Author Archives: Karolina Tomkevičiūtė

Pokalbiai su kolekcininkais. Žaneta Fomova: pirkdamas meno kūrinius tik impulsyviai, gali apsirikti

„Lewben Art Foundation“ (LAF) ir Artnews.lt tęsia ciklą „Pokalbiai su kolekcininkais“. LAF savąją kolekciją augina jau beveik dešimt metų ir 2022-ųjų rudenį ruošiasi atidaryti meno centrą Bernardinų g. 6-12, Vilniuje. Kartu su menotyrininke Karolina Tomkevičiūte ir fotomenininku Visvaldu Morkevičiumi LAF nori supažindinti Jus su kolekcininkais ir papasakoti apie jų patirtis. Tad „Pokalbiai su kolekcininkais“ pristatys žmones, kuriuos sieja aistra menui. Vieni jų – meno kolekcininkai, mecenatai, o kiti – išskirtinių kultūrinių patirčių medžiotojai. Šiame straipsnių cikle kalbėsime apie tai, kaip gimsta meno kolekcijos, kokių netikėtų istorijų nutinka ir kokia naudą bei vertę kuria domėjimasis menu. Vienų pašnekovų sukauptoms kolekcijoms jau prireikė muziejų, o kiti meno kūriniuose įprasmina asmenines patirtis. Šių žmonių istorijos – tai įkvėpimas ir edukacija visiems, svarstantiems įsigyti meno kūrinių. Kartu šie pasakojimai – puiki galimybė meną patirti kitaip.

Šį kartą kalbiname Žanetą Fomovą – kolekcininkę, meno mecenatę, verslininkę ir lauko reklamos kompanijos „JCDecaux Lietuva“ vadovę. Ž. Fomova pasakoja apie meno prasmę gyvenime ir dalijasi patarimais, kokių klaidų vengti, kad kolekcininko kelias būtų sklandesnis.

Jūsų interesų laukas platus – nuo teniso, muzikos iki žirgų. Kaip menas atkeliavo į Jūsų gyvenimą ir tapo aistra?

Meilę estetikai jaučiau nuo vaikystės. Kažkada kolekcininkės Danutės Mallart paklausiau, kaip ji sugalvojo kolekcionuoti. Ji atsakė: „Man dar vaikystėje patiko rinkti skirtingų saldainių popieriukus. Pradėjau nuo jų, o vėliau ta aistra estetikai peraugo į šiuolaikinį meną.“ Tai išgirdusi prisiminiau, kad vaikystėje kolekcionavau pašto ženklus ir net turėjau specialų dėklą savo kolekcijai. Gyvenau Kaune ir tais laikais nelabai keliaudavome, nebent pas gimines į Ukrainą. Aš šluodavau visus kelyje pasitaikiusius spaudos kioskus ir pirkdavau skirtingus pašto ženkliukus. Todėl ir kelionės į Vilnių ar kitą Lietuvos miestą mane labai džiugindavo – galėdavau papildyti kolekciją. Neseniai susimąsčiau, kad gal aistra menui nuo to ir prasidėjo: radus naujų pašto ženkliukų, buvo įdomu juos analizuoti – kelintų metų, koks piešinys ir pan., o dabar tą atradimo džiaugsmą išgyvenu per meno kūrinius.

Man visada patiko nestandartiniai, savomis rankomis sukurti dalykai, į kuriuos įdėta širdies ir kūrėjo energijos. Šiuolaikiniu menu rimčiau susidomėjau prieš 15 metų, greičiausiai viskas prasidėjo nuo galerijos „Vartai“ kvietimų į parodas. Ėmiau domėtis plačiau, vaikščioti ir į kitas galerijas, per keliones į užsienį aplankydavau didžiąsias meno institucijas, tokias kaip Gugenheimo muziejus. Taip mano akiratyje atsidaro daugiau šiuolaikinio meno darbų. Vėliau pradėjau lankyti tarptautines meno muges, kur galima pamatyti skirtingų kūrėjų ir kaip skirtingos šalys pristato savo menininkus. Ryškų įspūdį paliko Paryžiaus fotografijos meno mugė „Paris Photo“.

Pamenu, pradžioje tikrai labai daug kūrinių atrodė keisti, bet su laiku tapo lengviau perskaityti, supratau, kad juose slypi kur kas gilesnė filosofija, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tikras malonumas, kai gali atkoduoti menininko idėją.

Jelena Adamčik, Antanas Sutkus. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kada supratote, kad nebeužtenka tik žiūrėti – norisi ir turėti? Ar prisimenate, kaip įsigijote pirmąjį kūrinį?

Viskas vyko paprastai ir racionaliai – įsikūriau naujuose namuose ir pagalvojau, kad reikia kažkokių meno kūrinių. Nuėjau į galeriją, paprašiau padėti ir gavau išsamią ekskursiją po galerijos kūrinių sandėlį. Mane tuo metu apėmė chaosas, aš sutrikau. Supratau, kad patarimas iš šalies netinka, nes galiausiai iš to, ką man rodė, nieko neišsirinkau. Tuomet atsitraukiau. Tai patariu visiems – jokiu būdu nepirkite impulsyviai arba tik dėlto, kad tai labai geras menininkas. Įsigyjant kūrinį man labai svarbu į jį žvelgiant jausti emociją. Visi kūriniai pas mane atėjo iš tam tikro laikotarpio ir tam tikros brandos.

Pamenu tą pirmą kartą renkantis kūrinius. Net kelis darbus jau buvau parsivežusi „matuotis“ į namus, jie vizualiai puikiai tiko, bet nebuvo sąsajos su manimi, nejaučiau, kad jie mano. Jų visų atsisakiau. Tada, 2011-aisiais, buvo neseniai pasibaigusi viena pirmųjų jaunosios kartos menininko Lino Jusionio parodų. Ekspozicijoje išvydau drobę „Nusileidimas“ ir iškart supratau – mano. Dangus ir kažkur tolyje matomas vanduo. Taip viskas susilieja, kad sunku suprasti, kur pradžia ir kur horizontas, o tolumoje išnyra jachtų stiebai.

Kai jau nusižiūrėjau šį kūrinį, „Vartų“ vadovė Nida Rutkienė pasakė, kad, deja, jis rezervuotas, bet yra kitas laisvas. O aš atsakiau, kad pirksiu šitą arba nieko. Po parodos paprašiau paskambinti tam žmogui ir pasidomėti, ar jis sutiktų perleisti drobę man. Kitą dieną darbas jau kabojo mano namuose.

Dažnai kolekcininkai savo pirmą darbą prisimena kaip svarbią kolekcionavimo pradžią, bet ne kaip svarbų ar vertingą kūrinį. Jūs, suprantu, nepadarėte klaidos su pirmuoju pirkiniu?

Tikrai ne, šis darbas vienas ryškiausių mano kolekcijoje ir labai mielas, be to, ir menininko kūrinių vertė tikrai išaugo, todėl manau, kad visais aspektais tai buvo puikus pasirinkimas.

Jūsų kolekcijoje yra ir daugiau jaunosios kartos kūrėjų darbų, įsigytų šiems menininkams dar tik pradedant karjerą. Ar dabar kai kurie jų garsūs?

Taip, tiesa, matyt, mano intuicija gera. Pavyzdžiui, turiu ankstyvųjų Roberto Narkaus kūrinių, o 2022 m. jis dalyvaus Venecijos bienalėje. Du labai gražūs darbai buvo įsigyti panašiu metu kaip L. Jusionio drobė. Juos ypač rekomendavo, bet iš pradžių galvojau, kad keistai atrodys interjere. Tai antra klaida. Niekada nereikia taikyti darbo prie interjero. Įsigijusi šiuos kūrinius supratau, kad šiuolaikinio meno darbai gali puikiai ir įdomiai atrodyti klasikiniame senamiesčio interjere.

Eglė Ridikaitė. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Jei tektų išsikraustyti ir pasiimti tik vieną savo kolekcijos kūrinį, kuris tai būtų? Ar vis dėlto jie visi kaip vaikai ir sunku išskirti?

Dėl vieno tikrai būtų sudėtinga, norėčiau išsiderėti daugiau. Tikrai pasiimčiau Lino Jusionio, Jono Jurciko drobes (jos fantastiškos) ir Lauros Garbštienės kūrinį. Nors mano kolekcijoje daugiausia tapybos darbų, man svarbi ir nespalvota nostalgiją kelianti fotografija. Todėl labai mylimi Antano Sutkaus darbai. Juos rinkdamasi tiesiogiai bendravau su autoriumi. Tai daugiau nei nuotraukos – tai to laikotarpio istorijos ir nuotykiai.

Vieni kolekcininkai nenori nieko žinoti apie kūrinio autorių ar kūrinio istoriją, o kaip Jūs? Koks procesas yra kolekcionavimas, kas svarbu renkantis darbą?

