodo rado išeitį ir prasmę. O istorija tokia: Alphonso nusprendžia su draugu pakeliauti po atšiauriausias Madagaskaro apylinkes, tačiau netinkama apranga ir apavas, silpna fizinė ištvermė priverčia Alphonso vos po kelių dienų grįžti atgal. Jo kuprinę neša ir kelią rodo visai nepažįstamas malagasis, padėti pasisiūlęs pats (kaip vėliau paaiškėja vos už kelis frankus ir puskojines). Javalsonas eina sparčiai, beveik visada pirmiau Alphonso. Paskui kur nors atsisėda ir gerą pusvalandį laukia išsekusio ir jo valiai atsidavusio bendrakeleivio. Malagasis bet kuriuo metu gali pačiupti naivaus, po džiungles pakeliauti sumaniusio vakariečio, pinigais ir kitais brangiais daiktais prikimštą kuprinę, bet taip neatsitinka. Alphonso juo pasitiki ir šis (abipusis) pasitikėjimas negali būti nuviltas. „Pasitikėjimas – tai išplėšta, iškirpta vieta besidriekiančiame tikrumų ir tikėtinumų žemėlapyje. <…> pasitikėjimas nėra tai, su kuo kartais apsieiname, kai stinga žinojimo. Pasitikėjimas yra žinojimo pamatas. Iš tikrųjų negalime paaiškinti pasitikėjimo, t.y. paaiškinti pasitikėjimo priežasčių arba motyvuotai paaiškinti, kodėl žmogaus protas linkęs pasitikėti“.[1] Pasitikėjimas – vienintelė išeitis, kurią šio teksto autorė gali pasiūlyti jį skaitantiems. Vienintelė išeitis, kurią dOCUMENTos kuratorė gali pasiūlyti parodos laukiantiems, matantiems, etc. Vienintelė išeitis (o gal tos išeities pamatas), kurią kūriniai (ir kartais, bet ne visada menininkai už jų) gali pasiūlyti į juos žiūrintiems. Galų gale, tik taip everything goes.

Pradedant pasitikėti dOKUMENTA aiškėja, kad čia nėra kokios nors apčiuopiamos stilistinės/žanrinės/tematinės krypties, koncepcijos, kaip nors sugrupuotų judėjimų, krypčių, chronologinių sekų, istoriografinių aiškinimų, yra tik belaikiai ir nuolat besikeičiantys paviršiai, trajektorijos, dimensijos, perspektyvos ir gyliai. Visa tai (ir dar daugiau) supinta į šiek tiek iracionalų, daugialypį ir daugiabriaunį realybių (?) tinklą – savotiškas Madagaskaras, pats paslaptingiausias ir unikaliausias žemės lopinėlis, kuriuo keliavo Alphonso ir Javalsonas.

Atrodytų, ką bendro šioje parodoje galėtų turėti kūriniai? Tiesa sakant – bet ką. Viena bendresnės bendrystė glūdi formoje, bet turinys anaiptol nedingęs, jis dOKUMENTos organizme skleidžiasi per kalbą, dėmesingumą aplinkai, medžiagai (plačiąja prasme). Kita bendrystė – tai kažin kokia vidinė ekspresija/energija. Energija, kurią mes galime rasti kiekvienoje eroje, kiekviename stiliuje. Mąstant apie kūrinį kaip apie energiją, galima sujungti praktiškai viską.

Apie Dezesentą, meteoritą, holonominės paradigmos teoriją ir žmogų skaičius matantį kaip  spalvų bei šviesų mirgėjimą

Vėliau jau galima galvoti ir apie Birutės Pankūnaitės „Šiaurės Atėnuose“ dailiai aprašytą/perpasakotą dekadantiškajį Dezesentas iš dOKUMENTos kuratorės Carolyn Christov-Bakargiev esė. Tą patį Dezesentu iš Joriso-Karlo Huysmanso romano „Atvirkščiai“, kuriame kalbama apie bodėjimąsi savo laiko visuomene. „Dezesentas su tarnais įsikuria atokiame užmiesčio name ir panyra į estetinius malonumus. Kūrinyje su pasimėgavimu ir švelnia ironija aprašo savo herojaus pomėgius. Itin sodria kalba detaliai pasakojama, kaip kruopščiai jis renkasi savo naujos buveinės sienų spalvas, kad jos deramai atrodytų apšviestos lempų, kokias knygas mėgsta skaityti, kokiomis gėlėmis grožisi, kokius paveikslus perka ir vėliau kontempliuoja ir t. t. Kiekvienam pomėgiui knygoje skiriamas atskiras skyrius ir vien iš to ji susideda.“ [2]

Bakargiev persikūnija į Dezesentą ir panyra į estetinius malonumus su tarnais, pasimėgavimu ir švelnia ironija labai kruopščiai kurdama megaparodą/ megapasaulį kaip interjerą į kurį neįsakmiai siūloma žvelgti from the point of view of meteorite. Meteorito, skriejančio link žemės, kai pamažu ryškėja planetų, žemynų, valstybių, tarkim iš Alighiero Boetti „Mappa“ (1971), vandenynų, miestų, kvartalų, parodų, kūrinių kontūrai. Meteorito, dylančio atmosferoje, susiduriančio su paviršiumi, supurtančio, galų gale kažkur Argentinoje paliekančio sunkiai suvokiamo dydžio kraterį ir suskilusias uolienas. Meninikų Guillermo Faivovich ir Nicolas Goldberg pasiūlymas jį perkelti į Kaselį liko tik kaip Bakargiev esė klausimas – ką apie šį perkėlimą pamanytų pats meteoras?

Kaip jaučiasi iš vieno erdvėlaikio/konteksto į kitą perkeliamas koks nors objektas? Jeigu jis toks autonomiškas, energetiškai stiprus, charizmatiškas kaip tarkim meteoras, turbūt nepajaustų didelio skirtumo. Maždaug tokie yra ir dOKUMENTos kūriniai, ištraukti iš pačių įvairiausių laikmečių, istorinių kontekstų, stilių, judėjimų, krypčių etc. Perkelti jie nedingsta, kaip toje Davido Bohmo holonominės paradigmos teorijoje ar/ir Stanfordo universiteto neurofiziologo Karlo Pribramo bandymuose su žiurkėmis, kad ir kokią smegenų dalį jis pašalindavo, žiurkės atminties neprarasdavo. Remiantis šiuo atradimu lokalizuoti atminties neįmanoma, ji yra visoje žievėje. Arba dar: viename holonominės paradigmos teorijos teorijos pavyzdyje/iliustracijoje, rastoje Kiwi Bird tekste „Realybės įsisavinimas“, kai su labai jautria fototechnika buvo nufotografuota vieta, kurioje prieš kelias sekunde dar buvo nenuskintas lapas, objektyvas užfiksavo lapo kontūrus, pėdsakus, net šiek tiek spalvos toje pačioje vietoje, kur jis prieš kelias sekundes augo.

Tarp dOKUMENToje pasakojamų istorijų, atsiminimų, kuriamų situacijų, išgyvenamų apmąstymų ir permąstymų esti kažko šiek tiek posthumanistiško, šiek tiek postapokaliptiško. Tiesiogiai apie tai niekur lyg ir nekalbama, bet nuolat nujaučiama. Galbūt suvokti intuityvų dOKUMENTos kalbėjimą padėtų trumpalaikis persikūnijimas į Danielio Tammeto asmenį. Tammetas serga Aspergerio sindromu (viena iš autizmo formų) ir pasižymi fenomenalia atmintimi, matematiniais bei lingvistiniais gebėjimais. Skaičius ir sudėtingas formules jis ne atsimena, bet įsivaizduoja kaip turinčius unikalią formą, spalvą, sudėtį, jausmą, regi kaip spalvų mirguliavimus, šviesų blyksėjimus. Reikiamas atsakymas ne apskaičiuojamas, o tiesiog atsiranda mintyse.

       Apie erdvės sutankėjimus, agentus ir šiaip padrikus įspūdžius

Ir iš tiesų kiekvienas kampelis, kiekviena menkiausia jungtis, grandis stebėtinai puikiai dera. Užtenka pasirinkti bet kokius, pavyzdžiui, tris vienas šalia kito esančius kūrinius. Tarkim jau pavyzdiniu rašymuose apie dOCUMENTą tapusiu Ceal Floyer „Till I get it right“ (2005),  Ryano Ganderio „Man reikia kokios nors prasmės, kurią galėčiau prisiminti (Nematoma trauka)“ (2012) arba „lengvas vėjelis, nešantis žiūrovus po muziejaus sales“ ir Kai Althoffo parodos kuratorei rašytas laiškas, kuriame jis prisipažįsta negalintis sukurti kūrinio dOCUMENTAi (13). „so I just keep on till I get it right“ – mantra apie perfekcionizmą, pasiskolinta iš amerikiečių dainininkės Tammy Wynette dainos tuo pačiu pavadinimu, klausiausi jos gerą valandą. Savotiškas negalėjimo arba kūrybinio neįgalumo trikampis sudarytas iš: so I just keep on till I get it right, Man reikia kokios nors prasmės, kurią galėčiau prisiminti bei Althoffo prisipažinimas veikia meditatyviai kaip kokia nors negalėjimo, nenorėjimo, depresijos mantra.

Ir tokių kampelių pilna, kur tik pažvelgsi: Fredericianumas su nutylėtomis metaistorijomis ir mikrolegendomis. Viena jų apie botaniko Korbinian Aigner obuolius, tiksliau daugybę obuolių piešinių, nupieštų kažkur tarp 1912-1960. Aigner dėl antinacionalistinių pažiūrų buvo išvežtas į Dachau. Ten jis dirbo sodininku ir metų metus išvedinėjo įvairias obuolių rūšis. Obuolys tapo išsigelbėjimu, obuolio kūrimas kasdien kartojamu ritualu, galų gale, išeitimi iš ekstremalios ir tragiškos padėties. Kita vertus, visa tai neišvengiamai įsikūnija į vaisių, kad ir mikrolegendos pavidalu ir kasdien kas nors kur nors Aigner obuolio atsikanda, nieko nenutuokdama apie Dachau.  Kelias akimirkas net suabejoju ir dėl prie Orandžerijos „geriausių Kaselyje itališkų ledų“ kioskelyje pirktų ledų.

Tęsiant kalbėjimą apie dOCUMENToje susibėgančias kuratorines strategijas ir erdvės sutankėjimus, verta prisiminti agentų sistema. Kiekvienas agentas  suburia apie save tam tikrą jam artimą menininkų/projektų lauką, tad dOKUMENTOje esti ir nemažai parodų parodose, nemažai neišsakytų, bet aiškių sutankėjimų, susibūrimų. Galų gale ir kiekvienas žiūrovas susitraukia apie save tam tikrą jam artimą kūrinių/projektų lauką. Ši dOCUMENTA ypatinga tuo, kad viskas prie visko be vargo tinka, kaip bekonstruotum.

Kalbant apie padrikus įspūdžius ir tai ką po buvimo dOKUMENToje praėjus keliems mėnesiams dar neblogai atsimenu, kas intuityviai ir tėkmiškai virsta prisiminimų, įspūdžių, nuogirdų, garsų, kvapų, vaizdinių, nuojautų ir įžvalgų mozaika, tai galėtų būti kažkas panašaus į Danielio Tammeto nupieštą skaičių PI.

