Įsivaizduokite ateitis per siūlus ir gijas. Paroda „IMAGINE!“ Istorijų namuose

Sekmadienio popietę Istorijų namuose Vilniuje po tekstilės parodos „IMAGINE!“[1] (liet. „įsivaizduokime“) ekspoziciją vaikščiojusi lankytojų grupelė garsiai dalinasi įžvalgomis. „Ar čia gali būti austa?“, – sako viena. „Nemanau, panašu, kad čia tiesiog atspausdinta ant medžiagos“, – atsako kita. Jos kalbėjosi apie Laimos Oržekauskienės-Ore kūrinių ciklą „Būti kartu. Pagarba (Tibetietiškas šalis khata)“. Kiekvienas kūrinys ilgai austas rankomis, naudojant dvigubą audimą arba rinktinę tautinių juostų audimo techniką; tuomet, pasitelkus skaitmeninės spaudos technologiją, ant rankomis austo audinio atspausta dokumentinė nuotrauka. Išgirdusi lankytojų pokalbį, pagalvojau, kad tikrai šiame laike sunku įsivaizduoti, kad kažkas galėjo įdėti tiek rankų darbo, tad norisi viską nurašyti skaitmeninių mašinų darbui. Ši situacija įrodo, kad paroda kviečia ne tik bandyti įsivaizduoti ateities pasaulį, bet ir permąstyti dabarties momentą kaip kryžkelę tarp vakar ir rytoj.

Prieš dešimtmetį̨ Prancūzijoje prasidėjęs tarptautinis ekstraordinarios tekstilės festivalis „FITE“ (The Festival International des Textiles Extraordinaires), vykstantis Klermono-Ferano mieste kas dvejus metus, pristato naują parodą, kurios viešnia 2023 m. tapo Lietuva. Vėliau atsirado galimybė parodą pristatyti Vilniuje. Ekspozicijoje šiuolaikinės lietuvių tekstilės darbai kuria dialogus su kūriniais iš Zimbabvės, Benino, Angolos, Portugalijos, Maroko, Prancūzijos, Nyderlandų, Estijos, Brazilijos, Pietų Korėjos, Peru ir Indonezijos. Kas gali jungti tokias skirtingas, tūkstančiais kilometrų viena nuo kitos nutolusias kultūras? Bet, įvedus tekstilės vardiklį, matomų ir nematomų sąsajų atsiranda. Vos gimęs kūdikis, nesvarbu kuriame pasaulio krašte, dažniausiai pirmiausia pajunta ne tik žmogišką prisilietimą, bet ir audinį, kuriuo apgobiamas. Įvairios tekstilės formos tampa kasdienybės palydovėmis, šventės kūrėjomis, tuštumos užpildytojomis ar šilumos teikėjomis. Parodos „IMAGINE!“ ekspozicija – lyg labirintas, vedantis per skirtingas kultūras, laiko juostas, skaudulius, sėkmingas pradžias ir pabaigas.

Menininkas iš Zimbabvės Moffat Takadiwa kūrinyje „The Tengwe Farms“ („Tengvės ūkiai“) iš muilo, riešutų sviesto ir populiaraus gėrimo kamštelių surišo topografinį žemėlapį, kuriame įamžinti tabako laukų kontūrai. Pasak jo, tabako auginimas yra vienas svarbiausių Zimbabvės ekonomikos ramsčių, tačiau žmonės, dirbantys šioje pramonėje, dažniausiai negali įsigyti šių, atrodo, neypatingų produktų. Jei turi bent vieną šių buteliukų, vadinasi, tavo gyvenimas kiek geresnis nei kitų. M. Takadiwa kūrybinio kelio pradžioje buvo priverstas naudoti rastas medžiagas, o vėliau jas sąmoningai pasirinkdavo dėl simbolių ir istorijų. Eiti tokiu keliu nėra nauja, tai tendencija, signalizuojanti apie globalius iššūkius. Šiuo metu vykstančioje 18-oje Venecijos architektūros bienalėje galima pastebėti panašia kryptimi žvelgiančių kūrėjų, pavyzdžiui, Ganos menininkas Serge Attukwei Clottey pristatė didelio mastelio kūrinį „Time and Chance“ („Laikas ir galimybė“), kurį „suaudė“ iš panaudotų plastikinių galonų, bylojančių apie socialinius šalies iššūkius.