Vienus autorius gerai pažįstu, atsirado tiesioginis ryšys, bendravimas. Kitus tiesiog žinau, bet nėra svarbu bičiuliautis, jei savaime kažkas užsimezga, tai užsimezga. Pirmiausia man kolekcionavimas – kūrinys. Pamatai ir kyla tam tikra emocija, dažnai net negali jos įvardyti, tai pirmas impulsas ir intuicija. Pastarąją esu gerai išvysčiusi. Taip pat, kaip pirmą kartą matydama žmogų – per pirmas tris minutes priimu arba ne. Dažniau priimu, retai kada „nesugroja“ ir nesistengiu toliau bičiuliautis. Su kūriniu irgi – pamatai ir tuo metu kažkas „surezonuoja“. Niekada nereikia impulsyviai pirkti ir tartis dėl kainos, geriausia atsitraukti keletą dienų, o jei jaučiu ir tas kūrinys vis dar stovi akyse, tuomet verta grįžti.

Kartą, pavėlavusi nusipirkti labai norimą darbą, graužiausi, kodėl atsitraukiau. Per vieną meno mugę „ArtVilnius“ galerija „The Rooster Gallery“ pristatė ankstyvuosius Andriaus Zakarausko kūrinius iš apsikabinimų ciklo. Pamačiusi pagalvojau – oho, koks šitas geras. Norėjau įsigyti iš karto, bet nusprendžiau laikytis savo „atsitraukimo“ taisyklės. Kitą rytą grįžau į mugę ir pamačiau padėtą raudoną tašką – darbas jau parduotas.

Apėmė toks nusivylimas, bet praėjo metai, dveji, A. Zakarauskas pratęsė tą kūrinių seriją ir įsigijau vėlesnį jo kūrinį. Dabar jis man net labiau patinka negu tas pirmasis nusižiūrėtas, nes dar labiau atitinka mane ir kelia dar didesnę emociją. Įsitikinau, kad vis dėlto atsitraukimo strategija veikia gerai.

Pirkdamas meno kūrinius tik impulsyviai, gali apsirikti. O jei vėliau jie nebepatiks? Ką tuomet su juo daryti, kur padėti? Meno kūrinys turi gyvuoti, alsuoti, būti matomas, jam reikalingas žiūrovas, jį turi matyti ir kiti. Todėl tu, kaip kūrinio savininkas, irgi esi atsakingas.

Andrius Zakarauskas, Kristina Ališauskaitė. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Paminėjote, kad perkant meno kūrinį svarbu nepriimti spendimo impulsyviai ir darbo aklai nederinti prie interjero. Kokių dar patarimų galite duoti?

Patarčiau pasidomėti menininku ir jo karjera. Visagalis internetas suteikia daug galimybių, be to, nieko neprarandi ir pats lavini akiratį, pleti pasaulėžiūrą. Jei tau patinka konkretus kūrinys, pasidomėk kitais to menininko darbais. Ar tik vienas patinka, ar patinka braižas arba tik šis etapas? Ar menininkas rengia tik personalines parodas, ar dalyvauja grupinėse parodose? Ar parodose atsitiktinai patenka į tam tikrą ratą, ar dalyvauja tik su tam tikrais menininkais, kuriuose vienija bendra vizija?

Siūlyčiau pasidomėti ir galerijomis, nes galerija, pristatydama menininką, prisiima tam tikrą atsakomybę už tolimesnę jo karjerą. Tai dar vienas patvirtinimas, kad menininku domimasi, kad tai ne tavo vieno, bet ir kitų žmonių simpatijos. Galerija – tam tikros garantijos ženklas. Todėl svarbu, kokias parodas galerija rengia, ar turi savo nuolatinių menininkų, su kuriais dirba ar kuriems atstovauja tarptautinėse meno mugėse.

Visa tai svarbu, ypač galvojant apie kolekcionavimą ir investavimą, kad neįsigytum kažkokių atsitiktinių darbų, kuriuos norėtųsi perparduoti ar perdovanoti. Mano kolekcijoje nėra nė vieno kūrinio, su kuriuo norėčiau atsisveikinti. Jei darbą perku dovanų, galvoju, kas tam žmogui tiktų ar patiktų. Pastaruoju metu meno kūrinius dovanoju dažnokai. Tie, kurie nekolekcionuoja, būna, net susidomi ir klausia patarimų, į kuriuos kūrėjus ar galerijas atkreipti dėmesį.

Jūsų kolekcija išdalyta per skirtingas vietas namuose ir sodyboje. Kas yra kolekcijos klijai?

Visoje kolekcijoje dominuoja lengvumas. Ji neapkrauta, be stiprių išgyvenimų, nors yra daug filosofinių darbų, priverčiančių pagalvoti, susimąstyti, bet tai perteikta švelniai. Todėl net sunkios temos perskaitomos lengvai ir neapkrauna sunkiomis emocijomis.

Žaneta Fomova. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Dažnai susidūrimas su menu atneša netikėtų patirčių ar pažinčių. Gal pamenate netikėtą su tuo susijusią istoriją?

Vienas dalykas tikrai nuostabus – labai prasiplečia pažinčių ratas, atsiranda bendraminčių, žiūrinčių plačiau, besidominčių skirtingais dalykais. Man reikia įvairovės, todėl sunku būti vienoje linijoje: arba tik su verslininkais, arba tik su menininkais. Jei verslo kelionėse bendrauju tik skaičiais, pavargstu. Jei bendrauju tik su menininkais, labai daug emocijų.

Buvo metas, kai galvojau, kad gal reikia apsiriboti viena sritimi, bet supratau, kad atvirkščiai, aš noriu visiškai skirtingų patirčių, kad tai yra gyvenimo būdas ir žmonės tuo mėgaujasi. Laikui bėgant radau bendraminčių, su kuriais galima važiuoti į meno muges, leisti laiką kalbant ne tik apie meną, bet ir kitomis įdomiomis temomis. Santykis su menu labai praturtina, atsirado tiek draugų, pažįstamų, bičiulių. Gyvenimas tapo tikrai daug įvairesnis.

Domėjimasis menu – viena iš mano auksinio trikampio sudedamųjų dalių. Auksinis trikampis atėjęs iš indų filosofijos: jis sukuriamas tada, kai žmogus subalansuoja fizinę, protinę ir dvasinę veiklą. Visiems šiems dalykams susijungus, žmogus jaučiasi visiškai harmoningas ir sukūręs gerą santykį su aplinka. Kai veikla vien protinė, žmogus užsisuka rate dirbamas, tada pridedame fizinę veiklą, kad gerai jaustumės ir galėtume konkuruoti, kitaip tariant, kad būtume geros formos. Bet daugelis pamiršta apie dvasinį lygmenį. Dažnai sakoma – atėjo krizė. Jokia krizė neatėjo, tiesiog jis sukosi tarp darbo ir tikslo užsidirbti. Krizės nebuvo, jis tik pamiršo apie dvasingumą.

Jūs ne tik perkate meno kūrinius, bet ir esate meno mecenatė, palaikote įvairias meno iniciatyvas ir pati inicijuojate meno projektus. Daugelis puikiai žino jau šešerius metus vykstančią konkursinę parodą „JCDecaux premija“, rengiamą kartu su Šiuolaikinio meno centru. Kaip gimė ši idėja?

Daug verslininkų nemato prasmės remti meną, bet jie dėl to klysta ir su laiku supras. Kodėl tiek daug remia sportą, o tiek mažai meną? Užsienyje gausu pavyzdžių, kai kompanijos, korporacijos, šeimos remia konkrečią galeriją ar menininką. Pas mus dažnai kyla klausimas, kokia to pridėtinė vertė? Iš tikrųjų jos nereikia ieškoti.

Gal ne pats geriausias pavyzdys, bet ar žmonės, pirkdami prabangesnius drabužius, ieško pridėtinės vertės, ar galvoja, kiek drabužiai pabrangs? Manau, kad ne. Ar perkant prabangius automobilius ieškoma pridėtinės vertės? Juk žmonės supranta, kad išvažiavus iš salono automobilio kaina nukrinta. O mene kažkodėl norime pridėtinės vertės ir kažką atsiimti. Taigi, viskas priklauso nuo požiūrio. Manasis toks, kad 10 proc. savo pajamų turi atiduoti paramai ir negalvoti, kokią pridėtinę vertę tai atneš. Nesvarbu, tai labdara, galerija ar menininkas. Atiduodi duoklę, nes tau gyvenime pasisekė ir tu uždirbti daugiau.