Jei mėginčiau tai aprašyti atrodytų kažkaip panašiai į tai:

Nuo ryto iki vakaro virš mūsų skraido malūnsparnis. Ilgainiui pradeda erzinti, dar vėliau jo jau beveik nebegirdžiu. Žinau tiek, kad tai kūrinys ir skrydį virš dOKUMENTos galima laimėti loterijoje, kad 50 žmonių bilietus jau nusipirkę, skraido ir spokso į mus iš viršaus. Kiek vėliau perskaitau, kad tai ne visai įgyvendintas Critical Art Ensemble grupuotės kūrinys, kapitalizmo kritika ar kažkas panašaus. Zvimbiant malūnsparniui galvoju apie paskaitas, pokalbius, konferencijas, filmus – ką pasirinkti, kur nueiti. Bandau žymėtis. Beveik viskas kur buvau, ką mačiau, klausiau patiko. Atsimenu labai smagų Johno Menicko filmą apie Zigmundą Freudą, tiksliau kinematografinį jo Frankenšteiną, susiūtą iš įvairių kino filmų. Atsimenu kino salę žiūrint lėto tempo Etel Adnan filmą ir iš jos į vakarėlį sprunkančius žiūrovus, pasimetusią su Adnan kalbančią Bakargiev. Atsimenu ir tą vakarėlį traukinių stoty, į kurį visi spruko. Nesu buvusi vakarėlyje, kuris vyktų uždarytoje traukinių stotyje, šalia bėgių, pravažiuojančių traukinių, įvairiausių parduotuvių ir kioskelių, kelios jų veikė, jose buvo galima nusipirkti šampūno, dantų pastos ar, žinoma, gėrimų.  Kitą dieną, planavau ateiti į traukinių stotį paklausyti Suzan Philipsz garso instaliacijos ir sudalyvauti Michael Portnoy bei Cardiff, Janet & Bures Miller, George performanse – apie visus girdėjau gerų atsiliepimų. Stebėjausi dOKUMENTos leidyba: milžiniškais katalogais, vieno jų pavadinimas daug sakantis The book of the book, užrašų knygutėmis 100 Notes – 100 Thoughts, kuriuose sugulę menininkų, kuratorių, agentų, filosofų, mokslininkų, teoretikų, istorikų etc. mintys. Žinoma, norėjau patekti į Raimundo Malašausko, Marcos Lutyens ir Sissel Tolaas Hipnozės šou atspindžių kambaryje, nespėjau, bet girdėjau daug įdomių pasakojimų iš draugų, ten sudalyvavusių vėliau. Klausiau Malašausko organizuoto Black Box projekto ir pokalbio su Peter L. Galison, Karsten Gaulke oranžerijoje. Visai šalia buvo labai įdomūs pirmųjų kompiuteristų eskizai. Galvojau apie šunį rožine koja iš Pierre Huyghe Compost site ir dar labai daug ką, ko šiame tekste nėra arba nespėta pasakyti.

Šis tekstukas-įterpinys kaip ir Tammeto PI skaičiaus piešinys yra neužbaigiamas.

                                            Apie pabaigą

Paklaidžiojusi ties rašymo galimybės, įspūdžiais, kuratorinėmis strategijomis, leidyba ir kūriniais/projektais, kuriuos atsimenu, į vieną jų Susan Hiller 100 dOCUMENTos dienų garso takelį savavališkai/piratiškai (dOCUMENTOJe buvo ir daugiau taip besielgiančių lietuvių, susijusių su POT veikla;)), sekdama paskui malagasį Javalsoną, įtraukiu vieną gerai žinomą elektroninės muzikos atlikėjo Nicolo Jaaro dainą.

[1] Alphonso Lingis. Bendra kalba, paskiri garsai. Vilniaus paskaitos. Vilnius: Baltos Lankos,  2010, p. 64, 79-80.

[2] Birutė Pankūnaitė. Jei dOCUMENTA (13) padėtų. Šiaurės Atėnai. Internetinė prieiga: http://www.satenai.lt/?p=18743

dOCUMENTOS (13) ekspozicinių erdvių bei įvykių Kaselyje fragmentai:

Foto: Artnews.lt

III dalis: apie žmonių sodus ir Berlyno bienalę

Yra mėgstančiųjų įvairius leidinius (žurnalus, knygas, laikraščius) vartyti nuo galo, jiems šis tekstas (tiksliau – trečioji teksto dalis) turėtų patikti, jei ne turiniu, tai bent jau atbula rašymo-skaitymo logika. O jei šiek tiek rimčiau, tai yra trečioji tekstų apie Berlyno Bienalę, Documentą ir Manifestą dalis.

Galvodama apie šių metų Berlyno bienalę, atsimenu žmonių sodus (en. Human zoos arba Ethnographic zoos ar exotic populations). Taip XIX ir XX amžių sandūroje buvo vadinamos etnologinės (tiksliau – kitataučių) ekspozicijos, labai dažnai lydėjusios didžiąsias Paryžiaus, Londono, Berlyno muges. Juose eksponuoti ne tik juodaodžiai (tiesa šios rasės ekspozicijų buvo daugiausiai), bet ir eskimai, samiai, indėnai etc. Ką jau kalbėti apie įvairiausius freak show ypač madingus XIX amžiuje. Kažką panašaus į žmonių sodą XVI amžiuje turėjo ir kardinolas Hippolitas Medicis. Jis dar Renesanso epochoje kolekcionavo skirtingų rasių žmones: totorius, indus, turkus, afrikiečius, įvairaus plauko barbarus etc. Rašoma, kad sudarantieji jo kolekciją kalbėjo iš viso dvidešimčia kalbų. Taisant situaciją galima pabandyti įsivaizduoti (žinoma, ironiškai), kad Hippolitas kolekcionavo ne žmones, o kalbas. Panašių žmonių sodų pavyzdžių galima privardinti ir dar daugiau, pavyzdžiui, Giussepės Mazzinio ir lordo Palmerstono multikultūrinio tautų sodo idėja (apie ją turint laisvesnio laiko ir noro galima pasiskaityti čia.

Vienokiu ar kitokiu pavidalu panašių ekspozicijų pasitaiko ir šiais laikais. Žmonių/tautų sodais galima pavadinti, pavyzdžiui, Masajų genties kaimelius arba indėnų rezervatus Šiaurės Amerikoje etc. Jie gali susiklostyti ir beveik natūraliai, kokiame nors didmiestyje, tarkim Berlyne, besikuriant, pavyzdžiui, kinų miesteliui (chinatown’ui ar (jeigu jau kalbame apie Berlyną) turkishtown’ui), tereikia šiek tiek ženklesnės šiokios tokios kitokybės (otherness) (?) invazijos ir vietinės (ne otherness) (?) faunos.

Labai panaši (mano nuomone) situacija susiklostė šių metų Berlyno bienalėje ir norint tai suprasti pačioje parodoje apsilankyti nebūtina. Pakanka peržvelgti bienalės organizatorių tekstus, dalyvaujančius projektus, menininkus. Bet koks kalbėjimas apie žmonių sodus išsyk nurodo į kolonialistinės kritikos, socialinio darvinizmo etc. diskursus. Paradoksalu, kad šiųmetė Berlyno šiuolaikinio meno bienalė (pervadinčiau ją į Berlyno šiuolaikinio aktyvizmo bienalę) kalba apie aktyvizmą ir bekalbėdama sukuria/pastato/puoselėja ir prižiūri aktyvistinių judėjimų (neišvengiamai ir žmonių) sodą. Prieš akis iškyla toks vaizdinys: vienam narve pora pusnuogių Femen aktyvisčių, kitam, tarkim, koks nors kūrinys apie Palestinos išsilaisvinimo organizaciją, trečiame anarchistai paprastieji  ir taip toliau. Gal kiek hiperbolizuoju, bet tokie (hiperbolizuoti) įspūdžiai ir vaizdiniai lydėjo tas kelias valandas slampinėjant pagrindinėje Berlyno bienalės parodoje.

Ryškiausias ir iliustratyviausias žmonių sodo pavyzdys yra bienalėje pristatomas projektas Occupy Biennale. Nežinau ar tai atskilusi nuo Occupy Museum, ar kita iniciatyva, tačiau toji forma, kurią galima išvysti Berlyno bienalėje žmonių sodo asociacijas gerokai pastiprina, o gal ir sukelia. Occupy Biennale užvaldžiusi visą pagrindinės parodos erdvių pirmąjį aukštą. Vaizdas toks: įvairios socialinio ir politinio aktyvizmo apraiškos sutelktos vienoje erdvėje. Tai tarsi savotiška interaktyvi aktyvizmo laboratorija ar bandymų platforma. Savo deklaracijoje Occupy Biennale teigia, siekiantys sukuri ir įgyvendinti estetinį ir politinį eksperimentą, skirtą žmonėms iš viso pasaulio, kad jie galėtų pamėginti sudalyvauti, pavyzdžiui, asamblėjų steigimuose, kokiuose nors tiesioginiuose veiksmuose, interaktyvioje savi-edukacijoje, strategijos plėtojime ir kitose politinio socialinio aktyvizmo formose.  Visiška aktyvizmo diorama su kruopščiau ir mažiau kruopščiai atlankstytais aktyvizmo kūnais ir kūneliais. Pažodinė dioramos reikšmė yra „pro tai, kas matoma“ (en. „through that which is seen”), šis kalbinis/reikšminis niuansas siejant Occupy Biennale ir žmonių sodus taip pat puikiausiai pritinka. Beje, dioramas XIX amžiaus žmonių soduose buvo ypač populiarios ir labai dažnos. Galų gale, dioramos principas labai lengvai pritaikomas ne tik Occupy Biennale, bet ir visam Berlyno bienalės kūnui.

Įvairios socialinio ir politinio aktyvizmo apraiškos patekusios (atėjusios pačios arba per laidininkus-menininkus) į šiuolaikinio meno bienalės (parodos) kontekstą tampa eksponatais ir tokia būtis yra labai kontraversiška (ypač jų pačių ir bienalės organizatorių atžvilgiu). Šią situaciją dar labiau paaštrina ir bendra atmosfera, nuobodžiaujantys, pasimetę „aktyvistai“ iš Occupy biennale bei taip pat nuobodžiaujantys, pasimetę arba kritiški (dažniausiai) žiūrovai.

Kalbant apie kritiką, teko girdėti (ir skaityti), kad šiais metais bienalės organizatoriai ir kuratorius (lenkų menininkas Arturas Żmijewskis) jos sulaukė gana daug. Dar teko girdėti (tai galima ir šiaip numanyti sekant tarpvalstybinių politinių santykių/peripetijų/etc. situaciją) kad bienalės tema, kuratoriaus (ir valstybės, kurią šis atstovauja) pasirinkimas buvo suplanuotas politinis ėjimas. Nesiimu to vertinti, narplioti ir gilintis, bet tam tikri susiję niuansai išnyra patys.

Pabaigai, norėtųsi pasiteisinti kodėl šiame tekste nekalbėta apie kūrinius. Viena vertus, jau užsiminiau, kad septintąją Berlyno bienalę laikau ne šiuolaikinio meno, o aktyvizmo (ir apie aktyvizmą) bienale, o šio diskurso nesu tinkamai ir pakankamai įvaldžiusi. Kita vertus, vienas kitas patinkąs kūrinys (?) pasitaikė, tačiau dėl bendro konteksto nesinori jų narplioti ir taip įvilkti į šiame tekste aptartą zoologijos sodo atmosferą ir, galų gale į dar vieną šįsyk teksto narvą.

Ypatingas ačiū Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai ir Nidos meno kolonijai.