Kiek kitaip ready-made‘us šioje parodoje transformuoja menininkė Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė kūrinyje „Sportas namuose“ – menininkė, išardžiusi sportinius batelius ir kamuolius, sumezgė juos į „kilimą“. Trimačiai objektai virto plokštuma, primenančia pandemijos laiką, kai sporto salės persikėlė į namų ar internetines svetaines, kasdienybės dinamika virto lėtu buvimu, o namai tapo erdve, kurioje tilpo biuras, mokykla, restoranas ir kino teatras. Dekonstravusi sportinį inventorių, menininkė paruošė žaidimų aikštelę kitai realybei, kurioje reikia treniruoti kantrybę bei valią nepamesti savo krypties net ir tada, kai iš kelio bando išmušti ne kasdienybės dinamika, o lėtumas.

Jei pastarųjų kūrinių idėjos atsispiria nuo pramonės artefaktų, menininkių grupė „Baltos kandys“ apmąsto vartotojiškumą ir ima kurti ironišką „prekę“ – lyg prabangius saldainius dėžutėse pateikia veltinio spirų. Instaliaciją lydi videokūrinys, atskleidžiantis, kad kiekvieną spirą sukūrė ne fabrikas, o ilgas rankų darbas ir šiluma, kad jos gimė gamtos apsuptyje, iš avių vilnos.

Žvelgiant į šiuos kūrinius peršasi mintis apie laiką. Tekstilės kontekste į jį galima žvelgti iš skirtingų rakursų. Dažniausiai tekstilės technikos įpareigoja kūrėjus neskubėti, ištempia procesus, o ir patys tekstilės objektai, susipynusios gijos dažnai būna ilgaamžiškesnės už jų savininkus. Greta šiuolaikinės tekstilės kūrinių „IMAGINE!“ parodoje eksponuojami ir senosios tekstilės pavydžiai. Iš Bargoino muziejaus tekstilės skyrių atkeliavo XX a. pirmos pusės kūrinys „Pua Kumbu“, kurį išaudė ibanai – didžiausia etninė grupė, gyvenanti Borneo saloje Malaizijoje, bendruomenė, kurioje kiekviena šeima yra lygiateisė. Pastarasis kūrinys – sakralinė tekstilė, kuria apgobiamas šamanas, o šį audinį kuria tik moterys. Jo audimo procesas prilygsta magiškam ritualui, kurio metu svarbus ne tik spalvų parinkimas, bet ir darbo specifika. O kokius ritualus turėjome panašiu laikotarpiu Lietuvoje? Į šį klausimą atsako iš Lietuvos nacionalinio muziejaus kolekcijos pasiskolintas juostų kilimas. Pastarieji išpopuliarėjo XX a. pradžioje, ieškant juostoms naujo formato. Pinant juostas, svarbu galvoti ne tik apie raštą, bet ir apie spalvų reikšmę, seką bei gavėją. Juostas nuo mažų dienų pindavo mergaitės kaip kraičio dalį, nes mūsuose juosta buvo ne tik tradicinio drabužio detalė, bet ir prasminga dovana. Pastarieji du liaudiškos tekstilės pavyzdžiai byloja apie audinį kaip substanciją, kuri užkoduoja neapčiuopiamą energiją, intenciją ir tampa simboliška būties dalimi, žyminčia jos skirtingus etapus.

Šią idėją parodoje tarsi pratęsia Eglės Ridikaitės tapybos kūrinys „Kunigo kilimo likutis“ (2021). Tai didelė drobė, kurioje menininkė tapydama „išaudė“ vieno kilimo istoriją. Dažnai E. Ridikaitės kūriniuose galima sutikti praeities fragmentų, ar tai būtų senųjų Vilniaus grindų likučiai, ar močiutės skarelių kolekcija. Minėtą kūrinį inspiravęs jai brangus tekstilės gabalėlis kalba apie tikėjimą, tradiciją, atmintį, žiūrovui palikdamas erdvės mintyse išausti likusią dalį ar užpildyti nuo laiko prasitrynusias kiaurymes.