„JCDecaux premija“ atsidaro iš to, kad kai pati pradėjau domėtis, man kilo klausimas, kodėl tiek mažai žmonių domisi šiuolaikiniu menu. Supratau, kad jie, kaip ir aš kažkada, jaučiasi nedrąsiai. Normalu, kad jautiesi nejaukiai, kai kalbama apie tai, ko nesupranti. Ėmusi domėtis menu supratau, kaip viskas įdomu, ir nusprendžiau, kad reikia kažkaip sukviesti didesnę verslo bendruomenę, kad jie pamatytų, kaip galima save praturtini.

Prieš septynerius metus ŠMC direktoriui Kęstučiui Kuizinui papasakojau apie savo idėją ir jis pasiūlė įsteigti „JCDecaux“ prizą jau kažkurioje esamoje parodoje, o galiausiai sutarėme, kad reikia rengti atskirą parodą. Taip gimė parodų ciklas „JCDecaux premija“. Atsimenu mūsų klientų ir partnerių veidus per pirmąsias parodas, jie sakė – visko iš tavęs tikėjomės, bet ne tokio „performanso“. O po poros metų tie patys žmonės paskambino ir paprašė rekomendacijų, kurių menininkų kuriuos kūrinius verta įsigyti. Tai ir yra ta nematoma svarbi pridėtinė vertė.

„JCDecaux premija“ ne tik edukuoja lankytojus ir augina naujus šiuolaikinio meno mylėtojus, labai svarbu, kad ji suteikia erdvę pradedantiesiems kūrėjams. Istorija rodo, kad tai puiki startinė pozicija menininkams, kuriuos vėliau matome ir garsiuose tarptautiniuose projektuose. Įdomu sekti, kaip susiklosto jų karjera.

Evaldas Jansas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Ar per šį pandeminį laiką Jūsų santykis su menu pasikeitė?

Savo aplinkoje pastebėjau, kad žmonės iš esmės daug ką permąstė ir nuo materialaus požiūrio grįžo prie tikrųjų vertybių, kitaip pažvelgė į meną ir atrado kitą jo pridėtinę vertę. Aš tai suvokiau anksčiau per asmeninius išgyvenimus, per skyrybas. Kai viskas griūva, imi svarstyti, o kas tau gyvenime tikra. Kai apima netikrumas, ima slysti žemė iš po kojų, imame kvestionuoti savo mąstymą, kas iš tiesų yra tikra, kiek pasaulio nepažinta ir kiek dar nebandyta suprasti. Todėl menas – raktas, atveriantis platesnes duris į pažinimą.

Naujų kūrinių nuolat atsiranda mano kolekcijoje ir tai tiesiogiai nesusiję su pandemijos patirtimis. Šiuo metu laisvų sienų nelabai yra, tad pereinu į kitą etapą. Gal tai bus videomenas, projekcijos, gal nauja kolekcijos dalis, tiesiog tilpsianti į vieną USB raktą. Vis dėlto, kad pradėčiau apie tai galvoti, reikėjo 15 metų domėtis menu.

Kalbėjote apie auksinį trikampį, tad gal galite pasidalyti ir trimis rekomendacijomis, kuo būtina pasidomėti žengiant į meno pasaulį arba norint pradėti kolekcionuoti?

Reikia lankytis Venecijos meno bienalėje, o tuomet kas antrus metus užsukti ir į Venecijos architektūros bienalę. Antra – labai praturtina tarptautinės meno mugės. Per jas „paragauji“ šalies visais aspektais, gauni platų kontekstą ir stebi skirtingų kultūrų intervenciją. O trečia rekomendacija – lankyti meno galerijas ne vien Lietuvoje. Kiekvienoje šalyje vietinės galerijos pristato ne tik meno kūrinius – per jas gali suprasti ir kuriame vystymosi etape yra pati šalis.

Evaldas Jansas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Jonas Jurcikas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kristina Ališauskaitė. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kristina Ališauskaitė. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Žaneta Fomova. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Žaneta Fomova. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Pokalbiai su kolekcininkais. Rolandas Valiūnas – kolekcininkas, gyvenantis muziejuje su 7000 eksponatų

„Lewben Art Foundation“ (LAF) ir Artnews.lt pradeda ciklą „Pokalbiai su kolekcininkais“. LAF savąją kolekciją augina jau beveik dešimt metų ir 2022-ųjų rudenį ruošiasi atidaryti meno centrą Bernardinų g. 6-12, Vilniuje. Kartu su menotyrininke Karolina Tomkevičiūte ir fotomenininku Visvaldu Morkevičiumi LAF nori supažindinti Jus su kolekcininkais ir papasakoti apie jų patirtis. Tad „Pokalbiai su kolekcininkais“ pristatys žmones, kuriuos sieja aistra menui. Vieni jų – meno kolekcininkai, mecenatai, o kiti – išskirtinių kultūrinių patirčių medžiotojai. Šiame straipsnių cikle kalbėsime apie tai, kaip gimsta meno kolekcijos, kokių netikėtų istorijų nutinka ir kokia naudą bei vertę kuria domėjimasis menu. Vienų pašnekovų sukauptoms kolekcijoms jau prireikė muziejų, o kiti meno kūriniuose įprasmina asmenines patirtis. Šių žmonių istorijos – tai įkvėpimas ir edukacija visiems, svarstantiems įsigyti meno kūrinių. Kartu šie pasakojimai – ir puiki galimybė meną patirti kitaip.

Šį kartą kalbiname Rolandą Valiūną – kolekcininką, Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ steigėją, Investuotojų forumo valdybos pirmininką ir advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ vadovaujantįjį partnerį. R. Valiūnas – žmogus, sukaupęs įspūdingą kolekciją, patirtį ir tikrąja to žodžio prasme gyvenantis muziejuje.

Ar tiesa, kad į kolekcionavimą Jus atvedė daug skirtingų aplinkybių: mokslai dailės mokykloje, tuščios namų sienos ar jaunystės pažintis su Helmutu Šabasevičiumi, vėliau tapusiu menotyrininku?

Žinoma, nė viena šių aplinkybių nebuvo lemiama. Dailės mokykla ir mokymasis piešti nebūtinai reiškia, kad turi kolekcionuoti. Ar postūmį davė ir tai, kad, būdamas armijoje, mačiau, kaip Helmutas Šabasevičius nuolat piešia balerinas? Nežinau, galbūt pasąmonėje –taip. Manau, ir sienos buvo didžiausias postūmis: kai jas „apgyvendini“ darbais, imi daugiau galvoti apie kolekcionavimą. Be to, pasąmonėje susipina ir daug kitų aplinkybių: domėjimasis istorija, atostogos Havajuose (ten žemėlapių parduotuvės pardavėjas papasakojo, kad turi LDK žemėlapį), bendravimas su kitais kolekcininkais, kuriuos tuo metu jau pažinojau. Taigi niekas negali tiksliai atsakyti, net aš pats.

Kai pradėjote kolekcionuoti, matyt, negalvojote, kad viskas išaugs iki meno pažinimo centro „Tartle“. Kažkada sakėte, kad tikrą kolekcininką nuo netikro galima atskirti pagal tai, ar jam jau trūksta sienų kūriniams eksponuoti. Jums taip ir nutiko?

Laisvų sienų nebeturėjau jau po pirmųjų metų, dar 2001-aisiais. Tada kūrinius pradėjau kabinti advokatų kontoroje „Ellex Valiunas“, kurios partneris esu. Kai kolekcijai buvo panaudotos ir kontoros sienos, apie 2500 kv. m, pradėjau kaupti viename kambarėlyje viską: tapybą, žemėlapius, graviūras.

Namą Užupyje, kur dabar yra „Tartle“, įsigijau negalvodamas, kad čia bus muziejus, bet dirbant su architektu gimė mintis, jog turime įdomią erdvę. Bankas suteikė paskolą ir atsirado galimybė steigti muziejų ir eksponuoti kolekciją, taigi „Tartle“ duris atvėrė 2018-ųjų rugsėjį.

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle”. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kažkada Kazys Varnelis gyveno su visa savo kolekcija, o dabar Lietuvoje Jūs esate vienintelis, gyvenantis su visa savo kolekcija?

Trumpai tariant, taip, aš gyvenu muziejuje. Lietuvoje toks turbūt esu vienintelis, o gal ne tik Lietuvoje. Kolekcininkų, gyvenančių su mažomis kolekcijomis, tikrai daug, jų kolekcijos telpa ant sienų ir stalčiuose, bet kolekcininkų, gyvenančių muziejuje, nepažįstu. Dažnai pusiau juokais, pusiau rimtai sakau – visas namas yra muziejus, tik jis suskirstytas į tris dalis. Pirmoji – muziejus-muziejus, kuriame kartais nebūnu net keletą savaičių, nes šioje erdvėje tvarkosi direktorė ir menotyrininkės. Antra muziejaus dalis ta, kurioje mes gyvename, – čia apgalvota, kaip darbai tiktų prie vienos ir kitos patalpos. Trečia dalis – dvejopos paskirties erdvės, pavyzdžiui, poilsio patalpa gali tapti konferencijų sale arba biblioteka, kartais – kabinetu.