Dviejų dalių tekstas apie Gedimino Akstino ir Antano Gerliko parodą „The Gardens“ erdvėje

Šis netrumpas tekstas susideda iš dviejų dalių: pirmoji yra pabandymas pažvelgi į situaciją problematiškiau, antroji patirčių ir įspūdžių, lankantis Gedimino Akstino ir Antano Gerliko parodoje, išklotinė.

I dalis

Neseniai vienas menininkas pasiūlė pabandyti pamiršti apie jį rašytus tekstus, interviu, kūrinių aprašymus ir tiesiog „pavartyti jo kūrinius erdvėje“ ir „gal net nusišnekėti“. Prisipažinsiu kiek sutrikau – ką reiškia „pabandyti pamiršti“ ir juo labiau – „gal net nusišnekėti“? Įvykdyti pirmąjį  pageidavimą pavėlavau, o antrasis gal ir pavyko. Tas pats menininkas kaip galimo žiūrėjimo ir rašymo apie jo darbus pavyzdį atsiuntė šį anekdotą be pabaigos:

Du golfo žaidėjai ruošiasi pirmam kėliniui. Pirmasis eina pasiimti kamuoliuko ir taria savo draugui – „Ei, kodėl tau nepabandžius šio kamuoliuko“. Pirmasis žaidėjas prieina prie savo krepšio ir ištraukia žalią kamuoliuką. „Imk, jo neįmanoma prarasti“, jo draugas nustemba: „Kaip tai neįmanoma prarasti?!“. Pirmasis žaidėjas atsako: „Aš rimtai, jo neįmanoma prarasti. Jei mesi jį į medžius, jis supypsės, jei įmesi į vandenį, jis sukels burbulus, o jei sviesi į ugnį, jis virs dūmais, ir tu negalėsi jo nerasti“. Žinoma, antrasis žaidėjas nepatiki, bet pirmasis parodo jam visas galimybes kol galų gale įtikina.

Panašią (bet ne visai tokią pačią) žaidimo situaciją buvo galima pamatyti Alex Checcetti parodoje „Baimėj ir nuostaboj“ vykusiame performanse „Žaidėjai“. Jame išbandytos įvairios galimybės ir situacijos, kol vienas žaidusiųjų pasijuto laimėjęs/pralaimėjęs/sužaidęs lygiosiomis ar pavargęs.

Anekdotas apie golfo žaidėjus veikia ne tik kaip galimas rašymo apie pirmojoje pastraipoje minėto menininko kūrybą būdas, bet ir kaip šio teksto veikėjų Gedimino Akstino bei Antano Gerliko parodos-pokalbio apibūdinimas. Apie ją likusioji šio teksto dalis ir vartysis, sukiosis bei šokinės, skleisdamas pypsėjimo, pliumpsėjimo, spragsėjimo ir kitokius garsus. Sekant jais, kūrinių (ar tekstų apie juos) kamuoliukas yra neprarandamas. Jeigu techniškai būtų įmanoma, jį (tekstą) viršuje esančiu anekdotu ir pavadinčiau*.
Kad anekdotas mąstymui apie parodą ypač parankus supratau ir pakalbėjusi su viena jos kuratorių Gerda Paliušyte (kita kuratorė Monika Lipšic), pasiūliusia į parodą pažvelgti (iš dalies) kaip į žiūrovo interpretacijų parodą. Kita vertus, tokia meninė strategija, kai žiūrovas tampa „antruoju žaidėju“, kūrėju ir prasmės įpūtėju, o menininkas (suteikdamas žiūrovui galią) paneigia savo kaip menininko instituciją, jau kurį laiką yra viena svarbiausių Lietuvos (ir ne tik) neokonceptualistų kūrybos sąvybių. Galvojant apie savęs neigimą kūriniu ir jį kuriančiu žiūrovu paranku turėti omenyje nuo nieko nepriklausančius, otikais ir pinokiais virtusius (ar paverstus) kūrinius bei šį virsmą įsteigiančią spekuliatyviojo posūkio teoriją.

Atrodytų, kad ir ši paroda tęstų kūrinys kaip tuščia ženklo laikmena (remiantis meno kritike Neringa Černiauskaite) tradiciją, visgi čia esti kitoniškumo. Jis susijęs su konkrečia vieta, jos kontekstu, kuris veikia kažin kokiu cheminiu pavidalu. Paisijunti esąs „vietiškumo“ dujomis prisodrintoje kameroje. O įvairiai persipynę ir vienas kitą perdengę akivaizdesni ir mažiau akivaizdūs „vietiškumo“ reiškiniai, momentai skatina atmosferiškų patirčių atsiradimą, pačiumpantį parodą už rankų/skvernų/plaukų/etc ir pasivedantį ją iš minėtosios savęs neigimo kito teigimu tradicijos kelio. Bet apie šį neaiškų dujinį ir dar pasivedantį „vietiškumą“ kiek vėliau, dabar, regis, prasmingiausia šį bei tą sužinoti/prisiminti apie tuos, kurie susitiko.

Gediminas Akstinas (g. 1961) yra vyresnės kartos menininkas. Jo kūrybos pažinimą turbūt reikėtų pradėti, prisimenant ar pažiūrint (kiek tai įmanoma) lentynėles,  tapusias Akstino reprezentantu arba tokius darbus kaip, pavyzdžiui, „Vežimas“ (1998), arba instaliacija „Mokytojas“ 2005-aisiais pristatyta ŠMC. Dar rekomenduočiau paskaityti interviu pavadinimu „Įdomu kaip rūdija visuomenės konstrukcijos“ suteiktą menotyrininkui Alfonsui Andriuškevičiui ir tai daryti turint omenyje kelis Jurgitos Ludavičiūtės tekste apie Akstiną esančius sakinius. Juose autorė mini išminčius, „kurie ieško žmogaus, praradusio žodžius, kad galėtų su juo pasikalbėt: apie tuos, kurie įstengia pereiti kiaurai ugnį ir vandenį, bet dar daugiau pasiekia tada, kai įstengia to nedaryti.“. Akstino kūriniai yra tokio nekalbumo, įstengimo nedaryti, žodžių praradimą kondensatas (arba materealizacija). Panašaus laipsnio kondensato esti ir Mindaugo Navako kūriniuose.

Dar vienas (gal net svarbesnis) Akstino kūrybos bruožas yra santykis su erdve. Tas santykis visada kuo kruopščiausiai išjaustas ir/ar apgalvotas, todėl daugelį menininko kūrinių galima pavadinti įvietintais. Ką tik užsidariusioje lenkų menininko Michało Budny paroda „Didelė šalis“, tvyrojo stebėtinai panaši atmosfera arba „erdvės tonacija“ (taip vadinasi ir menotyrininko Tautvydo Bajarkevičiaus parodai „Didelė šalis“ skirta recenzija).

Antanas Gerlikas (g. 1978) yra jaunosios kartos menininkas. Jo kūrybos pažinimą man patinka pradėti, pavyzdžiui, nuo „gido lazdelės“, turinčios daug atšakų ir rodančios į įvairiais puses. Arba  nuo parodos, „Adatos akis“, susidedančios iš keturių skirtingais intervalais vienas ant kito projektuojamų kadrų, arba nuo filmo-parodos „Sekant skirtingo kvapo takus“, neturėjusio nei aiškios pradžios, nei pabaigos ir trukusio visą parodos veikimo laiką, kaskart kiekvienam jis buvo vis kitoks. Nujaučiu, kad vienas esminių Gerliko kūrinių akstinų erdvėlaikio ir jame esančių elementų ryšių mezginys, tiksliau, konsteliacija. Kalbant apie Gerliko darbus žodis „konsteliacija“ yra parankesnis, jį vartojant galima galvoti ir apie kosmoso (plačiąja prasme) apraiškas mene.

Paskutinis su kosmosu ir menu susijęs pagalvojimas mane ištiko klausant (vėliau ir skaitant) filosofo Algio Mickūno straipsnių rinkinį „Estetika. Menas ir pasaulio patirtis“ (2011) (pastaruoju metu vis nepavyksta jo necituoti). Pasak Mickūno: „<…> menininkai tampa menininkais pagauti apsupties nuotaikos: ar tai būtų specifinė spalva, kuri išreiškia tokios aplinkos nuotaiką, ar nakties tamsos gelmė, ar kilni artojo giesmė saulei“. Anot jo, menininkai dėl sugebėjimo suprasti ir pagauti apsupties nuotaiką žymiai geriau nei mokslininkai supranta kosmoso dėsnius. Tas supratimas yra esmiškas.  Esmiškumą kol kas geriausiai suprantu atsimindama Vydūno tekstus apie tai, kuo skiriasi moteris nuo vyro, bet čia galbūt reikėtų kiek sulėtėti, atsigręžti ir žvilgtelti ten, kur buvo užsiminta apie „vietiškumą“ ir apie tai, kaip jis pasiveda Gedimino Akstino ir Antano Gerliko parodą-susitikimą į šalį, tačiau kol kas dar šiek tiek sudvejokime.

Dvejonei, kuri nebūtinai yra abejonė, iš prieš tai buvusios pastraipos pasiskolinkime teiginį apie menininkus, kurie kosmoso dėsnius supranta esmiškai. Esmiškumas aptariamos parodos (ir lietuviškojo neokonceptualizmo) kontekste man kartais siejasi su autistiškumu (bet toks palyginimas reikalingas tik pasimatavimui). Autizmo simptomų turintį žmogų paprastai atpažįstame pastebėję, kad jis vengia žvilgsnių susidūrimo. Kai žiūrovo intencija yra žūtbūt sugauti kūrinio-„autisto“ žvilgsnį, pagaunamas nebent tik savo intencijos aklumas, tuo tarpu vaizduotės žemėlapis lieka neišlankstytas.  O jis galėtų tapti tuo žaliu kamuoliuku, kurio tu negali nerasti „Jei mesi jį į medžius, jis supypsės, jei įmesi į vandenį, jis sukels burbulus, o jei sviesi į ugnį, jis virs dūmais, ir tu negalėsi jo nerasti“. Turbūt panaši (atmetanti vaizduotę) yra mokslininkų pastanga suprasti kosmoso dėsnius arba žiūrovo siekis suprasti ką, pavyzdžiui, turėjo omenyje Gerlikas atrėmęs sieną į lazdą.

Kalbant apie „vietiškumą“ ir vietinio konteksto įtaką. Šie žodžiai vartoti siekiant suprasti ir apibrėžti vietos (mokyklos?) įtaką ir jose kūrusių, kuriančių ar pradėjusių kurti menininkų kūrybos ypatumus. Jie ne visada aiškūs, bet dažnai nujaučiami. Panašios tvyrančios ir „nujaučiamos“ struktūros yra rūkas. Rūką, atmosferinį ryšį, apsupties nuotaiką (kaip pasakytų Mickūnas) jaunesnioji karta greičiausiai paveldėjo iš vyresniosios. Panašiai mąstantys žmonės atpažįsta, traukia vienas kitą ir juda tame pačiame apsupties nuotaikos erdvėlaikyje. Kartais nedrąsiai pagalvodavau, kad nepažįstamieji susipažįsta, o nesuprantantys supranta pagauti apsupties nuotaikos. Vienas jaunas menininkas tokią situaciją apibūdina dar kitaip: „sutampa vibracijos arba ne“. Šios parodos atveju galima pamąstyti ir apie psichologinio konceptualizmo arba psichologinę konceptualizmo galimybę. Kažkada netyčia užtikau psichologo Davido Markley teoriją apie asmenybės tipą „konceptualistas“, tam tikri šios kiek anekdotinės ir mainstreaminės teorijos niuansai šiuo atveju būtų visai parankūs.