Kiek kitaip į atmintį ir tikėjimą žvelgia Monika Žaltauskaitė-Grašienė-Žaltė. Jos „Sakramentas“ – žakardinėmis staklėmis išaustas kūrinys, kuriame fotografinis atvaizdas įgauna tūrį ir gylį. Menininkės užfiksuotas bažnyčią rekonstrukcijos metu dengęs tinklas kūrinyje ima magiškai švytėti ir atrodo, kad salės kampe slepiama kažkas didingo.

O du vienas priešais kitą kabantys kūriniai tarsi siūlo perrašyti istoriją. Benino menininkas Roméo Mivekannin penkiose drobėse remiasi ikoniškais garsių menininkų paveikslais, tokiais kaip „Deinaros pagrobimas“ pagal Guido Reni ar „Europos pagrobimas“ pagal Tiziano. Visus juos jungia vaizduojamos moterų pagrobimo scenos, tačiau R. Mivekannin naujosiose versijose moterų veidus pakeičia savo, t. y. juodaodžio vyro, atvaizdu, kurdamas naują erdvę apmąstymams apie moterį bei jos balsą istoriniame ir šiandienos kontekste. Prancūzų menininko Arnaudo Coheno kūrinio „Žiema virš Europos. Obiusono gobelenas“ pagrindu tapo 1760 m. Paryžiaus gobelenų manufaktūroje išaustas kūrinys. Idiliškame peizaže pramogauja aristokratų pora, o jiems už nugarų išsiuvinėta liepsna, naikinanti tiltą. Tokie kontrastingi susidūrimai istoriniame gobelene byloja apie šių dienų realijas – visuomenėse kylančias priešpriešas, kurios veda prie tikrų liepsnų, o kažkam galbūt patogu, kad jos atliktų naikinantį darbą…

Apie kiek kitokias kovas kalba Eglės Gandos Bogdanienės kūrinys „Red Tape“. Autorei tekstilė tapo protesto priemone kovojant su beprasme biurokratija. Galvodama apie kultūros politiką, menininkė imasi užsiuvinėti dokumentus, skirtus tarptautinei institucinei akreditacijai, su kuriais ji susidūrė dirbama Vilniaus dailės akademijoje. Su kiekvienu dūriu ant dokumentų kaip protestas išnyra nauji vaizdiniai – sausas technines formuluotes užgožia gėlių žiedai, bučiniai, musės. Greta šių dokumentų menininkė eksponuoja iš jų pasiūtą rūbą, kuris – lyg kasdienė pečius slegianti deklaratyvi uniforma.

Parodoje galima sutikti ir daugiau darbužio-kostiumo interpretacijų, juk tekstilė yra arčiausiai mūsų odos, gali apsaugoti, padėti keistis. Per skirtingų kostiumų interpretacijas menininkės Guda Koster, Krista Leesi, Jeanne Vicerial ar Lina Jonikė kalba apie kultūrų skirtumus, istorines slinktis, santykį su kūnu, ieško būdų, kaip kasdieninį drabužį prakalbinti netikėtomis temomis, kelia klausimų, kodėl mes, mūsų kūnai turi sutilpti į standartizuotus dydžius, kuriuos apibrėžia tik kelios abėcėlės raidės.

Teksto pradžioje sakiau, kad ši paroda primena labirintą, tačiau susidūrusi su Mortos Jonynaitės kūriniu „Didysis grybų tinklas“ pagalvojau, kad jis tarsi įkūnija parodos „IMAGINE!“ ekspozicijos idėją. Menininkė atspirties tašku pasirenka grybų pasaulį ir supina jo saitus atvaizduojantį ažūrinį tinklą, kuris kaip sistema jungia erdves ir tuo pačiu turi daug laisvų, toliau megztis pasiruošusių galų. Taip ir visa „IMAGINE!“ paroda, kurioje kiekvienas kūrinys – lyg atskiras kvadratėlis, besikabinantis prie kito, kad laikytųsi kartu, kad atskleistų vienas kito istorijas, stiprybes ir kontrastus.

Paroda Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veikia iki 2023 m. spalio 29 d.

---

[1] Kuratoriai: Simon Njami, Christine Athenor, Thomas Laveugle, Nolwenn Pichodo (HS_Projets); Christine Bouilloc, Charlotte Croissant (Bargoino muziejus); Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė (VDA); Miglė Lebednykaitė (LNM).