Ar kūriniai antroje muziejaus dalyje, t. y. jūsų gyvenamoje erdvėje, keičiasi?

Tiek dvejopos paskirties patalpose, tiek muziejuje, kuriame gyvename, darbai nesikeičia. Architektas mane įkalbino kiekvienam kūriniui padaryti specialias nišas-rėmelius. Tai reiškia, kad, norėdamas pakeisti darbą, turėčiau ieškoti panašaus matmenų kūrinio. Bet mes nusiteikę neieškoti, tikimės, kad tie darbai ten kabės tūkstantį ar bent jau šimtus metų. Kol gyvename, jie neturėtų pajudėti. Ten atrinkti darbai mums labai prie širdies, apie jų perleidimą ar pardavimą negali būti nė kalbos.

Su kuriais darbais niekada nenorėtumėte skirtis?

Tokių darbų tiek daug, kad vardyti būtų beprasmiška. Man labai brangus Pranciškaus Smuglevičiaus kūrinys „Estera prieš Ahasuerą“, kabantis miegamajame, o šiuo metu iškeliavęs į parodą. Nors buvau nusprendęs, kad to, kas atsidurs namuose, parodoms neskolinsiu, bet, pasikalbėjęs su savimi, nuomonę pakeičiau. Taigi ir darbai iš namų erdvės keliauja po parodas, tuomet sienos lieka tuščios.

Mūsų turimi XIX a. lietuvių liaudies meno kūriniai – vien aukso fondas, jo nesinorėtų išleisti. Iki visos LDK žemėlapių kolekcijos trūksta penkių darbų, todėl norėtųsi juos rasti, o ne kažką parduoti. Kalbant apie tapybą, sunkiai parduočiau Stasio Ušinsko natiurmortą. Nors sakau, kad viską parduodu už tris kartus didesnę nei rinkos kainą, o ją nustatau pats. Svarstant teoriškai, jei man atneštų Rembrantą, gal pasiaukočiau ir iškeisčiau S. Ušinską. Bet kadangi niekada taip neįvyks, nėra ko svarstyti. Vis dėlto jei kas atneštų vieną iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų, bet ne paprastą graviūrą, mielai apsvarstyčiau kažkokius mainus.

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle”. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kaip vyksta ir kaip kinta kolekcionavimo procesas? Ar daug pats gilinatės, ar pasitelkiate menotyrininkus?

Buvo metas, kai daug laiko praleisdavau rinkdamas kolekciją, todėl prieš kokius dvejus metus rimtai nuspaudžiau stabdžius. Kitaip tariant, „nulipau nuo adatos“ (nors nei aš, nei jūs nežinome, kaip sunku tai padaryti). Manau, nustoti pirkti meną taip pat labai sudėtinga. Vis dėlto vieną dieną, pagalvojęs, kad kolekcijoje turiu per 7000 meno kūrinių, supratau – reikia lėtinti tempą, pirkimas dėl pirkimo neturi prasmės. Taigi pusmetį nieko nepirkau. Nors prieš tai buvo labai įprasta kas savaitę įsigyti po meno kūrinį, o jei nenusipirkdavau, galima sakyti, imdavo drebėti rankos.

Nors paskui vėl „užlipau ant adatos“ ir vėl kažką nusipirkau, dabar perku gerokai rečiau. Ieškau to, kas iš esmės papildytų kolekciją. Pirkčiau dažniau, jei vertingų dalykų atsirastų dažniau. Tapau gana sunkiu pirkėju turintiems ką pasiūlyti meno brokeriams ir kitiems žmonėms, nes skaičius nebeteko prasmės – mane domina tik pačios aukščiausios kokybės meno kūriniai. Pavyzdžiui, prieš gerą mėnesį nusipirkau 10 knygų, svariai papildančių kolekciją. Kaip žinote, turime 2500 lituanistinių knygų, visos išleistos iki 1905 m.

Taigi, kaip kolekcininkas, esate azartiškas žmogus?

Bandau valdytis ir, kai reikia, sugebu – belieka nuspręsti, kada reikia, o kada ne.

Ką patartumėte tiems, kurie pradeda pirkti meno kūrinius arba, atvirkščiai, nedrįsta imti domėtis menu?

Visų pirma reiktų susitarti su savimi – o ko gi aš noriu. Bet paprastai tai padaryti labai sunku arba išvis nepavyksta. Nuomonė keičiasi pamažu, reikia susivokti, kas tau patinka, kas ne. Būna, padarai klaidų, jas reikia ištaisyti. Gal staiga susivoki nuėjęs ne ta kryptimi. Svarbu suprasti, kad eini azartišku, bet nelengvu keliu, nebus taip, kad gausi puikiausius iš puikiausių. Tam, kad gautum geriausius, tenka prisirinkti visokių kūrinių.

Kitas patarimas – per daug neskubėti. Nors jis rizikingas, esu ne kartą graužęsis, kad nepaskubėjau. Kiekvienas daro savas klaidas, patiria savus džiaugsmus ir puikius atsitikimus. Kiekvienam kolekcininkui pavyksta įsigyti ir tai, ko jis nesitikėjo. Tai kelias, kurį tiesiog reikia eiti.

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle”. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Sakote, kad kolekcininko kelias įdomus ir pilnas netikėtumų. Galite pasidalyti kokia istorija?

Papasakosiu, kaip į mano kolekciją atkeliavo M. K. Čiurlionio kūrinys. Ateinu pas pažįstamą, o jis sėdi, žiūri nusiminęs į tą darbą ir sako: „Pirkau iš vienos šeimos Sankt Peterburge, tų žmonių seneliai ten gyveno dar prieš revoliuciją. Čiurlionis taip pat kurį laiką gyveno Sankt Peterburge, taip tas darbas pas juos ir atsidūrė. Aš jį nusipirkau, parsivežiau į Lietuvą, o M. K. Čiurlionio muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis sako, kad čia ne Čiurlionis.“

Jis buvo toks nusiminęs ir aš jam pasakiau – parduok man. Nusipirkau už 5 tūkst. litų, nors gali būti, kad mano pažįstamas dar tais laikas už jį sumokėjo 50 tūkst. eurų. Tas darbas man buvo toks įdomus, pagalvojau, gal pavyks įrodyti, kad čia Čiurlionis ir tie 5 tūkstančiai bus tik kaip arbatpinigiai kavinėje. Jei nepavyks, vis tiek įdomu turėti darbą su tokia istorija ir galintį suklaidinti nepatyrusią akį. Dabar pamažu linkstu manyti, kad ten ne Čiurlionis, bet dar pasilieku mažą galimybę.

Beje, paskutinis Čiurlionio versiją argumentuotai paneigė prof. Vytautas Landsbergis. Nors darbas labai panašus į „Laidotuvių simfonijos“ ciklą, bet, pasak profesoriaus, kūrinyje turėtų būti karstas, o čia panašiau į namą. Kiti menotyrininkai teigia, kad tai ne Čiurlionis, nes matyti, kad nupieštas ant plakato ir ant pastarojo parašyta „po Tolstojaus mirties“. Levas Tolstojus mirė 1910 m., o M. K. Čiurlionis – 1911-aisiais. Nors ant plakato neparašyta, kad tai L. Tolstojaus metinės.

Dėl šios istorijos daug nuomonių. Ar įrodymai galutiniai? Ne, mes nežinome. Anksčiau ar vėliau atsiras naujų technologijų, leisiančių tiksliau įvertinti kūrinius. Kita vertus, šis darbas toks mielas ir gražus, kad jei tai ir ne Čiurlionis, kolekcijoje jis liks kaip įdomus eksponatas. Gal būčiau labiau nusiminęs, jei būčiau tikėjęs, kad perku Čiurlionį.

Kolekcininkas Rolandas Valiūnas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kaip manote, ar menas padeda verslui? Ar kolekcionuojant reikia galvoti apie investicijas?

Lietuvoje svarbiausia nedaryti dviejų dalykų: nekolekcionuoti dėl investavimo ir nekolekcionuoti tikintis, kad tai padės kitur. Ir viena, ir kita ateis savaime, bet kai išsikeli tokius tikslus, jie pradeda trukdyti ne tik psichologiškai.

Kalbant apie investavimą, lietuviškų kūrinių kaina kartais auga dramatiškai. Tikrai daug prieš kelerius metus įsigytų darbų šiandien kainuoja aštuonis kartus daugiau. Ir pirkau ne už kelis šimtus eurų, jau tada jie buvo gerokai brangesni. Vadinasi, kainos smarkiai pakilusios. Be to, yra darbų, kuriuos gauti labai sunku. Ekspertas, padedantis man su žemėlapiais, paskutiniu metu negali niekuo padėti, nes tų penkių žemėlapių kol kas nėra rinkoje. Jo nuomone, surinkti tokią pat žemėlapių kolekciją, kokią turime mes, užtruktų apie 30 metų arba tai išvis būtų neįmanoma, nes dalies jų nebelikę, neįmanoma surasti.