II dalis

Pirmojoje dalyje jau buvo minėta, kad Akstino ir Gerliko paroda-susitikimas yra įvietinta, atsirandanti dėl konkrečios vietos ir skirta jai. Pavyzdžiui, išimtas „The Gardens“ langas, atidarytos durys. Patalpa iš klaustrofobiškos ir uždaros tapo perpučiama ir pralaidi, tarsi traukinio vagonas (tą daugelis jau pastebėjo). Traukinių vagonuose iš tiesų apima labai panašus jausmas: tuo pačiu metu išgyveni ir klaustrofobinius ir jiems priešingus potyrius. Galvojant apie parodos erdvę kaip apie traukinio vagoną puikiai suskamba ir spaudos pranešime paminėtas traukinių stoty laikraščiais apsikeičiančių ir toliau savo keliais nuvažiuojančių keleivių įvaizdis.

Pasistiebus ir persisvėrus pro lango ertmę (vagono langą) gali pamatyti gretimoje, žemiau esančioje salėje (perone) stoviniuojančių Planetariumo lankytojų kojas. Jeigu atsistoji kiek toliau nuo lango, kojų jau nematai, bet girdi šurmuliavimą, žingsniavimo garsus. Nežinant, kad langas veda į kitą erdvę, pamanytum, kad garsai sklinda iš įskilimo sienoje, kuriam nepermatoma, bet perregima lipnia juosta kažkodėl užklijuota burna. Kiek susigėstu, sužinojusi jog „burna“ užklijuota turbūt „dėl kolorito“.

Ką Akstinas ir Gerlikas atsinešė į šį susitikimą? Regis, Akstinas atėjo pirmas ir paruošė vietą: išėmė langą, lentynėlę nuleido tiek žemai, kad būtų patogu atsisėti, pasikabino senokai lietą akvarelę su žmonos atvaizdu ir sėdėjo, laukė, galbūt sklaidė laikraščio puslapius. Akstino darbai atrodo kaip savotiška erdvė erdvėje arba tam tikros erdvės sąlygos erdvėje, į kurias patenka Gerliko darbai.

Kiek vėliau į susitikimą atėjo Gerlikas pasiramsčiuodamas keliautojo lazda, kuria parėmė sieną. Vienoje pusėje ant Akstino spintelės-suolelio pasidėjo gido ar žynio lazdelę, rodančią įvairiomis kryptimis, kitoje pusėje lapelį su vieno (nežinau ar kas nors žino kokio) rašytojo įspūdžiais iš lenktynių. Istorija tokia: vienas rašytojas po apsilankymo lenktynėse, kurios jį labai paveikė, pabandė užrašyti savo įspūdžius. Berašant raidės turbūt nespėjo viena paskui kitą, o gal kaip tik per daug skubėjo ir pradėjo lenktyniauti viena su kita kol įspūdžiai virto – „t, s, kd c,t,s,kd,,,s,k,t,dct, ct,,s,k, d, k,,, . t,c, t”. Šios parodos kontekste panašiai lenktyniauja ir parodos kuratorių lankytojams pasakojamos istorijos, įdomu, kada jos virs kažkuo panašiu. Kiek kitokį raidžių lenktyniavimą esu patyrusi kai į interneto adresų langelį netyčia įvedžiau, „įpeistinau“ netrumpą teksto atkarpą, o paskui įspaudusi „backspace“ jas tryniau po vieną. Kurį laiką stebint tokį veiksmą raidės pradeda lenktyniauti, bėgdamos nuo sunaikinimo (o gal kaip tik į jį) staiga atleidus „backspace“ raidės dėl tam tikrų optinių regos niuansų pradeda slinkti į priešingą pusę. Stebėdama taip lenktyniaujančias raides atsiminiau antikinį galvosūkį apie greitakojį Achilą, kuris niekada nepavys lėtojo vėžlio.

Galvojant apie parodą nepavyksta pamiršti kalbėjimo apie kartas ir palyginti Akstino ir Gerliko susitikimo situacijos su pirmojoje šio teksto dalyje minėtus skirtingoms kartoms priklausančius, bet panašiomis vibracijomis/kategorijomis/atmosfera ar dar kažkuo mąstančius menininkus. Jaunesnioji karta iš vyresniosios paveldi tam tikrą požiūrį į supančią aplinką. Kita vertus, Akstino darbai šios parodos kontekste irgi įdomiai atgyja – abipusė nauda ir atitikimas.

Pabaigai, tik „paikai“, „nekritiškai“ ir „naiviai“ pasakysiu, kad parodos erdvė man primena dykumoje stovintį namelį. Jo durys ir langai atverti, kad gyventojus atgaivintų skersvėjis. Dykumoje žaliojo kamuoliuko negali nerasti. Atsiminiau menininko Richardo Longo eilėraštį „Desert Circle” (1989).

Picking up,
Carrying
Placing, one thing to another
the base of a small
conical volcano.
Camel dropping to thorn.
Thorn to yellow flower.
Yellow flower to ant.
Ant to white stone.
White stone to black stone.
Black stone to stick.
Stick to goat’s horn.
Goat’s horn to seed pod.
Seed pod to cricket.
Cricket to seed.
Seed to orange stone.
Orange stone to beetle.
Beetle to the place
of the camel dropping.

Iliustracijoje: Antano Gerliko ir Gedimino Akstino parodos „The Gardens“ erdvėje fragmentas.

Paroda veiks iki gegužės 10 d.

Impresijų dykumoje, čiuožinėjant ant Roberto Narkaus fotografijų

Prieš pradėdama užrašinėti tikrų tikriausias impresijas, atskilusias nuo manęs ir dabar besiritinėjančias bekraštėje impresijų dykumoje (dykynėje), nemėgstantiems taip suręstų tekstų siūlau skaityti tik pirmąją ir antrąją pastraipas, ir nusivilti sužinojus tik tiek, kad šis tekstas yra apie menininko Roberto Narkaus organizuotą veiksmą, kuriame buvo čiuožinėjama ant kartoninių dėžių atspaustų fotografijų. Jeigu vis dar įdomu, fotografijose buvo užfiksuotos akimirkos iš Vilniaus miegamųjų rajonų rūsių gyvenimo. Koks tai gyvenimas galite pasižiūrėti čia.

Dar norėčiau pažymėti kelis svarbius dalykus, kuriuos viliuosi šio teksto skaitytojas turės omenyje. Pirmasis ir svarbiausias, kalbant apie čiuožinėjimo ant fotografijų veiksmą, turimas galvoje čiuožinėjimas tiesiogine, o ne perkeltine prasme. Antrasis ir ne mažiau svarbus – šį tekstą vertėtų suprasti ne tiesiogine, bet perkeltine prasme, kaip tropą arba būdvardį (labai norint, kiekviena pastraipa gali būti kokia nors patinkanti raidė). O perkeltinės prasmės atžvilgiu tarp teksto ir kūrinio (veiksmo) įvyksta šioks toks apsikeitimas, bet nuo pradžių…

O pradžioje dar šiek tiek apie impresijas digresijomis. Perskaičiusi sakinį, kuriame Robertas pakvietė „pačiuožinėti nuo Barbakano kalno ant jo fotografijų, tiesiogine to žodžio prasme“, pagalvojau apie perskaitytus ir išsyk „nuraunančius“ sakinius – toks tad buvo ir Roberto kvietimas. Visas vaikystės vasaras praleidau viename Dzūkijos kaime (XIX amžiuje, po didžiosios valakų reformos, pavadintame Čižiūnais), tad visų pirma žodį „rauti“ suprasdavau tiesiogiai. Pavyzdžiui, išgirdusi močiutės kvietimą: „vaikeli (dešininis kirtis ant i), aikšį ažių ravėti“, žinodavau, kad tikrai reikės r a v ė t i (tikrąja to žodžio (?) prasme) ir man kaip kokiam triušeliui Huveriui iš Kurt Vonnegut „Čempionų pusryčių“ pasivaidendavo ore sklendžiantis ir plevenantis, perregimas kaspinas su raidėmis – r a v ė t i. Nelabai laiminga, pakišusi Vonnegutą po pagalve, eidavau jų įprasminti.

Vėliau mokykloje išmokau, kad „ravėti“/„rauti“ yra ir veiksmažodžio bendratis. Dar vėliau kažkur nugirdau, kad žodis „rauti“ vartojamas ir kaip būdvardis, epitetas, žymintis kokio nors veiksmo/daikto/dalyko labai stiprų ir teigiamomis emocijomis susijusį poveikį, pavyzdžiui, „kaip tas koncas nurovė – šakės“. Matyt iš „nustebti“ pasiskolintas priešdėlis „nu“ eliminavo „iš“ ir ne visai taisyklingai pavirto „nurautu“. Toks (nurautas) gali būti ir tu, kai nematomi džiaugsmo pirštai tave išsuks iš dirvos, pakylės ir nupurtys. Taigi „nurautas“ man tapo svarbiu ir dažnai vartojamu epitetu.

Neseniai kažkur skaičiau, dabar jau nepamenu kur, kad būdvardis pati „silpniausia“ kalbos dalis, kalbinis balastas. Nors tada šį teiginį dar nevisai supratau, bet intuityviai nesutikau. Epitetai ir būdvardžiai (nejaučiant skirties) ne tokie akivaizdūs, todėl neretai įdomesni, būdami tuo pat metu ir beveidžiais ir  daugiaveidžiais (jeigu galima taip apibūdinti kalbos dalį), bet suteikiantys veidą/formą/spalvą/charakterį kitiems. Būdvardžiai yra ir labiausiai tautinį identitetą atspindinti kalbos dalis, pavyzdžiui, esant kitataučiu daugelyje užsienio kalbų sudėtingiausia suprasti būtent juos. Jie gelbėja iš logiškųjų, aiškiųjų, nuobodžiųjų daiktavardžių ir veiksmažodžių, jų banalumo (atsiprašau dėl savo naivumo, bet jeigu jau esame impresijų dykumoje – neturiu ko prarasti ir gėdytis, nesivaržau ir klausydama John‘o Cage‘o – išsilaisvinu).

Būdvardinis kalbėjimas man siejasi ir su filosofo Algio Mickūno kosmosu ir su pačiu tėveliu (studentus jis vadina deminutyvais – dukrelės ir sūneliai, o save deminutyvu – tėvelis), tiksliau jo kalbėjimo manieros minkštumu ir džiugesiu, lyg ir ne vietoje, lyg ir tarp kitko įterpiamais minkštumo ženklais, pavyzdžiui, „mėlyniumas“. Taigi, galų gale, atsiradę lyg ir oazėje, kratydami impresijų gramatikos dykumos smėlį (arba sniegą) iš sandalų, galime sugrįžti prie Roberto sugalvoto ir organizuoto čiuožinėjimo ant fotografijų – meistriškai n u r a u t o reikalo. Būtent „nurautas“ yra šio teksto-epiteto/būdvardžio akcentas, didžioji raidė arba kirtis.

O jeigu tu susitapatinsi su juo – gali laisvai kalbėti apie Roberto veiksmą, apsigobęs impresionistinio, būdvardinio kalbėjimo lietpalčiu, pamiršęs banaloką įsivaizdavimą, kad toks kalbėjimas yra banalus. Nes jei banalu, nes banalu tai, kas neva banalu – tai kaip bananu (vaisiumi) per galvą, o bananas (kaip ir „banalus“) beveik tarptautinis žodis, kuris daugelyje kalbų turi tokią pat šaknį „ban“ ir priesagą „an“. (Išskyrus filipiniečių, čia jis skamba taip – „s a g i n g“.)

Mąstant apie čiuožinėjimo ant fotografijų veiksmus, galimas ir kiek rimtesnis su vertės/paskirties kritika, fotografijos saviironija, dekadansu ar net savižudybe etc. susijęs žvilgsnis. Dar galimas ir kiek teigiamesnis ir aktualesnis su medijų/meno/medijų meno ekologija susijęs žvilgsnis, bet, dalyvaujant veiksme (nežinau ar kiti dalyvavę sutiktų) man svarbesnis pasirodė džiaugsmo pliūpsnis, vaikystės atsiminimai ir noras tiesiog smagiai praleisti paskutines žiemos dienas. Taigi čia vienas ant kito atgulė sluoksnis džiaugsmo, sluoksnis atminties (nostalgijos) ir sluoksnis hedonizmo. Turint omenyje, kad veiksme dalyvauja daugiau/mažiau meno lauko veikėjai minėtas susisluoksniavimas įgavo atitinkamą atmosferą. Kalbant geologiniais terminais, tokia situacija man primena po žemės pluta (buvimo meno lauke dimensija) kunkuliuojančią magmą (bendrą atmosferą). Gal tokius patirties miražus pakursto, nors ir nedidelis, bet vis šioks toks adrenalino kiekio kraujyje padidėjimas. Įdomiu ir šiuolaikinio meno kontekste aktualiu šį čiuožinėjimą būtent ir paverčia jame dalyvavęs „didysis“ m e n o egzistencijos trikampis: kūrėjas-kūrinys-publika, atminties kultūros ir žaidimo fenomeno apmąstymai (interpretacijos).

Prisiminiau keletą su sportu, žaidimu susijusių šiuolaikinio meno veiksmų, pavyzdžiui, kad ir tai kaip  Darius Mikšys projekto „Holiday in. Londonas – Marselis – Vilnius” metu mokėsi žaisti kriketą ir tai, ką išmoko demonstravo Šiuolaikinio meno centro salėje per projekto atidarymą. Arba Mirjam Wirz inicijuotas „Flash Bar“ akcijas, kuriuose pasiskolinamos barų kultūros ir gyvenimiškos aplinkos, patirties elementai, taisyklės. Roberto čiuožinėjimas yra dar kitoks keliais aspektais. Pirmasis, susijęs su tuo, kad čiuožinėjimas nuo kalnų – ne visai žaidimas. Antrasis, kad čiuožinėjimui naudotas jau buvęs kūrinys, 2007-aisiais pristatytas Vilniaus fotografijos galerijoje, parodoje „0-1“.

Robertas fotografavo miegamųjų rajonų rūsius kaip tam tikrus kolektyvinės atminties artefaktus, kurie buvo ne tik rūsiai, bet ir susirinkimų vietos. Fotografijų seriją Robertas atspaudė ant gofrokartono dėžių ir jomis užvertė galerijos erdvę. „Po parodos darbai sukeliavo į archyvą, kol permąstęs „reikalus” sugalvojau tokią tąsą…”. Apie tokią tąsą įdomu galvoti kaip apie koncepcijų (konceptualumo) ekologiją.

Vėliau, praėjus beveik kelioms savaitėms po čiuožinėjimo, klausiau Roberto: „ar tau čiuožinėjant buvo nors kiek (o gal ir labai?) svarbus tas faktas, kad buvo čiuožinėjama ant rūsių kaip kolektyvinės atminties artefakto”. Jis atsakė: „ne, iš esmės nebuvo svarbu, kad ant kolektyvines atminties. Bet čia atisranda tam tikra interperetacijų dimensija, turint omeny kad tie rūsiai tūnojo tamsoje, kažkoks undergraundas, ir dabar jis patenka ant sniego”. Požeminių „sekretų“ ištraukimas į dienos šviesą, žemių nupurtymas. O po „sekreto” stikliuku pasimato patys įvairiausi fotografijose užfiksuotų vaizdų fragmentai. Čiuožimo veiksmas man pasirodė panašus į savotišką kūrinių (fotografijų) refleksiją: pokalbį, tekstą etc. Čiuožimas kaip impresionistinis tekstas apie Roberto fotografijas, todėl šis tekstas-būdvardis, kurį dabar rašau yra ir gramatika, ir sintaksė, ir fonetika etc. tuo pačiu metu. Regis, veriasi tikrų tikriausia interpretacijų dykumos bekraštybė…

Kalbant apie tai, kad čiuožinėjimas yra ne visai sportas ir ne visai žaidimas. Sportas ar/ir kitokie žaidimai, kultūros filosofijoje turi tam tikrą ypatingą statusą. Apie tai kalbama Egene‘o Fink‘o, Maurice‘o Merleu Ponty teorijose. Žaidimo diskurso kontekste mėgstu prisiminti ir lietuvių filosofo Arūno Sverdiolo žodžių junginį „žaidimo ertmė“ su savu (savarankišku) įsiterpusiu laiku ir erdve. Į ją įneriame kaskart kaip tik pasiduodame susikurtoms ir įtikėtomis taisyklėmis. Čiuožinėjimas, nors ir turi kažką panašaus į žaidimo ertmę, tačiau tai ne visai tas pats. Čiuožinėjimo ertmėje esančios taisyklės nėra visai savarankiškos ir savitikslės – tai tarsi metažaidimas arba kažkas tarp žaidimo ir paklusimo kalno išlinkimams, nuolaidumui. Ir tas paklusimas asocijuojasi su vaikyste, žaisme ir energija, sugebėjimu nuožmiai ir beatodairiškai, su nepasotinamu adrenalino alkiu kristi į leidimosi/ritimosi kalnais akimirkų sūkurį.

Esti čia tik šiokių tokių taisyklių ar čiuožimo būdų, pavyzdžiui, negalima čiuožti, kol dar nenučiuožė prieš tave čiuožęs, visa kita daugiau mažiau – pasidavimas tėkmei ir apytikris (lyg tarp kitko) šalia tavęs esančiojo sekimas. Atminties, susijusios su vaikyste dimensijoje, galima atrasti sąsają tarp čiuožinėjimo nuo kalnų ir miegamųjų rajonų rūsiais, kuriuose būdavo steigiamos „būstinės“, „klubai“, „štanginės“. Tai kelios vaikystėje jaunystėje vykdytos ar stebėtos veiklos, kurios šiuo atveju susijungė čiuožiant Barbakano kalnu. Sąjungą įtvirtino ir pati materija – kartono lakštai, kurie neišvengiamai turi tą vaikystės, kiemų, rūsių, čiuožinėjimo nuo kalnų aurą, o pats čiuožimo veiksmas čia suveikia kaip keliavimo laiku, atminties metafora. Įdomiai suskamba ir tas momentas, kad nusileidi kalnu greitai, o lipimas esti kiek varginantis ir nelabai malonus, bet lipant įvyksta visai įdomių pokalbių.

Šiek tiek apie asmenines patirtis čiuožiant ant fotografijų. Čiuoždama kartais pagalvodavau: „Ką aš darau, juk kiekvieną kartą čiuoždama fotografijas vis labiau, tiesiogine prasme, žudau, naikinu, trinu, lankstau, brūžinu, gniaužau, lenkiu, volioju. Dar pagalvojau, kad snieguotas kalnas kaip koks white cube‘as, o kiekvienas nusileidimas ant fotografijos – kūrinys, esantis jame. Čia dar galima kalbėti ir apie skirtingus čiuožusiųjų čiuožimo būdus, kaip apie skirtingas menines strategijas, bet tai turbūt jau kone nešvanki priklausomybė, obsesija. Kita vertus, jau ne kartą pasitikrinau, kad jos išvengti neįmanoma, tad belieka žiūrėti džiaugsmingai, kaip kad siūlo Algis Mickūnas.

Tad vardan to džiaugsmo, pabaigai pasidalinsiu dar keliais įspūdžiais: čiuožinėdama susipažinau su keliais labai smagiais vaikais, lipdami į kalną pasikalbėdavome, pavyzdžiui, apie pasaulio pabaigą. Nusprendėme, kad tai tikrų tikriausia nesąmonė, bet apie ją įdomu kalbėti. Kalbėjome, kad šiandien turbūt paskutinė tikros žiemos diena, todėl taip pusto, o gal visgi pasaulio pabaiga? Dar gavau patarimų, kad čiuoždama per daug atsilošiu ir įsitempiu, todėl esu panaši į „I“ arba „l“ raides ir todėl beveik visada iš nuotraukos iškrentu (negaliu paaiškinti, kaip tai suprasti, bet ir nenoriu). Dar pagalvojau, kad iškritusi dažniausiai atsipalaiduoju ir susiriečiu į „O“ arba „G“. Įsitraukiau į žaidimą ir drauge pradėjome svarstyti kokias raides primena kiti čiuožę kalnu. I. M. S. sutartinai pavadinome visa abėcėle, nes kaip tik ji nečiuožė, T. B. buvo panašus į „V“. Trys merginos (visų vardų nepamenu), dažniausiai čiuoždavusios trise „traukinuku“, tapo tikrų tikriausia „E“, V. M. vienas berniukas pavadino „K“, M. L. buvo C, nes kažkaip plastiškai išlinkdavo, V. J. vieną kartą nučiuožė drauge su manimi, tad tapo taškeliu ant „i“, V. K. ir A. D. čiuoždami vienas kitą filmavo, todėl pavadinau juos W ir t.t. Pradėjo vis smarkiau snigti, pamažu skirstėmės.

Trijų dalių pokalbis su menininke Jurgita Žvinklyte

Pokalbį su menininke Jurgita Žvinklyte pradėjome virtuvėje. Galbūt apie tokius buitinius dalykus kalbėti nederėtų, bet Jurgitą pažįstu gana seniai ir mūsų pokalbiai visada vykdavo panašioje neįpareigojančioje aplinkoje (abi gyvenome VDA bendrabutyje), dažniausiai dar šį bei tą veikiant. Tad ir šį kartą nusprendžiau(ėme) nebandyti priverstinai įsikūnyti į apklausiamojo ir klausiančiojo vaidmenis, o tiesiog kalbėtis, tik šįsyk gal kiek trumpiau. Visgi pokalbis susiklostė gana ilgas, tad pateikiama sutrumpinta versija, kurioje pakankamai informatyviai apibūdinamos jaunos ir įdomios menininkės mintys, pomėgiai. Pokalbis susideda iš trijų dalių, kurios buvo įrašytos su keliomis pauzėmis, per vieną jų buvo einama pasivaikščioti apsnigtomis Vilniaus pamiškėmis. Tarp pirmosios ir antrosios bei antrosios ir trečiosios pokalbio dalių rasite kelių minučių trukmės garso įrašus, įrašytus šiek tiek atsitraukus ir skirtus šiek tiek atsitraukti. Malonaus skaitymo ir klausymo!

I dalis (apie sudegintas knygas ir potyrių rimus)

Įsivaizduok, kad aš tavęs nepažįstu, ką pasakytum prisistatydama?

Kaip sunku, turbūt pasimesčiau.

Na, galiu suvaidinti menotyrininkę, tada, pavyzdžiui, paklausčiau: kaip pradėjote savo kūrybinį kelią?

Kažkaip vakar visi klausinėjo (menininkė turi omenyje dalyvavimą „Vartų“ galerijos ketvirtadienio peržiūrose – aut. past.), tai matyt išsisėmiau, nesinori vėl tą patį kartoti. Na, šiuo metu gyvenu Utenoje.

Ką ten veiki?