Jei nori tik investuoti, reikia galvoti apie šiuolaikinį, tarptautinį meną. Perspektyvos daug geresnės, nes rinka – 6–7 mlrd. žmonių. Labai lengva nusipirkti jau populiaraus autoriaus kūrinių. Meistras esi tada, jei sugebi užčiuopti po kokių 10 metų išgarsėsiantį menininką, kai jis dar pigus. Tokių darbų vertė gali išaugti dešimtis kartų.

O ar padeda verslui menas? Beprotiškai padeda. Pavyzdžiui, skambina pažįstamas ir sako, kad jo verslo partneris iš Londono, renkantis žemėlapius, nori užsukti į „Tartle“ ir pamatyti mano žemėlapių kolekciją. Pažintis prasitęsė per vakarienę, visą laiką kalbėjome apie žemėlapius. O jei kurią dieną jam prireiks teisininko Lietuvoje, suprantama, kuris vardas iškart iškils atmintyje. Tokių atvejų ne vienas ir ne du – o jei ne šimtai, tai daug dešimčių. Žinoma, ne per savaitę ir ne per mėnesį, o per visą kolekcijos istoriją.

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle”. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kokių svajonių šiuo metu turite kaip kolekcininkas?

Viena mano svajonių – Jono Kazimiero Vilčinskio ir Napoleono Ordos albumai. J. K. Vilčinskis – žmogus, XIX a. viduryje nusprendęs išleisti gražiausių Lietuvos architektūrinių paminklų, namų, sodybų, dvarų, pilių atlasą (regis, jame yra apie 350 lakštų). Esmė ta, kad tai nebuvo knyga ir juos pardavinėjo po vieną, jie buvo labai brangūs. Nė viena lietuviška valstybinė ar privati organizacija neturi viso rinkinio, aš jau turiu pusę. Paskutiniai metai rodo, kad žingsnis į priekį tampa labai sunkus. Napoleono Ordos albumas dažnesnis, Lietuvos valstybinėse institucijose yra užbaigtų rinkinių, bet ir aš norėčiau dar vieną surinkti. Išbaigti tokie rinkiniai pabrangsta ir kaip investicijos.

Dar viena įdomi Jūsų kolekcijos dalis yra skulptūros.

Taip, dalis eksponuojama „Tartle“ kieme, o didžiulės 2–9 metrų skulptūros yra mano sodyboje už Vilniaus, tas skulptūrų parkas nemažas. Didžioji dalis skulptūrų – dviejų Lietuvos grandų – Mindaugo Navako ir Vlado Urbanavičiaus. Skulptūrų parke yra ir kitų eksponatų: pagoniškų akmenų, aukurų kolekcija, įdomių ir didelių akmenų kolekcija.

O kaip apibrėžtumėte savo santykį su šiuolaikiniu menu? Ar perkate šiuolaikinius darbus?

Kolekcijoje nemažai tokių kūrinių, bet mano santykis su šiuolaikiniu menu atsargus. Pirma, šiuolaikinis menas – sritis, kur mes, kaip „Tartle“, jau orientuojamės ne į lituanistiką ir daugiau žvelgiame per lietuviškumo prizmę. Šiuolaikinis menas – pasaulinis reiškinys ir norisi matyti gerokai plačiau negu tik per darbus, sukurtus Lietuvos teritorijoje. Be to, šie kūriniai labai brangūs.

Antra, turi skirti daug laiko, kad suvoktum, ką perki. Kadangi profesiniame, visuomeniniame gyvenime esu labai užimtas ir dar turiu didelę šeimą, laiko resursai riboti. Tam reikėtų pasitelkti ekspertus ir pasiruošti – noriu pats suprasti, ką ir kodėl perku. Tikiu, kad ateis laikas, kai mano aktyvumas sumažės.

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle”. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

„Tartle“ misija – Lietuvos istoriją pasakoti per meną. Kaip reikėtų ją perteikti jaunajai kartai, kuri nelabai tuo domisi?

Ilgai diskutavome, ar mūsų komunikacija turėtų būti labai aktyvi, kad prie „Tartle“ stovėtų eilės. Tik neturime tokio dydžio patalpų, kad galėtume pritraukti šimtus žmonių, be to, tada kiltų nusivylimas. Nusprendėme, kad turėtume orientuotis į žmones, kuriems menas ir istorija iš tiesų įdomu, ir bandyti juos pritraukti. Todėl rengiame ekskursijas su gidais.

Iš kitos pusės, šioks toks nusivylimas kilo dėl mokyklų. Joms aktyviai siūlėme lankytis, bet susidomėjimas buvo mažas, ir man sunku suprasti kodėl. Geras pavyzdys – Vilniaus licėjaus mokytojai, jie vesdavo vaikus. Čia matau didžiąją Lietuvos bėdą – jaunam žmogui daug įdomiau kas kita. Deja, ir mano patirtis rodo, kad istorija įdomi mažai daliai žmonių. Kiekvienas lenkas, turintis aukštąjį išsilavinimą, visus savo karalius išvardina, tad kodėl kiekvienas lietuvis neturėtų žinoti visų Lietuvos kunigaikščių? Žmonės gyvena paraleliniame pasaulyje, jiems istorija visiškai neįdomi, nesuvokiama.

Kalbant apie ateitį, ką manote apie kolekcionavimą?

Lietuvoje kolekcionuoti ima 30–40 metų žmonės. Trisdešimtmečiai pradeda domėtis ne tik pinigais – jie imasi kažko rimto. Mes galime spekuliuoti, kas čia bus su kolekcionavimu, ar Lietuva su lietuviškai kalbančiais žmonėmis egzistuos. Klausimas – ar išliks Lietuvoje tai, kas buvo kuriama prieš 100 metų ar dabar. Kartais išnykusių tautų menas įdomesnis. Vis dėlto tikiu, kad meno kūrinius kolekcionuojančių žmonių daugės, nes atsiranda daugiau pinigų, bus paveldėtojų, taigi natūraliai rasis žmonių, kuriems rūpės ne tik uždirbti, bet ir kitos vertybės, pavyzdžiui, kolekcionuoti.

Kokios būtų trys meno rekomendacijos žmonėms, besidomintiems ar tik pradedantiems domėtis menu?

Kiekvienam žmogui reikia užsukti į „Tartle“, būtinai ir į skulptūrų sodą, kur dabar įsikūręs ir „Residence“ kokteilių baras. Antra – apsilankyti Bazelio meno mugėje. Ten pamatysi stebuklų ir galėsi įsigyti bet ką: nuo garsiausių XIX a. vardų iki šiuolaikinio meno žvaigždžių. Pereisi tą meno mugę ir greičiausiai nieko nepirksi, nes kainos įspūdingos, bet įgysi visiškai kitą supratimą apie meno pasaulį, suprasi, kaip jis funkcionuoja. Pamatysi, kaip it paklaikę lekia labai turtingi žmonės, kad spėtų įsigyti nusižiūrėtus kūrinius.

Kadangi mūsų pokalbis ne tik apie meną – palietėme ir istorinius aspektus, kiekvienam lietuviui siūlau perskaityti pasirinktą istorijos vadovėlį. Mano paskutinis – Tomo Venclovos „Lietuvos istorija“ (du tomai). Nors ne su viskuo, kas ten parašyta, sutinku.

Kolekcininkas Rolandas Valiūnas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle”. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kolekcininkas Rolandas Valiūnas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle”. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kolekcininkas Rolandas Valiūnas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Stasys Ušinskas „Cirko repeticija“, iki 1940. Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle”. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kolekcininkas Rolandas Valiūnas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle”. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

„Pokalbiai su kolekcininkais“. Daiva Lialytė: įsitikinau – meno paslaptis egzistuoja

„Lewben Art Foundation“ (LAF) ir Artnews.lt pradeda ciklą „Pokalbiai su kolekcininkais“. „Lewben Art Foundation“ savąją kolekciją augina jau beveik dešimt metų ir 2022 m. rudenį planuoja atidaryti meno centrą Bernardinų g. 6-12, Vilniuje. Šiuo projektu kartu su menotyrininke Karolina Tomkevičiūte ir fotomenininku Visvaldu Morkevičiumi LAF nori supažindinti Jus su kolekcininkais ir papasakoti apie jų patirtis. Projektas pristatys žmones, kuriuos sieja aistra menui. Vieni jų – meno kolekcininkai, mecenatai, o kiti – išskirtinių kultūrinių patirčių medžiotojai. Šiame straipsnių cikle kalbėsime apie tai, kaip gimsta meno kolekcijos, kokių netikėtų istorijų nutinka ir kokia naudą bei vertę kuria domėjimasis menu. Vienų pašnekovų sukauptoms kolekcijoms jau prireikė muziejų, o kiti meno kūriniuose įprasmina asmenines patirtis. Šių žmonių istorijos – tai įkvėpimas ir edukacija visiems tiems, kurie svarsto įsigyti meno kūrinių. Kartu šie pasakojimai – ir puiki galimybė meną patirti kitaip.