Mokau vaikus ir tyrinėju miestą, nes pasirodo, kad daug ko apie jį nežinojau. Įdomu viskas: gamta, žmonės, istorijos. Man svarbus grįžimo momentas, nors lyg ir turėčiau eiti link kokios nors naujos pradžios (Jurgita praėjusiais metais baigė skulptūros magistrantūros studijas H. B. Anderseno klasėje – aut. past.), bet tarsi bandau grįžti į praeitį. Toks ratas.

O nepasiilgsti kultūrinio pulso, judėjimo?

Iš pradžių viskas buvo labai gerai, bet paskui visgi supratau, kad trūksta ryškesnių išgyvenimų, emocijų. Na tokio, pavyzdžiui, elementaraus ėjimo į spektaklius, parodas ar pašnekesių su draugais. Tada tą trūkumą ėmiau kompensuoti skaitydama knygas, žiūrėdama filmus. Kūrybine prasme tokia situacija gal net geresnė. Iš pradžių, norėdama gauti emocijų, išgyvenimų bandžiau juos susikurti, todėl nuolat kažką planuodavau, ieškodavau, kažkuo domėjausi, taip iš dalies kompensuoti emocijų susijusių su bendravimu trūkumą.

Atsimenu, kad paskutiniu metu buvai susidomėjusi krikščionybe.

Tai irgi turbūt susiję su tuo grįžimo momentu. Aš nežiūriu į krikščionybę siaurai, domiuosi įvairiais aspektais, pavyzdžiui, dabar skaitau apie šventųjų gyvenimus. Susipažinau su tikybos mokytoja, kuri man daug pasakoja, pataria ką skaityti – tai irgi įdomi patirtis. Tam tikra prasme aš ieškau šventumo.

Šventumo?

Taip, šventumo, maldos, ritualų, bet čia turbūt tokia banga. Pavyzdžiui, pernai eidavau į A. Beinoriaus paskaitas klausytis apie budizmą, buvau labai užsidegusi. Šiais metais štai pradėjau domėtis krikščionybe. Tiesiog man labai įdomūs visi religiniai dalykas, bet ne tiek iš praktinės, kiek  dažniausiai iš mokslinės pusės. Paraleliai vyksta tam tikri atpažinimai, susiję su identitetu, istorija, žmonėmis, pavyzdžiui, mano herojai yra Milašius, Valančius, dar labai domiuosi  Maironiu, Marcinkevičiumi, Strazdu. Man įdomios „kunigėlių“, palaikančių lietuvybę, tapatybės. Ieškau tokių asmenybių istorijų, kurios prasiskverbia pro visus kultūrinius sluoksnius ir išlieka ryškios bet kokiame laike ir kontekste.

Panašiomis temomis domėjaisi dar studijuodama VDA keramiką.

Na tiesiog tuo metu buvau tokioj situacijoj, terpėj, kai aplink buvo daug new age‘o žmonių. Bet tada per daug klausiausi ką sako kiti. Atsimenu, kad domėjausi indėnų kultūra, dariau visokias močikų pupeles, kol ketvirtam kurse įvyko kažkoks virsmas. Ir jis buvo susijęs su Fluxus, John‘u Cage‘u, institucine kritika, na, pavyzdžiui, pasidarė labai įdomūs meno streikai Alytuje, pradėjau deginti knygas.

Sudegintos knygos buvo tavo bakalaurinio darbo dalis ar ne? Tau buvo svarbu kokias knygas deginti? Papasakok apie tai daugiau.

Na knygų turinys buvo nebuvo svarbus. O kalbant apie bakalaurinį, tai atsimenu, kad iš pradžių sakiau, kad darysiu nieką arba lipdysiu tylą, arba tiesiog tai, kas man išeina. Čia vėl Cage‘as ir kad reikia atsiverti, naikinti sistemas. Išėjo viskas taip, kad užsinorėjau į kūrybinį procesą įvesti daugiau veiksmo, performatyvumo ir sugalvojau deginti knygas. Labai nenorėjau lipdyti kokybiškų dirbinių iš kokybiško molio, tai tiesiog pasiėmiau knygų, kažkokio prasto molio ir tepiau jį tarp puslapių. Atsiverti vieną ir užtepi, atsiverti kitą ir vėl užtepi – toks malonus jausmas. Tada sumeti viską į krosnį, išdegi ir lieka tarpai, molis ir šiek tiek raidžių.

Papasakok apie perėjimą iš keramikos į skulptūrą, tiksliau, H. B. Andersen‘o klasę.

Kai pradėjau studijuoti magistrantūroje, Andersenas, sužinojęs iš kur atėjau, pasakė, kad „ne, ne, jokios keramikos“. Pirmą mėnesį buvo sunku, visai nežinojau ką daryti. Po kurio laiko Andersenas per vieną iš susitikimų paklausė, kas man patinka, priėjo prie lentos ir pradėjo rašyti, ką sakiau: „man patinka šokti, man patinka balsas, šnekėjimas, man dar labai patinka matematika“ – dar kažką sakiau, bet jau nepamenu. Taip bendrom jėgom sugalvojom, kad reikia daryti kažką susijusio ir su šokiu, ir su matematika. Tada staiga supratau, kad visą laiką mano studijavimas buvo bandymas atitikti. Kai tu nežinai kas esi, kažką bandai, kažko klausai, važiuoji ten, eini šen – na vis bandai kažkur pritikti, kažką atitikti. O paprasčiausia tiesiog garsiai pasakyti tai, kas tau patinka. Tada jau žinojau ką darysiu ir situacija, kai gali daryti ką nori, bet nežinai ko nori, buvo bedingstanti.

Atsimenu jog sakei, kad negalvojai ir negalvoji, kad darai performansus. 

Negalvojau aš kas yra performansas ir ką daryt, kad tai būtų pavadinta performansu, bet žinojau kas yra choreografija ir kas yra šokis. Tai ką dariau vadinau tiesiog kompozicijomis, bet performanso sąvoka persekiojo, nes taip mano veiksmus vadino kiti.

O kaip pavadintum, pavyzdžiui, tą eksperimentą, kai sekiojai paskui Vilniaus gatvėmis vaikštančius turistus, bandydama atkartoti jų judesius, tiksliau judėti panašiai.

Čia buvo šiaip toks eksperimentas, kurį norėjau pristatyti Gintaro Makarevičiaus paskaitai. Tas eksperimentas toks su Fluxus įtaka, išlikusia dar iš bakalauro. Tuo metu norėjosi poezijos. Poezija man labai patinka.

Kokie autoriai patinka?

Išvardinti?

Išvardink tai, ką dabar atsimeni.

Rimvydas Stankevičius, Fernando Pessoa, Jonas Mekas, R. Tagorė. Na daug kas, kartais ne visada atsimenu autorius. Rengdavau poezijos skaitymo vakarus su aktoriumi Gediminu  Storpirščiu, kuriuose jis pristatydavo daug įdomių poetų. Tai taip išėjo, kad tie, kuriuos pristatydavo, tapdavo mano mėgstamiausiais. Iš lietuvių dar patinka Patricija Šmit – labai gera. Kas dar?

Kaip poezija buvo susijusi su sekiojimu?

Tai nebuvo sekiojimas, o labiau bandymas atitikti einančiųjų judesius, ėjimo ritmą. Tik žinojimas, kad esi filmuojama trikdė ir veikė sąmonę, kiek išbalansuodavo mėginimą sutapatinti ėjimo ritmus. Čia labai svarbus savo ir kito ritmų patyrimas, o kamera to neužfiksuosi, na atsiranda toks neapibrėžtumo pojūtis. Pradėjau tame neapibrėžtume ieškoti poezijos, kažkokių estetinių ritmų.

Gerai pasakyta – estetiniai ritmai. Dar galima pasakyti ir estetiniai rimai arba dar – judesių ir potyrių rimai.

Garso takelis nr.1

II dalis (apie Minklę, poeziją ir matematiką):

Antrąją dalį Jurgita pradėjo komentaru-atsiminimu į pirmojoje minėtą mėgiamą poeziją.

Poeziją mėgstu dar ir todėl, kad vaikystėje mano tėtis labai dažnai netikėčiausiose situacijose, pavyzdžiui, kasant bulves, vis ką nors padeklamuodavo, man tai būdavo nuostabios akimirkos.

Gal ką nors atsimeni ir gali padeklamuoti?

Atsimenu, bet…

…diktofono scenos baimė?

Aha, diktofono scenos baimė. Tie eilėraščiai gal nėra ypatingi, tokie jumoristiniai-fantastiniai, pavyzdžiui, kaip autorius laimi Nobelio premiją ir t.t. Man labiau įsiminė tėvo povyza juos deklamuojant, bet pabandysiu, jei jau taip nori, prisiminti, pavyzdžiui, toks:

Man nereikia gyvenimų dviejų,
Apsieisiu, žinoma, be jų.
Antro neprašysiu niekada,
Nes ir pirmas kaip gili žaizda.

Neprašau aš talentų dviejų,
Apsieisiu, žinoma, be jų.
Antro neprašysiu niekados,
Nes ir pirmas eina be naudos.

Neprašau aš mylimų dviejų,
Apsieisiu, žinoma, be jų.
Antroji, aišku, gal lauks, rymos,
Bet vis ieškau, ieškau dar pirmos.

Puikus.

Mano tėvas juos visada pritaikydavo prie situacijos.

Tai irgi mėginimas atitikti, pritikti, įtikti. Papasakok kodėl tau svarbi matematika?

Iš tiesų, tai matematikos visiškai nesuprasdavau iki dešimtos klasės, vėliau ėmiau ir kažką supratau, taip „pagavau kaifą“ spręsti uždavinius, braižyti. Svajojau būti architekte, bet paskui persigalvojau. Pradėjau studijuoti keramiką, o magistrantūroje vėl prisiminiau matematiką. Į rankas pateko Douglas‘o Hofstadter‘io knyga„Gödel, Escher, Bach: An Eternal Golden Braid“ (1979). Joje apjungiama ir muzika, ir vaizduojamieji menai, ir matematika, ir kas tik nori, ir dar pridedama į tai šiek tiek transcendencijos. Man visa tai siejasi su pasaulio struktūra, kasdienybe. 

Bet ar šioje situacijoje ir kalbėjime matematika netampa estetiniu objektu? Na, kuriuo tu labiau grožiesi tarkim kaip piešiniu?

Gal iš dalies, bet vien toks žiūrėjimas neįdomus, man labai patinka tas sprendimo momentas. Na, pavyzdžiui, atsimeni kaip mes vakar braižėm. Tas piešinys (menininkė turi omenyje piešinį, šiuo metu esantį galerijoje „Vartai“) nėra grynai pasąmonės srautas, jis turi taisykles, pati matei.

Jurgita Žvinklytė „Minklė: kur žemės vidurys? Atsakymas: kur pats stovi“, 2011

Papasakok apie „Minklė: kur žemės vidurys? Atsakymas: kur pats stovi“ (2011), kaip ji susiklostė, išsikristalizavo?

Visų pirma žinojau, kad jokiu būdų nieko nedarysiu studijoje. Šiaip man gyvenime dažnai viskas prasideda nuo pajuokavimų, panašiai buvo ir šį kartą. Juokavau, kad darysiu kažką labai ypatingo, didelėj erdvėj, kurioje privalės būti cementuotas ar asfaltuotas grindinys, kad šokdama galėčiau iki kraujo nusibrozdinti kelius. Paskui, aišku, surimtėjau, bet vis tiek visuose darbuose yra ir šiek tiek išsidirbinėjimo.

Bet tas išsidirbinėjimas neturi neigiamų konotacijų, kurias dažniausiai neša šis žodis, čia jis toks labai teigiamas, tampantis vienu svarbesnių tavo kūrinių sandų, katalizatorių, išsukantis iš nuobodulio. Braižai struktūrą ir kažkuriuo metu pasidaro nuobodu, nemiela, tada imi juokauti, žaisti su projekcijų šešėliais ir vaizdais, kuriuose taip pat braižai, imi judėti pagal linijas ir iš tų judesių susiklosto šokis. Atsiranda tokių neapčiuopiamų, bet stiprių momentų, tas neapibrėžtumas, žaidybiškums ir lengva savikritika turbūt irgi iš Fluxus bei poezijos.

Aha, kartais mintyse apie „Minklę“ pagalvoju – o čia gerą bajerį skėliau, lauke papaišiau su kreidele, o žmonės šalia rimtai dirba, moka didelius pinigus, panašus išsidirbinėjimas buvo ir keramikos bakalaure. Visgi galvojau ir ruošiausi daug.

Nežinant virtuvės reikalų, pagalvotum, kad investavai nemažai finansinių išteklių, juk vyksmai truko dešimt dienų, kiekviena diena buvo filmuojama, užsakyta vieta. Papasakok kaip jausdavaisi per tas dešimt minučių, kurios realiame kalendoriuje tapdavo ir 11, ir 17? 

Iš pradžių ramybės nedavė techninės kliūtys, viską reikėjo gerai apgalvoti, suorganizuoti, nusistatyti kažkokius principus, susikurti planą, nes kaip kitaip magistro darbui pateikti improvizaciją. Iš pradžių manęs net nenorėjo leisti gintis, tad teko pasinervinti. Galų gale, pirmą kartą gyvenime patyriau tokį stiprų kūrybos laimės jausmą. Gal kad viskas vyko lauke, gal kad pasitaikė geras oras, švietė saulė, buvo daug geros šviesos, energijos. O kitą dieną, kai viskas buvo pasibaigę, liūtis nuplovė piešinį. Minklėje, kaip jau sakiau, buvo nemažai improvizacijos, bet daug ir taisyklių, pavyzdžiui, tas devynių dienų repetavimas, bandymas įtilpti į dešimties minučių intervalą. Visada pradėdavau dešimtą valandą ryto ir judėdavau pagal Kalnų parko estradoje esančias dainų šventės šokėjams skirtas žymas. Nuostabus sutapimas ir tai, kad tarpai tarp jų puikiausiai atitiko mano kūno matmenis: rankų, kojų ir viso kūno ilgius.

Truputį improvizacijos, truputį taisyklių, truputį intuicijos ir sutapimų, truputį teksto, truputį konteksto, truputį bendravimo, truputį pagalbos. Tavo kūriniuose yra toks puikaus balanso, pavyzdžiui, tarp išmanymo ir intuicijos, kiekis. O minklės atveju dar ir tas persekiojantis tobulumo, užbaigtumo skaičius 10, kurį tu vis bandai kažkaip atitikti, prieiti iš įvairių perspektyvų. Mintyse man iškyla toks erdvinis brėžinys, modelis su vertikalėmis ir horizontalėmis. Vertikalės tarsi žymi tokį kiek idealistinį siekį atitikti primestas ar/ir pačios susikurtas taisykles, o horizontalės sudaro ne visai artikuliuotą ir kiek neaiškų aplinkybių ir sutapimų tinklą, kuriame, pavyzdžiui, galima su šiokia tokia ironijos gaidele replikuoti kalendoriui, nes svarbesniu tampa pamažu nyrantis vidinis laikas, kuriame dešimt minučių galbūt yra 14, ar 7, o gal net ne minutės. Man labai įdomus tas momentas.

. …bet tą vidinį laiką galima išsiugdyti, kažkaip sinchronizuoti.

Galima, bet tik iš dalies, be paklaidos juk ir šiaip jokių laikrodžių nesusinchronizuosi, o ką jau kalbėti apie vidinį ir tas jo gaivalas labai žavus.

Garso takelis nr.2

III dalis (apie Hugh Grantą ir Skambančią Nerį)

Trečioji pokalbio dalis buvo įrašyta po įžangoje minėto pasivaikčiojimo. Daugiausiai kalbėjomės apie pavasarį projekte „Editing spaces“ (nuoroda:http://www.editingspaces.org/index.php?/concept/ ) pristatytą Jurgitos eksperimentą „Hugh Granto savirefleksija“, norint geriau jį suprasti rekomenduočiau pasižiūrėti/prisiminti filmus „Būti Džonu Malkovičiumi“(1999) arba „Matrica:Perkrauta“(2003).

Papasakok apie „Hugh Granto savirefleksiją“(2011).

Nežinau, o pasakot man tą visą virtuvę?

Kodėl gi ne, kad jau ir šiaip esame virtuvėje.

Iš pat pradžių tai irgi buvo tikrų tikriausias išsidirbinėjimas, toks atsipalaidavimo bajeris, kurį vėliau pritaikiau „Editing Spaces“ projektui. Tuo metu rašiau magistrinį darbą ir niekaip negalėjau susikaupti, žinai kaip būna. Pradėjau užsiiminėti pašaline veikla, pavyzdžiui, žiūrėti visokius „Bridžitos Džouns dienoraščius“, kai reikia rašyti magistrinį darbą, tokie filmai staiga įgauna neįtikėtiną „fainumą“,čia ir įsiminė aktorius Hugh Grant‘as. Pradėjau „gūglinti“, skaitinėti, pagalvojau, kad pabandysiu paieškoti jo anketos facebook‘e, labai nustebau kaip tarp paieškos rezultatų pamačiau šimtus Hugh Grantų. Nustebau ne todėl, kad būčiau nesitikėjus, bet tiesiog ta akimirka sukrėtė. Pasidarė įdomu, koks tai jausmas – būti fanu.

Jurgita Žvinklytė, Hugh Grant’o savirefleksija, 2011

Tie pamėklinių profilių, blogų, fanų puslapių etc. kūrimai susiję ne tik su saviraiška, bet ir su vienišumu. Neseniai klausiausi diskusijos apie ACTA susitarimą ir vienas iš klausančiųjų pasakė, (tiksliai neatkartosiu), kad jei iš paauglių bus atimta tokios (ir panašios) saviraiškos teisė internetinėje erdvėje, gali stipriai išaugti savižudybių skaičius. Na tokia ne nauja ir kontraversiška mintis, bet šiuo atveju visai tinkanti.

Iš dalies, bet kartais tai iš tiesų tik pasilinksminimai, pokštavimai, nors būna visko. Tai pirmiausia susikūriau paštą: amihughgrant@… su slaptažodžiu: „iamnothughgrant“. Tada susikūriau Hugh Granto anketą facebook‘e ir pradėjau kviesti draugauti kitus Hugh Grantus, su jais bendrauti. Kurdavau albumus, kuriuose talpindavau patikusius still‘us iš filmų, kuriuose vaidino Hugh Grantas. Pasitaikydavo įdomių atvejų kai draugauti kviesdavo ne Hugh Grantai, pavyzdžiui, viena mergina kviesdavo draugauti visus Hugh Grantus ir tarp savo tikrų draugų turėjo bent keliasdešimt Hugh Grantų. Kita moteris vis rašinėjo, nes buvo įtikėjusi, kad aš tikrasis Hugh Grantas. Negalėjau jai atrašyti, nes susikūriau tokias taisykles, kad bendrausiu tik su Hugh Grantais. Dar kita mergina labai susidomėjo pačia idėja ir siūlėsi padėti ieškoti daugiau Hugh Grantų, bet vėl dėl tos grynos savirefleksijos siekio negalėjau jai atrašyti.

Papasakok apie vyksmą „Skambanti Neris“ (2011) ir dalyvavimą vienos dienos projekte gegužės7 (nuoroda: www.geguzes7.lt).

Etnologė Gražina Kadžytė pasakoja apie XX a. pradžioje kitoje Neries pusėje dainavusį jaunimą

Na tiesiog išgirdau tą etnologės Gražinos Kadžytės papasakotą istoriją apie upe valtimi plaukiantį ir dainuojantį jaunimą ir tai, kad jų balsų iš savo rūmų klausydavosi Vileišiai ir pamėginau tą situaciją atkartoti. Tiesiog patikrinti ar vis dar galima išgirsti balsus iš kitos pusės, juk kelią užtvėrė kalbotyros institutas, o ką jau kalbėti apie eismo srautų keliamą triukšmą. Pasikviečiau etnomuzikos grupę „Kaukoras“, kad jie padainuotų kitoje Neries pusėje esantiems gegužės7 dalyviams ir lankytojams. Balsai girdėjosi tuo galima įsitikinti pažiūrėjus šią videodokumentaciją (nuoroda: http://vimeo.com/25684621). Na šis vyksmas buvo tokia nauja patirtis, nes dar nesu kvietusi kažko kito, kas atliktų tam tikrus veiksmus vietoj manęs. Dar svarbu, kad nuo gegužės7 man pasidarė įdomios tos pokalbio pradžioje minėtos per istorijas kuriamos tapatybės, identiteto temos, su kuriomis tenka susidurti ir mokykloje dirbant su vaikais.

Na turbūt jau reikėtų bandyti tarti paskutinį žodį.

Nežinau ar šis pokalbis bus įdomus skaitytojui, gal reikėjo daugiau išminties, įžvalgų, bet buvo smagu pasikalbėti.

Tikrai taip.

Ačių už pokalbį!

Iliustracija viršuje: Jurgita Žvinklytė prie savo kūrinio. Vaizdas iš ketvirtadienio peržiūros „Vartų“ galerijoje, 2012. Vitalio Vitaleus nuotrauka.

Vaizdas iš ketvirtadienio peržiūros „Vartų“ galerijoje, 2012. Vitalio Vitaleus nuotrauka.

Vaizdas iš ketvirtadienio peržiūros „Vartų“ galerijoje, 2012. Vitalio Vitaleus nuotrauka.

Vaizdas iš ketvirtadienio peržiūros „Vartų“ galerijoje, 2012. Vitalio Vitaleus nuotrauka.

„Tu mane rasi, jei norėsi, sode“. Pokalbis su Marija Šnipaite

Šio pokalbio pavadinimui pasiskolintas menininkės Marijos Šnipaitės (g. 1988) naujausios instaliacijos pavadinimas. Apie ją bei apie kitus susijusius dalykus ir kalbamės su Marija.

D. Papasakok kas, pavyzdžiui, paskutiniu metu labiausiai įsiminė. Na koks nors įspūdis, objektas, knyga, daina etc.?

Sunku tiksliai pasakyt, bet manau, kad tai bus J. Jarmusch’o „Permanent vacation“ (liet. Nuolatinės atostogos). Nebuvau anksčiau girdėjusi apie šį filmą. Ir jį pamatyt buvo smagu, tarsi kažką netikėtai radus seno palto kišenėje. Mėgstu Jarmusch’o filmų ramiai stebinčią kamerą bei vienišokus bastūnus. Kai pačiai kartais tenka ilgai kažkur keliaut pėsčiomis, beveik ar ir visiškai be tikslo arba, kai tikslas būna tik šuns vedžiojimas, dažniausiai nuo tam tikro žingsnių skaičiaus imi kitaip stebėti detales ir mąstymas įgauna kitą tempą.

„Permanent vacation” esu mačiusi bent kelis kartus. Kiekvieną kartą šį filmą pamatydavau vis kitaip. Žinoma, „pamatyti kitaip” yra nereta būsena, bet čia ji ypač ryški, sukaupta. Turiu pripažinti, kad panašus jausmas apima ir žiūrint tavo instaliacijas, ypač naujausiąją „Tu mane rasi, jei norėsi, sode“ arba ankstyvesnę „Kosmosas”, kurią, deja, mačiau tik nuotraukose. Papasakosi apie ją?