Pirmoje šių pokalbių ciklo dalyje kalbiname meno mylėtoją, kolekcininkę, komunikacijos ekspertę ir „Integrity PR“ vadovę Daivą Lialytę. Ji dalijasi savo patirtimis, atradimais ir istorijomis, kurias padovanojo menas. Kolekcininkė sako, kad jau seniai suprato, jog savo kasdienybėje nenori tuščių sienų, o kultūra būtina kaip oras.

Daiva, studijavote aktorystę, vėliau atsidūrėte versle. Tai labai kontrastingi gyvenimo posūkiai. Įdomu, kokia buvo Jūsų kolekcijos pradžia, kada pajutote, kad menas traukia?

Viskas prasidėjo dar studijuojant aktorystę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tais laikais vadintoje konservatorija. Mokėmės visų disciplinų: nuo literatūros iki dailės. Turėjome labai griežtą dailės istorijos dėstytoją D.Malcienę, ji ir panardino mus į šią discipliną. To egzamino labiausiai bijodavome: būdavo, ji atsineša kalną albumų, parodo reprodukciją su paslėptu pavadinimu, ir turi viską apie ją surašyti. Martyno Mažvydo bibliotekoje vartydama albumus praleidau labai daug laiko.

Kitas svarbus momentas tas, kad mes labai bendravome su Vilniaus dailės akademijos studentais. Menininkas Evaldas Jansas iki šiol man sako, kad esame kursiokai. Nors taip nebuvo, bet, matyt, toks jausmas sklandė ore. Man patiko, kad buvome taip susimaišę – net nesuprasi, „dailioškė“ ar „aktorinis“. Pavyzdžiui, mūsų kursas pristatydavo dizainerės Vidos Simanavičiūtės kolekcijas. Simbiozė buvo labai didelė ir unikali, jei dabar to nėra, gaila. Jau vėliau, pradėjus kurti verslą mano klasiokas, verslininkas Artūras Štaudė, kuris buvo baigęs Vilniaus dailės akademiją, į biurą atnešė pasaugoti savo paveikslus. Vienas jo darbas iki šiol yra mūsų biure.

Lidia Vitkovskaya. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

O gal prisimenate pirmąjį kūrinį?

Prieš 20 metų atsirado pirmieji kolekcijos kūriniai, o prieš 15 metų biurui įsigijome Vidmanto Jusionio tapybos. Atsimenu, pamačiau ir pagalvojau, kad man reikia visų jo kūrinių! Klaidinga taip manyti – reikia numatyti, kad skonis keisis, kad sienų nebus begalė. Žinoma, jei žmonės perka tokias kolekcijas, kurias laikys saugyklose ir steigs muziejus ar rengs parodas, tada suprantama, bet aš tokios ambicijos neturiu. Rinktis kūrinius sau svarbu sąmoningai – ar tikrai reikia vieno menininko trijų darbų tuo pačiu metu. Gal tas menininkas po kelerių metų vėl kažką įdomaus sukurs. Supratimas ateina su praktika arba mokantis iš savo ar kitų patirties.

Sakote, kad kolekcininko skonis keičiasi, o jei sienų nedaug, tenka galvoti, ką daryti, kad į kolekciją atkeliautų naujų darbų. Ką darote su tais darbais, kuriems emocijos ar sentimentai jau išblėso?

Jie keliauja į sandėlį arba padovanoju. Manau, tai natūrali eiga, kai kūriniai atranda naujus šeimininkus. O ateityje būtų galima padaryti mini aukcioną ir lėšas paaukoti. Biure kūrinių rotacija irgi vyksta. Per metus biuro kolekcija pasipildo vienu dviem naujais kūriniais, todėl suprantama, kad jiems reikia naujos vietos. Kaip įmonė, įsigydami meno kūrinių norime ir paremti kūrėjus, ir savo komandai sukelti naujų estetinių potyrių, nes menas darbo aplinkoje tikrai stimuliuoja.

Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

Renkantis meno kūrinį Jums svarbu (pa)žinoti autorių? O gal, atvirkščiai, nenorite gilintis į jų asmenybes ir kūrybos užkulisius?

Noriu vertinti tik pagal meno kūrinius. Būna, kad sužinau kokių liūdnų menininko gyvenimo faktų. Tuomet perimu tas emocijas, nes su labai empatiškas žmogus, taigi man nereikia pažinoti menininko artimai. Smagu susipažinti su autoriumi, pasilabinti kokiame parodos atidaryme arba sekti vienam kitą socialiniuose tinkluose. Bičiuliautis nenoriu, kad ir kūrėjai negautų nerašytų pažadų, kad galbūt aš pirksiu daugiau. Tokiu atveju taptum įkaitu.

Menininkas pirkėjui taip pat neprivalo rodyti draugiškumo – gal tas žmogus jam visai nepatinka ir jų vertybės nesutampa? Aš nesirenku pagal asmenį, aiškintis, ką baigė ar kokie apdovanojimai, jau rimtų meno investuotojų darbas. Man daug svarbiau emocija, ryšys su kūriniu. Pavyzdžiui, apleki visą mugę „ArtVilnius“ ir prikimba keli, tada vis grįžti pažiūrėti ir jau žinai, ką pirksi.

Rūta Vadlugaitė. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Ar Jums svarbi kūrinio istorija, ar buvo taip, kad ji atbaidė įsigyti darbą?

Menas neturi būti paaiškinamas. Žmonės sudeda daug skirtingų prasmių, tai įrodymas, kad egzistuoja toks dalykas, kaip meno paslaptis. Kiekvienam tas pats darbas gali suveikti skirtingai. Dar taip nebuvo, kad kūrinio istorija pakeistų mano apsiprendimą. Kartais specialiai neskaitau ir nesidomiu.

Dabar, žiūrėdama į Rodiono Petrovo kūrinį „Visuomenės nuomonės“, kuriame nutapytas garsusis „vamzdis“ (Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“, – red. past.), galvoju, ar jis pasakojo šio darbo istoriją, bet gerai pamenu, kad drobė mane iškart prajuokino ir nustebino. Esu „vamzdžio“ gynėja ir tiek daug diskusijų apie jį dalyvavusi, kad supratau – „Visuomenės nuomonės“ turi būti pas mane. Beje, ir darbo pavadinimas artimas mūsų agentūros veiklai. Puikiai žinome, ką reiškia visuomenės nuomonė ir kaip kartais sunku ją pakeisti. Taip ir su meno kūriniais – pirkėjas ir autorius gali matyti skirtingus dalykus.

Renkantis kūrinį man svarbu spalvos. Nejaučiu didelių sentimentų sovietmečio lietuvių tapybai, kad ir kokia ji gera. Ten jaučiu sunkumą, prislėgtumą, ten spalva dažnai nejauki ir turinti tamsumo. Gal jaunesniems žmonėms tai egzotika ir sugrįžimas, bet aš to nebenoriu, nes gyvenau tada. Todėl labai džiaugiuosi naujų menininkų karta – ji labai skiriasi, nes tas pačias sunkias temas reflektuoja kitaip.

Kalbantis sunku nepaminėti pandemijos. Daugelis per šį laiką iš naujo atrado kultūrines patirtis. Ar per karantiną pasikeitė Jūsų santykis su menu?

Jei būtų bent viena laisva siena, tikrai būčiau pirkusi naujų darbų. Vis dėlto šį kartą investavau į augalus. Vienas kambarys virto beveik botanikos sodu. Bet neįsivaizduoju, koks tas laikas būtų, jei manęs nesuptų meno kūriniai. Pažiūrėdavau į ryškų Jurgio Tarabildos darbą ir gera pasidarydavo.

Jurgis Tarabilda. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Jūsų meno kolekcija išdalyta per namų ir biuro erdves, bet, kaip suprantu, į ją žvelgiate kaip į visumą. Apibūdinkite ją trimis žodžiais?

Spalva, emocija, kibirkštis – ateini ir nušvinta akys.

O jei netikėtai reikėtų išsikraustyti į kitą šalį, kurį vienintelį darbą pasiimtumėte kartu?

Vieną? Tikiuosi, realybėje nebus tokios situacijos. Namuose turiu labai mažą ir man brangų Lino Lago kūrinuką. Jį tikrai galėčiau pasiimti ir dar tilptų kažkas. Gal Jurgio Tarabildos drobė, kurioje atsiveria netikėta optinė iliuzija.