„Kosmosas” atsirado Erasmus studijų Štutgarte metu. Tenykštėje akademijoje, studijose, sunku gauti laisvesnį plotą instaliacijai. Todėl pamačiusi šią situaciją ėmiau ieškoti visokių užkampių, tuo pačiu ir galimų darbo formų. Tiek „Kosmoso” pavadinimas, tiek struktūra pasiskolinti iš W. Gombrovičiaus tokio paties pavadinimo romano. Romanas pasižymi painiu asociacijų tinklu bei chaosu, įpintu į linijinį siužetą. Šis tinklas pradedamas megzti tuomet, kai vienas iš personažų kelionės metu pamato ant vielutės pakartą žvirblį. Vėliau tas pats personažas, apsistojęs namuose, kuriuose nakvosiąs, lubose pastebi įrėžtą rodyklę, kuri jo mintyse užmezga ryšį su jau matytu pakartu žvirbliu taip paskatindama nusekti jos rodoma kryptimi… Taip prasideda mėtymasis tarp tikrovės ir kone maniakiškos vaizduotės.

Marija Šnipaitė, Kosmosas, 2010, instaliacijos fragmentai

Maniškės instaliacijos pradžia kiek komiška: bedarant kitą instaliaciją, žvilgsnis vis užkliūdavo už šalimais į žemę įsmeigtos vielutės. O vielutė vis tą Gombrovičiaus pakartą žvirblį primindavo. Panašiu statusu kaip minėtoji vielutė, mintyse buvo įstrigusi ir priešais stovėjusio namo balkono mėlyna pertvara, į kurią atsirėmusi vakarais rūkydavo itin elegantiška moteris. Ar studijoje smeigtuku prismeigtas naktinis drugys. Nusprendžiau šiuos ir dar kelis objektus „įskulptūrinti“. Pirmoji atsirado mėlyna tvorelė, kurią įsmeigiau vidiniame kiemelyje, taigi ji buvo matoma praktiškai pro visus langus. Taip paeiliui keleto dienų intervalu pastato erdvėje pasklido ir kiti objektai. Iš tiesų ryšį, vos apčiuopiamą, jie turėjo tik mano galvoje. Vieni pastebėjo tik tvorelę, kiti – gal pasmeigtą drugį. Galbūt kažkas susekė visą objektų grandinę – aš to negaliu žinoti. Bet ir tas žmogus negali žinoti, kad tai, ką jis „perskaitė”, iš tiesų buvo užrašyta.

Panaši nuorodinio pasakojimo struktūra yra ir vėlesnėse tavo instaliacijose „Sezoninis”, „Ten pat” ar „Tu mane rasi, jei norėsi, sode“. Bet čia, regis, pamažu atsiranda ir daugiau asmeniškumo, autobiografiškumo, kuris tarsi kėsintųsi peraiškinti tas „ne visai aiškias” istorijas, bet tavo atveju asmeniškumas tarsi šiek tiek slaptas. Ar toks epitetas tinkamas, ką šiaip manai apie tą asmeniškumo sluoksnį?

Taip, iš tiesų mano darbuose pamažu atsirado tam tikras autobiografiškumo sluoksnis. Išgyventos patirtys tampa atspirties tašku ar įsijungia kažkuriame darbo vystymosi etape ir suveikia kaip intuicijos priedėlis. Kiekviena iš minėtų instaliacijų turi keletą perskaitymo variantų. Mano instaliacijų žiūrovas gali pats kurti galimas siužetines linijas ar prisiminti tas savo patirtis, kurių gal ir nebuvo. Tad mano asmeniniškumai tėra tik priedėlis. Pasirenkamus instaliacijų objektus bei jų tarpusavy užmezgamus ryšius sufleruoja ne tik asmeninė, bet ir kolektyvinė patirtis. Todėl aplink save jie turi sukaupę didesnį ar mažesnį asociacijų lauką, leidžiantį konstruoti tas „beveik” autobiografiškas, bet visgi menamas istorijas.

Marija Šnipaitė, Sezoninis, 2011, instaliacijos fragmentas

Visgi dabar įdomūs tavieji intuicijos priedėliai. Instaliacijoje „Ten pat“ pasakojai istoriją apie miške kirstą ir su rogutėmis temptą beržą. O koks asmeniškumo priedėlis yra „Tu mane rasi, jei norėsi, sode“?

Kažkada išgirdau vokiečių grupės Einstuerzende Neubauten dainą „The Garden“. Ir man įstrigo ten vis kartojama frazė „You will find me if you want me in the garden“. Ji taip dažnai skambėdavo galvoje, kad tapo išeities tašku dar vienai instaliacijai. Taip pat kurį laiką vis sukosi mintis, kad šauni patirtis buvo vaikystėje sode žaisti indėnai. Žavus pats derinys: lysvės, ožkos, šiltnamiai ir serbentai, o tarp jų – savadarbės strėlės, lankai ir tamohaukai, įkurta vigvamų gyvenvietė. Bet kaip minėjau, autobiografiškumas, įsijungiantis kažkurioje darbo stadijoje, ilgainiui kiek prislopsta. Tad ir indėnų žaidimų, atsirandant vis naujiems objektams, liko kiek mažiau. Jie persipynė su peizažo interpretacijom, pasakom…

 

Marija Šnipaitė, Tu mane rasi, jei norėsi, sode, 2012, instaliacijos fragmentas.

Galbūt ši situacija/būsena iš dalies panaši į tą, kuria kažkada perskaičiau Aleksandro Fiutos tekste „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas”. Čia rašoma kaip Milošas nesutinka su teiginiais, kad „Isos slėnis” yra autobiografiškas romanas. „Isos slėnis nėra autobiografija, vaikystės prisiminimas, bet ar tai romanas? Gal greičiau užgaida. Tai, kaip kažkas pasakė, užslėptas teologinis traktatas. Norint būti romanistu, reikia nuolatos eksploatuoti savo biografiją – man tai nemalonu“. Tai tarsi tokia savotiškai poetiška-nostalgiška tarpinė būsena ir joje svarbią vietą užima peizažas. Galbūt papasakosi apie tas peizažo interpretacijas šiek tiek daugiau?

Man asmeninių faktų bei istorijų įtraukimas į instaliaciją yra kaip tam tikras ilgesnės ar trumpesnės laiko atkarpos ir joje figūravusių minčių, persekiojančių vaizdų užfiksavimas. Pabaigus instaliaciją, nejučiom pradedi ieškoti kitų persekiotinų vaizdų, temų, situacijų, objektų. Panašiai buvo ir su peizažu. Galimos jo interpretacijos parūpo žiūrint kelio filmus. Ten peizažas – pats sau veiksmo vieta, o jo sudedamosios dalys – veikėjai. Juolab, kad peizažo skulptūroje nedaug. Dažniausiai tai tapybos žanras. Ryškiausiai peizažas interpretuojamas instaliacijoje „Ten pat“. Joje atkuriamas kažkuriame Lietuvos kampe esantis peizažas, kuriame augo instaliacijoje naudotas beržas, o kartu per dekonstruotą peizažą pasakojamas paties beržo kirtimo ir tempimo rogutėmis nuotykis. Instaliacijoje beržas tapo tiek tiesiogine, tiek simboline nuoroda. Tad būdamas svarbiausia darbo dalimi ir veikdamas su likusiais objektais leido įvairiai regzti pasakojimą. Peizažas parankus tuo, kad puikiai savyje sutalpina laiką ir atmintį. Galų gale galima rasti nemažai peizažo žanrų: nuo buitinio iki atminties peizažo.

 Kaip atsirado „Ten pat“ pavadinimas? Jeigu jau pabandėme panarstyti tavo instaliacijas sluoksniais, gal dar ką nors pridursi apie tą, kuris yra susijęs su literatūra, pasakų motyvais?

Nors su pavadinimais man dažniausiai būna keblu, visgi „Ten pat” atsirado spontaniškai. Kažką nereikšmingo kalbant ar skaitant (nepamenu) kažkuris iš sakinių prasidėjo šiais žodžiais. Tą pat minutę nusprendžiau, kad tai ir bus dar beveik nepradėto darbo pavadinimas. Ten pat – įvardijama erdvė su kuria esi susietas vienokiais ar kitokiais ryšiais. Tai galėtų būti tiesiog nuolatinė susitikimo vieta ar vieta, kur vis sugrįžtama. Tikrasis peizažas ir jo istorija, apie kuriuos yra pasakojama darbe, yra menamoje erdvėje – ten pat, o instaliacijos erdvė prasmę įgauna tik per santykį su ja.

Gal iš tiesų labiau tiktų sakyti ne pasakos motyvai, o pasakos atmosfera. Aš pati apie ją ilgą laiką nebuvau pagalvojusi, kol tai vienas, tai kitas žmogus to nepastebėjo. Pasitelkdama literatūrą ar pasakos motyvus galiu lengvai kurti jau savas istorijas arba kaip sakau – „surežisuoti instaliacijas”. Instaliacijos tampa savotiškomis scenografijomis, veiksmo vietomis, apleistomis menamo veikėjo. Kol jo nėra – veikėjo rolė perleidžiama žiūrovo vaizduotei.

Marija Šnipaitė, Ten pat, 2011, instaliacijos fragmentas

 Kaip sykis kitas klausimas turėjo būti apie veikėją, kurio nėra. Jis kažkur dingo arba pasislėpęs už ekrano/kameros erdvės, kurios vietoje dabar labiau yra žiūrovas, o anksčiau galbūt buvo ir tas menamas veikėjas, protagonistas. Kokie kelio filmai tau patinka?

Užbėgau už akių, o man ėmė rodytis, kad kažkur jau kartojuosi. Iš tiesų neretai būna taip, jog pati pasijaučiu tuo veikėju. Bet tokia būsena greičiau būna pačiam procese. Negalėčiau pasakyti, kad esu mačius labai daug kelio filmų. Mėgstamiausi yra D. Hopper „Easy rider“ bei W. Wenders „Kings of the road“.

Aha, užbėgai ir vėl pabėgai. Galų gale įdomu būtų išgirsti ką manai apie autorystės sluoksnį? Autorystės, ta prasme, kad apie tavo instaliacijas įdomu pagalvoti Lino Jusionio tapybos darbų kontekste ir atvirkščiai – apie Lino darbus tavuosiuose. Abu mėgstate kiną ir tą atmosferą, kai ne viskas aišku, ne viskas pasakyta.

Kartais mėginu įsivaizduoti, kokia būtų mano tapyba. Paskui sakau, kad greičiausiai tapyčiau kažką panašaus į savo instaliacijas. Ankstesniuose mano darbuose buvo mažai viso to, apie ką čia kalbėta. Manau, kad prie visų nutylėjimų ir neužbaigtų pasakoti istorijų išties ir bus Linas labiausiai prisidėjęs. Tokiems istorijų rašinėjimams instaliacijos, manau, labai tinkamas ir paslankus būdas. Gal net paslankesnis nei tapyba. Linas yra sakęs, jog mūsų abiejų kūrybą įsivaizduoja kaip autonomiškus bendro intelektualinio ir patirties konteksto komentarus. Ir išties atidžiau pažiūrėjus panašiu laikotarpiu sukurtus darbus galima rasti panašumų, pasikartojančių motyvų. Ir šie mainai man smagūs.

Ačiū už pokalbį!

Iliustracija viršuje: Marija Šnipaitė, Tu mane rasi, jei norėsi, sode, 2012, instaliacijos fragmentas.