Šiek tiek paspėliokime apie ateitį. Kaip manote, kas laukia meno rinkos? Šiomis dienomis garsiai kalbame apie meno skaitmeninimą ar NFT. Kaip keisis jaunosios kartos santykis su menu? Jie vis dažniau nemėgsta prisirišti prie daiktų. O gal toks reiškinys, kaip kolekcionavimas, bus suprantamas daugiau per patirčių kolekcionavimą?

Turėtų išlikti dvi kryptys. Esate teisi, kad jaunimas kitaip žiūri į meną ir kolekcionavimą. Tą matau iš savo dukrų. Joms nebūtinai patinka mano kolekcija. Girdėjau, kad per karantiną jaunoji karta pirko visai daug meno darbų. Jie labiau linksta į popartą – gal jis lengviau perskaitomas, kai dar neturi didelės patirties ir skonis tik formuojasi. Pandemija parodė, kad namai svarbu, net namai nuomojami. Gal ateityje atsiras kažkokia nauja meno nuomos forma – lanksti ir tai kartai aktuali, nes bus labai daug nomadų, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos, o jei ir turinčių – nenorinčių apsikrauti.

Šiuolaikiniam jaunimui labai svarbu lengvumas. Bet jei dėl šios kartos meno rinkoje prasidės štilis, ją užpildys mano ir jaunesnė karta, taip pat labai aktyviai ateinanti į meno rinką, ja besidominti ir perkanti. Jų gyvenimo būdas stabilesnis, jie turi namus, šeimas, verslus ir gyvena sėsliau, todėl buvimas namuose ir namų estetika tampa labai svarbi.

Daiva Lialytė. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Pasidalijote keletu patarimų, ką svarbu žinoti perkant kūrinius. Ką dar pasakytumėte žmonėms, nedrįstantiems pirkti arba jau kažką įsigijusiems ir nebežinantiems, kas toliau?

Taip, pirmas minėtas patarimas – neskubėti pirkti vieną po kito. Žinau, pagauna azartas, bet pauzės būtinos. Siūlyčiau pradėti ne nuo pirkimo, o nuo paskaitų, nes pandemija suteikė tiek daug galimybių mokytis. Tuomet vartykite meno albumus, eikite į privačias galerijas, juk ten apsilankymas nemokamas ir tai puiki edukacija.

Jei nedrąsu atverti galerijų duris (žinau, kad taip dažnai būna), pradėkite nuo meno mugės „ArtVilnius“. Ten tokia didelė koncentracija autorių, galerijų ir įvairių meno projektų bei paskaitų. Pamatysite, kokie kūriniai jus užkabina, o tada liks pagalvoti apie finansines galimybes. Jei neturite daug laiko ir norite neprašauti, galima pasitelkti meno konsultantus ar visada mielai patariančius galerininkus.

Kartais tereikia drąsos ir pradėti nuo mažų dalykų, pavyzdžiui, fotografijos arba kokio jauno menininko nedidelio kūrinio. Vilniaus dailės akademijos studentai periodiškai skelbia, kur parduoda savo kūrinus, o dabar atsidarė ir studentų darbų pop-up parduotuvė. Įdomu, kad pirkti jaunų menininkų kūrinius yra tam tikra loterija: nežinia, kaip pasisuks jo karjera, gal po kelerių metų jis laimės kokį prestižinį apdovanojimą. Todėl kartais galima investuoti ne į vakarienę ar naktinį klubą, o į meno kūrinį.

O pabaigoje pasidalykite trimis rekomendacijomis, nesvarbu, ar tai knyga, ar menininkas, ar patirtis.

Hayden Herrera „FRIDA: Fridos Kahlo biografija“

„Netflix“ filmas apie meno padirbinius „Made You Look: A True Story About Fake Art“

Venecijos bienalė

Iliustracija viršuje: Daiva Lialytė. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

„Jaunojo tapytojo prizo“ tradicija: kas vis dėlto laimi?

 

Šiemet konkursas „Jaunojo tapytojo prizas“ (XI YPP) jau 11 kartą subūrė Baltijos šalių menininkus atstovauti savo šalims, tapybos mokykloms, kūrybos principams bei pristatyti savo kūrybą. Tarptautinė konkurso komisija pripažįsta, kad rekordiškai daug laiko skyrė tam, kad nuspręstų, kuris dalyvis verčiausias šių metų pagrindinio YPP prizo. Šių metų konkurso „XI YPP“ laureate tapo latvė Sandra Strele, kitus du specialius prizus gavo lietuvė Eglė Norkutė ir latvis Arnoldas Andersonas.

Kuo jaunoji tapytojų karta gyvena šiandien, kalbamės su konkurso vertinimo komisijos nariais: viena ryškiausių Estijos menininkių Maarit Murka, Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi Arūnu Gelūnu, menininku, kuratoriumi, rezidencijų centro „SomoS“ Berlyne steigėju ir vadovu Paulus Fugers, meno kritike ir kuratore iš Latvijos Šelda Pukite bei „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondų įkūrėju ir valdytoju, kolekcininku Viliumi Kavaliausku.

Kaip manote, ar šiandien reikalingi tokie konkursai kaip „Jaunojo tapytojo prizas“, ar tokia forma vis dar aktuali? Jie labiau reikalingi menininkui ar auditorijai, kurie iš jų laimi?

Vilius Kavaliauskas: Vienareikšmiškai – menininkui. Gal ne tik išskirtinai YPP laimėtojams reikalingas šis projektas, bet visiems finalininkams. Esamų ar būsimų kolekcininkų žvilgsniai tikrai nukrypsta į daugelį šių tapytojų, o ir prisiminus ankstesnius metus ir menininkų kartą, jau užaugusią su „Jaunojo tapytojo prizu“, tarp kurių jau žinomi vardai kaip Andrius Zakarauskas, Jonas Jurcikas, Adomas Danusevičius ar Kristina Ališauskaitė, galima įžvelgti vienokią ar kitokią įtaką jų karjerai.

Arūnas Gelūnas: Ploju organizatoriams, Julijai Dailidėnaitei ir Vilmantui Marcinkevičiui už idėją ir jos tęsimą. Jaunas menininkas yra ypač pažeidžiamas. Jis dažnai būna nežinomas, dar negavęs pasitikėjimo kredito iš žiūrovo ar kolekcininkų. Toks konkursas ir patekimas tarp 20 finalininkų yra geras paskatinimas jaunam žmogui. Nes įvertinimą jis gauna iš tarptautinės žiūri, ne iš mamos, tėčio, ne iš mylimo dėstytojo ar kolegų, o iš profesionalų, kurie jo nepažįsta asmeniškai. Tai jau yra džiugu. Klausimas, kas atsitinka po to, ar tas laimėjimas suteikia kokį nors kreditą, sparnus ar bilietą, kuris atidarytų duris į galerininkų, kolekcininkų širdis ar į tam tikras rezidencijas ir t. t. Man atrodo, iš dalies šis prizas tai daro. Įrašas, kad būdamas labai jaunas buvai gerai įvertintas tarptautinės žiūri, tikrai prideda svorio jauno menininko CV. Manau, ir visuomenei įdomu pamatyti jauniausią kraują kultūroje, kas cirkuliuoja, ar iš viso cirkuliuoja bei kokios tendencijos dominuoja.

Šelda Puķīte: Tai sudėtingas klausimas. Galiu sąžiningai pasakyti, kad pati neturiu sau atsakymo. Todėl svarstau, ar tikrai šiandien reikia konkurso, apriboto viena medija, nes, pavyzdžiui, aš labai domiuosi fotografija ir fotografijos festivaliais. Bet man nepatinka, kad tų festivalių pavadinimuose vartojamas fotografijos terminas, nes manau, kad šiandien mes daugiau kalbame apie (at)vaizdų kultūrą, o ne fotografiją per se.

Paulus Fugers: Tokie renginiai yra didelis akstinas kūrėjams. Konkursas, o tiksliau varžybos, yra tai, su kuo menininkas galiausiai turi susidurti realiame gyvenime ir meno rinkoje. Taigi menininkas turi žinoti, koks yra kontekstas, ir jame dalyvauti. Manau, tokie konkursai kaip „XI YPP“ kūrėjui padeda neatitrūkti ir būti reikiamame kontekste. Svarbu, matyti, ką kuria kolegos, kokios yra tendencijos ir taip turėti galimybę pačiam įsivertinti. Dalyvaudamas tokiuose renginiuose menininkas sulaukia reakcijos, jo kūrinys tampa diskusijų objektu, visa tai yra gyvybiškai svarbus elementas menininko karjeroje. Jam reikia konfrontacijos su auditorija, kolegomis. Tai padeda išsigryninti idėjas.

Viliau, šiemet iš aktyvaus stebėtojo tapote komisijos nariu, koks įspūdis liko pasibaigus darbui, ar finalininkai jus nudžiugino. Auga įdomi naujoji tapytojų karta?

Vilius Kavaliauskas: Taip, jau daug metų kartu su „Lewben Art Foundation“ remiame „Jaunojo tapytojo prizą“, o šiais metais teko garbė tapti ir šio projekto komisijos nariu. Be abejo, tai buvo labai įdomi patirtis, o ir finalininkais likau patenkintas, gerai, kai išlieka naujų patirčių – tikrai buvo vertų dėmesio darbų. Nors šį kartą mano darbai favoritai tarp laimėtojų nepateko, tačiau Sandrą Strele pastebėjome jau anksčiau – jos darbą į „Lewben Art Foundation“ kolekciją įsigijome 2018 metais. Šiemet planuojame dar vieną.

Koks džiugus faktas, jums, kaip kolekcininkui, kad dar prieš metus įžvelgėte šios menininkės potencialą. Turite nuojautą sėkmingiems menininkams. Kodėl tada įsigijote šios menininkė kūrinį?

Vilius Kavaliauskas: Pastebėjome Sandrą Strele, nes ji tuomet labai išsiskyrė iš kitų dalyvių, man patinka Davidas Hockney, tad ir tai, kad tas darbas priminė šio tapytojo kūrybą, turėjo reikšmės. Nežinau, ar tai galima pavadinti nuojauta sėkmingiems menininkams, galbūt. Gal per tiek kolekcionavimo metų ji išsivysto. Kartą taip atsitiko su menininke Helen Marten, kurios darbą „Tapsmas šaka“ įsigijome ankstyvais 2014 m., o tų pačių metų pabaigoje menininkė laimėjo prestižinį Turnerio prizą. Šiaip ar taip – šis įvykis labai džiugus, o ateityje tokių gali būti ir daugiau.

Baltijos šalys visada buvo linkusios lygintis ir konkuruoti įvairiose sferose. Kaip manote, ar galima apibendrinti, kokios tendencijos vyrauja Baltijos šalių tapyboje? Ar yra ryškių skirtumų arba, atvirkščiai, panašumų? O gal neverta galvoti apie lokalumo aspektus šiandienos globalizacijos kontekste?

Arūnas Gelūnas: Mano subjektyvia nuomone, lietuviai neišvengiamai yra labiau emocingesni ir labiau ekspresionistai. Taip yra nuo plastinės raiškos iki mąstymo, tą galime matyti ir konceptualiuose kūrėjų darbuose. Tarp latvių ir estų daugiau šalto geometrizuoto konceptualizmo.

Šelda Puķīte: Skirtumai tikrai egzistuoja. Pavyzdžiui, mums bevykdant laureatų atrankos procesą, kolegoms pasakojau apie terminą „Rygos stilius“ (Riga Style), kuris labai patinka latviams. Keletas „Rygos stiliaus“ kūrinių buvo pristatyti ir „XI YPP“ parodoje. Kaip apibūdinti šį stilių? Tai monochrominiai paveikslai, mistiniai, svajingi, metafiziniai ir t. t. Tai „Rygos stilius“. Gal taip sakoma ir šiek tiek juokais, bet Latvijoje yra menininkų karta, kuri tuo labai susidomėjusi, nors ši banga jau po truputį atslūgsta.

Į pirmą planą atkeliauja kitos tendencijos, manau, globalizacija veikia visas tris Baltijos šalis, todėl galime pastebėti daug panašumų stiliuje, tapymo manieroje, eksperimentuose ir pasirenkamose temose. Tų panašumų yra daugiau nei, pavyzdžiui, prieš 10-metį. Žinoma, yra skirtumų. Latvių tapytoje vis dar galime justi stiprią realizmo ir hiperrealizmo mokyklą, žinoma, ir estai turi panašias tradicijas, tačiau latviai buvo visada stipresni šiuo atžvilgiu. Tai galime stebėti ir finalininkų darbuose. Netgi nugalėtojos Sandros Strele darbuose galime stebėti šias tendencijas, žinoma, ji transformavo jas į savo unikalų stilių.

Maarit Murka: Kai rinkome konkurso nugalėtoją vertinimo komisijos nariams taip pat pasakojau, kad Sandros Strele kūrinys labai primena šiuolaikinę Estijos menininkų tapybą. Žinoma, Estijoje daug skirtingos tapybos, manau, kiekvienoje šalyje taip pat. Tačiau visur egzistuoja tam tikra pagrindinė linija, populiarus stilius ir manau, kad jauni menininkai bando sekti tomis tendencijomis, kurios yra vertinamos ir pamėgtos. Nugalėtojos darbe pastebėjau elementų, kurie man primena dabar ant bangos esančią Estijos menininkų tapybą. Lietuvių tapyba lyginant su estų, man atrodo, kiek senamadiška ar tradicinė, nes Estijoje į tapybą vis dažniau žiūrima kaip į instaliaciją, tapyba tampa objektu. Tai nebėra tik dažai ant drobės.

Paulus, jūs prieš konkursą iš komisijos narių mažiausia žinojote apie Baltijos šalių tapybą, koks įspūdis jums liko?

Paulus Fugers: Pirmą kartą lankausi Baltijos regione ir pirmą kartą turėjau galimybę susipažinti su čionykščiu tapybos kontekstu. Peržiūrėjęs visų konkurso dalyvių anketas ir finalininkų kūrinius likau maloniai nustebintas, kontekstas paliko tikrai gerą įspūdį. Jūs klausiate apie Baltijos šalių tapytojų panašumus ir skirtumus, bet manau, kad nereiktų susitelkti į menininko tautybę ar lytį, man tai nėra svarbu. Jokio skirtumo, ar tai vyras ar moteris, ar lietuvis ar estas. Man įdomu, kad šie menininkai yra iš Baltijos šalių, tačiau nesiryžčiau nerti giliau ir ieškoti panašumu ar skirtumų. Manau, susidomėjimas Baltijos šalių kūrėjais šiandien auga. Žinoma, Lietuvos laimėjimas Venecijos bienalėje dėmesį šiam regionui dar labiau sustiprino ir atvėrė naujus horizontus.

 

Kas šiandien vyksta su tapyba kaip medija, kokius iššūkius ji patiria ir ką pastebėjote žiūrėdami šiemet į jaunosios kartos menininkų kūrinius?

Paulus Fugers: Labai geras klausimas, nes tapyba jau buvo mirusi tiek daug kartų. Tačiau ji vis dar gyva. Ta pati baimė buvo su knygomis, manyta, kad elektroninės nugalės popierines. Tikriausiai to ir nebus, nes ši medija reikalauja fizinio kūno. Tas pats su tapyba, negalima sukurti skaitmeninio pakaitalo jai. Net patiems menininkams reikalingas dažų, teptuko ir drobės fiziškumas. Šie elementai niekur nedings. Kas man labai įdomu, tai kaip skaitmeniniai elementai atkeliauja į kūrinį, skirtingais sluoksniais. Pavyzdžiui, šių metų nugalėtojos paveiksle matome kliniškai švarią aplinką, kuri tam tikra prasme primena skaitmeninę erdvę.

Maarit Murka: Manau, kad tapybą kaip mediją veikia globalios įtakos. Pavyzdžiui, aš visada sakiau, kad man patinka tapyba, aš mokiausi tapybos katedroje. Tačiau man kartais juokinga, kai kas nors parašo, kad aš esu tapytoja, nes aš dažniausia naudoju tą techniką ar mediją, kuri yra būtina mano idėjai įgyvendinti. Jei man reikia skulptūros aš darau skulptūrą, o jei ko nors neišmanau, pasitelkiu pagalbą.

Matau, kad tapyba nuolat kinta. Menininkai nori laužyti tradicines taisykles, ieško būdų, kaip save išreikšti per tapybą kitaip. Gal todėl Estijoje daug kas naudoja tapybos elementus, t. y. drobę, medį, dažą, vandenį, tačiau sujungę juos į objektą, o nebe į tradicinį paveikslą. Panašią situaciją stebime ir su mada pastaruosius 30 metų, ir matome, kaip jauni žmones per ilgai užsitęsusias ir nusibodusias tendencijas keičia naujomis, jas transformuoja.

Žinoma, nepamirškime ir skaitmenizacijos įtakos tapybai, tai galime matyti ir konkurso finalininkų parodoje. Pavyzdžiui, vienas kūrinys tikrai sukėlė daug diskusijų, ar tai yra tapyba, ar jau nebe, vis dėlto konkurso pavadinime yra apibrėžta medija. Mes sutarėme, kad gal tai ir nėra klasikinės tapybos pavyzdys, bet juk šiandien mes galime tapyti ir kompiuteriu.